Baudžiamoji byla Nr. 2K-142 / 2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.2; 2.2.4.3; 2.4.2.1;
2.4.5.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. ir jo gynėjo Žilvino Mišeikio kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis ir 5 dalies 2 punktą, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosprendis, kuriuo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. nuosprendžio dalis, kuria S. G. nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. G. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
S. G. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „L“ vienas iš pagrindinių akcininkų ir įmonės direktorius, turėdamas tikslą apgaule išvengti turtinės prievolės, t. y. pagal 2003 m. balandžio 4 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „L“ sumokėti už autobusą „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 101 343,82 Lt turto išpirkimo įmoką, 2005 m. birželio mėnesį, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, šį autobusą perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui, o 2006 m. birželio 22 d. sudaręs su draudimo bendrove „PZU Lietuva“ draudimo sutartį AC Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią autobusas „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo apdraustas 300 000 Lt sumai, 2006 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Kėdainių rajono PK žinomai melagingai pranešdamas apie nebūtą nusikaltimą, kad autobusas „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausantis UAB „Hansa lizingas“, yra pagrobtas kelio „Klaipėda - Vilnius“ 176-ajame kilometre, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. apie tai pranešė draudimo bendrovei „PZU Lietuva“, siekdamas, kad draudimo bendrovė „PZU Lietuva“ pagal draudimo sutartį sumokėtų turto savininkui UAB „Hansa lizingas“ 261 100 Lt; taip S. G. siekė apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo bendrovė, susisiekusi su ikiteisminį tyrimą dėl autobuso vagystės atliekančia ikiteisminio tyrimo įstaiga, atidėjo draudimo išmokos mokėjimą.
Nuteistasis S. G. kasaciniu skundu prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tokia apimtimi, kokia buvo prašoma jo gynėjo paduotame apeliaciniame skunde. Iš skundo matyti, kad gynėjas ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, jog S. G. veika atitinka sukčiavimo nusikaltimo požymius, motyvuodamas tuo, kad nuteistojo veika neatitinka veikos, padarinių, priežastinio ryšio, kaltės požymių, aprašytų BK 182 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento tinkamai neišnagrinėjo, nes neatsižvelgė į aplinkybes, kurios patvirtina jo gynėjo teiginius: autobusą jis apdraudė ne įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, o vykdydamas UAB „L“ ir UAB „Hansa lizingas“ lizingo sutartį; autobusą perdavė bijodamas grasinimų su juo susidoroti; apie dingusį autobusą pranešė policijai ne siekdamas, kad draudimo bendrovė sumokėtų draudimo išmoką, o tam, kad policijos pareigūnai nustatytų, kur dingo autobusas; pranešdamas draudimo bendrovei apie dingusį autobusą, jis gerai žinojo, kad draudimo išmoka nebus išmokėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte nustatyta, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus; padarytas pažeidimas yra esminis, nes dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors šiuo atveju privalėjo tai padaryti, siekdamas tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, todėl pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį. Išvada apie tai darytina, nes teismas nesiaiškino ir neapklausė asmenų, kurie užvaldė autobusą ir kurie šiuo metu valdo autobusą, netyrė, kokiu pagrindu autobusas išvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos, priežasčių, kodėl draudimo bendrovė neišmokėjo draudimo išmokos, nesiaiškino, ar UAB „L“ buvo prasmė vengti turtinės prievolės, nes bylos nagrinėjimo metu jai buvo keliama bankroto byla.
Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nurodytų kaltinime. Iš kaltinamojo akto matyti, jog jis buvo kaltinamas tuo, kad autobusą pardavė nenustatytam asmeniui, o pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jis autobusą ne pardavė, bet perdavė nenustatytam asmeniui. S. G. nurodo, kad perdavimas ir pardavimas reikšmingai skiriasi tarpusavyje, nes perdavimui lizingo bendrovės sutikimas nebuvo reikalingas, o pardavimui jis buvo būtinas. Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nusikaltimas buvo padarytas kitokiu būdu, nei nurodyta kaltinime. Nusikalstamos veikos padarymo būdas yra būtinas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, todėl yra reikšmingas taikant baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgus į šią aplinkybę, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies normas.
Nuteistojo manymu, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą ir teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jis surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyti nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos svarbios bylos aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; iš kaltinimo neaišku, ar jis yra kaltinamas tuo, kad siekė išvengti turtinės prievolės savo naudai, ar tuo, kad siekė išvengti turtinės prievolės UAB „L“ naudai. Nuteistasis pažymi, jog nors pirmosios instancijos teisme pripažino, kad supranta, kuo yra kaltinamas, tačiau tai padarė tik dėl konkrečių baudžiamojo įstatymo straipsnių, tuo tarpu kaltinimo turinys jam taip ir liko neaiškus.
Nuteistojo gynėjas Ž. Mišeikis kasaciniu skundu prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Nuteistojo gynėjas, nurodydamas tas pačias aplinkybes kaip ir jo ginamasis, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ta apimtimi, kuria buvo prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies normas; neatliko įrodymų tyrimo, nors turėjo tokią pareigą, todėl pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį; nepagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nurodytų kaltinamajame akte, todėl pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies normas; bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė nuteistojo teisę į teisingą teismą ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 22 straipsnio 3 dalį ir 44 straipsnio 7 dalį.
Be minėtų motyvų, gynėjas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi jokių teisinių priemonių, kad būtų nustatyta, kokie asmenys grasino S. G., kur buvo išvežtas ir kokioje vietoje bei pas kokius asmenis yra užvaldytas autobusas, todėl tiek ikiteisminį tyrimą atlikę ir kontroliavę pareigūnai, tiek teismai pažeidė BPK 2 straipsnį, kuris įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą, teismą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir nustatyta nusikalstama veika.
Gynėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės teismas įpareigojo prokurorą, kontroliuojantį ikiteisminį tyrimą, užbaigti jį per du mėnesius, tačiau praėjus dviem mėnesiams ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas, o pasibaigus nustatytam terminui, teismas priėmė nutartį pratęsti ikiteisminį tyrimą dar vienam mėnesiui. Gynėjo manymu, atliekant tokius veiksmus, buvo pažeistos BPK 215 straipsnio normos. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui nustačius ikiteisminio tyrimo pabaigos terminą, prokuroras realiai tyrimo veiksmus pradėjo planuoti tik praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui, todėl prokuroras neorganizavo savo veiklos taip, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas iki nustatyto termino pabaigos, taip piktnaudžiavo savo teisėmis ir pažeidė nuteistojo S. G. teisę į išsamų ir protingą ikiteisminį tyrimą. Iš nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą matyti, kad ši buvo priimta jau po to, kai baigėsi teismo nustatytas terminas, iki kurio turėjo būti baigtas ikiteisminis tyrimas, nors prokuroras, paduodamas prašymą, neprašė atnaujinti praleisto termino, todėl teismas turėjo tokį prokuroro prašymą palikti nenagrinėtą. Be to, nors įstatyme nėra aiškiai nustatyta ikiteisminio tyrimo pratęsimo tvarka, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas nustatė terminą ikiteisminiam tyrimui pabaigti, tačiau, nuteistojo gynėjo nuomone, ji turi būti analogiška nustatytai BPK 218 straipsnio 1 dalyje. Iš šios įstatymo normos matyti, kad paskutinę termino dieną prokuroras jau turi būti surašęs kaltinamąjį aktą, o ne atlikinėti kokius nors tyrimo veiksmus, o tai buvo daroma nagrinėjamoje byloje. Gynėjas pažymi, kad, pratęsus ikiteisminio tyrimo terminą, jo ginamasis negavo nė vieno pranešimo apie tai, kad yra šaukiamas į tyrimo veiksmus. Apie 2007 m. gruodžio 20 ir gruodžio 28 d. apklausas jo ginamajam nebuvo žinoma, o apie 2007 m. gruodžio 18 d. organizuojamą įtariamojo apklausą atvykus policijos pareigūnams buvo informuota tik nuteistojo žmona, tačiau jai nebuvo pasirašytinai įteiktas šaukimas S. G. atvykti į apklausą.
Atsiliepime į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis prašo nuteistojo S. G. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai nustatė, jog nuteistojo veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Prokuroro nuomone, tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, matyti iš to, jog kaltininkas panaudojo apgaulę tam, kad išvengtų turtinės prievolės, t. y. prievolės sumokėti 101 343,82 Lt išpirkimo įmoką pagal lizingo sutartį. Iš bylos duomenų matyti, kad S. G. UAB „L“ valdomą, bet UAB „Hanza lizingas“ priklausantį autobusą nežinomam asmeniui perdavė dar 2005 m. birželio mėnesį, tačiau su DB „PZU Lietuva“ draudimo sutartį, kuria 300 000 Lt suma apdraudė UAB „L“ valdomą autobusą, sudarė tik 2006 m. birželio 22 d., o apie tariamą autobuso vagystę Kėdainių policijos komisariatui ir DB „PZU Lietuva“ pranešė atitinkamai 2006 m. birželio 22 ir 24 d. Iš šių aplinkybių matyti, kad, sudarydamas su draudimo bendrove sutartį dėl anksčiau prarasto autobuso ir po to melagingai pranešdamas policijai apie tariamą autobuso vagystę, nuteistasis siekė, kad jo apgaulė nulemtų draudimo bendrovės klaidą ir bendrovė pagal draudimo sutartį sumokėtų turto savininkui UAB „Hansa lizingas“ 261 100 Lt ir taip UAB „L“, kurios vadovas ir akcininkas buvo S. G., išvengtų didelės turtinės prievolės. Nusikaltimas nebuvo baigtas ir padarinių nekilo tik dėl to, kad nuteistojo nusikalstami ketinimai išaiškėjo. Išvadą, kad S. G. veikė tiesiogine tyčia, patvirtina ir tai, kad jis, realizuodamas išankstinį nusikalstamą sumanymą, autobuso draudimo sutartį sudarė ne tiesiogiai su draudimo bendrove, bet per tarpininką – S. Balčiūno įmonę „BSB“, kurioje draudė transporto priemones nuo 2000 m. ir turėjo visišką šios įmonės pasitikėjimą, todėl įmonės atstovai autobuso neapžiūrėjo. Prokuroras pažymi, kad nors iš nusikaltimo naudos būtų turėjusi UAB „L“, tačiau ši aplinkybė S. G. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako ir asmuo, kuris išvengė didelės vertės turtinės prievolės kitų naudai.
Prokuroras nesutinka su skunduose pateikiamu motyvu, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo gynėjo paduoto apeliacinio skundo ta apimtimi, kuria buvo prašoma apeliaciniame skunde. BPK 320 straipsnio 3 dalis nereikalauja pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą, svarbu, kad būtų pateiktos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas plačiai pasisakė dėl S. G. dalyvavimo ir jo veikos kvalifikavimo, taip pat dėl kitų apeliaciniame skunde iškeltų klausimų, t. y. pakeistų faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo ir gynybos procesinių teisių pažeidimo, kaltinamojo akto atitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo.
Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas susiklosčiusioje byloje situacijoje neturėjo pareigos atlikti įrodymų tyrimo, nes tokia pareiga apeliacinės instancijos teismui kyla tik tada, kai pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, t. y. neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio matyti, kad visos esminės teismo išvadoms aplinkybės buvo išsamiai ištirtos, o tarp ištirtų įrodymų jokių nepašalintų prieštaravimų nepalikta. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo, todėl nesuprantami jų argumentai, kad byloje liko neištirtos esminės bylos aplinkybės.
Prokuroro manymu, nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas patikslindamas kaltinimą, jog nuteistasis autobusą ne pardavė, o perdavė nenustatytam asmeniui, nuteisė S. G. už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismui pakeitus kaltinime nurodytas faktines aplinkybes nebuvo iš esmės pakeistas nė vienas iš objektyviųjų sukčiavimo nusikaltimo požymių. S. G. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad pasikėsino apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas. Pakeičiant aplinkybę dėl autobuso praradimo būdo, nebuvo pakeistas nei nusikaltimo padarymo būdas, nei apgaulės turinys, todėl kaltinimo pakeitimas neturėjo absoliučiai jokios įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui ir bausmei. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme S. G. pats nepatvirtino autobuso pardavimo fakto, todėl kaltinimo pakeitimas neturėjo jokios įtakos ir nuteistojo teisės į gynybą realizavimui.
Prokuroras teigia, jog nuteistasis ir jo gynėjas tik deklaratyviai nurodo, kad buvo suvaržyta S. G. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Prokuroro nuomone, kaltinamajame akte nurodytos tiek nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės, tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis veikų kvalifikavimas. Iš kaltinamojo akto visiškai aišku, kad S. G. buvo įtariamas pasikėsinęs apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės ir kokie buvo jo neteisėti veiksmai. Aplinkybė, kad iš nusikaltimo turtinės naudos būtų turėjusi UAB „L“, S. G. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako ir asmuo, kuris išvengė didelės vertės turtinės prievolės ne tik savo, bet ir kitų asmenų naudai. Iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad S. G., realizuodamas nusikalstamą sumanymą, siekė padengti jam ir jo žmonai priklausančios UAB „L“ įsipareigojimus lizingo bendrovei, todėl jis veikė tik vedamas savo šeimos interesų. Prokuroras pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu S. G. patvirtino, jog supranta, kuo yra kaltinamas, nei jis, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl kaltinimo aiškumo nepareiškė.
Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde pateikiamas argumentas dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo nebuvo nurodytas paduotame apeliaciniame skunde, tuo tarpu apskųsti kasacine tvarka nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl jis nenagrinėtinas. Kita vertus, ikiteisminio termino pratęsimas negali būti laikomas neteisėtu, nes prokuroras kreipėsi į teismą dėl termino pratęsimo paskutinę teismo nurodyto termino dieną, o ikiteisminis tyrimas užtruko dėl objektyvių priežasčių. Prokuroras pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai turi būti suprantami plačiau, nei tik tyrimo veiksmai, kuriuose turi dalyvauti įtariamasis.
Kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BK 182 straispsnio nuostatų taikymo
Kasaciniais skundais kasatoriai ginčija BK 182 straipsnio nuostatų taikymą S. G., nurodydami, kad jo nusikalstama veika neatitinka BK 182 straipsnyje nurodytos veikos padarinių, priežastinio ryšio, kaltės požymių. Su tokiu kasacinių skundų argumentu teisėjų kolegija negali sutikti, nes iš bylos duomenų matyti, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, padarė tinkamas išvadas, kad S. G. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis S. G., veikdamas tiesiogine tyčia, panaudojo apgaulę siekdamas išvengti turtinės prievolės – kad galėtų sumokėti 101 343, 82 Lt išpirkimo įmoką pagal lizingo sutartį už UAB „Hansa lizingas“ priklausantį autobusą, kurį valdė UAB „L“, jos vadovas, o akcininkai tuo metu buvo nuteistasis ir jo žmona. Tam jis jau praradęs autobusą beveik po metų sudarė draudimo sutartį su draudimo bendrove, apdraudęs šį autobusą 300 000 Lt sumai; vėliau, tik po poros mėnesių po šios sutarties sudarymo apgaulingai pranešė policijai apie šio autobuso tariamą vagystę, kurią pats ir bandė inscenizuoti. Taigi visais šiais nuteistojo veiksmais buvo siekiama apgaule gauti iš draudimo bendrovės pinigus, kad būtų išvengta didelės vertės turtinės prievolės. Šios nusikalstamos veikos padarinių nekilo tik dėl to, kad jo ketinimai buvo išaiškinti, todėl esant tokioms aplinkybės teismai teisingai kvalifikavo jo veiksmus kaip pasikėsinimą apgaulę išvengti didelės turtinės prievolės.
Dėl BPK normų pažeidimo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 255 straipsnio 2 dalies, 215, 219 straipsnių taikymas)
Didesnė abiejų kasatorių kasacinių skundų dalis skiriama apeliacinės instancijos teismo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo metu padarytiems pažeidimams. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tokia apimtimi, kokia buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl, kasatorių manymu, šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną tokio skundo neesminį argumentą. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio (T. 3, b. l. 238–242) matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, nuosprendyje dėl jų pateikė motyvuotas išvadas. Apeliaciniame skunde buvo ginčijama, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sudėčiai būtinųjų objektyviųjų požymių, nuosprendyje motyvuotai į tai atsakyta; taip pat apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad S. G. negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Tenkinant šią apeliacinio skundo dalį apeliacinės instancijos teismas S. G. dėl kaltinimo pagal minėtą BK straipsnį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dar apeliaciniame skunde buvo dėstoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta įvairių procesinių pažeidimų ir dėl to buvo suvaržytos nuteistojo ir jo gynybos teisės – į šiuos skundo argumentus nuosprendyje atsakyta, taip pat išanalizuota situacija dėl S. G., kaip liudytojo apklausos, dėl faktinių bylos aplinkybių pakeitimo ( iš „pardavė“ autobusą į „perdavė“) ir apie visa tai išsamiai bei motyvuotai nuosprendyje pasisakyta.
Kasaciniuose skunduose dar nurodoma, kad teismas, kaltinime pakeisdamas žodžius iš „pardavė“ į „perdavė“, pripažino, jog jam inkriminuotas nusikaltimas padarytas kitokiu būdu. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo sąlygos, kur nurodoma, kad negali būti nuteistas asmuo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte tais atvejais, kai nusikaltimas padarytas kitu laiku, kitokiu būdu ar nauju kaltinimu gali būti inkriminuojama kita kaltės forma ir pan. Tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, teismui pakeitus minėtus žodžius, iš esmės nepasikeitė faktinės aplinkybės, nepasikeitė nei nusikalstamos veikos apimtis, nei nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, neprisidėjo tos pat veikos kokie nors kiti papildomi epizodai, todėl teismas galėjo savo iniciatyva patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, jei jos iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytų, to šio atveju ir nebuvo, nes ir pats nuteistasis, daug kartų apklausiamas ir ikiteisminiame tyrime, ir teisiamajame posėdyje, nepatvirtino, kad autobusą pardavė.
Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad kasatoriams buvo nesuprantamas kaltinamajame akte surašytas kaltinimas, todėl galvoja, jog dėl to negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai.
Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kurie trukdo ją nagrinėti teisme. Šioje byloje, nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, S. G. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pateiktų įtarimų buvo užtikrinta, nes kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, jame aprašyta nusikalstama veika, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nenurodė jokių kaltinamojo akto trūkumų ir nepareiškė, kad jiems jis buvo nesuprantamas.
Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, neįvykdė kasaciniuose skunduose nurodytų baudžiamojo proceso reikalavimų.
Nuteistojo gynėjas savo kasaciniame skunde dar teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 215 straipsnio normos.
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka nenagrinėjami tie nuosprendžiai, kurie nebuvo apskųsti apeliacine tvarka, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Šis kasacinio skundo argumentas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir nagrinėjamas, todėl kasacinės instancijos teisėjų kolegija, kaip ir numatyta įstatyme, palieka jį nenagrinėtą.
Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo
Kasatoriai nepagrįstai kasaciniuose skunduose mini, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą; visų pirma tai teismui neprivalu, nes jis gali, bet neprivalo jį atlikti. Paprastai toks įrodymų tyrimas turi būti atliekamas tada, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Tokių aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta, todėl šie kasatorių skundo argumentai taip pat nepagrįsti.
Konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas S. G. pritaikytas tinkamai. Baudžiamojo proceso kodekso esminių pažeidimų, tiriant ar nagrinėjant bylą teismuose, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti priimtus teismų sprendimus, teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. G. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Gintaras Goda
Rimantas Baumilas