Administracinė byla Nr. P-121-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00776-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

NUTARTIS

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Peva“ su skundu (b. l. 2–58) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta suderinti pareiškėjo pateiktus prekybos įrenginių projektus; 2) įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo prekybos įrenginių projektus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas jam yra išdavęs leidimus, kuriais suteikta teisė laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. vykdyti maisto produktų prekybos veiklą (duomenys neskelbtini) gatvėse, Palangoje, prekiaujant iš laikinų prekybos įrenginių. Teigė, kad 2014 m. birželio 13 d. derinimui pateiktas laikinų prekybos įrenginių projektas buvo grąžintas su derinimo žyma (rezoliucija), kuria nurodyta „nederinama, kadangi tai statinys“. Pažymėjo, kad pateikto projekto derinimo klausimu nėra priimtas joks kitas administracinis aktas. Akcentavo, kad 2013 metais tas pats laikinų prekybos įrenginių projektas buvo suderintas, todėl manė, jog minėta derinimo žyma (rezoliucija) neatitinka individualiam administraciniam aktui įstatymų nustatytų reikalavimų – joje nepateikta jokių argumentų ir teisinių motyvų, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl projekte pavaizduotas prekybos įrenginys laikomas statiniu.

Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad laikinas prekybos įrenginys, kurio projektas buvo pateiktas, priskirtinas statiniams dėl to, kad jis yra kilnojamasis daiktas ir nėra sumontuotas statybos vietoje statybos būdu.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 92–97) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą nederinti pareiškėjo UAB „Peva“ pateikto laikino prekybos įrenginio projekto, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas UAB „Peva“ Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose, sprendė ginčą iš esmės kilusį dėl to, ar pagrįstai atsakovas atsisakė derinti pareiškėjo siekiant prekiauti viešose vietose pateiktą projektą, nurodęs, kad projektas yra pateiktas ne laikinam prekybos įrenginiui, o statiniui.

Teisėjų kolegija nagrinėjo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2014 m. sausio 7 d. redakcija) 6 straipsnio 37 punkto nuostatas, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T2-58 (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T2-102 redakcija) 1 punktu patvirtintas Prekybos viešose vietose taisykles, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T2-101 2 punktu patvirtintus Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatus ir nurodė, jog įgyvendindamas vietos savivaldos teisę, jam priskirtus įgaliojimus, atsižvelgęs į prekybos vietą, jos ypatumus, atsakovas suteikė teisę ginčo vietoje statyti tik laikinus prekybos įrenginius ir tik iš jų vykdyti prekybą laikantis kitų nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija sprendė, kad šiame kontekste svarbūs yra laikino prekybos įrenginio ir statinio apibrėžimai, jų vertinimas. Teismas be kita ko analizavo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) (2014 m. sausio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 4, 7 dalių nuostatas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (2009 m. balandžio 2 d. redakcija) (toliau – ir STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“), 8.3, 13 punktą bei pastebėjo, kad vien ta aplinkybė, jog atitinkamas objektas pagal pavadinimą galimai patenka į atitinkamą statinių grupę savaime dar nereiškia, jog toks objektas visais atvejais bus laikomas statiniu ir jam turi būti taikomi Statybos įstatymo, kituose statinių statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti reikalavimai. Taigi šiuo atveju svarbu, kad objektas atitiktų statiniui keliamus minėtus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateikto projekto vizualinę dalį, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, laikinų prekybos įrenginių sampratą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pateikto projekto objektas turi sienomis ir kitomis atitvaromis apribotą nustatytos paskirties statinio erdvę, t. y. turi patalpas, kurios sudaro statinio didžiąją dalį, yra apdengtas stogu. Pareiškėjas skunde pats nurodė, jog jo pateikto projekto objektas surenkamas naudojant darbo įrankius – atsuktuvą, veržliaraktį, turi metalinį karkasą, ant kurio tvirtinamos plokštės, uždedamas tentinis stogas, t. y. šis objektas sumontuojamas. Teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjo pateiktame projekte nurodytas objektas negali būti vertinamas kaip laikinasis prekybos įrenginys, tai nėra sukomplektuota ir lauke pastatyta įranga. Šis objektas, atsižvelgus į jo vizualinę dalį, laikytinas laikinu statiniu, nes jo laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, jas būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, jo montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės nei jau sumontuotas objektas. Taigi išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad jis būtų sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo pateiktą projektą, kadangi pagal vietos savivaldos priimtus aktus šioje vietoje leidimai prekybai gali būti išduodami tik laikiniems prekybos įrenginiams, o ginčo objektas nėra priskirtinas šiai kategorijai.

II.

Pareiškėjas UAB „Peva“ 2015 m. rugpjūčio 10 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (b. l. 149–154).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimant nutartį. Pareiškėjo teigimu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 4 ir 7 dalių nuostatos kaip tik patvirtina, jog atsakovui derinti pateiktame projekte nurodytas objektas nėra statinys. Minėtų įstatymo normų pažeidimas lėmė, jog objektas, neturintis įstatyme nurodytų statinio požymių (jis nėra sumontuotas ir nėra nekilnojamas daiktas) priskirtas vienai iš statinio rūšių. Net jei šis objektas ir neatitiktų sukomplektuotos ir lauke pastatytos įrangos kriterijaus, tai savaime nei paneigia, nei patvirtina, kad šis objektas yra (nėra) statinys. Teismo išvada apie projekte nurodyto objekto buvimą statiniu (kaip tai apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje) yra pagrįsta neegzistuojančiais daikto buvimo nekilnojamuoju ir jo sukūrimo statybos būdu faktais. Ši teismo klaida lėmė neteisingą bylos išsprendimą – priešingu atveju nebūtų likę teisinių galimybių šį objektą klasifikuoti kaip nesudėtingą laikiną statinį.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčo objektą priskirdamas statinių kategorijai pagal jo vizualizaciją nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos, kurioje nuosekliai laikomasis nuostatos, kad daikto priskyrimą statinių kategorijai pirmiausia apibūdina Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai. Taip pat nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, kad net jei konkretus objektas formaliai gali būti priskirtas prie sąraše pateiktos abstrakčios statinio rūšies (kategorijos), bet realiai (tikrovėje) jis neatitinka Statybos įstatyme nustatytų statinio požymių, jis negali būti laikomas statiniu, o jo kūrimo darbai – statybos darbais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 158 str. 2 d.). ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama. Nustačius, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų svarstymas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-8/14).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia aplinkybėmis, išvardintomis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir 12 punkte, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi, ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–84/2009; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012; 2015 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-81-662/2015). Jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-30-2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-91-602/2015).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 10 d. (pagal spaudą ant voko). Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas turėjo sužinoti 2015 m. gegužės 8 d., kai įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015. Atsižvelgiant į tai, kad trys mėnesiai nuo minėtos datos suėjo 2015 m. rugpjūčio 8 d. šeštadienį, konstatuotina, jog artimiausią darbo dieną – 2015 m. rugpjūčio 10 d. – išsiųstas prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatyto termino.

Kaip minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog tai, kad materialinės teisės normų pažeidimas turi būti  akivaizdus, reiškia, jog prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Pareiškėjo nuomone, teisėjų kolegija klaidingai taikė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 4 ir 7 dalių nuostatas ir atsakovui derinti pateiktame projekte nurodytą objektą nepagrįstai pripažino statiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, šie pareiškėjo pateikiami argumentai neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normų pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės tiesiogiai susijusios su faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties išvados prieštarauja faktiniams bylos duomenims, teisėjų kolegija iškraipė faktines aplinkybes, taigi, pareiškėjas nesutinka ir su byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų aukščiau įvardytiems proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63-14; 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-59-14).

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog yra neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus (pareiškėjo atsakovui pateikto projekto vizualinę dalį, pareiškėjo argumentus ir kt.) bei šio vertinimo pagrindu aiškino ir taikė atitinkamas teisės normas (Statybų įstatymo ir kt.), vadovavosi anksčiau suformuluota teismų praktika. Pripažintina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiama pareiškėjo argumentacija atspindi jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo bei alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybę, tačiau neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo ją taikant. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai neturi pagrindo konstatuoti, jog teisės normų aiškinimas ir taikymas yra klaidingas, taigi darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu neatnaujintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010; P822-81/2010, Nr. P143-154/2011; Nr. P-86-822/2015). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011; Nr. P-98-146/2015).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo, teigdamas jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 nukrypo nuo savo paties praktikos, nepateikė įrodymų šiam teiginiu pagrįsti – t. y. nenurodė nė vienos konkrečios anksčiau išnagrinėtos administracinės bylos, kurios faktinės aplinkybės sutampa ar yra labai panašios su aptariamos administracinės bylos aplinkybėmis ir kurioje jos kitaip vertintos bei buvo priimtas skirtingas procesinis sprendimas. Taigi pareiškėjui neįrodžius, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-980-858/2015 nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu neatnaujintinas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, ir procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.