Baudžiamoji byla Nr. 1A-261/2013

Proceso Nr. 1-05-1-06150-2007-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.2. (N)

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teisėjų Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Laurai Gruodienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kirdeikiui,

gynėjui Romaldui Briliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo Z. T. (Z. T.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir S. H. J. (S. H. J.) bei A. P. (A. P.), dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

Z. T. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. H. J. ir A. P., dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius bei neteisėtai valstybės sieną perėjusius tokius užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

Z. T. kartu su S. H. J., A. P. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. pradžios iki 2007 m. lapkričio 15 d., veikdami bendrininkų grupe, S. H. J. paprašius A. P. ir su juo susitarus už atlygį neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 6 Rusijos Federacijos piliečius, o A. P. susitarus su Z. T., neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius 6 Rusijos Federacijos piliečius nugabenti iki Vilniaus ir perduoti S. H. J., viesiems bendrai aptarus veiksmų planą, 2007 m. lapkričio 15 d., apie 06.45 val., neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius 6 užsieniečius – Rusijos Federacijos piliečius R. B., Z. Ž., C. Ž., Z. N., A. G. ir L. M. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0800 ir Nr. 0801, Maciučių kaimo prieigose, Dieveniškių seniūnijoje, Šalčininkų rajone, t. y. S. H. J., žinodamas, kad aukščiau nurodyti Rusijos Federacijos piliečiai yra atvykę į Minsko miestą, Baltarusijos Respublikoje, ir turi tikslą neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, 2007 m. lapkričio 14 d., apie 14.00 val., prie „McDonalds“ restorano, esančio adresu Seinų g. 3, Vilniuje, susitiko su A. P. ir Z. T. ir pasiūlė jiems už piniginį atlygį – 1800 eurų (6215,00 Lt), 2007 m. lapkričio 15 d. neteisėtai pergabenti 6 užsieniečius per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją. A. P. ir Z. T. sutikus tai padaryti, jie visi trys apsikeitė telefonų numeriais ir aptarė bei suderino tolimesnių nusikalstamų veiksmų planą, kad S. H. J. telefonu nurodys užsieniečiams iš Minsko miesto atvykti į Ivies miestą, esantį netoli nuo A. P. gyvenamosios vietos Lipniškių kaime, Ivjes rajone, ir 25 km atstumu nuo valstybės sienos, kur A. P. juos pasitiks ir automobiliu nuveš prie valstybės sienos Baltarusijos Respublikos pusėje bei parodys konkrečią vietą prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 0800, kurioje galima neteisėtai pereiti valstybės sieną, o Z. T. pasitiks užsieniečius Lietuvos Respublikos pusėje ir savo automobiliu nuveš juos į Vilniaus miestą bei perduos S. H. J., kuris po to sumokės A. P. ir Z. T. sutartus pinigus. Iš karto po šio susitarimo, 2009 m. lapkričio 14 d., 17.32 val., A. P. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, o S. H. J. telefonu nurodė užsieniečiams atvykti į Baltarusijos Respublikos Ivies miestą ir jam apie tai pranešti bei paskambino A. P. ir pasakė, kad užsieniečiai netrukus atvyks į Ivies miestą. Vėliau S. H. J. dar kartą paskambinęs A. P. pranešė, kad užsieniečiai jau atvyko į Ivies miestą ir laukia prie bažnyčios. Po to, A. P. 2007 m. lapkričio 14 d. vakare, paskambino Z. T. ir pranešė, kad užsieniečiai jau atvyko bei 2007 m. lapkričio mėn. 15 d., naktį iš savo gyvenamosios vietos Baltarusijos Respublikoje, Ivies rajono, Lipniškių kaimo, esančio 25 km atstumu nuo valstybės sienos, lengvuoju automobiliu „VW Passat“ nuvyko į S. H. J. nurodytą vietą prie bažnyčios, Ivies mieste, ir per du kartus 6 užsieniečius - 3 moteris ir 3 vyrus, nuvežė prie valstybės sienos Baltarusijos Respublikos pusėje, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 0800, Maciučių kaimo prieigose, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. ir apie 06 val. 45 min., parodė užsieniečiams kryptį kur eiti, kad jie neteisėtai patektų į Lietuvos Respublikos teritoriją, paaiškinęs kur jų lauks Z. T., ir taip neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pergabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius 6 užsieniečius - Rusijos Federacijos piliečius R. B., Z. Ž., C. Ž., Z. N., A. G. ir L. M.. Z. T. 2007 m. lapkričio 15 d., apie 06.00 val., automobiliu „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos Maciučių kaimo prieigose, Dieveniškių seniūnijoje, Šalčininkų rajone, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 0801 ir apie 06.45 val., užsieniečiams - trims vyrams ir trims moterims, A. P. nurodyta kryptimi neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, jis pasitiko juos kelyje Kalviai - Maciučiai, už Maciučių kaimo, ir per du kartus minėtus užsieniečius savo automobiliu „Audi 90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežė prie restorano „McDonalds“, esančio adresu Seinų g. 3, Vilniuje, kur perdavė S. H. J. ir paėmė iš jo dalį sutartos pinigų sumos, o S. H. J. užsieniečius apgyvendino nenustatytoje vietoje.

Nuteistasis Z. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio taisykles, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi neteisingai kvalifikavo jo padarytą veiką ir paskyrė neteisingą (aiškiai per griežtą) bausmę.

Jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

Aptardamas baudžiamojo įstatymo dėl bendrininkavimo nuostatas, nuteistasis teigia, kad kaltinant bendrininkavimu darant bet kurią konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, t. y. bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnyje. BK išsamiai reglamentuojamas bendrininkavimo institutas rodo įstatymo leidėjo siekį šį institutą taikyti tik tais atvejais, kai visiškai aišku, kad nusikalstama veika padaryta tyčia bendromis kelių asmenų pastangomis. Tačiau jo atžvilgiu priimant nuosprendį, šių įstatymo nuostatų nebuvo paisoma. Teismas, sukoncentravo dėmesį į jo padarytos veikos kvalifikavimo ir bausmės klausimus, tačiau jo baudžiamajai atsakomybei dėl bendrininkavimo nustatymo reikšmingoms aplinkybėms reikiamo dėmesio neskyrė.

Su nuosprendžio motyvais toje dalyje, kur nurodomas jo vaidmuo, jis visiškai sutinka. Jo vaidmuo buvo A. P. prašymu atvežti asmenis iš Macučių kaimo į Vilnių, prie „McDonaldo“ restorano Seinų gatvėje. Tačiau A. P. jam nieko neaiškino apie pastarojo ir S. H. J. susitarimus ir jų bendrą veiklą. Jis net nežinojo, ar iš viso kas nors turi juos pasitikti Vilniuje prie „McDonaldo“ restorano Seinų g. Visus nelegalų atgabenimo į Vilnių klausimus jis derino tik su A. P., kuris buvo pažadėjęs atlyginti visas išlaidas, susijusias su nelegalų atvežimu į Vilnių. Duomenų apie tai, kad jis būtų tiesiogiai ar telefonu bendravęs su S. H. J. iki užsieniečių atvykimo į Lietuvą, byloje nėra. Šis jam skambino tiktai vieną kartą ir tik tada, kai užsieniečiai jau buvo Lietuvoje. Iš kur S. H. J. gavo jo telefono numerį, nežino.

Teismas padarė išvadą, kad nors nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai buvo skirtingi, tačiau vieningi, tarpusavyje suderinti ir visi jie realizavo to paties nusikaltimo sudėtį, visi kaltinamieji suvokė, jog nusikalstamą veiką daro kartu. Todėl jų nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Su šia teismo išvada Z. T. nesutinka, kadangi apie S. H. J. ir A. P. bendrus nusikalstamus veiksmus jis nieko nežinojo ir nesuvokė kad atveždamas į Vilnių nelegalus veikė išvien ir darė nusikalstamą veiką kartu ir su S. H. J.. Teismo išvada dėl jo bendrininkavimo su S. H. J. yra tik niekuo nepagrįsta prielaida.

Jeigu teismas jau nustatė bendrininkų veiksmų plano aptarimą, tai nuosprendyje turėjo ir nurodyti, kur įvyko tas susitikimas ir bendrų veiksmų aptarimas, koks buvo pasiektas susitarimas, funkcijų pasiskirstymas ir t. t. Vieną kartą jis buvo atvežęs A. P. į susitikimą su S. H. J. į „McDonalds“ restoraną, esantį Seinų g., Vilniuje, tačiau jų pokalbyje nedalyvavo ir apie ką šie kalbėjosi, nežino. Visi trys jie niekada nebuvo susitikę, jokių bendrų nusikalstamų veiksmų neaptarė, plano nesudarė ir telefonų numeriais neapsikeitė. Savo telefono numerio S. H. J. jis nedavė. Jo bendrininkavimą su S. H. J. paneigia ir šio nuteistojo teisme duoti parodymai apie tai, kad šis jo (Z. T.) nepažįsta.

Taip pat nuosprendyje nepagrįstai nurodyta apie tai, kad jis „... neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės... <...>“. Šiuos veiksmus jam inkriminuodamas teismas pats sau prieštarauja, nes toliau nuosprendyje nurodo, kad užsieniečius jis gabeno tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad savo veiksmais neprisidėjo, jog jie nelegaliai kirstų Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. Nuosprendžio 29 lape nurodyta, kad „...po to minėtiems asmenims neteisėtai kirtus valstybės sieną, Z. T. užsieniečius automobiliu gabeno Lietuvos teritorija iki Vilniaus...“. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis nelegaliai kirtusius valstybės sieną užsieniečius paėmė Macučių kaime, t.y. 2,5-3 km nuo valstybės sienos Lietuvos teritorijoje. Dėl šios priežasties jis negali būti nuteistas už neteisėtą nelegalų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Šis kaltinimas iš nuosprendžio turi būti pašalintas.

Aptardamas savanaudiškų paskatų apibrėžimą BK 292 straipsnio prasme, skundo autorius nurodo, kad nustatydamas nusikalstamos veikos motyvą teismas suklydo ir dėl to neteisingai kvalifikavo jo veiksmus. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad jis būtų taręsis su S. H. J. ar A. P. dėl materialinės naudos gavimo. Draugui A. P. paprašius atvežti nuo valstybės sienos jo giminaičius, jis sutiko padėti supratęs, kad jam bus atlygintos vežimo išlaidos. Vėliau už užsieniečių atvežimą (darbas ir kuro išlaidos už du važiavimus) nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos iki Vilniaus A. P. jam davė 200 Lt. S. H. J. teisme parodė, kad už atvežimą davė jam (Z. T.) 1000 Lt. Tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tuo nepatikėjo ir teismas, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad prie restorano „McDonalds“, jis iš S.H. J. paėmė „dalį sutartos pinigų sumos“. S. H. J. jam nedavė pinigų, nors galbūt pagal susitarimą su A. P. ir turėjo atlyginti jo turėtas išlaidas. Teisiškai nustatant jo dalyvavimo šioje veikoje motyvą, lemiamą reikšmę turi ne tai, iš ko jis gavo pinigus, o už kokį darbą juos gavo. Teismo išvada, kad jis paėmė iš S. H. J. „dalį sutartos pinigų sumos“, yra tik prielaida, nes įrodymų, patvirtinančių jo susitarimą su kitais asmenimis, byloje nėra.

Dėl išdėstytų aplinkybių jo veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos turi būti pašalintas, o jo veika perkvalifikuota į BK 292 straipsnio 1 dalį. Todėl kaltinimo formuluotė turėtų būti tokia: Z. T. 2007 m. lapkričio 15 d., veikdamas bendrininkų grupe su A. P., šešiems užsieniečiams neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, apie 7,00 val., pasitiko juos kelyje Kalviai-Maciučiai ir juos gabeno Lietuvos Respublikos teritorija, atveždamas į Vilnių.

Nusikalstamus veiksmus perkvalifikavus į BK 292 straipsnio 1 dalį jam atitinkamai turi būti paskirta švelnesnė bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

Teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, motyvuodamas tuo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis iš dalies pakeitė savo parodymus ir kaltę pripažino tik iš dalies. Su tokiais teismo motyvais jis nesutinka.

Jo parodymai dalinai keitėsi, kadangi teisme juos davė laisva valia, niekieno nevaržomas ir nereikalaujant juos derinti prie kitų kaltinamųjų parodymų. Lengvinti savo padėties jis nesiekė, nes tam nebuvo reikalo ir pagrindo. Jis nori atsakyti tik už tas veikas, kurias padarė. Tačiau tokia jo pozicija – nuoširdumas ir noras atskleisti tikrąsias bylos aplinkybes, jam pakenkė ir apsunkino padėtį. Dėl šios priežasties teismas jam nepritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punktų nuostatų. Vadovaujantis tokia teismo logika jis ir teisme turėjo meluoti, apkalbėti save ir kitus ir tik tada tikėtis teismo malonės pritaikyti jam nurodytas BK 62 straipsnio nuostatas. Ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino kaltu ir tokias aplinkybes nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėka. Tačiau tos aplinkybės taip ir liko neįrodytos.

Teisme jis davė nuoširdžius ir tikrovę atitinkančius parodymus. Dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, pergyvena, kadangi taip jis nubaudė ne tik save, bet ir šeimą. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra dvi savarankiškos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Todėl yra pagrindas taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Skirdamas bausmę teismas neįvertino ir kitų reikšmingų aplinkybių. Iš bylos matosi, kad jo žmona mokosi aukštojoje mokykloje, jis vienas prižiūri mažametę dukrą ir iš atsitiktinių darbų išlaiko šeimą. Jis įrašytas į darbo biržos įskaitą. Pradėjus atlikinėti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, šeima ne tik praras bet kokias pajamas, bet ir nebus kam prižiūrėti vaiko, nes žmona kasdien lanko paskaitas.

Be to, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme yra antraeilis, nes jis tik atvežė užsieniečius, nelegaliai perėjusius valstybės sieną, į Vilnių. Nesutinka su teismo išvada, kad be jo veiksmų nebūtų padaryta nusikalstama veika. Nusikalstama veika, atitinkanti BK 292 straipsnio sudėtį, jau buvo padaryta, nes užsieniečiai be jo pagalbos jau buvo nelegaliai kirtę Lietuvos Respublikos sieną. Jis tik prisijungė prie daromo nusikaltimo. Šie užsieniečiai į Vilnių būtų atvykę net ir pakeleivingu automobiliu. Taigi jo vaidmuo yra labai mažas ir jį galima pripažinti antraeiliu. Visos šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punktų nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Skiriant jam bausmę reikšmės turi ir tai, kad iš kaltinimo turi būti pašalinta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe ir su S. H. J..

Nuteistasis skundu prašo nuosprendį pakeisti, jo veiką iš BK 292 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 292 straipsnio 1 dalį. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų ir 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad Z. T. kaltė dėl neteisėto užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neginčijamai įrodyta. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad nuteistasis jam inkriminuojamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų ir veikdamas bendrininkų grupe su A. P. bei S.H. J..

Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrininkų veiksmai, nors ir buvo skirtingi, tačiau juos apėmė vieninga tyčia ir bendras siekis realizuoti nusikalstamą kaltinimą. Nuteistasis taip pat teigia, kad jis nieko nežinojo apie A. P. ir S. H. J. susitarimo pobūdį ir vaidmenų pasiskirstymą.

Šie apelianto teigimai neatitinka tikrovės. Jie prieštarauja ne tik A. P. bei S.H. J. parodymams (1 t. 23-24, 36-37 b. l., t. 5 169-171 b. l., 1 t. 94-95, 97-99 b. l.), bet ir pačio Z. T. parodymams, iš kurių seka, kad nelegalams, kuriuos pagal išankstinį susitarimą su A. P., pasitiko už Maciuškių kaimo, Z. T. pranešė, jog jis yra nuo ,,Bozok“, t. y. S.H. J.. Z. T. taip pat patvirtino, kad nelegalus nuvežė į Vilnių prie ,,McDonalds“ ir apie tai telefonu pranešė S.H. J., kuris juos perėmė tolimesniam gabenimui Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarėsi su juo (S.H. J.) dėl apmokėjimo už šių asmenų gabenimą, su A. P. važiavo pas S.H. J. reikalauti atsiskaityti už papildomai gabentus nelegalus (1 t. 171, 172-175, 177 b. l., 5 t. 184-188 b. l.). Šie nuteistųjų parodymai iš esmės sutampa tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Be to, juos pilnai patvirtina kiti objektyvūs byloje esantys įrodymai – telefoninių pokalbių tarp Z. T. ir A. P. bei Z. T. ir S.H. J. suvestinės (3 t. 79-89, 91, 94 b. l.), techninių priemonių naudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas ir jo priedai (3 t. 95-96 b. l.). Iš šių išklotinių ir protokolo neabejotinai seka, kad Z. T. ir S. H. J. veikė kaip bendrininkai ir kad jų veiksmai buvo suderinti, nukreipti į bendro rezultato siekimą,. Iš Z. T. ir A. P. 2007 11 15 12:14:52 telefoninio pokalbio (3 t. 83 b. l.) taip pat matyti, kad Z. T. iš H.S. J. gavo tik dalį pinigų už nelegalų gabenimą, o likusius pastarasis žadėjo sumokėti po to, kai bus atvežti dar trys nelegalai. Šio pokalbio turinys vienareikšmiškai paneigia apelianto teiginius apie bendrininkavimo požymių tarp jo ir S.H. J. bei savanaudiškų paskatų apelianto nusikalstamoje veikoje nebuvimą.

Šioje nutartyje ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad visi trys nuteistieji veikė bendrai. Jie buvo informuoti apie vieni kitų nusikalstamus veiksmus. Tai reiškia, kad šių nusikalstamų veiksmų išdavoje atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir kiekvienam iš jų atskirai nedalijami.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, koks buvo bendrininkų veiksmų planas ir kokį vaidmenį turėjo atlikti kiekvienas iš nuteistųjų. Tai, kad byloje nėra nustatytas tikslus bendrininkų plano sudarymo laikas ir vieta jų baudžiamosios atsakomybės nešalina. Šios aplinkybės taip pat neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo.

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 292 straipsnio 1 ar 2 dalį kyla ir tada, kai neteisėtai valstybės sieną parėjęs ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintis asmuo gabenamas ne tik per valstybės sieną, bet ir jos teritorijoje.

Byloje nustatyta, kad Z. T., darydamas jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, siekė asmeninės naudos ir dalį sutarto atlyginimo gavo. Tai, kad S.H. J., Z. T. ir A. P. neatidavė visų pinigų, nepaneigia šio kvalifikuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio buvimo, o tuo pačiu skundžiame nuosprendyje nurodyto veikos juridinio įvertinimo.

Pats apeliantas iš esmės pripažino, kad jis keitė parodymus. Z. T. neigia susitarimo su S. H. J. buvimą, nepripažįsta, kad nusikalto dėl savanaudiškų paskatų. Tačiau byloje yra nustatyti visi nuteistųjų bendrininkavimo požymiai, o taip pat BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos. Iš to seka, kad Z. T. nepripažįsta esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje yra Z. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kitų apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo pakankamai svarbus ir jokiu būdu ne antraeilis. Akivaizdu, kad be jo indėlio bendrininkų nusikalstamas ketinimas nebūtų realizuotas. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi tai, kad čečėnų tautybės asmenys šaltu metų laiku palikti pasienio ruože, patys savarankiškai ir saugiai Vilniaus miesto pasiekti nebūtų galėję.

Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindų ir sąlygų.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), padarytos nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), bendrininkavimo formą ir rūšys (vykdytojas bendrininkų grupėje), nuteistojo asmenybę (teistas už panašaus pobūdžio sunkaus nusikaltimo padarymą, teistumas neišnykęs), atsakomybę sunkinančią ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir nuteistojo šeiminę padėtį.

BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 8 metų.

Nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta 1 metų ir 6 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo Z. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Valdimaras Bavėjanas

Teisėjai                                                                      Elena Vainienė

                                                                      Kęstutis Jucys