Civilinė byla Nr.
3K-3-368/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 95.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo UAB „Saunų rojus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos
vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams: Vilniaus
miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko
administracijai, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui, UAB „Saunų rojus“, Kūno
kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl
Vilniaus miesto valdybos sprendimo, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo
panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo bei statybų leidimų ir pažymos
panaikinimo; tretieji asmenys: Vilniaus Ozo vidurinė mokykla, Nacionalinė žemės
tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir
statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras, UAB „SEB
VB Lizingas“, UAB „Minoleta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą ir ginčija dėl
žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, priimtų administracinių aktų ir jų pagrindu
sudarytų sandorių teisėtumą; jis nurodo, kad dėl priimtų aktų ir sudarytų
sandorių 4,8446 ha valstybinės žemės neteisėtai panaudos pagrindu 99 metams
perduota naudotis atsakovui Lietuvos olimpiniam sporto centrui, kuris vėliau
panaudos pagrindu naudojamos valstybinės žemės sklypo dalį be teisinio
pagrindo subnuomojo atsakovui UAB „Saunų rojus“. Vilniaus apygardos
vyriausiasis prokuroras pažymėjo, kad individualaus pobūdžio administraciniai
sprendimai priimti tokios kompetencijos neturinčių asmenų, pažeidžiant įstatymų
ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas dėl valstybinės žemės suteikimo panaudai
ir nuomai tvarkos, žemės naudojimo tikslinės paskirties, neparengus detaliųjų
planų ir nesilaikant teisės aktų jų rengimui nustatytų procedūrų; jų pagrindu
sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais, kartu išsprendžiant dėl
neteisėtais aktais ir sudarytais sandoriais atsiradusių teisinių padarinių.
Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras prašė panaikinti: 1) Vilniaus miesto valdybos 1997 m.
gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio
nustatymo“; 2) Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymą
Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros
ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos
olimpiniam sporto centrui“; 3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo
g. 39 detaliojo plano papildymo“; 4) Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. statybos
leidimą Nr. 565/IT-177, išduotą statytojai UAB „Saunų rojus“ hidroterapijos
centro inžinerinei infrastruktūrai statyti; 5) Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. lapkričio 24 d. statybos
leidimą Nr. NS/1809/03-1898, išduotą statytojai UAB „Saunų rojus“
apartamentiniam viešbučiui statyti; 6) Vilniaus apskrities viršininko
administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros
departamento 2004 m. kovo 23 d. pažymą apie nebaigtą statyti (rekonstruoti,
kapitališkai remontuoti) statinį Nr. 101-11.10-205; pripažinti
negaliojančiais nuo sudarymo momento: 1) Vilniaus apskrities viršininko ir
Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Lietuvos olimpinio sporto centro 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės
panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660; 2) Kūno kultūros ir sporto
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto
centro, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ir UAB „Saunų rojus“ sudarytą 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartį ir ją
pakeitusias 2000 m. gruodžio 15 d. dvi sutartis; 3) Kūno kultūros ir sporto
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos olimpinio sporto
centro ir UAB „Saunų rojus“ sudarytą 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės
žemės subnuomos sutartį ir ją pakeitusią 2000 m. gruodžio 15 d. sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m.
rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad Vilniaus m. DŽDT
VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 Vilniaus m. tarybos VK
Kapitalinės statybos valdybai skirtas apie 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, specializuotai sporto mokyklai internatui
(dabar pastatui Ozo g. 39) statyti ir šis šiame 2,4 ha sklype pastatytas 1986
m.; teismas akcentavo, kad Kapitalinė statybos valdyba (vėliau – Respublikos
sportininkų rengimo centras, dabar – Lietuvos olimpinis sporto centras)
mokyklos pastatui statyti ir eksploatuoti faktiškai naudojo 2,4 ha žemės, tačiau, atsižvelgiant į Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr.
2024V, Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr.
3240-01 ir valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660, Lietuvos
olimpinio sporto centro mokyklos statinio sklypo ribos pridedamoje miesto plano
ištraukoje pažymėtos skaičiais 1-26 ir šio sklypo dydis yra 48 466 kv. m (4,8446 ha), jis Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos statiniui eksploatuoti suteiktas panaudai
99 metams. Teismas sprendė, kad pirmiau nurodyti administraciniai aktai ir
panaudos sutartis sudaryti, pažeidžiant tuo metu galiojusio Teritorijų
planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą normą, kuri yra
imperatyvioji; suteikiant panaudai 4,8446 ha žemės, nebuvo parengta detaliojo
plano; sprendimas priimtas Vilniaus apskrities viršininko, t. y. tokios
kompetencijos neturinčio asmens, nes pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos
Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos 1.2.1 punktą tik Lietuvos
Respublikos Vyriausybė galėjo priimti sprendimą suteikti valstybinę žemę
naudotis, kai suteikiamo žemės sklypo plotas yra didesnis kaip 1 ha miestuose.
Teismo vertinimu, šiuo atveju neturėjo būti taikoma pirmiau nurodytu
Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos 2 punkte nustatytos naudojamų
žemės sklypų suteikimo panaudai supaprastintos tvarkos (be Vyriausybės
sprendimo, detaliojo plano ir kt.), nes sklypas nelaikytinas naudojamu nurodytų
teisės aktų reglamentavimo prasme. Dėl tokio teisinio reglamentavimo ir
nustatytų faktinių aplinkybių byloje teismas sprendė, kad Vilniaus m. valdybos
sprendimas Nr. 2024V ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3240-01
naikintini, valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 88K01/98-19660
pripažintina negaliojančia ab initio.
Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos
olimpinio sporto centro ir UAB „Saunų rojus“ 2000 m. rugsėjo 4 d.
sutartimi, 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartimis ir šių
pakeitimo sutartimis ne aukciono būdu 4,8446 ha valstybinės žemės sklypo
Vilniuje,Ozo g. 39, dalis – 1,6392 ha, subnuomos pagrindu ne aukciono
būdu suteikta naudotis UAB „Saunų rojus“ sportininkų reabilitacijos
Hidroterapijos centro pastatams bei universaliai sportinių žaidimų salei
statyti ir naudoti. Panaudos sutarties pripažinimas negaliojančia suponavo
pagrindą teismui pripažinti negaliojančiomis ir šias sutartis, papildomai
nurodžius, kad jomis taip pat pažeistos imperatyviosios valstybinės žemės nuomą
reglamentuojančios teisės normų nuostatos: Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26
d. įstatymo Nr. I-446 redakcija; Žin., 1994, Nr. 34-620) 21 straipsnio 3 dalis,
23 straipsnio 1 dalis, Žemės nuomos įstatymo (1998 m. kovo 24 d. įstatymo Nr.
VIII-679 redakcija; Žin., 1998, Nr. 32-855) 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio
1 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 305 straipsnis, 366 straipsnio 2
dalis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų
valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)
tvarkos 29 punktas, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692
patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai) tvarkos 3 punktą.
Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus m.
savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr.
01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano papildymo“ nuspręsta
papildyti valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detaliojo
plano, patvirtinto Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d.
sprendimu Nr. 449 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių
tikslinimui ir sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“,
užstatymo zoną. Teismo vertinimu, tai reiškė, kad Vilniaus m. savivaldybės
administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983
pakeisti detaliojo plano sprendiniai, nustatantys leidžiamą užstatyti
teritoriją (išplėsta leidžiamo užstatymo zona sklypo dalyje, skirtoje
apartamentinio viešbučio statybai), tačiau detaliojo plano pakeitimai atlikti,
nesilaikant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio
1 dalyje, taip pat Detaliųjų planų rengimo taisyklių 28, 30, 38, 42, 46
punktuose detaliojo planavimo procesui, taip pat jo pakeitimų ar papildymų
tvirtinimui nustatytų reikalavimų (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio
5 dalis, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 45, 55 punktai), t. y. nepateikta
vyriausiojo architekto išvados dėl planavimo sąlygų ir procedūros, neišduota
planavimo sąlygų, neatlikta derinimo ir viešo svarstymo procedūros ir
nepateikta jos ataskaitos, detaliojo plano pakeitimai nepatvirtinti
savivaldybės tarybos arba valdybos (mero), tarybai pavedus, ir kt. Pirmiau
nurodytų įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų neatitinkantį Vilniaus
m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą
teismas pripažino neteisėtu ir panaikino.
Pripažinęs negaliojančiomis pirmiau
nurodytas sutartis, teismas laikė, kad kartu naikintini jų pagrindu atsakovui
UAB „Saunų rojus“ išduoti statybos leidimai – Vilniaus m. savivaldybės
administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. statybos
leidimas Nr. 565/IT-177 hidroterapijos centro inžinerinei infrastruktūrai
statyti ir 2003 m. lapkričio 24 d. Nr. NS/1809/03-1898 apartamentiniam
viešbučiui statyti, taip pat pripažino, kad tokiu atveju atsakovas
UAB „Saunų rojus“ ginčo sklype negalėjo įgyvendinti statytojo teisės, nes
neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti žemę, kaip tai išplaukė iš
Statybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto,
23 straipsnio 6 dalies 2 punkto, kuriuose įtvirtintos normos yra
imperatyviosios, taip pat iš aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu
Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002
„Statybos leidimas“ 15.2. punkto. Teismas pripažino neteisėtais ir panaikino
pirmiau nurodytus statybos leidimus, papildomai akcentavęs, kad 2003 m. lapkričio
24 d. statybos leidimas Nr. NS/1809/03-1898 apartamentiniam viešbučiui
statyti išduotas po ginčo sutarčių nutraukimo ir jų išregistravimo iš
Nekilnojamojo turto registro, t. y. po to, kai UAB „Saunų rojus“
nebeturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti statybai numatytą žemės sklypą.
Papildomą pagrindą naikinti apartamentinio viešbučio statybos leidimą suponavo
taip pat teismo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Vilniaus m. savivaldybės
administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas, taip konstatuojant,
kad apartamentinio viešbučio statyba ir jos techninis projektas prieštarauja
galiojančiam detaliajam planui; tokio statinio neleidžiama statyti (Statybos
įstatymo 2 straipsnio 30 dalis, 20 straipsnio
1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 9 dalis, 27 straipsnio 4 dalies 2
punktas, Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 20 straipsnio 11
dalis). Teismas taip pat panaikino pripažinto neteisėtu statybos leidimo
pagrindu atsiradusius padarinius – Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m.
kovo 23 d. pažymą Nr. 101-11.10-205 apie nebaigtą statyti statinį (jos pagrindu
Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebaigtas statyti apartamentinis
viešbutis).
Nors atsakovas UAB „Saunų rojus“ teigė,
kad prokuroras praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio
terminą skundui dėl ginčijamų individualaus pobūdžio administracinių teisės
aktų pateikti, nes esą prokurorui apie pažeidimus tapo žinoma 2003 m. liepos
mėn., kai jis gavo Seimo kontrolieriaus pažymą, tačiau teismas vertino, jog
ieškinys inicijuotas Kūno kultūros ir sporto departamento ir Vilniaus
apskrities viršininko administracijos pranešimų, kuriuos prokuroras gavo 2007
m. rugpjūčio 7 d. ir 2007 m. rugsėjo 17 d., pagrindu. Prokuroras tyrė
pranešimuose išdėstytą informaciją, atliko procesinius veiksmus; specialisto
išvada „Dėl valstybinio žemės sklypo Ozo g. 39, Vilniuje, suteikimo naudotis
bei jo naudojimosi teisėtumo“ jam pateikta 2007 m. gruodžio 29 d., todėl nuo
šios datos prasidėjo termino eiga; prokuroras kreipėsi į teismą 2008 m. sausio
2 d., nepraleidęs termino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Saunų rojus“ apeliacinius
skundus, 2010 m. sausio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis byloje ir, vertindama atsakovo UAB „Saunų rojus“
apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo byloje,
atsakovo išdėstytą poziciją apie pasyvų šiuo atveju ieškovo elgesį, jam renkant
dokumentus, būtinus ginčui inicijuoti, papildomai nurodė, kad įstatymų nenustatyta bendrųjų ieškinio
senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių, kai ieškinį
pareiškia viešąjį interesą ginantis asmuo, išimčių; prokurorui kiekvienu
konkrečiu atveju reikia surinkti duomenų išvadai, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti,
padaryti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir
galėjo būti surinkti. Prokurorui renkant duomenis taikomas objektyvusis
kriterijus reiškia, kad jis negali delsti, bet privalo veikti pagal jo veiklą
reglamentuojančius aktus. Pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta
ieškinio senaties termino eigos pradžia ir padaryta išvada, kad ieškinys
pateiktas, nepraleidus senaties termino.
Kolegija atmetė atsakovo UAB „Saunų
rojus“ apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas
netinkamai aiškino Žemės įstatymo 21–23 straipsnius, Teritorijų planavimo 17
straipsnio 2 dalies, Vyriausybės nutarimų Nr. 1428, Nr. 987 nuostatas,
galiojusias žemės sklypo suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui
metu, ir visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais
klausimais, taip pat teiginius, kad subjektai ar Lietuvos olimpinis sporto
centras, kurių teisių perėmėjas jis yra, ginčo žemės sklypo naudotojais tapo iki
1995 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428
įsigaliojimo, todėl esą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šį
teisės aktą; kolegija nurodė, kad iki Vilniaus miesto valdybos 1997 m.
gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio
nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio
Ozo g. 39 sklypas yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės sklypo, t. y. iki
sprendimo priėmimo buvo du atskiri 2,4 ha ir 3,2 ha žemės sklypai. Dėl to iki
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo Lietuvos
olimpiniam sporto centrui galėjo būti suteiktas 2,4 ha, bet ne 4,8446 ha, žemės
sklypas, kuris nelaikytinas naudojamu žemės sklypu Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarime Nr. 1428 nustatyto reglamentavimo aspektu. Kolegija taip
pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turėjo būti rengiamas
ginčo sklypo detalusis planas, nors apeliantai teigė, jog tuo metu galiojusių
teisės aktų nebuvo nustatyta reikalavimo parengti tokį planą, kai įstaigos ar
organizacijos naudojamas valstybinės žemės sklypas suteiktas jai panaudai;
tokiu atveju esą naujas žemės sklypas Teritorijų planavimo įstatymo prasme
nebuvo formuojamas, bet vadovaujamasi supaprastinta detaliųjų planų rengimo
tvarka. Šie argumentai, kolegijos vertinimu, nepaneigė pirmosios instancijos
teismo išvados, kad, papildant žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detalųjį planą
nebuvo atliktos visos pagal teisės aktus privalomos detaliojo plano rengimo
procedūros; šiuo atveju svarbu ne tai, kokia, t. y. įprasta ar supaprastinta,
tvarka buvo keičiamas detalusis planas, bet tai, ar buvo atlikti privalomi
veiksmai, turėję užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo
pagrįstumą. Kolegija nenustatė atsakovo UAB „Saunų rojus“ argumentus
patvirtinančių įrodymų, kad detaliojo plano svarstymas su visuomene atliktas
supaprastinta tvarka, raštu pranešant žemės savininkams, kad viešas projekto
svarstymas bus supaprastintas.
Nors atsakovas UAB „Saunų rojus“ nurodė,
kad, perduodant dalį žemės sklypo naudoti ir valdyti UAB „Saunų rojus“, nebuvo
pažeista teisės aktų panaudos gavėjui nustatytų reikalavimų naudotis turtu
pagal sutartį ir jo paskirtį, tačiau, kolegijos vertinimu, pripažinus
negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį,
naikintini jos pagrindu atsiradę padariniai – šiuo atveju – pripažintinos
negaliojančiomis 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartis, 2000 m. rugsėjo 11 d.
valstybinės žemės subnuomos sutartis ir šių sutarčių pakeitimo sutartys.
Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai
išsprendė dėl pripažintų negaliojančiais administracinių aktų ir sandorių
teisinių padarinių.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas
UAB „Saunų rojus“) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties. Bylą nagrinėję teismai netaikė kasacinio
teismo praktikoje suformuotų kriterijų, nustatydami, kada prokuroras
objektyviai turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų išvadai, ar pažeistas
viešasis interesas ir ar reikia jį ginti, padaryti. Taip teismai kartu pažeidė
viešąjį interesą išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą bei
neužtikrino realios pažeistų teisių apsaugos. Prokuroro statusas
suponuoja jam pareigą būti atidžiam ir rūpestingam; jis turi turėti pakankamai
žinių ir įgūdžių tam, kad galėtų efektyviai vykdyti įstatymo pavestas
funkcijas. Ar prokuroras praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą
viešajam interesui ginti, bylą nagrinėjantys teismai sprendžia, įvertinę du
aspektus, t. y. nustatę momentą, kada prokuroras sužinojo apie
administraciniais aktais pažeistą viešąjį interesą, taip pat įvertinę nuo aktų
priėmimo iki ieškinio dėl jų pripažinimo negaliojančiais pateikimo teismui bei
būtinų dokumentų ieškiniui pareikšti surinkimo terminus jų pagrįstumo ir
protingumo aspektu. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kada objektyviai
prokuroras surinko pakankamai duomenų, kad nustatytų viešojo intereso
pažeidimą, bet konstatavo, jog senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo
2007 m. gruodžio 29 d., kai šis gavo specialisto išvadą. Tuo tarpu prokuroras
kreipėsi specialisto išvados, praleidęs vieno mėnesio terminą nuo pranešimų
apie neteisėtus administracinius aktus 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir rugsėjo 17 d.
gavimo; teismai nepagrįstai neįvertino to, kad Nacionalinės žemės tarnybos specialisto
išvada nebuvo esminis dokumentas, teismams sprendžiant dėl ginčijamų aktų
neteisėtumo; teismai rėmėsi kitais dokumentais ir jie prokurorui buvo pateikti
kartu su suinteresuotų asmenų pranešimais apie būtinumą ginti viešąjį interesą.
Teismai neįvertino, ar specialisto išvada iš esmės pakeitė situaciją, ir tik ją
gavus, tapo žinoma apie administraciniais aktais pažeistą viešąjį interesą.
Vadinasi, bylą nagrinėję teismai nenustatė momento, kada prokuroras surinko
pakankamai duomenų, būtinų ieškiniui dėl viešojo intereso pažeidimo pareikšti.
Generalinei prokuratūrai apie tai, kad skundžiami administraciniai aktai
gali būti priimti, pažeidžiant teisės aktus, tapo žinoma dar 2003 m., gavus
Seimo kontrolieriaus 2003 m. liepos 14 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad šis
tikrino Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V
„Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“ teisėtumą ir pažymą
išsiuntė generaliniam prokurorui, siūlydamas nustatyti, ar nėra nusikaltimo
požymių. Prokuroro inicijuota ši civilinė byla pagal Seimo kontrolieriaus
generaliniam prokurorui pateiktus dokumentus. Taigi specialisto 2007 m.
gruodžio 29 d. išvada nėra saistoma specialių, specifinių žinių pateikimo,
negalėjo prokurorui daryti įtakos, priimant sprendimą kreiptis į teismą
viešajam interesui ginti.
2. Dėl valstybinės žemės suteikimo
panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu nustatančių įstatymų ir
poįstatyminių teisės aktų netinkamo aiškinimo ir taikymo bei pažeidimo.
2.1. Dėl Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13
d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos
nuostatų aiškinimo ir taikymo. Teismų išvada, kad sprendimą dėl valstybinės 4,8446 ha žemės
suteikimo panaudai Lietuvos olimpiniam sporto centrui priėmė tokios kompetencijos
neturintis Vilniaus apskrities viršininkas, neatitinka 1995 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos,
kurioje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kai netaikoma reikalavimo, jog
Vyriausybė priimtų sprendimą suteikti miestuose didesnį kaip 1 ha žemės sklypą;
jeigu iki 1995 m. lapkričio 18 d. (iki 1995 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės
nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo) iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms ir
organizacijoms suteiktas šioms faktiškai naudotis žemės sklypas, tai žemės
panaudos sutartys su jos naudotojais sudaromos Tvarkos 1.12–1.14 punktuose
nustatyta tvarka, t. y. savivaldybės merui (valdybai) patvirtinus naudojamo
žemės sklypo dydį. Mero (valdybos) priimto sprendimo pagrindu sudarytas žemės
sklypo brėžinys pridedamas prie žemės panaudos sutarties, sudaromos ne vėliau
kaip per mėnesį; pagal Tvarkos 1.13 punktą valstybinės žemės panaudos
sutartį pasirašo apskrities viršininkas.
2.2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė
ir netinkamai vertino įrodymus, kad Lietuvos olimpinis sporto centras perėmė
teises iš asmenų, kurie buvo žemės sklypo naudotojai iki 1995 m. lapkričio 18
d., t. y. iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428
įsigaliojimo. Kad ginčo žemės sklypas nebuvo naujas, byloje patvirtinama
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1976 m. spalio 25 d. potvarkio Nr. 689
duomenimis, pagal kurį Respublikinio bendro lavinimo sporto mokyklos internato
Vilniuje, Ozo g. statybai skirtas 7,1 ha sklypas. Atsakovai Vilniaus m.
savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino, kad
šiuo atveju nereikėjo rengti detaliojo plano, nes Vilniaus miesto valdybos 1997
m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 2024V nustatytas ne naujo, bet naudojamo žemės
sklypo dydis pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987
patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos
tvarkos 6 punktą. Lietuvos olimpiniam sporto centrui iš viso 1978–1993 m.
skirta 5,6 ha žemės (Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232
ir Vilniaus mietso valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V).
Teismų išvada, kad ginčo žemės sklypas nelaikytinas naudojamu, kaip tai
nustatyta Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintoje
Tvarkoje, taip pat kad Lietuvos olimpiniam sporto centrui suteiktas didesnis,
nei mokyklai pagal tiesioginę paskirtį reikalingas eksploatuoti sklypas, yra
nepagrįsta, nes neatitinka Tvarkos 3 punkto, 6 punkto 2 dalies, 8.1.2 punktų
nuostatų, taip pat nepagrindžia, koks žemės sklypas būtų protingas ir skirtas
mokyklai eksploatuoti.
2.3. Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1428 patvirtintos Valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos 1.12
punkte nustatyta, kad valstybinės žemės panaudos, kaip ir nuomos, sutartys
sudaromos, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr.
987 patvirtintoje Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir
nuomos tvarkoje. Šiuo atveju nebuvo pažeista šio nutarimo 6 punkto 2 dalyje
nustatytų reikalavimų, nes, jais vadovaudamasi, Vilniaus miesto valdyba,
vietoje išmatavusi sklypus, nustatė, kad Kūno kultūros ir sporto departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos
statinio Ozo g. 39 sklypas yra 48 466 kv. m. Dėl nurodytų argumentų nėra
pagrindo naikinti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr.
2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio nustatymo“ ir Vilniaus
apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 3240-01 „Dėl žemės
sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“.
Taigi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kaip papildomą pagrindą jiems naikinti
nurodė tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr.
2024V šio žemės sklypo ribos nustatytos be parengto ir patvirtinto detaliojo
plano. Tokie teismų argumentai neatitiko Teritorijų planavimo įstatymo 17
straipsnio 2 dalies 2 punkto, kuriame reikalavimas parengti detalųjį planą buvo
saistomas formuojamo naujo žemės sklypo; šiuo atveju buvo nustatomos naudojamo
valstybinio žemės sklypo ribos panaudos sutarčiai sudaryti; tokiu atveju turėjo
būti paisoma kasacinio skundo 2.1 punkte išdėstytos reglamentuotos tvarkos.
3. Dėl teisinėje valstybėje įtvirtintos
universalios įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklės pažeidimo, teismų
praktikos nuostatų šiuo klausimu. Bylą nagrinėję teismai pažeidė esminį teisinės sistemos principą,
kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų
galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas. Tokia šiuo klausimu suformuota teismų
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje V.
Z. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-282/2009; 2010
m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v.
Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010);
3.1. Žemės subnuomos sutarčių
sudarymo metu galioję įstatymai nenustatė draudimo panaudos pagrindais iš
valstybės gautą turtą subnuomoti; tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pripažino,
kad pagal tuo metu galiojusias teisės normas iš panaudos negalėjo atsirasti
subnuomos, nors draudimas panaudos pagrindais gautą turtą subnuomoti
įtvirtintas tik Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo pakeitimo ir papildymo 2006 m. liepos 18 d. įstatymu
Nr. X-771 (Žin., 2006, Nr. 87-3397). Tuo metu galiojusio Žemės
nuomos įstatymo 9 straipsnyje buvo įtvirtintas tik vienas reikalavimas –
nuomotojo, šiuo atveju – panaudos davėjo (Vilniaus apskrities viršininko) –
sutikimas, kuris gautas 2000 m. rugsėjo 18 d., jis teisės aktų nustatyta tvarka
nėra pripažintas negaliojančiu. Kasatoriaus ir atsakovo Lietuvos olimpinio
sporto centro sudarytos subnuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad ši
įsigalioja, jeigu bus gautas panaudos davėjo sutikimas subnuomoti žemę. Nėra
pagrindo pripažinti negaliojančia subnuomos sutartį, jeigu nuomotojo sutikimas
gautas subnuomos sutarties vykdymo metu. Tokių nuostatų laikomasi teismų
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“
v. UAB „Gazolita“, bylos Nr. 3K-3-176/2006).
3.2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė
į tai, kad Lietuvos olimpinis sporto centras iš subnuomos negavo turtinės
naudos; mokestis už naudojimąsi žeme buvo mokamas į Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetą, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d.
nutarime Nr. 602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių,
išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“ ir buvo nurodyta
Vilniaus apskrities viršininko sutikime dėl žemės subnuomos. Vilniaus miesto
savivaldybė šiuo metu Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme iškėlė
kasatoriui civilinę bylą dėl nesumokėto 67 242,39 Lt nuomos mokesčio, taip
patvirtindama sudarytą valstybinės žemės subnuomos sutartį.
3.3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai
pripažino, kad, ginčo subnuomos sutartimi perdavus kasatoriui naudoti ir
valdyti dalį žemės, buvo pažeisti 1964 m. CK 305 straipsnyje, 366 straipsnio 2
dalyje nustatyti reikalavimai, jog panaudos gavėjas privalo panaudos pagrindais
perduotu turtu naudotis pagal sutartį ir jo paskirtį. Lietuvos olimpiniam sporto
centrui suteikto žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis –
mokyklos statiniui eksploatuoti; kasatoriaus ir Lietuvos olimpinio sporto
centro sudarytoje subnuomos sutartyje nustatyta, kad subnuomojamo žemės sklypo
dalį kasatorius gali naudoti sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro
pastatui statyti, laikantis Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais
nustatytų žemės naudojimo sąlygų. Taigi, subnuomos sutartyje įtvirtinus tokias
nuostatas, Vilniaus apskrities viršininko ir Lietuvos olimpinio sporto centro
sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis nebuvo pažeista, juolab kad panaudos
davėjas sutiko, kad kasatoriui subnuomojamos žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39,
dalis būtų panaudota sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatui
statyti.
3.4. Bylą nagrinėjusių teismų
išvada, kad be aukciono kasatoriui negalėjo būti perduota naudoti ir valdyti
dalies valstybinės žemės sklypo, yra nepagrįsta, nes galiojusių teisės aktų
nebuvo nustatyta reikalavimo, subnuomojant panaudos pagrindu gautą žemę,
skelbti viešą konkursą. Teismai netinkamai aiškino ir taikė galiojusio Žemės
nuomos įstatymo nuostatas; šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
valstybinės žemės nuomotojas yra savivaldybės taryba arba apskrities viršininkas.
Šiuo atveju kasatoriui dalį valstybinės žemės išnuomojo valstybinės žemės
panaudos gavėjas, t. y. atsakovas Lietuvos olimpinis sporto centras, todėl
netaikytinos pirmiau nurodyto įstatymo nuostatos dėl nuomos tvarkos.
4. Dėl Teritorijų planavimo įstatymo 23
straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos
1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo
taisyklių 51 punkto aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo pirmiau
nurodytų teisės aktų atitinkamų nuostatų pažeidimą dėl to, kad sprendimą dėl
detaliojo plano papildymo esą priėmė nekompetentingas asmuo, t. y. kad
detaliojo plano papildymai ar pakeitimai turėjo būti patvirtinti savivaldybės
tarybos arba valdybos (mero) tarybai pavedus. Tokia teismų išvada padaryta,
netaikant tuo metu galiojusių teisės aktų ir neatsižvelgus į Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog vietoje
savivaldybės valdybos jos funkcijas turėtų vykdyti savivaldybės administracijos
direktorius. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus detaliuosius planus turėjo
teisę tvirtinti savivaldybės taryba arba administracijos direktorius, tarybai
pavedus, bet ne valdyba. Vilniaus m. savivaldybės administracijos
direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g.
39 detaliojo plano papildymo“, kuriuo pakeisti detaliojo plano sprendiniai,
numatantys leidžiamą užstatyti teritoriją, nepažeidė tuo metu galiojusio
pirmiau nurodyto Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies ir
Detaliųjų planų rengimo taisyklių; Vilniaus m. savivaldybės administracijos
direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983 buvo papildytas ir
tikslintas statybos reglamentas (Detaliųjų planų rengimo taisyklių 56.11
punktas), t. y. išplėsta leidžiama užstatymo zona sklypo dalyje, skirtoje
apartamentiniam viešbučiui statyti; kitų pakeitimų nebuvo daryta, todėl
detalusis planas galėjo ir buvo keičiamas supaparastinta tvarka; tai reiškia,
kad buvo taikyta supaprastinta viešo svarstymo su visuomene tvarka – apie
numatomą rengti projektą skelbiant vietinėse visuomenės informavimo priemonėse
arba raštu pranešant žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, nurodant,
jog viešo projekto svarstymas bus supaprastintas (Teritorijų planavimo įstatymo
17 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis,
Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų
planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 34, 34.1 punktai).
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri patikėjimo teise valdo
valstybei priklausančią greta esančią žemę, ir kaip institucija atlieka
valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, buvo žinoma apie pradėtą žemės
sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, detaliojo plano papildymo procedūrą. Ieškovas
neginčijo ir teismai nepanaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m.
lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 449 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano
sprendinių tikslinimui ir sklypo Ozo g. 39 detaliojo plano sprendinių
tvirtinimo“, todėl šiuo sprendimu patvirtintas detalusis žemės sklypo Ozo g. 39
planas nepanaikintas. Sprendimas galioja. Vadinasi, nėra pagrindo panaikinti
kasatoriui išduotus statybos leidimus, pažymą, kurios pagrindu viešbutis
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės
administracija pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime
argumentuojama, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes pagal
teismų praktiką prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, senaties terminas
skaičiuojamas nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis
interesas. Šioje byloje sprendžiamas ginčas, nors ir susijęs su tam tikrais
individualiais administraciniais teisės aktais, iš esmės yra civilinio teisinio
pobūdžio, todėl šiuo atveju apskritai turėtų būti taikomos CK nustatytas
dešimties metų ieškinio senaties, bet ne ABTĮ nustatytas vieno mėnesio
kreipimosi į teismą, terminas, todėl nėra aktualu, ar terminas skaičiuojamas
nuo 2003 ar 2007 m., nors iš tikrųjų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo
2007 m., kai prokuroras gautų pranešimų pagrindu atliko kompleksinį tyrimą ir
gavo pakankamų duomenų išvadai apie tai, jog ginčo administraciniais aktais ir
sudarytais sandoriais pažeistas viešasis interesas. Sutinkant su nuostata, kad
senaties terminas dėl dalies ieškinio reikalavimų yra pasibaigęs, yra pagrindas
jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), nes ieškiniu iš esmės siekiama
apginti visuomenei svarbius interesus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą
nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino įstatymo ir poįstatyminių teisės
aktų nuostatas, todėl esą netinkamai išsprendė dėl administracinių aktų ir jų
pagrindu sudarytų sandorių, pripažinę juos neteisėtais ir naikintinais. Teismai
teisingai nustatė, kad ginčo aktais ir panaudos sutartimi suformuotas ir perduotas
Lietuvos olimpiniam sporto centrui panaudai ne tas žemės sklypas, dėl kurio
buvo priimtas Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimas, bet naujas,
iki tol neegzistavęs 4,8446 ha sklypas. Dėl to teismai pagrįstai sprendė ir
tinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto
reikalavimą, jog tokiu atveju turėjo būti parengtas detalusis planas.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad sprendimą dėl žemės suteikimo panaudai
suteikė tokią kompetenciją turintis asmuo; teismų išvada šiuo klausimu yra
teisinga, kaip ir tai, jog ginčo aktais ir panaudos sutartimi buvo pažeistos
Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1428 patvirtintos valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos
1.5, 1.6.1 punktų nuostatos, kad iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms ir
organizacijoms į panaudos pagrindais suteikimo žemės sklypo ribas patenka tik
jos naudojamų pastatų bei įrenginių užimta žemė, o šios įstaigos kitai
tiesioginei veiklai reikalinga žemė suteikiama tik tuo atveju, jeigu tai
numatyta detaliajame plane. Minėta, šiuo atveju nebuvo parengta detaliojo
plano, o ginčo aktais ir panaudos sutartimi Lietuvos olimpiniam sporto centrui
suteiktas sklypas daugiau kaip du kartus viršijo jam suteiktą, daugiau kaip keturis
– prašyme nurodytą pageidaujamą gauti, daugiau kaip dešimt – mokyklos pastato
užimamą plotą. Nepagrįstai didelio žemės sklypo perdavimo panaudai Lietuvos
olimpiniam sporto centrui faktą patvirtino tai, kad jis didesniąją ginčo žemės
sklypo dalį išnuomojo privatiems asmenims komercinės paskirties statinių
statybai. Nors kasatorius teigia, kad Lietuvos olimpinis sporto centras ar
subjektai, kurių tiesioginis teisių perėmėjas jis yra, ginčo žemės sklypo
naudotojais tapo iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428
įsigaliojimo, tačiau bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog sklypas
negali būti laikomas naudojamu šio Vyriausybės nutarimo prasme, todėl
netaikytina supaprastintos žemės sklypo suteikimo panaudai tvarkos, kaip tai
nustatyta nutarimu patvirtintos Tvarkos 2 punkte. Iki Vilniaus miesto valdybos
1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio
nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio
Ozo g. 39 sklypas yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės sklypo; bylos
duomenimis, šis sklypas yra naujas, suformuotas vietoje dviejų atskirų,
savarankiškų ir skirtingos pagal naudojimo pobūdį paskirties žemės sklypų.
Vienas jų – 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, Vilniaus
m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 skirtas Vilniaus m.
tarybos VK Kapitalinės statybos valdybai specializuotai sporto mokyklai
internatui (dabar pastatui Ozo g. 39) statyti ir šis šiame 2,4 ha sklype
pastatytas 1986 m.; kitas – 3,2 ha sklypas Ozo g. (Viršuliškių, Ozo ir
Buivydiškių g. kampe) tuo pačiu VK sprendimu, vėliau – 1985 m. rugsėjo 27 d.
sprendimu Nr. 337 ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu
Nr. 2040V skirtas (numatytas išnuomoti) Respublikos sportininkų rengimo centrui
sportininkų ir rinktinių mokomosios treniruočių bazės projektavimui ir
statybai, tačiau šios nebuvo suprojektuota ar pastatyta. Tai, kad Vilniaus
miesto valdyba 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V nusprendė
išnuomoti Lietuvos olimpiniam sporto centrui dar vieną gretimą 3,2 ha sklypą
Ozo gatvėje, nepaneigia to, jog 4,8446 ha ginčo žemės sklypas yra mokyklos
statiniui eksploatuoti naujai suformuotas sklypas, nes, minėta, 3,2 ha sklypas
buvo numatytas išnuomoti kitu, bet ne Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos
pastatui projektuoti, statyti ar eksploatuoti, tikslu. Ieškovas nurodo kitus
nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus ir laiko pagrįstomis byloje padarytas
teismų išvadas.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis
asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos
ministerijos nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog ieškovas praleido
ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti, teismų išvada šiuo klausimu yra
teisinga. Teismų (bendrosios kompetencijos ir administracinių) praktikoje
laikomasi vieningos nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiasi viešąjį
interesą ginantis prokuroras, termino ieškiniui (prašymui) paduoti eigos
pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, jog yra
pažeistas viešasis interesas. Jeigu viešajį interesą ginantis asmuo delsė
atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant
viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą laiką, tai
terminas pareiškimui paduoti skaičiuotinas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo
ir galėjo būti surinkti; taigi termino pradžia skaičiuojama nuo momento, kuris
atsiranda anksčiau. Toks termino kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą,
eigos pradžios ypatumas grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo
logika; prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis; gavęs
informacijos apie asmens, visuomenės ar valstybės teisių ir teisėtų interesų
pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi manyti, jog aktas pažeidžia viešąjį
interesą ir yra pagrindas kreiptis į teismą, jį ginant. Šiuo atveju
nenustatyta, kad prokuroras buvo neaktyvus, nerinko įrodymų ir netikrino jam
2007 m. rugpjūčio 7 d. ir rugsėjo 17 d. pateiktuose raštuose išdėstytų duomenų;
į teismą kreipėsi 2008 m. sausio 2 d. Ginčo situacija sudėtinga, prokurorui
teko surinkti didelį kiekį duomenų, kurie buvo pagrindas suformuluoti ieškinyje
devynis reikalavimus. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai teisingai nustatė, kad valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39,
detaliojo plano pakeitimai ir papildymai turėjo būti atlikti laikantis visų
Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių nustatytų
detaliojo planavimo procesui reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu papildant žemės sklypo detalųjį
planą, nebuvo atlikta privalomo detaliojo plano rengimo, derinimo ir viešo
svarstymo procedūrų. Bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė dėl
administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai netaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotų kriterijų, kada
prokuroras objektyviai turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų išvadai, ar
pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio
senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą; išimtys iš šios bendrosios taisyklės
nustatytos CK ir kitų įstatymų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos
bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista nuosavybės teisės subjekto – valstybės
– nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipėsi ne valstybės
nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, bet prokuroras, t. y. asmuo, kuris
įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka, be kitų, gina pažeistas valstybės
teises ir teisėtus interesus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis,
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje
byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija, I. S. ir kt, bylos Nr.
3K-3-578/2007, pažymėjo, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam
ieškovo, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys,
teises ir pareigas. Kasatorius nurodo, kad Generalinei prokuratūrai dar 2003
m., gavus Seimo kontrolieriaus 2003 m. liepos 14 d. pažymą, tapo žinoma apie
tai, jog skundžiami administraciniai aktai galėjo būti priimti, pažeidžiant
teisės aktus; dėl to kasatorius laiko, kad šiuo atveju teismai neatsižvelgė į
teismų praktikos nuostatas, nes, nenustatę ir neišsiaiškinę, kada prokuroras
objektyviai turėjo ir galėjo surinkti duomenis, reikalingus ieškiniui
pareikšti, pripažino, jog jis nepraleido vieno mėnesio termino
administraciniams teisės aktams ginčyti.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį
kasacinio skundo argumentą. Prie nagrinėjamos bylos yra pridėta Vilniaus
apylinkės prokuratūros byla Nr. 10-2-400-2003, iš kurios matyti, kad 2003 m.
liepos 30 d. prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228
straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti, ar buvusio Vilniaus apskrities
viršininko A. V. veiksmuose nėra tarnybinio nusikaltimo –
piktnaudžiavimo – sudėties požymių; šioje civilinėje byloje teismai turėjo
nustatyti, ar nepraleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas,
kurio pradžia skaičiuotina nuo tada, kai prokuroras turėjo ir galėjo surinkti
pakankamai duomenų išvadai apie viešojo intereso pažeidimą padaryti. Byloje
nėra kitų duomenų, kaip nepagrįstai teigia kasatorius, kad prokurorui apie
viešojo intereso pažeidimus buvo žinoma anksčiau. Taigi šioje byloje teismas
turėjo pagrindą terminą skundui pateikti skaičiuoti nuo 2007 m. gruodžio 29 d.,
kai buvo gauta specialisto išvada „Dėl valstybinio žemės sklypo Vilniuje, Ozo
g. 39, suteikimo bei jo naudojimo teisėtumo“ (T. 1, b. l. 170-191). Pagal
byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad valstybės nuosavybės teisę
įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių, prokuroras pareiškė
ieškinį, gindamas viešąjį interesą (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Teisėjų
kolegija kartu pažymi, kad nustatytu terminu ribojama galimybė ginti pažeistas
teises, taip apsaugant civilinių teisinių santykių stabilumą; vis dėlto šiuo
atveju dėl termino aktams ginčyti sprendžiama, atsižvelgiant į prioritetinę
teisingumo principo ir viešojo intereso – realios pažeistų subjektinių teisių
apsaugos – gynybą, bet ne interesą garantuoti iki teisės pažeidimo buvusių
teisinių santykių stabilumą; kasatorius prašo užtikrinti iš ne teisės
atsiradusius santykius.
Dėl įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų
nuostatų, galiojusių ir nustačiusių valstybinės žemės suteikimą panaudai
Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu, aiškinimo ir taikymo
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai netinkamai taikė ir aiškino valstybinės žemės suteikimo panaudai
Lietuvos olimpiniam sporto centrui metu galiojusių teisės aktų nuostatas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
lapkričio 13 d. nutarime Nr. 1428 Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis
tvarkos“ nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kai netaikoma
reikalavimo, kad Vyriausybė priimtų sprendimą suteikti žemės sklypą didesnį
kaip 1 ha miestuose: jeigu iki 1995 m. lapkričio 18 d. (iki 1995 m. lapkričio
13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo) iš biudžeto išlaikomoms
įstaigoms ir organizacijoms suteiktas šioms faktiškai naudotis žemės sklypas –
žemės panaudos sutartys su jos naudotojais sudaromos Tvarkos 1.12–1.14
punktuose nustatyta tvarka, t. y. savivaldybės merui (valdybai) patvirtinus
naudojamo žemės sklypo dydį. Tokiais atvejais sprendimą dėl žemės sklypo dydžio
priima meras (valdyba), įvertinęs ir patikrinęs žemės sklypo suteikimo
dokumentus, sklypo tikslinę paskirtį, sklype esančio nekilnojamojo turto
teisinį registravimą, faktinį žemės sklypo naudojimą pagal žemės suteikimo
dokumentuose nustatytą veiklos paskirtį ir projekte skirtą, bet nepanaudotą
statiniams sklypo plotą. Sprendimo pagrindu sudarytas žemės sklypo brėžinys
pridedamas prie žemės panaudos sutarties. Savivaldybės meras (valdyba)
potvarkiu patvirtinęs įstaigai ar organizacijai suteikto naudotis žemės sklypo
plotą, turi pranešti šios įstaigos ar organizacijos vadovui, kad jis ne vėliau
kaip per mėnesį sudarytų valstybinės žemės panaudos sutartį. Pagal Tvarkos 1.13
punktą valstybinės žemės panaudos sutartį pasirašo apskrities viršininkas.
Vadinasi, jeigu žemės sklypas, nepriklausomai nuo jo ploto, buvo suteiktas
faktiškai naudotis įstaigoms ar organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto iki
1995 m. lapkričio 18 d., t. y. iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo
Nr. 1428 įsigaliojimo, žemės sklypai suteikiami naudotis šiuo nutarimu
patvirtintos Tvarkos 1.12–1.14 punktuose nustatyta tvarka, t. y. pagal Tvarkos
1 punktą. Vadinasi, šioje byloje teismai privalėjo nustatyti momentą, kada
Lietuvos olimpinis sporto centras ar asmenys, iš kurių šis perėmė teises, tapo
faktiniais žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, naudotojais. Bylą nagrinėję
teismai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad iki Vilniaus miesto valdybos 1997
m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2024V „Dėl sklypo Ozo g. 39 ribų ir dydžio
nustatymo“, nustačiusio, kad Lietuvos olimpinio sporto centro mokyklos statinio
Ozo g. 39 sklypas, kurio ribos pridedamoje miesto plano ištraukoje pažymėtos
raudonomis linijomis ir skaičiais 1-26, yra 4,8446 ha, neegzistavo tokio žemės
sklypo; šis sklypas yra naujas, suformuotas vietoje dviejų atskirų,
savarankiškų ir skirtingos pagal naudojimo pobūdį paskirties žemės sklypų.
Vienas jų – 2,4 ha sklypas Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe, pažymėtas
miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 3-10, Vilniaus m.
DŽDT VK 1978 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 232 skirtas Vilniaus m.
tarybos VK Kapitalinės statybos valdybai specializuotai sporto mokyklai
internatui (dabar pastatui Ozo g. 39) statyti; kitas – 3,2 ha sklypas Ozo g.
(Viršuliškių, Ozo ir Buivydiškių g. kampe), pažymėtas miesto plano ištraukoje
raudonomis linijomis ir skaičiais 1-6, Vilniaus m. DŽDT VK 1978 m. birželio 2
d. sprendimu Nr. 232 (4 punktas), vėliau – 1985 m. rugsėjo 27 d. sprendimu
Nr. 337 ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 2040V
skirtas Respublikos sportininkų rengimo centrui sportininkų ir rinktinių
mokomosios treniruočių bazės projektavimui ir statybai.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis
teismų išvadas, kad iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428
„Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ įsigaliojimo
Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos pastatui Vilniuje, Ozo g. 39,
statyti, vėliau – eksploatuoti, buvo skirtas vienas 2,4 ha žemės sklypas;
miesto plano ištraukoje sklypas pažymėtas raudonomis linijomis ir skaičiais
3-10; mokyklos pastatas yra šiame žemės sklype. Dėl to iki Vyriausybės 1995 m.
lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“
įsigaliojimo naudojamas 2,4 ha, bet ne naujas 4,8446 ha, žemės sklypas, kuris
pažymėtas miesto plano ištraukoje skaičiais 1-26, galėjo būti pagal panaudos
sutartį suteiktas Lietuvos olimpiniam sporto centrui mokyklos pastatui
Vilniuje, Ozo g.39, eksploatuoti taip, kaip buvo nustatyta Tvarkos 2 punkte,
t. y. supaprastinta tvarka (be Vyriausybės sprendimo, detaliojo plano, merui
(valdybai) patvirtinus naudojamo sklypo dydį). Kasacinio skundo argumentai šiuo
klausimu atmestini.
Dėl 2000 m. rugsėjo 4 d. sutarties, 2000
m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutarties pripažinimo
negaliojančiomis
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažinus
negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr.
88K01/98-19660, pagrįstai panaikinti jos pagrindu atsiradę padariniai,
pripažintos negaliojančiomis 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartis, 2000 m.
rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartis ir šių sutarčių pakeitimo
sutartis, sudarytos Lietuvos olimpinio sporto centro, UAB „Saunų rojus“ ir Kūno
kultūros ir sporto departamento, pagal kurias Lietuvos olimpinis sporto centras
nuomos pagrindais ne aukciono būdu suteikė naudotis UAB „Saunų rojus“ 4,8446 ha
valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, dalį – 1,6392
ha, sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatams bei universaliai
sportinių žaidimų salei statyti ir naudoti. Bylą nagrinėję teismai teisingai
konstatavo, kad šiomis sutartimis pažeistos valstybinės žemės nuomą
reglamentuojančios imperatyviosios teisės normos: Žemės įstatymo 21 straipsnio
3 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 4
straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 305 straipsnis, 366
straipsnio 2 dalis. Pagal galiojusius įstatymus kasatorius neturėjo teisės į
valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu. Teisėjų kolegija pripažįsta
nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai konkrečiai
nenurodė, kokia imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista. Kasatorius taip pat
nepagrįstai kasaciniame skunde argumentuoja, kad šiuo atveju teismai pažeidė
įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklę; kad nebuvo įstatymo nustatyto
tokio draudimo sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
tinkamai pritaikytos Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, Žemės
įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos,
kurių esmė yra ta, jog valstybinę žemę fiziniams ir juridiniams asmenims
nustatyta tvarka ir pagrindais galėjo išnuomoti savivaldybės taryba arba
apskrities viršininkas, bet ne valstybinę žemę panaudos pagrindais naudojantis
subjektas.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-983
panaikinimo
Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bylą
nagrinėjusių teismų išvadą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo Ozo g.
39 detaliojo plano papildymo“, kuriuo pakeisti ginčo sklypo detaliojo plano
sprendiniai dėl sklypo leidžiamos užstatymo zonos, ją išplečiant sklypo dalyje,
skirtoje kasatoriaus apartamentiniam viešbučiui statyti. Įsakymas priimtas,
pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5, 8 dalis, 23
straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos
1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo
taisyklių 45, 51, 55 punktų reikalavimus, nes detalusis planas pakeistas,
neatlikus pagal teisės aktus tokiais atvejais privalomų esminių detaliojo plano
rengimo, derinimo, viešo svarstymo, tikrinimo procedūrų, be to, priimtas tokios
kompetencijos neturinčio subjekto sprendimu. Atmestini taip pat kasacinio
skundo argumentai, kad šiuo atveju viešas detaliojo plano svarstymas vyko
supaprastinta tvarka; bylą nagrinėję teismai nustatė, kad detaliojo plano
dokumentų byloje nėra raštiškų pranešimų žemės ir kito nekilnojamojo turto
savininkams, todėl pagrįstai laikė, jog neatlikta viešo detaliojo plano
svarstymo. Kita vertus, Vilniaus miesto taryba nebuvo pavedusi savivaldybės
administracijos direktoriui tvirtinti detaliųjų planų ir jis ginčo įsakymo
priėmimo metu neturėjo tokios teisės.
Pripažinus negaliojančiomis pirmiau
nurodytas valstybinės žemės panaudos ir nuomos sutartis ir panaikinus Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą
Nr. 01A-66-V-983, teismai pagrįstai panaikino šių sandorių ir administracinių
aktų pagrindu išduotus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto
plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. ir 2003 m. lapkričio 24 d.
statybos leidimus, pagal kuriuos kasatoriui leista išsinuomotoje valstybinės
žemės sklypo Vilniuje, Ozo g. 39, dalyje statyti Hidroterapijos centrą ir
apartamentinį viešbutį. Teismų išvados motyvuotos ir pagrįstos įstatymo normų.
Kasatorius negalėjo būti statytojas, nes neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir
naudoti ginčo žemės sklypą, be to, vienas iš leidimų išduotas po to, kai
panaudos ir nuomos sutartys buvo nutrauktos.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų teisiškai nereikšmingų
kasacinio skundo argumentų ir, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą,
kad nėra pagrindo naikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo nutartį, ji paliktina nepakeista.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė
162,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant
atsakovo kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos
teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96
straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Saunų rojus“,
įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys
neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini),
iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, įst. k. (duomenys
neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk.
sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Vilniaus
apskrities viršininko administracijos, įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės
adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys
neskelbtini), iš atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro, įst. k. (duomenys
neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk.
sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš atsakovo
Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
įst. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys
neskelbtini), biudž. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini),
į valstybės biudžetą po 32,50 Lt (trisdešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Sigita
Rudėnaitė
Juozas
Šerkšnas