Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-290/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67060-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.
(S)

Kauno apygardos teismas
NuT A R T i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,
sekretoriaujant D. A., T. Ž.,
dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,
nuteistiesiems R. K., A. A., A. A. bei jų gynėjams advokatams A. D., J. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistųjų R. K. ir A. A. skundą bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.), pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
Ikiteisminio tyrimo metu R. K. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta palikti nepakeistą, o panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę.
A. A. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį - 30 MGL dydžio (1 140 Eur) bauda, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.) – laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo I. J.) – laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams penkiems mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje ar mokytis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktai) ir 30 MGL dydžio (1 140 Eur) bauda.
Ikiteisminio tyrimo metu A. A. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę, ją panaikinti.
A. A. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.) – laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams dviems mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ar mokytis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktai).
Ikiteisminio tyrimo metu A. A. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios nuspręsta palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę, ją panaikinti.
Bylos dalis dėl nukentėjusiųjų V. S., E. J. ir I. J. ieškininių reikalavimų nutraukta, nukentėjusiesiems atsisakius nuo ieškinių.
Iš R. K., A. A. ir A. A. solidariai priteista Kauno teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo V. S. gydymo išlaidos - 131, 27 Eur (šimtas trisdešimt vienas euras 27 centai).
Iš R. K., A. A. ir A. A. nuspręsta išieškoti po 10,61 Eur (dešimt eurų šešiasdešimt vieną centą) pašto išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su M. L., kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 30 min., neteisėtai, atvirai, prieš savininkės valią, pro nerakintas duris įsibrovė į I. J. priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).
- R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su M. L., kuris dėl savo amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 40 min., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)., esančio (duomenys neskelbtini), verandoje, suduodami ne mažiau 10 smūgių kumščiais E. J. į įvairias kūno vietas ir kieme suduodami nemažiau 10 kartų kumščiais į galvos sritį, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarydami E. J. galvos sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, kairiame momenyje, kairės akies apatiniame voke ir dešiniame petyje padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
- R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, kartu su M. L., kuris dėl savo amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 45 min., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia suduodami nemažiau 13 kartų rankomis ir kojomis V. S. į veido ir galvos sritį, taip bendrais veiksmais padarė jam poodines kraujosruvas nosyje, dešinės akies vokuose, kaktoje, kairiame žande, pasmakrėje, pogleivio kraujosruvą viršutinių pirmų dantų dantenose, dešinio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžį ir nesunkiai sutrikdė V. S. sveikatą.
- A. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 40 min., gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė I. J. per kairę ranką, dėl to ji atsitrenkė į gyvenamojo namo verandos lango rėmą, padarydamas jai kairės plaštakos nykščio sumušimą ir poodinę kraujosruvą kairiame žaste, nežymiai sutrikdė jos sveikatą.
- Apeliaciniu skundu nuteistieji A. A. ir R. K. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu, kadangi jie veikė būtinosios ginties sąlygomis, o nustačius, kad R. K. peržengė būtinosios ginties ribas, nuosprendį pakeisti – pripažįstant lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiųjų provokuojantis elgesys ir skirti R. K. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
- Skunde nurodo, kad nukentėjusieji patys išprovokavo konfliktą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad patys nukentėjusieji elgėsi provokuojančiai, kad konfliktą pradėjo E. J. ir V. S., kad jų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokia teismo pozicija atskleidė teismo šališkumą ir kaltinimo pusės palaikymą. Nukentėjusieji stengėsi juos pavaizduoti kuo įžūlesnius, pavojingus, grėsmingus, kadangi tikėjosi dėl kilusio konflikto gauti didelės materialinės naudos, bet vėliau supratus, kad materialinės naudos negaus, pakeitė savo poziciją jų atžvilgiu, ji buvo sušvelninta. Be to pažymėtina, kad dėl tam tikrų inkriminuotų nusikalstamų veikų, buvo galima taikyti susitaikymo procedūrą, kurios taip pat siekė ir nukentėjusieji, tačiau teismas šią aplinkybę ignoravo. Tokia galimybė buvo apribota ir vykdant ikiteisminį tyrimą veikose, kurios priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai. Taip pat teismas nemotyvuotai atsisakė taikyti BK 38 straipsnį.
- Be to skundžiamame nuosprendyje klaidingai nustatyta, kad jie veikė bendrininkų grupėje, kadangi iš tiesų jokios grupės nebuvo, taip pat nebuvo požymių, pagal ką būtų buvę galima identifikuoti, jog jie veikė bendrais veiksmais, pasiskirstydami vaidmenis. Visi jie pas nukentėjusiuosius vyko turėdami tikslą palaikyti draugiją A. A., kuris į įvykio vietą važiavo dėl asmeninio gyvenimo nesklandumų, tačiau tai negali būti laikoma bendrininkavimu, o juo labiau jie negali būti pripažinti vykdytojais.
- Pirmosios instancijos teismas įsibrovimo sąvoką aiškino plečiamai ir dėl šios priežasties padarė klaidingas išvadas dėl jų kaltumo. Pažymėtina, kad į patalpą jie įėjo pakviesti, prieš įeidami pasibeldė į duris ir sulaukė pritarimo, todėl šioje vietoje jų veiksmai nepagrįstai vertinti kaip įsibrovimas. Juo labiau būdami viduje, jie normaliai bendravo su namo savininke I. J., nebuvo prašoma jų palikti patalpas. Aplinkybė dėl įsibrovimo atsirado tik todėl, kad nukentėjusieji siekė iš jų kuo didesnės materialinės naudos. Be to, teismas įvertindamas jų veiksmus kaip įsibrovimą, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios I. J. ir liudytojų B. R. bei E. S. parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad jie neturėjo jokio tikslo įsibrauti į namus, jie tik užėjo norėdami surasti E..
- Be to, teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė telefoniniam pokalbiui, kuris vyko tarp nukentėjusiųjų ir policijos pareigūnų. Natūralu, kad skambinusieji asmenys tuo metu buvo susijaudinę, kadangi kieme vyko muštynės. Taip pat teismas nepagrįstai vertina kaip jų kaltės įrodymą tą aplinkybę, kad jie norėjo susitaikyti ir atliko tam tikrus veiksmus, tačiau neįvertino to, kad ir nukentėjusieji buvo susitaikymo iniciatoriai. Aplinkybė, kad iš įvykio vietos jie pasišalino, buvo taip pat nepagrįstai įvertinta kaip kaltės įrodymas, kadangi pasišalinimas iš įvykio vietos buvo adekvati jų reakcija į susiklosčiusią situaciją, o tai, kad jie nesikreipė medicininės pagalbos buvo jų asmeninis pasirinkimas, kuris negali būti vertinamas kaip kaltės įrodymas.
- Skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jų parodymai nenuoseklūs, kadangi po įvykio praėjo daug laiko ir natūralu, kad asmenys gali neatsiminti daugelio detalių. Juo labiau neatsižvelgta į nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kurie apskritai didžiosios dalies faktų neprisiminė ir beveik visais atvejais buvo garsinami jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo vertinta būtinosios ginties situacija, nors akivaizdu, kad jie pirmieji buvo užpulti ir tik gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi jų atžvilgiu. Šioje vietoje nepripažįstant būtinosios ginties, būtina įvertinti ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties sąlygos.
- R. K. nepagrįstai nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kadangi teismas tik formaliai pasisakė dėl BK 75 straipsnio taikymo. Teismas nevertino to, kad R. K. prisipažino dėl nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailėjosi, jo elgesiui įtakos turėjo nusikalstamas nukentėjusiojo V. S. elgesys, be to gynė savo artimą giminaitį ir jei peržengė būtinosios ginties sąlygas, tai taip pat yra lengvinanti aplinkybė. Be pagrindo nebuvo svarstoma ir BK 62 straipsnio taikymo galimybė bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę R. K. nepagrįstai atsižvelgė į ankstesnius teistumus. Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta ir į lengvinančias aplinkybes A. A. atžvilgiu, nebuvo atkreiptas dėmesys, kad tai jis buvo užpultas E. J. ir V. S., be to jis buvo susižalojęs ranką, kas parodo, kad jis negalėjo pats užpulti nukentėjusiųjų. Taip pat buvo ignoruota aplinkybė, kad A. A. stengėsi numalšinti konfliktą, ką patvirtino ir I. J.. Dėl šių priežasčių teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo objektyvus bei situaciją įvertino šališkai.
- Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį, dalyje dėl A. A. pripažinimo kaltu ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu, kadangi nepadarytos veikos turinčios nusikalstamų veikų požymių. Neįrodytas A. A. dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas. Taip pat prašoma baudžiamąją bylą dalyje dėl BK 140 straipsnio 1 dalies dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, E. J. suduodant vieną smūgį į kaktą, nutraukti, kadangi šioje vietoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes A. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Netenkinus aukščiau paminėtų prašymu, baudžiamąją bylą A. A. atžvilgiu, dalyje dėl BK 165 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies, nutraukti nukentėjusiesiems ir nuteistajam susitaikius. Teismui atsisakius tenkinti visus prašymus, prašoma sumažinti A. A. apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas laisvės apribojimo bausmes. Prašoma Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti, atlikti byloje įrodymų tyrimą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
- Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vienas iš skunde pateiktų argumentų yra tai, kad nuteistasis kategoriškais neigia nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupėje, be to nurodoma, kad nuteistasis apskritai nepadarė jokių nusikalstamų veikų, išskyrus vieną kartą trenkė E. J. į kaktą, tačiau tokius veiksmus atliko gindamas nepilnametį M. L..
- Be to nurodoma, kad prieštaravimai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių turinčių reikšmės muštynių kilimo pradžiai ir nevertino kiekvieno asmens indelio į kilusias muštynes, tokiu būdu padarė klaidingas išvadas dėl nuteistųjų bendrininkavimo atliekant nusikalstamas veikas. Juo labiau laukiant E. J. aplinka namuose buvo rami, niekas nekonfliktavo, atvykęs E. J. savo noru išėjo į lauką, jo niekas nevertė. Teismas vertindamas situaciją buvo šališkas ir neatskleidė visų esminių bylos aplinkybių, nepagrįstai prioritetą suteikė tik nukentėjusiųjų iškeltai įvykių versijai. Netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tuo demonstruojant išankstinį nusistatymą prieš kaltinamuosius, taip pat buvo pažeista A. A. teisė būti išklausytam teisme. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių teismas pažeidė BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą.
- Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino situaciją susijusią su BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimu. Šioje vietoje pažymėtina, kad nei iš apkaltinamojo nuosprendžio nei iš kaltinamojo akto nėra aišku apie kurias namų duris yra kalbama ir nuo kurio momento teismas laikė, kad nuteistieji, tame tarpe ir A. A., veikdami bendrai įsibrovė į I. J. namą. Iš visų nuteistųjų parodymų yra aišku, kad jie neturėjo nei tyčios nei bendro susitarimo, kuris būtų nukreiptas į I. J. būsto neliečiamumą. A. A. tvirtina, kad į I. J. namus ėjo tikslu susitikti su sužadėtine G. G. ir E. J., kitokių būdu susisiekti su minimais asmenimis nebuvo, įsibrauti į I. J. būstą neturėjo tikslo, o kitus asmenis eiti kartu pasikvietė tik dėl saugumo. Šioje vietoje nebuvo jokio išankstinio susitarimo, kuris teismo vertinimu galėjo būti pripažįstamas kaip bendrininkavimas. Teismas nenustatė jokių bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, taip pat nenustatytas nei susitarimo faktas nei forma, neatskleistas tyčios turinys ir apimtis, dėl šių priežasčių nuteistieji nepagrįstai pripažinti bendravykdytojais. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad A. A. ir kiti nuteistieji būtų iš anksto nusprendę kokiais būdais pateks į būstą ir kokių veiksmų imsis kliūtims dėl patekimo pašalinti, tokiu būdu, BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nuteistųjų atžvilgiu inkriminuota nepagrįstai.
- Be to, pažymima, kad A. A. neįėjęs pro verandos duris ir nepasibeldę į namo duris neturėjo kitokios galimybės sužinoti I. J. valios, susijusios su asmenų įleidimu į namo vidų. Taigi, A. A. atėjimas iki namo durų pro verandą negali būti vertinamas kaip įsibrovimas į būstą. O patekdamas iki įėjimo durų A. A. negalėjo ir nesuprato, jog tokiu būdu pažeidžia būsto neliečiamumą ir veiksmus atlieka prieš šeimininko valią. Teismo išvada, kad kaltinamieji į namą įsibrovė pro nerakintas duris, nepagrįsta, nes tokiais išvadai nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų. Taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės susijusios su rakto buvimu ar nebuvimo namo durų spynoje, be to šioje vietoje namo savininkė I. J. dėl rakto buvimo koridoriaus duryse davė nenuoseklius parodymus. Be to neaiškumai dėl rakto nebuvo pašalinti ir akistatos metu, dėl to laikytina, kad nepašalinta abejonė, jog I. J. pati įsileido nuteistuosius į namo vidų. Nebuvo įvertinta ir liudytojų S. ir R. parodymai, kuriuose jos nurodė, kad nėra kitos galimybės patekti pas nukentėjusiuosius į namus, kaip tik iš anksto susitariant telefonu.
- Pažymima, kad nuteistiesiems būnant namo viduje ir kalbant su I. J., nuteistasis R. K. buvo nuėjęs į gretimą kambarį pakalbinti merginas, tačiau šie veiksmai iš anksto suderinti nebuvo ir todėl, vertinant, nuteistųjų veiksmus kaip bendrininkavimą, R. K. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas ir negalėjo būti vertinami kaip bendrininkavimas su Arturu ir A. A.. Aplinkybė, kad I. J. prašė nuteistuosius išeiti iš namų, teisminio bylos nagrinėjimo procese įrodyta nebuvo, jos nepatvirtino ir nepilnamečio liudytojo M. L. parodymai, kuriuos teismas citavo iškraipydamas kontekstą. Šioje dalyje liudytojos E. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi akivaizdu, jog ji davė parodymus suderintus su nukentėjusiąja, be to jie yra prieštaringi kitos liudytojos B. R. parodymams, nors įvykio metu merginos buvo kartu. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į I. J. pokalbio turinį kuomet namuose buvo svetimi žmonės ir ji skambino norėdama pranešti sūnui, kad jo yra ieškoma, nors pati teigė, kad imitavo, jog skambina į policiją. Todėl vertinti, kad nuteistųjų atėjimas į namą ir bendravimas su namo šeimininkę vyko prieš jos valią, negalima. Tai pat teismas nepagrįstai laikė neteisėto įsibrovimo į namą įrodymu V. S. parodymus, kurie yra prieštaringi vėlesniems nukentėjusiųjų E. ir I. J. parodymams, nes jie ir pakeitę parodymus nenurodė, kad I. J. skambučio metu būtų sakius, kad kažkas laužiasi į namus, priešingai nei tai nurodė V. S..
- Iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad nukentėjusieji, dalyje dėl I. J. telefoninio skambučio tarpusavyje suderino parodymus, siekdami pateisinti vėlesnius V. S. ir E. J. vėlesnius veiksmus atvykus į I. J. kiemą, kuomet V. S. inicijavo muštynes. Šioje vietoje nuteistųjų parodymai dėl skambučio buvo labiau nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems, bei iš dalies patvirtinantys liudytojų E. S. ir B. R. parodymus, todėl teismas visas iškilusias abejones turėjo vertinti nuteistųjų naudai.
- Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. A. ir kiti nuteistieji iš anksto planavo sumušti nukentėjusiuosius yra tik prielaida nepagrįsta jokiomis teisinėmis išvadomis. Šioje vietoje, atkreiptinas dėmesys, kad E. J. važiavo namo žinodamas, kad namuose su juo nori pasikalbėti keturi vyrai, todėl į pagalbą pasikvietė V. S., tikėdamasis iš jo fizinės jėgos, o prie namų pamačius stovintį automobilį ir jį atpažinus suprato, kad su juo nori pasikalbėti A. A.. Todėl nebuvo įvertinta, kad V. S. puldamas mušti M. L. neturėjo tam jokio realaus pagrindo, kadangi iš aukščiau paminėtų duomenų akivaizdu, kad V. S. negalėjo galvoti, jog asmenys yra įbauginę I. J.. Teismas padarė klaidingas išvadas, kad vien nuteistųjų atvykimas pasiaiškinti santykių jau reiškė vieninga nuteistųjų tyčia smurtaujant prieš nukentėjusiuosius. Tai, kad atvykus E. J. su juo kartu atvyko ir V. S. name buvę nuteistieji nežinojo. Kaip matyti iš bylos duomenų V. S. be jokios priežasties ėmė mušti M. L., o šiam pasikvietus A. A., V. S. puolė ir jį, kitiems nuteistiesiems tai buvo siurprizinė situacija. Vėlesniais savo veiksmais kiekvienas nuteistasis veikė individualiai, nebuvo išankstinio susitarimo dėl muštynių, taip pat nebuvo sutarti konkretūs veiksmai kas ką muš. Tokiu būdu apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad visi nuteistieji veikdami bendrais veiksmais V. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, be to ir pats V. S. dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo davė nenuoseklius parodymus, bei iš pradžių nuslėpė faktą, kad turėjo lazdą. Be to, V. S. parodė, kad po R. K. antrojo smūgio nukrito ir prarado sąmonę, jautė, kad yra spardomas, tačiau kas jį spardė nematė, dėl šių priežasčių teismas netinkamai įvertino, kad visi nuteistieji veikė bendrai, kadangi nėra aišku kas iš tiesų V. S. sudavė smūgius, juo labiau V. S. nenurodė, kad jam smūgius sudavė būtent A. A.. Atkreiptinas dėmesys, kad V. S. duodamas parodymus nurodė, jog turėjo lazdą, tačiau neteisingai nurodė, kad ją panaudojo tik gindamasis nuo R. K. ir bandė sumenkinti lazdos panaudojimo faktą ją įvardindamas kaip ,,šakaliuką“, tačiau nuteistieji panaudotą lazdą apibūdino, kaip storą ir apvalią.
- Nukentėjusysis E. J. pats dalyvaudamas muštynėse ir būdamas stresinėje būsenoje galėjo netinkamai įvertinti asmenų mušusių V. S. skaičių, todėl aplinkybė, kad A. A. mušė V. S. yra neįrodyta. O priėmus apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 138 straipsnio 1 dalies A. A. atžvilgiu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Be to ir nukentėjusioji I. J. įvykius vertino per daug emocionaliai, todėl įvykio aplinkybes galėjo nurodyti neteisingai, dėl šių priežasčių teismas jos duotus parodymus turėjo vertinti itin kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios i. J. parodymai keitėsi net gi akistatos metu. Iš visų bylos duomenų, manytina, jog V. S. davė parodymus dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jį spardant, tik po to kai sužinojo, kad muštynių metu ir A. A. buvo padarytas ir nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurio pasekmėje V. S. buvo įteikti įtarimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tokiu būdu V. S. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybė, kad po įvykio nuteistieji ir nukentėjusieji buvo susitikę, dėl susitaikymo galimybės, tačiau nukentėjusiesiems paprašius didelės pinigų sumos, susitaikymas neįvyko, be abejo parodo, kad nukentėjusieji be pagrindo išplėtė muštynėse dalyvavusių asmenų ratą. Pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti nukentėjusiųjų parodymuose esantys prieštaravimai dėl muštynių kilimo eigos, o nepašalinus prieštaravimų teismas negalėjo remtis nukentėjusiųjų parodymais dalyje dėl A. A. iš anksto susiformavusios tyčios vartoti smurtą, tokiu būdu visas kilusias abejones teismas turėjo vertinti nuteistųjų naudai.
- Nukentėjusiojo V. S. versija, kad tai jį puolė A. A. kartu su M. L. ir jis A. A. laikė už rūbų siekdamas išvengti M. L. pavojingo kėsinimosi yra prieštaringa nuteistųjų parodymams ir aplinkybei, kad pats V. S. turėjo lazdą. Ši nukentėjusiojo V. S. versija nėra logiška vien todėl, kad A. A. atvažiavo su tikslu pasiaiškinti santykius su E. J. ir užpulti V. S. tikslo neturėjo. A. A. apskritai neturėjo tikslo muštis, jis atvyko taikiai išsiaiškinti santykių, be to V. S. yra fiziškai stipresnis ir brandesnis dėl ko jo užpuolimo aplinkybės yra tik prielaidos. Taip pat A. A. dėl prieš įvykį patirtos traumos sunkiai valdė dešinę ranką ir tai yra objektyvi priežastis kodėl pats negalėjo inicijuoti muštynių. Byloje yra pateiktos specialisto išvados, kurios patvirtina, kad pats A. A. patyrė sužalojimus muštynių metu, tačiau šią aplinkybę teismas ignoravo. Tesimo argumentas, kad A. A. nesikreipė į policiją ir medicinos įstaigą nepaneigia faktinių aplinkybių dėl sumušimo.
- Teismas taip pat nepagrįstai pripažino A. A. kaltu dėl I. J. padarytų sužalojimų. I. J. dėl jai padarytų sužalojimų nedavė nuoseklių parodymų, o, kad nykštį jai neva sužalojo A. A. parodė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė. Šią aplinkybę A. A. kategoriškai paneigė, o I. J. pirštą galėjo sužaloti M. L., kadangi yra panašaus sudėjimo ir būtent jis buvo susiėmęs su E. J., tuo tarpu I. J. parodė, kad gynė sūnų nuo asmens su kuriuo jis buvo susikibęs. Be to A. A. nurodė, kad I. J. jam sudavė vieną smūgį kieme gindama sūnų, kuomet jis gindamas M. L. vieną kartą sudavė E. J. ranka į kaktą. Taip pat nėra paneigta versija, kad I. J. galėjo pastumti V. S. kuomet ji sumaišė jo ir atvykusių asmenų automobilius. Ši aplinkybė turi būti aiškinama A. A. naudai. Pažymėtina, kad asmuo, kuris sužalojo I. J. galėjo veikti būtinosios ginties sąlygomis, kadangi gynėsi nuo būtent jos veiksmais sukelto fizinio skausmo. Dėl išvardintų priežasčių, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų pagrindžiančių A. A. kaltę, todėl šioje dalyje jis turi būti išteisintas ir byla turi būti nutrauktą.
- Dėl E. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo A. A. kaltu neprisipažįsta visiškai, o jo kaltė taip pat nėra įrodyta objektyviais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. A. A. neneigia vieną kartą ranka sudavęs E. J. į kaktą, tačiau šiuos veiksmus atliko tik gindamas M. L.. Byloje nėra nustatyta, kad A. A. kartu su kitais nuteistaisiais bendrais veiksmais mušė E. J., taip pat nebuvo analizuota A. A. tyčios forma, todėl jo kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalies nėra įrodyta.
- Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, todėl negalėjo priimti A. A. atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, nes neginčijamai ir neabejotinai nenustatė jo veikoje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, o išvadas dėl jo veikoje išvardintų nusikalstamų veikų požymių darė esant akivaizdžiam įrodymų nepakankamumui, tuo akivaizdžiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Taip pat teismas neatskleidė bylos esmės ir nenustatė esminių bylos aplinkybių, nenustatė A. A. veikoje tyčios turinio. Taip pat buvo pervertintas A. A. atvykimo tikslas pas E. J., taip nepagrįstai nustatant, kad A. A. turėjo išankstinį sumanymą dėl smurto panaudojimo.
- Nenustačius A. A. veikoje BK 138 straipsnio 1 dalies požymių, teismas privalėjo vadovaujantis BPK 407 straipsnio ir 417 straipsnio 2 dalimi pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, tačiau to nepadarė. Kadangi iki įrodymų tyrimo pabaigos nukentėjusieji I. Ir E. J. pareiškė, jog susitaikė su nuteistaisiais ir atsiėmė savo civilinius ieškinius teismas privalėjo taikyti BPK 413 straipsnį ir procesą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, A. A. atžvilgiu nutraukti, to nepadarydamas pažeidė BPK 413 straipsnio 2 dalies nuostatas, tokiu būdu padarė esminius proceso pažeidimus.
- Tokiu atveju, jei skundas nebūtų tenkinamas nurodomi ir BK normų pažeidimai skiriant bausmes. Skiriant bausmes A. A. teismas pažeidė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus bausmių skyrimo pagrindus bei neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes ir paskyrė neproporcingai dideles bausmes, be to skiriant baudą neatsižvelgė į A. A. turtinę padėtį.
- Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji R. K. ir A. A. bei jų gynėjas advokatas A. D. palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti, nuteistasis A. A. ir jo gynėja advokatė J. S. palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais bei prašė jį tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
- Nuteistųjų R. K. ir A. A. bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
- Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
- Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
- Apeliaciniuose skunduose, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, atmesdamas nuteistuosius teisinančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas priimdamas nuosprendį savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų duomenų visumą, o toks teismo sprendimas laikomas teisingu ir pagrįstu. Įrodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodmosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jokiu būdu nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistieji, vadovaujantis BPK nuostatomis nesukuria pagrindo manyti, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, tokiu būdu šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
- Nors apeliaciniuose skunduose ir teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliaciniu skundų argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. K., A. A., A. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apeliantų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.
Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies
- Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgalioto asmens valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Apeliantai neigia atlikę kažkokius bendrus, aktyvius veiksmus, įsibraunant į I. J. būstą ir tokiu būdu nėra padarę BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tačiau su tokiais apeliacinių skundų argumentais, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste, aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).
- Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo plotmėje, atkreiptinas dėmesys, kad iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, matyti, jog nuteistųjų apsilankymas pas I. J. nebuvo nei lauktas nei planuotas. Kaip patys nuteistieji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, A. A. norėjo išsiaiškinti su E. J. asmeninius santykius, todėl ir vyko pas I. J. į namus, tikintis juose rasti E. J.. Tuo tarpu nuteistieji R. K., A. A. kartu su A. A. vyko norėdami pastarajam palaikyti kompaniją, tačiau nei su I. J. nei su E. J. iš anksto nebuvo tartasi dėl susitikimo. Šioje vietoje, atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotumą dėl asmeninių santykių išsiaiškinimo turėjo tik A. A., tačiau visi su juo vykę asmenys kartu ėjo į I. J. priklausantį namą, suprasdami kokiu tikslu eina ir turėdami bendrą sumanymą susitikti su E. J., nors iš esmės šis susitikimas asmeniškai jų nelietė, tačiau visus nuteistuosius sieja giminystės ryšiai, kurie tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad kelionės tikslas ir planuojami atlikti veiksmai visiems nuteistiesiems buvo žinomi iš anksto. Tokiu būdu ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad visi asmenys veikė bendrininkų grupėje, suprasdami savo veiksmus ir veikdami bendru sumanymu, kartu patekdami į būstą į kurį nebuvo kviečiami.
- Aukštesnės instancijos teismas neabejotinai sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nuteistųjų veiksmus, kaip neteisėtą patekimą į kito asmens būstą ir būsto neliečiamumo pažeidimą. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad patys nuteistieji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neturėjo kitos galimybės patekti į I. J. būstą, kaip tik praėję verandą ir kaip patys teigia pasibeldę į už verandos esančias gyvenamojo namo duris, nors ši aplinkybė byloje nėra patvirtinta. Jau vien faktas, kad nuteistieji buvo patekę į gyvenamojo namo verandą, kuri yra namo priklausinys, be išankstinės savininko valios išraiškos yra laikomas asmens būsto neliečiamumo pažeidimu. Taip pat iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad I. J. kaip pati parodė, prašė atvykusių asmenų išeiti, o šią aplinkybę patvirtino ir M. L., kuris apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad namo viduje matė I. J., kuri atvykusių asmenų prašė išeiti iš namo, šį prašymą pakartojo kelis kartus, vėliau jis pats išėjo, nes jam buvo nejauku. Šių duomenų visumoje, akivaizdu, kad namo šeimininkei I. J. nuteistųjų vizitas nebuvo malonus ir lauktas, ji nenorėjo, kad asmenys būtų jos namuose ir prašė jų pasišalinti. Aptartos aplinkybės, neabejotinai leidžia darytina pagrįstą išvada, kad nuteistieji veikdami bendrai, suprasdami šeimininkės prieštaravimą dėl apsilankymo, neteisėtai pateko į gyvenamąjį namą priklausantį I. J..
- Nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad R. K. veiksmus, kiek jie susiję su vaikščiojimu po namą, reikėtų laikyti bendrininko ekscesu. Tačiau aukštesnės instancijos teismas, konstatuoja, kad šiuo atveju aplinkybė, kad R. K. vaikščiojo po namą, neturi jokios reikšmės, kadangi kaip jau aukščiau aptarta, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veikdami bendrai, neteisėtai pateko į I. J. priklausantį gyvenamąjį namą, taip pažeisdami būsto neliečiamumą ir sukeldami neigiamus pojūčius tiek namo savininkei tiek name buvusiems asmenims, o vieno asmens vaikščiojimas po namą, nepraplečia įsibrovimo vertinimo ribų, kadangi BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo patekimo į teritoriją, į kurią patekti leidimas gautas nebuvo. Vertinamuoju atveju patekimu laikomas nuteistųjų įėjimas į verandą ir tai laikoma nusikalstamos veikos baigtumo momentu. Aptartų duomenų plotmėje, apeliacinių skundų argumentai susiję su BK 165 straipsnio 1 dalies inkriminavimu atmestini kaip nepagrįsti.
- Juo labiau, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta G. G. parodė, kad A. A. jau ankščiau buvo atvykęs pas E. J. jos ieškoti, tačiau tą kartą jie nesusitiko. Aptarti parodymai apeliacinės instancijos teismo vertinimu atskleidžia, kad nuteistajam A. A. buvo žinomas patekimo į I. J. būstą mechanizmas, o tai, kad įvykio dieną iki I. J. namo nuteistieji kartu atvyko su G. G. sese, kuri galėjo susisiekti tiek su E. J. tiek su sese G. G. ir pranešti apie siekį patekti į namus, vertinama, kaip nuteistųjų tyčinis nenoras teisėtais būdais patekti į būstą, šiuo atveju priklausantį I. J., tikintis netikėtai užklupti E. J. namuose. Be to, kaip patys nuteistieji teigė, kad jie norėjo pasiaiškinti su E. J., dėl pradurtų padangų ir iš A. A. namų dingusių alkoholinių gėrimų, tačiau šioje vietoje pažymėtina, kad asmens turto neliečiamybė yra ginama įstatymų ir dėl asmeninių teisių pažeidimo žmogus turi kreiptis į teisėsaugos institucijas, o ne savavališkai siekti įvykdyti teisingumą.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies (dėl V. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir BK 140 straipsnio 1 dalies (dėl E. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo)
- Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo parardo nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Iš bylos duomenų matyti, kad sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys nesklebtini) V. S. konstatuota poodinės kraujosruvos nosyje, dešinės akies vokuose, kaktoje, kairiame žande, pasmakrėje, pogleivio kraujosruva viršutinių pirmų dantų dantenose, dešinio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžis, padaryti kietais bukais daiktais, šešių ar daugiau trauminių poveikių išdavoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Dėl dešinio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžio V. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. t. 2, b. l. 36-37). Įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, įrodymų vertinimo aspektu, neabejotina, kad nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas V. S.
- Nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su BK 138 straipsnio 1 dalies inkriminavimu nuteistajam A. A., nurodydama, kad aplinkybė, jog nuteistasis A. A. mušė V. S. nėra įrodyta. Toks skundo argumentas, baudžiamosios bylos duomenų kontekste, teisėjų vertinimu laikytinas nepagrįstu ir todėl atmestinas. Pagrindžiant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios I. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kuriuose ji nurodė, kad V. S. mušė du vyrai, kiti du vyrai mušė jos sūnų E. J., o vėliau matė, kaip gulintį V. S. spardė trys asmenys, vieną iš jų konkrečiai nurodė A. A.. Netikėti šiais I. J. parodymais aukštesnės teismas neturi jokio teisinio pagrindo ir nors tuo metu I. J. dėl vykusių muštynių buvo galimai stresinėje būsenoje, tačiau visus atliekamus veiksmus ji stebėjo betarpiškai ir dalyvavo juose bandydama apginti tiek savo sūnų E. J. tiek nukentėjusįjį V. S.. Be to pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad jam buvo suduotas smūgis į veido sritį, po kurio jis nukrito ir buvo praradęs sąmonę, atsipeikėdamas jautė spyrius į galvos sritį, pagal intensyvumą vertiną, kad jį spardė ne vienas asmuo. Šiuos parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. S. patvirtino. Taip pat pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad matė, kaip A. ir du vyresni vyrai pargriovė ant žemės V. S.. Todėl nukentėjusiojo V. S. nurodytą aplinkybę, kad jį gulintį spardė ne vienas asmuo, patvirtina, tiek I. J., tiek E. J. parodymai.
- Apeliaciniu skundu keliama versija, kad V. S. nurodė aplinkybes, jog jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas jį spardant gulintį, tik po to, kai sužinojo, kad A. A. taip pat padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir įtarimai dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pareikšti V. S.. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas sutikti taip pat negali, kadangi iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuroro Kauno apylinkės prokuratūros 5 – ojo skyriaus prokuroro G. J. 2017 m. gegužės 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. S., E. J. ir I. J. atžvilgiu nutrauktas, o duomenų apie nutarimo apskundimą ar su apskundimu susijusių klausimų išsprendimą baudžiamojoje byloje nėra, o juo labiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip šalinanti A. A. atsakomybę. Taip pat nepagrįsta laikytina ir apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusieji siekdami didesnės finansinės naudos išplėtė besimušančių asmenų ratą, kadangi kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų nukentėjusiųjų asmenų ieškinių sumą kito, o galiausiai ieškinių buvo atsisakyta, tačiau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie davė parodymus iš esmės patvirtinančius ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o esantys netikslumai, neturintys reikšmės byloje įrodinėtinoms aplinkybėms, yra natūraliai atsiradę dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio ir bylos teisminio nagrinėjimo bei patirto streso. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors A. A. ir buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau iš karto į medikus jis nesikreipė, bei vykusio konflikto metu, kartu su kitais nuteistaisiais pasišalino iš įvykio vietos, o tai, kad apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistieji pasišalino tik bijodami būti apkaltinti, laikytina nuteistųjų gynybine versija, kuri nėra logiška, vertinant, tai, kad asmenys, kaip patys teigė nesijautė kalti dėl konflikto.
- Be to nukentėjusysis V. S. pripažino aplinkybę, kad jis turėjo šaką, su kuria mojavo siekdamas išvengti nepažįstamų asmenų priartėjimo ir tuo šakaliu sudavė R. K., tačiau po to gavo smūgį nuo kurio parkrito. Aplinkybė, kad nuteistieji buvo pirmi užpulti V. S. laikytina jų gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo labiau nuteistieji patys jau buvo padarę nusikalstamą veiką, pažeisdami būsto neliečiamumą, dėl ko V. S. buvo perspėtas I. J. telefoniniu skambučiu ir žinojo apie nelauktą agresyvių nepažįstamų asmenų vizitą. Tai ar iš I. J. telefoninio skambučio V. S. ir E. J. suprato, kad I. J. yra išsigandusi, nėra kertinė aplinkybė, kadangi ji pranešė, kad jos sūnaus E. ieško keturi nepažįstami vyrai, o jau vien ši aplinkybė yra bauginanti ir sukelianti netikrumo jausmą. Taip pat apeliaciniame skunde A. A. nurodo, kad jis negalėjo pradėti konflikto vien todėl, kad buvo susižalojęs ranką, tokią pačią versija kelia ir A. A. gynėja advokatė J. S. nurodydama, kad A. A. negalėjo pradėti konflikto, nes buvo susižalojęs ranką, tokiu būdu aukštesnės instancijos teismas, šiuos apeliacinių skundų argumentus vertina, kaip tarpusavyje suderintus, tačiau nelogiškus ir neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių ir nepaneigiančius nuteistųjų kaltę atliekant nusikalstamas veikas.
- Apeliaciniame skunde nurodyta gynėjos pozicija, kad A. A. apskritai neturėjo tikslo naudoti smurtą, baudžiamosios bylos duomenų kontekste, laikytina nelogiška. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta G. G. parodė, kad tiksliai neprisimena, kaip A. A. grasino E. J., tačiau grasinimai buvo. Ji draugaudama su A. A. taip pat bendravo ir su E.. Nuo A. A. buvo pabėgusi ir draugavo su E. J.. A. jau buvo atvykęs pas E. pasikalbėti su ja, tačiau ji pasikalbėti nebuvo išėjusi. Iš šių liudytojos parodymų ir bylos duomenų matyti, kad A. A. vykdamas pas E. J. įvykio dieną turėjo tikslą išsiaiškinti tarpusavio santykius susijusius su mergina. Tokiu būdu, versija, kurią pateikė nuteistieji, apie tai, kad R. K., A. A. vyko kartu su A. A. palaikyti draugijos, A. A. grasinimų E. J. kontekste, laikytina tik nuteistųjų siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nurodoma, kad A. A. nebuvo nusiteikęs agresyviai, baudžiamosios bylos duomenų kontekste vertintini kaip nepagrįsti.
- Aptartų duomenų visumoje, darytina pagrįsta išvada, kad R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veikdami bendrai, tyčia panaudodami fizinį smurtą prieš V. S., padarė jam sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą.
- Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir dėl bendrais R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veiksmais padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J. atžvilgiu. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atsako, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad E. J. konstatuotas galvos sumušimas, poodinės kraujosruvos kaktoje, kairiame momenyje, kairės akies apatiniame voke, dešiniame petyje, padaryti kietais bukais daiktais, penkių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. t. 1, b. l. 61). Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. J. parodė, kad įvykio dieną jam grįžus namo, kažkuris iš nuteistųjų pasiūlė išeitį į lauką pasiaiškinti santykius, o išeinant į lauką jam ant sprando uždėjęs ranką laikė R. K.. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, jau vien ši aplinkybė, atskleidė nuteistųjų neteisėtus ketinimus nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad lauke prie jo priėjo A. A. ir kitas jam nepažįstamas vaikinas ir pradėjo jį mušti rankų kumščiais. Vėliau A. A. nuo jo pasitraukė ir kartu liko jam nepažįstamas vaikinas. Po to jam stovint prie verandos kampo A. A. ir du jam nepažįstami vaikinai jam smogė kumščiais, o vėliau dviejų nepažįstamų vyrų buvo mušamas verandoje. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji I. J. apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.
- Tai, kad smurtą prieš E. J. naudojo ir A. A. patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. L., kuris parodė, kad E. J. išbėgo iš namo ir bėgo link jo, tačiau tuo metu A. A. jam trenkė galvodamas, kad E. J. jį puls. Smūgio sudavimo faktą patvirtino ir nuteistasis A. A., tačiau nurodė tai, kaip gynybinį veiksmą. Šių duomenų kontekste, pažymėtina, kad liudytojas M. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė priešingas įvykio aplinkybes, o tik teisiamojo posėdžio metu smurto panaudojimo faktas buvo nurodomas, kaip gynyba. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegija negali vertinti liudytojo M. L. ir nuteistojo A. A. iškeltos įvykio versijos kaip patikimos, juo labiau, kad M. L. pats betarpiškai dalyvavo smurtiniuose veiksmuose, tačiau dėl savo amžiau įvykio metu, negalėjo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. O vertinant tai, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, pasinaudodami įstatymo jiems suteikta teise, apklausiami įtariamaisiais nedavė parodymu, o teisiamojo posėdžio metu parodymus davė tik po visų proceso dalyvių, leidžia spręsti, kad tam tikras aplinkybes nuteistieji nurodė jiems palankia linkme ir dėl šių aplinkybių nuteistųjų parodymai negali būti laikomi patikimais.
- Iš aptartų duomenų visumos darytina pagrįsta išvada, kad R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais veiksmais E. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo labiau iš nuketėjusiosios I. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, matyti, kad A. A. laikė ją apglėbęs iš nugaros, siekdamas jai sutrukdyti išeiti į kiemą, kuriame jau buvo visi asmenys. Šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip nuteistųjų bendrininkavimą, kadangi akivaizdu, jog A. A. žinojo, kokiu tikslu E. J. nuteistųjų buvo išvestas į kiemą ir stengėsi I. J. sutrukdyti nutraukti kilsiantį konfliktą. Tokiu būdu, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog visi nuteistieji veikė bendrais veiksmais ir buvo bendravykdytojai, kadangi atliko tolygius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies, dėl I. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo.
- Baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog I. J. konstatuota kaktos ir kairės plaštakos nykščio sumušimai, poodinė kraujosruva kairiame žaste padaryti kietais bukais daiktais, trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. t. 1, b. l. 120). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. J. parodė, kad jai bandant atitraukti asmenis, kurie smurtavo prieš jos sūnų E. J., asmenys nesileido atitraukiami, o ypač įnirtingai sūnų mušė A., todėl siekdama jį patraukti įsikabino jam į smakrą, po ko A. jai užlaužė pirštą ir trenkė per ranką. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Tai, kad įvykio dieną nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir įvykius vertino labai emocionaliai niekaip nepaneigia fakto, jog ranką jai sužalojo būtent A., kurį ji pati konkrečiai įvardino, kaip asmenį mušusį jos sūnų ir sužalojusį jai ranką.
- Pažymėtina, kad nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliaciniame skunde iškelta versija, kad I. J. pirštą galėjo sužaloti M. L., o I. J. galėjo sumaišyti ją sužalojusius asmenis, laikytina tik gynybine nuteistojo versija. Pagrindžiant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. L. veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus ir baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalėjo būti patrauktas, tai puikiai žinoma ir apeliantui, todėl teismas neabejotinai vertina, kad A. A. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaip asmenį sužalojusį I. J. nurodo būtent M. L., kadangi jis dėl aukščiau aptartų aplinkybių neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus. Taip pat ir versija dėl to, kad V. S. galėjo pastumti I. J., kai ji sumaišė jo ir atvykusių asmenų automobilius, neva norėdama trenkti per ją, yra taip pat laikytina tik nuteistojo A. A. gynybine versija. Konstatuojant šią išvadą, pažymima, kad iš baudžiamojoje byloje esančios pokalbio tarp Bendrojo pagalbos centro ir moters stenografijos, matoma, kad moteris diktuodama atvykusių asmenų mašinos numerį, suklydo, o fone vyro balsas sakė, kad tai jo automobilis (b. t. 1, b. l. 39), iš to seka, kad I. J. iš tiesų buvo sumaišiusi V. S. ir nuteistųjų automobilius, tačiau tai padarė jau po įvykusio smurtinio konflikto. Tuo labiau, jei I. J. būtų jau žinojusi, jog automobilis priklauso ne nuteistiesiems, skambindama kviesti pagalbos nebūtų diktavusi klaidingų valstybinių numerių.
- Aptartų duomenų kontekste, apygardos teismas daro pagrįstą išvadą, jog A. A. kaltė padarius nežymų sveiktos sutrikdymą I. J. yra pilnai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra teisėtos ir pagrįstos. Visos abejonės, kurias apeliaciniame skunde, dėl I. J. sužalojimo iškėlė apelianto gynėja, yra tik nuteistojo gynėjos savaip perteikta įvykių versija, siekiant A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kurios neatitinka baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių ir aukštesnės instancijos teismo vertinimu, negali būti laikytinos, kaip aplinkybės šalinančios nuteistojo atsakomybę.
Dėl būtinosios ginties ir ,,in dubio pro reo“ principo
- Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568-139/2015). Suformuotos teismų praktikos, būtinosios ginties klausimo kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nuteistieji visų pirma atvykę pas I. J. ir neteisėtai patekę į jos būstą jau buvo pažeidę būsto neliečiamybę ir nėra jokio teisinio pagrindo jų tolimesnius veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ar būtinosios ginties ribų peržengimą, priešingai nei tai nurodyta apeliaciniuose skunduose.
- Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad vertinant situaciją kaip būtinąją gintį yra būtina įvertinti visas aplinkybes susijusias su realiu kėsinimusi ir galinčia kilti žala. Iš baudžiamosios bylos duomenų akivaizdu, kad kaip jau aukščiau aptarta nuteistieji pirmieji atvyko nekviesti į I. J. namus, turėjo pagrindą ten vykti, norint išsiaiškinti asmeninius santykius, o be to kaip jau aukščiau nustatyta, A. A. jau buvo grasinęs E. J., o V. S. padaryti sužalojimai bei jų padarymo mechanizmas (gulinčio asmens spardymas) negali būti vertinami kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas. Juo labiau nuteistieji buvo keturi vyrai, nukentėjusieji buvo du vyrai ir viena moteris, tokiu būdu net gi fizinių jėgų santykis nebuvo lygus, o priešingai naudingesnis nuteistųjų pusei. Be to, kaip byloje nustatyta, namuose buvęs nepilnametis I. J. sūnus ir E. S. bei B. R., buvo įbauginti atvykusių asmenų ir kaip patys teigė jų bijojo, nes jie elgėsi agresyviai. Tokiu būdu aplinkybė, kad V. S. turėjo rankose šaką ir nuteistųjų vėlesnių veiksmų atlikimas negali būti vertinama kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas, kadangi kaip jau aukščiau aptarta R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris dėl savo amžiaus veikos padarymo metu neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, neteisėti veiksmai išprovokavo natūralų nukentėjusiųjų atsaką, reaguojant į jų teisių pažeidimą.
- Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Šiuo atveju nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad A. A. atžvilgiu buvo pažeistas ,,in dubio pro reo“ principas, tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai priešingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistojo A. A. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. A., R. K. ir A. A. atžvilgiu.
Proceso eiga ne privataus kaltinimo tvarka.
- Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip jau aukščiau konstatuota padarė pagrįstą išvadą, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bendrais veiksmais įvykdė R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris dėl savo amžiaus veikos padarymo metu negalėjo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl baudžiamoji teisena vyksta įprasta tvarka, vykdant ikiteisminį tyrimą. Veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 165 straipsnio 1 dalyje, patenka į BPK 407 straipsnyje (galiojusi redakcija iki 2017 m. spalio 1 d.) numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, tačiau akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos buvo atliktos paraleliai su BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, visiems asmenims veikiant bendrais veiksmais, tokiu būdu procesas vyksta bendra tvarka ir ikiteisminis tyrimas yra atliekamas, ką tinkamai išaiškino ir pirmosios instancijos teismas. O aplinkybė, kad nuteistieji su nukentėjusiaisiais susitaikė, pati savaime nėra pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą, kadangi procesas nevyko privataus kaltinimo tvarka. Taip pat, nagrinėjamu atveju negalimas ir BK 38 straipsnio normos pritaikymas, kadangi norint atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, asmuo padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą turi atitikti tam taikomas sąlygas: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo atveju kaltinamieji neprisipažino padarę nusikalstamas veikas ir procesui vykstant bendra tvarka, teisėjų kolegija nemato galimybės taikyti BK 38 straipsnį. Aptarto teisinio reguliavimo plotmėje pažymėtina, kad nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susitaikymas nėra absoliutus pagrindas baudžiamajam procesui nutraukti, o nesant įstatyme numatytų sąlygų, baudžiamojo proceso nutraukimas apskritai nėra galimas.
Dėl bausmių
- Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
- Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, nurodydamas, kad teismas tik formaliai įvertino BK 75 straipsnio taikymą, nevertino galimybės taikyti BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies. Įvertinus nuteistojo R. K. asmenybę, aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju tik reali laisvės atėmimo bausmė pasieks bausmei keliamus tikslus ir nuteistasis nėra vertas teismo pasitikėjimo pritaikant jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi asmuo neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, toliau vėl elgiasi nusikalstamai. Iš baudžiamosios bylos duomenų, matyti, kad R. K. nusikalstamas veikas padarė neišnykusio teistumo būsenoje, ankščiau eilę kartu buvo teistas, todėl spręstina, kad nusikalstamos veikos padarymas nebuvo atsitiktinis veiksmas, o susiformavusios antivisuomeninio elgsenos rezultatas. Nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tai, kad jis atlygino žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Aptarti duomenys itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, be to nukentėję asmenys bei liudytojos E. S. ir B. R. nurodė, kad nuteistasis įvykio metu elgėsi itin agresyviai ir iššaukiančiai, tokiu būdu demonstravo nepagarba aplinkiniams ir visuomenėje vyraujančioms elgesio normoms, dėl aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija, nenustatė jokio teisinio pagrindo, kuris suponuotų į paskirtos bausmės už padarytus nusikaltimus, švelninimą.
- Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S., nurodė, kad A. A. buvo paskirto neproporcingai didelės bausmės ir bauda paskirta neatsižvelgiant į finansinę padėti, tačiau su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Kaip matoma iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skiriant bausmę A. A. buvo atsižvelgta į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, atlygino nukentėjusiems asmenims žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra dirbantis, tačiau yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įvertinęs visas šias aplinkybes teismas sušvelnino nuteistojo A. A. teisinę padėti ir bausmių trukmę bei baudos dydį nustatė mažesnius už vidurkį, o už nusikalstamo veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padaryme paskyrė sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį aukštesnės instancijos teismas nemato pagrindo, kadangi nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, o pas nukentėjusiuosius buvo vykstama su tikslu išsiaiškinti būtent A. A. asmeninius santykius, juo labiau nuteistajam paskirtos bausmės nėra susijusios su laisvės atėmimu. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog paskirtos bausmės – baudos, dydis, būtų itin apsunkinantis nuteistojo finansinę padėtį ir jis neturėtų galimybės baudos sumokėti, be to nenustatyta, kad paskirta bauda būtų neproporcingai didelę padarytos nusikalstamos veikos kontekste.
- Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, taip pat nenustatė, jokių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas atmesti Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, dėl žalos atlyginimo.
- Visų aptartų duomenų kontekste, šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. K., A. A. ir A. A. atžvilgiu, jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė :
nuteistųjų R. K. ir A. A. bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliacinius skundus atmesti
Teisėjai : Algirdas Jaliniauskas
Jurgis Kiškis
Rimas Švirinas