Civilinė byla Nr. e2A-49-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00729-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.6.2; 3.1.1.2.11; 3.1.7.6; 3.1.14.7
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TT Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TT Group“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) ,,Bajoras“ 2022 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:
1.1. pripažinti negaliojančiu 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovės su atsakove UAB ,,TT Group“ sudarytą tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą;
1.2. priteisti iš atsakovės 199 896,48 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2020 m. vasario 6 d., ieškovei buvo iškelta nemokumo byla, 2020 m. gegužės 22 d. patvirtintas ieškovės kreditorių ir jų 1 340 524,97 Eur reikalavimų sąrašas (civilinė byla Nr. B2-20-656/2024), o 2021 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. sausio 6 d., ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. B2-1745-656/2021). Ieškovės nemokumo administratorė nustatė, kad ieškovė su atsakove 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, o atsakovė įsipareigojo už jas sumokėti 241 874,74 Eur (199 896,48 Eur + PVM). Tą pačią dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 30 d., šalių sudarytu tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu (toliau – ir užskaitymo aktas) buvo atliktas priešpriešinių prievolių įskaitymas už 199 896,48 Eur.
3. Ieškovės teigimu, toks atsiskaitymo su ja būdas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Tyčinio bankroto byloje buvo konstatuota, kad ieškovė jau 2017 metais buvo faktiškai nemoki. Taigi, užskaitymo aktu buvo suteiktas neteisėtas pranašumas tik vienai iš ieškovės kreditorių – atsakovei, gavusiai savo reikalavimų patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius. Šio sandorio šalys neprivalėjo sudaryti, o atsakovei, be kita ko, ir iš viešai prieinamų duomenų turėjo ir galėjo būti žinoma, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir kad tokio sandorio sudarymu bus pažeistos kitų kreditorių teisės.
4. Todėl ieškovė prašo sandorį pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu ir priteisti jai iš atsakovės 199 896,48 Eur kainą pagal pirkimo–pardavimo sandorį. Kadangi pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį įskaitymas yra vienas iš prievolių pabaigos pagrindų, teismui pripažinus negaliojančiu užskaitymo aktą, išnyks prievolės dėl kainos sumokėjimo pasibaigimo pagrindas, bet ne pati prievolė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovės LUAB ,,Bajoras“ ieškinį patenkino visiškai: (1) pripažino negaliojančiu ieškovės ir atsakovės UAB ,,TT Group“ 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarytą tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą nuo jo sudarymo momento; (2) taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 199 896,48 Eur, o atsakovei grąžino 199 896,48 Eur reikalavimo teisę į ieškovę; (3) priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; (4) priteisė iš atsakovės ieškovei 6 790,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 2 474 Eur žyminio mokesčio ir 5,90 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
6. Teismas, įvertinęs su patikslintu ieškiniu pateiktą ieškovei pradėtų vykdomųjų bylų suvestinę, taip pat Elektroninės vykdomosios bylos portalo duomenis ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl ieškovei taikytų priverstinio poveikio priemonių, padarė išvadą, kad tokia CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto instituto – actio Pauliana (Pauliano ieškinio) – taikymo sąlyga, kaip kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, yra įrodyta. Ieškovė ginčijamo užskaitymo akto sudarymo metu jau turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurie nebuvo padengti iki nemokumo bylos iškėlimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) naudai 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo pradėtas 30 383,97 Eur skolos išieškojimas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovės nemokumo byloje patvirtintas šios kreditorės 64 191,60 Eur finansinis reikalavimas. Ieškovė kreditorei UAB „Statgera“ ir partneriai iki ginčijamo užskaitymo akto sudarymo jau turėjo pradelstą 293 042,69 Eur skolą, o nemokumo byloje buvo patvirtintas jos 730 761,33 Eur finansinis reikalavimas. Iki ginčijamo akto sudarymo ieškovės pradelstas įsiskolinimas kreditorei UAB „Labbis“ buvo 11 537,06 Eur, kreditorei UAB ,,IMI Hydronic Engineering“ – 17 175,94 Eur, tokio paties dydžio šių bendrovių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti ir ieškovės nemokumo byloje.
7. Įrodyta teismas pripažino ir kitą sąlygą – ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Sudarius ginčijamą užskaitymo aktą ieškovės kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalį atsiskaitymo iš atsakovei perduoto turto (medžiagų) arba lėšų, kurios būtų gautos atsakovei sumokėjus jai perduotų medžiagų kainą. Todėl užskaitymu nepagrįstai buvo suteiktas pirmumas tik vienam iš kreditorių (atsakovei).
8. Teismas nurodė, kad paskutinį kartą savo finansinės atskaitomybės duomenis registro tvarkytojui ieškovė teikė tik už 2016 metus, tačiau iš į bylą pateikto 2021 m. gruodžio 2 d. ieškovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo akto Nr. A1853 matyti, kad bendrovės nuosavas kapitalas jau 2017 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas – 192 501 Eur. Iš civilinėje byloje Nr. B2-1745-656/2021 esančių BUAB „Bajoras“ finansinės atskaitomybės duomenų teismas taip pat nustatė, kad jau 2017 metais bendrovės turimi įsipareigojimai kreditoriams viršijo jos turto vertę, o 2018 ir 2019 metais įsipareigojimų dydis tik augo: 2017 metais bendrovės turtą sudarė 877 629 Eur, turimi įsipareigojimai – 1 070 130 Eur; 2018 metais bendrovė turėjo turto už 1 965 860 Eur, o įsipareigojimų – už 2 329 846 Eur; 2019 metais turėjo turto už 2 475 392 Eur, o įsipareigojimų – už 2 857 666 Eur. Visas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas (prekybos patalpos) iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos buvo areštuotas 7 kartus, be to, šiam turtui taip pat taikyta ir priverstinė hipoteka vieno iš kreditorių – VSDFV Vilniaus skyriaus – naudai. Visi šie duomenys leido teismui konstatuoti, kad 2019 m. rugsėjo 30 d., kai buvo pasirašytas užskaitymo aktas, ieškovė buvo nemoki, t. y. nebuvo ekonomiškai pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika įskaityti tarpusavio įsiskolinimus, neleidžia padaryti kitokios išvados dėl kreditorių teisių pažeidimo.
9. Teismas taip pat sutiko su ieškovės pozicija, kad ginčijamo sandorio šalys neprivalėjo sudaryti, tokios šalių pareigos nenustatė nei įstatymas, nei ikisutartiniai ar sutartiniai santykiai, nei kiti imperatyvai. Atsakovės argumentų dėl įskaitymo sandorio sudarymo privalomumo nepagrindžia vien jos turėta reikalavimo teisė į ieškovę pagal 2017–2019 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei suėję jų apmokėjimo terminai.
10. Teismas pripažino įrodyta ir dar vieną actio Pauliana taikymo sąlygą – abi sandorio šalys, sudarydamos užskaitymo aktą, buvo nesąžiningos. Juridinis asmuo, turintis įsipareigojimų daugeliui kreditorių, įskaitant ir VSDFV Vilniaus skyrių, taigi, neabejotinai žinantis apie savo finansinę padėtį, elgdamasis sąžiningai ir atsakingai būtų gavęs pinigus už parduotas medžiagas ir jais bent iš dalies atsiskaitytų su kreditoriais. Ieškovė, sudarydama užskaitymo aktą gana didelei sumai tik su vienu iš kreditorių, buvo nesąžininga kitiems kreditoriams. Pasisakydamas dėl atsakovės nesąžiningumo, teismas pažymėjo, kad nors jai apie vykdomus skolų iš ieškovės išieškojimus galėjo būti nežinoma dėl neviešo tokios informacijos pobūdžio, visgi abejonių kelia paties užskaitymo akto pasirašymo aplinkybės. Užskaitymo akto sudarymo dieną Vilniaus apygardos teisme jau buvo gautas ieškovės kreditorės UAB „Statgera“ ir partneriai pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ir po trijų mėnesių, t. y. 2019 m. gruodžio 19 d., ieškovei buvo iškelta bankroto byla.
11. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį ir tokią aplinkybę, kad ginčijamo sandorio, kuriuo įskaityti šalių tarpusavio įsiskolinimai, suma buvo žymiai didesnė nei sumos, dėl kurių šalys anksčiau buvo sudariusios tarpusavio įsiskolinimų įskaitymus – ankstesniais aktais įskaitytos sumos nesiekė 20 000 Eur. Atsakovė, prieš pat ieškovei iškeliant nemokumo bylą pasirašydama užskaitymo aktą kitomis, nei buvo anksčiau, sąlygomis, žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovės finansinius sunkumus bei turėjo verslo subjektams kylančią didesnio atidumo pareigą pasidomėti, ar ginčo susitarimu nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių interesai, tačiau nagrinėjamu atveju šios pareigos neįvykdė. Be to, šalys 2019 m. spalio 25 d. taip pat sudarė ieškovės mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį, taigi, atsakovei turėjo būti žinoma apie piniginių lėšų trūkumą ieškovės atsiskaitymams su jos kreditoriais.
12. Teismas nesutiko ir su atsakovės argumentais dėl praleistos ieškinio senaties. Nurodė, kad bankroto byla ieškovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2020 m. vasario 6 d., o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. sausio 6 d., ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškinį dėl užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ieškovė pareiškė 2022 m. birželio 6 d., todėl, teismo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 72 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei įstatyme numatytas 6 mėnesių terminas, nei ieškinio senaties terminas reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu nėra praleistas.
13. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas taikyti restituciją, pripažinus sandorį negaliojančiu, nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Nors paprastai taikoma dvišalė restitucija natūra, t. y. šalys grąžinamos į buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis, 6.145–6.153 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023), pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
14. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nurodė, kad ieškovės jai perduotos medžiagos buvo realizuotos, taip pat negalėjo paaiškinti, kokios konkrečiai medžiagos jai buvo perduotos. Todėl teismas konstatavo, kad restitucijos natūra taikymas nėra įmanomas. Atsižvelgęs į tai, kad sandoris dėl medžiagų įsigijimo nėra nuginčytas, kad atsakovė už įsigytas medžiagas nesumokėjo, šalims atlikus tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą pagal negaliojančiu pripažintiną užskaitymo aktą, kad iki ginčijamo akto sudarymo ieškovės kreditorių neginčytinų reikalavimų suma sudarė bent 352 139,66 Eur ir šie reikalavimai nebuvo patenkinti nei iki šalių pasirašyto užskaitymo akto, nei po to, teismas taikė dvišalę restituciją, nurodęs, kad atsakovė turi prievolę ieškovei sumokėti už prekes mokėtiną sumą negaliojančiu pripažinto užskaitymo akto apimtyje, t. y. 199 896,48 Eur, o atsakovei turi būti grąžinta 199 896,48 Eur reikalavimo teisė į ieškovę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė UAB ,,TT Group“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės pradinį ieškinį palikti nenagrinėtą ir priteisti dėl jo nagrinėjimo susidariusias bylinėjimosi išlaidas, o patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Teismas ieškovės nemokumo faktą nustatė peržengdamas jam suteiktą teisę rinkti įrodymus bei rungimosi principą. Išvadą, kad ieškovė ginčui aktualiu metu buvo nemoki, teismas padarė įvertinęs kitoje civilinėje byloje Nr. B2-1745-656/2021 esančius įrodymus, susijusius su ieškovės finansine padėtimi. Tačiau vien tai, kad ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, nesudaro pagrindo nagrinėjamą bylą priskirti nedispozityvių bylų grupei. Ieškovė, kuriai atstovavo tiek nemokumo administratorė, tiek ir advokatas, neįrodinėjo buvusio bendrovės nemokumo ginčijamo užskaitymo akto sudarymo metu. Todėl teismas, rinkdamas atitinkamus įrodymus, pažeidė proceso teisės normas.
15.2. Įrodymai, kuriuos vertino ir tyrė teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad užskaitymo akto pasirašymo metu ieškovė buvo nemoki. Teismas nevertino ieškovės turto ir įsipareigojimų santykio, aplinkybės, kad ji vykdė atsiskaitymus su kreditoriais. Tai, kad ieškovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, neturi teisinės reikšmės, nes šis rodiklis nėra svarbus vertinant bendrovės mokumą. Ieškovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo aktas taip pat nėra tinkamas įrodymas, nes jis neprilygsta audito ataskaitai, be to, jis buvo parengtas vadovaujantis finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie buvo parengti po nemokumo bylos iškėlimo ir nėra pasirašyti įgaliotų asmenų. Todėl toks įrodymas negali būti laikomas objektyviu ir patikimu.
15.3. Teismas neįvertino teismo posėdžių metu atsakovės atstovo dėstytų argumentų, kad net ir nepasirašius užskaitymo akto atsakovė pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas būtų turėjusi teisę gauti dalį lėšų iš ieškovės anksčiau nei kiti kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado tik 2018–2019 metais. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad vien tai, kad pirmiausia buvo atsiskaitoma su vienu iš kreditorių, nėra pakankamas pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
15.4. Teismo argumentai, kad ieškovė buvo nemoki, vykdomas priverstinis jos skolų išieškojimas, areštuotas jos turtas, nėra pakankami konstatuoti, jog būtinumo sudaryti užskaitymo aktą nebuvo. Teismų praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad turtui taikomas areštas nėra ribojimas, draudžiantis sudaryti susitarimus dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.
15.5. Užskaitymo aktas jo sudarymo metu nebuvo draudžiamas veiksmas ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jo sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Užskaitymo aktas yra šalių pasiekto susitarimo rezultatas – ieškovę ir atsakovę siejo susitarimas, kad atsakovė nesiims jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, o skola bus padengta ieškovei pardavus prekes atsakovei ir užskaičius tarpusavio skolas. Atsakovė nebūtų sutikusi su prekių pardavimu, jei nebūtų pasirašomas užskaitymo aktas, todėl šis aktas buvo esminė susitarimo, kuris nebuvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, sąlyga. Akto pasirašymo metu ieškovė tęsė veiklą ir tam jai buvo reikalingas tolesnis komercinio bendradarbiavimo santykių su atsakove palaikymas.
15.6. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad atsakovė yra nesąžininga sandorio šalis. Teismas ieškovės įrodinėtas aplinkybes, kad atsakovė apie iš ieškovės išieškomas skolas galėjo nežinoti, nes ši informacija nėra vieša, pagrįstai pripažinęs nepakankamomis jos nesąžiningumui konstatuoti, peržengė jam suteiktos kompetencijos ribas ir atsakovės nesąžiningumą nustatė vadovaudamasis aplinkybėmis, kurių ieškovė net neįrodinėjo.
15.7. Atsakovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki ar kad vienas iš kreditorių ketina kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos jai iškėlimo. Ginčijamas užskaitymo aktas pasirašytas kelis mėnesius prieš nemokumo bylos iškėlimą. Ginčijamas sandoris buvo naudingas ieškovei, nes ji galėjo toliau tęsti veiklą.
15.8. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 12 punktą, 141 straipsnio 1 dalį, nes, priėmęs patikslintą ieškinį, kuriuo buvo pakeistas tiek pradinio ieškinio pagrindas, tiek ir jo dalykas, neišsprendė pradinio ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimo ir nepaskirstė šalių bylinėjimosi išlaidų.
16. Ieškovė LUAB ,,Bajoras“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:
16.1. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad užskaitymo akto sudarymo dieną ji negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų visiems kreditoriams, kurie pagal teismų ir kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus buvo inicijavę vykdomąsias bylas ir kurios nebuvo įvykdytos iki nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Ieškovė su kreditoriais po ginčijamo akto pasirašymo neatsiskaitė, visų jų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti nemokumo byloje. Todėl vien šie faktai patvirtina, kad ieškovė buvo nemoki actio Pauliana instituto taikymo prasme, o šiuo užskaitymo aktu buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės.
16.2. Tiek nutartis iškelti nemokumo bylą, tiek nutartis pripažinti bankrotą tyčiniu, kuriose konstatuotas bendrovės nemokumas ir jo atsiradimo momentas, yra laikomi teismų procesiniais sprendimais, sukeliančiais teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tiek ieškovė, tiek teismas turėjo teisinį pagrindą remtis šiomis teismų nutartimis nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės nemokumo momentu. Atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė teismų procesiniais sprendimais jau nustatytų faktinių aplinkybių.
16.3. Atsakovė privalėjo įrodyti ne tik tai, kad tarp jos ir ieškovės egzistavo susitarimas, kuris būtų įpareigojęs šalis sudaryti užskaitymo aktą, ir negalėjimą atsisakyti vykdyti šio susitarimo, bet ir tai, kad jį sudarant buvo atsižvelgta į konkrečias užskaitymo akto sudarymo dienai buvusias aplinkybes bei kitų ieškovės kreditorių teises. Atsakovė tokių aplinkybių neįrodė, apsiribodama deklaratyvių paaiškinimų teikimu. Ieškovės skola atsakovei susidarė 2017 m. rugsėjo 18 d. – 2019 m. kovo 29 d. laikotarpiu, todėl akivaizdu, kad užskaitymo akto sudarymas buvo sąmoningas atsakovės veiksmas, siekiant patenkinti visų pirma savo reikalavimus.
16.4. Atsakovė tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad ją su ieškove siejo ypatingai glaudūs verslo santykiai. Todėl labiau tikėtina, kad atsakovei užskaitymo akto sudarymo metu buvo žinoma ieškovės finansinė būklė. Tik grėsmė, kad atsakovės reikalavimas nebus patenkintas, lėmė užskaitymo akto sudarymą. Nėra įrodyta, kad šalys privalėjo sudaryti užskaitymo aktą.
16.5. Atsakovei negalėjo būti nežinoma ieškovės finansinė būklė, neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams bei ieškovei pradėtos vykdomosios bylos. Atsakovė aiškiai suvokė, kad užskaitymo aktas sudarys jai sąlygas gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmenybės tvarka, lyginant su kitais kreditoriais. Todėl atsakovė, kaip verslininkė, negali būti laikoma sąžininga.
16.6. Tiek pradiniame, tiek ir patikslintame ieškinyje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais tuos pačius priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių pagal tuos pačius susitarimus, įskaitymo sandorius. Nors pradiniame ieškinyje yra nurodytas 2019 m. gruodžio 31 d., o patikslintame ieškinyje – 2019 m. rugsėjo 30 d. užskaitymo aktas, jokių kitų įskaitymo sandorių tarp šalių nebuvo sudaryta. Tai reiškia, kad buvo patikslinta tik įskaitymo sandorio įvykdymo data bei jo suma nuo 241 874,74 Eur iki 199 896,48 Eur, o pats ieškinio reikalavimas nepasikeitė. Nesikeitė ir ieškinio pagrindas – įskaitymo sandoris buvo neteisėtas pirmenybinis sandoris, atsakovei suteikiant atsiskaitymo pranašumą prieš kitus kreditorius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
17. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jų atžvilgiu turimas prievoles. CK 6.66, 6.67 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia kreditoriui teisę nuginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko sandorius ir apginti savo teisėtą interesą gauti prievolės įvykdymą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje jau yra suformavęs teisės taikymo taisyklę, kad pripažinti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik nustačius šių sąlygų visumą: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-115-469/2020, 39 punktas; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 59 punktas).
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, t. y. pasisako tik tais klausimais, kuriuos kelia apeliantas (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB ,,TT Group“ kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas dėl ieškovės kreditorių teisių pažeidimo, sandorio sudarymo neprivalomumo, apeliantės nesąžiningumo, taip pat apeliaciniame skunde kelia proceso teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu bei patikslinto ieškinio priėmimo klausimo išsprendimu, netinkamo taikymo klausimus. Tokiais aspektais, kiek tai būtina, atsižvelgdama ir į actio Pauliana sąlygų visumos kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-115-469/2020, 41 punktas), teisėjų kolegija ir pasisakys.
Dėl ieškovės nemokumo ir kreditorių teisių pažeidimo
20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, būdami nemoki ir turėdama nevykdomų įsipareigojimų ne tik apeliantei, bet ir kitiems savo kreditoriams, ginčijamu sandoriu (užskaitymo aktu) pažeidė kitų savo kreditorių teisės, visų pirma apeliuoja į rungimosi principo pažeidimą, identifikuojant nemokumo momentą, teigdama, jog teismas nepagrįstai savo inciatyva rinko įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo.
21. Kaip minėta, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, kada ieškovė tapo nemoki ir ar ginčijamas sandoris galėjo turėti įtakos bendrovės kreditorių teisėms bei jų teisėtiems interesams, rėmėsi tiek nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais, tiek ir viešai prieinamais Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenimis, t. y. ieškovės bankroto bylos Nr. B2-1745-656/2021 (dabar Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-20-656/2024) duomenimis – joje teismų priimtais procesiniais sprendimais. Teisėjų kolegija rungimosi principo pažeidimo tokioje situacijoje neįžvelgia.
22. Viena vertus, teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio (pagal pareigas). Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017, 42 punktas).
23. Kasacinis teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešasis interesas, atitinkamai, ir teismui tenka aktyvesnis vaidmuo nei kitose bylose. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius erga omnes (dėl visų; visiems); užbaigus bankroto bylą skolininkė paprastai yra likviduojama, taigi, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų bendrovės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams. Taip pat yra pažymėta, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje nustatytas bendrovės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius bei įgyja prejudicinę galią ir toje bankroto byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, teismas gali ir turi būti aktyvus bei rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/20112015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 31 punktas).
24. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs ir tokiu aktualiu klausimu, kad tuo atveju, kai nemokumo administratorius neįrodinėjo reikalavimo kitais įrodymais, vien tai nepaneigia teismo pareigos aktyviai rinkti ir vertinti įrodymus bei juose esančią informaciją (CPK 179 straipsnio 2, 3 dalys), juolab informaciją, kuri yra užfiksuota teismų procesiniuose sprendimuose bankroto ir baudžiamojoje bylose bei yra prieinama per Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 41 punktas).
25. Todėl apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamą išvadą apie ieškovės nemokumo atsiradimo momentą, be kita ko, rėmėsi ir ieškovės bankroto byloje jau nustatytais faktais, pati savaime neleidžia konstatuoti įrodinėjimo proceso ar kurių nors apeliantės procesinių teisių pažeidimo.
26. Kita vertus, priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, ieškovė, kreipdamasi į teismą su Pauliano ieškiniu, kartu pateikė ir įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina, kad ginčijamo 2019 m. rugsėjo 30 d. užskaitymo akto sudarymo metu ieškovė jau buvo faktiškai nemoki ir turėjo pradelstų įsipareigojimų ne vienam savo kreditoriui. Tokią aplinkybę ieškovė įrodinėjo UAB ,,Forensic and Investigation Service“ 2021 m. gruodžio 2 d. atlikta ieškovės ūkine finansine veiklos tyrimo ataskaita (2 t., b. l. 88–133); ieškovės nemokumo byloje priimtais procesiniais sprendimais ir juose konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi, kuria buvo patenkintas ieškovės kreditorės UAB ,,Statgera“ ir partneriai pareiškimas iškelti bankroto bylą ir atmestas buvusio ieškovės vadovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo (1 t., b. l. 46–54); Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, kuria ieškovės atskirasis skundas buvo atmestas ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis palikta nepakeista (1 t., b. l. 37–45); Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi, kuria buvo patenkintas ieškovės pareiškimas ir jos bankrotas pripažintas tyčiniu (1 t., b. l. 24–35), pažymėtina, ir tokiu nemokumo administratorės įvardytu pagrindu, kad ieškovė nepagrįstai atsiskaitė su viena iš savo kreditorių.
27. Kitaip tariant, ieškovės nemokumo administratorė vykdė pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, nustatytą CPK 178 straipsnyje. Atitinkamai, apeliantei buvo žinoma, kokiomis faktinėmis aplinkybėms ir kokiais jas patvirtinančiais įrodymais yra įrodinėjamas ieškovės nemokumo faktas bei jo atsiradimo momentas, taigi, ji turėjo visas procesines galimybes pateikti į bylą ieškovės įrodinėtas faktines aplinkybes paneigiančius įrodymus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, norėdamas įsitikinti ieškovės argumentų teisingumu bei pagrįstumu, vertino ir pirminius, t. y. bankroto byloje esančius įrodymus, nesuponuoja tokios išvados, kurios padarymo siekia apeliantė (t. y. kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas rungimosi principas).
28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir padarė neteisingą išvadą apie sandorio sudarymo dieną (2019 m. rugsėjo 30 d.) buvusį ieškovės faktinį nemokumą. Tokią teismo padarytą išvadą paneigiančių įrodymų apeliantė į bylą nepateikė, apsiribodama vien ieškovės pateiktų įrodymų kritika.
29. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintų ieškovės bankroto bylos Nr. B2-20-656/2024 duomenų, esančių LITEKO, tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas ginčijamas užskaitymo aktas, t. y. 2019 m. rugsėjo 30 d., ieškovės kreditorė UAB ,,Statgera“ ir partneriai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jai iškėlimo, o 2019 m. spalio 15 d. ieškovės vadovas kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą. Iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria buvo išspręsti abu šie pareiškimai, 15 punkto matyti, kad kartu su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo pateiktas ir 2019 m. rugsėjo 30 d. balansas. Pagal 2019 m. rugsėjo 30 d. parengto balanso duomenis ieškovė turėjo turto už 2 475 392 Eur, mokėtinos sumos sudarė 2 857 666 Eur, iš jų pradelsti mokėjimai kreditoriams – 2 555 618 Eur, be kita ko, ir 108 080,37 Eur mokėjimai, susiję su darbo santykiais. Pagal pateiktus duomenis bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovė turi tik vieną nekilnojamojo turto objektą – negyvenamąją patalpą, kurios vertė 52 900 Eur, ir kuriai taikoma hipoteka, kad bendrovė turi 31 047 Eur skolą ir valstybės biudžetui. Iš tokių įrodymų akivaizdu, kad viso ieškovės turimo turto nepakako kreditorių reikalavimams patenkinti, vadinasi, ginčijamo užskaitymo akto pasirašymo metu ji buvo nemoki.
30. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės bankroto byloje esantys duomenys apie ieškovės turto bei jos įsipareigojimų kreditoriams santykį leidžia padaryti dar ir tokią išvadą, kad su finansiniais sunkumais ieškovė susidūrė 2017 metais, o su kiekvienais paskesniais metais jos turtinė padėtis tik blogėjo. Kaip matyti, 2017 metais bendrovės turto vertė buvo 877 629 Eur, o turimi įsipareigojimai – 1 070 130 Eur; 2018 metais bendrovė turėjo turto už 1 965 860 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams siekė 2 329 846 Eur. Taigi, jau ir 2017 metais ieškovė turto turėjo mažiau nei įsipareigojimų, o aplinkybė, ar visi įsipareigojimai tuo metu jau buvo pradelsti, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktuali ir negali paneigti išvados, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu, t. y. 2019 m. rugsėjo 30 d., ieškovė nebuvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, dėl to jai buvo inicijuojama ir bankroto byla.
31. Aplinkybes, kad ieškovės turtinė padėtis po ginčijamo užskaitymo akto pasirašymo išliko sunki, ji nevykdė įsipareigojimų kitiems savo kreditoriams, patvirtina kiti ieškovės į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys – Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo patvirtinti, o vėliau ir patikslinti kreditorių reikalavimai bei jų dydžiai, taip pat rašytiniai įrodymai, kurių pagrindu šie reikalavimai buvo patvirtinti (1 t., b. l. 20–23; 2 t., b. l. 7–10; 3 t., b. l. 12–16, 17–427).
32. Minėta, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2020 m. vasario 6 d. Iš ieškovės nemokumo administratorės į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų matyti, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi patvirtino jos kreditorių sąrašą, nustatydamas ir bendrą pareikštų reikalavimų dydį – 1 857 493,45 Eur (2 t., b. l. 7–10). Kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai ne kartą buvo patikslinti, paskutinį kartą – Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi (3 t., b. l. 12–16), kuria patvirtinta bendras kreditorių reikalavimų 1 872 261,42 Eur dydis. Taigi, byloje esantys įrodymai, kuriais ieškovė grindė actio Pauliana reikalavimą, leidžia įsitikinti, kad po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė įsipareigojimų kitiems kreditoriams jau nebevykdė, šie reikalavimai nebuvo patenkinti ir bankroto proceso pradžioje. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu vykdė įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams ar kad ji buvo finansiškai pajėgi tą padaryti, atmestini kaip nepagrįsti.
33. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliante, kad ieškovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo ataskaita, kuria taip pat rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra didesnės įrodomosios galios rašytinis įrodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados ir nepadarė, šį įrodymą įvertinęs kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad šis rašytinis įrodymas neturi tokios pačios teisinės galios, kaip audito ataskaita, ar kad jis buvo parengtas vadovaujantis dokumentais, gautais po nemokumo bylos bendrovei iškėlimo, neturi teisinės reikšmės. Visgi pažymėtina, kad ataskaitoje yra nurodoma, jog ji buvo parengta vadovaujantis nemokumo administratorės pateiktais pirminiais dokumentais (2015–2019 metais sudarytomis rangos sutartimis, jas vykdant atliktais mokėjimais, bendrovės apskaitos programa). Jokių įrodymų apie šioje ataskaitoje įvardytų duomenų, kuriais remiantis ir buvo padarytos atitinkamos išvados, neteisingumą ar klaidingumą į nagrinėjamą bylą nėra pateikta.
34. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad net ir nepasirašius ginčijamo užskaitymo akto apeliantė būtų turėjusi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, nes jos reikalavimai atsirado anksčiau, nei kitų kreditorių reikalavimai. Kaip matyti iš apeliantės pateiktų įrodymų, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. ji pardavė ieškovei įvairias su vėdinimo ir šildymo sistemų įrengimu susijusias medžiagas (prekes) bei išrašė PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 133–152, 154–161). Pirmoje PVM sąskaitoje faktūroje, išrašytoje 2017 m. rugsėjo 18 d., yra nurodyta, kad ji turi būti apmokėta iki 2017 m. spalio 18 d., o paskutinėje, išrašytoje 2019 m. gegužės 31 d., nurodytas jos apmokėjimas iki 2019 m. birželio 30 d. Vadinasi, nuo 2017 m. spalio 19 d. ieškovė buvo pradelsusi mokėjimus apeliantei.
35. Tačiau byloje esantys įrodymai leidžia įsitikinti, kad ieškovė ginčijamo užskaitymo akto sudarymo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems savo kreditoriams, su kuriais neatsiskaitoma buvo ilgiau, nei su apeliante. Iš ieškovės pateiktų įrodymų, kurių pagrindu bankroto byloje buvo sprendžiamas kreditorių reikalavimų patvirtinimo klausimas, matyti, kad dar anksčiau, nei apeliantei, skolos atsirado kitiems keturiems kreditoriams: nuo 2016 m. gruodžio 23 d. ieškovė buvo skolinga UAB ,,Sigelas“ 825,10 Eur; nuo 2017 m. kovo 23 d. UAB ,,Labbis“ skolinga 11 537,06 Eur; nuo 2017 m. balandžio 30 d. UAB ,,Triniti“ buvo skolinga 2 426,05 Eur; nuo 2017 m. liepos 31 d. UAB ,,IMI Hydronic Engineering“ buvo skolinga 17 175,94 Eur. Be to, ginčo užskaitymo akto pasirašymo metu ieškovė buvo skolinga 1 027 319,58 Eur dar devyniems kreditoriams, įskaitytinai ir šiems: nuo 2018 m. birželio 15 d. UAB ,,Statgera“ ir partneriai ji buvo skolinga 730 761,33 Eur; nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. UAB ,,Saldos prekyba“ – 156 108,54 Eur; nuo 2018 m. spalio 3 d. VSDFV Vilniaus skyriui – 64 191,60 Eur.
36. Taigi, ginčijamo užskaitymo akto pasirašymo metu ieškovė turėjo 1 059 283,73 Eur pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių dalies reikalavimo teisės atsirado anksčiau arba tuo pačiu metu, kaip ir apeliantės. Todėl ir apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė turėjo pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu, nėra pagrįsti, juo labiau kad su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais kreditoriais, kuriems skolos buvo atsiradusios anksčiau, ieškovė neatsiskaitė ir jų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti ieškovės bankroto byloje.
37. Sutiktina su apeliante, kad kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja bendrojo kreditorių lygybės principo iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo nebuvimo, ir todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas tik vieno iš kreditorių reikalavimas, nepaisant suėjusių prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminų, įstatymo yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Tačiau tiek apeliantės cituojamoje kasacinio teismo praktikoje, tiek ir vėlesnėse šio teismo priimtose nutartyse yra aiškiai nurodyta, kad tokia taisyklė (leidimas sudaryti įprastus sandorius, nepaisant suėjusių mokėjimo terminų kitiems kreditoriams) taikomas tik tuomet, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartą atitinkančius veiksmus, sąžiningai siekiant naudos bendrovei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 42 punktas).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, kad ieškovė jau 2017 metais buvo faktiškai nemoki ir turėjo ne vieną kreditorių, kurių reikalavimai tik didėjo, juo labiau kad ir pagrindas ginčijamam užskaitymo aktui pasirašyti atsirado tą pačią dieną pasirašius PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią ieškovė pardavė apeliantei 199 8969,48 Eur vertės medžiagų komplektą, leidžia padaryti išvadą, jog tokiu sandoriu nebuvo siekiama naudos bendrovei ir jos kreditoriams, nes užskaitymu nebuvo siekiama atsiskaitymo su visais ieškovės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantės teiginiai, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą užskaitymo aktą, siekė išsaugoti bendrovės veiklą, deklaratyvūs ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrindžiami. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad ieškovė parduodavo prekes apeliantei, priešingai, tai apeliantė parduodavo ieškovei prekes, reikalingas statybos rangos darbams atlikti. Kaip minėta, pagal ginčijamą aktą ieškovė priešpriešinių prievolių įskaitymu atsiskaitė už prekes, kurios jai buvo perduotos (parduotos) žymiai anksčiau, nei pasirašytas užskaitymo aktas, t. y. 2017 m. rugsėjo 18 d. – 2019 m. gegužės 31 d. laikotarpiu.
39. Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad, bendrovei esant nemokiai (o toks faktas nagrinėjamoje byloje yra nustatytas), yra neleidžiamas atsiskaitymas su jokios eilės kreditoriais, išskyrus būtinus sandorius; atsiskaitymas su aukštesnės eilės kreditoriumi actio Pauliana kontekste būtų traktuojamas kaip neteisėtas pirmenybinis sandoris (sandoris, kuriuo skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 32 punktas). Todėl vertinant dar ir šiuo aspektu, tokie apeliacinio skundo argumentai, kad net ir nepasirašius ginčijamo užskaitymo akto apeliantė būtų turėjusi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius vien dėl jos reikalavimų ankstesnio atsiradimo momento, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nepaneigiantys actio Pauliana instituto taikymo galimybės.
Dėl neprivalėjimo (nebūtinumo) sudaryti ginčijamą sandorį
40. Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo užskaitymo akto (sandoris nebuvo būtinas), apeliantė teigia, kad šis sandoris atitiko įprastą verslo praktiką ir buvo šalių susitarimo, kuriuo apeliantė sutiko nesiimti skolos išieškojimo veiksmų, skolą padengiant ieškovei pardavus prekes apeliantei, rezultatas, leidęs ieškovei tęsti savo veiklą.
41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Taigi, pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinumo sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20, 22 punktai; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42 ir 43 punktai).
42. Kasacinis teismas, aiškindamas skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai bendrovė (skolininkė) jau turi finansinių sunkumų, formuoja tokią praktiką, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tada, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus, sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 21 punktas).
43. Kaip jau ne kartą nurodyta anksčiau, apeliantės akcentuojamo susitarimo, kad ji nesiims priverstinių skolos išieškojimo veiksmų tik tuo atveju, jeigu ieškovė parduos jai prekes ir už jas bus atsiskaityta užskaičius ieškovės skolą, susidariusią nuo 2017 m. spalio 18 d., sudarymo metu ieškovė turėjo ir daugiau kreditorių. Ieškovės įsipareigojimų dydis kai kuriems kreditoriams buvo panašus arba net kelis kartus didesnis nei įsipareigojimai apeliantei. Jokių priežasčių, kodėl toks atsiskaitymo būdas, kai skola kreditoriui padengiama perduotomis prekėmis, turėjo būti taikomas būtent apeliantei, o ne kitiems ieškovės kreditoriams, apeliantė nenurodė. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sudarius ginčijamą sandorį kitų kreditorių galimybė atgauti skolas dar labiau sumažėjo ar net visiškai išnyko. Po ginčijamo užskaitymo akto pasirašymo susidarė tokia faktinė situacija, kad ieškovė mainais už skolos užskaitymą perdavė apeliantei 199 896,48 Eur vertės atsargas, atitinkamai, ieškovė neteko turto, į kurį galėtų būti nukreiptas kreditorių reikalavimų patenkinimas.
44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės veiksmai, kai ji nuo 2017 metų būdama faktiškai nemoki, susidurdama su rimtais ir ilgalaikiais finansiniais sunkumais, tik su viena iš kreditorių, kurios reikalavimo dalis kitų kreditorių reikalavimų kontekste nesudarė reikšmingos dalies (be apeliantės 241 874,74 Eur reikalavimo, kurio dalis užskaityta ginčijamu sandoriu, kitų kreditorių reikalavimų dydis buvo 1 059 283,73 Eur), sudarė užkaitymo aktą, neatitiko protingo juridinio asmens, siekiančio sąžiningai naudoti bendrovės turtą ar atsiskaityti su visais kreditoriais, elgesio standarto. Neturėjo kilti jokios abejonės dėl to, kad tokio sandorio sudarymas nepadės atkurti bendrovės veiklos, jos mokumo ir nepadės atsiskaityti su kitais jos kreditoriais. Tokio pobūdžio lūkestis, atsižvelgiant į kreditorių reikalavimų sumos dydį bei jų atsiradimo laikotarpį, negalėtų būti pripažintas nei pagrįstu, nei protingu, nei pateisinamu.
45. Dar daugiau, kaip jau buvo minėta, byloje nėra ir jokių faktinių duomenų apie ieškovės komercinės veiklos tęstinumą po ginčijamo užskaitymo akto sudarymo, priešingai – tą pačią dieną teisme buvo inicijuotas ieškovės bankrotas. Todėl, be kita ko, atsižvelgiant ir į kitų ieškovės kreditorių teisėtus interesus bei neatsiskaitymą su kai kuriais iš jų nuo 2017 metų, vertinti šią situaciją kitaip, kaip apeliantės siekį patirti kuo mažiau nuostolių dėl nemokaus sutarties kontrahento, pirmenybinio sandorio sudarymo pagrindu faktiškai gavus atsiskaitymą prekėmis, nebūtų galima. Todėl ir tokiais argumentais, kaip sąlygų ieškovės veiklos tęstinumui sudarymas, nesikreipiant dėl skolos išieškojimo, o vėliau gaunant iš ieškovės prekes, privalėjimas sudaryti ginčijamą sandorį negali būti grindžiamas.
46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo bendrovei ir jos kreditoriams nenaudingo sandorio.
Dėl apeliantės nesąžiningumo
47. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė yra nesąžininga sandorio šalis (ginčo dėl ieškovės nesąžiningumo apeliacinės instancijos teisme nekyla), apeliantė teigia, kad jos nesąžiningumas nustatytas vadovaujantis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių ieškovė neįrodinėjo, ir kad jai apie ieškovės nemokumą nebuvo ir negalėjo būti žinoma.
48. Pasisakydama dėl tokių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su bendrojo sąžiningumo principu CK 6.66 straipsnio taikymo kontekste – ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 47 punktas).
49. Ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje pagal objektyvųjį sąžiningumo kriterijų (ką asmuo turėjo žinoti, veikdamas teisingai ir protingai, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai) sąžiningu buvo laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Vėlesnėje kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Be to, objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 30 punktas).
50. Taip pat kasacinis teismas jau yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams. Galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 56.2 papunktis).
51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nors apeliantei negalėjo ir neturėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su ieškovei pradėtų vykdomųjų bylų skaičiumi, nes ši informacija nėra skelbiama viešai, tačiau kiti byloje esantys įrodymai ir ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės apeliantei, kaip verslo subjektui, kuriam kyla didesnė atidumo pareiga pasidomėti, turėjo ir galėjo sukelti abejonių dėl sandorio teisėtumo. Todėl, teismo vertinimu, apeliantei turėjo ir galėjo būti žinoma, kad jos reikalavimai buvo patenkinti pirmiau už kitų kreditorių reikalavimus.
52. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad aptariamą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos ieškovė neįrodinėjo. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, jame ieškovė nurodė ne tik aplinkybes, susijusias su vykdomųjų bylų skaičiumi ir kitų jos kreditorių naudai tuo metu jau vykdytais išieškojimais, bet įvardijo ir tai, kodėl ginčijamas sandoris neatitiko įprastos verslo praktikos, taip pat akcentavo jos skolos apeliantei susidarymo momentą (nuo 2017 metų). Tai, kad pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes įvertino dar ir kitų byloje jau esančių, be kita ko, ir pačios apeliantės pateiktų įrodymų, susijusių su tarpusavio įsiskolinimų dengimo praktika, kontekste, nesudaro pagrindo sutikti su apeliante, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar apeliantei buvo kliudoma teikti įrodymus savo atsikirtimams į ieškinį pagrįsti. Viešojo intereso buvimas, atsižvelgiant į ieškovės bankroto faktą bei jos kreditorių interesus, suponavo tam tikrą bylą nagrinėjusio teismo aktyvesnį elgesį, t. y. kai yra sprendžiamas konkretus ieškovės bankroto proceso metu kilęs klausimas būtina įvertinti ir reikšmingas tam klausimui išspręsti aplinkybes, apie kurias informacija šiuo konkrečiu atveju buvo pačioje byloje.
53. Pirmiau vertindama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad būtinybės (imperatyvo) sudaryti ginčijamą užskaitymo aktą šuo konkrečiu atveju nebuvo, teisėjų kolegija taip pat jau pasisakė ir dėl to, jog byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo įžvelgti nei ginčijamo sandorio naudingumo ieškovei ir jos kreditoriams, nei galimybės, jį sudarius, išvengti bendrovės bankroto. Ieškovė turėjo ir daugiau kreditorių, kurių bendras reikalavimų dydis buvo penkis kartus didesnis nei ginčijamo sandorio vertė. Pagrindą abejoti apeliantės teiginiais, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį bei kitus jos kreditorius, teikia dar ir tokia aplinkybė, kad šio sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo skolą VSDFV Vilniaus skyriui, kuri nuosekliai didėjo ir 2019 m. rugsėjo mėn. jau sudarė 30 383,97 Eur. Tokio pobūdžio informacija neabejotinai yra skelbiama viešai ir galėjo būti žinoma apeliantei, jeigu ji, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, kuris neabejotinai žino apie jam nuo 2017 metų nesumokamas skolas, būtų tokią informaciją patikrinusi.
54. Be to, kaip iš apeliantės į bylą pateiktų šalių skolų apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2019 m. gruodžio mėn. (2 t., b. l. 69–73) nustatė pirmosios instancijos teismas, tokio dydžio įskaitymas, koks buvo sudarytas ginčijamu sandoriu, nebuvo šalims įprastas. Paprastai užskaitymai buvo atliekami žymiai mažesnėms sumoms ir niekada tokiu būdu nebūdavo padengiama visa ieškovės skola apeliantei. Ieškovės skola apeliantei taip pat didėjo – 2016 m. gegužės mėn. pabaigoje sudarė 26 243,59 Eur, 2017 m. gegužės mėn. pabaigoje – 48 375,25 Eur, 2018 m. lapkričio mėn. pabaigoje – 100 989,99 Eur, 2019 m. gegužės mėn. pabaigoje – 201 955,14 Eur, o užskaitomos sumos svyravo nuo 60,74 Eur iki 18 874,32 Eur. Tik ginčijamu užskaitymo aktu prieš pat ieškovei kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo buvo padengta beveik visa skola, o likusi skolos dalis užskaityta tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo 2019 m. gruodžio 9 d. aktu (1 t., b. l. 164), prieš tai, t. y. 2019 m. spalio 25 d., šalims pasirašius ieškovės (mokesčio mokėtojos) mokestinės nepriemokos (jos dalies) perėmimo sutartį (1 t., b. l. 165–167), jau vykstant teisme nemokumo bylos procesui.
55. Prielaidas vertinti, kad apeliantei buvo žinoma, jog ieškovė susiduria su dideliais finansiniais sunkumais ir todėl ginčijamas sandoris jai nėra naudingas, taip pat teikia ir pačios apeliantės tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su jos sutikimu toliau tęsti bendradarbiavimą su ieškove tik pasirašius šį aktą. Akivaizdu, kad apeliantei buvo žinoma ir suprantama, jog ieškovė neturi pakankamai resursų nei veiklai vykdyti, nei atsiskaityti su kreditoriais.
56. Apeliacinio skundo teiginiai, kad užskaitymo akto pasirašymo dieną iš viešai prieinamų duomenų už 2016 metus apeliantė galėjo matyti pelningą ieškovės veiklą ir gautą 10 989 Eur pelną, todėl negalėjo ir suprasti, jog ieškovė susiduria su finansiniais sunkumais ir ginčijamo sandorio, siekdama nepažeisti kitų kreditorių interesų, negali sudaryti, pripažintini deklaratyviais ir nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo atlikto apeliantės sąžiningumo vertinimo.
57. Tokios byloje nustatytos aplinkybės, kad paskesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentai valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registrui jau nebuvo teikiami, o ginčijamu užskaitymo aktu įskaityta ieškovės skola apeliantei pradėjo formuotis nuo 2017 metų ir ji iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo sumokėta, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, kuris taip pat yra viešai prieinamas, nuo 2019 m. kovo 6 d. buvo užregistruotas ne vienas juridinis faktas apie ieškovės turtui taikomą areštą (iš viso yra įregistruota 12 jos turto arešto aktų; 3 t., b. l. 6–8), o dar anksčiau – nuo 2018 m. spalio 3 d. – viešame registre įregistruota priverstinė hipoteka ieškovės BUAB „Bajoras“ turtui kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus naudai, be kita ko, nurodant ir tuo metu buvusios skolos dydį – 25 001,77 Eur (3 t., b. l. 9–11), leidžia pripažinti, kad apeliantei turėjo ir galėjo būti žinoma ieškovės mokumo situacija.
58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nesąžiningumas, kaip viena iš sąlygų actio Pauliana institutui taikyti, apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta.
Dėl patikslinto ieškinio priėmimo
59. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą kvestionuoja dar ir tokiu aspektu, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios patikslinto ieškinio pateikimo ir jo priėmimo tvarką. Apeliantės vertinimu, patikslindama pradinį ieškinį ieškovė pakeitė tiek jo pagrindą, tiek ir dalyką, todėl pradinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, išsprendus iki to momento susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
60. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas).
61. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (1 t., b. l. 103–106) teismas paskyrė žodinį bylos nagrinėjimą 2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje ir pasiūlė apeliantei pateikti turimus įrodymus, susijusius su pradiniame ieškinyje nurodytu 2019 m. gruodžio 31 d. atliktu 241 874,74 Eur įskaitymu. Apeliantė 2022 m. rugsėjo 27 d. teismo pasiūlymą įvykdė ir pateikė jos turimus, su užskaitymu susijusius dokumentus, be kita ko, ir 2019 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą (1 t., b. l. 131–132, 162–163). Reaguodama į apeliantės pateiktus naujus įrodymus, ieškovė 2022 m. gruodžio 5 d. pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo (1 t., b. l. 170–171). Pareiškime ieškovė nurodė, kad prašo pripažinti negaliojančiu ne pradiniame ieškinyje nurodytą 2019 m. gruodžio 31 d., o anksčiau – 2019 m. rugsėjo 30 d. – sudarytą užskaitymo aktą, kuriuo buvo užskaityta mažesnė, t. y. 199 896,48 Eur suma.
62. Teismo posėdyje, vykusiame 2022 m. gruodžio 6 d., pirmosios instancijos teismas suteikė ieškovei terminą iki 2023 m. sausio 2 d. ieškinio pagrindui patikslinti, atsižvelgiant į apeliantės į bylą pateiktus naujus įrodymus. Ieškovė 2023 m. sausio 2 d. pateikė patikslintą ieškinį (2 t., b. l. 1–6), kuriame prašė pripažinti negaliojančiu 2019 m. rugsėjo 30 d. užskaitymo aktą ir priteisti iš apeliantės 199 896,48 Eur, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
63. Taigi, ieškinio reikalavimo tikslinimą lėmė objektyvios aplinkybės – apeliantės į bylą pateikti nauji įrodymai, kuriais, kaip teigė ieškovės nemokumo administratorė, ji nedisponavo ir pradinio ieškinio reikalavimus suformulavo tik iš bendrovėje buvusių išvestinių apibendrintų duomenų apie prieš bankroto bylos iškėlimą įvykusį šalių priešpriešinių prievolių įskaitymą. Kitaip nei yra įsitikinusi apeliantė, ieškinio faktinis bei teisinis pagrindas ir jo dalykas (apeliantei nukreiptas turtinio pobūdžio reikalavimas) liko nepakitę, sumažėjo tik šių reikalavimų dydis. Ieškovė patikslino, kokį konkrečiai užskaitymo aktą ji ginčija (patikslino įvykusio užskaitymo datą). Faktinės aplinkybės, kuriomis jis ginčijamas, išliko tos pačios, kaip ir pradiniame ieškinyje – bendrovei esant faktiškai nemokiai, sudarytas išimtinai vienai kreditorei naudingas sandoris, pažeidžiantis visų kitų bendrovės kreditorių interesus.
64. Pažymėtina, kad prašomos priteisti sumos dydis sumažintas, nes 2019 m. rugsėjo 30 d. užskaitymo aktu buvo įskaityta tik dalis šalių susitarimu iš viso užskaitytinos 241 874,74 Eur sumos, o apeliantei perduotų prekių PVM dydį atitinkanti ieškovės skolos dalis buvo užskaityta vėliau, tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo 2019 m. gruodžio 9 d. aktu, prieš tai šalims sudarius dar ir PVM perėmimo sutartį (žr. šios nutarties 54 punktą) bei kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu „Dėl mokestinės nepriemokos priėmimo“ (1 t., b. l. 168–169) sutikus su mokesčių mokėtojos 41 978,26 Eur mokestinės nepriemokos bei su ja susijusių sumų perėmimu. Ir 2019 m. rugsėjo 30 d. užskaitymo akte, ir 2019 m. gruodžio 9 d. užskaitymo akte įvardytos tos pačios užskaitytinos (dokumentų) 241 874,74 Eur sumos nustatymo pagrindas taip pat sutampa – tai 2019 m. rugsėjo 30 d. dokumentas BAJ2015989. Tik faktiškai, kaip minėta, ši suma buvo užskaityta dalimis, atitinkamai, 199 896,48 Eur ir 41 978,26 Eur pagal du užskaitymo aktus.
65. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).
66. Taigi, nėra prielaidų sutikti su apeliantės pozicija, kad ieškovė, patikslindama savo reikalavimus, pareiškė naują ieškinį, todėl anksčiau priimtas jos ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas ir išspręstas dalies bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
67. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
68. Atmetus kaip nepagrįstą apeliantės apeliacinį skundą, jos išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Be to, apeliantei, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, tenka pareiga atlyginti ieškovės dėl pradėto apeliacinio proceso patirtas išlaidas. Pagal ieškovės į bylą pateikus įrodymus ji patyrė 2 541 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų.
69. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Apskaičiavus maksimalų teisinių paslaugų dydį pagal aktualius procesinių veiksmų atlikimo metu Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. II ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 600,13 Eur (2 000,10 Eur x 1,3).
70. Taigi, ieškovės prašomas priteisti atstovavimo išlaidų dydis (2 541 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingas bylos apimčiai ir ginčo sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš apeliantės priteisiama 2 541 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
71. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė (atsakovė) už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 2 474 Eur žyminį mokestį (4 t., b. l. 96). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio yra atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla <...>, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Todėl apeliantei, pateikusiai apeliacinį skundą byloje, kurią inicijavo likviduojama dėl bankroto bendrovė, žyminio mokesčio mokėti nereikėjo, nuo šio mokesčio ji atleista pagal įstatymą. Tokiu atveju sumokėtas žyminis mokestis apeliantei grąžintinas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 3 ir 5 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei ,,Bajoras“, juridinio asmens kodas 303246202, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TT Group“, juridinio asmens kodas 300598255, 2 541 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,TT Group“, juridinio asmens kodas 300598255, 2023 m. spalio 13 d. sumokėtą už apeliacinį skundą 2 474 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Neringa Švedienė
Vigintas Višinskis