Civilinė byla Nr. 2A-67-115/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08178-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

36.1. 121.14.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 3 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Svirka“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.

              Teisėjų kolegija             

                                                                                                                                                                          n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas yra susijęs su sutarties turinio aiškinimu, sutartinių nuostatų dėl netesybų taikymu.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 15000 Lt skolos, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovas remiantis 2008 m. kovo 21 d. Keleivių vežimo priemiestiniais reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartį (toliau ir Sutartis) teikė ieškovui keleivių vežimo atsakovo nustatytais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Paberžės kryptimi pagal savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. T3-118 3 priede patvirtintas kvotas bei patvirtintus eismo tvarkaraščius paslaugas. Atsakovas tik iš dalies įvykdė savo pareigą laiku ir tinkamai atsiskaityti su ieškovu, ir yra skolingas ieškovui 15000 Lt. Sutartis nustojo galioti 2011 m. kovo 31 d., sutartyje nebuvo nurodyta, kad ji galioja įskaitytinai ir 2011 m. balandžio 1 d. Jeigu sutartis būtų galiojusi ir 2011 m. balandžio 1 d., ieškovui būtų tekusi neracionali ir nelogiška pareiga atsakovui iki 2011 m. gegužės 16 d. pateikti sutartyje numatytas mėnesines ataskaitas už vieną 2011 m. balandžio mėn. dieną. Atsakovas, norėdamas paskirti baudą, turėjo palaukti iki 2011 m. balandžio 16 d., nes būtent iki tada ieškovas turėdavo pateikti atsakovui ataskaitas. Atsakovo ieškovui pritaikyta 15000 Lt bauda yra neadekvati. Jeigu ieškovas būtų tęsęs sutarties vykdymą dar vieną dieną, atsakovui preliminariai būtų tekę kompensuoti 2000 Lt.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad atsakovas kompensavo tik dalį, t.y. 38 827,59 Lt ieškovo už kovo mėn. patirtų nuostolių. Atsakovas priėmė tokį sprendimą, nes ieškovas pažeidė sutartį. Ieškovas keleivių vežimo paslaugas turėjo teikti visą 2011 m. balandžio 1 d. pagal patvirtintus tvarkaraščius, tačiau nurodytą dieną ieškovas paslaugų neteikė ir nepagrįstai nutraukė sutartį. Tai lėmė neigiamų pasekmių atsiradimą: Vilniaus rajono gyventojai vėlavo į darbą, 400 mokinių neatvyko į pamokas. Tuo atveju, kai terminas yra apibrėžtas tikslia kalendorine data, tai šis terminas ir baigiasi būtent nurodytą dieną, t.y. šiuo atveju ieškovas turėjo vykdyti savo pareigas pagal sutartį ir 2011 m. balandžio 1 d., nors sutartyje nebuvo nurodyta, kad sutartis turi būti vykdoma ir 2011 m. balandžio 1 d. įskaitytinai. Be to, atsakovas neprivalėjo laukti 2011 m. gegužės 16 d., kad galėtų paskirti ieškovui baudą, kadangi bauda skiriama tuoj pat, kai paaiškėja sutarties sąlygų pažeidimai. Atsakovas nurodo, kad šalys buvo sutarusios, kad jeigu vežėjas nutraukia Sutartį kitu būdu, negu nustatyta Sutarties 13.1-13.4 punktuose arba nesilaiko Sutarties sąlygų, jis gali būti baudžiamas 15000 Lt bauda. Taigi šia sutartimi šalys sulygo dėl netesybų dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 15 000 Lt skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad Sutarties ypatumas tas, kad ja savivaldybės institucija užtikrino bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio (Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, ieškovo įsipareigojimas teikti viešąsias transporto paslaugas ir atsakovo įsipareigojimas kompensuoti teikiant šią paslaugą patirtus nuostolius (išlaidas) –  esminės sutarties sąlygos. Todėl sudarant sutartį tiek viešųjų paslaugų teikimo, tiek šalių tarpusavio įsipareigojimų apibrėžtumo tikslais turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas sutarties galiojimo terminas, t. y. tiksliai nuo kada ir iki kada ieškovas privalo teikti paslaugas. To nepadarius, sutartis aiškintina sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis).  

Teismas, įvertinęs šalių derybas dėl Sutarties, šalių tikrąją valią, Sutarties sąlygų tarpusavio ryšius, konstatavo, kad Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nenustatyta, iki kada tiksliai vežimo paslaugos turi būti teikiamos. Teismas iš šalių paaiškinimų, konkurso dokumentų (b. l. 82-97) nustatė, kad šalys prieš sudarant sutartį derėjosi ir sutarė dėl paslaugų teikimo trejus metus, dėl to buvo koreguojamas konkurso sąlygų priede esantis Sutarties projekto tekstas (b. l. 92-94). Taigi derybų metu buvo kalbama apie metais skaičiuojamus terminus. Sutarties 11 punkte ranka buvo įrašyta, kad sutartis įsigalioja nuo 2008 m. balandžio 1 d., paslaugos pradėtos teikti 2008 m. balandžio 1 d. Į trijų kalendorinių metų termino eigą įskaičiuojant 2008 m. balandžio 1 d. dieną, trijų kalendorinių metų terminas baigėsi 2011 m. kovo 31 d. Sudarant Sutartį individualiai dėl to, ar 2011 m. balandžio 1 d. paslaugos dar turės būti teikiamos, ar sutartis jau nebegalios ir paslaugos nebus teikiamos, nebuvo aptarta. Teismas konstatavo, kad nebūtų logiška ir ekonomiška, jog sudėtinga ataskaitų teikimo tvarka būtų taikoma ir naujo ataskaitinio mėnesio tik vienai dienai, t. y. 2011 m. balandžio 1 d. Iš atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad savivaldybės taryba priėmė sprendimą maršrutų, kuriuos aptarnavo ieškovas, vykdymą pavesti savivaldybės įmonei būtent nuo 2011 m. balandžio 1 d. Konkurso sąlygų priede esančiame sutarties projekto tekste sutarties galiojimo terminas numatytas iki paskutinės mėnesio dienos, t. y. 2009 m. vasario 28 d. Taigi teismas darė išvadą, kad Sutartyje jos galiojimo pabaigos terminas aiškiai ir nedviprasmiškai neapibrėžtas, todėl šis neaiškumas aiškintinas ieškovo naudai ir konstatuotina, kad tikroji sutarties šalių valia buvo organizuoti ieškovo teikiamas vežimo paslaugas iki 2011 m. kovo 31 d. įskaitytinai.

Teismas sprendė, jog neįrodyta, kad dėl tariamo sutarties pažeidimo (vežimo paslaugų neteikimo 2011 m. balandžio 1 d.) atsakovas patyrė finansinių nuostolių. Šį faktą patvirtina ir tai, kad atsakovo Keleivinio transporto klausimų ir vežėjų konkursų organizavimo komisija 2011 m. balandžio 8 d. pasiūlė netaikyti netesybų, jei ieškovas, aptarnaujantis maršrutus Švenčionys-Vilnius ir Pabradė-Vilnius, sutiks sumažinti reisų, įvažiuojančių į Nemenčinės miestą skaičių (b. l. 67-68).

Remdamasis tuo teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti 15 000 Lt nuostolių dėl būtinų paslaugų teikimo 2011 m. kovo mėn. sumą, todėl ieškinys tenkintinas.

Netenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes, anot teismo, Sutartis negali būti laikoma komerciniu sandoriu, nes ja savivaldybės institucija užtikrino bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą ir įsipareigojo atlyginti dėl to atsiradusius vežėjo nuostolius, t. y. pagal sutartį savivaldybės institucijai nebuvo perduodamos prekės, teikiamos paslaugos, darbai. Savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, todėl procesinėms palūkanos taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta 5 proc. metinių palūkanų norma. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo pirmos instancijos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

              Skundą grindžia tokiais argumentais:

              1. Tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Sutartis baigėsi 2011 m. balandžio 1 d., kaip buvo numatyta pačioje Sutartyje. Jokių sąlygų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šalys susitarė organizuoti ieškovo teikiamas keleivių vežimo paslaugas iki 2011 m. kovo 31 d. (bet ne iki 2011 m. balandžio 1 d.) Sutartyje nebuvo įtvirtinta. Teismas, aiškindamas Sutarties nuostatą dėl jos galiojimo termino, turėjo prioritetiškai vadovautis lingvistiniu Sutarties teksto reikšmės nustatymo principu. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo sutarčių turinio aiškinimo praktikos, nes turėjo vadovautis pažodiniu Sutarties aiškinimo principu, kadangi šiuo atveju nėra įmanoma nustatyti tikrųjų sutarties šalių ketinimų.

              2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad būtent ieškovas pasiūlė Sutartį sudaryti ilgesniam terminui ir Sutarties galiojimo pabaigos terminą laikyti 2011 m. balandžio 1 d. Atsakovas su tokiu ieškovo pasiūlymu sutiko, manydamas, kad ieškovas ketina keleivių vežimo paslaugas teikti ir 2011 m. balandžio 1 d. (penktadienį). Taigi ieškovas darė įtaką Sutarties sąlygų turiniui, todėl teismas visiškai nepagrįstai Sutarties 11 punktą aiškino ne atsakovo, o ieškovo naudai.

              3. Teismas visiško neįvertino aplinkybė, kad naujas vežėjas krypties maršrutų, kuriuos aptarnavo ieškovas, vykdymą turėjo pradėti nuo 2011 m. balandžio 2 d., t.y. nuo naujos sutarties, sudarytos su vežėju, įsigaliojimo dienos (pagrįsti šiai aplinkybei pridedama2 011 m. kovo 18 d. Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 56-135-(3.18)). Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendime nurodyta 2011 m. balandžio 1 d. data yra ne vežimo paslaugų pradžios teikimo data, bet diena, nuo kurios buvo pavesta atlikti būtinus pasiruošimo keleivių paslaugų teikimui darbus, siekiant, kad keleivių aptarnavimas nuo 2011 m. balandžio 2 d. vyktų kokybiškai. Pažymėtina, kad maršrutų vykdymo dieną apibrėžia tik viešųjų paslaugų sutartis. Aplinkybė, jog ieškovas 2011 m. balandžio 1 d. neišvažiavo į maršrutą, lėmė, vienašalį Sutarties nutraukimą ir privertė atsakovą, siekiant atstatyti sutrikdytą keleivių pervežimą, prašyti SĮ „Vilniaus rajono autobusų parkas“ pradėti maršruto vykdymą anksčiau nei buvo numatyta sutartyje.

              4. Teismo išvada, kad atsakovas neturi teisės į Sutartyje nustatytas netesybas yra nepagrįsta ir neteisėta. Konstatavus, kad ieškovas pažeidė Sutartį – vienašališkai ją nutraukdamas, t.y. 2011 m. balandžio 1 d. atsisakydamas teikti keleivių vežimo paslaugas pagal patvirtintus tvarkaraščius, atsakovui atsirado teisė taikyti Sutarties 9.3. punkte nustatytas sankcijas – netesybas. Kadangi nustatydamos Sutartyje netesybų dydį, šalys susitarė tik dėl netesybų (baudos) ir atsakovas ieškovui reiškė tik reikalavimą dėl 15 000 Lt dydžio netesybų (baudos), t. y. atsakovas nereikalavo patirtų nuostolių atlyginimo, tai aplinkybė, kad atsakovas dėl Sutarties sąlygų pažeidimo patyrė finansinių nuostolių ar jų nepatyrė, teisei į sutartines netesybas atsirasti šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės.

              5. Ieškovui pritaikytas netesybų dydis negali būti vertinamas kaip neadekvatus ir neproporcingas padarytam pažeidimui. Taikant ieškovui Sutartyje nustatytą netesybų (baudos) dydį buvo atsižvelgta į tai, kad nepagrįsto Sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas pripažintas esminiu šalių sudarytos Sutarties pažeidimu; ieškovui nepagrįstai atsisakius teikti keleivių vežimo paslaugas 2011 m. balandžio 1 d. buvo pažeisti ne tik atsakovo, bet ir teisėti visuomenės interesai; ieškovas yra verslo subjektas, turintis patirties verslo bei derybų srityje, ir ieškovas po Sutarties pažeidimo su atsakovu nebendradarbiavo, nesistengė ieškoti abiem šalims tinkamo ginčo sprendimo varianto.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Svirka“ prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Atsiliepime pateikia tokius atsikirtimus:

              1. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateikiamos 2011 m. kovo 18 d. Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo paslaugų teikimo sutarties prie apeliacinio skundo, turėtų nepriimti remdamasis CPK 314 str.

              2. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalių paaiškinimus, teisingai įvertino, jog nepaisant to, kad ranka Sutartyje ir buvo įrašytas sutarties galiojimas iki 2011 m. balandžio 1 d., tačiau žodžio „įskaitytinai“ prie termino įrašyta nebuvo ir individualiai tarp šalių nebuvo susitarta, ar paslaugos 2011 m. balandžio 1 d. bus teikiamos ar ne. Sutarties galiojimo terminą į sutartį ranka įrašė atsakovo atstovė. Atsakovo atstovė paaiškino, kad, įrašant datą iki 2011 m. balandžio 1 d., jai pačiai kilo abejonių, ar data įrašoma teisingai, nes įprastai data nustatoma ir įrašoma iki mėnesio pabaigos. Be to, atsakovo atstovė nurodė, kad jai žinoma, jog Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, kur pagrinde ir dirba ieškovo įmonė ir kur yra ieškovo įmonės buveinė, kalbant apie terminus, terminas iki balandžio 1 d. realiai apima terminą iki kovo 31 d. įskaitytinai.

              3. Iš Sutarties projekto 16 ir 17 straipsnių matyti, kad atsakovas, skelbdamas konkursą, siekė parinkti vežėją vežti keleivius autobusais Vilniaus rajono priemiestiniais maršrutais nustatyta kryptimi 1 metams, bet ne ilgiau kaip 5 metams. Faktą, jog atsakovas sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudaro vienerių, trejų ar penkerių metų laikotarpiui, patvirtina ir kartu su apeliaciniu skundu pateikiama 2011 m. kovo 18 d. Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo paslaugų teikimo sutartis. Atsakovo išvedžiojimus dėl Sutarties galiojimo pabaigos 2011 m. balandžio 1 d., tokiu būdu siekiant, kad paslaugos būtų teikiamos ir paskutinę savaitės darbo dieną, paneigia minėta 2011 m. kovo 18 d. sutartis, kurios galiojimas baigiasi ne paskutinę savaitės darbo dieną, bet 2016 m. kovo 31 d.

              4. Atsakovas iki šiol nėra pareiškęs ieškovui reikalavimo sumokėti 15 000 Lt dydžio netesybas. Bet kuriuo atveju atsakovas nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl jo prievolė ieškovui sumokėti 15 000 Lt atlyginimą už suteiktas paslaugas būtų pasibaigusi. Faktą, jog atsakovas nepatyrė jokių nuostolių, rodo ir 2011 m. balandžio 8 d. Vilniaus rajono savivaldybės Keleivinio transporto klausimų ir vežėjų konkursų organizavimo komisijos posėdžio protokolas Nr. TKK-3 bei 2011 m. balandžio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės Keleivinio transporto klausimų ir vežėjų konkursų organizavimo komisijos posėdžio protokolas Nr. TKK-4, iš kurių matyti, jog nebuvo svarstomas nuostolių atsiradimo ar jų dydžio klausimas ir net žadama atsisakyti netesybų, su sąlyga, kad ieškovas atsisakys jo vykdomų aptarnaujančių maršrutų Švenčionys – Vilnius ir Pabradė – Vilnius bei sumažins savo reisų, į važiuojančių į Nemenčinę, skaičių. Pati atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. balandžio 1 d. pasamdytas vežėjas jau buvo pasirengęs teikti pervežimo paslaugas ir 2011 m. balandžio 1 d. po pietų jau aptarnavo sutartus maršrutus.              

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus.

Nustatyta, kad ginčo šalys 2008 m. kovo 21 d. sudarė Keleivių vežimo priemiestiniai reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nustatytu reguliarumu vežti keleivius vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Paberžės kryptimi, o atsakovas įsipareigojo kompensuoti vežėjo patirtus nuostolius, susidariusius dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo reguliaraus vietinio priemiestinio susisiekimo maršrutais Vilniaus rajone nustatyta tvarka (b. l. 7-10). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad keleivių vežimo paslaugas ieškovas įsipareigojo teikti 2011 m. kovo 31 d. įskaitytinai, apeliantas su tokia išvada nesutinka. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka esmę sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo sutarties nuostatas dėl jos galiojimo termino.

CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-532/2011). Sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2008). Bet kuriuo atveju kasacinis teismas akcentuoja, kad teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). 

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo sutartis su ieškovu buvo sudaryta pastarajam laimėjus apelianto organizuotą Vežėjų parinkimo vežti keleivius Vilniaus rajone viešąjį konkursą. Iš konkurso dokumentų (t. 1, b. l. 82-97) matyti, kad sutartis turėjo būti sudaroma vieneriems metams, tačiau šalių paaiškinimai patvirtina, kad prieš sudarant ginčo sutartį buvo deramasi ir šalys susitarė, kad vežimo paslaugos bus teikiamos trejus metus (t. 1, b. l. 78, 104, 230). Ginčo sutarties 11 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo 2008 m. balandžio 1 d. ir galioja iki 2011 m. balandžio 1 d., t.y. sutarties terminas apibrėžtas 3 metais ir 1 diena. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys aiškiai neaptarė, ar sutartis galios ir 2011 m. balandžio 1 d., t.y. ar ir šią dieną ieškovas turės prievolę teikti vežimo paslaugas. Tačiau sutarties pasirašymo aplinkybės, sutarties nuostatos suponuoja, jog vežimo paslaugos turėjo būti teikiamos iki 2011 m. kovo 31 d. įskaitytinai, t.y. ne apimant balandžio 1 d.

Minėta išvada darytina, nes, pirma, ginčo sutartis, kaip viešojo pirkimo sutartis, buvo sudaryta prisijungimo būdu, ir nors ieškovas išreiškė valią dėl sutarties galiojimo termino prailginimo, tačiau terminas sutartyje buvo įrašytas būtent apelianto atstovės. Antra, ginčo sutarties sąlygos dėl jos pobūdžio bei dalyko turėjo būti tikslios ir nedviprasmiškos. Dėl šių priežasčių pagrįstai pirmosios instancijos teismas sutarties nuostatas aiškino ieškovo naudai. Trečia, ginčo šalys susitarė, kad vežimo paslaugos pagal sutartį bus teikiamos tris metus, bet ne tris metus ir vieną dieną. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal sutarties 8 punktą ieškovas dotacijoms ir kompensacijoms apmokėti pasibaigus kiekvienam mėnesiui turėjo teikti apeliantui darbų perdavimo – priėmimo aktus ir patirtų nuostolių ataskaitas, kurių paruošimas buvo susijęs su papildomais ieškovo kaštais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebūtų logiška ir ekonomiška, kad ieškovas būtų siekęs, jog tokia tvarka būtų taikoma ir naujo ataskaitinio mėnesio tik vienai dienai. Nustačius, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, apeliantas neužtikrino, jog sutarties tekstas būtų aiškus ir nedviprasmiškas, šalys tarėsi dėl sutarties galiojimo būtent trims metams, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškino, jog pagal sutarties 16 punktą ieškovas vežimo paslaugas turėjo teikti iki 2011 m. kovo 31 d. įskaitytinai.

Net ir laikant, kad vežimo paslaugos pagal ginčo sutartį turėjo būti teikiamos ir 2011 m. balandžio 1 d., toks sutarties pažeidimas, kai vežimo paslaugos nebuvo suteiktos vieną dieną, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, negalėtų būti pagrindas atsirasti ieškovo prievolei sumokėti atsakovui 15 000 Lt baudą. Tokį vertinimą lemia kelios priežastys. Pirma, nagrinėjamu atveju vežimo paslaugų neteikimą 2011 m. balandžio 1 d. lėmė dviprasmiškas sutarties tekstas, o ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos dėl sutarties galiojimo pabaigos termino (t. 1, b. l. 65-66). Antra, paslaugos buvo teikiamos laikantis sutarties sąlygų tris metus, o nesuteiktos tik vieną paskutinę dieną, t.y. sutartis dar 2011 m. kovo 31 d. iš esmės buvo įvykdyta. Trečia, naujas apelianto paskirtas vežėjas faktiškai vežimo paslaugų teikimą atnaujino jau 2011 m. balandžio 1 d. Ketvirta, iš 2011 m. balandžio 8 ir 18 d. Keleivinio transporto klausimų ir vežėjų konkursų organizavimo komisijos posėdžių protokolų (t. 1, b. l. 67-68, 70-71) matyti, kad apeliantas vietoje sutartinės baudos taikymo siekė, kad ieškovas peržiūrėtų savo maršrutus ir sumažintų reisų, įvažiuojančių į Nemenčinės miestą skaičių, tokiu būdu išreikšdamas siekį ne gauti galimai patirtos žalos kompensavimą, bet sudaryti palankesnes sąlygas savivaldybės įmonės, teikiančiai vežimo paslaugas, veiklai. Penkta, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu.

Paminėta patvirtina, kad 15 000 Lt baudos taikymas ieškovo atžvilgiu nagrinėjamu atveju būtų neprotingas ir pažeistų sąžiningumo reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje išskiriama, kad teismas turi teisę sumažinti sutartines netesybas atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos  2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės būtent ir suponuoja esant pagrindą, tuo atveju, jeigu sutarties galiojimą būtų galima laikyti iki 2011 m. balandžio 1 d. įskaitytinai, atleisti ieškovą nuo prievolės sumokėti atsakovui 15 000 Lt baudą.

Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas turi pareigą išmokėti ieškovui 15 000 Lt nuostolių atlyginimą ir jis nepagrįstai laiko esant ieškovo prievolę sumokėti apeliantui 15 000 Lt baudą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                                                                                                                                                                Teisėjai                                                                                                                Algirdas Auruškevičius

                                                                                                                Goda Ambrasaitė – Balynienė

                                                                                                                Rūta Burdulienė