Civilinė byla Nr. e2A-25-590/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30130-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1

              (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. ir atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB, trečiajam asmeniui G. V. C., išvadą teikiančios institucijoms Lietuvos bankui, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl banko būsto kredito sutarties Nr. BS1133040103 vykdymo, skolos pagal sutartį priteisimo bei sutarties sąlygų dėl delspinigių ir procesinių palūkanų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atleisti ieškovą (visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai) nuo kredito sutarties prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį, nes pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą Bankas pažeidė prievolę, kadangi ieškovas negalėjo įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ir dėl kreditoriaus priešiškų ir nesąžiningų veiksmų prieš ieškovą; panaikinti ne pagal kredito sutarties sąlygas po kredito sutarties vienašališko nutraukimo 2012-06-08 dieną Banko priskaičiuotus neprotingus ir nesąžiningus delspinigius; panaikinti kredito paskolos 25 dalyje ir specialioje dalyje 4 dalyje numatytą ieškovo prievolę mokėti 0,08 procento per dieną netesybas (delspinigius), kadangi ji atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto (nuo 2014-06-13 dienos CK 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto) sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai didelė arba sumažinti Banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną, ir skaičiuojant delspinigius pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatas taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminą; panaikinti kredito paskolos 53 dalyje numatytą ieškovo prievolę tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės Bankui vykdomos priverstine tvarka, mokėti 11 procentų metinių palūkanų nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (nuo 2013-03-29 dienos) iki visiško skolos išieškojimo dienos, kadangi ji atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto (nuo 2014-06-13 dienos CK 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto) sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai didelė; patvirtinti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotą teisingą ir pagrįstą grąžintiną sumą Bankui; nustatyti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotos teisingos ir pagrįstos grąžintinos sumos Bankui padengimo terminą ieškovui per protingą laiko tarpą; nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo turtinės ir neturtinės žalos nuostolių atlyginimą, jo patirtą žalą/nuostolius dėl patirto streso ir sugaišto laiko, nes bankas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, visiškai atmetė ir ignoravo visus ieškovo pasiūlymus dėl kredito sutarties tolesnio vykdymo ir atnaujinimo.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2004-04-19 ieškovas pasirašė su UAB „Sampo banku“ (vėliau pervadintu Danske Bank A/S veikiančiu per Danske Bank A/S Lietuvos filialą) Kredito sutartį Nr. BS1133040103, pagal kurią ieškovas pasiskolino 93 155,00 Eur sumą 33 metams ir įsigijo, bei įkeitė bankui turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį (pažymėtą G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – turtas). 2005-09-07 ieškovas pasirašė su Banku sutarties dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo susitarimą Nr. BS1133040103-P-1, pagal kurį buvo padidinta bendra kredito suma iki 100 000,00 Eur su papildomai suteikiama 6 845,00 Eur kredito dalimi skirta buto apdailos darbų užbaigimui. 2005-09-23 ieškovas pasirašė su banku sutarties dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo susitarimą Nr. BS1133040103-P-2, pagal kurį buvo pakeisti ir papildyti sutarties specialioje dalyje nustatyti kredito gavėjo prievolių, kylančių iš kreditavimo sutarties, įvykdymo užtikrinimui įkeičiamo statomo būsto draudimo sąlygos. 2006-03-09 ieškovas pasirašė su Banku sutarties dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo susitarimą Nr. BS1133040103-P-3, pagal kurį buvo padidinta bendra kredito suma iki 157 023,00 Eur su papildomai suteikiama 57 023,00 Eur kredito dalimi skirta į būsto apdailos darbus investuotų nuosavų kredito gavėjo lėšų refinansavimui. Tvirtina, kad Bankas visiškai ignoravo visus ieškovo pasiūlymus ir pageidavimus dėl susidariusių vėlavimų panaikinimo, todėl Bankas nesąžiningai ir neteisėtai nutraukė 2010-10-15 sutartį ir bendravimą su ieškovu. Teigia, kad pagal Būsto kredito sutarties sąlygas priskaičiuoti delspinigiai ir numatyta ieškovo prievolė, tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka, mokėti 11 proc. metinių palūkanų nuo banko naudai išieškomos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo kreipimosi į teismą iki visiško skolos išieškojimo dienos, atitiko CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto (nuo 2014-06-13 dienos CK 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto) sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir buvo neprotingai ir nesąžiningai didelė, nes pagal Valstybines vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2011-01-05 Nutarimą Nr. 10-2 dėl Kredito sutarties Nr. BS1133040103 buvo pripažinta, kad sutarties 25, 50, 53 punktų nuostatos bei sutarties specialiosios dalies 4 dalies nuostata „netesybos 0,08 procento per dieną“ atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto (nuo 2014-06-13 dienos CK 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto) sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir buvo neprotingai ir nesąžiningai dideli“. Pažymi, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010-11-15 iki 2012-03-12 negalėjo toliau mokėti mėnesinių įmokų dėl banko nesąžiningai ir neprotingai ne pagal sutarties sąlygas 2010-11-15 priskaičiuotų delspinigių (23 157,47 Eur) ir areštuotų jo sąskaitų, kaip ir laikotarpiu nuo 2012-06-08 iki dabar ieškovas negalėjo toliau mokėti mėnesinių įmokų dėl banko nesąžiningai ir neprotingai ne pagal sutarties sąlygas 2012-06-08 priskaičiuotų delspinigių (40 659,04 Eur) ir areštuotų jo sąskaitų, nes visas ieškovo sumokėtas įmokas bankas būtų panaudojęs padengti jo nesąžiningai ir neprotingai priskaičiuotus delspinigius, taip padarydamas ieškovui didelę turtinę žalą. Todėl banko nepagrįstai 2012-06-08 dieną priskaičiuoti delspinigiai turi būti teismo panaikinti kaip neteisėti ir nesąžiningi.
3. Paaiškina, kad teismas nagrinėdamas šią bylą turi atsižvelgti į tai, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (LAT 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-392/2012). Tvirtina, kad teismas šioje byloje negali ignoruoti ieškovo pateiktus jo skolos likusios bankui skaičiavimus ir jo pagrįstas abejones dėl banko nesąžiningo ir neteisėto delspinigių (40 659,04 Eur delspinigių suma sudarė apie 28 proc. nuo visos banko skaičiuojamos ieškovo skolos ir buvo paskaičiuota už vieną sutarties nutraukimo dieną) ir likusios ieškovo skolos bankui skaičiavimo. Preliminarus paskolos grąžinimo grafikas parodo, kad Banko iš ieškovo reikalaujama grąžinti suma nėra sąžininga ir pagrįsta, bei tinkamai ir teisingai paskaičiuota, todėl teismas turi patvirtinti ieškovui pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotą teisingą ir pagrįstą grąžintiną sumą bankui, bei turi nustatyti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotos teisingos ir pagrįstos grąžintinos sumos bankui padengimo terminą ieškovui per protingą laiko tarpą. Teismas priimdamas sprendimą šioje byloje turi atsižvelgti ir į tai, kad ieškovo dėl sutarties nutraukimo patirti nepatogumai ir rūpesčiai atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą neturtinę žalą, be to, ieškinyje ieškovo nurodytos faktinės esminės šios bylos aplinkybės, nepateikiant papildomai įrodymų apie patirtus nepatogumus, yra pakankamos neturtinės žalos ieškovui padarymo faktui konstatuoti, nes ieškovas pateikė teismui tinkamus ir pakankamus įrodymus apie visus jo patirtus nepatogumus ir visas šios bylos faktines esmines aplinkybes, kurios yra pakankamos teismui konstatuoti ieškovo patirtą didelę turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl nesąžiningo ir neteisėto paskolos sutarties nutraukimo ir paskolos turto (buto) areštavimo, dėl banko ieškovo sąskaitų banke nepagrįsto ir neteisėto areštavimo ir delspinigių priskaičiavimo, dėl ieškovo patirto didelio psichologinio streso, visų darboviečių ir kitų Lietuvos Respublikos organizacijų informavimo (buvo informuoti visi veikiantys bankai, Sodra, Regitra, Registrų centras, Gyventojų registras, JAR skolininkų registras), dėl ieškovo sveikatos sutrikdymo, dėl patirto streso dėl turto arešto ir galimo pardavimo, dėl ieškovo patirto didelio psichologinio smurto ir moralinio spaudimo iš banko darbuotojų pusės, nes visų susitikimų ir telefoninių pokalbių metu ieškovui banko darbuotojų buvo nepagrįstai grasinama ne tik perimti paskola įkeistą turtą, bet jį parduoti maža arba gerokai mažesne nei rinkos kaina, nors likusi negrąžinta paskolos suma sudaro ne daugiau nei 30 proc. realios buto rinkos vertės, dėl ieškovo patirto streso negautų pajamų ir sugaišto laiko, bei neplanuotų išlaidų kompensavimo, nes ieškovas gindamasis nuo visų priešiškų ir nesąžiningų banko veiksmų buvo priverstas paruošti ir pateikti įvairius raštus ir dokumentus bankui, antstoliams, teismams, kurių tinkamas paruošimas užėmė labai daug ieškovo laiko ir pastangų, todėl prašo teismo banko jam padarytos žalos atlyginimo, įvertinant ieškovo visus patirtus nuostolius ir žalą, ir netgi vien imant 100,00 Lt už valandą minimalų kompensavimo už sugaištą ieškovo laiką tarifą susidaro virš 37 000,00 Lt suma (368 h x 100,00 Lt yra 36 800,00 Lt) vien už ieškovo sugaištą laiką, bei dėl to negautų pajamų kompensavimą, todėl teismas turi nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo turtinės ir neturtinės žalos nuostolių atlyginimą, patirtą žalą/nuostolius dėl jo patirto streso ir sugaišto laiko.
4. Pradinis atsakovas Danske Bank A/S atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. 2016-06-07 teismui pranešė, kad Sutartimi dėl verslo dalies perleidimo, sudaryta 2015-12-09, patvirtinta Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., notarinio registro Nr. MK-10734, ir 2016-06-04 priėmimo-perdavimo aktu, patvirtintu Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., notarinio registro Nr. 4500 nuo 2016-06-04 (imtinai) perleido kredito įstaigai „Swedbank“, AB visas savo, kaip kreditoriaus, teises ir pareigas, kylančias iš kredito sutarties Nr. BS1133040103, su kuria yra susijęs nagrinėjamas teisminis ginčas civilinėje byloje, sudarytos tarp Danske bank ir ieškovo A. C.. Atsižvelgiant į tai, 2016-06-09 nutartimi teismas pakeitė civilinėje byloje Nr. e2-5822-807/2016 ginčo teisinio santykio šalį Danske Bank, veikiantį per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, jo teisių perėmėju AB „Swedbank“.
5. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadas į bylą, kuriose nurodė, kad kredito sutarties bendrosios dalies 50 ir 50.1 punktų sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Taip pat nagrinėjamu atveju kredito sutarties bendrosios dalies 9 ir 18 punktai atitinkamai nustato 30 proc. dydžio metines palūkanas ir 30 proc. metinių palūkanų dydžio delspinigius už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, o kredito limito sutarties bendrosios dalies 23 punkte nustatytos 11 proc. dydžio procesinės palūkanos už vykdytus įsipareigojimus, jeigu kredito gavėjo skola yra išieškoma teisminiu būdu. Pažymi, kad minėtos palūkanos (delspinigiai) yra daugiau negu dvigubai didesnės negu Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos, todėl yra neprotingai didelės. Atsižvelgiant į tai, kredito sutarties bendrosios dalies 9, 18 ir 23 punkto sąlygos, įtvirtinančios daugiau negu dvigubai didesnes palūkanas (delspinigius) negu įstatyminės, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai ir nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą.
6. Išvadą byloje teikianti institucija Lietuvos bankas pateikė išvadą į bylą, kurioje nurodė, kad ieškovo ieškinyje minimos Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairės, patvirtintos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-03 sprendimu Nr. 241-1 SI, parengtos ir patvirtintos siekiant sukurti bendrus elgesio standartus situacijose, kai kredito sutarties, kurios vykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu, klientai negali laiku ir (arba) tinkamai vykdyti iš tokių sutarčių kylančių finansinių įsipareigojimų, skatinti sąžiningą, teisingą ir bendradarbiavimu bei kooperacija pagrįstą kredito įstaigų veiklos praktiką tokiose situacijose, šios gairės įsigaliojo nuo 2013-11-01, tačiau rekomenduojama jas taikyti ir sutartims, sudarytoms iki šią gairių įsigaliojimo. Šių gairių 12 punkte nustatoma, kad kredito įstaiga neturėtų taikyti klientui neadekvačių ir neprotingai didelių netesybų. Taip pat pažymi, kad šiuo metu yra parengtas ir su atsakingomis institucijomis derinamas Lietuvos Respublikos kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projektas, kuriuo siekiama perkelti 2014-02-04 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. Šio įstatymo projekto 16 straipsnio 5 dalyje šiuo metu yra numatyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,02 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Projekte numatoma, kad jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Kredito paskolos Nr. BS1133040103 bendrosios dalies 53 punkte numatytą ieškovo prievolę mokėti 11 procentų metines palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (nuo 2013-03-29) iki visiško skolos išieškojimo dienos; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Pirmu reikalavimu ieškovas prašė atleisti jį nuo kredito sutarties prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį. Pirmos instancijos teismas nustatęs, jog nors sutarties šalys bendradarbiavo, tačiau bendro šalims priimtino sutarimo, kaip padengti įsiskolinimą ir išsaugoti sutartinius santykius, pasiekta nebuvo, sprendė, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad Bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ieškovo atžvilgiu. Pažymėjo, jog Sutarties nutraukimo dienai, atlikus ieškovo finansinės padėties vertinimą buvo nustatyta, kad pajamos nėra pakankamos vykdyti įsipareigojimus, todėl laikytina, kad Bankas nepiktnaudžiavo teise nutraukti sutartį dėl vienkartinio sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo termino pažeidimo ir teisėtai nutraukė sutartį. Atsižvelgiant į tai, teismas nematė pagrindo atleisti ieškovą (visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai) nuo kredito sutarties prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį.
9. Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimai Nr. 2 ir Nr. 3 dėl delspinigių panaikinimo yra tarpusavyje susiję, taip pat ieškovas prašė sumažinti Kreditavimo sutartyje numatytą 0,08 proc. delspinigių dydį iki 0,02 proc. per dieną; delspinigiams taikyti 6 mėn. ieškinio senatį pagal 1.125 straipsnio 5 dalį. Teismas, atsižvelgdamas į tarp Banko ir ieškovo sudarytos Būsto kredito sutarties pobūdį, prievolių vertę (sumą), prievolių pažeidimo aplinkybes ir jų padarinius, Banko patirtų nuostolių dydį, nurodė esant akivaizdu, kad Kredito sutartyje nustatyti 0,08 proc. delspinigiai nėra neprotingai dideli, todėl neturi būti mažinami, taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimu dėl priskaičiuotų delspinigių panaikinimo, kadangi jie paskaičiuoti sudarytos galiojančios Busto kredito sutarties pagrindu. Pažymėjo, jog ieškovas savo veiksmais, tai yra, teikiamais įvairiais prašymais Bankui dėl mokėtinų sumų atidėjimo ir/ar skolos restruktūrizavimo, pripažino savo neįvykdytas prievoles Bankui ir įsipareigodavo jas toliau vykdyti, tačiau modifikuotomis sąlygomis. Šią aplinkybę taip pat patvirtinta ieškovo 2015-11-10 prašymas Bankui, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas teigti, kad ieškovas, pripažinęs prievolę Bankui pagal Būsto kredito sutartį, tokiais savo veiksmais nutraukė 6 mėn. senaties termino skaičiavimą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis, 1.132 straipsnis). Be to, sprendžiant šį klausimą, taip pat atsižvelgtina į tai, kad pats ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie tokio dydžio priskaičiuotų delspinigių dydžio atsiradimo, nes nuo 2010-06-01 iki šiol nemokėjo reguliarių mokėtinų įmokų Bankui. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo nesant pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl delspinigių panaikinimo ir nutrauktoje Kreditavimo sutartyje numatytų 0,08 proc. delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,02 proc. per dieną bei delspinigiams taikyti 6 mėn. ieškinio senatį, kadangi šie reikalavimai yra nekonkretūs ir nepagrįsti bei neįrodyti, todėl atmestini.
10. Ieškovas reikalavimu Nr. 4 prašė panaikinti kredito paskolos 53 dalyje numatytą ieškovo prievolę tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka, mokėti 11 proc. metinių palūkanų nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (nuo 2013-03-29 dienos) iki visiško skolos išieškojimo dienos, kadangi ji atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto (nuo 2014-06-13 dienos CK 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto) sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai didelė. Pirmos instancijos teismas sprendė, jog Kredito sutartis Nr. BS1133040103 laikytina vartojimo sutartimi, parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Pažymėjo, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 4 dalimi, pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka paslaugų teikėjui. Teismas pabrėžė, jog CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės, tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas turi netesybas sumažinti iki protingos sumos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas sprendė, kad Kreditavimo sutarties 53 dalyje numatytos 11 proc. metinių palūkanų dydis yra nesąžiningas bei neteisėtas, todėl naikintina Kredito paskolos 53 dalyje numatyta ieškovo prievolė mokėti 11 procentų metinių palūkanų nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (nuo 2013-03-29 dienos) iki visiško skolos išieškojimo dienos.
11. Teismo vertinimu, ieškovas ieškinio reikalavimų Nr. 5 ir Nr. 6, kuriais prašė patvirtinti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotą teisingą ir pagrįstą grąžintiną sumą bankui bei patvirtinti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotos teisingos ir pagrįstos grąžintinos sumos bankui padengimo terminą ieškovui per protingą laiko tarpą, tinkamai nepagrindė, t. y. neaišku kodėl jo tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodyta 113 154,13 Eur suma yra teisinga ir pagrįsta, taip pat kodėl būtent 6-12 mėnesių įsipareigojimų įvykdymo laikotarpis, kurį ieškovas taip pat nurodė tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, yra protingas ir pan. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nevykdo įsipareigojimų išdėsčius skolos mokėjimą, būtų neabejotinai pažeisti teisėti atsakovo interesai, užkirsta galimybė patenkinti atsakovo reikalavimą bei toks sprendimas pažeistų lygiateisiškumo principą, todėl šie ieškovo reikalavimai netenkintini.
12. Ieškovas reikalavimu Nr. 7 prašė teismo nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo turtinės ir neturtinės žalos nuostolių atlyginimą, jo patirtą žalą/nuostolius dėl patirto streso ir sugaišto laiko. Pirmos instancijos teismas nurodė, jog ieškovas į bylą nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šį reikalavimą, teismui nėra aišku nei ieškovo patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydis, nei atsakovo neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų, be to, neturtinės žalos taikymui šiame ginče ieškovas nenurodė atskiros įstatyminės teisės normos, kaip reikalaujama CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Taip pat teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjami šalių sutartiniai santykiai ir bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nustatyta, kad sutartis tarp šalių būtų sudaryta neteisėtai ir/ar priverstinai, byloje yra nagrinėjamas individualus, privatinis ginčas, kuris niekaip nesusijęs su viešuoju interesu, todėl ieškovo prašymą kreiptis į prokuratūrą dėl viešo gynimo, kadangi jo manymu, bankas naudoja neteisėtą schemą, skaičiuojant nepagrįstai didelius delspinigius ne tik jo, bet ir kitų banko klientų atžvilgiu, atmestinas kaip nepagrįstas ir atskiroji nutartis byloje nepriimtina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovas A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-1026 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – pilnai patenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pagal CPK 3 str. 5 d. nuostatas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą ir pateikti šį klausimą: ar teismo sprendimas visiškai netinkamai ir nepagrįstai nevertinti atsakovo neteisėto ir nesąžiningo elgesio, kuris buvo paskolos sutarties vienašališko nutraukimo ir ieškovo negalėjimo toliau tinkamai vykdyti sutarties sąlygas pagrindine priežastimi, kaip ir tinkamai neįvertinti ir nepasisakyti dėl atsakovo profesiniai veiklai keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių įrodymų, visiškai ignoruoti Europos Sąjungos šalių praktiką tokiuose teisminiuose ginčuose ginti silpnesnės sandorio šalies (ieškovo) interesus (pagal silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktriną), bei tinkamai įvertinti stipresnės sandorio šalies (atsakovo) nesąžiningą ir neteisėtą veiklą, bei ieškovo pateiktas bylos faktines esmines aplinkybes ir įrodymus, atitinka 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB) ir 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (su paskutiniais pakeitimais padarytais 1995 m. gruodžio 19 d. Europos komisijos sprendimu 96/32/EB ir su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu 2002/995/EB (OL L 353, 2002, p. 1) ET direktyvose įtvirtintas nuostatas, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Europos Tarybos direktyvose įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nes sąžiningumas yra vienas pamatinių šiuolaikinės teisės principų, kadangi bendruoju sąžiningumo reikalavimu grindžiami visi civilinės teisės pošakiai ir institutai, tarp jų – ir sutarčių teisė, ir ar toks atsakovo elgesys ir šis teismo sprendimas atitinka ir paskutinius Europos Parlamento ir Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimus (2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 

14.1.Teismas priimdamas sprendimą netinkamai nustatė ir įvertino faktines šios bylos esmines aplinkybes ir pateiktus ieškovo įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias susiklosčiusius teisinius santykius, pažeidė procesines teisės normas, todėl šis teismo sprendimas buvo nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių priežasčių: 1. netinkamai nustatytos faktinės šios bylos esminės aplinkybės; 2. netinkamai taikyti ir išaiškinti teisės aktai; 3. neatskleista civilinės bylos ginčo esmė; 4. teismo pateiktas išaiškinimas dėl atsakovo kaltės ir pareigų nevykdymo nebuvimo buvo nepagrįstas; 5. teismas nepasisakė dėl atsakovo profesiniai veiklai keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių įrodymų; 6. teismas nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos praktikos; 7. teismas netinkamai įvertinto pateiktus ieškovo įrodymus, netinkamai motyvavo sprendimą, buvo neišspręsti visi ieškovo prašymai ir reikalavimai, bei pažeistos kitos procesinės teisės normos; 8. teismas nemotyvuotai atmetė ieškovo prašymus, nemotyvuotai ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus ir argumentus. Teismas, netinkamai įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes, neteisėtai ignoravęs ieškovo teismui pateiktus įrodymus, remdamasis atsakovo jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais, neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nebuvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę dėl netinkamo sutarties vykdymo ir visiškai nepagrįstai ignoravo esminę aplinkybę, kad atsakovas jau du kartus nesąžiningai ir nepagrįstai nutraukęs paskolos sutartį anksčiau laiko neteisėtai ir nesąžiningai priskaičiavo neprotingus delspinigius, ir tik todėl atsirado nepagrįstas atsakovo reikalavimas neteisingai ieškovo skolai ir tokiu pagrindu buvo pradėtas išieškojimas ir nesąžiningai ir neteisėtai parduotas paskolos sutarties turtas iš varžytinių už labai mažą kainą.

14.2.Teismas priimdamas savo sprendimą sąmoningai gindamas stipresniosios sutarties šalies (atsakovo) interesus netinkamai ir neteisėtai nustatė faktines šios bylos esmines aplinkybes, nes nepagrįstai visiškai ignoravo ieškovo pateiktą esminę informaciją/įrodymus, teismas šioje byloje negalėjo ignoruoti ieškovo pateiktus jo skolos likusios bankui skaičiavimus ir jo pagrįstas abejones dėl banko nesąžiningo ir neteisėto delspinigių ir likusios ieškovo skolos bankui skaičiavimo, kad ieškovas negalėjo įvykdyti savo prievolės pagal paskolos sutartį dėl nepakankamo banko bendradarbiavimo su ieškovu (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir tai buvo pagrindas atleisti jį nuo prievolės vykdymo pagal to paties straipsnio 2 dalį.

14.3.Šioje byloje teisėja privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jai galėjo būti pareikštas nušalinimas nuo šios bylos nagrinėjimo, nes ankščiau teisėja dalyvavo ir priėmė netinkamus sprendimus kitose šios bylos nutartyse; teisėja negalėjo dalyvauti nagrinėjant šią bylą, nes buvo panaikintos jos priimtos nutartys, ir dėl tokių netinkamų teisėjos nutarčių nebuvo laiku priimtas ieškovo ieškinys ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovo turtui, kuris per tą laiką buvo parduotas iš varžytynių už mažą kainą ir ieškovui buvo padaryta labai didelė turtinė ir neturtinė žala.

14.4.Teismas turėjo nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo neturtinės žalos nuostolių sąžiningą ir pagrįstą atlyginimą, patirtą žalą/nuostolius dėl jo patirto streso ir sugaišto laiko įvertinęs ne mažesne nei 24 840,00 Eur suma, kad ieškovas dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovo ir galimai su juo susijusių asmenų ir antstolio veiksmų patyrė didelę ir turtinę žalą, kuri tuo metu buvo lygi jau virš 148 006,88 Eur sumai be procesinių palūkanų (iš sutarties turto rinkos realios vertės 250 000,00 Eur atėmus iš varžytinių gautą turto pardavimo kainą 148 596,00 Eur, ir pridėjus 5 943,84 Eur dydžio atlyginimą antstoliui, ir dar pridėjus 11 procentų metinių palūkanų nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (nuo 2013-03-29 dienos) iki visiško skolos išieškojimo dienos, bei dar pridėjus atsakovo neprotingus delspinigius 40 659,04 Eur, todėl teismas netinkamai įvertinęs arba visiškai ignoruodamas šias aukščiau pateiktas faktines esmines šios bylos aplinkybes, t. y. iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatęs jų, priėmė netinkamą sprendimą šioje byloje, teismas taip pat turėjo ir tinkamai įvertinti banko nenorą bendradarbiauti ir nesąžiningą elgesį jau du kartus nutraukiant paskolos sutartį ir sąmoningą banko trukdymą ieškovui toliau tinkamai vykdyti sutartį.

14.5.Teismas padarė netinkamą išvadą, jog ieškovas nepagrįstai teigė, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ieškovo atžvilgiu, ir kad sutarties nutraukimo dienai, atlikus ieškovo finansinės padėties vertinimą, buvo nustatyta, kad pajamos nėra pakankamos vykdyti įsipareigojimus, todėl laikytina, kad Bankas nepiktnaudžiavo teise nutraukti sutartį dėl vienkartinio sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo termino pažeidimo ir teisėtai nutraukė sutartį, nes priešingai, šioje byloje nebuvo ieškovo prašymo ir reikalavimo (ginčo) dėl banko antro sutarties nutraukimo teisėtumo, o buvo ieškovo prašymas ir reikalavimas (ginčas) dėl banko piktnaudžiavimo (dėl kreditoriaus priešiškų ir nesąžiningų veiksmų prieš ieškovą) 2 kartus nutraukus sutartį jau 2 kartus priskaičiuoti nerealius delspinigius tik dėl kurių ieškovas negalėjo toliau vykdyti prievolės jau 2 kartus.

14.6.Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-07-15 nutartimi c. b. Nr. e3K-3-420-969/2015, teisminio proceso Nr. 2-68-3-29885-2013-7, konstatavo, kad kreditorius, net jei jo naudai yra įkeistas skolininko turtas, neturi teisės išieškoti daugiau, nei skolininkas jam yra skolingas, ir kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties pripažinimo neteisėtu, tačiau nebuvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo ar skolos pagal sutartį priteisimo ir (ar) sutarties sąlygų, nustatančių skolininko pareigą mokėti delspinigius ir jų dydį, pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, todėl pažymėtina, kad aptariamų sutarties sąlygų sąžiningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į kasatoriaus kaip vartotojo, teisinį statusą, turės būti sprendžiamas tuo atveju, jei atsakovas (bankas) pradės delspinigių išieškojimą pagal sutartį, ir be to šis klausimas gali būti savarankišku teisminio ginčo objektu (ieškovui pareiškus tokį reikalavimą), ir todėl apeliantas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui savo naują 2015-08-31 ieškinį dėl atsakovo sutarties vykdymo, skolos pagal sutartį priteisimo, ir sutarties sąlygų dėl delspinigių, ir taip pat prašė teismo pripažinti sutarties sąlygas dėl delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis ex officio, ir todėl teismas šioje naujoje ginčo byloje turėjo tinkamai įvertinti atsakovo netinkamą ir neteisėtą veikimą – sutarties nutraukimą antrą kartą ir nenorą bendradarbiauti ir tęsti sutarties, antrą kartą neprotingų ir lupikiškų delspinigių paskaičiavimą ir sąskaitų areštavimą, ko pasėkoje ieškovas antrą kartą neturėjo jokių realių fizinių galimybių toliau mokėti įmokas, ir banko (antstolio) siekimą nesąžiningu būdu ir neteisėtomis priemonėmis didelės materialinės naudos. Taip pat teismas turėjo tinkamai įvertinti ir tai, kad atsakovas jau 2 kartus veikė neteisėtai ir piktavališkai, nes abiejų būsto kredito sutarties nutraukimo atveju visiškai nesilaikė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-03 sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių.

14.7.Teismas netinkamai nustatė, kad ieškovo reikalavimai Nr. 2 ir 3 dėl delspinigių panaikinimo yra tarpusavyje susiję, nes priešingai, ieškovo reikalavimai Nr. 2 ir 3 dėl delspinigių panaikinimo buvo visiškai skirtingi, kadangi po kredito sutarties vienašališko nutraukimo 2012-06-08 (kaip ir 2010-11-15 po pirmo sutarties nutraukimo) atsakovo priskaičiuoti neprotingi ir nesąžiningi delspinigiai buvo paskaičiuoti ne pagal sutarties sąlygas ar teisės aktus, nes atsakovas taip ir nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų kokiu pagrindu ir kaip buvo paskaičiuoti šie delspinigiai, priešingai, ieškovas pateikė įrodymus, kuriuos patvirtino ir atsakovo pateikti įrodymai (ieškovo Priedas Nr. 30.1 arba atsakovo 2016-04-06 raštas dėl dokumentų pateikimo 2016-04-06 Nr. 1602948 su priedu), kad delspinigiai visų šių priedų visose eilutėse išskyrus 2012-06-08 buvo paskaičiuoti pagal šios sutarties sąlygas, ir kad 2012-06-08 priskaičiuoti neprotingi delspinigiai, kurie sudarė apie 28 procentus nuo visos banko skaičiuojamos ieškovo skolos arba sudarė apie 10 220 procentus metinių palūkanų (ieškovo Priedas Nr. 30.1 arba atsakovo 2016-04-06 dienos raštas dėl dokumentų pateikimo 2016-04-06 Nr. 1602948 su priedu (ieškovo skolos detalizacija 2016-04-06 dienai Priedas Nr. 1)), ir kurie sutarties nutraukimo dieną padidėjo nepagrįstai ir nesąžiningai daugiau kaip 9 kartus nuo 4 321,99 Eur iki 40 659,04 Eur, ir kurie buvo neproporcingai dideli lyginant su paskolos suma (sudarė apie trečdalį paskolos), ir kurie negalėjo būti priedas ar premija bankui už jo neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus, o turėjo būti teismo traktuojami kaip banko noras neteisėtai praturtėti, ir todėl teismo turėjo būti panaikinti. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, arba visai jų nevertino, todėl padarė netinkamą ir neteisėtą išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimu dėl priskaičiuotų delspinigių panaikinimo, kadangi jie paskaičiuoti sudarytos galiojančios Busto kredito sutarties pagrindu, nes priešingai, iš ieškovo pateiktų įrodymų, akivaizdu, kad delspinigiai 2012-06-08 (kaip ir 2010-11-15) buvo paskaičiuoti ne sudarytos galiojančios Būsto kredito sutarties pagrindu, o visiškai neteisėtu ir nesutartiniu pagrindu: sutartyje BS11330400103 2012-06-08 papildomai priskaičiuoti delspinigiai turėjo būti skaičiuojami tik nuo vėluojančios sumos, o ne nuo visos paskolos sumos, imant vėluojamų dienų skaičių (7) vietoje (30), ir imant proporcingai dienų skaičiui ir kredito ir palūkanų mažesnes sumas.

14.8.Teismas priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovo ne vieną kartą buvo labai stipriai pažeistos ieškovo kaip vartotojo teisės ir jo teisėti interesai, nes būsto kredito ir kredito limito sutarties sąlygos buvo nesąžiningos ir neteisėtos, taip pat teismas priimdamas savo sprendimus turėjo laikytis ir paskutinių Europos Parlamento ir Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų. Europos Tarybos direktyvose įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Europos Tarybos direktyvose įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, todėl teismas turėjo panaikinti neteisėtai ir nesąžiningai, bei nusikalstamai, nei ne pagal kredito sutarties sąlygas ir LR įstatymų nuostatas po kredito sutarties vienašališko nutraukimo 2012-06-08 atsakovo priskaičiuotus neprotingus ir nesąžiningus delspinigius, tačiau to teismas nepagrįstai nepadarė.

14.9.Teismas padarė netinkamą ir neteisėtą išvadą, kad buvo akivaizdu, jog bankui siekiant apsaugoti savo turtinius interesus, Būsto kredito sutarties sąlygų griežtas laikymasis iš ieškovo pusės yra svarbus Bankui, dėl to šalių susitartas 0,08 proc., delspinigių dydis laikytinas normaliu ir pateisinamu, nes priešingai, teismas visiškai ignoravo ir nepaisė Valstybines vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011-01-05 Nutarimo Nr. 10-2 dėl Kredito sutarties Nr. BS1133040103 nesąžiningų sutarties sąlygų pakeitimo, panaikinimo, ar netaikymo, kuriuo buvo pripažinta, kad sutarties 12.1, 12.5, 12.7, 26, 38, 41,2, 43, susitarimo 2.4. punkto, sutarties 23, 31, 44, 45, 46, 48, 49, 50.4, 50.5, 51, 55.6, 65 punktų, sutarties 25, 50, 53 punktų bei sutarties specialiosios dalies 4 dalies nuostata, sutarties 59.4 ir susitarimo 8.3. punktų nuostatos atitinka CK 6.188 str. 2 d. ir 2 p., 5 p., 9 p. sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, ir nes bankas šiame ginče siekė ne apsaugoti savo turtinius interesus, bet siekė gauti nesąžiningas pajamas ir neteisėtai praturtėti (gauti neteisėtai 40 659,04 Eur sumą) veikdamas neteisėtai, todėl delspinigių dydis nelaikytinas normaliu ir pateisinamu, ir todėl teismo turėjo būti panaikinti arba pakeisti.

14.10.Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad ieškovas savo veiksmais, tai yra teikiamais įvairiais prašymais Bankui dėl mokėtinų sumų atidėjimo ir/ar skolos restruktūrizavimo, pripažino savo neįvykdytas prievoles Bankui ir įsipareigodavo jas toliau vykdyti, tačiau modifikuotomis sąlygomis, ir kad šią aplinkybę taip pat patvirtinto ieškovo 2015-11-10 prašymas Bankui, todėl buvo faktinis ir teisinis pagrindas teigti, kad ieškovas, pripažinęs prievolę Bankui pagal Būsto kredito sutartį, tokiais savo veiksmais nutraukė 6 mėn. senaties termino skaičiavimą (CK 1.130 str. 2 d., 1.132 str.), nes priešingai, ieškovas savo veiksmais ir prašymais niekada neprašė atsakovo mokėtinų sumų atidėjimo ir/ar skolos restruktūrizavimo, nes ieškovas prašė tik neteisėtų delspinigių panaikinimo ir sutartinių delspinigių sumažinimo, ir vėluojamų (tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų) sumų atidėjimo, todėl ieškovas pripažino tik savo skolą paskaičiuotą (prievolę) pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau niekur ir niekada nepripažino neteisėtai priskaičiuotų delspinigių, todėl tokios teismo išvados ir šis pažymėjimas buvo neteisėti ir neteisingi.

14.11.Teismas turėjo pripažinti būsto kredito sutarties sąlygas dėl delspinigių ir procesinių palūkanų nesąžiningomis ir negaliojančiomis ex officio, ir kadangi netesybos atlieka tik kompensuojamą funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai jos patirtus nuostolius, ir bankas dar nepatyrė jokių realių papildomų išlaidų, todėl sutartyse numatyti ir banko paskaičiuoti delspinigiai buvo neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, tačiau teismas nepagrįstai panaikino (pakeitė) tik ieškovo prievolę numatytą kredito paskolos 53 dalyje.

14.12.Teismas netinkamai nustatė faktines ir teisines šios bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai pažymėjo, kad ieškovas šių (5 ir 6) ieškinio reikalavimų tinkamai nepagrindė, t. y. neaišku kodėl jo tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodyta 113 154,13 Eur suma buvo teisinga ir pagrįsta, taip pat kodėl būtent 6-12 mėnesių įsipareigojimų įvykdymo laikotarpis, kurį ieškovas taip pat nurodė tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, buvo protingas ir pan., nes priešingai, ieškovas šiuos ieškinio reikalavimus tinkamai pagrindė tiek visuose savo procesiniuose dokumentuose, tiek visų teismo posėdžių metu, nes ieškovo ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodyta 113 154,13 Eur suma buvo teisinga ir pagrįsta, kadangi ieškovas jau 2015-08-31 ieškinyje nurodė argumentus, kodėl preliminarus paskolos grąžinimo grafikas (Priedas Nr. 14) buvo tinkamas, parodė ir pateikė įrodymus teismui, kad banko iš ieškovo reikalaujama grąžinti suma nėra sąžininga ir pagrįsta, bei tinkamai ir teisingai paskaičiuota. Ieškovas jau 2016-09-30 ieškovo reikalavimų paaiškinimuose teismui įvardino (7 psl.), kad protingas ir racionalus yra 6-12 mėnesių laikotarpis, per kurį ieškovas galėtų grąžinti likusį būsto paskolos skolos likutį, arba parduoti sutarties turtą už realią rinkos kainą lygią apie 250 000,00 Eur, todėl ir šie teismo argumentai turi pripažinti netinkami ir nepagrįsti.

14.13.Teismas turėjo pareigą iš esmės išnagrinėti byloje esančius įrodymus dėl paskolos likučio, palūkanų ir delspinigių dydžio, nes atsakovas nesilaikė paskolos sąlygų skaičiuoti sutarties likučio sumą pagal Paskolos sąlygas, tuo tarpu ieškovas pateikė teismui detalius skaičiavimus ir argumentus, paneigiančius atsakovo priskaičiuotos skolos likutį. Teismui negalima buvo vadovautis atsakovo argumentais ir pateiktais įrodymais bei hipotekos teismų nutartimis, kurios buvo priimtos neatsižvelgiant į visas reikšmingas šios bylos aplinkybes ir įrodymus (jų visumą), nes neteisėtu būdu paskaičiuoti delspinigiai, skolos atsiradimo pagrindas, jos dydis, nebuvo įrodinėjimo dalykas tose hipotekos bylose ir tos aplinkybės hipotekos teismų nebuvo pripažintomis įrodytomis, nes iš viso nebuvo įvertintos ir nagrinėjamos toje byloje, kaip ir nebuvo tose hipotekos bylose nagrinėjamas priežastinis ryšys atsiradęs tarp atsakovo neteisėtų veiksmų priskaičiuojant delspinigius ir pradedant neteisėtą išieškojimą pagal neteisėtas sumas, ir paskolos sutarties nutraukimo antrą kartą, ir tarp ieškovo galimybių tinkamai toliau laikytis paskolos sutarties sąlygų ir laiku mokėti įmokas pagal sutarties sąlygas.

14.14.Teismas šioje byloje taip pat negalėjo ignoruoti ieškovo pateiktus jo skolos likusios bankui skaičiavimus ir jo pagrįstas abejones dėl banko nesąžiningo ir neteisėto delspinigių ir likusios ieškovo skolos bankui skaičiavimo. Teismas negalėjo ignoruoti ir to, kad ieškovas pakartotinai prašė teismo remiantis CPK 179 str. 1 d. nuostatomis įpareigoti atsakovą pateikti teismui ir ieškovui tikslią ir pagrįstą informaciją apie būsto paskolos sutarties skolos likusio likučio sumą, nes pagal ieškovo turimą informaciją iš banko internetinės sistemos buvo nesuprantama likusi jo skolos suma, kodėl ieškovui sumokėjus 43 227,69 Eur sumą paskolos likutis sumažėjo labai nedidele 11 021,04 Eur suma, ir todėl ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti aiškią ir suprantamą informaciją apie ieškovo būsto paskolos likučio sumą ir jo padengtą paskolos dalį.

14.15.Teismas netinkamai nustatė faktines ir teisines šios bylos aplinkybes, kad ieškovas į bylą nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą priteisti iš banko turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovas visų teismo posėdžių metu ir visuose savo procesiniuose dokumentuose ir prieduose pateiktuose teismui pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų pagrindžiančių šį jo reikalavimą, todėl teismas turėjo patenkinti ieškovo reikalavimą, be to, tik dėl teismo teisėjos netinkamų ir neteisėtų nutarčių šioje byloje ieškovo ieškinys nebuvo laiku priimtas ir nebuvo laiku pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl ieškovo turtas buvo parduotas už labai mažą kainą, ir todėl ieškovas patyrė dar didesnius nuostolius, kurie jau atsirado po ieškinio padavimo, ir dėl teismo teisėjos kaltės (sprendimų), todėl teismas turėjo pareigą patenkinti ir šį ieškovo reikalavimą. Teismas netinkamai nustatė teisines šios bylos aplinkybes, kad neturtinės žalos taikymui šiame ginče ieškovas nenurodė atskiros įstatyminės teisės normos, kaip reikalaujama CK 6.250 str. 2 d., todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas, nes priešingai, ieškovas savo visuose procesiniuose dokumentuose nurodė pakankamai įstatyminių teisės normų, kurias pažeidė atsakovas savo neteisėtais veiksmais, be to, pagal CK 6.250 str. 1 d. nuostatas ieškovo neturtinė žala buvo jo fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

14.16.Teismas neteisingai nusprendė, kad šioje byloje buvo nagrinėjami šalių sutartiniai santykiai ir bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nustatyta, kad sutartis tarp šalių būtų sudaryta neteisėtai ir/ar priverstinai, byloje buvo nagrinėjamas individualus, privatinis ginčas, kuris niekaip nebuvo susijęs su viešuoju interesu, todėl šis ieškovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas ir atskiroji nutartis byloje nepriimtina, nes priešingai, banko prieš ieškovą panaudota neteisėta schema buvo tiesiogiai susijusi su viešuoju interesu, nes tik prokuratūra galėtų nustatyti, ar atsakovas panaudojo tokią schemą tik prieš ieškovą (jau 2 kartus), ar ir panaudojo ir prieš kitus savo klientus; tik prokuratūra galėjo įvertinti ir pasakyti, ar toks atsakovo veikimas buvo neteisėtas ir nusikalstamas, ar ne.

14.17.Teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, nepasisakė dėl dalies ieškovo argumentų ir pateiktų įrodymų, nepateikė argumentų dėl kurių šiuos įrodymus atmetė ir jų nevertino. Teismas priimdamas savo sprendimą šioje byloje pažeidė CPK 260 str. nuostatas, nes galutinis teismo sprendimas priimamas tik tuomet, kai buvo ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Teismas tinkamai neištyrė, nevertino ir nepasisakė dėl ieškinyje ieškovo nurodytų atsakovo neteisėto ir nusikalstamo elgesio, esminių faktinių bylos aplinkybių, atsakovo neteisėtų veiksmų ir dėl to atsiradusių ieškovo nuostolių, todėl toks teismo sprendimas buvo neteisingas ir neteisėtas. Teismas priimdamas savo sprendimą šioje byloje taip pat pažeidė CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 p. nuostatas, nes nepateikė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo padarytos išvados, tinkamo vertinimo, bei argumentų, dėl kurių teismas atmetė (ignoravo) kuriuos nors įrodymus (ieškovo pateiktus teismui įrodymus), todėl toks teismo sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir yra naikintinas. Kadangi teismas priimdamas sprendimą nesilaikė CPK 284 str. 1 d. nuostatų, nes neatsižvelgė į abiejų ginčo šalių padėtį ar kitas bylos reikšmingas aplinkybes ir faktus, todėl šis teismo sprendimas yra naikintinas. Teismas priimdamas savo sprendimą turėjo atsižvelgti ir į CPK 115 str. 4 d. nuostatas, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių buvo prašoma pateiktame procesiniame dokumente, tačiau teismas to nepagrįstai nepadarė. Teismas turėjo atsižvelgti ir į CPK 3 str. 6 d. nuostatas, kad jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl ieškovo nuomone toks teismo sprendimas buvo neteisingas, nesąžiningas ir priimtas neteisėtai ieškovo atžvilgiu. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti ir į CPK 2 str. nuostatas, kad civilinio proceso tikslai yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Teismas priimdamas šį savo sprendimą neatsižvelgė į aukščiau nurodytas CPK nuostatas, nes tinkamai nepasisakė dėl atsakovo sutarties neteisėto elgesio (veiksmų) ir tinkamai neapgynė ieškovo turtinių ir neturtinių interesų nuo neteisėtų ir nesąžiningų atsakovo veiksmų ir ketinimų.

14.18.Remiantis CPK 186 str. nuostatomis ieškovas prašo priimti į šią civilinę bylą ieškovo su šiuo apeliaciniu skundu pateiktą papildomą dokumentą ir įrodymą (2011.06.05 ieškovo prašymas Vilniaus apygardos teismui), kuriame yra pateikiama 2010-11-15 būsto paskolų sutarčių Nr. BS1133040103 ir Nr. BS1133040103-P-3 delspinigių neteisėto paskaičiavimo lentelės (įrodymai), kadangi pagal CPK 314 str. nuostatas šių įrodymų (priedo) pateikimo būtinybė iškilo vėliau, ir ieškovo motyvai, kodėl šie įrodymai (priedas) nebuvo pateikti ankščiau, yra tai, kad jie (priedas) tapo aktualūs jau po jo ieškinio pateikimo, ir jie (priedas) patvirtino jo ieškinio pateikimo argumentus ir motyvus (pagrindus ir reikalavimus), kuriais ir turėtų vadovautis apeliacinis teismas priimdamas savo sprendimus šioje ginčo byloje. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą.

15. Atsakovas „Swedbank“, AB apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-26 sprendimą skundžiamoje dalyje ir ieškovo ieškinį atmesti pilnai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 

15.1.Byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl Kredito sutarties 53 punkto pripažinimo negaliojančiu – ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą panaikinti jo prievolę mokėti 11 procentų metines palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos (už priteistą sumą), skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos. Skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis taip pat patvirtina, kad teismas nenagrinėjo Kredito sutarties 53 punkto pripažinimo negaliojančiu klausimo ir jo negaliojančiu nepripažino, o paprasčiausiai panaikino A. C. prievolę mokėti 11 procentų palūkanas, t. y. visiškai atleido A. C. nuo atsakomybės už prievolė neįvykdymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, panaikinęs A. C. prievolę mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas nuo išieškomos sumos iki visiško skolos išieškojimo dienos, kuri buvo nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013-09-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1133-302/2013, pažeidė CPK 18 straipsnį, 301 straipsnį ir 340 straipsnį, todėl sprendimas skundžiamoje dalyje turi būti panaikintas remiantis CPK 329 straipsniu.

15.2.Panaikindamas A. C. prievolę teismas pažeidė CK 6.123 – 6.141 straipsniuose nurodytus prievolių pasibaigimo pagrindus ir CK 6.129 straipsnį. Akivaizdu, kad A. C. prievolė, kurią panaikinto pirmosios instancijos teismas, kilo iš CK 6.2 straipsnyje nurodyto „kitokio juridinio fakto“, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013-09-17 nutarties. Teismas nepripažino Kredito sutarties 53 punkto negaliojančiu (ieškinyje net nebuvo pareikšta tokio reikalavimo), taip pat nepripažino iš šios sąlygos kylančios prievolės negaliojančia, o tik panaikino pačią prievolę ir tokiais savo veiksmais teismas ne tik padarė procesinės teisės normų pažeidimus, dėl kurių neteisingai buvo išspręstas ginčas, bet pažeidė materialinės teisės normas, o būtent 6.129 straipsnį, kuris nustato, kad tik kreditorius turi teisę atleisti skolininką nuo jos vykdymo arba pareikšti, kad prievolė neegzistuoja.

15.3.Tiek įstatymas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir praktika sutartinių ir procesinių palūkanų klausimais patvirtina, kad paskolos (kredito) santykiams esant atlygintiniams, kredito gavėjas privalo mokėti tiek mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, tiek kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Kredito sutarties 53 punkto, jame numatytos palūkanos atlieka tiek mokėjimo, tiek kompensavimo funkciją. Minėtą aplinkybę patvirtina taip pat ir jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2013-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013, kuria A. C. buvo nustatyta prievolė mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas iki visiško skolos grąžinimo. Kadangi Vilniaus apygardos teismo nutartyje nebuvo nurodytos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, akivaizdu, kad A. C. buvo nustatyta prievolė (atsižvelgiant į Kredito sutarties 53 punktą) mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas iki visiško skolos grąžinimo apima tiek mokėjimo, tiek kompensavimo funkciją, atliekančias palūkanas. Kadangi pirmosios instancijos teismas panaikindamas A. C. prievolę (atleisdamas jį nuo prievolės vykdymo) netinkamai išsiaiškino Kredito sutartį, mokėjimo ir kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų paskirtį ir pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo ir kompensavimo palūkanų kreditavimo teisiniuose santykiuose skaičiavimą ir mokėjimą, sprendimas skundžiamoje dalyje turi būti panaikintas. Net ir tuo atveju, jeigu teismas turėjo teise peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2013-04-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013 sukurta prievole, jis neturėjo teisės panaikinti jos visos, o galėjo tik sumažinti jos apimtį. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškinęs, kad Kredito sutarties 53 punkte nurodytos 11 procentų dydžio metinės palūkanas, atlieka tiek mokėjimo, tiek kompensavimo funkciją, priėmė neteisėtą sprendimą.

15.4.Teismas iš viso panaikindamas A. C. prievolę mokėti palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, pažeidė CK 6.210 straipsnį. Pabrėžia, jog kredito sutarties vykdymo metu A. C. už kreditą mokėjo didesnes nei 6 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias metines palūkanas, tad sudėjus įstatyme nustatytas 5 procentų dydžio kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas ir A. C. mokėtas didesnes nei 6 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas ir gaunasi panašaus dydžio palūkanos, kurios nustatytos Kredito sutarties 53 punkte. Taigi pirmosios instancijos teismas panaikindamas A. C. prievolę mokėti „Swedbank“, AB 11 procentų dydžio palūkanas, atliekančias tiek mokėjimo, tiek kompensavimo funkciją, akivaizdžiai pažeidė tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius ir susitarimus. Teismo sprendimas neatitinka ir logikos reikalavimų, nes pasak teismo, esant nenutrauktai kredito sutarčiai A. C. turi mokėti didesnes palūkanas (didesnio dydžio įmokas), nei nutraukus Kredito sutartį ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą. Be to, teismas vienoje sprendimo dalyje pripažino, jog 0,08 proc. dydžio delspinigiai, t. y. 29,2 proc. dydžio kompensavimo funkciją atliekančios palūkanos atitinka visus sąžiningumo reikalavimus, o 11 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios atlieka ne tik kompensavimo, bet ir mokėjimo funkciją, yra nesąžiningos. Akivaizdu, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta.

15.5.Teismo nuoroda į kreditavimo teisinių santykių tarp A. C. ir „Swedbank“, AB atsiradimo metu dar negaliojantį Vartojimo kredito įstatymą taip pat nepagrindžia teismo išvadų. Kaip teisingai nurodyta skundžiamo teismo sprendimo 9 lape, Vartojimo kredito įstatymas iki 0,05 proc. dydžiu riboja vartojimo kredito gavėjo atsakomybę, ir kompensacinių mokėjimų suma (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyse, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną atitinka 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 proc. x 365 dienos). Kredito sutarties 53 punkte nurodytos 11 procentu palūkanos atitinka 0,03 procento delspinigius už kiekviena pradelsta diena (11 proc./365 dienos). Taigi, pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai išsiaiškino teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, bet ir padarė akivaizdžias skaičiavimo klaidas.

16. Ieškovas A. C. atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su atsakovo apeliaciniame skunde dėstomomis aplinkybėmis bei motyvais ir prašė atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-26 sprendimo skundžiamoje dalyje atmesti ir ieškovo ieškinį patenkinti pilnai. Prašo priimti į bylą ieškovo su šiuo atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą papildomą dokumentą ir įrodymą (2004-04-19 – 2016-12-19 6 mėnesių EURIBOR duomenis, kuriuose yra pateikiama 2004-01-01 – 2016-12-19 EURIBOR 6 mėnesių duomenys ir grafikas (įrodymai), kadangi pagal CPK 314 str. nuostatas šių įrodymų (priedo) pateikimo būtinybė iškilo vėliau (po atsakovo apeliacinio skundo pateikimo), ir ieškovo motyvai, kodėl šie įrodymai (priedas) nebuvo pateikti ankščiau, yra tai, kad jis (priedas) tapo aktualus jau po jo ieškinio pateikimo, ir jis (priedas) patvirtino jo ieškinio pateikimo argumentus ir motyvus (pagrindus ir reikalavimus), kuriais ir turėtų vadovautis apeliacinis teismas priimdamas savo sprendimus šioje ginčo byloje.
17. Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-26 sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog apelianto prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti nurodytus šešis apelianto reikalavimus, kurie buvo netenkinti pirmosios instancijos teisme, yra nepagrįstas, kadangi ieškovo reikalavimus teismas atmetė pagrįstai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentų (CPK 329 str.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

19. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliantas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo CPK 65 ir 66 straipsniuose numatytais pagrindais. Aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs teisėjas nepriėmė ieškinio, o apeliacinės instancijos teismui panaikinus šią nutartį, byla buvo perduota nagrinėti tam pačiam teisėjui, nereiškia, kad teisėjas buvo šališkas, nes, atsisakydamas priimti ieškinį, teisėjas ieškinio nenagrinėjo, sprendimo byloje nepriėmė ir nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nepatvirtina teismo šališkumo, nes spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas nereiškė nušalinimų teismui.  Dėl nurodytų aplinkybių kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 21 straipsnio reikalavimą bešališkai išnagrinėti bylą.
20. Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas gynė stipriosios šalies interesus, netinkamai vertino įrodymus ir faktines aplinkybes dėl atsakovo nebendradarbiavimo, nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atleisti ieškovą nuo prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą.  Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui 2004 - 2006 metais buvo suteikta 157023 EUR kredito suma. Įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartimi dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, priimta civilinėje byloje Nr.  2-17182-558/2013 yra nustatyta, kad negrąžinto kredito suma sudaro 146259,68 EUR. Nagrinėjamu atveju ieškovas ilgą laiką nevykdė kredito sutarties sąlygų. Ieškovo argumentai dėl atsakovo nebendradarbiavimo grindžiami tuo, kad atsakovas neatsižvelgė į ieškovo prašymus panaikinti, ieškovo manymu, nesąžiningus delspinigius. Tačiau ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis teikė pasiūlymus ir įrodymus, patvirtinančius realias atsakovo galimybes grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir delspinigius, o atsakovas tokius ieškovo pasiūlymus ir įrodymus nepagrįstai atmetė. Todėl konstatuoti, kad atsakovas nesugebėjo vykdyti kredito sutarties dėl atsakovo nepakankamo bendradarbiavimo ir šiuo pagrindu atleisti ieškovą nuo prievolės vykdymo butų visiškai nepagrįsta. 
21. Tačiau kolegija sutinka su apeliantu dėl kredito sutartyje numatytų 0,08 proc. delspinigių sumažino. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių susitartas 0,08 proc. delspinigių dydis yra normalus ir pateisinamas. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustato, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Šios nuostatos pagal to paties įstatymo 58 straipsnio 5 dalį taikomos ir kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki 2017 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, kurios nors įsigaliojo po  pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau yra taikomos ir ginčo sutarčiai, iš dalies tenkinamas ieškovo apeliacinis skundas dėl delspinigių sumažinimo. Pagal įstatymo reikalavimus ieškovo sudarytoje kredito sutartyje Nr. BS1133040103 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nustatyti 0,08 proc. delspinigiai mažinami iki 0,05 procento, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). 
22. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovas prašė nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo turtinės ir neturtinės žalos nuostolių atlyginimą, jo patirtą žalą/nuostolius dėl patirto streso ir sugaišto laiko, nes bankas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, visiškai atmetė ir ignoravo visus ieškovo pasiūlymus dėl kredito sutarties tolesnio vykdymo ir atnaujinimo. Kolegija pažymi, kad tiek sutartinė tiek deliktinė civilinė atsakomybė nustatoma pagal civilinės atsakomybės sąlygas, nurodytas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose, t.y. būtina nustatyti neteisėtą veiką (veikimą ar neveikimą), priežastinį ryšį, kaltę bei nuostolius (žalą). Skolininko kaltė preziumuojama, todėl jos nereikia įrodinėti. Kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei nuostolius (žalą), privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas ir pagal kasacinio teismo praktiką neturtinė žala yra toks vertybių pažeidimas, kuris pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais. Šie  praradimai negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu, todėl siekiant teisingai kompensuoti nukentėjusiojo dvasinį ir fizinį skausmą, neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo patirtą turtinę ir neturtinę žalą grindžia tuo, kad sugaižo laiko ir patyrė stresą, atsakovui atmetant jo pasiūlymus dėl kredito sutarties tolesnio vykdymo ir atnaujinimo. Kaip minėta šios nutarties 20 punkte, byloje nenustatyta, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, todėl šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų.   Aplinkybė, kad ieškovas, teikdamas pasiūlymus sugaišo laiko, nepatvirtina turtinės žalos fakto ir dydžio. Nurodoma aplinkybė, kad atsakovas patyrė stresą taip pat nepagrindžia neturtinės žalos. Suprantama, kad susiklosčiusi situacija dėl negrąžinto kredito, ieškovui sukėlė neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Tačiau šiuo atveju ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl patirtų išgyvenimų pablogėjo jo sveikata ar atsirado kitos stresui būdingas pasekmės, pavyzdžiui miego sutrikimai ir pan. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
23. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino kitaip nei juo vertina apeliantas, nereiškia, kad įrodymai buvo įvertinti netinkamai.
24. Netenkinamas apelianto prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).  Be to, ieškovas nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme būtinumą.
25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nenagrinėja ir nesprendžia valstybių narių pirmosios instancijos teismų sprendimų atitikimo ES teisei, todėl kolegija atmeta apelianto prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo, pateikiant ieškovo formuluojamus klausimus, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ES direktyvų ir reglamentų nuostatas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

26. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nesąžiningomis ir panaikinęs A. C. prievolę mokėti kredito sutarties 53 punkte numatytas 11 procentų dydžio metines palūkanas nuo išieškomos sumos iki visiško skolos išieškojimo dienos, neteisėtai revizavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013-09-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-1133-302/2013, pažeidė CPK 18 straipsnį, 301 straipsnį ir 340 straipsnį. Šie argumentai prieštarauja CK 4.1941 straipsnio, kuris reglamentuoja skolininko interesų garantijas, 6 dalies nuostatoms, numatančioms skolininko, (įkaito davėjo pagal hipotekos sandorį) teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ieškinio teisenos tvarka, tais atvejais, jeigu kreditorius pradėjo nepagrįstą išieškojimą be pagrindo arba pareiškė nepagrįstą reikalavimą. Pažymėtina, kad tokio ieškinio padavimas nesustabdo skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto veiksmų. Taigi įsiteisėjusi teismo nutartis civilinėje byloje pagal hipotekos kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir net pradėtas skolos išieškojimo vykdymo procesas nėra kliūtis pagal CK 4.1941 straipsnio 6 dalies reikalavimus skolininkui pareikšti ieškinį dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų nepagrįstumo, įskaitant ir ieškinį dėl kredito sutarties  sąlygų nuginčijimo.
27. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės panaikinti kredito sutarties sąlygą dėl 11 procentų dydžio metinių palūkanų nuo išieškomos sumos iki visiško skolos išieškojimo dėl to, kad ieškovas nereiškė ieškinio dėl kredito sutarties 53 punkto pripažinimo negaliojančiu.  Su tokiais argumentais negalima sutikti. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo kredito sutarties 53 punkto teisėtumą tuo pagrindu, kad jame nurodytos 11 procentų dydžio palūkanos yra nesąžiningos. Taigi ieškovas ginčijo sutarties sąlygos teisėtumą ir nors ieškinį pareiškė ne dėl sąlygos pripažinimo negaliojančia, bet dėl ginčijamame punkte nustatytos prievolės panaikinimo, kolegijos vertinimu, ieškinio esmė yra ta pati. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčijamos sutarties sąlygos teisėtumo klausimą ir dėl jos negaliojimo  išsamiai pasisakė sprendime. Todėl apelianto teiginiai, kad teismas panaikino atsakovo prievolę, o sutarties sąlyga sukurianti šią prievolę liko galioti, neturi jokio pagrindo. 
28. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad kredito sutarties 53 punkte numatytos 11 procentų dydžio procesinės palūkanos yra mokėjimo palūkanos. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio  metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato palūkanas už prievolės pažeidimą, t.y. kompensacines palūkanas. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl 11 procentų palūkanų, kurios du kartus viršija įstatyme numatytą dydį. Todėl pirmosios instancijos teismas tokio dydžio palūkanos ieškovo kaip vartotojo atžvilgiu yra nesąžiningos ir neteisėtos. Atsakovas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų dvigubai didesnes nei įstatymas numato palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi pareigos jų mokėti.
29. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, pirmosios instancijos teismas iš viso panaikindamas A. C. prievolę mokėti palūkanas, pažeidė CK 6.210 straipsnį. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šiuo atveju teismo sprendimu buvo panaikinta skolininko prievolė mokėti sutartyje nustatytas palūkanas. Teismo sprendimu nėra panaikinta ieškovo (skolininko) prievolė mokėti ir atsakovo (kreditoriaus) teisė reikalauti įstatyme numatytų palūkanų (CK 6.37 str.; 6.210 str. 1 d.), todėl argumentai dėl paminėtos materialinės teisės normos pažeidimo neturi pagrindo.
30. Kita vertus, kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl palūkanų sumažinimo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato 5 proc. palūkanų dydį, todėl  kredito sutarties 53 punkte nustatytos 11 proc. palūkanos mažinamos iki įstatyme numatyto dydžio 5 proc., o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).  
31. Kolegija nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013. Pirmosios instancijos teismas nekeitė ir nepanaikino minėtos nutarties, kuri yra įsiteisėjusi, tačiau dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t.y. dėl šioje byloje konstatuotų delspinigių ir palūkanų sumažinimo, gali būti peržiūrėta CPK 366 straipsnyje 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu.

Dėl kitų argumentų ir bylinėjimosi išlaidų

32. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
33. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas dalyje dėl kredito sutartyje nustatytų 0,08 proc. dydžio netesybų sumažinimo yra iš dalies patenkintas, o ieškovas šioje dalyje yra atleistas nuo žyminio mokesčio pagal 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, žyminis mokestis valstybės naudai už ieškinį šioje dalyje ir už apeliacinį skundą priteisiamas iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.). Iš atsakovo „Swedbank“, AB valstybės naudai priteisiama 400 EUR žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 2 p.).
34. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 16 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.). 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies  3 punktu, 331 straipsniu,

Teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundu tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Sumažinti kredito sutartyje Nr. BS1133040103 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nustatytus 0,08 proc. delspinigius iki 0,05 proc., o 11 proc. palūkanas - iki 5 proc.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš atsakovo „Swedbank“, AB valstybės naudai priteisiama 400 EUR žyminio mokesčio.

Priteisti iš A. C. atsakovo „Swedbank“, AB naudai 16 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                   Ramunė Mikonienė

Vidas Stankevičius

                                                                               Liuda Uckienė