Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-238/2018
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01028-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Dianai Vorvul,
dalyvaujant prokurorei Jolantai Dedelienei,
nuteistajai V. L., jos gynėjams advokatams Vytautui Sirvydžiui, Kristinai Česnauskienei,
L. A. (asmuo, kurio turtas konfiskuotas), jos atstovui advokatui Ričardui Girdziušui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. L. ir L. A. (asmens, kurio turtas buvo konfiskuotas) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu piniginės lėšos – 75 590,82 Eur, esantys L. A. priklausančioje AB „SEB bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuotos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad žinodama, kad D. B. yra tik formalus akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 37,36 procentų (180058 vienetai) akcijų savininkas, o reali šių akcijų įgijėja ir savininkė yra ji pati, siekdama nuslėpti realų akcijų turėtoją, jų savininku 2009 m. gruodžio 15 d. sutartimi su uždarosios akcinės bendrovės „Žemyn upe“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos vieta. (duomenys neskelbtini)) įformino D. B., o vėliau, žinodama realią akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų vertę ir gaunamą pelną pardavus šias akcijas, ji 2013 m. pabaigoje – 2014 m. sausio mėnesio laikotarpiu surado akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų pirkėją – uždarąją akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini), atstovaujamą D. M.. Po ko ji, siekdama savo naudai įgyti lėšų bei apgaule išvengti turtinės prievolės - mokėtino gyventojų pajamų mokesčio, atsirandančio įforminus akcijų pirkimo - pardavimo sandorį, žinodama, kad A. G. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir pastovių lėšų pragyvenimui, veda asocialų gyvenimo būdą, turėdama jo vardu išduotus jo asmens dokumentus, tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku parengė 2014 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, žinodama, kad A. G. neturi lėšų akcijų pirkimui, šioje sutartyje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A. G. iš D. B. už tuo metu galiojusią valiutą, iš viso 250 000 litų, t. y. 72 405 eurus, įgijo 37,36 procento (180058 vienetus) akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų bei šią sutartį akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti D. B. ir A. G., nieko nežinojusiems apie daromą nusikalstamą veiką. Tuo būdu ji statytiniu akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų savininku įformino A. G. ir visas su šių akcijų tolimesniu pardavimu kylančias mokestines prievoles ir pareigas sumokėti mokesčius perdavė A. G.. Po ko ji akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) patalpose adresu (duomenys neskelbtini), A. G., nieko nesuvokusiam apie daromą nusikaltimą, pateikė pasirašyti tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku jos pačios paruoštą 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje nurodė melagingus duomenis, kad A. G. akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 37,36 procento (180058 vienetų.) akcijų pardavė uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), atstovaujamai direktoriaus D. M., nieko nežinojusiam apie daromą nusikalstamą veiką už tuo metu galiojusią valiutą, iš viso 2 000 000 litų, t. y. 57 9240,04 euro.
1.1. Po ko ji, žinodama, kad piniginės lėšos pardavus akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijas priklauso jai, tačiau norėdama nuslėpti tikrą šių lėšų savininką, 2014 m. sausio 17 d., duodama nurodymus A. G., kuris akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ filiale, esančiame Savanorių pr. 135, Kaune, dalyvaujant jai pačiai, savo vardu atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei visus mokėjimo instrumentus, sąskaitos valdymo ir elektroninio prisijungimo kodus, A. G. atidavė jai. Po ko uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) už parduotas akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijas 2014 m. sausio 17 d. iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinės bendrovės SEB bankas, pervedė į A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje Šiaulių banke tuo metu galiojusia valiuta iš viso 120 000 litų, t. y. 34 754,40 euro, ir iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“, pervedė tuo metu galiojusia valiuta 80 000 litų, t. y. 23 169,60 euro, po to, ji, naudodamasi jai A. G. perduotais nurodytos sąskaitos valdymo ir elektroninio prisijungimo kodais, minėtas pervestas sumas tuo metu galiojusia valiuta, viso 200 000 litų (80 000 + 120 000), t. y. 57 924 eurus, 2014 m. sausio 17 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinėje bendrovėje Šiaulių banke, už anksčiau nupirktas akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijas pervedė D. B. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“, kuris, žinodamas, kad jis yra tik formalus šių akcijų savininkas, o tikroji šių akcijų valdytoja yra V. L. ir pajamos už parduotas akcijas priklauso jai, šias į sąskaitą pervestas lėšas – iš viso tuo metu galiojusia valiuta, 200 000 litų, t. y. 57 924 eurus, išgrynino bei atidavė V. L..
1.2. 2014 m. vasario 28 d. jos nurodymu A. G. Lietuvos centrinėje kredito unijoje, adresu Mickevičiaus g. 15-2, Kaunas, atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) litais ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) eurais, bei visus mokėjimo instrumentus, šių sąskaitų valdymo ir elektroninio prisijungimo kodus, atidavė jai.
1.3. Po ko, 2014 m. kovo 3 d., uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“ į A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvos centrinėje kredito unijoje, pervedė 28 9620 eurų, tuo metu galiojusia valiuta 1 000 000 litų, bei 2014 m. kovo 4 d. uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinėje bendrovėje SEB banke, į A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje Šiaulių banke pervedė tuo metu galiojusia valiuta 800 000 litų, t. y. 23 1696,01 euro. Tuo būdu uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) pervedė A. G. visą sutartimi numatytą sumą, tuo metu galiojusia valiuta 2 000 000 litų, t. y. 579 240,04 euro.
1.4. Po ko ji, siekdama įgyti visas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) A. G. pervestas pinigines lėšas, žinodama, kad šios piniginės lėšos yra gautos įforminus akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, 2014 m. kovo 4 d., Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose, Mickevičiaus g. 15-2, Kaune, A. G. vardu užpildė piniginių operacijų anketą, nurodydama lėšų kilmę „akcijų pardavimas“, bei A. G. vardu užpildė 2014 m. kovo 4 d. tarptautinio mokėjimo nurodymą Nr. 13, kuriame įrašė fiktyvią mokėjimo paskirtį „paskola“, šiuos dokumentus pateikė kartu su ja Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose dalyvavusiam A. G. pasirašyti, kuriam pasirašius šiuos dokumentus, juos pateikė Lietuvos centrinės kredito unijos darbuotojai, kuri pateiktų dokumentų pagrindu iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, į jos nurodymu A. G. vardu akcinėje bendrovėje ,,Šiaulių bankas“ atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 289 607 eurus, tuo metu galiojusia valiuta 999 955,05 lito.
1.5. Po ko ji, naudodamasi A. G. jai atiduotais sąskaitų valdymo ir elektroninio prisijungimo kodais, iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios akcinėje bendrovėje Šiaulių banke, 2014 m. kovo 5 d. pervedė tuo metu galiojusia valiuta 799 000 litų, t. y. 231 406,39 euro, į kitą A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvos centrinėje kredito unijoje, ir, 2014 m. kovo 5 d., melagingai nurodant pervedimo paskirtį „paskola“, pervedė tuo metu galiojusia valiuta 1000 litų, t. y. 289,62 euro, į akcinėje bendrovėje Šiaulių banke esančią A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos ji 2014 m. kovo 5 d., naudodamasi jai A. G. atiduotais sąskaitų valdymo ir elektroninio prisijungimo kodais, nurodydama fiktyvią paskirtį ,,paskola“, pervedė L. A., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, į jos asmeninę mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,DnB bankas“.
1.6. Po ko ji 2014 m. kovo 6 d., Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose, adresu Mickevičiaus g. 15-2, Kaunas, dalyvaujant A. G., A. G. vardu užpildė tris piniginių operacijų anketas: pirmąją anketą 50 000 litų sumai, nurodydama joje lėšų kilmę „akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas už akcijas“; antrąją 100 000 litų sumai, nurodydama joje lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį, ,,nekilnojamo turto įsigijimui“, ir trečiąją anketą 648 608 litų sumai, nurodydama jose lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį, ,,paskola“, A. G., jos nurodymu pasirašius šiuos dokumentus, ji anketas pateikė Lietuvos centrinės kredito unijos darbuotojai, kuri jai pateiktų dokumentų pagrindu, iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, 2014 m. kovo 6 d. paėmė tuo metu galiojusia valiuta 100 000 litų, t. y. 28 962 eurus, ir padavė V. L.. Tuo pačiu metu, banko darbuotojai atspausdinus du mokėjimo nurodymus, bei V. L. paliepimu pasirašius juose A. G., mokėjimo nurodymu Nr. 0000010174 iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, pervedė į akcinėje bendrovėje SEB banke A. G. vardu esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) tuo metu galiojusia valiuta 648 608 litus, t. y. 187 849,86 euro, nurodant paskirtį ,,paskola“, ir mokėjimo nurodymu Nr. 0000010175 iš tos pačios sąskaitos pervedė tuo metu galiojusia valiuta 50 000 litų, t. y. 14 481 eurą, D. B. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“, nurodant paskirtį – „paskolos grąžinimas“, kuriuos pastarasis išgrynino ir, sau pasilikęs tuo metu galiojusia valiuta ne mažiau kaip 13 000 litų, t. y. 3 765,06 euro, pajamų mokesčiui sumokėti, tuo metu galiojusia valiuta 37 000 litų, t. y. 10 715,94 euro, atidavė V. L..
1.7. Po ko V. L., tęsdama nusikalstamą veiką ir žinodama, kad A. G. jokios paskolos iš A. G. negavo, kad paskolos sutartis tarp A. G. ir A. G. yra fiktyvi, siekdama valdyti ir disponuoti A. G. pervestomis lėšomis, A. G., naudodamasi jai perduotais A. G. sąskaitos valdymo ir elektroninio prisijungimo kodais, nurodydama fiktyvų pavedimo pagrindą kaip skolos grąžinimą pervedė L. A., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje SEB banke: 2014 m. kovo 6 d., tuo metu galiojusia valiuta, 348 600 litų, t. y. 100 961,54 euro, bei 2014 m. kovo 7 d. tuo metu galiojusia valiuta 300 000 litų, t. y. 86 886 eurus. Po ko L. A., vykdydama V. L. nurodymus, 2014 m. kovo 10 d., tuo metu galiojusia valiuta, 300 000 litų, t. y. 86 886 eurus, iš nurodytos sąskaitos akcinėje bendrovėje SEB banke pervedė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje „Šiaulių bankas“ bei, iš jos atskaičius banko mokesčius, pervedė tuo metu galiojusia valiuta 299 995,80 lito, t. y. 86 884,79 euro, kuriuos, konvertavusi į JAV dolerius, iš viso 119 267,92 JAV dolerio, 2014 m. kovo 21 d. padėjo kaip kaupiamąjį indėlį į uždarojoje akcinėje bendrovėje Medicinos banke esančią savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o 2014 m. kovo 10 d. į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,SEB bankas“, padėjo kaupiamąjį indėlį tuo metu galiojusia valiuta 300 000 litų, t. y. 86 886 eurus, o likusią dalį lėšų, tuo metu galiojusia valiuta 48 000 litų, t. y. 13 901,76 euro, L. A. išgrynino ir atidavė V. L..
1.8. Po ko V. L., siekdama išgryninti likusius A. G. pervestus pinigus, V. B. vardu parengė 2014 m. vasario 25 d. įgaliojimą atstovauti A. G. ir valdyti pinigus, esančius jo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) akcinėje bendrovėje Šiaulių banke, kuri 2014 m. balandžio 7 d., dalyvaujant kartu V. L., akcinės bendrovės Šiaulių banko patalpose, adresu Laisvės al. 80/ Maironio g. 26, Kaunas, šį įgaliojimą ir užsakymą išgryninti pinigines lėšas 289607 eurus, tuo metu galiojusia valiuta 999 955,05 lito, iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė akcinės bendrovės Šiaulių banko darbuotojai. Po ko V. B., nežinodama apie daromą nusikalstamą veiką, banko darbuotojos paprašyta pateikti A. G. sąskaitoje esančių lėšų kilmę pateisinančius dokumentus, 2014 m. balandžio 10 d., atvykusi į akcinės bendrovės ,,Šiaulių bankas“, esančio Laisvės al. 80/ Maironio g. 26, Kaunas, skyrių kartu su V. L. bei A. G. pateikė fiktyvią V. L. 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartį, kurioje nurodyti melagingi duomenys, kad A. G. paskolina A. G., tuo metu galiojusia valiuta 1 700 000 (vieną milijoną septynis šimtus tūkstančių) litų, t. y. 492 354,03 euro. Tačiau akcinės bendrovės Šiaulių banko darbuotojams kilus įtarimams, lėšų išmokėjimas buvo sustabdytas.
1.9. V. L., žinodama, kad 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartyje tarp A. G. ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) buvo nurodyti melagingi duomenys apie realų akcijų pardavėją ir šiuo sandoriu A. G. pagal 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) gavusiam pinigus, už tuo metu galiojusią valiutą, iš viso 2 000 000 litų, t. y. 579 240,04 euro, nesuvokusiam, kad įforminus šį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį ir už parduotas akcijas gavus pajamas, vadovaujantis 2002 m. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio Nr. 73-3085 17 str. „Neapmokestinamosios pajamos“ 1 d. 30 p., įsigaliojusiu nuo 2014 m. sausio 1 d., ir numatančio, kad „pajamų iš finansinių priemonių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ar išvestinių finansinių priemonių realizavimo, išskyrus tikslinėse teritorijose įsteigtų vienetų išleistas finansines priemones, ir šių finansinių priemonių įsigijimo kainos ir kitų šio Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn bei išvestiniu finansiniu priemonių realizavimu susijusių išlaidų skirtumas, neviršijantis 10 000 litų per mokestinį laikotarpį“, 6 straipsnio ,,Pajamų mokesčio tarifai“ 1 p. nuostatomis“ Pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.“, 27 straipsnio ,,Pajamų mokesčio nuo mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų apskaičiavimas, deklaravimas, sumokėjimas, permokos grąžinimas ir metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimas“ 1 p. nuostatomis „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“. 5 p. nuostatomis ,Nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.", tuo būdu gautos akcijų pardavimo pajamos turi būti deklaruotos pateikiant gyventojo metinę pajamų mokesčio deklaraciją iki 2015 m. gegužės 4 d. (1 - 3 d. d. – nedarbo dienos) ir iki šios dienos turi būti sumokėtas apskaičiuotas mokėtinas pajamų mokestis, A. G. vardu buvo suformuota prievolė sumokėti gyventojo pajamų mokestį, tokiu būdu V. L. pagal 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. kovo 4 d. per A. G. gavusi už parduotas AB ,,Tauras“ akcijas pajamas, tuo metu galiojusia valiuta 2 000 000 litų, t. y. 579 240,04 euro, ir žinodama, kad A. G. šios prievolės neįvykdys, ji pati išvengė gyventojų pajamų mokesčio, iš viso tuo metu galiojusia valiuta 261 000 litų, t. y. 75 590,82 euro.
2. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu V. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad teismo nenustatytoje vietoje, surašydama 2014 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria A. G. iš D. B. už 250 000 litų įgijo 37,36 procentų (180 058 vienetus) akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų ir kurią, nesuprasdami, kad dalyvauja darant nusikaltimą, pasirašė A. G. ir D. B., teismo nenustatytoje vietoje, dalyvaudama surašant 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) iš A. G. už 1 000 000 litų įgijo 37,36 procento (180 058 vienetus) akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų, kurią, nesuprasdami, kad dalyvauja darant nusikaltimą, pasirašė A. G. ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovas, uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. kovo 3 d., 2014 m. kovo 4 d. pervedus A. G. 2 000 000 litų, perėmusi šių pinigų valdymą, naudojimą, disponavimą, pasisavino priklausančius valstybei mokėti gyventojų pajamų mokesčius 75 590,82 euro.
3. V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad siekdama svetimo asmens vardu išgryninti pinigines lėšas, gautas kaip atlygį už parduotas akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijas pagal 2014 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį tarp A. G. ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), 2014 m. kovo 4 d., Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose, adresu Mickevičiaus g. 15 - 2, Kaunas, A. G. vardu užpildė piniginių operacijų anketą, nurodydama lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“, bei A. G. vardu užpildė 2014 m. kovo 4 d. tarptautinio mokėjimo nurodymą Nr. 13, kuriame įrašė fiktyvią mokėjimo paskirtį ,,paskola“, ir šį suklastotą dokumentą pateikė kartu su ja Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose dalyvavusiam A. G. pasirašyti, kuriam pasirašius, jį pateikė Lietuvos centrinės kredito unijos darbuotojai, kuri, remdamasi šiuo dokumentu, iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), V. L. nurodymu atidarytą A. G. vardu akcinėje bendrovėje Šiaulių banke, pervedė 289607 eurus. Tuo būdu V. L. suklastojo bei panaudojo tikrą dokumentą, nurodytą 2014 m. kovo 4 d. tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 13;
3.1. 2014 m. kovo 6 d. Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose, adresu Mickevičiaus g. 15 - 2, Kaunas, A. G. vardu užpildė piniginių operacijų anketas, nurodydama jose melagingus duomenis apie pinigų paskirtį ar kilmę:
3.1.1. pirmąją anketą 50 000 litų sumai, nurodydama joje lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas už akcijas“;
3.1.2. antrąją 648 608 litų sumai, nurodydama jose lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį ,,paskola“, ir šias anketas, kuriose buvo suklastoti įrašai apie lėšų kilmę, pateikė kartu su ja Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose dalyvavusiam A. G. pasirašyti, kuriam pasirašius šiuos dokumentus, juos pateikė Lietuvos centrinės kredito unijos darbuotojai, kuri remdamasi jai pateiktais nurodytais dokumentais mokėjimo nurodymu Nr. 0000010174 iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, pervedė į A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą V. L. nurodymu jo vardu akcinėje bendrovėje SEB banke tuo metu galiojusia valiuta 648608 litų, t. y. 187849,86 euro, nurodant paskirtį „paskola“, ir mokėjimo nurodymu Nr. 0000010175 iš tos pačios sąskaitos pervedė tuo metu galiojusia valiuta 50000 litų, t. y. 14481 eurą, D. B. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,Swedbank‘, nurodant paskirtį „paskolos grąžinimas“. Tuo būdu V. L. suklastojo bei panaudojo tikrus dokumentus - nurodytas dvi piniginių operacijų anketas.
3.2. Tiksliai nenustatytu metu ir tiksliai nenustatytoje vietoje paruošė fiktyvią 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartį, kurioje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A. G. paskolina A. G., tuo metu galiojusia valiuta, 1700000 (vieną milijoną septynis šimtus tūkstantį) litų, t. y. 492354,03 eurus, ir ją pateikė V. B., kuri dalyvaujant kartu V. L. akcinės bendrovės Šiaulių banko patalpose, adresu Laisvės al. 80/ Maironio g. 26, Kaunas, šią sutartį pateikė akcinės bendrovės Šiaulių banko darbuotojai. Tuo būdu V. L. pagamino bei panaudojo netikrą dokumentą - nurodytą 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartį.
4. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad V. L. 2014 m. kovo 6 d., Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose, adresu Mickevičiaus g. 15–2, Kaune, suklastojo tikrus dokumentus: A. G. vardu užpildė piniginių operacijų anketas, nurodydama jose melagingus duomenis apie pinigų paskirtį ar kilmę: pirmąją anketą 50 000 litų sumai, nurodydama joje lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas už akcijas“; antrąją 648 608 litų sumai, nurodydama jose lėšų kilmę ,,akcijų pardavimas“ bei lėšų panaudojimo paskirtį ,,paskola“, ir šias anketas, kuriose buvo suklastoti įrašai apie lėšų kilmę, pateikė kartu su ja Lietuvos centrinės kredito unijos patalpose dalyvavusiam A. G. pasirašyti, kuriam pasirašius šiuos dokumentus, juos pateikė Lietuvos centrinės kredito unijos darbuotojai, kuri remdamasi jai pateiktais nurodytais dokumentais mokėjimo nurodymu Nr. 0000010174 iš A. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Lietuvos centrinėje kredito unijoje, pervedė į A. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą V. L. nurodymu jo vardu akcinėje bendrovėje SEB banke, tuo metu galiojusia valiuta 648 608 litus, t. y. 187 849,86 euro, nurodant paskirtį „paskola“, ir mokėjimo nurodymu Nr. 0000010175 iš tos pačios sąskaitos pervedė tuo metu galiojusia valiuta 50 000 litų, t. y. 14 481 eurą, D. B. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“, nurodant paskirtį „paskolos grąžinimas“. Tuo būdu V. L. suklastojo bei panaudojo tikrus dokumentus - nurodytas dvi piniginių operacijų anketas. Tiksliai nenustatytu metu ir tiksliai nenustatytoje vietoje paruošė fiktyvią 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartį, kurioje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A. G. paskolina A. G. tuo metu galiojusia valiuta 1 700 000 (vieną milijoną septynis šimtus tūkstančių) litų, t. y. 492 354,03 euro, ir ją pateikė V. B., kuri dalyvaujant kartu V. L. akcinės bendrovės Šiaulių banko patalpose, adresu: Laisvės al. 80/ Maironio g. 26, Kaune, šią sutartį pateikė akcinės bendrovės Šiaulių banko darbuotojai. Tuo būdu V. L. pagamino bei panaudojo netikrą dokumentą - nurodytą 2014 m. vasario 28 d. paskolos sutartį.
5. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. L. prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą, Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad šioje byloje netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminis BPK normų pažeidimas pasireiškė tuo, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji yra persekiojama už veikas, kurios iš tikrųjų nėra pavojingos ir priklauso ne baudžiamosios teisės, o kitų teisės šakų reguliavimo sričiai (civilinei ir administracinei), todėl ji yra dirbtinai apkaltinta ir nuteista.
5.1. Skunde nurodoma, kad 2015 m. gegužės mėn. mokesčių mokėjimas neįvyko ne dėl jos kaltės, o dėl to, kad neleido prokurorė, todėl galima įtarti, kad buvo siekiama specialiai jos veiksmus kriminalizuoti, t. y. nenustačius BK 184 straipsnio sudėties, buvo ieškoma kito straipsnio pritaikymo galimybės ir tai buvo padaryta – 2015 m. birželio 23 d. jai buvo įteiktas naujas pranešimas apie sunkesnį įtarimą pagal BK 182 straipsnį ir 300 straipsnio l dalį. Teismas net nesvarstė, jog susirašinėjimas su prokurore įrodo, kad 2015 m. gegužės mėn. ji norėjo sumokėti laiku nuo sandorio sumos paskaičiuotus GPM mokesčius, bet jai buvo neleista, taip pat įrodo tai, kad pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, kad biudžetas laiku gautų mokesčius. Apeliantė teigia, kad ikiteisminis tyrimas vyko neleistinai ilgai, dirbtinai kriminalizuotas, orientuotas į padėties sunkinimą. siekiant pateisinti nepagrįsta ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir ilgalaikį sąskaitos arešto laikymą bei siekiant pagerinti baudžiamųjų bylų tyrimo statistinius rodiklius, ir laukiant kol, po deklaracijos pateikimo 2015 m. gegužės 1 d. nesumokėjus mokesčių (nes sąskaitos areštuotos), galėtų jai įteikti kitą pranešimą apie įtarimą, kas ir buvo padaryta.
5.2. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, remdamasis vien faktu, jog sandorius sudarė ne ji pati, o jos valia tai atliko trečiasis asmuo A. G., kuris neturi turto, pripažino ją kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau sudarydama sandorius kito asmens vardu ji jokios teisės normos nepažeidė, kadangi kito vardu sudaryti sandorius leidžia įstatymas (CK 6.235 straipsnis). Galima tvirtinti, kad tiek jos sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai, tiek pirminis akcijų įsigijimas D. B. vardu, tiek vėlesni sandoriai, A. G. vardu yra galiojantis jai ir tretiesiems asmenims, ji turi visas teises ir pareigas, atsiradusias iš šių akcijų pirkimo–pardavimo. Teigia, kad ji turi teisę į gautas lėšas ir jas galėjo skolinti (ar atiduoti skolas), laikyti keliuose bankuose kitų, L. A. ir A. G., jai patikimų asmenų vardu, siekdama išvengti viešumo prieš UAB (duomenys neskelbtini) akcininkus (A. M. ir S.) bei V. T..
5.3. Konstitucinio Teismo nutarimuose yra konstatuota, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Paprastai, jei pareigos nevykdomos, šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, esant civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Teismas šiuo atveju neįvertino ir net neapsvarstė byloje esančių objektyvių duomenų, jog per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį ir teismo procesą sąskaitoje (iki pat dabar yra taikomas areštas) yra lėšos – valstybei mokėtinas gyventojų pajamų mokestis 75 590,82 Eur. Šioje byloje prievolės įvykdymo rezultatų buvo (ir yra) galima pasiekti civilinėmis priemonėmis bei administracinio proceso metu. Todėl iš 2014 m. sausio 17 d. sudaryto sandorio atsiradę teisiniai santykiai yra ne baudžiamieji.
5.4. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog mokesčių administratorius, nustatęs mokesčio vengimo faktą ir turtinės naudos gavimo po sandorio faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą ir priima sprendimą, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą bei klausimą dėl šiuose santykiuose dalyvaujančių subjektų mokestinių prievolių sprendžia pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes. Šiuo atveju mokėtina mokesčių suma 75 590,82 Eur yra sąskaitoje, tad, Mokesčių administratorius, pagal teismų praktiką ir Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio ir 69 straipsnio nuostatas, turėjo ir turi galimybę išieškoti AB (duomenys neskelbtini) akcijų 2014 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sudaryto sandorio GPM mokesčius iš tikrosios sandorio šalies.
5.5. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad ji pasisavino valstybei priklausomus mokėti gyventojų pajamų mokesčius – 75 590,82 Eur, tačiau šis kaltinimas yra suformuluotas ne ikiteisminiame tyrime, o paties teismo. Šis motyvas yra visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas, kadangi nuosprendžio priėmimo metu visa ši suma buvo sąskaitoje ir teismas ją nutarė konfiskuoti. Jai buvo dirbtinai neleista 2015 m. gegužės 1 d. (darbo diena gegužės 4 d.), sumokėti nuo sandorio sumos apskaičiuoto GPM, kad praeitų nustatytas, pagal GPM Įstatymo 27 str. 1 p. nuostatas, vienerių metų deklaravimo ir sumokėjimo terminas ir būtų galima kriminalizuoti veiksmus. Sudarytu sandoriu niekieno teisės nebuvo pažeistos, Kauno AVMI yra pateikta GPM deklaracija. Tad, mokesčių sumokėjimas, prievolės valstybei įvykdymas, nebuvo ir nėra neapsunkintas, bet pareigūnų veiksmais 2015 m. gegužės 1 d. prievolės įvykdymas buvo užkirstas ir mokesčiai laiku nesumokėti. Mano, kad jos veiksmais niekam jokia žala nebuvo padaryta, tik teismas mokėtiną i biudžetą sumą vietoje civilinio ieškinio patenkinimo konfiskavo, taigi jokio GPM pasisavinimo nėra.
5.6. Teismas, remdamasis vien faktu, jog sandorius sudarė ne ji pati, o jos valia tai atliko trečiasis asmuo A. G., kuris neturi turto, pripažino ją kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir visiškai nepagrįstai nusprendė, jog ji veikdama tiesiogine tyčia pasisavino priklausomus valstybei mokėti 75 590,82 Eur gyventojų pajamų mokesčius, tačiau tokie motyvai yra nepagrįsti. Ji išsamiai paaiškino, kodėl savo vardu nepirko akcijų ir kodėl savo vardu nenorėjo parduoti, o būtent: 2014 m. gegužės 21 d. ir 2015 m. balandžio 28 d. apklausta kaip įtariamoji davė išsamius parodymus. Kaip nuosekliai parodė nuo pat tyrimo pradžios, ji sudarė sandorių iš pradžių įsigijimo D. B. vardu, o vėliau A. G. vardu, siekdama išvengti viešumo prieš UAB (duomenys neskelbtini) akcininkus (A. M. ir S.), nes ji buvo AB (duomenys neskelbtini) stebėtojų tarybos narė, tad nesakė jiems, kad jos akcijos yra D. B. vardu, nenorėjo, kad akcininkai žinotų, jog ji įsigijo ir kad ji parduoda. Prieš D. M. buvo taip pat nepatogu, nes jis akcininko A. M. sūnus, bei nenorėjo, kad žinotų sugyventinis V. T. (su kuriuo tai taikėsi, tai vėl skyrėsi). D. B. skubėjo jos akcijas perrašyti (dėl jo ištuokos proceso, tai nebuvo kada ieškoti tinkamo varianto – sutiko A. G., ir buvo gerai. Mokesčius kaip liepė sumokėti D. B., taip lygiai taip pat 2015 m. gegužės mėn. liepė ir ėjo kartu su A. G. deklaruoti GPM ir deklaravo, ir jeigu ne areštas – būtų sumokėję. Šią jos gynybos versiją, kad D. B. siekė skubiai spręsti akcijų perrašymą ir ji kalbėjo apie mokesčių sumokėjimą, o ne jų išvengimą ir kad jai buvo nepatogu prieš AB (duomenys neskelbtini) akcininkus savo vardu forminti sandorio, dėl to, kad uždirbs iš akcijų, patvirtina faktai, jog: 1) ji tikrai yra buvusi AB (duomenys neskelbtini) stebėtojų tarybos narė, tad su akcininkais buvo artimai pažįstama; 2) liudytojų Alfonso ir D. M. parodymai, jog jie yra pažįstami ir ji buvo stebėtojų tarybos narė; 3) faktas, jog liudytojas D. M. taip pat buvo akcininkų stebėtojų taryboje; 4) liudytojo D. B. parodymai, jog skiriasi su žmona ir norėjo jos akcijas kuo greičiau perrašyti, jog jam sakė, kad nuo to jam teks susimokėti gyventojų pajamų mokestį, tad jis mokesčius sumokėjo pavedimu. Teismas dėl šių jos parodymų visiškai nepasisakė, jų netyrė ir neįvertino. Byloje nesant jokių duomenų, kuriuos galima būtų pripažinti įrodymais, kad ji siekė išvengti mokesčio, mokėjimo, jos kaltę tiesiog preziumavo vien faktu, kad A. G. neturėjo jokio turto. Ši aplinkybė, teismo nuomone, įrodo, jog sandorius kitų asmenų vardu sudarė tik siekdama pasisavinti GPM. Teismas neįvertino D. B. parodymų, kuris nurodė, jos ji sakė, kad reikės sumokėti mokesčius – jeigu būtų norėjusi nuslėpti mokesčius, tai to nebūtų jam sakiusi, taip pat būtų forminusi tolesnius sandorius D. B. vardu, jei ne jo ištuokos procesas.
5.7. Apeliantė taip pat teigia, kad jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nes dokumento turinio surašymo iškraipymai, kuriais nepažeidžiami jokie konstituciniai principai, nėra nusikaltimas. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad būtent ji suklastojo minimus raštus. Teismas jos kaltę tiesiog preziumavo, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Įrašyti žodžiai, kaip „už akcijas“ ir „paskola“ yra teisingi, nes tai ir buvo lėšos, gautos iš akcijų pardavimo. Šių dokumentų surašymas nedaro veikos pavojinga ir nusikalstama, nes jų turinys nesukūrė jokių realių teisių ar pareigų ir nebuvo siekiama sukelti jokių pavojingų pasekmių. Tuo labiau, kad šioje byloje jokios žalos neatsirado.
5.8. Skunde teigiama, kad šioje byloje kaltinimas yra neaiškus ir tuo pažeista apeliantės teisė į gynybą. Teismas aiškiai pripažino, jog jai įteiktas kaltinimas yra netinkamai suformuluotas, tačiau pažeidė jos teises ir kaltinimą suformulavo skirtingai negu kaltinamajame akte. Teismas nuosprendyje suformulavo, kad ji pasisavino priklausomus valstybei mokėti gyventojų pajamų mokesčius 75 590,82 Eur. Šis kaltinimas yra suformuluotas paties teismo, o ne ikiteisminio tyrimo. Teismų praktikoje konstatuota, kad nekonkretus kaltinimas yra kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimas, gynybos įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, nes gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismas aprašė faktines aplinkybes aiškiai sunkindamas padėtį, ir tai lėmė bausmės skyrimą.
5.9. Teismas nuosprendyje nesilaikė teismų praktikos, kurioje už ekonominio pobūdžio nusikaltimus teismai paprastai tokių griežtų bausmių neskiria. Apeliantė mano, kad teismas, skirdamas bausmę, privalėjo konstatuoti, jog šioje byloje iš esmės pažeista teisė į greitą procesą, nes visos faktinės aplinkybės jos buvo parodytos dar 2014 m. gegužės 21 d. apklausoje, ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. balandžio 30 d., o nuosprendis paskelbtas 2016 m. spalio 27 d., t. y. beveik po pustrečių metų.
5.10. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamosios V. L. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau iš nuosprendyje aprašytų jos parodymų yra akivaizdu, kad ji pripažino visas esmines faktines aplinkybes. Teismas turėjo pagal suformuotą bausmių skyrimo praktiką jos prisipažinimą įvardyti lengvinančia aplinkybe.
5.11. Skunde pažymima, kad teismas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, tačiau toks bausmių bendrinimas yra neteisingas. Šios bylos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl turėjo būti taikomas bausmių apėmimas (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Be to, remiantis teismų praktika, čia yra pagrindas taikyti bausmių apėmimą ir tuo pagrindu, kad yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis.
5.12. Apeliantė nurodo, kad teismas, skirdamas realią bausmę, netyrė byloje esančių duomenų apie jos sveikatos būklę, atsiradusią po 2014 m. gegužės 21 d. sulaikymo sunkios epilepsijos, turimą II grupės neįgalumą ir nepasisakė dėl BK 76 straipsnio taikymo, netyrė, ar jos liga nėra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą. Jeigu Ekspertų išvadoje būtų patvirtinta, kad jai yra reikalingas pastovus specializuotas gydymas, ko negalima užtikrinti bausmės atlikimo vietos sąlygomis, tai teismas turėtų taikyti BK 76 straipsnį, nes jei ji atlikdama bausmę negaus specializuoto medicininio gydymo, grėstų neišvengiamas pavojus jos gyvybei. Taigi, teismas, paskirdamas realią bausmę, netirdamas jos sveikatos būklės, nepaskirdamas teismo medicininės ekspertizės, pažeidė konstitucinę teisę į gyvybę ir sveikatą.
5.13. Apeliantei nesuprantama, kodėl teismas šioje byloje, spręsdamas GPM sumokėjimą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai, pasirėmė Valstybinio socialinio draudimo (t. v. Sodros mokesčiu) fondo biudžeto sandaros įstatymu, kai speciali norma – Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo VIII skyrius, 38 straipsnis, kuris reguliuoja mokesčio įskaitymą būtent į biudžetą.
5.14. Teismas nusprendė 75 590,82 Eur, esančius L. A. priklausančioje sąskaitoje, konfiskuoti, tačiau apeliantė mano, kad įstatymas buvo pritaikytas neteisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą, konfiskuojamas bet kokio pavidalo turtas, kurį kaltininkas gavo padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau tais atvejais, kai iš nusikalstamos veikos gautas turtas turi būti grąžinamas savininkui (nukentėjusiajam) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba, neradus tokio turto, tenkinamas pareikštas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 5 dalies nuostatos netaikomi.
5.15. Skunde teigiama, kad nuosprendis yra prieštaringas – nesuprantama, ar tai gauta nauda – baigtas nusikaltimas, ar tik pasikėsinta – siekta išvengti mokesčių. Vienur teiginys, kad žala padaryta biudžetui, kitu sakiniu atmetamas ieškinys, dėl to, kad turtas ne biudžetui. Veikos baigtumas, kuris nuosprendyje neaiškus, skiriant bausmę yra svarbus. Skirdami bausmes teismai taip pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos stadiją, t. y. įvertina, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas (ar nusikalstama veika nutrūko rengiantis, kėsinantis ją padaryti, ar ji buvo baigta) ir jei nusikalstama veika nebuvo baigta – į jos nebaigimo priežastis. Teismas nuosprendžiu konfiskavo 75 590,82 Eur, o tai reiškia, jog pinigai nepasisavinti. Jie yra ir Kauno AVMI pareigūnai niekam neprieštaraujant galėjo dar 2015 m. gegužės 4 d. pasiimti (be abejo, ir dabar šie pinigai gali būti pervesti mokesčiams sumokėti). Taigi, teismo nuosprendžio dalis, kad ji pasisavino 75 590,82 euro sumą, yra visiškai neteisinga.
6. Apeliaciniame skunde L. A. (asmuo, kurio turtas buvo konfiskuotas) prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir V. L. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, tuo taip pat panaikinti sprendimą konfiskuoti jos sąskaitoje esančias lėšas. Esant nepakankamai duomenų išteisinamajam nuosprendžiu priimti, apeliantė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.
6.1. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai be pagrindo nusprendė, jog ji turėjo ir galėjo žinoti, kad jos sąskaitoje esančios lėšos bus naudojamos BK uždraustai veikai daryti, ši teismo išvada niekaip nemotyvuota. Dėl šio Kauno apylinkės teismo pažeidimo yra pažeista ir jos teisė į apeliaciją, kadangi nežinodama motyvų ir įrodymų, kurių pagrindu teismas padarė tokias išvadas, ji negali argumentuotai ginčyti tokių teismo išvadų. Apie tai, jog V. L. neketina sumokėti mokesčių, ji galėjo sužinoti tik iš pačios V. L.. Tačiau kaip matyti iš nuosprendžio, V. L. visąlaik neigė, kad ketino išvengti mokesčių sumokėjimo, todėl kyla pagristas klausimas, kaip ji galėjo sužinoti šias aplinkybes iš V. L.. Aplinkybė, kad apie nusikalstamą veiką buvo galima sužinoti tik iš nusikaltimą padariusio asmens, negali būti vertinama kaip galėjimas žinoti. Mano, jog apie nusikalstamą veiką (šiuo atveju asmens ketinimus) buvo galima sužinoti tik iš nusikaltimą padariusio asmens ir nesant jokių kitų šaltinių, iš kur apie tai galima sužinoti, įgalina visiškai pagrįstai konstatuoti, jog asmuo negalėjo žinoti apie nusikalstamą veiką. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad jos sąskaitoje esančios lėšos bus naudojamos šio kodekso uždraustai veikai daryti. Iš nuosprendžio nelabai suprantama, kodėl teismas nusprendė, kad atitinkamos lėšos bus naudojamos BK uždraustai veikai daryti. Pažymėtina, kad jos sąskaitoje esančios lėšos nebuvo ir neketino būti panaudotos nusikalstamai veikai daryti. Priešingai, kaip matyti iš V. L. parodymų, kaip tik šiomis lėšomis ir buvo ketinama sumokėti mokesčius valstybei, kurių sumokėjimo išvengimu ji ir yra kaltinama. Pareiga sumokėti mokesčius kilo tik 2015 m. gegužės 4 d., tačiau ji nebuvo įvykdyta, nes disponavimą lėšomis buvo apribojusi prokurorė, ir tai buvo padariusi be pagrindo. 2015 m. gegužės 8 d. buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas BK 182 straipsnio 2 dalies pagrindų ir 2015 m. lapkričio 3 d. nutarimu jau kitu pagrindu ir vėl buvo apribotos nuosavybės teisės į jos sąskaitoje laikomą 75 590,82 Eur sumą. Pažymėtina, kad būtent tokia pinigų suma buvo ir reikalinga mokesčių sumokėjimui, tačiau jie nebuvo sumokėti vien dėl to, jog disponavimas šiomis lėšomis buvo apribotas prokurorės nutarimu. Nors formaliai egzistavo kelių dienų skirtumas (nuo Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties iki 2015 m. lapkričio 3 d. nutarimo), kai nuosavybės teisės į jos sąskaitoje esančias lėšas nebuvo apribotos, tačiau apie tai jai nebuvo žinoma, kadangi kai gavo Kauno apygardos teismo nutartį, prokurorė jau buvo apribojusi nuosavybės teisės į jos sąskaitoje esančias lėšas, todėl ir per šį trumpą terminą faktiškai nebuvo galimybės sumokėti mokesčius valstybei. Taigi teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad atitinkamos jos sąskaitoje esančios lėšos „bus naudojamos“ BK uždraustai veikai daryti. Juo labiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog į jos sąskaitas lėšos pateko likus metams iki nusikaltimo padarymo (pareiga sumokėti mokesčius kilo tik 2015 m. gegužės 4 d.), taip pat šių lėšų kilmė yra visiškai legali ir gauta iš teisėtos veiklos, todėl jos negalėjo būti ir nusikalstamos veikos rezultatu. Bylos duomenimis galima lengvai atsekti kaip atitinkamos lėšos atkeliavo iki jos sąskaitos, taip pat nesunkiai galima įsitikinti, jog daugiau kaip metus (kol atsirado pareiga sumokėti mokesčius) ir vėliau iki šiol atitinkamomis lėšomis nebebuvo galima disponuoti dėl prokuroro veiksmų (nutarimų ir vėliau sekusių prašymų pratęsti terminą). Būtent prokurorai apribojo galimybę šiais pinigais sumokėti mokesčius valstybei. Jei disponavimas šiais pinigais nebūtų apribotas, jais būtų sumokėta prievole valstybei. Priešingas aiškinimas reikštų, jog prokuratūra ir Kauno apylinkės teismas yra nusikaltimo bendrininkai, nes atitinkamomis lėšomis neleido sumokėti mokesčių valstybei, už ką vėliau V. L. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteista.
6.2. Skunde teigiama, kad jos sąskaitoje, kaip ir bet kurio asmens sąskaitoje, laikomi pinigai nėra apibūdinti individualiais požymiais, jog būtų galima padaryti išvadą, jog atitinkami pinigai anksčiau buvo ar yra V. L.. Be to, pinigus perdavus bankui, jie tampa banko nuosavybe, o banko klientai įgyja tam tikras prievolines (ne nuosavybės) teisės teises disponuoti atitinkamu turtu, o bankas įgyja pareigą įgyvendinti atitinkamas kliento teises. Į banko sąskaitą įnešti kliento grynieji pinigai, taip pat jo ar trečiojo asmens nurodymu į sąskaitą pervesti negrynieji pinigai, yra kliento lėšos (finansinis turtas), kuriomis šis turi teisę laisvai disponuoti. Tokią teisę turi ir bankas, tačiau jis privalo užtikrinti kliento teisę netrukdomai disponuoti lėšomis ir jam draudžiama apriboti kliento galimybę disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Taigi, remiantis įstatymais bei kasacinio teismo praktika, į banko kliento vardu atidarytą sąskaitą pervesti (įnešti) pinigai yra kliento lėšos (t. y. asmens, kuris sudarė sutartį su banku dėl banko sąskaitos sutarties). Terminas „kliento lėšos“ turėtų būti suprantamas kaip kliento teisė nurodyti bankui, ką daryti su atitinkamomis lėšomis, bet ne pačių banke esančių pinigų nuosavybę (priešingu atveju bankas negalėtų svetimu turtu disponuoti, o šiuo atveju įstatymas jam suteikia teisę disponuoti atitinkamomis lėšomis). Šiuo atveju sąskaitos sutartį su AB „SEB bankas“ yra sudariusi tik ji, todėl tik ji turi teisę disponuoti atitinkamomis lėšomis. V. L. neturi ir neturėjo jokių teisių nurodyti bankui, kaip disponuoti atitinkamomis lėšomis, todėl teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad jos sąskaitoje esančios lėšos priklauso V. L.. Jai išliko pareiga grąžinti atitinkamas lėšas tam asmeniui, iš kurio ji gavo atitinkamas lėšas. Net ir be pagrindo gautos lėšos turi būti grąžinamos jas pervedusiam asmeniui. Šias lėšas jai pervedė A. G., todėl ji turi pareigą jam grąžinti šias lėšas. Teismui konfiskavus atitinkamas lėšas jos prievolės prieš A. G. nėra panaikintos, o lėšas ji turės grąžinti iš kitų šaltinių. Taigi, teismas visiškai nepagristas sprendė, jog atitinkamos lėšos priklauso V. L..
6.3. Teismas nepagrįstai V. L. pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nors asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, ar jų atstovas gali apskųsti nuosprendį tik dėl šio sprendimo, tačiau pažymėtina, jog priėmus išteisinamąjį nuosprendį išnyksta ir pagrindas konfiskuoti turtą, todėl ir aplinkybės, dėl kurių yra priimtas apkaitinamas nuosprendis, yra tiesiogiai susijusios su sprendimo dalimi konfiskuoti turtą, todėl ji turi teisę paduoti skundą ir dėl sprendimo dalies, kurioje V. L. buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas.
6.4. Prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai savo aktyviais veiksmais (apribodami disponavimą banko sąskaitose laikomomis lėšomis) tyčia sudarė faktinę situaciją, jog nuo už parduotas AB (duomenys neskelbtini) akcijas gautų lėšų nebūtų sumokėtas gyventojų pajamų mokestis valstybei. Tokiu būdu patys pareigūnai dirbtinai sukūrė veiką, formaliai turinčią nusikaltimo požymių. Tačiau šie požymiai buvo sukurti prokurorų aktyviais veiksmais visiškai dirbtinai kriminalizuojant civilinius ir administracinius (mokestinius) teisinius santykius. Prokurorė apribojo galimybę disponuoti lėšomis ir tokiu būdu sumokėti mokesčius, o vėliau, kai mokesčiai nebuvo sumokėti (o jie buvo nesumokėti, nes prokurorė apribojo disponavimą pinigais), apkaltino V. L., kad ši ketino šių mokesčių nemokėti. Apeliantė nemano, kad už dirbtinai pareigūnų sudarytą situaciją, asmuo galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir juo labiau nubaustas.
6.5. Skunde taip pat teigiama, kad nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, kadangi priimant nuosprendį buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, t. y. teismas išsprendė bylą, pripažino ją kalta (jog turėjo ir galėjo žinoti, kad jos sąskaitoje esančios lėšos bus naudojamos šio kodekso uždraustai veikai daryti) ir paskyrė jai sankciją – piniginių lėšų konfiskavimą jai net nedalyvaujant procese (dalyvaujant procese tik kaip liudytojai). Šiuo konkrečiu atveju ji nebuvo informuota kuo yra kaltinama, neturėjo laiko pasiruošti gynybai (turėjo laiko tik tiek, kiek buvo rašomas šis apeliacinis skundas, kuris surašytas net nesusipažinus su baudžiamąja byla, kadangi tokia teisė jai nėra suteikta įstatymu), neturėjo teisės gintis nuo jai pareikštų kaltinimų, neturėjo galimybės apklausti liudytojų ir t. t. Visi šie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylas tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau šiuo metu apeliaciniame skunde ji negali nurodyti visų aplinkybių, kurios leistų jai apsiginti, kadangi ji nėra susipažinusi su bylos medžiaga. Viena iš jos gynybos priemonių yra įrodyti, jog V. L. nėra padariusi nusikalstamos veikos (įrodžius šias aplinkybes išnyktų pagrindas net svarstyti apie turto konfiskavimą), tačiau nesusipažinusi su visa bylos medžiaga, ji negali išnaudoti šios gynybos priemonės. Mano, jog ši baudžiamoji byla turėtų būti išnagrinėta iš naujo, kuomet būtų užtikrintos jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Dėl šių priežasčių nuosprendis yra naikintinas, o byla perduotina prokurorui.
6.6. Apeliantės nuomone, teismas visiškai nepagrįstai vertino jos parodymus, kadangi jie buvo gauti neteisėtu būdu. Jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, neturėtų būti vertinti, nes jie buvo gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies (g) punkte įtvirtintą draudimą versti duoti parodymus prieš save. Tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu ji buvau įspėta dėl atsakomybės, jeigu atsisakys duoti parodymus ar juos duos neteisingus. Dėl šios priežasties ji ir davė atitinkamus parodymus, kuriuos galbūt (nuosprendyje motyvai nėra nurodyti) vėliau teismas panaudojo prieš ją, konfiskuodamas jos sąskaitoje laikomas lėšas.
6.7. Apeliantė taip pat mano, jog jau ir šiuo metu yra pakankamai duomenų konstatuoti, jog V. L. nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias ji buvo nuteista apkaitinamuoju nuosprendžiu. Tokiu būdu priėmus išteisinamąjį nuosprendį V. L. atžvilgiu, automatiškai išnyksta ir pagrindai net svarstyti apie turto konfiskavimą. Todėl panaikinus pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį, tuo pačiu būtų atmesti ir visi jos atžvilgiu suformuluoti kaltinimai ir galimybės svarstyti apie juos. Dėl šios priežasties pradžioje prašo panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį ir tuo pačiu panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje konfiskuotas jai priklausantis turtas. Tuo atveju, jei teismui nepakaks duomenų priimti išteisinamąjį nuosprendį, prašo panaikinus pirmos instancijos teismo nuosprendį perduoti bylą prokurorui.
7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji V. L. ir jos gynėjai advokatai Vytautas Sirvydis ir Kristina Česnauskienė prašė nuteistosios V. L. apeliacinį skundą tenkinti. Asmuo, kurio turtas konfiskuotas, L. A. ir jos atstovas advokatas Ričardas Girdziušas prašė L. A. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Jolanta Dedelienė prašė apeliacinius skundus atmesti.
8. Nuteistosios V. L. ir L. A. (asmens, kurio turtas buvo konfiskuotas) apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamam padarius nusikaltimą asmeniui, garantuojama teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šią teisę tokiam asmeniui taip pat garantuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
10. BPK 58 straipsnis nustato nušalinimo pagrindus. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad vienas iš nušalinimo pagrindų – yra galimos aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Taigi BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija reiškia, kad įstatymų leidėjas nenustatė baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo. BPK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Taigi ne tik proceso dalyvis gali nušalinti teisėją, bet ir minėta imperatyvi norma įpareigoja teisėją nusišalinti nuo tokios bylos nagrinėjimo. Nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, būtent pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.
11. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas.
12. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (žr. Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, No. 42095/98, judgement of 10 October 2000); kaip naujesnį šaltinį – Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, No. 17056/06, judgement of15 October 2009).
13. Subjektyvaus nešališkumo prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta). Daugumoje bylų EŽTT pagrindinį dėmesį teikia patikrinimui objektyviuoju aspektu, tačiau yra nurodęs, kad griežtos takoskyros tarp subjektyvaus ir objektyvaus nešališkumo nėra – teisėjo elgesys gali ne tik sukelti objektyviai pagrįstas abejones nešališkumu, bet ir paliesti jo asmeninio įsitikimo (nusistatymo) klausimą. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, No. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez- Huidobro c. Espagne, N. 74181/01, Arr?t du 6 Janvier 2010), tačiau kiekvienas teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos galima pagrįstai baimintis, turi nusišalinti.
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme baudžiamąją bylą Nr. 1-735-825/2016, kurioje V. L. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu nuteista, nagrinėjo teisėjas Bronius Varsackis, kuris 2000–2008 metais vertėsi advokato veikla.
15. Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-65/2004 pagal atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-337-2003, kurioje ieškovui S. K. atstovavo advokatas Bronius Varsackis. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys (t. 10, b. l. 10–19). Iš kitų bylos duomenų matyti, kad advokatas Bronius Varsackis ir kitoje civilinėje byloje taip pat atstovavo asmeniui, kuris dalyvavo civiliniame ginče su V. L. (t. 10, b. l. 5).
16. Esant tokioms aplinkybėms, kai apeliantė V. L. baudžiamojoje byloje buvo teisiama teisėjo, kuris anksčiau civilinėse bylose yra buvęs priešiškų šalių, dalyvavusių teisiniuose konfliktuose su ja, atstovas, su jomis turėjęs nuolatinių, glaudžių ir atlygintinų profesinių santykių, veikęs išimtinai jų interesais, ir dėl buvusių teisinių konfliktų galimai yra susidaręs apie V. L. išankstinę nuomonę, aukštesniojo teismo vertinimu, galėjo pagrįstai apeliantei sukelti abejones ir baiminimąsi dėl teisėjo nusistatymo ar priešiškumo, t. y. dėl jo objektyvaus nešališkumo stokos.
17. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertinant teisėjo nešališkumo baudžiamajame procese klausimą yra svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Teisėjo santykiai su proceso šalimi nulėmė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nustatymą 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu byloje Blesa Rodr?guez prieš Ispaniją.
18. Be to, nuteistosios V. L. baiminimasis objektyviai pateisinamas ne tik dėl teisėjo ankstesnio atstovavimo (būnant advokatu) kitoms šalims civiliniuose procesuose prieš ją, bet taip pat ir kitų byloje esančių faktų visuma, kuri galėjo apeliantei sustiprinti įspūdį dėl teisėjo šališkumo.
19. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad skiriant V. L. bausmę būtina atsižvelgti ir į tai, kad dėl objektyvių priežasčių (didelės tyrimo apimties, sudėtingo ir ilgo nagrinėjimo) praėjęs ilgas laikotarpis nuo šių nusikalstamų veikų įvykdymo iki jų baudžiamojo įvertinimo, jau buvo tam tikra bausmės rūšimi, nes visą šį laikotarpį V. L. negalėjo būti tikra dėl savo ateities perspektyvų, turėjo gyventi netikrumo proceso prieš ją baigties būsenos. Teismas skyrė laisvės atėmimo bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrino iš dalies sudėdamas ir subendrintą bausmę skyrė laisvės atėmimą, ją atliekant pataisos namuose.
20. Kolegija pažymi, kad BK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau, net ir atsižvelgus į minimą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, baudžiamojo įstatymo nuostatas, V. L., kuri buvo teisiama pirmą kartą, buvo nuteista laisvės atėmimo bausme ne tik už sunkaus (BK 182 straipsnio 2 dalis), bet ir už nesunkaus (BK 300 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo padarymą. Prokurorė prašė V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skirti baudą, tačiau teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, ją motyvavo vien tik tuo, kad ši veika buvo įvykdyta darant kitą sunkų nusikaltimą ir jokių kitų motyvų, kodėl net iš trijų alternatyvių bausmės rūšių (bauda, areštas ir laisvės atėmimas) yra skiriama būtent griežčiausia – laisvės atėmimas, kaip to reikalauja BK 55 straipsnio 1 dalies nuostatos, nenurodė. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, nors nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), todėl turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taigi, šiuo atveju V. L. nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirta griežtesnė galutinė subendrinta bausmė, nei numato baudžiamasis įstatymas. Aukštesniojo teismo nuomone, šios aplinkybės taip pat galėjo sudaryti V. L. įspūdį, jog teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, galėjo turėti išankstinę nuomonę ir nusistatymą prieš ją.
21. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Baudžiamojoje byloje V. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad išvengė 75 590,82 Eur gyventojų pajamų mokesčio, tačiau teismo buvo nuteista už tai, kad pasisavino priklausomus valstybei mokėti 75 590,82 Eur gyventojų pajamų mokesčius. Teismas apie faktinių aplinkybių pakeitimą kaltinamajai iš anksto nepranešė, tuo iš esmės pažeidė jos teisę į gynybą. Nors toks baudžiamojo proceso pažeidimas savaime ir nepatvirtina teismo šališkumo, tačiau, nustačius anksčiau paminėtas aplinkybes, abejones dėl teismo nusistatymo ar priešiškumo šis faktas V. L. objektyviai galėjo sustiprinti.
22. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teismo objektyvaus nešališkumo principas, kadangi byloje yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, nuteistosios baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, todėl nuteistosios V. L. ir L. A. (asmens, kurio turtas buvo konfiskuotas) apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Esant tokiai situacijai apeliacinių skundų argumentai dėl kaltės ir turto konfiskavimo klausimų paliekami nenagrinėti, kad tai neturėtų įtakos pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš naujo.
23. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į L. A. priklausantį turtą – pinigines lėšas, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje akcinėje bendrovėje „SEB bankas“, bendrai 75 590,82 Eur sumai iki įsiteisės teismo nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendis, kuriuo taikytas nuosavybės teisės apribojimas, neįsiteisės, kadangi yra panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl paskirtos procesinės prievartos priemonės - laikino nuosavybės teisės apribojimo į L. A. sąskaitoje esančias pinigines lėšas (75 590,82 Eur) taikymo terminas pratęsiamas 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 23 d.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios V. L. ir L. A. (asmens, kurio turtas buvo konfiskuotas) apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
Procesinę prievartos priemonę - laikiną nuosavybės teisės apribojimą į L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios Kaune, Partizanų g. 42A-8, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „SEB bankas“, esančias pinigines lėšas - 75 590,82 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt eurų 82 centus) pratęsti 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 23 d.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Jurgis Kiškis
Danguolė Šiugždinytė