VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui I. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėja BUAB „Baziris“ teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK)                          2018-07-04 sprendimą Nr. S-108 (7-81/2018) „Dėl UAB „Baziris“ 2018-04-30 skundo“;                                2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018-04-09 sprendimą Nr. 69-38 „Dėl UAB „Baziris“ (į. k. 303268273) 2017-11-16 skundo“; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017-10-27 sprendimą Nr. (7.45)-FR0682-410 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Paaiškino, kad iš esmės ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytas prekes iš UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ bei pareiškėjos žinojimo ar turėjimo žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Teigia, kad nepripažįstama pareiškėjos teisė atskaityti 78 681 Eur pirkimo PVM, išskirto UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neneigiant ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose realumo. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2015-12-31 į PVM atskaitą įtraukė 78 681 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu PVM sąskaitas faktūras už cukraus ir aliejaus įsigijimą, tačiau PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko tomis dokumentuose atvaizduotomis aplinkybėmis, o pareiškėja, neva, turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiose su sukčiavimu PVM srityje.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, atlikęs ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Baziris“ cukraus tiekėjos UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ veiksmų į Lietuvą importuojant prekes, padarė išvadą, kad sukčiavimas PVM srityje yra tik prielaidos, kurių pagrindu negali būti grindžiamas joks baudžiamasis persekiojimas.

Pareiškėjos įsitikinimu, pirmiausia, siekiant įrodyti jos dalyvavimą PVM sukčiavime, mokesčių administratorius turėjo įrodyti, kad UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sukčiavo PVM srityje, o pareiškėja apie šias aplinkybes žinojo ar turėjo žinoti. Teigia, kad pareiškėja iki sandorių su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sudarymo patikrino visą viešai prieinamą informaciją apie šias įmones, jokios neigiamos informacijos nebuvo rasta, nebuvo duomenų, kad nurodytos bendrovės nevykdo mokestinių prievolių, nustatyta, kad jos laiku teikia deklaracijas. Pareiškėja, tikrindama įmonių duomenis, nustatė, kad jos abi yra tinkamai registruotos, neturi įsiskolinimų, registruotos PVM mokėtojos, turinčios istoriją. Pareiškėja taip pat kreipėsi į VMI dėl informacijos, kurios pagrindu buvo areštuotas pareiškėjos turtas, tačiau VMI į pareiškėjos kreipimąsi atsakymo nepateikė. Pati VMI neigiamos informacijos apie UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ neturėjo, tokios informacijos apie šias įmones nebuvo paskelbusi, todėl pareiškėja turėjo pagrindą manyti, kad minėtos įmonės visas prievoles yra įvykdžiusios. Atsakovė nenurodė, ką konkrečiai turėjo išsiaiškinti mokesčių mokėtojas ar kokios aplinkybės jam galėjo sukelti įtarimų dėl sukčiavimo PVM srityje. Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK apsiribojo abstrakčiais teiginiais dėl analizuojamų sandorių, iš ginčijamų sprendimų nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė PVM sukčiavimas, koks buvo sukčiavimo būdas ar mechanizmas, koks mokesčių mokėtojo vaidmuo šiame tarpiniame PVM sukčiavime. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai neįtvirtina atsakomybės už trečiųjų šalių mokesčių mokėtojus ar bet kurią tiekimo grandinės dalį vien todėl, kad vienas ar kitas mokesčių mokėtojas galimai netinkamai vykdo savo mokestines prievoles ar sukčiauja mokesčių srityje.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamuose sprendimuose nepaaiškinama, kokia yra sąsaja tarp PVM sukčiavimo ir tariamai fiktyvių važtaraščių, kai nėra ginčo nei dėl prekių realaus egzistavimo, nei dėl realaus prekių fizinio pristatymo atitinkamam tiekėjui. Važtaraštis yra prekės vežimą grindžiantis dokumentas, todėl jeigu mokesčių administratorius neneigia prekių realumo ir jų pristatymo galutiniam pirkėjui, tokio pobūdžio dokumentai neturi jokios teisinės reikšmės mokestine prasme. Be to, visos aplinkybės dėl važtaraščių buvo aiškiai, išsamiai ir sąžiningai paaiškintos mokestinio patikrinimo metu atsakant į mokesčių administratoriaus klausimus. Mokesčių administratorius nepaaiškino, kaip prekių perdavimo dokumento realus įforminimas gali patvirtinti, kad buvo sukčiaujama PVM srityje ir mokesčių mokėtojas žinojo apie šį sukčiavimą.

Pažymėjo, kad VMI 2018-04-09 sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir šis pažeidimas iš esmės vertintinas kaip esminis, sudarantis savarankišką ir pakankamą pagrindą ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. VMI 2018-04-09 sprendime nenurodyta jokių faktinių duomenų apie pareiškėjos padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjos mokesčių įstatymų pažeidimai. Todėl laikytina, kad šiame sprendime nėra pateikta informacijos, kokių faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjai apskaičiuoti papildomi mokesčiai. Pareiškėja negalėjo ir neturėjo suvokti (suprasti) ginčijamo VMI 2018-04-09 sprendimo faktinių ir teisinių pagrindų, jo priėmimo motyvų.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. 

Paaiškino, kad faktiškai BUAB „Baziris“ bankrutuojančia tapo 2018-08-30 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2018-08-30 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1476-241/2018. Todėl iki šios datos bendrovės valdymą atliko ir bendrovės valią teikti teismui skundą dėl MGK 2018-07-04 sprendimo Nr. S-108 (7-81/2018) išreiškė tuometinis bendrovės direktorius V. Z.. Pareiškėja, 2018-07-09 gavusi MGK 2018-07-04 sprendimą Nr. S-108 (7-81/2018), per 20 dienų terminą, t. y. iki 2018-07-29, skundo teismui nepateikė, vadinasi bendrovė per nustatytą terminą neišreiškė valios apskųsti MGK 2018-07-04 sprendimą Nr. S-108 (7-81/2018). Bendrovės bankroto administratorius į teismą su skundu dėl MGK sprendimo panaikinimo kreipėsi tik 2018-11-07, t. y. neabejotinai praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau bendrovė nei 2018-11-07 pateiktame skunde, nei 2018-11-23 patikslintame skunde nenurodė objektyvių aplinkybių nulėmusių priežastis kodėl bendrovė laiku nesikreipė į teismą dėl MGK sprendimo panaikinimo ir nei skunde, nei patikslintame skunde neprašė atnaujinti praleisto skundo padavimo termino.

Teigia, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar Kauno AVMI pagrįstai nepripažino pareiškėjos teisės įtraukti į 2015 metų PVM atskaitą 78 681 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, jog apskaitos dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos šių įmonių vardu išrašytuose PVM sąskaitose faktūrose, o pareiškėja žinojo, ar turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Pažymėjo, kad teisė į PVM atskaitą išlieka, tik jei nėra vengimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių, t. y. draudžiama pasinaudoti apmokestinamojo asmens teise apskaičiuoti pirkimo PVM, kai šią teisę suteikiantys sandoriai yra piktnaudžiaujantys, sukčiaujant PVM apmokestinamojoje srityje. Byloje nustatyta, kad pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė 78 681 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už cukraus ir aliejaus įsigijimą, tačiau UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ bendrovei cukraus ir aliejaus realiai nepardavė. Atlikdama pareiškėjos patikrinimą Kauno AVMI įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus, užsienio šalių mokesčių administratorių pateiktą informaciją, kitų mokesčių mokėtojų operatyvių patikrinimų duomenis, kitą VMI duomenų bazėse sukauptą informaciją ir susipažino su ikiteisminio tyrimo Nr. 03-6-00001-16 medžiaga.

Dėl sandorių su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ pažymėjo, kad Kauno AVMI pagrįstai padarė išvadą, kad bendrovės pateiktuose važtaraščiuose prekių (cukraus) gabenimams pagrįsti nurodyta informacija neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėja išrašytais apskaitos dokumentais (minėtomis ginčo PVM sąskaitomis faktūromis ir važtaraščiais) įformino tikrovėje nevykusių operacijų dokumentus, mokesčių administratoriui pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir važtaraščiai įforminti formaliai, siekiant sukurti jų tikrumo regimybę, Estijos įmonė OU Perfect trade, Latvijos įmonė SIA GIDRANS, UAB „Prekyba tau“, UAB „Kemerta“, UAB „MAV group“ ir UAB „Ingis“ įformintais pardavimų sandoriais siekė suformuoti atskaitą bendrovei, t. y. minėtos įmonės buvo tarpine grandimi PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Pirma sandorių grandinė iš eilės: Lenkijos mokesčių mokėtojai, Estijos Įmonė OU Perfect trade, Latvijos įmonė SIA GIDRANS, UAB „Prekyba tau“ (dingęs prekeivis), UAB „Kemerta“ (dingęs prekeivis), pareiškėja. Antra sandorių grandinė iš eilės: Lenkijos mokesčių mokėtojai, Estijos įmonė OU Perfect trade, Latvijos įmonė SIA Brant, UAB „MAV group“ (dingęs prekeivis), UAB „Ingis“ (dingęs prekeivis), pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, kad tiek UAB „Prekyba tau“ ir UAB „Kemerta“ (pirma sandorių grandinė), tiek UAB „MAV group“ ir UAB „Ingis“ (antra sandorių grandinė) realiai pirkimų-pardavimų sandorių nevykdė, tik perrašinėjo prekių pardavimo dokumentus ir nemokėjo į biudžetą PVM, pagrįstai padaryta išvada, kad šie ūkio subjektai buvo tarpinėmis grandimis PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Todėl, VMI teigimu, Kauno AVMI, pagrįstai sprendime padarė išvadą, kad UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu veikiantys asmenys sukčiavo PVM savo vardu išrašinėdami dokumentus apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, realiai tokių ūkinių operacijų nevykdydami.

Atsižvelgiant į tai, kad teisei į PVM atskaitą atsirasti būtinas ne tik formalių reikalavimų įvykdymas, bet ir realus atitinkamų sandorių turinys bei teisingas jų atvaizdavimas apskaitos dokumentuose, sandorio šalys turi imtis veiksmų, kurie užtikrintų minėtų duomenų tikrumą ir garantuotų, kad prekių tiekimą vykdo realią ekonominę veiklą vykdantis asmuo. Pareiškėja, įformindama sandorius su nauju verslo partneriu UAB „Kemerta“, nesurinko tinkamų įrodymų (dokumentų), pagrindžiančių kad ji sandorių metu buvo apdairi ir sąžininga. Būdama rūpestinga ir sąžininga, pareiškėja, prieš priimdama sprendimą įsigyti prekes iš naujo verslo partnerio, turėjo būti itin atidi šio verslo partnerio – UAB „Kemerta“ – atžvilgiu ir skirti daugiau dėmesio domėjimuisi juo, nei domėtųsi, vykdydama sandorius su pastoviais ir ilgalaikiais tiekėjais, t. y. bendrovės atsakingi asmenys turėjo įsitikinti, ar UAB „Kemerta“ realiai vykdė ekonominę veiklą ir mokestines prievoles, prieš sudarant sandorius, turėjo pasidomėti šiuo mokesčių mokėtoju ir jo atstovais, vykdoma veikla, veiklos vykdymo vieta ir pan. Tačiau bendrovė tokių veiksmų neatliko ir apie UAB „Kemerta“ informacijos, pagrindžiančios pakankamą domėjimąsi šiuo verslo partneriu, nesurinko (bendrovė apsiribojo viešai prieinamos informacijos surinkimu). Bendrovė žinojo, kad prekės, įsigytos iš UAB „Kemerta“, buvo perparduodamos per kelias grandis (CMR nurodytos skirtingos užsienio valstybės, keli PVM mokėtojai), todėl turėjo įvertinti didesnę riziką, kad prekių perpardavimo sandoriai sudaromi mokesčių vengimo ar mokestinio sukčiavimo tikslu. Be to, akcentavo, kad pareiškėja      2016-08-09 FNTT pateiktame pareiškime nurodė, jog turėjo abejonių dėl darbuotojo A. B. sąžiningumo ir įtarė, kad minėtas asmuo bendradarbiaujant kartu su UAB „Kemerta“ sukčiauja, tačiau siekiant išvengti įtraukimo į PVM sukčiavimo sandorių grandinę, nesiėmė jokių veiksmų (2015-05-11). Todėl laiko, kad bendrovė nebuvo atidi ir pakankamai rūpestinga, rinkdama informaciją apie verslo partnerius – UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“, o įformindama sandorius su minėtais ūkio subjektais prisidėjo prie sukčiavimo PVM srityje, t. y. buvo įtraukta į sandorių grandinę, kurioje pagal UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu prekių pardavimui įformintas PVM sąskaitas faktūras bendrovės atskaitytas PVM į valstybės biudžetą nebuvo sumokėtas.

Atsakovės įsitikinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo rezultatų neturi įtakos bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. 

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjos teisės atskaityti 78 681 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu PVM sąskaitas faktūras už cukraus ir aliejaus įsigijimą laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2015-12-31, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėja buvo nesąžininga, t. y. pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, jog UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ vardu sukčiauja PVM srityje, tačiau sudarė su šiomis bendrovėmis sandorius, kurių pagrindu atskaitė PVM.

Mokestinio patikrinimo metu galiojusi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį, pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jei PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti arba turi būti naudojamas prekių tiekimui (paslaugų teikimui) įforminti. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo vieną iš aptartų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų teisę į PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimą (turėjimą žinoti) (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013). Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, 2010-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-195/2010)

Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Europos Sąjungos teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendimą byloje Teleos ir kt., C-409/04, 65 ir 68 p.; 2008-02-21 sprendimą byloje Netto Supermarkt, C-271/06, 24 p.; 2011-12-21 sprendimą byloje Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/10, 25 p.). Kita vertus, mokesčių administratorius negali apmokestinamiesiems asmenims perkelti savo pareigą kontroliuoti (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012-06-21 sprendimą sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11, 62 ir 65 p.).

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad Kauno AVMI 2017-10-27 sprendimu patvirtino 2017-09-21 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-405, kuriame papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą 78 681 Eur PVM, patvirtino apskaičiuotus 18 179,82 Eur PVM delspinigius, paskyrė 23 604 Eur PVM baudą. VMI 2018-04-09 sprendimu patvirtino Kauno AVMI 2017-10-27 sprendimą Nr. (7.45)-FR0682-410. MGK 2018-07-04 sprendimu patvirtino VMI 2018-04-09 sprendimą Nr. 69-38. Nagrinėjamos bylos atveju mokesčių administratorius iš esmės konstatavo pareiškėjo dalyvavimą PVM sukčiavime, t. y. pareiškėjo žinojimą ir galėjimą žinoti, kad pareiškėjas dalyvauja PVM sukčiavime. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus padaryta išvada ir pažymi, kad pareiškėjos žinojimą ir galėjimą žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime patvirtina toliau nustatyti duomenys.

Pareiškėjos teigimu, ji iki sandorių su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sudarymo patikrino visą viešai prieinamą informaciją apie šias įmones, jokios neigiamos informacijos nebuvo rasta, todėl nebuvo pagrindo laikyti šių įmonių veiklą nesąžininga. Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka, laiko, jog pareiškėjos atlikti veiksmai, siekiant patikrinti UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ veiklą buvo formalaus pobūdžio ir nepakankami. Teismo vertinimu, pareiškėja, priimdama UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ komercinius pasiūlymus bei sudarydama sandorius su šiomis bendrovėmis nepakankamai domėjosi jų veikla, nesiėmė visų protingų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jos į sukčiavimą mokesčių srityje.

Teismas pažymi, kad UAB „Kemerta“ direktorius A. S. 2015-04-07 kreipėsi į pareiškėją elektroniniu laišku, siūlydamas pirkti cukrų, nurodė, kad kaina yra 405 Eur už toną be PVM, po šio pasiūlymo pareiškėja dar ta pačią dieną nusiuntė UAB „Kemerta“ paruoštą preliminarią sutartį ir užsakymą (MGK bylos medžiaga, t. X, b. l. 25–33). Pagal PVM sąskaitas faktūras nustatyta, kad pareiškėja iš UAB „Kemerta“ įsigijo 240 t balto cukraus iš viso už 117 612 Eur, įskaitant ir 20 412 Eur PVM, kurį įtraukė į PVM atskaitą, tai patvirtina UAB „Baziris“ išrašytos 2015-04-08, 2015-04-09, 2015-04-10 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 108, 111, 114, 116, 119, 122, 125, 127, 129, 134) PVM sąskaitos faktūros. Pažymėtina, kad pareiškėja 2015-04-08 – 2015-04-09 PVM sąskaitomis faktūromis įformino cukraus pardavimus UAB „Širmulis“, UAB „Leipurin“, UAB „Kalara“, kurių bendra vertė yra 118 599,36 Eur, įskaitant ir 20 583,36 Eur pardavimo PVM, taigi pareiškėja iš UAB „Kemerta“ įsigytą cukrų pardavė tik su 816 Eur antkainiu (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 193, 195, 197, t. II, b. l. 1, 4, 7, 9, 12, 17). Pareiškėja 2015-04-09 kreipėsi į UAB „Kemerta“ direktorių A. S., prašydama atsiųsti pažymėjimą arba išrašą iš VĮ Registrų centro apie įmonės įregistravimą, taip pat akcininko sprendimą dėl direktoriaus paskyrimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokius dokumentus UAB „Kemerta“ pareiškėjai būtų pateikusi.

Rašytinė medžiaga patvirtina, kad UAB „Ingis“ (uabingis123@gmail.com) pati su komerciniu pasiūlymu elektroniniu paštu uabbaziris@gmail.com kreipėsi į pareiškėją, siūlydama pirkti cukrų, kaina 420 Eur (MGK bylos medžiaga, t. IX, b. l. 160). Pareiškėja 2015-04-27 atsakė UAB „Ingis“, kad norėtų pirkti 10 automobilių po 24 t cukraus, iki 2015-04-29 gauti pirmąsias dvi mašinas, adresu Ekskavatorininkų g. 1L, Kaunas (24 t) ir Taikos pr. 153C, Kaunas (24 t), kitas aštuonias mašinas iki savaitės pabaigos pageidautų gauti į sandėlį, esantį adresu Palemono g. 171, Kaunas (MGK bylos medžiaga, t. IX, b. l. 161). UAB „Ingis“ su pareiškėjos nurodomomis sąlygomis sutiko, tuo tarpu pareiškėja paprašė atsiųsti UAB „Ingis“ parduodamo cukraus kokybės sertifikatą, išrašą iš VĮ Registrų centro apie įmonę ir sprendimą dėl vadovo paskyrimo. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėja 2015-04-29 elektroniniu laišku išsiuntė UAB „Ingis“ sutartį pasirašymui, tačiau sutarties sudarymo data nurodyta 2015-04-23 (MGK bylos medžiaga, t. IX, b. l. 160–171). Laikotarpiu nuo 2015-04-28 iki 2015-05-29 pareiškėja išrašė PVM sąskaitas faktūras UAB „Ingis“ už įsigytą cukrų ir aliejų už 335 739,21 Eur, įskaitant ir 58 268,79 Eur PVM, kurį įtraukė į PVM atskaitą, tai patvirtina PVM sąskaitos faktūros, išrašytos 2015-04-28 – 2015-04-30, 2015-05-04 – 2015-05-08, 2015-05-11, 2015-05-14, 2015-05-21, 2015-05-25, 2015-05-27 –2015-05-29 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 137, 139, 141, 143, 145, 147, 149, 151, 153, 155, 157, 159, 161, 163, 165, 167, 169, 171, 173, 175, 177, 179, 181, 183, 185, 187, 189). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Ingis“ būtų atsiuntęs pareiškėjos prašytus dokumentus apie bendrovę, nepaisant to, sutartis dėl cukraus ir aliejaus pirkimo buvo sudaryta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja iš UAB „Ingis“ įsigytą cukrų bei aliejų pardavė už minimalų 1,66 proc. antkainį, todėl pareiškėjos argumentai, jog buvo ieškoma jai palankiausių cukraus tiekėjų laikytini teisiškai nereikšmingais.

Nurodytos sandorių su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sandorių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja sudarė sutartis dėl prekių tiekimo negavusi duomenų apie UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“, be to, vertinant visus esančius įrodymus, matyti, kad abu pasiūlymai, gauti iš UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ buvo iš karto operatyviai vykdyti, net ir pareiškėjai siustų komercinių pasiūlymų formuluotės buvo panašios. Nors pareiškėja 2016-07-04 paaiškinimuose nurodė, kad siekdama nupirkti cukrų palankesnėmis sąlygomis bendravo ir su kitomis bendrovėmis Igo Anvipa spol. S. r. o., Pfeifer & Langen Posla S.A. ir Coor Trading AG Swiss, tačiau tik po UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ komercinių pasiūlymų gavimo pradėta tartis su kitomis bendrovėmis dėl cukraus tiekimo, be to, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ komercinius pasiūlymus priėmė nedelsiant, nevykstant tolimesnių derybų dėl palankesnių cukraus pirkimo sąlygų. Šiame kontekste taip pat aktuali aplinkybė, kad pareiškėja anksčiau nevykdė prekybos cukrumi veiklos, nepaisant to UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ siuntė pareiškėjai komercinius pasiūlymus dėl cukraus įsigijimo. Taigi laikytina, kad UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ pareiškėjai pateikti komerciniai pasiūlymai nebuvo atsitiktiniai, priešingai, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad jie pateikti pareiškėjai tikslingai, siekiant imituoti įprastinę bendrovių komercinę veiklą.

Pažymėtina, kad pareiškėja, būdama juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo, protingumo reikalavimai, taip pat iš vežimo dokumentų bei kitų toliau nurodytų mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių negalėjo nesuprasti, kad jos su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sudaromi sandoriai gali būti susiję su sukčiavimu PVM, tačiau jokių papildomų šių įmonių patikimumo patikros veiksmų nesiėmė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų protinga apimtimi analizavusi nurodytų bendrovių veiklą, įsitikinusi asmenų, kurie siuntė pareiškėjai pasiūlymus bei su ja kontaktavo, įgaliojimus veikti bendrovių vardu. Akcentuotina, kad pareiškėja toliau tęsė komercinius santykius su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ net ir po to, kai 2015-05-11 atleido savo darbuotoją A. B. iš pareigų, kilus įtarimams, kad jis galimai bendradarbiavo su UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ atliekant nusikalstamas veikas. Pareiškėja nesiėmė jokių papildomų veiksmų patikrinti ar UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ realiai vykdo veiklą, ar turi sandėliavimo patalpas, nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjos atstovai būtų susitikę su šių bendrovių atstovais, vien patikrinimas ar bendrovės yra registruotos juridinių asmenų ir PVM mokėtojų registre nėra pakankama ir protinga priemonė patikrinti ar sudaromi sandoriai nėra susiję su sukčiavimu PVM srityje. Iš UAB „Ingis“ bei UAB „Kemerta“ važtaraščių bei CMR matyti, kad to paties cukraus įsigijimo įforminti transportavimo dokumentai skiriasi nurodyti prekių siuntėjai, gavėjai, pakrovimo vietos, be to, nustatyta, kad prekių gavėju nurodyta Estijos įmonė OU Perfect trade, be to, gauta duomenų, kad krovinius gabenę vairuotojai paneigė prekių gabenimą pagal važtaraščius (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 109–135).

Nurodytų aplinkybių kontekste, neatkartojant ginčijamuose sprendimuose išdėstytų aplinkybių, teismas daro išvadą, kad prekių tiekėjai, t. y. UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ sukčiavo PVM, prekių tiekimo sandoriai, t. y. cukraus bei aliejaus pirkimas, iš kurių kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susiję su sukčiavimu PVM, nes nustatyta, kad pareiškėja dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje. Pareiškėja, t. y. asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydama prekes iš UAB „Ingis“ ir UAB „Kemerta“ žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad sudaromi sandoriai yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje, nes nesiėmė visų protingų priemonių, patikrinti šias įmones, be to, galėjo ir turėjo tokius nesąžiningus UAB „Ingus“ ir UAB „Kemerta“ veiksmus iš vežimo dokumentų, darbuotojų veiksmų, nepaisant to, jokių papildomų priemonių nesiėmė, toliau tęsė bendradarbiavimą su šiomis bendrovėmis. Todėl pareiškėjos veiksmai negali būti laikomi sąžiningais PVM atskaitos srityje.

Pareiškėjos teigimu, Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, atlikęs ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Baziris“ cukraus tiekėjos UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ veiksmų į Lietuvą importuojant prekes, padarė išvadą, kad sukčiavimas PVM srityje yra tik prielaidos, kurių pagrindu negali būti grindžiamas joks baudžiamasis persekiojimas. Teismas pažymi, kad Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą mokestinei bylai spręsti neturi reikšmės, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties (LVAT                      2019-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-393-575/2019). Todėl pareiškėjos nurodomi ikiteisminio tyrimo rezultatai įtakos nagrinėjamoje byloje sprendžiamam mokestiniam ginčui neturi.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami MGK 2018-07-04 sprendimas Nr. S-108 (7-81/2018) VMI 2018-04-09 sprendimas Nr. 69-38, Kauno AVMI 2017-10-27 sprendimas Nr. (7.45)-FR0682-410 priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                          Mefodija Povilaitienė