Civilinė byla Nr. 3K-3-209/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08082-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 74.2.4; 93.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. I. ieškinį atsakovei L. J. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. I. ieškinį dėl nuosavybės teisės į ½ dalį buto pripažinimo pareiškė atsakovei L. J. – savo nepilnametei dukteriai, kurios atstove pagal įstatymą ji yra – kaip M. J. teisių ir pareigų perėmėjai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 2.7 straipsnio 1, 2 ir 4 punkto nuostatas, pagal kurias nepilnametis vaikas su turtu susijusias teises ir pareigas įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą, aplinkybę, kad ieškovė yra nepilnametės atsakovės atstovė pagal įstatymą, kurios teisės nėra apribotos ir kurios negali pakeisti joks kitas atstovas nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį, padarė išvadą, jog ieškovė reikalavimą reiškia pati sau ir taip sukuria interesų konfliktą, nes asmuo tuo pačiu metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu (CK 2.135 straipsnio 2 dalis); kad ieškovės pareikšto reikalavimo nagrinėjimas ginčo teisena prieštarautų įstatymų saugomiems vaiko interesams, proceso įstatyme įtvirtintiems rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principams, todėl sprendė, jog toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovei išduotas leidimas priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, padarė išvadą, kad ieškiniu ieškovė prieštarauja savo jau išreikštai valiai priimti vaiko vardu visą po M. J. mirties atsiradusį palikimą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 2.7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.185 straipsnio 1 dalies, 3.186 straipsnio 1 dalies, CPK 38 straipsnio 4 dalies nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė, pasirinkusi tokį savo teisių gynimo būdą, reikalavimą reiškia pati sau ir taip sukuria interesų konfliktą (CK 2.135 straipsnio 2 dalis) ir kad pareikšto reikalavimo nagrinėjimas ginčo teisena prieštarautų įstatymų saugomiems vaiko interesams, proceso įstatyme įtvirtintiems rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principams.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovės ieškinį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismų išvados apie tai, kad ieškovė, būdama atsakovės atstovė pagal įstatymą, šioje byloje susitapatina (reiškia reikalavimą pati sau), teisiškai sugretinant jų subjektiškumą, yra ydingos, padarytos klaidingai interpretavus asmens teisnumo ir veiksnumo sąvokas. Ieškiniu yra siekiama pripažinti ieškovės teisę į jai priklausiančios bendrosios nuosavybės dalį, kuri po M. J. turto paveldėjimo proceso pabaigos priklauso išimtinai tik atsakovei ir kuria ieškovė disponuoja tik uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, kaip atsakovės atstovė pagal įstatymą, teisiškai nėra ir negali būti atsakinga pagal ieškinį atsakovei, kuri, kaip nuosavybės savininkė, turi savo atskirą teisnumą. Atsakovės, kaip nepilnamečio asmens, laikinas civilinio veiksnumo neturėjimas teisiškai negali turėti įtakos ar panaikinti ieškovės, kaip atskiro civilinės teisės subjekto, civilinio teisnumo ir veiksnumo, užkertant kelią ginti savo pažeistas teises teisme.

2. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra reiškiamas siekiant pripažinti ieškovės kaip bendraturtės teisę į bendrąją dalinę nuosavybę, sukurtą jungtinės veiklos pagrindu. Atsakovas tokioje byloje gali būti tik kitas jungtinės veiklos dalyvis, šiuo atveju ieškovės faktinis sutuoktinis – M. J., kuris yra miręs. Tačiau vien dėl šios aplinkybės ieškovė negali netekti galimybės apginti teisme savo pažeistų teisių į nuosavybę. Tuo atveju, kai pagal ieškinį atsakingas asmuo yra miręs, ieškinys reiškiamas jo teisių ir pareigų perėmėjui (CK 5.1 straipsnis, CPK 48 straipsnis), todėl ieškovė reiškia ieškinį M. J. teisių ir pareigų perėmėjai – atsakovei – ir toks ieškinys nagrinėtinas teisme. Priešingu atveju būtų pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas, taip pat konstitucinė ieškovės teisė į teisminę gynybą, nes be savo kaltės, vien dėl įstatymo spragų ir susidėjusių aplinkybių, kad bendraturčio teisių ir pareigų perėmėjas yra jos nepilnametis vaikas, ieškovė netektų galimybės apginti savo pažeistų teisių.

3. Ieškinio nagrinėjimas teisme nepažeis atsakovės, kaip nepilnamečio vaiko, teisių ir interesų. Šių atsakovės teisių apsaugai ir užtikrinimui byloje trečiuoju asmeniu yra įtrauktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius. Siekiant papildomai užtikrinti atsakovės teisių apsaugą, byloje taip pat galima skirti kuratorių (CPK 39 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovė įgytų ne tik ½ dalį buto, bet ir prievolę mokėti paskolą bankui, suteiktą šiam butui įsigyti. Be to, ieškovė turi dar vieną nepilnametį vaiką, kurio interesai, neišnagrinėjus ieškinio teisme, gali būti pažeisti.

4. Teismai, atsisakydami priimti ieškinį nagrinėti teisme ir nenurodydami kokias, būdais ir tvarka ieškovė galėtų ginti savo pažeistas teises į nuosavybę, pažeidė teismo imperatyviąją pareigą, atsisakius  priimti  ieškinį, išaiškinti asmeniui jo galimą teisių gynybos būdą ir formą (CPK 137 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad teismai, atsisakydami priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme dėl kilusio jos ir nepilnamečio vaiko interesų konflikto, netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnį, pažeidė jos konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir ignoravo teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamas nutartis ir kasacinio skundo argumentus, sutinka su šiais kasatorės argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, kurie svarbūs teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta ar paneigta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimus). Be to, situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė, jos ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. E. v. I. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-551/2013).

Taigi kasatorės teisė pareikšti ieškinį konkrečiam asmeniui yra neginčijama teisė. Tačiau ieškinys turi būti pareiškiamas tinkamam atsakovui – asmeniui, kuriam pateikiami materialiniai teisiniai reikalavimai (CPK 41 straipsnis) ir kuriam, užtikrinant pirmiau nurodytą teisę į teisminę gynybą, turi būti suteikiama efektyvi galimybė gintis nuo pareikšto reikalavimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas nepilnamečiam atsakovui, įstatymo pagrindu atstovaujamam motinos (CPK 38 straipsnis, 54 straipsnio 1 dalis), kuri taip pat byloje yra ieškovė (kasatorė), ginanti savo kaip galimos turto, nuosavybės teise priklausančio nepilnamečiam vaikui, savininkės teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prioritetinę teisėtų vaiko interesų apsaugą įtvirtina 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, taip pat proceso teisės normos (pvz., CPK 582 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeidžiami. Vaiko interesų viršenybės principo įgyvendinimas yra viešojo intereso apsaugos sudedamoji dalis. Vaiko interesų viršenybė turi būti užtikrinama inter alia ir turtiniuose santykiuose. Nepilnametis vaikas yra nuosavybės teisinių santykių subjektas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), jo nuosavybės teisė turi būti ginama ne mažesne apimtimi nei pilnamečių savininkų. Užtikrinant vaiko turtinių teisių apsaugą, įtvirtintas tėvų ir vaikų turto atskyrimas (CK 3.161 straipsnio 4 dalis), tačiau tėvai turi nemažai teisių, susijusių su jų nepilnamečių vaikų nuosavybe (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Be to, dėl visiško civilinio veiksnumo neturėjimo vaiko nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrą specifiškumą, t. y. jis, būdamas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 straipsniai).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga yra bendras tiek paties vaiko, tiek jo tėvų, tiek visos valstybės siekis, todėl nuosavybės teisės srityje didesni rūpestingumo ir pareigingumo reikalavimai keliami ne tik jo tėvams, bet ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams. O kiekvienu atveju, kai teisme nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, ir teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai (CPK 376 straipsnis).

Taigi, nepilnamečio vaiko vardu sandorį sudaryti gali jo tėvai. Tuo atveju, kaip tarp tėvų ir vaikų interesų kyla konfliktas, sandorį vaiko vardu turi teisę sudaryti taip pat ad hoc teismo paskirtas globėjas (CK 3.188 straipsnio 2 dalis). Civilinio proceso kodekse tiesiogiai nenustatyta, kad tuo atveju, kai interesų konfliktas kyla tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas turtines teises į nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui, nepilnamečiui teisme galėtų atstovauti kitas, o ne atstovas pagal įstatymą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju vaiko atstovu negali būti paskirtas kitas asmuo. Sąvoka „interesų konfliktas“, tėvams vaiko vardu įgyvendinant nepilnamečio turtines teises, susijusias su nuosavybe, yra platesnė, nei ji apibrėžiama CK 3.185 straipsnyje, nes, minėta, atstovavimas atsiranda ne sutarties, o įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į CK 3.188 straipsnio 2 dalies nuostatą darytina išvada, kad interesų konfliktas nuosavybės teisiniuose santykiuose atsiranda tada, kai tėvai, veikiantys kaip nepilnamečio vaiko atstovai, kartu asmeniškai pretenduoja į daiktą ar jo dalį, nuosavybės teise priklausantį vaikui. Jeigu tokiu atveju vaiko, kuriam atstovauja tėvai, daikto nuosavybės teisės dalis sumažėja, tai suponuoja interesų konflikto atsiradimą ir teismas privalo skirti atstovą ad hoc. Kartu pažymėtina, kad ad hoc atstovo byloje skyrimas savaime negarantuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir neatleidžia teismo nuo pareigos būti aktyviam ir ex officio parinkti pažeistų vaiko teisių gynimo būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. I. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-883/2002; 2004 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-297/2004; 2008 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. O. v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; kt.).

Pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos prioriteto principas negali būti suabsoliutinamas. Jis yra lygiavertis konstitucijos garantuojamai teisei į teisminę gynybą, taip pat privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaiko interesų gynybos ir kitų asmenų teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad tais atvejais, kai viena ginčo šalimi yra tėvai, o kita – tėvų atstovaujami nepilnamečiai vaikai, teismas, nustatęs, kad kilo interesų konfliktas tarp vaiko ir jo tėvų, privalo spręsti klausimą dėl CK 3.188 straipsnio 2 ir 3 dalių, o atitinkamais atvejais – ir CK 3.185 straipsnio taikymo. Civiliniame procese nepilnamečio vaiko ir jo interesus pagal įstatymą atstovaujančių tėvų interesų konflikto klausimas gali būti sprendžiamas paskiriant nepilnamečiam vaikui kaip ad hoc atstovą kuratorių CPK 39 straipsnio nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami kasatorės ieškinio priėmimo klausimą ir atsisakydami jį priimti dėl šalių interesų konflikto, vadovavosi tik nepilnamečio vaiko teisių gynybos principu, bet neįvertino jo atstovės pagal įstatymą (kasatorės) teisės ginti ne tik vaiko, bet ir savo asmenines galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, ir pažeidė kasatorės Konstitucijos garantuojamą teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl procesiniai sprendimai naikintini ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo (CPK 360 straipsnis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 12,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį bei perduoti ieškovės L. I. ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas                                         

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                                        Rimvydas Norkus