Civilinė byla Nr. e2S-1973-340/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02053-2023-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. S. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo pagal ieškovo D. P. ir atsakovės S. S. O. prašymus, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. 2023 m. balandžio 13 d. teisme gautas S. S. O. ieškinys D. P. (DOK-61478), kuriuo prašoma: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko M. P. gyvenamąją vietą su motina S. S. O.; 2) nustatyti atsakovo D. P. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 3) priteisti iš D. P. nepilnamečio vaiko išlaikymui po 400 Eur kas mėnesį mokamų piniginių sumų, pervedant išlaikymo sumą į vaiko motinos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, iki einamojo mėnesio, už kurį mokamas išlaikymas, penkioliktos dienos, paskiriant S. S. O. nepilnamečiui vaikui mokamo išlaikymo naudotoja uzufrukto teise; 4) priteisti iš D. P. 1 200 Eur įsiskolinimą nepilnamečio vaiko išlaikymui; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. 2023 m. balandžio 18 d., dar neišsprendus S. S. O. ieškinio priėmimo klausimo, teisme gautas ieškovo D. P. prašymas (DOK-63822) sustabdyti nagrinėjamą bylą iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 dėl šalių nepilnamečio vaiko grąžinimo, remiantis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Prašyme taip pat nurodoma, kad D. P. yra kreipęsis į Norvegijos Karalystės teisines institucijas su prašymu nustatyti šalių sūnaus M. P. gyvenamąją vietą su vaiko tėvu.
3. 2023 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-6283-1168/2023 pagal ieškovo D. P. ir atsakovės S. S. O. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sustabdyta iki kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 pagal pareiškėjo D. P. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę išdavimo. S. S. O. ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kitų klausimų išsprendimo, priėmimo klausimą nutarta spręsti atnaujinus bylos nagrinėjimą.
4. 2023 m. liepos 3 d. teisme gautas ieškovo D. P. prašymas panaikinti pritaikytas nagrinėjamoje civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 4 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. e2-6283-1168/2023 nagrinėjimą; atsisakė priimti atsakovės S. S. O. ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kitų klausimų išsprendimo; panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 pritaikytas ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. Vilniaus nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1038-661/2023 papildytas laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas nustatė, kad išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 buvo nustatytos bylai reikšmingoms aplinkybėms, kurios iš esmės turi įtakos atsakovės ieškinio teismingumo klausimo išnagrinėjimui.
7. Teismas nurodė, kad CPK 780 straipsnis numato, kad CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims. Todėl, jeigu tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei CPK VII dalyje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Šalių ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo jurisdikcija spręstina vadovaujantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija). Susitarimo dėl išlaikymo priteisimo jurisdikcija spręstina vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Konvencija). Pagal 1996 m. Hagos konvencijos (kuri netaikytina išlaikymo pareigoms (šio konvencijos 4 straipsnio 4 punktas) 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas. Minimos Konvencijos 8 straipsnyje vaiko interesais numatytos išimtys kada susitariančios valstybės institucija gali kreiptis į jurisdikciją turinčią instituciją arba pati prisiimti jurisdikciją iš ją turinčios institucijos.
8. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 taip pat išaiškinta, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, jos globos teisių, tėvų pareigų ir kiti klausimai turi būti išspręsti vaiko kilmės valstybėje. Be to, iš byloje pateiktų duomenų ieškovas inicijavo ikiteisminę mediaciją Norvegijos Karalystėje ir jau yra kreipęsis į šios valstybės Østre Innlande apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir kitų su vaiku susijusių klausimų.
9. Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir į aplinkybę, kad jurisdikcijos taisyklės bylose susijusiose su tarptautiniu elementu yra imperatyvios, nepaliekanti erdvės teismo diskrecijai, Vilniaus miesto apylinkės teismas negali prisiimti jurisdikcijos spręsti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ir išlaikymo priteisimo klausimų. Todėl atsakovės S. S. O. ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
10. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi buvo pritaikytos ir 2023 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi papildytos, iki ieškinio pateikimo. Ieškovas D. P. ieškinio teismui neteikė ir prašė pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Atsakovės S. S. O. ieškinį teismas priimti atsisakė. Ieškovui nepareiškus ieškinio per teismo nustatytą terminą, o ieškovės ieškinį atsisakius priimti kaip neteismingą, be to, įsiteisėjus Vilniaus apygardos nutarčiai civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023, kuria leista grąžinti šalių nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę, ne tik išnyko pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas, tačiau jų tolimesnis galiojimas būtų nebeproporcingas, nesuderinamas ir su nutarties grąžinti vaiką į kilmės valstybę vykdymu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė S. S. O. atskiruoju skundo prašo atskirąjį skundą priimti ir jį patenkinti pilna apimtimi; atsakovės naujai teikiamus įrodymus priimti ir vadovautis jais nagrinėjant bylą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 dalį, kuria atsakovės ieškinį priimti atsisakyta, panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:
11.1. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, nepagrįstai rėmėsi kitų teismų nutarčių vertinimais, iš esmės neatlikdamas jokios savarankiškos analizės dėl atsakovės ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumo Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tuo labiau, kad ieškiniu yra reiškiami net 4 savarankiški reikalavimai: 1) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina; 2) dėl bendravimo tvarkos su vaiko tėvu nustatymo; 3) dėl kas mėnesį mokamo išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo; 4) dėl išlaikymo įsiskolinimo iš vaiko tėvo priteisimo. Pažymėtina, kad vien kitų teismų nutartyse padaryti vertinimai, ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjančiam teismui neatlikus jokių vertinimų dėl ieškinio priimtinumo nagrinėti bei teismingumo, nėra ir negali būti pagrindas teismui atsisakyti priimti ieškinį.
11.2. Tiek atsakovė, tiek nepilnametis vaikas, tiek ir ieškovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nepilnametis vaikas Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip šešis mėnesius. Atsakovė, priešingai negu ieškovas, vaiku nepertraukiamai rūpinasi nuo pat jo gimimo bei juos sieja itin artimas ryšys. Nepilnametis vaikas nuo pat gimimo yra augęs lietuviškoje kalbinėje aplinkoje –girdėjo lietuvių kalbą ir mokėsi kalbėti lietuviškai. Dėl šių priežasčių vaikui (kuriam dabar yra dveji metai ir keturi mėnesiai) persikėlus gyventi į Lietuvą, jo gyvenime neįvyko jokių kalbos pokyčių – jis ir toliau lavina lietuvių kalbą bei šia kalba bendrauja su vaikais ir jį supančia socialine aplinka. Tuo labiau, kad visi vaiko socialiniai ryšiai, juos vertinant artimųjų žmonių prasme yra Lietuvoje – čia gyvena vaiko motina, abi vaiko močiutės, teta, pusbroliai ir kt. Todėl vertinant vaiko apsipratimą naujoje aplinkoje, atsižvelgtina ir į tai, kad jam atvykus gyventi į Lietuvą, maksimaliai padidėjo artimųjų giminaičių ratas, su kuriais jis nuolat matydavosi ir bendraudavo.
11.3. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dieną, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, yra Lietuvoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaikas jau yra pripratęs prie gyvenamosios vietos Lietuvoje, integravęsis čia į socialinį gyvenimą bei jaučiasi puikiai. Akivaizdu, jo nepilnamečio vaiko interesų centras, susiformavę stabilūs socialiniai ryšiai, ugdymo įstaigos bei būrelių lankymas yra Lietuvoje, kur jam sudarytos puikios sąlygos gyventi, augti bei ugdytis.
11.4. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės net nenustatinėjo dabartinės vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos bei ieškinio nagrinėjimo jurisdikcijai nustatyti nepagrįstai netaikė 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio, numatančio, kad kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą susitariančiąją valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakydamas priimti ieškinį iš esmės pažeidė nepilnamečio vaiko – Lietuvos piliečio, glaudžiai ir neatsiejamai susijusio su Lietuvos Respublika, interesus, pirmenybę nepagrįstai suteikdamas Ieškovo (vaiko tėvo), be kita ko, taip pat Lietuvos piliečio, teisėms bei interesams.
11.5. Nors pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-686-8812023 konstatuotomis aplinkybėmis, tačiau atsakovė dar 2023 m. liepos 4 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023. Prašymas teisėjo rezoliucija priimtas, teismo posėdis byloje paskirtas 2023 m. liepos 24 d. val. Tokiu būdu negalima atmesti tikimybės, jog procesas minėtoje byloje bus atnaujintas bei bus konstatuotos priešingos aplinkybės, tiek dėl vaiko buvimo Lietuvoje (ne)teisėtumo, tiek ir dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje ir kt.
11.6. Nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta tiek pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, tiek ir atskirojo skundo teikimo metu yra Lietuvos Respublikoje, todėl atsisakyti priimti ieškinį 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis nėra ir nebuvo teisinio pagrindo. Be kita ko, nagrinėjamu atveju taikytinas ir CPK 785 straipsnis, kuris nustato Lietuvos Respublikos teismų išimtinį teismingumą tėvų ir vaikų teisinių santykių byloms tuo atveju, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
11.7. Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. eN2-2090-852/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2-686-881/2023 dalykas buvo vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę klausimas, tuo tarpu šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios nustatymo, jo globos teisių ir tėvų pareigų klausimai nebuvo nagrinėjami, t. y. minėtos aplinkybės nebuvo šių civilinių bylų įrodinėjimo dalyku ir /ar jo dalimi. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023, 37 punkte konstatavo, kad šioje byloje nesprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (globos) klausimas. Iš to išplaukia akivaizdi išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nurodytais teismų išaiškinimais kaip prejudicinę galią turinčiais faktais, tuo pažeisdamas ir CPK 279 straipsnio 4 dalies reikalavimus 2007 m. Hagos konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Tuo pačiu ir nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bylose. Iš sisteminės 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio analizės matyti, kad minėtas straipsnis reglamentuoja išimtinai tik sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagrindus, bet ne jurisdikcijos (teismingumo) taisykles kasmėnesinio išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bylose. Tokiu būdu minėto akto nuostatos (kurios net nenustato jurisdikcijos taisyklių) nagrinėjamu atveju net negali būti taikomos. Tuo tarpu, CPK 30 straipsnio 4 dalis numato, kad ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir dėl tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą.
11.8. Skundžiamos nutarties 17 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas jau yra kreipęsis į Norvegijos Karalystės Østre Innlande apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir kitų su vaiku susijusių klausimų. Tačiau tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Ieškovas byloje yra pateikęs tik 2023 m. kovo 17 d. Norvegijos Karalystės Østre Innlande apylinkės teismo šaukimą (b. l. 99, t. II) bei minėto teismo 2023 m. kovo 21 d. informaciją dėl atsiliepimo byloje, nagrinėjamo remiantis Vaiko teisių įstatymo, pateikimo (b. l. 104 – 105, t. II). Tačiau byloje, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovas kreipėsi į kompetentingą Norvegijos Karalystės teisminę instituciją su ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su vaiku susijusių klausimų išsprendimo. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrindžia byloje esanti medžiaga bei pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 178 str.).
11.9. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos atliepiant ir užtikrinant geriausius vaiko interesus bei siekiant laikinai sureguliuoti šalių ginčo teisinius santykius. Apeliantė pabrėžia, kad tiek pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, tiek ir atskirojo skundo pateikimo metu, situacija nėra iš esmės pasikeitusi.
11.10. Ieškovas neteikė ir toliau neteikia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi nustatyto išlaikymo (nuo 2023 m. vasario 20 d.), tuo pačiu minėtos nutarties nevykdydamas. Tokiu būdu nevykdydamas ir ignoruodamas CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatytą tėvo pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką.
11.11. Nors skundžiamos nutarties 22 punkte pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023, kuria leista grąžinti šalių nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę, ne tik išnyko pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas, bet ir jų tolimesnis galiojimas būtų nebeproporcingas, tačiau tokios išvados nepatvirtina ne tik bylos medžiaga, bet ir susiklosčiusi faktinė situacija. Pažymėtina, kad atsakovė dar 2023 m. liepos 4 d. teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 (dėl vaiko grąžinimo). Prašymas teisėjo rezoliucija priimtas, teismo posėdis byloje paskirtas 2023 m. liepos 24 d. val.
12. Ieškovas D. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą; prijungti dokumentus, kuriuos pateikti poreikis iškilo vėliau nei priimtas pirmosios instancijos sprendimas ir yra reikšmingi bylai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas rengiant procesinius dokumentus iš atsakovės D. P. naudai. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia argumentais:
13.1. Vilniaus apylinkės teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 nustatytomis aplinkybėmis, nes būtent vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas turi įtaką ieškinio teismingumo klausimo išnagrinėjimui. Tuo labiau, Vilniaus apylinkės teismas pateikia argumentus dėl visų ieškinyje nurodytų reikalavimų teismingumo („Šalių ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo [t. y. atsakovės 1) ir 2) reikalavimų] jurisdikcija spręstina vadovaujantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje <...>. Susitarimo dėl išlaikymo priteisimo [t. y. atsakovės 3) ir 4) reikalavimų] jurisdikcija spręstina vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo“.
13.2. M. P. Norvegijos Karalystėje gyveno iki pat 2023 m. sausio mėnesio (t.y. beveik 2 metus), čia nepilnametis vaikas turėjo (ir turi iki šiol) visas socialines garantijas, banko sąskaitą bei bendraamžius su kuriais šis bendravo. Šiuo laikotarpiu nepilnametis vaikas į Lietuvą atvykdavo tik trumpiems vizitams. Atsakovė, su nepilnamečiu šalių vaiku išvykdama į Lietuvą, taip pat ieškovui teigė, kad ši viešnagė Lietuvoje bus trumpalaikė. Paminėtina, kad 2023 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023, kurioje buvo nagrinėjamas vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę klausimas, taip pat nurodoma, kad „šalių mažametis vaikas nuo atvykimo į Lietuvą 2023 m. sausio mėn., dabar čia faktiškai gyvena daugiau nei penkis mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad atvežtas į Lietuvą šiek tiek daugiau nei dvejų metų nesulaukęs vaikas savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent gyvenimą Lietuvoje – pritartina, kad tokio amžiaus vaikas paprastai dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. <...> Iš bylos duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad vaiką su nauja aplinka Lietuvoje sieja tokio intensyvumo stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, kurį nutraukus ir grąžinus vaiką į ankstesnę aplinką, būtų pažeisti jo interesai.“ Atitinkamai, nepilnamečio M. P. nuolatinė gyvenamoji vieta, kitaip nei teigia atsakovė, turėtų būti laikoma Norvegijos Karalystė.
13.3. Vilniaus apylinkės teismas priimdamas nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 pagrįstai netaikė 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio. Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti laikoma pakeista bei 1996 m. Hagos konvencijos 5 str. negali būti taikomas, nes vaikas yra neteisėtai laikomas Lietuvoje (1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civiliniu aspektu 3 str.). Vaiko nuolatine gyvenamąja vieta pripažinus Lietuvą bei pritaikius atskirajame skunde nurodytą konvencijos nuostatą būtų pažeistas teisės teorijoje bei teismų praktikoje pripažįstamas bendrasis teisės principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus).
13.4. Civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 S. S. O. buvo suinteresuotu asmeniu, o civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 – atsakove. Atitinkamai, D. P. civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 buvo pareiškėjas, o civilinėje byloje Nr. e2-6283-1168/2023 – ieškovas. Abiejose civilinėse bylose nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo įrodinėjama aplinkybe, kuri yra aktuali tiek sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę, tiek sprendžiant dėl su nepilnamečių vaiku susijusių ginčų (nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos bei išlaikymo teikimo nustatymo) teismingumo.
13.5. Atsakovė, teikdamas nepagrįstą prašymą atnaujinti procesą (nenurodomos naujos ar esminės bylos aplinkybės) bei kitus panašius procesinius dokumentus, siekia atidėti šalių nepilnamečio sūnaus M. P. grąžinimą į Norvegijos Karalystę, taip veikdama prieš greitą bylos išnagrinėjimą, nors bylose dėl vaiko grąžinimo greitas bylos išnagrinėjimas yra ypač svarbus (1980 m. Hagos konvencijos 11 str. 2 d., 12 str. 1 d.). Tokie atsakovės veiksmai, ieškovo nuomone, vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 95 str. 1 d.).
14. 2023-08-11 ieškovas pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų, kuriame prašo prie civilinės bylos Nr. e2-6283-1168/2023 prijungti dokumentus, kuriuos pateikti poreikis iškilo vėliau nei priimtas pirmosios instancijos sprendimas ir yra reikšmingi bylai; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodo, kad su šiuo prašymu teikiami duomenys buvo gauti primos instancijos teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-6283-1168/2023. Prie civilinės bylos Nr. e2-6283-1168/2023 prašo prijungti papildomai teikiamus duomenis, kurie įrodo teismų, nagrinėjančių bylą dėl nepilnamečio M. P., galutinį sprendimą nepilnametį M. P. grąžinti į Norvegijos Karalystę: 2023 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą (civilinė byla Nr. eA2-2486-577/2023) pagal atsakovės 2023 m. liepos 3 d. prašymą); 2023 m. liepos 25 d. Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštas Nr. eN2-2090-852/2023 dėl leidimo grąžinti nepilnametį vaiką M. P. į Norvegijos Karalystę bei patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimą pagal įsiteisėjusias teismo nutartį. 2023 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo išaiškinti su nepilnamečio vaiko M. P. grąžinimo į Norvegijos Karalystė procesu susiję klausimai. Kurie patvirtina, kad ieškovas D. P. pagal galiojančias teismo nutartis kreipėsi į antstolį dėl vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę, t. y. nepilnamečio vaiko M. P. perdavimo vaiko tėvui (2023-08-03 gautas antstolio patvarkymas dėl informacijos pateikimo Nr. S-23-11-23642).
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
17. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2023 m. balandžio 24 d. MB „Vaikų studija“ pažymą; 2023 m. balandžio 19 d. UAB „Tarptautinis gimnastikos klubas“ pažymą; 2023 m. gegužės 22 d. ikimokyklinio ugdymo sutartį Nr. 429-468 (23); 2023 m. gegužės 31 d. ikimokyklinio ugdymo įstaigos pažymą; 2023 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismo pranešimą; 2023 m. balandžio 5 d. Sodros Klaipėdos skyriaus sprendimą Nr. IVI_SP1E-1642; 2023 m. balandžio 25 d. mokėjimo dokumentą; 2023 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos teismo rezoliuciją.
18. Atsakovė nurodo, kad būtinybė pateikti papildomus įrodymus, t. y. nepilnamečio vaiko būrelių, ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymą patvirtinančius dokumentus, vaiko tėvo išlaikymo neteikimo faktą patvirtinančius įrodymus bei teismo procesinius dokumentus, byloje iškilo vėliau, t. y. jau pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį. Nurodo, kad teismas atsakovės ieškinį priimti atsisakė bei panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, tokiu būdu nesudarydamas jokios galimybės atsakovei pateikti papildomų įrodymų ir /ar paaiškinimų, patvirtinančių ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 42 str. 1 d.). Naujai pateikiami įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu bylos dalyku, t. y. patvirtina faktą, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Taip pat patvirtina faktą, jog nepilnamečio vaiko tėvas nevykdo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, patvirtina faktą, kad teisminis procesas dėl vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę nėra pasibaigęs, o tuo pačiu nėra pradėtas ir vykdymo procesas.
19. Ieškovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: nuotraukas iš Norvegijos Karalystės; nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą; UAB „Vaikystės stebuklas“ atsakymą; M. P. S. kaupiamosios sąskaitos išrašą su vertimu; dokumentus pagrindžiančius neteisėtą vaiko išregistravimą Norvegijoje; M. medicinos įrašus dėl vizitų pas gydytojus; Norvegijos ikimokyklinio ugdymo įstaigos raštą.
20. 2023-08-11, t. y. jau bylai esant apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė papildomus įrodymus: 2023-07-24 Vilniaus apygardos teismo nutartį; 2023-07-25 vykdomąjį raštą Nr. eN2-2090-852/2023; 2023-07-27 Vilniaus apygardos nutartį; 2023-08-03 antstolio patvarkymą dėl informacijos pateikimo.
21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir ieškovo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus, sprendžia, kad jie nėra reikšmingi šios bylos nagrinėjimui. Šioje byloje sprendžiamas ieškinio teismingumo klausimas esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui leisti grąžinti nepilnametį vaiką į Norvegiją. Ieškinio priėmimo stadijoje nėra sprendžiami iš esmės klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvus nustatymo, jo išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo, todėl šalių teikiami įrodymai susiję su vaiko poreikiais, lankomais būreliais, medicininiai išrašai, nuotraukos, duomenys apie šalių tarpusavio santykius šioje byloje nėra aktualūs, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti. Tačiau šiai bylai reikšmingi ieškovo 2023-08-11 apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai, susiję su išnagrinėta byla dėl teismo leidimo išdavimo grąžinti vaiką į Norvegiją. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 dėl šalių nepilnamečio vaiko grąžinimo, remiantis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Įsiteisėjus nurodytam sprendimui atsakovė pateikė pareiškimą dėl bylos atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2023-07-24 nutartis ir jos pagrindu išduotas 2023-07-25 vykdomasis raštas Nr. eN2-2090-852/2023 bei 2023-07-27 Vilniaus apygardos nutartis; taip pat šio vykdomojo rašto pagrindu pateiktas 2023-08-03 antstolio patvarkymas yra reikšmingi sprendžiant ieškovės pateikto ieškinio teismingumo klausimą. Todėl nurodyti pastarieji ieškovo įrodymai priimami.
Dėl atsakovės atskirojo skundo
23. Byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo taikytos iki ieškinio padavimo, panaikinimo.
24. Teismas, gavęs procesinį dokumentą (ieškinį ar pareiškimą), be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018).
25. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį tuo atveju, kai ieškinys neteismingas tam teismui.
26. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nagrinėjantis bylą, savo iniciatyva privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (CPK 782 straipsnis).
27. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas.
28. Spręsdamas, ar šeimos byla yra su tarptautiniu (užsienio) elementu, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje. Šalys turi bendrą sūnų M. P., kuris yra gimęs Norvegijoje, kurioje buvo deklaruota vaiko gyvenamoji vieta, vaikas užregistruotas į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. 2023 metų sausio mėnesį atsakovė su šalių vaiku išvyko iš Norvegijos į Lietuvą. Ieškovas iniciavo vaiko grąžinimo į Norvegiją bylą pagal Hagos konvencijos nuostatas.
30. Vilniaus apygardos teismo 2023-05-25 civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 nutarta leisti grąžinti šalių vaiką į Norvegiją. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2023-06-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-686-8812023 palikta nepakeista. Teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad šalių nepilnametis vaikas M. P. yra gimęs Norvegijoje, kur kartu su tėvais gyveno nuo gimimo iki buvo neteisėtai išvežtas į Lietuvą. Konstatavę vaiko neteisėtą išvežimą, teismai leido grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
31. Pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo nutartį Vilniaus apygardos teismas išdavė vykdomąjį raštą. Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2023-07-23 nutartimi išaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 25 d. vykdomojo rašto Nr. eN2-2090-852/2023 dalis pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutarties rezoliucinę dalį dėl leidimo grąžinti nepilnametį vaiką M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į Norvegijos Karalystę yra vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu galima atlikti vykdymo veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 764 straipsnyje.
32. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
33. Aptariamas Vilniaus apygardos teismo procesinis sprendimas pradėtas vykdyti priverstinai dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Norvegiją.
34. Taigi, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuva. Aplinkybė, kad atsakovė neteisėtai vaiką išvežė iš Norvegijos ir vengia geranoriškai vykdyti procesinį sprendimą dėl vaiko grąžinimo, nesudaro pagrindo šioje byloje kitaip vertinti aplinkybes dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nei nustatyta Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023 procesiniais sprendimais, kuriuose taip pat išaiškinta, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, jos globos teisių, tėvų pareigų ir kiti klausimai turi būti išspręsti vaiko kilmės valstybėje. Nesutiktina su atsakove, kad teismas neturėjo vadovautis įsiteisėjusiomis nutartimis, kuriose nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta ir priimtas procesinis sprendimas leisti ieškovui vaiką grąžinti į Norvegiją, o turėjo nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą pagal atsakovės teikiamus įrodymus.
35. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad ieškovo duomenys patvirtina, kad ieškovas inicijavo ikiteisminę mediaciją Norvegijos Karalystėje ir jau yra kreipęsis į šios valstybės Østre Innlande apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir kitų su vaiku susijusių klausimų.
36. Atsakovė nurodo, kad ieškovas byloje yra pateikęs tik 2023 m. kovo 17 d. Norvegijos Karalystės Østre Innlande apylinkės teismo šaukimą bei minėto teismo 2023 m. kovo 21 d. informaciją dėl atsiliepimo byloje, nagrinėjamo remiantis Vaiko teisių įstatymo, pateikimo (b. l. 104 – 105, t. II). Tačiau byloje, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovas kreipėsi į kompetentingą Norvegijos Karalystės teisminę instituciją su ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su vaiku susijusių klausimų išsprendimo. Teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.
37. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2023-02-20 Bufetat Vaikų, jaunimo ir šeimos tarnyba yra parengusi kvietimą į mediacijos sesiją D. P. ir S. S. O.. Nurodyta, kad mediacija paskirta D. P. prašymu, remiantis Įstatymo dėl vaikų teisių. Nurodyta, kad mediacijos tikslas – tarp tėvų sudaryti raštišką susitarimą dėl jų atsakomybės, nuolatinės gyvenamosios vietos ir buvimą kartu su bendrais vaikais (el. bylos tomas 1, b.l. 21). Taip pat į bylą pateiktas Østre Innlande apylinkės teismo 2023-03-21 pranešimas skirtas atsakovei dėl atsiliepimo pateikimo nagrinėjamoje byloje remiantis Vaiko teisių įstatymu (D. P. – S. S. O.). Taip pat pridėtas pranešimas apie bylų nagrinėjimą ginčuose tarp tėvų, remiantis Vaiko teisių įstatymu (el. bylos tomas 2, b. l. 99-107). Taigi, šie įrodymai patvirtina, ieškovo teiginius, kad D. P. yra kreipęsis į Norvegijos Karalystės teismines institucijas (Østre Innlandet apylinkės teismą) su prašymu nustatyti M. P. gyvenamąją vietą su vaiko tėvu D. P.. Ieškovas nurodo, kad atsakovė yra pateikusi atsiliepimą Østre Innlandet apylinkės teismui. Taigi, Norvegijoje jau pradėtas procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kitų klausimų Norvegijos Karalystės jurisdikcijoje. Atsakovė, būdama bylos Norvegijoje, ieškovo argumentų, susijusių su Norvegijoje inicijuota byla, nepaneigė. Nurodytos aplinkybės papildomai patvirtina, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos teismams.
38. Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, šalių ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo jurisdikcija spręstina vadovaujantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija). Susitarimo dėl išlaikymo priteisimo jurisdikcija spręstina vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Konvencija). Pagal 1996 m. Hagos konvencijos (kuri netaikytina išlaikymo pareigoms (šio konvencijos 4 straipsnio 4 punktas) 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas. Minimos Konvencijos 8 straipsnyje vaiko interesais numatytos išimtys kada susitariančios valstybės institucija gali kreiptis į jurisdikciją turinčią instituciją arba pati prisiimti jurisdikciją iš ją turinčios institucijos.
39. 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnis numato, jog susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Atsižvelgiant į 7 straipsnį, tais atvejais, kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą Susitariančiąją Valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.
40. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ieškinio nagrinėjimo jurisdikcijai nustatyti nepagrįstai netaikė 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio, numatančio, kad kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą susitariančiąją valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai ignoruoja aplinkybę, kad ji vaiką į Lietuvą išsivežė neteisėtai ir šiuo metu yra priverstine tvarka vykdomas vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje klausimas. Atsakovės prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą byloje dėl vaiko grąžinimo buvo atmestas. Sutiktina su ieškovu, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti laikoma pakeista bei 1996 m. Hagos konvencijos 5 str. negali būti taikomas, nes vaikas yra neteisėtai laikomas Lietuvoje (1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civiliniu aspektu 3 str.). Vaiko nuolatine gyvenamąja vieta pripažinus Lietuvą bei pritaikius atskirajame skunde nurodytą konvencijos nuostatą būtų pažeistas teisės teorijoje bei teismų praktikoje pripažįstamas bendrasis teisės principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus).
42. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo
43. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad ieškovui nepareiškus ieškinio per teismo nustatytą terminą, o ieškovės ieškinį atsisakius priimti kaip neteismingą, be to, įsiteisėjus Vilniaus apygardos nutarčiai civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023, kuria leista grąžinti šalių nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę, ne tik išnyko pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas, tačiau jų tolimesnis galiojimas būtų nebeproporcingas, nesuderinamas ir su nutarties grąžinti vaiką į kilmės valstybę vykdymu.
44. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra išnykęs. Tiek pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, tiek ir atskirojo skundo pateikimo metu, situacija nėra iš esmės pasikeitusi.
45. CPK 149 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas savo iniciatyva panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio.
46. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas taikomas ieškinio reikalavimų užtikrinimui. Šiuo atveju, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, ieškovės ieškinys pareikštas šioje byloje nėra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Atsakovas ieškinio nepareiškė. Kadangi byloje nebus nagrinėjamas nei vienos iš šalių ieškinys, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, todėl pagrįstai šioje byloje buvo panaikintos.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkinamas ir skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Ieškovas prašo už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis ieškovas patyrė 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė (apeliantė) prašo priteisti 500 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidų.
49. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Atmetus atsakovės atskirąjį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteisiamos iš atsakovės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
atsakovės S. S. O. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui D. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės S. S. O., a. k. (duomenys neskelbtini), 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Tatjana Žukauskienė