Civilinė byla Nr. 2A-507-370/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00794-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:                                  2.6.10.2.4.1.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ripovila“ ir atsakovo G. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2225-431/2016, pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ripovila“ ir P. B. patikslintą ieškinį atsakovui G. B. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovai UAB „Ripovila“ ir P. B. patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo G. B. 121 154,13 Eur (418 321 Lt) žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr.1; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad P. B. yra 70 proc. UAB „Ripovila“ akcijų savininkas, o iki 2012 m. valdė 55 proc. akcijų. Atsakovas valdo 30 proc. UAB „Ripovila“ akcijų. P. B. ir atsakovas, kaip tėvas ir sūnus, kartu su kitais steigėjais 1997 m. lapkričio 13 d. įsteigė UAB „Ripovila“. Bendrovės vadovas nuo įsteigimo iki 2004 m. liepos 31 d. buvo P. B., po to vadovo pareigas ėjo atsakovas, o nuo 2011 m. gruodžio 29 d. UAB „Ripovila“ direktoriumi vėl buvo paskirtas P. B..
3. Ieškovai taip pat nurodė, kad P. B., būdamas UAB „Ripovila“ akcininkas, kartu su atsakovu 2000 m. nusprendė bendrovės, kurios pagrindinė veikla iš esmės yra statybų ranga, vardu ir lėšomis pastatyti pardavimui du gyvenamuosius namus atsakovui priklausančiame sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu UAB „Ripovila“ ir atsakovas 2000 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuri atitinka CK 1964 m. jungtinės veiklos sutarties teisinį reguliavimą. Ieškovas P. B., būdamas stambiausias bendrovės akcininkas, iki 2004 m. ėjo ir bendrovės direktoriaus pareigas, tačiau nuo 2004 m. liepos mėnesio dėl sunkios onkologinės ligos ir pensinio amžiaus buvo priverstas pareigas perleisti atsakovui, kuris ir tvarkė visus su minėtomis statybomis ir visa bendrovės veikla susijusius reikalus ir kuriuo ieškovas pasitikėjo. 2011 m. pabaigoje ieškovas, sužinojęs, kad daug metų vykdyta veikla ir investuotomis lėšomis nesąžiningai pasinaudojo atsakovas, minėtas statybas įteisindamas savo vardu, atleido atsakovą iš direktoriaus pareigų.
4. Ieškovų teigimu, iki 2010 m. UAB „Ripovila“ į statybas investavo 121 154,13 Eur (418 321 Lt), tačiau atsakovas nesąžiningais veiksmais neįregistravo pastatytų namų bendrovės vardu, o                         2010 m. birželio 4 d. savo vardu gavo statybos leidimą Nr. 362 ir įregistravo statybas kaip asmeninę nuosavybę. Atsakovas, eidamas bendrovės vadovo pareigas, nesąžiningai ir prisidengdamas bendrovės vardu, sudarydavo įvairias sutartis, pasirašydavo visus statybų dokumentus ir sutartis. Šiuo metu vienu iš pastatytų namų naudojasi atsakovas, o kitas yra nuomojamas.
5. Ieškovų nuomone, atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmais buvo iššvaistytas bendrovės turtas, t. y. sukurtas turtas neteisėtai įregistruotas atsakovo vardu (CK 2.87 str. 7 d.). UAB „Ripovila“ atsakovo namų statyboms finansuoti išleido 121 154,13 Eur (418 321 Lt) sumą, taigi patyrė nuostolius, dėl kurių šiuo metu negali atsiskaityti su kreditoriais ir valstybės institucijomis ir iš esmės yra nemoki. Tokia situacija susidarė išimtinai dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų. Atsakovas neteisėtai disponuoja bendru turtu, todėl turėtų būti įpareigotas atlyginti žalą natūra ir perduoti ieškovui nuosavybėn ½ gyvenamojo namo dalį.
6. Atsakovas G. B. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir taikyti ieškinio senatį.
7. Atsakovo teigimu, nurodyti gyvenamieji namai priklauso jam. Jokių susitarimų su ieškovu P. B., UAB „Ripovila“ dėl namų statybos nebuvo sudaręs ir jokio pasiūlymo dėl jungtinės veiklos atsakovas nebuvo gavęs. Ieškovai nepateikė įrodymų, jog į namo statybas investavo 121 154,13 Eur (418 321 Lt) sumą. Jei toks susitarimas būtų buvęs, UAB „Ripovila“ ar jos akcininkas P. B. turėtų pateikti susitarimą statyti namus arba UAB „Ripovila“ visuotino akcininkų susirinkimo protokolą, kadangi statyti du namus UAB „Ripovila“ vardu reikalingas akcininkų sprendimas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė         UAB „Ripovila“ iš G. B. 121 154,13 Eur žalos atlyginimo ir 4 644,8 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui G. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra pastatytas gyvenamasis namas, kuris VĮ Registrų centre yra įregistruotas kaip pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės neregistruotos, o pagrindinė pastato naudojimo paskirtis – gyvenamoji, statusas – formuojamas. Sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formai turi būti taikomi 1964 m. CK 41-43 straipsnių reikalavimai ir 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatos.
10. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikti įrodymai nesudarė pagrindo nustatyti, kokiomis sąlygomis buvo sudaroma jungtinės veiklos sutartis ir koks buvo bendros jungtinės veiklos tikslas. Ieškovų teigimu, P. B. ir G. B., būdami UAB „Ripovila“ akcininkais, susitarė pastatyti namus ir juos parduoti, kad gautą pelną paskirstytų kaip UAB „Ripovila“ dividendus. Tokiu atveju, teismo vertinimu, turėtų būti daroma prielaida, kad turtiniais įnašais į bendrą veiklą, kurie pagal įstatymą laikytini lygiais, reikėtų vertinti UAB „Ripovila“ lėšas ir G. B. žemės sklypą, o veiklos rezultatu – už sukurtą ir parduotą turtą gautas pajamas, į kurių ½ dalį ir galėtų pretenduoti UAB „Ripovila“. Tačiau byloje nėra duomenų, kokia yra ginčo turto rinkos vertė, į kokią sumą galėtų pretenduoti ieškovė to turto pardavimo atveju, ar ta vertė padengtų visas turto sukūrimui turėtas išlaidas ar net galimus nuostolius, atsiradusius kaip jungtinės veiklos rezultatas (1964 m. CK 475 str.).
11. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra nurodyti ir atitinkamai įrodyti pagrindai, dėl kurių atsakovui tektų pareiga parduoti ar perduoti naudojimui jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą          (CK 6.394 str.). Teismas nustatė, kad ieškiniu prašoma priteisti ne UAB „Ripovila“ priklausančią dalį bendram sutarties dalyvių turte, o žalą, kuri iš esmės yra grindžiama UAB „Ripovila“ priklausančių dalies 384 373,61 Lt lėšų, kurios, kaip nurodo ieškovai, sudaro 48 proc. nuo tiesioginių išlaidų, padarytų 2001 – 2010 metais, arba 29,4 proc. nuo visų bendrųjų išlaidų, panaudojimu namo statybose, o ne dalyvio įnešta į jungtinę veiklą dalimi, kuri buvo panaudota bendroje veikloje ir davė atitinkamos vertės jungtinės veiklos rezultatą, kuris savo išraišką turėjo įgyti pardavus turtą. Be to, tuo atveju jei prašoma priteisti tik ½ dalį namo, vadinasi nelaikoma, kad atsakovo turtinis įnašas į bendrą jungtinę veiklą buvo atsakovui priklausantis žemės sklypas, todėl, teismo vertinimu, atitinkamai visiškai nepagrįsta aplinkybė dėl atsakovo turtinio įnašo bendroje veikloje.
12. Teismas, atmesdamas ieškovų argumentus, kad P. B. parašai ant 2010 m. birželio 3 d. Vilniaus rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos protokolo, 2003 m. spalio 31 d. Elektros tinklų nuosavybės ribų akto, 2005 m. vasario 23 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su buitiniu vartotoju, 2004 m. spalio 27 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties, 2010 m. balandžio 12 d. Projektavimo sąlygų sąvado, 2010 m. vasario 17 d. Statinio projekto užduoties pagrindžia ieškovų nurodomą jungtinę veiklą, nurodė, kad minėtuose dokumentuose statytoju arba pirkėju yra įvardijamas G. B., o P. B. juos pasirašo kaip fizinis asmuo, todėl sprendė, kad P. B. veikė pagal G. B. įgaliojimą pastarojo vardu ir interesais (CK 2.136 str.).
13. Esant nustatytoms aplinkybėms ir nurodytiems pagrindams, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad tarp P. B. ir G. B. 2000 metais sudaryta nurodoma sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. pastatyti UAB „Ripovila“ vardu ir lėšomis du gyvenamuosius namus atsakovui G. B. priklausančiame sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas sprendė nesant pagrindo taikyti tokios sutarties teisinių pasekmių nagrinėjamame ginče. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamo namo, unikalus Nr.4400(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr.1.
14. Byloje pateikti įrodymai teismui leido spręsti, kad tarp P. B. ir G. B. nurodomu laikotarpiu buvo tam tikri susitarimai, kuriais vadovaudamiesi jie atitinkamais laikotarpiais, kai buvo bendrovės vadovais, dalyvavo vykdomose namo statybose, naudodami UAB „Ripovila“ lėšomis apmokėtas medžiagas ir paslaugas. Pagal pridedamas PVM sąskaitas faktūras, sutartis, atliktų darbų aktus UAB „Ripovila“ sąskaita ir lėšomis nuo 2000 metų buvo nupirktos įvairios namo statybai būtinos statybinės medžiagos, šiltinimo medžiagos, langai, durys, santechninė įranga, aplinkos tvarkymo gaminiai, buitinė technika.
15. Teismas konstatavo, kad iš atsakovo pasirašytų ir atliktų visų rangos sutarčių 2000 – 2010 metais matyti, jog pagal šiuo laikotarpiu sudarytas rangos sutartis atsakovas teikė tik tinkavimo paslaugas iš savo ar užsakovų medžiagų, o pagal keletą sutarčių suteiktos kitos paslaugos (pertvarų mūrijimas, plytelių klijavimas) buvo suteiktos iš užsakovų medžiagų, tinkavimo paslaugos nebuvo teikiamos adresu (duomenys neskelbtini). Medžiagos, prekės ir paslaugos bendrai 493 808,02 Lt sumai negalėjo būti panaudotos UAB „Ripovila” teikiamoms tinkavimo paslaugoms. UAB „Tezaurus auditas“ taip pat nustatė, kad UAB „Ripovila” į sąrašą patekusios medžiagos, prekės ir paslaugos galėjo būti panaudotos namo statybai, o iš sąskaitų peržiūros matyti, kad medžiagos prekės ir paslaugos buvo įsigyjamos labai nuosekliai pagal chronologiją, būtiną namo statybai. Ieškovo pateikta suvestinė apie 2001-2010 metais panaudotas UAB „Ripovila“ medžiagas statant 2-jų butų namą (duomenys neskelbtini), yra grindžiama pridedamomis PVM sąskaitomis faktūromis, pagrindžiančiomis UAB „Ripovila“ statybinių medžiagų įsigijimą. Suvestinėje apie UAB „Ripovila“ apmokėtas PVM sąskaitas faktūras išvardintas sąrašas sąskaitų, kuriose nurodyta, kad medžiagos nuvežtos į (duomenys neskelbtini) arba į (duomenys neskelbtini). Byloje esančiais rašytiniais įmonių – tiekėjų, transporto priemonių vairuotojų patvirtinimais grindžiama aplinkybė, kad statybinės medžiagos ir gaminiai buvo pristatomi ir (ar) montuojami į objektą, esantį (duomenys neskelbtini).
16. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitas faktūras, sutartis UAB „Ripovila“ vardu pasirašė G. B. ir kaip UAB „Ripovila“ tiekėjas, ir kaip direktorius. 2000 m. lapkričio 15 d. G. B. (duomenys neskelbtini) priiminėjo iš AB „Markučiai“ kalkių – smėlio, cemento – smėlio, betono mišinius, žvirgždo skaldą, tinklą armatūrai, įvairius aplinkos tvarkymo gaminius. Iš UAB „Zujūnų karjeras“ G. B. (duomenys neskelbtini) priiminėjo UAB „Ripovila“ vardu smėlį, žvirgždo skaldą. Pagal su UAB „Simpras“ 2000 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. 296/2000 G. B. (duomenys neskelbtini) priėmė UAB „Ripovila“ nupirktas keramines statybines ir silikatines plytas. Iš UAB „Varka“ G. B. (duomenys neskelbtini) priėmė perdengimo plokštes, skirtas UAB „Ripovila“. UAB „Kauno šilas“ pristatė į (duomenys neskelbtini) UAB „Ripovila“ nupirktas polist. plokštes, kurias priėmė ir G. B.. Atsakovas taip pat priėmė iš UAB „Termoliuksas“ (duomenys neskelbtini) sumontuotas duris, langų rėmus pagal 2001 m. spalio 17 d. UAB „Ripovila“ sudarytą sutartį Nr. 875/2001/TL. Taip pat 2008 m. kovo 26 d. G. B. priėmė iš UAB „Apertura“ plėvelės ant langų klijavimo paslaugą. Atsakovas G. B. kaip UAB „Ripovila“ direktorius gavo iš UAB „Rivoleta“ įvairią santechninę įrangą, masažinę vonią, įrangos sumontavimo darbus, pasirašė PVM sąskaitose faktūrose. G. B. kaip UAB „Ripovila“ direktorius 2005 m. rugpjūčio 31 d. sudarė su UAB „Durų sistemos ir Ko“ rangos sutartį Nr. 050831/1156 dėl berėmio stiklo pertvarų su durimis ir švieslangių sumontavimo (duomenys neskelbtini) esančiame name. G. B. kaip UAB „Ripovila“ direktorius 2006 m. kovo 2 d. pasirašė sutartį su UAB „Švara Jums“ dėl valymo paslaugų objekte (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat kaip UAB „Ripovila“ direktorius 2009 m. gegužės 29 d. sudarė su UAB „G4S Lietuva“ techninės apsaugos sutartį Nr. TS 14603 dėl objekto - patalpų adresu (duomenys neskelbtini), apsaugos ir radijo bangų siųstuvo sumontavimo, UAB „Ripovila“ vardu pasirašė atliktų darbų aktą. UAB „Ripovila“ mokėjo už nurodyto objekto apsaugą. G. B. UAB „Ripovila“ lėšomis 2006 – 2008 metais nupirko namo įrengimui būtiną buitinę techniką iš UAB „Ventara“, UAB „Akailita“, LMDP plokštes iš UAB „Azetas“, UAB „Slenkančios sistemos“. Tačiau iš pateiktųjų PVM sąskaitų – faktūrų taip pat matyti, kad nuo 2001 metų visą eilę PVM sąskaitų – faktūrų, taip pat sutarčių su trečiaisiais asmenimis, kurias ieškovas pateikia kaip įrodymus, jog pagal jas įsigytos medžiagos buvo panaudotos namo (duomenys neskelbtini), statybai, yra pasirašęs pats ieškovas P. B. kaip UAB „Ripovila“ direktorius.
17. Ištirtieji įrodymai pirmosios instancijos teismui leido spręsti esant tikėtiną aplinkybę, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai buvo naudojamos medžiagos ir paslaugos, už kurias apmokėta UAB „Ripovila“ lėšomis. Atsakovas, neigdamas, kad jo namo statybai buvo naudojamos UAB „Ripovila“ lėšos, nepateikė savų įrodymų apie ginčo namo statybai įsigytas ir apmokėtas statybines medžiagas. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas panaudojo savo namo statybai medžiagas ir paslaugas įsigytas UAB „Ripovila“ lėšomis, kai tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.
18. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-1040-110/2014) buvo nustatytos aplinkybės ir konstatuota, kad atlikus apskaitos dokumentų už 2000 – 2011 metus ir jų pagrindu įregistruotų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių patikrinimą nustatyta, jog UAB „Ripovila“ buhalterinėje apskaitoje bendrai ginčo namo statybai skirtos medžiagos, paslaugos, kitas turtas 2000 –2011 metais neteisingai buvo nurašyti tiesiogiai į sąnaudų sąskaitas, kaip sąnaudos, susijusios su bendrovės teikiamomis tinkavimo paslaugomis, kad dėl ginčo namo statybos UAB „Ripovila“ apskaitoje, neteisingai nurašant statybai panaudotas žaliavas ir medžiagas į tinkavimo paslaugų savikainą, per laikotarpį nuo 2000 iki 2011 metų nepagrįstai buvo sumažintos bendrovės pajamos    418 321 Lt sumai. Šios klaidos buvo pastebėtos 2012 metais ir taisomos sudarant 2012 metų finansinę atskaitomybę. 2012 metais pastebėtos ir nustatytos neteisingo ankstesnių metų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje klaidos buvo ištaisytos vadovaujantis įstatymų nustatyta klaidų taisymo tvarka. Minėtąjį teismo sprendimą ir jame nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino kaip įrodymą dėl UAB „Ripovila“ turėtų                                   121 154,13 Eur (418 321 Lt) išlaidų dydžio, už kurias įsigytos prekės ir paslaugos buvo naudojamos namo (duomenys neskelbtini), statybai.
19. Nustatęs, kad UAB „Ripovila“ priklausantys 121 154,13 Eur (418 321 Lt) buvo be teisinio pagrindo panaudoti ne įmonės veikloje, teismas vertintino atitinkamus P. B. ir G. B. veiksmus. Teismo vertinimu, statybinės medžiagos ir paslaugos, kurios buvo panaudotos privačios atsakovo nuosavybės teise statomam namui, buvo perkamos už UAB „Ripovila“ priklausančias lėšas tiek su P. B., tiek su G. B. žinia ir jų pasirašytų dokumentų pagrindu. Teismas konstatavo, kad lėšos buvo panaudotos ne įmonės interesais, todėl bendrovės vadovų veiksmai vertinti kaip neteisėti. Nustačius neteisėtus veiksmus, įmonės vadovo kaltė preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia (LR CK 6.248 str. 1 d.).
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Ripovila“ turėjo 418 321 Lt išlaidų, už kurias įsigytos prekės ir paslaugos buvo naudojamos namo (duomenys neskelbtini), statybai, todėl įmonė patyrė 121 154,13 Eur (418 321 Lt) žalą (CK 6. 249 str. 1 d.). Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pasirašytos P. B. ar G. B., ieškovo paaiškinimai, teikti bylos nagrinėjimo metu, kad statybinės medžiagos buvo perkamos namo statybai, atsakovo minėtų aplinkybių dėl UAB „Ripovila“ lėšomis nupirktų statybinių medžiagų neigimas, nepateikiant tą neigimą pagrindžiančių įrodymų, teismui leido spręsti apie egzistuojantį priežastinį ryšį tarp bendrovės vadovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių bendrovei pasekmių.
21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant atsakomybės pagal pareikštą ieškinį klausimą, taikytinos CK 6.6 straipsnio nuostatos dėl solidariosios atsakomybės, kurio 3 dalis nustato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Byloje nustačius, kad dėl neteisėtų buvusių bendrovės vadovų veiksmų bendrovei buvo padaryta žala, jos pinigines lėšas panaudojus atsakovo gyvenamojo namo statybai, teismas darė išvadą, kad realią naudą tokių veiksmų pasekoje gavo atsakovas, kuris ir turėtų atlyginti žalą (CK 6.6 str. 4 d.).
22. Atmesdamas atsakovo argumentą dėl praleistos ieškinio senaties, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys dėl žalos UAB „Ripovila“ atlyginimo teisme pareikštas 2012 m. balandžio 16 d., ieškinį pateikė tuometinis UAB „Ripovila“ vadovas P. B., kuris bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti nuo 2011 m. gruodžio 29 d., todėl ieškinio senaties termino eiga dėl reikalavimo atlyginti bendrovei padarytą žalą prasidėjo nuo minėtos datos, t. y. kuomet vadovu tapo P. B., ir atitinkamai įgijo teisę pareikšti ieškinį dėl bendrovės pažeistų teisių gynimo, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.127 str.1 d.).

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

23. Apeliaciniame skunde atsakovas G. B. teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą taikyti senatį. UAB „Ripovila“ nuo pirmos statybinės medžiagos įsigijimo ir panaudojimo gyvenamųjų namų statybai žinojo apie išlaidas namo statybai ir, kadangi medžiagos namo statybai buvo naudojamos be sutarties, be medžiagų nurašymo aktų, turėjo elgtis protingai ir atsakingai. Ieškinys teisme pareikštas tik 2012 m. balandžio 16 d., todėl teismas turėjo pagrindą tenkinti ieškinį tik dėl medžiagų, įsigytų nuo 2009 m. balandžio 16 d. iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki ieškinyje nurodyto termino.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl to, kad UAB „Ripovila“ turėjo        418 321 Lt išlaidų, už kurias įsigytos prekės ir paslaugos tikėtinai buvo naudojamos namo (duomenys neskelbtini), statybai. UAB „Tezaurus auditas“ ataskaitoje nurodyta, kad medžiagos galėjo būti panaudotos šio namo statybai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime (civilinė byla Nr.2-1040-110/2014) padaryta išvada apie UAB „Ripovila“ ūkinių operacijų pateikimo buhalterinėje apskaitoje teisingumą, tačiau nenustatyta, kad nurašytos medžiagos buvo panaudotos namo statyboje. Tas pats pasisakytina ir apie kitus įrodymus, pateiktas suvestines.
3. Įstatymai nenumato, kad bendrovės vadovo padarytą žalą galima įrodinėti tikėtinomis išvadomis. Byloje nėra įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2010 m. apeliantas, kaip UAB „Ripovila“ tiekėjas, o vėliau direktorius, atliko kokį nors neteisėtą veiksmą. Prekių ir gaminių pagal PVM sąskaitas faktūras priėmimas sandėliuoti negali būti laikoma žalos UAB „Ripovila“ padarymu.
24. Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Ripovila“ teismo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2225-431/2016 dalį dėl 121 154,13 Eur žalos atlyginimo priteisimo nurodant, kad atsakovas G. B. įpareigojamas žalą atlyginti natūra ir perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn dalį turto –  gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr. l, patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 282,23 kv.m bendro ploto. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šiuos motyvus: kad P. B. pasirašytų dokumentų pagrindu lėšos buvo panaudotos ne įmonės interesais, todėl P. B. kaip bendrovės vadovo veiksmai buvo neteisėti ir kad P. B. pasirašytos PVM sąskaitos faktūros akivaizdžiai pagrindžia egzistuojantį priežastinį ryšį tarp jo, kaip bendrovės vadovo, neteisėtų veiksmų ir atsiradusių bendrovei pasekmių ir kad dėl tokių P. B. veiksmų bendrovei buvo padaryta žala kaip solidari jo pareiga. Taip pat prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.281 straipsnio 1 dalimi, turėjo įpareigoti atsakovą G. B. atlyginti ieškovei padarytą žalą natūra, jai sutikus, o atsakovui neginčijus, kad toks žalos atlyginimo būdas ir vertė atitinka ieškinyje pareikštą 121 154,13 Eur žalos atlyginimo reikalavimą.
2. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas panaudojo savo namo statybai medžiagas ir paslaugas, įsigytas UAB „Ripovila“ lėšomis, kai tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, o tai iš esmės atitinka nepagrįsto praturtėjimo sampratą, turėjo subsidiariai taikyti CK 6.237 str. 1 d. normas.
3. Nėra pagrindo sutikti su teismo argumentais, kad byloje nėra duomenų, kokia yra ginčo turto rinkos vertė.
4. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, medžiagų įsigijimo PVM sąskaitų faktūrų pasirašymas nėra neteisėtas veiksmas, dėl kurio galėjo atsirasti žala bendrovei, nes tuo laikotarpiu P. B. buvo UAB „Ripovila“ direktorius ir turėjo teisę pasirašyti bendrovės medžiagų ir kito turto įsigijimo dokumentus. Kadangi P. B. nuo pat pradžių nurodė buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos su G. B. bendrai statant namą, jokių abejonių P. B. dėl medžiagų įsigijimo ir jų panaudojimo bendro namo statybai net negalėjo kilti.
5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 418 321 Lt panaudojimą be teisinio pagrindo ne įmonės UAB „Ripovila“ veikloje, sprendė dėl abiejų vadovų – tiek P. B., tiek G. B. atsakomybės, tačiau dėl P. B. atsakomybės ieškinyje nebuvo reiškiamas joks reikalavimas, todėl teismas negalėjo dėl to spręsti.
6. Kai atsakovas buvo atleistas iš UAB „Ripovila“ direktoriaus pareigų, P. B. negalėjo imtis jokių veiksmų siekiant išieškoti bendrovei padarytą žalą, nes visi bendrovės dokumentai buvo pas atsakovą, o kai atsakovas buvo atleistas iš UAB „Ripovila“ direktoriaus pareigų, jis privalėjo P. B. perduoti visą UAB „Ripovila“ turtą ir dokumentus, tačiau to nepadarė.
7. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų dėl P. B., t. y. nenustatė nei P. B. neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio su padaryta žala.
25. Atsakovas G. B. atsiliepime į ieškovės UAB „Ripovila“ apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Apeliantas yra paleidęs 30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti ir nėra pagrindų šį terminą atnaujinti, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.
2. Žalos atlyginimas natūra ir padarytų nuostolių atlyginimas yra alternatyvios žalos atlyginimo galimybės. Kadangi, apelianto teigimu, turtas iššvaistytas, jo priteisti natūra nėra galimybės.
3. Teismas nurodė, kad ne namas statytas UAB „Ripovila” lėšomis, o namo statybai panaudotos medžiagos įgytos UAB „Ripovila” lėšomis, todėl priteisus statybinių medžiagų vertę, žala yra tinkamai atlyginta pagal CK 6.281 str. 1 d.
4. Nesutiktina su skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d., t. y. peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Teismas, vadovaudamasis CPK 265 str. 1 d., vertino įrodymus ir nustatė aplinkybes, turinčias reikšmės bylos nagrinėjimui, o neteisėtus P. B. veiksmus konstatavo ištirtų įrodymų ir įstatymo pagrindu.
26. Ieškovė UAB „Ripovila“ atsiliepime į atsakovo G. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atmestini apelianto argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo, nes ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovė UAB „Ripovila” galėjo pareikšti ne anksčiau, negu buvo parengtas namo statybos projektas ir gautas statybos leidimas, t. y. 2010 m. birželio mėnesį, kai atsakovas atsisakė bendrai įregistruoti namo nuosavybę su UAB „Ripovila”.
2. Apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai buvo naudojamos medžiagos ir paslaugos, už kurias apmokėta UAB „Ripovila” lėšomis. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1040-110/2014 nustatyta, kad UAB „Ripovila” buhalterinėje apskaitoje bendrai ginčo namo statybai skirtos medžiagos, paslaugos, kitas turtas buvo tiesiogiai nurašyti į sąnaudų sąskaitas nepagrįstai sumažinant bendrovės pajamas 418 321 Lt sumai, ir šias nustatytas faktines aplinkybes teismas vertino kaip įrodymą dėl UAB „Ripovila” turėtų 418 321 Lt išlaidų dydžio, už kurias įsigytos prekės ir paslaugos buvo naudojamos namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai.
3. Teismas nustatė visas atsakovui taikomos civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę, o apeliantas jų nepaneigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo pagal apeliacinius skundus ribų (apimties)

28. UAB „Ripovila“ Juridinių asmenų registre įregistruota 1997 m. lapkričio 17 d. (t. 1, b. l. 5, t. 4, b. l. 12, 26), įmonės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 17 d. iki 2004 m. liepos 31 d. ėjo ieškovas P. B. (registruota nuo 1997 m. lapkričio 17 d. iki 2006 m. liepos 1 d.); laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. – atsakovas G. B. (Juridinių asmenų registre registruota nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d.); nuo 2011 m. gruodžio 29 d. – ieškovas P. B. (Juridinių asmenų registre registruota nuo 2011 m. gruodžio 30 d. (t. 4, b. l. 27).
29. Byloje nustatyta, kad atsakovui G. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (pagal 1993 m. kovo 16 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir teisinių pasekmių), kuriame stovi gyvenamasis namas: VĮ Registrų centre 2010-08-11 įregistruotas 2010-06-04 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotas leidimas Nr. 362; 2010-08-03 objektas įregistruotas kaip pastatas-gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės neregistruotos;  pagrindinė pastato naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai), statusas – formuojamas; (toliau – ginčo objektas arba pastatas-gyvenamasis namas) (t. 2, b. l. 86-87; t. 4, b. l. 64-65).
30. Ieškovas P. B., UAB „Ripovila“ vadovas ir akcininkas, kreipėsi į teismą su 2012 m. balandžio 13 d. ieškiniu (ieškinys teisme gautas 2012 m. balandžio 16 d.) dėl 384 373,61 Lt žalos atlyginimo priteisimo bendrovei iš atsakovo G. B. dėl to, kad atsakovas (akcininkas ir atitinkamu laikotarpiu įmonės vadovas) nesilaikydamas 2000 m. sudaryto susitarimo bendrovės (kurios pagrindinė veikla – statybų ranga) vardu statyti pardavimui ginčo objektą atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype, ginčo objekto, į kurį UAB „Ripovila“ investavo 384 373,61 Lt, statybas 2010 m. įregistravo savo vardu, tokiu būdu pažeisdamas fiduciarines pareigas bendrovei (praturtėjo bendrovės sąskaita). Kartu su ieškiniu pateikė PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2001 m. iki 2010 m., kuriomis grindė ieškinio reikalavimą (t. 1, b. l. 25-200, t. 2, b. l. 1-85).
31. 2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teisme gautas patikslintas ieškinys (ieškove nurodyta UAB „Ripovila“), tačiau ieškinio reikalavimai išliko nepakitę (prašoma iš atsakovo UAB „Ripovila“ naudai priteisti 384 373,61 Lt nuostolių atlyginimą) (t. 2, b. l. 117-119).
32. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo atmetė, kaip neįrodytą (CPK 178 str.) (t. 2, b. l. 201-204).
33. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad byloje tinkamai pareikštas P. B. ieškinys liko neišnagrinėtas, tačiau išnagrinėtas UAB „Ripovila“ ieškinys, turintis akivaizdžius trūkumus, kurių nepašalinus, apskritai negalėjo būti priimtas. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo aiškintasi aplinkybių, susijusių su 2010 m. birželio 4 d. statybos leidimo Nr. 362 gavimu, kurios yra reikšmingos nustatant tikruosius šalių ketinimus bei žalos (ne)atsiradimo faktą.
34. Ieškovai UAB „Ripovila“ ir P. B. patikslintu ieškiniu, Vilniaus apygardos teisme gautu 2014 m. sausio 27 d., teismo prašė iš atsakovo G. B. UAB „Ripovila“ naudai priteisti 418 321 Lt žalos atlyginimą natūra, įpareigojant G. B. perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr. 1 (t. 4, b. l. 6-10). Patikslintame ieškinyje papildomai nurodoma, kad 2000 m. su atsakovu buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis dėl bendro daikto sukūrimo, kuri atitinka 1964 m. CK įtvirtintą jungtinės veiklos sutarties teisinį reguliavimą; taip pat nurodė, kad iki 2010 m., kol buvo pastatytas ginčo objektas (dviejų butų namas), bendrovė į statybas investavo mažiausiai 418 321 Lt (dėl to ieškinio suma padidinta), o atsakovas nesąžiningais veiksmais atsisakęs įregistruoti ginčo objektą kaip bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat 2010 m. birželio 4 d. savo vardu gavęs statybos leidimą Nr. 362 ir statybas įregistravęs kaip savo asmeninę nuosavybę, pažeidė fiduciarines pareigas, bendrovei sukėlė žalą (nuostolius).
35. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu ieškovų UAB „Ripovila“ ir P. B. ieškinį atmetė (t. 4, b. l. 210-216). Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl gyvenamojo namo statybos (jungtinės veiklos sutartis neatitinka privalomo rašytinės formos reikalavimo), taip pat, kad už įmonės lėšas įsigytos statybos prekės ir paslaugos buvo naudojamos ginčo objekto statybai.
36. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 5, b. l. 71-78). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – nenustatė, ar buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, jei buvo, tai kokios šio susitarimo sąlygos, kas statė ginčo namą, kokius darbus ir kokia apimtimi (ne)atliko ieškovė UAB „Ripovila“, o kokius atsakovas G. B., iš kieno lėšų buvo pastatytas gyvenamasis namas.
37. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino – UAB „Ripovila“ iš atsakovo priteisė 121 154,13 Eur dydžio žalos atlyginimą, nustatęs, kad įmonės lėšos be teisėto pagrindo buvo panaudotos atsakovui priklausančio ginčo objekto statybai, taip pat 4 644,8 Eur bylinėjimosi išlaidų (žr. į. šios nutarties 8–22 p.).
38. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir atsakovas, prašydamas sprendimą panaikinti, ir ieškovė UAB „Ripovila“, atstovaujama direktoriaus P. B., prašydama pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo dalį dėl 121 154,13 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo nurodant, kad atsakovas įpareigotinas žalą atlyginti natūra ir perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį ginčo objekto; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; taip pat pašalinti sprendimo motyvus, susijusius su civilinės atsakomybės taikymu P. B.. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus. Pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatyta.

Dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo

39. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas G. B. procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, teisme gautame 2012-06-15 (t. 2, b. l. 123); dublike (t. 2, b. l. 132); baigiamosiose kalbose (t. 5, b. l. 148), atsižvelgiant į ieškovų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, grindžiamą bendrovės lėšų panaudojimu ginčo objekto statybai nuo 2001 m. iki 2010 m., taip pat ieškovo P. B., kaip bendrovės akcininko ir atitinkamais laikotarpiais bendrovės vadovo, statusą, teismo prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį.
40. Pirmosios instancijos teismui netenkinus atsakovo G. B. prašymo taikyti ieškinio senatį, apeliantas skunde kvestionuoja teismo motyvus dėl ieškinio senaties netaikymo, nurodydamas, kad UAB „Ripovila“ žinojo apie išlaidas namo statybai nuo pat pradžių, o į teismą su ieškiniu kreiptasi tik 2012 m. balandžio 16 d., todėl ieškinys galėjo būti tenkinamas tik dėl dalies medžiagų ginčo objektui statyti pirkimo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 16 d. iki 2010 m. sausio 1 d.
41. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014). CK 1.125 straipsnyje reglamentuojami ieškinio senaties terminai. CK 1.125 str. 8 d. įtvirtinta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.
42. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas G. B. pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais netenkintas jo prašymas taikyti ieškinio senatį, kvestionuoja dėl netinkamai nustatyto ieškinio senaties terminio pradžios momento, todėl šiuo atveju aktualus senaties termino pradžios skaičiavimo atskaitos taškas, sprendžiant apeliacinio skundo argumento pagrįstumą dėl praleistos ieškinio senaties ir jos taikymo bei pasekmių.
43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių teisinis įvertinimas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-447/2008).
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad pirminį ieškinį, kuris Vilniaus apygardos teisme gautas 2012 m. balandžio 16 d., pateikė ieškovas P. B., prašydamas trečiajam asmeniui UAB „Ripovila“ iš atsakovo G. B. priteisti 384 373,61 Lt dydžio žalos atlyginimą, t. y. ieškinio reikalavimais buvo siekiama naudos UAB „Ripovila“. Pažymėtina, kad UAB „Ripovila“ – juridinis asmuo, kuris įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 str. 1 d.). Pagal į bylą pateiktus UAB „Ripovila“ įstatus matyti, kad bendrovės valdymo organus sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracija (įstatų 5 d.), o viena iš administracijos vadovo funkcijų – atstovauti bendrovei teisme ir kitose institucijose (įstatų 5.35.4 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad būtent bendrovės administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris atstovauja įmonei, atsako už įmonės kasdieninės veiklos organizavimą, veikia bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis.
45. Kaip nustatyta prie bylos faktinių aplinkybių, UAB „Ripovila“ vadovas laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. buvo atsakovas G. B. o nuo 2011 m. gruodžio 29 d. – ieškovas P. B. (žr. į šios nutarties 28 p.). Įmonės vadovų pasikeitimas kartu lemia ir atitinkamą laiko tarpą, reikalingą susipažinti su įmonės dokumentais, buhalterine apskaita.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, t. y. UAB „Ripovila“, kaip juridinio asmens, statusą ir jos galimybę ginti savo teises, vadovų pasikeitimo aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atskaitos tašku 3 metų ieškinio senaties terminui skaičiuoti pasirinkęs 2011 m. gruodžio 29 d. ir sprendęs, kad ieškinio senaties terminas, į teismą su ieškiniu kreipusis 2012 m. balandžio 16 d., nepraleistas, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas pagal byloje esančius duomenis ir nustatytus faktus, jas aiškinančią teismų praktiką, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senatį (CPK 185 str.).

Dėl šalis siejusių santykių ir apeliantės UAB „Ripovila“ žalos atlyginimo natūra reikalavimo

47. Apeliantė UAB „Ripovila“ apeliacinės instancijos teismo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jai priteistas žalos atlyginimas pinigais, įpareigojant atsakovą G. B. žalą atlyginti natūra, perduodant ½ dalį ginčo pastato. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.281 str. 1 d. ir CK 6.237 str. turėjo atsakovę įpareigoti žalą atlyginti natūra, ieškovei sutikus, o atsakovui neginčijus, kad toks žalos atlyginimo būdas ir vertė atitinka ieškinyje pareikštą 121 154,13 Eur žalos atlyginimo reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.
48. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovai reikalavimą iš atsakovo įmonei priteisti 418 321 Lt žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą G. B. perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr. 1, grindė neva 2000 metais šalių (P. B., tuometinio UAB „Ripovila“ vadovo ir atsakovo G. B.) sudaryta jungtinės veiklos sutartimi. Ieškovų teigimu, atsakovo įnašas į bendrą veiklą buvo žemės sklypas, UAB „Ripovila“ įnašo dalis – ginčo namo statybai nupirktos ir panaudotos įvairios statybinės medžiagos, įrenginiai, baldai ir pan., o jungtinės veiklos rezultatas – pastatytas dviejų butų ginčo namas atsakovo žemės sklype (t. 4, b. l. 88), kurį pardavus, gautos lėšos turėjo būti skirstomos akcininkams kaip dividendai (t. 1, b. l. 3).
49. Byloje neginčijama, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties sudaryta nebuvo, o ieškovai žodinės jungtinės veiklos sudarymo faktą įrodinėjo artimais bendrovės akcininkų ir steigėjų bei atitinkamais laikotarpiais – bendrovės vadovų, asmeniniais tėvo-sūnaus santykiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi (t. 5, b. l. 71-78, taip pat žr. į šios nutarties 36 p.), grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju jungtinės veiklos sutarčiai taikomi 1964 m. CK 41-43 straipsnių reikalavimai (sutarties formos reikalavimai) bei 472-474 straipsnių nuostatos (jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančios normos). CK 1964 m. CK 472 str. numatė, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; CK 474 str. 1 d. nustatyta, kad tam, jog būtų pasiektas CK 472 str. nurodytas tikslas, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. 1964 m. CK 474 str. 2 d. įtvirtinta, kad bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.
50. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, taip pat atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju 2000 metais sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, todėl, atitinkamai, negalima taikyti ir šios sutarties teisinių pasekmių. Būtent dėl to atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa (butas) Nr. 1. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kitaip vertinti susiklosčiusių aplinkybių pagal galiojusį teisinį reguliavimą nėra pagrindo, todėl atitinkamai ir atlyginti žalą natūra.
51. Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas nagrinėjamu atveju neatėmė teisės jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 6 d.), taip pat nelėmė automatinio tokios sutarties negaliojimo, tačiau nesant rašytinės sutarties ir šalims teikiant visiškai prieštaringą siejusių santykių vertinimą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai spręsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi ne tik rašytinės formos reikalavimo, bet ir neatpažįstami kiti jungtinės veiklos sutartį kvalifikuojantys požymiai, t. y. iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų negalima daryti išvados dėl aiškiai sutarto (sulygto) jungtinės veiklos sutarties rezultato, bendro tikslo, įnašų, jų proporcijų (įnašai neidentifikuoti), o jei jie laikytini lygiais – bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo klausimo. Nors apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog byloje nėra duomenų apie turto rinkos vertę, o pagal apeliaciniame skunde pateiktus paskaičiavimus ½ ginčo objekto (105 218,95 Eur) vertė paskaičiuota mažesnė nei teismo priteista suma žalai atlyginti, tačiau apeliantė vadovaujasi 2010 metų duomenimis, o ginčo turto rinkos kainos apskaičiavimas apeliantės pasirinktu būdu negali būti vertinamas kaip pagrįstas objektyviais įrodymais, juolab, kad P. B., 2015 m. kreipdamasis į VMI nurodė, kad viso ginčo objekto vertė yra ne mažesnė kaip 580 000 Eur (t. 5, b. l. 100-101); be to, teismas turto vertės klausimą nagrinėjo jungtinės veiklos sutarties aspektu, o aukščiau nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtino ieškovų pozicijos, jog nagrinėjamu atveju 2000 metais buvo sutarta būtent dėl jungtinės veiklos sutarties, nesant jokių faktinių tokio susitarimo požymių. Pažymėtina, kad ieškovai nuosekliai laikėsi pozicijos, jog šalių tikslas buvo pastačius ginčo objektą ir jį pardavus sumas pasidalinti kaip dividendus, t. y. tikslas buvo siejamas su pajamų, gautų pardavus turtą, padalijimu, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, tokiu atveju lieka neaptartas atsakovo nuosavybės teisės į žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo objektas, perleidimo klausimas. Taigi, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis tinkamai įvertino šalis siejusius santykius ir pagrįstai konstatavo, nesant pagrindo taikyti jungtinės veiklos sutarties pasekmių, atitinkamai ir spręsti klausimo dėl žalos atlyginimo natūra.
52. Taip pat teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo sutikti su apeliantės teigimu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovaudamasis CK 6.281 str. 1 d. bendrovei priteisti žalą natūra, o ne pinigais dėl to, kad atsakovas neginčijo, jog toks žalos atlyginimo būdas ir vertė atitinka ieškinyje pareikštą 121 154,13 Eur dydžio žalos atlyginimo reikalavimą. Pirma, kaip minėta, tenkinti reikalavimą atlyginti žalą natūra, nenustačius, kad šalis siejo jungtinės veiklos sutartis, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo; antra, iš atsakovo G. B. procesiniuose dokumentuose dėstytų argumentų ir reikalavimų matyti, kad jis apskritai nesutiko su ieškovų reikalavimais dėl žalos atlyginimo (nei pinigine išraiška, nei natūra), todėl ieškovų nurodomas argumentas dėl to, kad atsakovas neginčijo tokio reikalavimo, laikytinas teisiškai nereikšmingu; trečia, ginčo dėl to, kad žemės sklypas, ant kurio pastatytas ginčo objektas, pagal byloje esančius duomenis (nekilnojamojo turto registro išrašus, teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir kt.) priklauso atsakovui, nėra; ketvirta, CK 6.281 str. 1 d. žalos atlyginimo būdai (atlyginimas natūra arba kompensavimas pinigais) įvardyti kaip alternatyvūs reikalavimai, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bendrovei nuostolių atlyginimą pinigais taikė dėl bylos faktinių aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo, t. y. konstatavus nesant sudarytos jungtinės veiklos sutarties dėl bendro objekto sukūrimo ir jį pardavus – lėšų pasidalijimo, tačiau nustačius, jog ginčo objekto statybai buvo naudojamos medžiagos ir paslaugos, už kurias apmokėta UAB „Ripovila“ lėšomis tam nesant teisėto pagrindo (ne įmonės interesais), todėl 418 321 Lt suma, panaudota namo statybai, naudą iš to gavus atsakovui, įmonei priteista iš atsakovo (CK 2.87 str., CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str., CK 6.6 str. 4 d.).
53. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas žalą natūra turėjo priteisti vadovaudamasis CK 6.237 str. pagrindu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios normos taikymas (be aukščiau išdėstytų motyvų) bet kokiu atveju nelemtų žalos atlyginimo natūra taikymo, atsižvelgiant į tai, kad patys ieškovai byloje įrodinėjo (visų pirma teikdami PVM sąskaitas faktūras, taip pat finansinės atskaitomybės dokumentus ir kt.), kad ginčo objekto statybai už įmonės lėšas buvo perkamos įvairios statybinės medžiagos, o pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino konstatavęs, kad buvo panaudotos lėšos (už jas pirktos prekės ar paslaugos) ginčo objekto statybai, esant tam tikriems šalių susitarimams, bet ne jungtinės veiklos sutarčiai. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016). Nagrinėjamu atveju žala iš atsakovo priteista remiantis vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. nustačius, kad įmonei žala padaryta neteisėtais vadovų, kuriuos su įmone sieja fiduciariniai santykiai, veiksmais, o ne fizinio asmens, kaip tokio, nepagrįstu praturtėjimu. Be to, patys ieškovai žalos atlyginimą kildino remdamiesi vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Šių motyvų pagrindu atmestinas apeliantės argumentas dėl CK 6.237 str. nuostatų taikymo.
54. Taigi, aukščiau nustatytos aplinkybės (neįrodytas jungtinės veiklos sudarymo faktas, žemės sklypo, kuriame pastatytas ginčo objektas, nuosavybės teisių priklausymas atsakovui asmeninės nuosavybės teise ir kt.) ir teisiniai motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuponuoja išvados dėl pagrindo žalą atlyginti natūra, todėl apeliantės prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, įpareigojant žalą iš atsakovo priteisti natūra, netenkintinas.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo ir priteistinos žalos dydžio

55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad 418 321 Lt suma (patirtos žalos dydis ir faktas, nustatytas pagal byloje esančius įrodymus) be pagrindo buvo panaudota ne įmonės veikloje, o dėl to iš esmės kalti tiek P. B., tiek G. B. (įmonei vadovavę laikotarpiu nuo 2000 iki 2010 m., už kurį ir kildinama žala), tačiau nustačius, kad faktinę naudą yra gavęs atsakovas, 418 321 Lt suma, bendrovei priteista iš atsakovo.
56. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 str. ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje ne sykį pabrėžta, kad įmonės vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). 
57. Apeliantas G. B., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo bendrovei iš atsakovo priteistas 418 321 Lt dydžio žalos atlyginimas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, tokį sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis, o ne įrodytais faktas, nes byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad 418 321 Lt suma (už ją įsigyjant prekes ir paslaugas), buvo naudojamos būtent ginčo objekto statyboje, t. y. nenustatyti ne tik jo neteisėti veiksmai, bet ir žalos faktas, o įrodinėjimo pareiga nepagrįstai buvo perkelta atsakovui.
58. Pagal CPK 185 straipsnį įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-458/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų (duomenų) spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo apeliantui.
60. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės patirtos žalos fakto, įvertino byloje esančius duomenis (P. B. ir G. B. vadovavimo įmonei laikotarpius, pateiktas PVM sąskaitas faktūras, sutartis, rašytinius įmonių-tiekėjų, transporto priemonių vairuotojų patvirtinimus, UAB „Tezaurus auditas“ ataskaitą), šalių paaiškinimus, o žalos dydžiui pagrįsti rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime (c. b. Nr. 2-1040-110/2014), kurioje G. B. teismo prašė pripažinti negaliojančiu UAB „Ripovila“ 2013 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, kuriuo patvirtinta bendrovės 2012 m. finansinė atskaitomybė ir 2012 metų pelnas (nuostolis). Pažymėtina, kad šioje byloje dalyvavo tie patys asmenys (ieškovas G. B., atsakovė UAB „Ripovila“ ir trečiasis asmuo P. B.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi paliktas nepakeistas, kasacinį skundą atsisakyta priimta (CPK 179 str. 3 d.)) nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą dėl žalos priteisimo iš G. B..
61. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Tezaurus“ pagal konsultacijų teikimo sutartį Nr. K1116 sudarytą su UAB „Ripovila“, atliko UAB „Ripovila“ tiekėjų išrašytų PVM sąskaitų faktūrų peržiūrą tam, kad būtų identifikuotos konkrečios sąskaitos pagal UAB „Ripovila“ nurodytą objektą – dvibutį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat paskaičiuotų bendrą pagal tokias sąskaitas įsigytų medžiagų ir kitų prekių bendrą sumą. Ataskaitoje nurodyta, kad medžiagos už 30 520,31 Lt galėjo būti panaudotos UAB „Ripovila“ teikiamoms tinkavimo paslaugoms, tačiau likusios medžiagos, prekės ir paslaugos bendrai 493 808,02 Lt sumai negalėjo būti panaudotos UAB „Ripovila“ teikiamoms tinkavimo paslaugoms, o prekių įsigijimo chronologija atitinka namo statybos eiliškumą. 2013 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole (t. 4, b. l. 81), svarstant klausimą dėl 2012 m. bendrovės metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo ir pelno paskirstymo, P. B. pažymėjo, kad atlikus auditą, buvo pastebėtos ir ištaisytos retrospektyviai klaidos, koreguojant 2012 metų finansinių ataskaitų lyginamąją informaciją. Atkurtos ankstesniais metais (2000-2011 metais) nurašytos įmonės atsargos 418 321 Lt sumai, dėl to padidėjo įmonės turtas ir 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis sudarė 528 902 Lt. Ankstesniais metais nurašytos įmonės atsargos buvo panaudotos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai, tam, kad būtų parduotas, todėl turėjo būti kaupiamos kaip nebaigta statyba, o ne nurašytos į bendrovės veiklos sąnaudas. G. B. kreipusis su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 2014 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susitarimo sprendimo patvirtinti UAB „Ripovila“ 2012 m. finansinę atskaitomybę ir 2012 m. pelną (nuostolį) perkelti į kitus metus, pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, remdamasis tiek minėta UAB „Tezaurus auditas“ ataskaita, tiek ir kitais įrodymais, iš kurių spręsta, jog įmonės lėšomis nuo 2000 m. buvo nupirktos įvairios namo statybai būtinos statybinės medžiagos, šiltinimo medžiagos, langai, durys, santechninė įranga, aplinkos tvarkymo gaminiai, buitinė technika. Taip pat teismo buvo įvertintos ir kt. sąskaitos faktūros, iš kurių buvo padaryta išvada, jog jose pristatymo, iškrovimo ar darbų atlikimo adresas – (duomenys neskelbtini), sutartis pasirašė G. B. įmonės vardu ir kt. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Ripovila“ ataskaitoje, neteisingai nurašant statybai panaudotas žaliavas ir medžiagas į tinkavimo paslaugų savikainą, per laikotarpį nuo 2000 iki 2011 m. nepagrįstai buvo sumažintos bendrovės pajamos 418 321 Lt, o šių klaidų ištaisymas atliktas vadovaujantis įstatymų reikalavimų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jame taip pat nurodyta, kad UAB „Ripovila“ 2000-2011 metais pirko medžiagas, prekes ir rangos paslaugas, o medžiagų ir prekių atvežimo, paslaugų suteikimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad UAB „Ripovila“ 2000-2011 m. už 493 808,02 Lt įsigijo medžiagų, prekių ir paslaugų, kurios galėjo būti panaudotos namo statybai ir kurios nėra susijusios su įmonės suteiktomis tinkavimo paslaugomis, o medžiagos, prekės ir paslaugos buvo panaudotos namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai ir įrengimui, atsižvelgiant į tai buvo pagrįstai buvo ištaisyta apskaitos klaida. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis atskirame šalių ginče nustatytais faktais, sprendė dėl įmonei padarytos 418 321 Lt žalos dydžio.
62. CPK 12 str. nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 . nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 . nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
63. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatuodamas esant žalos padarymo faktą ir vertindamas jos dydį, vadovavosi ne tik aukščiau minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau ir vertindamas byloje esančius įrodymus, jų visetą, t. y. ieškovų pateiktas PVM sąskaitas faktūras (ir jų pagrindu parengtą suvestinę), jų turinį, patvirtinančias statybinių medžiagų įsigijimą, kitus rašytinius įrodymus (tiekėjų, transporto priemonių vairuotojų patvirtinimais dėl statybinių medžiagų ir gaminių pristatymo vietą), identifikavo asmenis, pasirašiusius sąskaitas faktūras ir sudariusius sutartis) bei kt. Aplinkybių dėl teismo netinkamai atskleisto šių įrodymų turinio nenustatyta (CPK 185 str.), o apeliantas G. B. apeliaciniame skunde minėtų duomenų ir jų pagrindu padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ginčo objekto statybai buvo naudojamos medžiagos ir paslaugos, už kurias, nesant pagrindo, apmokėta įmonės lėšomis, nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 str.). Nors skunde teigiama, kad įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, nėra pakankami žalos dydžiui ir faktui konstatuoti, tačiau, ginčui esant dėl panaudotų lėšų ginčo objekto statybai kilmės, laikytina, kad atsakovas, siekdamas paneigti ieškovų į bylą pateiktus duomenis apie statybinių medžiagų įsigijimą įmonės lėšomis, dalies jų pristatymą ginčo objekto adresu ir kt., turėjo (galėjo) pateikti priešingus įrodymus, t. y. PVM sąskaitas faktūras ar kitus įrodymus, pagrindžiančius, kad jis, kaip fizinis asmuo (o ne įmonės vadovas), pirko prekes, apmokėjo už paslaugas, susijusias su ginčo objekto statyba. Į bylą pateiktos deklaracijos, sutartys, rašytiniai paaiškinimai, nagrinėjamu atveju nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais lėšų ginčo objekto statybos kilmei nustatyti, be to, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų užbaigta ginčo objekto statybos procedūra (CPK 178 str.). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas, priešingai nei teigia apeliantas, atitinka aukščiau nurodytą teismų praktiką, o byloje esančių duomenų visetas (pateiktos PVM sąskaitos faktūros, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo adresai, patvirtinimai apie jų pristatymą, suteikimą ginčo objekto adresu, UAB „Tezaurus auditas“ ataskaita ir kt. į bylą pateikti įrodymai) pagal civiliniame procese vyraujančią tikėtinumo taisyklę, nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą spręsti, jog už įmonės 418 321 Lt lėšas pirktos medžiagos buvo panaudotos ginčo objekto statybai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad 418 321 Lt dydžio bendrovės lėšų suma tikėtinai buvo panaudota statant ginčo objektą.
64. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad G. B. neigė esant jo neteisėtus veiksmus iš esmės remdamasis tuo, kad, jo teigimu, byloje neįrodyta, jog ginčo objektas buvo statytas panaudojant įmonės lėšas. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, ir nagrinėjamu atveju byloje nustačius įmonei padarytos žalos faktą ir dydį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats atsakovas ne sykį teigė, jog medžiagos ginčo objekto statybai buvo naudojamos nesant jokios sutarties, medžiagų nurašymo aktų, akcininkų sprendimo, nors ilgą laiko tarpą, kuomet buvo vykdoma ginčo objekto statyba naudojant už įmonės lėšas įsigytas prekes, įmonės vadovu buvo būtent atsakovas. Taigi, nenustačius teisėto įmonės lėšų panaudojimo pagrindo bei esant nustatytam žalos faktui (lėšų panaudojimą asmeninio namo statybai) pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė apie atsakovo veiksmų neteisėtumą bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir žalos (CPK 185 str.).
65. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama G. B. apeliaciniame skunde, byloje esančių įrodymų pakanka jo civilinei atsakomybei taikyti, o pirmosios instancijos teismo motyvai, grindžiami bylos duomenų visetu, nepaneigti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. B. valdymo laikotarpiu įmonės lėšos buvo naudojamos ne jos veikloje, o jam nepateikus priešingų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo objektas buvo statomas iš asmeninių lėšų, įmonei padaryta 418 321 Lt dydžio žala, kuri turi būti atlyginama.
66. Apeliaciniame skunde apeliantė UAB „Ripovila“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl P. B. neteisėtų veiksmų neparemta byloje surinktais įrodymais, be to, dėl P. B. civilinės atsakomybės taikymo byloje nebuvo pareikštas reikalavimas, todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl P. B. veiksmų pažeidė CPK 265 str. 2 d. normą. Dėl to prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti motyvus, susijusius su P. B.,  kaip įmonės vadovo, veiksmų vertinimu.
67. Bylos duomenys patvirtina, kad į teismą su pirminiu ieškiniu į teismą kreiptasi 2012-04-13 (ieškovas- P. B., atsakovas – G. B., trečiasis asmuo UAB „Ripovila“), patikslintame ieškinyje, teisme gautame 2012-05-22, ieškove nurodyta UAB „Ripovila“, atsakovas – G. B.), tačiau ieškinio reikalavimai (išskyrus ieškinio sumos padidinimą) išliko tie patys, t. y. buvo prašoma atlyginti žalą (pradžioje pinigais, paskui - natūra) bendrovės naudai. Ieškovai žalos atlyginimą kildino iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kuomet laikotarpiu nuo 2000 iki 2010 m. buvo statomas ginčo objektas už bendrovės lėšomis pirktas prekes ir paslaugas, tačiau ginčo objekto neįregistruojant ir bendrovės vardu. Kaip minėta, įrodinėjant civilinės atsakomybės taikymo sąlygas reikalinga įrodyti CK įtvirtintų sąlygų visetą (žr. į. šios nutarties 56 p.). Per minėtą 2000-2010 m. laikotarpį bendrovės vadovais buvo tiek ieškovas, tiek atsakovas, todėl teismas, vertindamas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir spręsdamas dėl žalos egzistavimo fakto pagrįstai vertino ir P. B. veiksmus. Be to, šis sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių P. B. nesukelia, nes žalos dydis priteistas iš atsakovo, kuris, teismo vertinimu, faktiškai gavo naudą. Nors skunde teigiama, kad sąskaitų faktūrų pasirašymas būnant įmonės vadovu nereiškia neteisėtos veikos, juolab, kad buvo įrodinėjamas žodinis jungtinės veiklos sudarymo faktas, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės šios ieškovų pozicijos nepatvirtino. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, nustačius, kad įmonės lėšos buvo panaudotos ne įmonės veikloje ir tam neturint teisinio pagrindo, o apeliantei šio motyvo neginčijant, pagrįstai sprendė, jog abu įmonės vadovai atliko veiksmus, neatitinkančius fiduciarinių pareigų įmonei vykdymo. Dėl nurodytų priežasčių nesutiktina su skundo argumentu, kad buvo pažeista CPK 265 str. norma, todėl reikalavimas pašalinti motyvus netenkintinas.

Dėl termino apeliaciniam skundui pateikti (ne)praleidimo

68. G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad UAB „Ripovila“ praleido 30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, o nesant pagrindų šį terminą atnaujinti, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.
69. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2016 m. spalio 27 d., taigi terminas apeliaciniam skundui paduoti suėjo 2016 m. lapkričio 26 d. (šeštadienis). Ieškovės UAB „Ripovila“ apeliacinis skundas Vilniaus apygardos teisme gautas 2016 m. gruodžio 1 d. (t. 6, b. l. 193), kuris teisėjos 2016 m. gruodžio 9 d. rezoliucija priimtas. Iš voko, kuriuo buvo siunčiamas apeliacinis skundas, matyti, kad jis paštui pateiktas 2016 m. lapkričio 28 d. (pirmadienis). CPK VII skyriuje, reglamentuojančiame procesinius terminus, nurodyta, kad tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena (CPK 74 str. 5 d.). Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu (CPK 74 str. 7 d.). Atsižvelgiant į nustatytas skundo pateikimo aplinkybes ir CPK įtvirtintą teisinį procesinių terminų skaičiavimo reguliavimą, priešingai nei teigiama G. B. apeliaciniame skunde, laikytina, kad ieškovė apeliacinį skundą pateikė nepraleidusi CPK nustatyto 30 dienų termino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

70. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
71. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. vasario 21 d. (iki paskirto posėdžio) gautas ieškovės (apeliantės) UAB „Ripovila“ prašymas priteisti 941 Eur bylinėjimosi išlaidas (41 Eur žyminis mokestis, 941 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti), patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikta 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ADV Nr. 445/2017 ir 2017 m. vasario 17 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys patirtų išlaidų dydį ir faktą.
72. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantų skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas, ieškovei (apeliantei) gali būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios patirtos už atsiliepimo į apelianto G. B. apeliacinį skundą surašymą (išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo pateikimu ir surašymu nepriteistinos).
73. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias, kaip minėta, turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.11 p.), taip pat apeliantės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, kurioje detalizuoti advokato suteiktos teisinės pagalbos įkainiai už atskirus veiksmus, daro išvadą, kad apeliantei UAB „Ripovila“ iš atsakovo G. B. priteistina 295 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme.
74. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir šalis siejusius faktinius santykius, taikė ir aiškino teisės normas, susijusias tiek su jungtinės veiklos sutartimi, tiek vadovo civilinės atsakomybės taikymu, taip pat tinkamai bei visapusiškai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei jų turinį, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagal apeliacinių skundų argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei (apeliantei) UAB „Ripovila“ (j. a. k. 124255626) iš atsakovo G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 295 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                    Dalia Kačinskienė             

                                                                                   Danguolė Martinavičienė

                                                                                   Vigintas Višinskis