Administracinė byla Nr.
I-1285-121/2010
Bylos proceso Nr.3-61-3-00458-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.4, 16.5
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius,
2010m. gegužės 4 d.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant
pareiškėjo V. M. atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Džiautui, atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės
gelbėjimo valdybos atstovei Brigitai Trepšienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo
valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus
apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau-APGV)
neišmokėtą darbo užmokesčio dalį- 2129,21 Lt. Paaiškina, kad jis nuo 1984 metų
iki 2009 m.
sausio 1 dienos tarnavo Vilniaus APGV Vilniaus miesto
5-ojoje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pamainos vadu. Nepriemoka susidarė
todėl, kad, apskaičiuojant priedus ir priemokas, buvo vadovautasi Valstybės
tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 2 dalimi ir
nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 2129,21 Lt priemokų ir priedų.
Mano, kad atsakovas, apskaičiuodamas priemokų ir priedų dydžius, nepagrįstai
taikė VTĮ, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir
priedus įgyvendinimo galimybę, kuri numatyta Vidaus tarnybos statute
(toliau-Statutas) bei prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo (KT) 2004-12-13 nutarimą piliečio teisė gauti teisingą
apmokėjimą už darbą yra Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės
teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko
pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų
sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis
(atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama saugoma ir ginama kaip
nuosavybės teisė. KT, 2001-12-18 nutarime aiškindamas
Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatą, konstatavo, kad Konstitucijoje
garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su
visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms
principu. KT 2009 m. gruodžio 11 d. paskelbė nutarimą,
kuriame teigiama, kad VTĮ skyrius „Darbo
užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį
būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos
pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems
papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų
priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje
nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai
(kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir
konstituciniam teisinės valstybės principui (b.l.1-3).
Atsakovas
Vilniaus APGV atsiliepimu į skundą prašo pareiškėjo
skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l.10-12). Paaiškina, kad su pareiškėjo skundu
nesutinka dėl šių motyvų:
1. Vilniaus
APGV, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui darbo
užmokestį, vadovavosi Statutu bei VTĮ (ginčo
laikotarpiu galiojusios redakcijos). Pagal VTĮ 4 str.
2 dalį, 23 str. 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2007-06-23) bei 2007-06-23
įsigaliojusios redakcijos 23 str. 2 dalį 70 procentų priedų ir priemokų sumos
ribojimą nustatė VTĮ VI skyriaus nuostatos, kurios be
išlygų turėjo būti taikomos vidaus tarnybos pareigūnams, taigi, Vilniaus APGV, apskaičiuodama pareiškėjui darbo užmokestį bei
taikydama 70 procentų priedų bei priemokų sumos apribojimą. veikė teisėtai,
t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
2. KT 2009 m.
gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI
skyrius: ,,Darbo užmokestis" ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta
teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis,
nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę,
kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos
įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str.
1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę
<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>, konstituciniam
teisinės valstybės principui“. Konstitucijos 7 straipsnis turi būti aiškinamas
ir taikomas sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis
teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei KT nutarimų
teisinę galią. Remiasi Konstitucijos 6 str. 1 dalimi, 102 straipsniu, 107 str.
1 ir 2 dalimis ir nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra
laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo
prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar Įstatymas ar
kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta KT,
kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios
institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą,
motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
LVAT administracinėje byloje
Nr. A5-264/2003 pažymėjo, kad pagal
Konstitucijos 107 straipsnį KT sprendimų galia
dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį.
Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau-KTĮ) 72 str. 4
dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais,
kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie
sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo
įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, KT
pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams,
atsirandantiems po KT sprendimo oficialaus
paskelbimo, tačiau iki tol priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas
prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra
įvykdyti- nesukėlę realių teisinių pasekmių. Ši išvada galėtų reikšti, kad nėra
įstatymo taikymo atgaline data problemos, tačiau tik tada, kai įstatymas iš
esmės nebuvo taikytas ir nėra jokių pasekmių. Šiuo atveju VTĮ
23 str. 2 dalis buvo taikoma bei įvykdyta, kadangi pareiškėjui atitinkamo
dydžio darbo užmokestis buvo mokamas kiekvieną mėnesį, vadinasi, ir sukeltos
realios teisinės pasekmės.
4. Departamento direktorius yra Departamentui ir
jam pavaldžioms įstaigoms skirtų Lietuvos Respublikos biudžeto asignavimų
valdytojas. Vilniaus APGV yra biudžetinė valstybės
įstaiga, vykdanti įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Biudžetinių
įstaigų įstatymo 7 straipsnis numato, kad biudžetinės įstaigos yra
finansuojamos iš valstybės biudžeto pagal asignavimų valdytojo patvirtintas
sąmatas, laikantis nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų. To paties
įstatymo 8 str. 5 dalis numato, kad iš asignavimų valdytojo gautus biudžeto
asignavimus įstaigos naudoja racionaliai ir taupiai ir tik pagal asignavimų
valdytojų patvirtintas išlaidų sąmatas. Kadangi, asignavimų valdytojo
patvirtintoje Vilniaus APGV išlaidų sąmatoje nėra
skirta lėšų, valstybės tarnautojams išmokėti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą
dėl pritaikyto 70 procentų priedų ir priemokų apribojimo, numatyto VTĮ, Vilniaus APGV, priteisus
pareigūnams minėtą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, būtų priversta kreiptis į
Departamentą dėl papildomų lėšų skyrimo. Todėl atsakovo manymu, kad
Departamentas šioje byloje, turėtų būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotu
asmeniu (b.l.10-12).
Teismo posėdžio metu
pareiškėjo V. M. įgaliotas atstovas pateikė prašymą, kuriuo
pareiškėjas tikslina skundo reikalavimą, prašydamas iš atsakovo priteisti
2962,80 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.
Atsakovo atstovė teismo
posėdžio metu, atsikirsdama į patikslintą skundą, nurodė, kad su patikslinta
2962,80 Lt darbo užmokesčio nepriemokos suma sutinka, tačiau prašo jos
išmokėjimą ryšium su ekonomine padėtimi atidėti vieneriems metams.
V. M. patikslintas skundas, kuriuo jis tikslina skundo
reikalavimą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2962,80 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio
dalies, iš esmės atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39
straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.
Skundas tenkintinas.
Faktinės
bylos aplinkybės.
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo
70 procentų pareiginės algos ribojimo V. M. laikotarpiu nuo
2007-02-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 2962,80 Lt: 2007 metais dėl taikyto
ribojimo neišmokėta 2502,66 Lt (214,20+288,72+369,57+234,87+423,14+324,00
+286,29+249,21+112,66)
(b.l.20, 2010-04-28 Pažyma apie gautas pajamas Nr.13-6-140), 2008 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta
460,14 Lt (16,19+148,91+77,18+47,24+43,90+114,67+12,05) (b.l.21, 2010-04-28
Pažyma apie gautas pajamas Nr.13-6-141).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.
Vidaus
tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės
tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios,
remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų
taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje
nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos
Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę
arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį;4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856)
nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4
punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856)
buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė
alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir
priemokų suma negali viršyti 70
procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3
dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos
sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu,
papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis
(suma) negalėjo viršyti 60
procentų pareiginės algos.
2003 m.
balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538
patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje
nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1)
už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už
įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų
viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi
būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų
pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų
bei priemokų dydis
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių
pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo
II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei
papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė,
kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią
sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už
darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą
bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti
priedai."
Konstitucinis
Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d.
redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino,
kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo
užmokestis“ (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d.
redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta
teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis,
nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę,
kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos
įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą,
prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai
„Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą
už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad
pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už
darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti
įvairias apmokėjimo valstybės
tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų
dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2
dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime
neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30
straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas
galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą,
dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo
įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu
su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT
konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos
sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu,
papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo
būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų
ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir
priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės
tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo
užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima
teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems
poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis
viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma
viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos
susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos
pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu
privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio
bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant
nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo
užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo)
dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų
atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina,
kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių
dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo
trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Tokia
situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.
Nustatyta,
kad V. M. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies
priteisimo kreipėsi 2010-02-01 (spaudas ant voko) (b.l. 2-4). Atsižvelgus į
tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį,
neviršija trejų metų (nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31) (DK
298 str.), pareiškėjui priteistina 2962,80 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma
už laikotarpį nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31.
Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad
tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestinas
atsakovo atsiliepime nurodytas argumentas, kad, Vilniaus APGV
ribodamas darbo užmokesčio apmokėjimą, vadovavosi įstatymais. VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d.
redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas
suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi
asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter
alia kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties
metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo
trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo
remiantis darytina išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį
atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą
mokėti darbo užmokestį, o būtent – Vilniaus APGV.
Atmestinas atsakovo
argumentas, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 23 str. 2
dalis (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) buvo taikoma ir buvo įvykdyta,
nes pareiškėjui atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo mokamas kiekvieną
mėnesį, tokiu būdu buvo sukeltos realios teisinės pasekmės, todėl nagrinėjamu
atveju sprendimams, priimtiems VTĮ 23 str. 2 dalies
pagrindu, iki KT nutarimo oficialaus paskelbimo, VTĮ nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai
nėra reikšmingas.
LVAT 2005 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartyje byloje
Nr. A-1-638-05 (Administracinių teismų praktika Nr.8) išaiškino, kad ginčuose
dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo
yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos
teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios
minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo
užmokesčio bylose sprendimas yra
neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą
teisme ar kitose įstatymų numatytose
institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį
teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo
atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme. Konstitucijos 107 str. 1 dalies ir KTĮ
72 str. 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį,
tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus
teisės normų taikymo procedūros, t.y. išlikus galimybei teismine tvarka
koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius
teisinius santykius. Įvertinus išdėstytą, reikalavimas priteisti darbo
užmokesčio nepriemoką tenkintinas.
Dėl
teismo sprendimo vykdymo atidėjimo
Pagal
ABTĮ 97 str. 3 dalį, neįvykdyti teismo sprendimai dėl
žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų
išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso (CPK) nustatyta tvarka. ABTĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas
bylas administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat CPK
normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. ABTĮ
4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo
santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir
tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų
prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertinus minėtas teisės
aktų nuostatas, darytina išvada, kad administracinėje byloje vykdant sprendimą
dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, turi būti taikomos šiuos
klausimus reglamentuojančios CPK nuostatos. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina
CPK 284 str. 1 dalis, numatanti, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje
asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį
ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Tai patvirtina ir LVAT praktika, sprendžiant bylas dėl teisėjams neišmokėtos
atlyginimo dalies priteisimo: LVAT 2010-04-29 nutartyje
administracinėje byloje Nr. A756-69/2010, 2010-04-29 nutartyje
administracinėje byloje Nr. A756-55/2010, 2010-04-27 nutartyje
administracinėje byloje Nr. A143 – 50/2010 ir kt. bylose, išaiškino,
kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009
m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.
2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos
aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu
nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. LVAT pripažino, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo
pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284
str. 1 dalimi, LVAT nutarė sprendimo vykdymą atidėti
vienerių metų laikotarpiui.
Nagrinėjamoje
byloje teismo posėdžio metu atsakovas Vilniaus APGV
pareiškė prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Todėl
atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ekonominę padėtį bei į sunkią
atsakovo Vilniaus APGV turtinę padėtį, teismo
sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 1 d., 85-87 str., 88 str. 4 d.,
127 str., teisėja
n u
s p r e n d ė :
priimti V. M. patikslintą skundą.
V. M. skundą tenkinti ir priteisti jam iš Vilniaus
apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2962,80 Lt darbo užmokesčio
nepriemokos.
Šio teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas
apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant
skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės
instancijos teismui.
Teisėja Nijolė
Šidagienė