Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-285-278/2016
Teisėja Šarūnė Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01413-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.6.4.4.2; 3.1.18.1; 3.3.3.2; 3.3.3.3; 3.3.3.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 23 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1647-1000/2015 pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei V. V. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo ir
n u s t a t ė:
ieškovas G. V. prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečio sūnaus J. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą kartu su juo.
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi prašymą patenkino. Nustatė, kad nepilnametis šalių sūnus J. V. šiuo metu gyvena su ieškovu, kuris rūpinasi vaiku ir jį prižiūri. Įvertinęs ieškovo nurodytus duomenis, jog atsakovė V. V. girtauja ir nesirūpina sūnumi, jos sugyventinis užgaulioja sūnų, dėl to vaikas jaučia baimę, nebenori gyventi su mama, pablogėjo jo mokymasis mokykloje, darė išvadą esant pagrindui nepilnamečio J. V. gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti su ieškovu.
Atskiruoju skundu atsakovė V. V. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Teigia, kad teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, pasielgė skubotai, neatsižvelgė į sūnaus interesus, vadovavosi tik ieškovo prašymu, nepatikrinęs faktinių aplinkybių ir neįsitikinęs teiginių apie ją ir jos šeimą tikrumu ir pagrįstumu, taip pakenkdamas nepilnamečio vaiko interesams. Nurodo, jog ieškovas G. V. sūnų pasiėmė pas save 2015-12-07, pažadėjęs parvežti po dviejų dienų, tačiau pažado neįvykdė. Dėl vaiko susigrąžinimo kreipėsi į policiją, vaiko teisių apsaugos instituciją, tačiau jai buvo pasakyta, jog tegul vaikas pabūna su tėvu iki pasveiks. Nurodo, kad 2015-12-28 sužinojo, jog ieškovo prašymu, sūnus yra išbrauktas iš Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos mokinių sąrašo. Mano, jog sūnui pradėjus bendrauti su tėvu, vaiko elgesys su ja pradėjo blogėti. Teigia, kad santuoka su ieškovu nutraukta 2009 metais, kurioje gimė dukra G. ir sūnus J., tačiau vaikais ieškovas nesirūpino, manipuliuodamas jais siekia kitų tikslų. Tvirtina, kad dėl ieškovo psichologinio smurto, neatsakingo požiūrio į sūnaus auklėjimą ir nesilaikymą susitarimo dėl vaiko grąžinimo, patiria stresą, gyvena emocinėje įtampoje, pergyvena, nežinodama nieko apie sūnų, baimindamasi dėl jo saugumo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas G. V. prašo nutartį palikti nepakeistą. Neginčija, kad nepilnametis sūnus J. pas jį gyvena nuo 2015-12-07, kur jam sudarytos sąlygos gyventi, mokytis ir lavintis. Nurodo, jog sūnus, gyvenęs su atsakove, jautėsi nesaugus ir užmirštas, ką patvirtina Panevėžio rajono Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos charakteristika. Teigia, kad nutarties panaikinimas prieštarautų nepilnamečio vaiko interesams, nes sūnaus gyvenimas pas jį nusistovėjęs, jis nenori grįžti pas motiną, lanko kitą mokyklą, turi draugų. Skundžiamos nutarties panaikinimas reikštų grįžimą į ankstesnes sąlygas, tektų persikelti į Panevėžio rajoną, keisti mokyklą, kas sukeltų vaikui stresą ir nerimą. Teigia, jog sūnaus norą likti gyventi su juo patvirtina ir pati atsakovė, nurodydama aplinkybes, susijusias su ketinimais parsivežti sūnų.
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
Byloje nustatyta, kad šalys yra nepilnamečio sūnaus J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai, kurių santuoka Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-10 sprendimu nutraukta ir patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, pagal kurią nepilnamečio sūnaus J. V. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove V. V.. Nustatyta, jog nuo 2015-12-07 nepilnametis J. V. gyvena su ieškovu. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių sūnus šiuo metu mokosi Pasvalio rajono Pumpėnų gimnazijos 6 klasėje. Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje išvadoje nurodyta, jog nepilnamečiui, gyvenančiam su ieškovu G. V., jo sutuoktine, jos dviem vaikais bei dviem bendrais vaikais, sudarytos sąlygos vaikų poilsiui, žaidimams, namų darbų ruošai, šalių sūnus J. sutaria su vaikais ir su ieškovo sutuoktine. Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šalių nepilnamečiui sūnui apsigyvenus pas ieškovą, yra sudarytos sąlygos jam vystytis bei ugdytis. Preliminariai įvertinus bylos medžiagą, akivaizdžių įrodymų, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena nepilnametis vaikas, tapo nesaugi, neatitinkanti reikalavimų normaliam sveiko vaiko vystymuisi, jo ugdymui, byloje nėra, todėl naikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra pakankamo pagrindo. Atsisakymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones priimamas atsižvelgiant ne tik į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį (laikinas iki teismo sprendimo priėmimo vaiko gyvenamosios vietos nustatymas), bet ir į tai, kad vaiko tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose vietovėse. Patenkinus atsakovės V. V. prašymą, nepilnametis šalių sūnus turėtų pakartotinai keisti esamą gyvenamąją vietą ir gyventi su motina tol, kol teismas priims procesinį sprendimą byloje dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Teismui patenkinus ieškinį ir sprendimu nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, susidarytų tokia situacija, jog nepilnametis pakartotinai turėtų keisti gyvenamąją vietą – vykti gyventi pas tėvą. Toks gyvenamosios vietos kaitaliojimas, vaikui adaptavusis naujoje vietoje, akivaizdžiai prieštarautų jo interesams, turėtų įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų jam psichologinę žalą. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog nepilnametis yra pakeitęs mokyklą, todėl mokymosi vietos kaitaliojimas, nesibaigus mokslo metams, gali neigiamai įtakoti ir jo mokymosi rezultatus. Kadangi laikinųjų priemonių taikymas spręstinas atsižvelgiant į vaiko interesus, įvertinus, jog nepilnametis jau kelis mėnesius gyvena su tėvu bei esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada nesant tikslinga naikinti skundžiamą nutartį.
Apeliantės teiginiai dėl santykių su ieškovu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertintini, nes į šalis charakterizuojančią medžiagą, vaiko norą gyventi su vienu iš tėvų, svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės. V. V. nurodyta aplinkybė, jog G. V. tinkamai ir nuolat nesirūpino vaikais, netinkamai elgėsi su dukra, nesant duomenų, jog minėtas asmuo netinkamai elgiasi su nepilnamečiu J., nesudaro pakankamo pagrindo keisti priimtą nutartį.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Birutė Valiulienė