(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 9 d. 

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

1.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimu J. B. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį 800 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvylikai mėnesių, nes jis 2020 m. rugsėjo 27 d. 05.10 val. Žaliojoje g., Šalčininkuose, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 0,97 promilės neblaivumas (įvertinus paklaidą nustatytas 0,95 promilės neblaivumas), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus.

2.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutartimi iš dalies buvo tenkintas J. B. skundas ir jam paskirtos 800 Eur baudos mokėjimas buvo išdėstytas dvidešimties mėnesių laikotarpiui, įpareigojant J. B. kas mėnesį mokėti po 40 Eur.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Apeliaciniame skunde J. B. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutartį ir nustatyti jam trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, nei ANK 422 straipsnio 6 dalyje numatytas minimalus šios administracinio poveikio priemonės terminas.

4.       Apeliaciniame skunde J. B. aiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju teisės pažeidėjui gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, yra būtina įvertinti padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes. Vis tik pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir jų tinkamai neįvertino. 

5.       Apeliantas yra įsitikinęs, kad jo skundas nebuvo tenkintas iš esmės motyvuojant vien tuo, jog jis padarė šiurkštų KET pažeidimą. Iš skundžiamos nutarties turinio galima suprasti, kad ANK 34 straipsnio 6 dalis gali būti taikoma, kai nustatomas veiklos mažareikšmiškumas ar nedidelis pavojingumas, o ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytas pažeidimas, be jokios abejonės, nėra mažareikšmis. Apeliantas aiškina, kad įstatymas draudžia vairuoti asmenims, apsvaigus nuo alkoholio, kai jų neblaivumas viršija 0,4 promilės girtumą, ir už tai numato administracinę atsakomybę, tačiau savaime pats šio administracinio nusižengimo pobūdis neleidžia daryti išvados, jog jo padarymo atveju asmeniui negalima taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų.

6.       J. B. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog neigiamų pasekmių dėl pažeidimo nekilo, tačiau detaliau nevertino administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių. Pabrėžia, kad šiuo atveju nebuvo ketinama vairuoti automobilio apsvaigus nuo alkoholio. Automobilį apeliantas vairavo, nes, eidamas pas draugą į svečius, pamatė prie savo automobilio kažkokius asmenis. Įtaręs, kad šie asmenys nužiūrinėja automobilį, nusprendė jį perstatyti į kitą vietą, t. y. į pažįstamų kiemą. Be to, apeliantas automobilį vairavo sekmadienį, jau švintant, esant geroms eismo sąlygoms, kai nebuvo jokio eismo. Automobilis buvo vairuojamas itin trumpą atstumą, todėl apsvaigimas nuo alkoholio prieš pradedant vairuoti automobilį galimai nesiskyrė nuo apeliantui patikrinimo metu užfiksuoto neblaivumo. Su policijos pareigūnų nustatytu girtumu J. B. sutiko ir nesiginčijo.

7.       Apeliantas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas itin formaliai įvertino jį teigiamai charakterizuojančius duomenis. Šiuo atveju buvo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius administracinį nusižengimą ir nuoširdus gailėjimasis (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nėra nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teisė vairuoti transporto priemones apeliantui buvo sustabdyta nuo 2020 m. rugsėjo 27 d., o nustatytas draudimas nebuvo pažeistas. Apeliantas anksčiau niekada nebuvo baustas už tokio pobūdžio teisės pažeidimą, nebuvo teistas, jam nėra pradėta ikiteisminių tyrimų, psichiatrinėje ir narkologinėje įskaitoje jis neįrašytas. J. B. nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, jog jis piktnaudžiautų alkoholiu. Jis gyvena tvarkingą gyvenimą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teikia visapusišką pagalbą sveikatos problemų turintiems tėvams. Tėvas jį charakterizuoja teigiamai, pasižada prižiūrėti ir nuolat priminti apie atsakingumą kelyje ir gyvenime. Apeliantas pažymi ir tai, kad jis domisi sportu, sportavo ir sportuoja. Be to, Šalčininkų rajono Dieveniškių seniūnija nėra gavusi neigiamos informacijos bei nusiskundimų dėl apelianto netinkamo elgesio. J. B. mano, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir Dieveniškių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios Dieveniškių parapijos klebono-kunigo pateiktą charakteristiką, neįvertino to, kad buvusios darbovietės atstovas jį (apeliantą) apibūdina kaip kruopštų, imlų, sąžiningą, sugebantį operatyviai atlikti svarbius darbus, paskirstyti darbo prioritetus, rūpintis darbo įrankiais ir aplinka, ramaus būdo, draugišką asmenį.

8.       Apeliaciniame skunde pastebima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, jog visiškai nereikia vertinti aplinkybių, pagrindžiančių J. B. poreikį turėti teisę vairuoti transporto priemones. Apelianto įsitikinimu, yra būtina atsižvelgti į tai, kad dėl Covid-19 pasekmių jis neteko darbo UAB „I.“, vis dar yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, tačiau negavo jokių darbo pasiūlymų, o darbas jam yra labai reikalingas, nes jo pajamas sudaro tik 300 Eur nedarbo išmoka. Be to, nurodo, kad jis yra įsigijęs automobilį, už kurį dar turi sumokėti 2314,06 Eur, kas mėnesį už automobilį jis moka 150 Eur dydžio įmokas. Be to, jis privalės sumokėti ir paskirtą baudą. Taigi kiekvieną mėnesį pragyvenimui jam liks tik 110 Eur, kurių neužteks visiems būtiniausiems poreikiams. J. B. pabrėžia, kad šiuo metu jį išlaiko motina, o tėvas dėl sveikatos problemų nedirba.

9.       Apeliantas tvirtina, kad jis į darbą galėtų nuvykti tik nuosavu automobiliu, todėl jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog į darbovietę jis gali vykti naudodamasis viešuoju transportu ar pan. Be to, poreikį turėti teisę vairuoti automobilį nulemia ir tai, kad apelianto tėvai turi sveikatos problemų, todėl jis juos turi nuvežti į gydymo įstaigą.

10.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje apsiribojo tik konstatavimu, jog paskirta nuobauda turi sukelti asmeniui nepatogumus, o neigiamos pasekmės yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, nepateikdamas išsamesnių argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad J. B. kilusios teisinės pasekmės yra proporcingos jo padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui. Apelianto nuomone, jam, nedirbančiam, gyvenančiam iš nedarbo išmokos, pakankamai didelės baudos sumokėjimas neabejotinai sukels didelius finansinius nepatogumus, o dėl jau sustabdytos teisės vairuoti transporto priemones jis patiria realias neigiamas pasekmes.

11.       Apeliantas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, skunde, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių konkrečių motyvų ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl, netaikius teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar skyrus trumpesnį nei minimalus dvylikos mėnesių terminas, nebus pasiekti administracinei nuobaudai keliami tiek bendrieji, tiek prevenciniai tikslai.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą ir skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti skundą ir sušvelninti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, nes skundžiama nutartis yra priimta atsižvelgus į J. B. asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantui buvo nustatytas minimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, numatytas ANK 422 straipsnio 5 dalyje, todėl jo mažinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat pažymima, kad apelianto skunde nėra pateikta jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios leistų keisti priimtus sprendimus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

J. B. apeliacinis skundas atmetamas. 

13.       Nagrinėjamu atveju J. B. apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nei administracinio nusižengimo padarymo faktas ar jo padarymo aplinkybės, nei jam paskirtos nuobaudos dydis, tačiau tvirtinama, jog apeliantui buvo nustatytas per ilgas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertins tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pasisakys tik dėl to, ar J. B. buvo tinkamai nustatytas administracinio poveikio priemonės terminas. 

14.       Asmeniui, kuris padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje, vadovaujantis ANK 422 straipsnio 6 dalimi, yra privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių. Šiuo atveju J. B. už jo padarytą administracinį nusižengimą buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas ir nustatytas minimalus šios administracinio poveikio priemonės terminas.

15.       ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Taigi bendra taisyklė nustatant specialios teisės atėmimo terminą yra tokia, kad šios administracinio poveikio priemonės trukmė yra nustatoma pagal įstatyme nustatytas ribas.

16.       Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, vertinant, ar J. B. tinkamai nustatytas paskirtos administracinio poveikio priemonės terminas, buvo atsižvelgta į tai, jog teisės pažeidėjas nevengė atsakomybės už padarytą administracinį nusižengimą, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jo padarymo, nėra nustatyta teisės pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. jis anksčiau nebuvo baustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus, kas leido padaryti išvadą, jog padarytas teisės pažeidimas yra labiau atsitiktinio pobūdžio, registruojasi Užimtumo tarnyboje, turi gyvenamąją vietą, teigiamai apibūdinamas artimųjų, bendruomenės, kurioje gyvena, narių bei buvusių bendradarbių, rūpinasi savo tėvais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog J. B. pagrįstai buvo nustatytas minimalus teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminas, numatytas ANK 422 straipsnio 6 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

17.       ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teigtina, jog administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, t. y. taikomos anksčiau paminėtos ANK 34 straipsnio nuostatos tik tais atvejais, kai yra nustatoma aplinkybių visuma, kuri leidžia daryti išvadą apie mažesnį teisės pažeidėjo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat yra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios nuobaudų skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai nuobaudai bei administracinio poveikio priemonei paskirti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo turiniu ir įvertinęs administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. B. netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų. Šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų apeliantui skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, nei numatyta ANK 422 straipsnio 6 dalyje. 

18.       J. B. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už itin šiurkštų KET taisyklių pažeidimą, t. y. jis vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 0,95 promilių girtumas. Atsižvelgiant į J. B. nustatytą neblaivumo laipsnį, kuris daugiau nei du kartus viršijo minimalią 0,4 promilių ribą, nuo kurios kyla atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, konstatuotina, kad neteisėti apelianto veiksmai neabejotinai kėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir jo paties, kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui.

19.       Šiuo atveju iš tikrųjų dėl teisės pažeidėjo neteisėtų veiksmų jokia turtinė ar neturtinė žala niekam nebuvo padaryta, tačiau ši aplinkybės nepaneigia būtinybės jam taikyti administracinio poveikio priemonę ir neleidžia daryti išvados, kad jam turėtų būti nustatytas trumpesnis administracinio poveikio priemonės terminas, nei numatytas įstatyme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atsakomybę pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, jokių pasekmių į šioje normoje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį neįtraukė, kas leidžia daryti išvadą, jog pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio – sukelia didelį pavojų aplinkai. 

20.       Apeliantas tvirtina, kad jis neketino vairuoti automobilio būdamas neblaivus, o taip pasielgė, nes norėjo apsaugoti savo turtą nuo jam įtarimą sukėlusių asmenų, t. y., norėdamas perstatyti automobilį į saugesnę vietą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog prieš teisės pažeidimo padarymą J. B. turtui buvo kilusi kokia nors grėsmė. Be to, apeliantas, suvokdamas, kad neseniai vartojo alkoholinius gėrimus, ir siekdamas apsaugoti savo turtą, turėjo galimybę pasirinkti teisėtą veikimo būdą. Taigi apelianto nurodoma aplinkybė niekaip nelengvina jo atsakomybės, o priešingai, rodo, jog, iškilus problemoms, jis nesugeba tinkamai įvertinti susidariusios situacijos aplinkybių bei pasirinkti socialiai priimtiną veikimo būdą. Čia pastebėtina ir tai, kad iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog J. B. automobilį įsigijo 2019 metų pabaigoje 2020 metų pradžioje ir nepraėjus net vieneriems metams po to, kai įsigijo automobilį, padarė vieną šiurkščiausių KET pažeidimų. Ši aplinkybė neigiamai apibūdina J. B., rodo, kad jis neatsakingai naudojosi turėta teise.

21.       Apeliantas tvirtina, kad jis automobilį vairavo sekmadienį, švintant, esant geroms oro sąlygoms, kai kelyje nebuvo eismo, jis automobilį vairavo itin trumpą atstumą (apie 1 kilometrą). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad argumentai dėl nuvažiuoto atstumo, kaip ir nurodomos aplinkybės apie vairavimą esant geroms eismo ir oro sąlygoms nereiškia, jog šiuo konkrečiu atveju apelianto veiksmai nekėlė pavojaus ar tas pavojus buvo nedidelis. Iš J. B. nurodytų aplinkybių matyti, kad jis, atvažiavęs į Šalčininkus, susitiko su draugais ir paliko savo automobilį Šalčininkų autobusų parko aikštelėje. Iš viešai skelbiamos informacijos, patalpintos tinklapyje https://www.google.com/maps, matyti, kad ši vieta yra centrinėje Šalčininkų miesto dalyje, todėl akivaizdu, kad, apeliantui pradėjus vairuoti transporto priemonę ir nuvažiavus apie 1 kilometro atstumą, kelyje bet kuriuo metu galėjo pasirodyti kiti eismo dalyviai, kuriems galėjo kilti pavojus dėl neblaivaus vairuotojo veiksmų, kita vertus pavojus buvo keliamas ir stacionariems objektams. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio tarnybinio pranešimo matyti, kad 2020 m. rugsėjo 27 d., apie 05.27 val., policijos pareigūnai, patruliuodami Šalčininkų mieste, Žaliojoje gatvėje, pastebėjo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris važiavo vingiuodamas po kelią. Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad J. B., vairuodamas automobilį nedidelį atstumą, esant geroms eismo sąlygoms, kėlė realią grėsmę aplinkai ir ši grėsmė buvo pakankamai akivaizdi.

22.       J. B. nurodytos aplinkybės, susijusios su jo šeimine padėtimi, kuri egzistavo ir iki teisės pažeidimo, buitimi, kuri palengvėjo po to, kai buvo įsigytas automobilis ir realiai buvo pradėta naudotis teise valdyti transporto priemonę, finansiniais įsipareigojimais, darbine veika bei jam kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, nėra pagrindas jam skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK 422 straipsnio 6 dalyje. Administracinio poveikio priemonė kaip ir administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ANK 22 ir 27 straipsniai). Taigi administracinio poveikio priemone, kuri yra skirta padėti įgyvendinti nuobaudos tikslus, siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu teisės pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pažeidėjas turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, kad jam paskirta nuobauda bei administracinio poveikio priemonė turėtų kuo mažesnę neigiamą įtaką jo paties bei jo artimųjų įprastam gyvenimui.

23.       Aplinkybė, jog J. B. turi galimybę įsidarbinti darbovietėje, kurioje dirbo anksčiau ir į kurią galėtų vykti tik turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, nei pati savaime, nei ją vertinant kartu su kitomis aplinkybėmis, nėra pakankama, kad apeliantui būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Akivaizdu, kad ši aplinkybė, taip pat kaip ir aplinkybės, jog J. B. pajamos nėra didelės, jis rūpinasi savo artimaisiais, turi kreditinių įsipareigojimų bei kt., egzistavo ir administracinio nusižengimo padarymo metu, tačiau jos neturėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui veikti neteisėtai. 

24.       ANK 22 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose yra įtvirtinti tikslai, kurių siekiama administracinėmis nuobaudomis. ANK 27 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinio poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslus. Konstatuotina, jog J. B. paskirtosios administracinio poveikio priemonės terminas užtikrina ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų darnų įgyvendinimą, neprieštarauja proporcingumo principo reikalavimas, kadangi šia priemone yra tinkamai ir efektyviai daromas poveikis teisės pažeidėjui, užtikrinama teisės pažeidimų prevencija, kuri, įvertinus veikos padarymo aplinkybes, J. B. asmenybę (tiek teigiamai, tiek neigiamai jį apibūdinančius duomenis), švelnesnėmis priemonėmis nebus pasiekta.

25.       Apibendrinus tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos naikinti ar keisti bei tenkinti apelianto skundo nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nei kiekviena atskirai, nei visos kartu neleidžia tvirtinti, kad J. B. paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trumpiausiam įstatyme numatytam terminui nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, aptariamos priemonės taikymas darys daugiau žalos pažeidėjui nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. 

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir J. B. apeliacinio skundo netenkinti. 

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas                 Ugnius Trumpulis