Civilinė byla Nr. e2-1590-790/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00026-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.9.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinys atsakovams A. L. ir N. Ž. dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“, kreipėsi į teismą ir, patikslinusi savo reikalavimus, prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. L. ir N. Ž. 98 696 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

2.       Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. sausio 24 d., jai buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo ieškovė toliau vykdė mažmeninę prekybą ir pardavinėjo iki bankroto bylos iškėlimo įsigytas prekes (baldus). Dėl šios priežasties 2013 m. kovo 26 d. ieškovės nemokumo administratorė priėmė į darbą 5 darbuotojus, be kita ko, vadybininką A. L. ir buhalterę N. Ž..

3.       Ieškovei priklausantys baldai, kurių vertė sudaro 146 029,60 Eur, buvo perduoti atsakovui A. L.. Su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Šiam atsakovui buvo pavesta organizuoti ieškovės kasdienę veiklą, užtikrinti jam patikėto turto apsaugą, įgyvendinti ieškovės turtinius interesus parduodant turimus baldus ir gaunant pajamas. Atsakovei N. Ž. buvo pavesta teisės aktuose nustatyta tvarka vesti ieškovės buhalterinę apskaitą. Tačiau atsakovai tinkamai nevykdė savo pareigų ir sukėlė ieškovei žalą, todėl ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė prarado 98 696 Eur, kurie buvo gauti pardavus jai priklausiusias prekes, nes atsakovai, viršydami įgaliojimus, be nemokumo administratorės ir ieškovės kreditorių sutikimo, už šias lėšas įgijo naujų prekių, kurių neapskaitė, o vėliau jas pardavė ir neperdavė gautų lėšų ieškovės nemokumo administratorei.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.

5.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovės darbuotojų materialinės atsakomybės, kildinamos iš darbo teisinių santykių, kurie tęsėsi po bankroto bylos ieškovei iškėlimo. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme Nr. XII-2603 ir jį aiškinančioje teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, jeigu dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreiptasi iki 2017 m. liepos 1 d., ginčas turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio 2002 metų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – 2002 m. DK) nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant 2016 metų Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – DK). Ieškovė kreipėsi į teismą 2020 m. gruodžio 6 d., todėl ginčas turi būti nagrinėjamas taikant DK, kuriame yra nustatyta, kad darbo ginčai privalo būti nagrinėjami ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje (DK 220 straipsnio 1 dalis). DK 220 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad praleistas 3 mėnesių terminas pateikti prašymą darbo ginčų komisijai gali būti atnaujintas šios komisijos sprendimu, todėl ieškovė dar gali pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Atsakovas A. L. buvo ieškovės darbuotoju nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2016 m. liepos 27 d., o atsakovė N. Ž. dirbo su pertraukomis nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Ieškovei teikiant ieškinį darbo santykiai su atsakovais buvo pasibaigę daugiau nei prieš 4 metus.

6.2.                      Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad visi bankrutuojančios įmonės ginčai, nepriklausomai nuo to, ar jiems yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, turi būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

6.3.                      Tuo atveju, jei ieškinys turėtų būti nagrinėjamas ikiteismine tvarka, teismas turėjo atsisakyti jį priimti, tačiau šiuo atveju ieškinys buvo priimtas ir išnagrinėtas. Atsakovė N. Ž. nagrinėjant bylą teisme pripažino, kad kartu su atsakovu A. L. paėmė ieškovės lėšas, kurios nebuvo apskaitytos, pirko baldus, juos pardavė ir taip sukėlė žalą ieškovės kreditoriams. Teismui buvo pateikti visi įrodymai. Teismas turi siekti nevilkinti bylos nagrinėjimo ir ginti viešąjį interesą, tačiau jis priėmė nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą. Tai kelia abejonių, ar šiuo atveju yra ginami atsakovų, sukėlusių didelę žalą, ar kreditorių interesai.

6.4.                      Veiksmai, kuriuos teismo posėdyje prisipažino atlikusi atsakovė N. Ž., yra prilyginami svetimo turto pasisavinimui. Teismas turėjo pareigą ne tik ginti viešąjį interesą ir rinkti papildomus įrodymus, reikalingus bylai išnagrinėti, bet taip pat, nustatęs nusikalstamos veikos požymius, pranešti apie tai prokuratūrai. Teismo veiksmai sudaro galimybę atsakovams išvengti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės. Teismo nutartis užkerta kelią teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui, kliudo patraukti asmenis atsakomybėn ir apginti viešąjį interesą.

7.       Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalių ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, kurie tęsėsi ir iškėlus ieškovei bankroto bylą. Atsakovė nurodė, kad pagal DK, šalių ginčas privalomai turi būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paliko ieškinį nenagrinėtą, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

9.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. sausio 24 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Iš byloje pateiktų ieškovės ir atsakovų 2013 m. kovo 26 d. sudarytų darbo sutarčių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad ieškovę ir atsakovus siejo darbo teisiniai santykiai – atsakovas A. L. ėjo ieškovės vadybininko pareigas, atsakovė N. Ž. dirbo ieškovės buhaltere. Byloje yra pateiktas ieškovės 2013 m. kovo 26 d. įsakymas, kuriuo ieškovė paskyrė atsakovą A. L. eiti ieškovės kasininko pareigas, suteikė jam teisę pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius, pasirašyti kasos knygoje, disponuoti ieškovės kasoje esančiomis lėšomis, taip pat tą pačią dieną tarp ieškovės bankroto administratorės ir atsakovo A. L. pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria A. L. prisiėmė materialinę atsakomybę už darbdavės (ieškovės) jam perduotą turtą. Ieškovė šioje byloje įrodinėja, kad atsakovai, turėdami galimybę valdyti ieškovės turtą, savavališkai ne pagal paskirtį panaudojo ieškovei priklausančias lėšas, gautas pardavus ieškovės turėtas prekes, todėl sukėlė jai žalą, kurią turi atlyginti.

10.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad šioje byloje nagrinėjamas šalių ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, turėjo pareigą laikytis privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Dėl šios priežasties teismas paliko ieškinį nenagrinėtą. Ieškovė, nesutikdama su teismo nutartimi, iš esmės neginčija aplinkybės, kad ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, tačiau nurodo, jog jai nekilo pareiga kreiptis į darbo ginčų komisiją, nes, pirma, ieškovė yra bankrutavusi bendrovė ir visi ginčai su ieškove turi būti nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, antra, ieškovės ir atsakovų darbo teisiniai santykiai jai pareiškiant ieškinį buvo pasibaigę daugiau nei prieš 4 metus. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju siekiant užtikrinti viešąjį interesą, turėtų būti imamasi priemonių tam, kad procesas nebūtų vilkinamas. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė tinkamai realizavo savo teisę į teisminę gynybą.

11.       Vertinant ieškovės reikalavimų pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą – tai viena iš pagrindinių asmens teisių, kurią garantuoja svarbiausi nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai. Antai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

12.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

13.       Kita vertus, nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar kad asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos, gali realizuoti šią teisę savo nuožiūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojamos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose; tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, yra būtina laikytis nurodytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007).

14.       Reikalavimai, kurių turi būti laikomasi inicijuojant civilinę bylą teisme, yra išdėstyti CPK. Pagal CPK nuostatas, asmuo, siekiantis savo galimai pažeistų teisių gynybos turi pateikti teismui teisės aktų reikalavimus atitinkantį ieškinį ir sumokėti už jį nustatyto dydžio žyminį mokestį (CPK 135 straipsnis), ieškinys turi būti paduotas teismui, pagal CPK IV skyriuje išdėstytas taisykles kompetentingam nagrinėti konkretų ginčą, įstatyme nustatytais atvejais ieškinį teikiantis asmuo prieš kreipdamasis į teismą privalo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kt. Tuo atveju, jei asmuo nesilaiko įstatymuose nustatytų kreipimosi į teismą reikalavimų, jo galimai pažeistos teisės negali būti veiksmingai apgintos.

15.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar ieškovė tinkamai realizavo savo teisę į teisminę gynybą pareikšdama teisme reikalavimus savo buvusiems darbuotojams, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus yra ir specialiame teisės akte – DK – išdėstytas reglamentavimas. DK 213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčai – tai darbo santykių dalyvių nesutarimai, kylantys iš darbo ar su jais susijusių teisinių santykių. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. 

16.       Darbuotojo veiksmais darbdaviui sukeltos žalos išieškojimo tvarka yra reglamentuota DK 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pagal šioje nuostatoje nurodytą reglamentavimą, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos. Dėl išskaitos, kuri viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.

17.       DK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas. Darbo ginčai dėl teisės gali būti nagrinėjami komerciniame arbitraže pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutaria darbo ginčo šalys vėliau, negu kilo ginčas (DK 216 straipsnio 2 dalis).

18.       Vadovaujantis DK 220 straipsnio 1 dalimi, darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu. Tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys. Praleistą prašymo pateikimo terminą darbo ginčų komisija atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis. Jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Darbo ginčas dėl teisės, susijęs su streiku ar lokautu, turi būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme (DK 220 straipsnio 3 dalis).

19.       Darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (DK 231 straipsnio 1 dalis). Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės (CPK 231 straipsnio 3 dalis).

20.       Kasacinis teismas, aiškindamas išdėstytas DK nuostatas, yra nurodęs, kad pirmiau aptartas reglamentavimas reiškia, jog tuo atveju, jeigu DK ar kituose įstatymuose nėra nustatyta kita tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarka ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Individualūs darbo ginčai dėl teisės, kurie nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kurių atvejais netaikytina privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, reglamentuojami, pavyzdžiui, DK 105 straipsnio 2 dalyje, 171 straipsnio 14 dalyje, 220 straipsnio 3 dalyje ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019). Taigi, visi darbo ginčai, išskyrus ginčus, kurie yra aiškiai išvardinti įstatyme, paprastai turi būti nagrinėjami darbo ginčų komisijoje.

21.       Pažymėtina, kad nei DK, nei bankroto teisinius santykius reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme nėra nustatyta išimčių, kad darbo ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, kurių šalimi yra bankrutuojantis juridinis asmuo, turėtų būti nagrinėjami kitokia, ne DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, priešingai nei nurodo ieškovė, aktualiame bankroto teisinius santykius reglamentuojančiame įstatyme nėra nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės ginčai turi būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nauji ginčai, kuriuose reikalavimus reiškia bankrutavusi įmonė, nagrinėjami pagal bendrąsias CPK nustatytas teismingumo taisykles (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-655-1122/2020). Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovės, kaip bankrutavusio juridinio asmens, statusas šiuo atveju nekeičia DK nustatytos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos.

22.       Teismo vertinimu, privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos neeliminuoja ir ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovė, teikdama teismui ieškinį, jau buvo nutraukusi darbo santykius su atsakovais. Jau minėtoje DK 213 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad darbo ginčo šalimi yra laikomas ir buvęs darbdavys. Tai reiškia, kad darbo ginčai gali būti nagrinėjami ir nutraukus darbo teisinius santykius. Aplinkybė, kad pradėjus teisminį ginčą šalių jau nebesiejo darbo teisiniai santykiai nėra teisiškai reikšminga ir nepašalina teismo pareigos taikyti darbo teisę (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-421-464/2019).

23.       Pirmiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą sutikti su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje kilęs teisinis ginčas, visų pirma, turėtų būtų išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka darbo ginčų komisijoje. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė, pareikšdama reikalavimus teisme, tokios tvarkos nesilaikė.

24.       Antra vertus, pažymėtina, kad teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, turi išsiaiškinti, ar ieškovė laikėsi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos, nes ši aplinkybė yra teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos prielaida, teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020). Siekiant išvengti nepagrįsto proceso vilkinimo, tokios aplinkybės turėtų būti nustatomos kuo ankstesnėje proceso stadijoje.

25.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė padavė teismui ieškinį dar 2020 m. vasario 7 d. Teismo 2020 m. vasario 14 d. nutartimi ieškovei buvo nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau aplinkybė, kad ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių ir ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčo tvarkos nebuvo nustatyta. Ieškovei ištaisius teismo nutartyje nurodytus trūkumus, ieškinys buvo priimtas ir byla buvo nagrinėjama teisme – byloje buvo pateikti paruošiamieji dokumentai, įvyko du teismo posėdžiai. Visą šį laikotarpį tai, kad ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, taip pat nebuvo nustatyta. Tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir atidėjęs sprendimo priėmimą bei paskelbimą, teismas 2020 m. rugpjūčio 31 d. priėmė skundžiamą nutartį, kurioje konstatavo, kad ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas, o ieškovė savo teises turi ginti kreipdamasi į darbo ginčų komisiją. Taigi, ne tik ieškovė, bet ir teismas viso proceso metu nenustatė, kad byloje kilęs ginčas yra vertinamas kaip darbo ginčas, kuriam yra taikoma privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Dėl šios priežasties, prieš teismui paliekant ieškinį nenagrinėtą, byla buvo nagrinėjama teisme daugiau nei 6 mėnesius.

26.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra keliamas pagal bankrutavusios bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, ieškinį dėl jai galimai sukeltos žalos atlyginimo. Reikšdama tokio pobūdžio reikalavimus, nemokumo administratorė gina visų bendrovės kreditorių interesus, todėl šiuo atveju egzistuoja visuomenės interesas, kad tokio pobūdžio byla būtų išnagrinėta operatyviai, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas. Nagrinėjamoje byloje teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, ieškovė turėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl darbo ginčo nagrinėjimo, o tuo atveju, jei toks prašymas nebūtų patenkintas ir ginčas nebūtų išnagrinėtas, turėtų iš naujo inicijuoti tapačią bylą teisme (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). Tokia situacija neatitiktų CPK 2 straipsnyje nustatytų civilinio proceso tikslų ir galėtų pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).

27.       Atsižvelgdamas į šioje byloje susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, kai pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinį, nenustatė, kad ieškovė nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, o byla buvo daugiau nei 6 mėnesius nagrinėjama teisme ir buvo išnagrinėta iš esmės, taip pat į tai, kad ginčą yra pareiškusi bankrutavusi bendrovė, todėl šiuo atveju yra itin reikšminga, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas                      Marius Bajoras