Civilinė byla Nr. 2A-977-467/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-09954-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1; 50.5; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės, Petro Jaržemskio,
sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui V. U., advokatui Almantui Paškauskui,
atsakovo atstovui - direktoriui A. G., advokatui Vladimirui Kononenkai,
trečiojo asmens atstovui E. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo VšĮ Centro poliklinika apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ Centro poliklinika ieškinį atsakovui UAB „Rožių alėja“ dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, trečiasis asmuo - Vilniaus miesto savivaldybė.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas VšĮ Centro poliklinika 2009 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs, prašė pripažinti 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.2, sudarytą tarp ieškovo VšĮ Centro poliklinika ir atsakovo UAB „Rožių alėja“, niekine ir negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, kad 1993-12-15 su atsakovu pasirašė terminuotą (iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 487,5 kv.m bendro ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Iki šios sutarties pasirašymo 1993 m. rugpjūčio 10 d. įvyko tariamo 8-osios poliklinikos konkurso komisijos posėdis dėl patalpų nuomos. Iki šio posėdžio buvo gautas Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993 m. liepos 21 d. raštas Nr.7-281, kuriuo pranešta, kad skyrius neprieštarauja, jog būtų konkurso tvarka išnuomotos nenaudojamos rūsio, pusrūsio ir technikinės patalpos medicininiams tikslams. Minėtame konkurso komisijos posėdyje nutarta skirti Vilniaus UAB „Rožių alėja“ 487,5 kv.m plotą. Po šio neaiškaus konkurso buvo pasirašyta ginčijama nuomos sutartis, suteikianti atsakovui išimtines, tačiau prieštaraujančias įstatymui teises. Sutarties vykdymo eigoje šalių susitarimu buvo pakeistos kai kurios šios sutarties sąlygos (sumažintas išnuomotų patalpų plotas iki 190,62 kv.m, peržiūrėti nuomos mokesčio įkainiai ir t.t.), tačiau liko galioti pagrindinės sutarties nuostatos (12, 14, 16 punktai) dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo anksčiau laiko, jeigu nuomotojas nustoja būti savininko asmenyje, o Vyriausybės normatyviniai aktai neleidžia tęsti šią veiklos rūšį; nuomininkas turi teisę subnuomoti užimamas negyvenamas patalpas arba jų dalį savo nuožiūra, bet nepažeidžiant bendrovės įstatų ir nuomotojo interesų; vykdant medicinos įstaigų ir organizacijų privatizavimą pagal Vyriausybės normatyvinius aktus, nuomininkas turės pirmumo teisę be ginčų dalyvauti privatizavimo procese bei privatizuoti užimamas patalpas be konkurso. Be to sutartyje nenurodyta, kokios poliklinikos patalpos išnuomojamos (jos neidentifikuotos). Šalys nuomos sutartį pasirašė 1993-12-15, tačiau sutartyje nurodyto ploto (487,5 kv.m) poliklinika atsakovui perdavimo-priėmimo aktu neperdavė, atsakovas to ploto fiziškai tada neužėmė. Sutartyje nenurodyta, kad ji gali būti nutraukta pastatus ar patalpas įtraukus į privatizavimo programą. Atsakovui ieškovas ne kartą siūlė pakeisti šią sutartį, pašalinant aukščiau nurodytus teisės normų pažeidimus, tačiau atsakovas atsisakydavo. Dėl nurodytų teisės normų pažeidimų, o taip pat kitais pagrindais ginčo nuomos sutartis turėtų būti nutraukta, kaip niekinė ir negaliojanti. Poliklinika, nebūdama patalpų savininke ir neturėdama jų savininko ir steigėjo leidimo, negalėjo organizuoti konkurso (LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ l.l p.). Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus neprieštaravimas nėra leidimas, jame nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu skyrius neprieštarauja, kad savivaldybei priklausantis turtas būtų išnuomotas privačiai firmai, o išnuomojamų patalpų plotas neapribotas. Pats konkursas buvo organizuotas ir pravestas, pažeidžiant minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintus „Negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos atviro bei uždaro konkurso nuostatus“. Patalpų privatizavimo atveju nuomos sutartis nutraukiama be jokių išimtinių nuomininko teisių ir tai turėjo būti nurodyta nuomos sutartyje. Ginčo nuomos sutartis jos sudarymo momentu neatitiko įstatymo reikalavimų, o jos vykdymo procesas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), kurių šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti (CK 6.157 str. 1 d.). Vertinant ginčo nuomos sutartį LR Vyriausybės nutarimo Nr.689 kontekste, sutartyje turėjo būti numatyta, kad sutartis gali būti nutraukta patalpas įtraukus į privatizavimo programą (nutarimo 1.4 p.). Šio teisėto reikalavimo ignoravimas daro sutartį niekine ir negaliojančia (CK 47 str. (1994 m. redakcija) ir dabar veikiančio CK 1.80 str.). Tai, kad iš nuomos sutarties negalima nustatyti, kokios konkrečiai patalpos išnuomojamos, leidžia daryti išvadą kad nuomos sutartis iš viso nebuvo sudaryta, nes šalys tarpusavyje nesutarė dėl esminių sutarties punktų (1994 m. redakcijos CK 168 str. ir dabartinio CK 4.3 ir 6.447 str. 3 d.). Ši patalpų nuomos sutartis iš esmės vertintina kaip preliminarioji sutartis (CK 6.165 str.), po kurios turėjo būti sudaryta pagrindinė nuomos sutartis, tačiau ji nesudaryta. 1993-12-15 patalpų nuomos sutartis neteisėtai realizuojama, joje nurodytas nuomojamų patalpų plotas neatitinka kituose šalių susirašinėjimo dokumentuose minimų plotų. Be to panaudos gavėjas (poliklinika) negalėjo išnuomoti panaudai gauto turto (patalpų) - CK 6.629 straipsnio 2 dalis. Šalys, sudarydamos ir vykdydamos tokią nuomos sutartį, nesilaikė teisingumo ir sąžiningumo, kitų civilinių santykių teisinio reguliavimo principų. Teismas galėtų nutraukti patalpų nuomos sutartį, nes toks sprendimas būtinas geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Nuomos sutarties vykdymas poliklinikai nuo 2002 metų tapo itin sudėtingas, nes iš esmės pasikeitė aplinkybės, kuriomis 1993 m. buvo išnuomotos patalpos. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas sutartį pakeisti, tačiau atsakovas atsisakė. Nuomos sutartį ieškovas prašė nutraukti dėl ypač didelio patalpų trūkumo modernaus poliklinikos Diagnostikos centro ir priklausomų padalinių veiklos užtikrinimui.
Atsakovas UAB „Rožių alėja“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad CK 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Kadangi ginčijama negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta 1993 m. gruodžio 15 d., t.y. galiojant 1964 m. CK, akivaizdu, jog ieškovo nurodytos teisės normos, nagrinėjant šį ginčą, taikytos negali būti. Iš ieškovo reikalavimų nesimato, ar jis laiko ginčijamą nuomos sutartį absoliučiai negaliojančia, ar ketina šią sutartį nuginčyti, ar ją nutraukti prieš terminą. Sudarant ginčijamą nuomos sutartį, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ bei šiuo nutarimu patvirtinti Negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos atviro bei uždaro konkurso nuostatai. Ieškovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad atliekant atsakovo išsinuomotų negyvenamųjų patalpų nuomos konkursą, būtų pažeisti nurodyto Vyriausybės nutarimo reikalavimai. Valstybės įstaigos organizuoto konkurso rezultatai trečiųjų asmenų užginčyti nebuvo ir atsakovas laikytinas sąžiningu išsinuomotų negyvenamųjų patalpų naudotoju. Atsakovas neatsisakė ir neatsisako spręsti galiojančios nuomos sutarties pakeitimus, jeigu tie pakeitimai būtų priimtini abiems šalims. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas padarė esminius sutarties pažeidimus (CK 6.217 str.). Reikalaudamas nutraukti 1993-12-15 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.2, ieškovas privalo įsipareigoti atlyginti atsakovui visus nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nutraukimo prieš terminą. Atsižvelgdami į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuomos sutarties negaliojimą bei jo teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, prašo ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, jog sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“, kurio 1.4. punktas numatė, jog negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos sutartis, kurioje nenurodoma, kad ji gali būti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programą, yra niekinė. Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Šiuo metu galiojančio CK 1.180 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje sąlyga dėl nuomos sutarties nutraukimo, patalpas įtraukus į privatizavimo programą, nėra nurodyta, todėl, atsižvelgiant į galiojusį reglamentavimą, nuomos sutartis laikytina niekine. Konstatavus, jog 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.2 yra niekinė, spręstinas klausimas dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Nagrinėjamu atveju atsakovui buvo perduotos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) ir jis šiomis patalpomis tebesinaudoja iki šiol, t.y. atsakovas gavo iš sandorio, nors ir niekinio, tam tikrą naudą, kurios neįmanoma grąžinti ieškovui, todėl niekinio sandorio pasekmių taikymas nuo negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2 sudarymo momento šioje situacijoje pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei ieškovo VšĮ Centro poliklinika interesus. Todėl šiuo atveju niekinio sandorio pasekmės turėtų būti taikomos ne nuo sutarties sudarymo momento, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuotų, kad nėra pagrindo pripažinti 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2 niekine, spręstinas klausimas dėl CK 6.204 straipsnio taikymo. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad po Vilniaus miesto centre esančių poliklinikų reorganizacijos kelias poliklinikas sujungus į vieną, nuomojamos patalpos tapo reikalingos pačiam nuomotojui, atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardintus požymius. VšĮ Centro poliklinika, pasikeitus aplinkybėms, kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygos, nustatančios nuomos terminą, pakeitimo, tačiau išspręsti šį klausimą sutarties šalims tarpusavio derybų būdu nepavyko.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog, sprendžiant iškilusį ginčą, būtina taikyti 1964 m. CK nuostatas dėl sandorio negaliojimo. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarčių sudarymą 1993 metais (ginčijamos sutarties sudarymo metu) detalizavo LR Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Patalpos galėjo būti išnuomotos tik viešo konkurso tvarka, o, jeigu patalpų nuomotojas turi steigėją, konkursui surengti turi būti gautas jo leidimas. Vilniaus 8-oji poliklinika iki 1997 metų buvo biudžetinė organizacija Vilniaus miesto savivaldybės sistemoje. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba buvo 8-sios poliklinikos steigėja. Iš byloje esančio Vilniaus miesto tarybos 1992-04-01 sprendimo Nr. 41 „Dėl sveikatos apsaugos skyriaus kompetencijos“ matyti, kad juo buvo nuspręsta patvirtinti Sveikatos apsaugos skyriaus kompetenciją pagal priedėlį, kurio 8 punkte nurodyta, jog Sveikatos apsaugos skyrius pagal miesto Tarybos ir Valdybos suteiktus įgaliojimus atstovauja steigėjo interesus savivaldybės medicininio profilio įmonėse. Iš Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993-07-21 rašto Nr. 7-281 matyti, kad Sveikatos apsaugos skyrius neprieštaravo, jog būtų konkurso tvarka išnuomotos 8-os poliklinikos nenaudojamos rūsio, pusrūsio ir technikinės patalpos. Todėl teismas darė išvadą, kad 8-ji poliklinika turėjo tinkamą steigėjo leidimą ir galėjo organizuoti konkursą. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta dar 1993 metais, ieškovas niekada neginčijo konkurso rezultatų ir Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus 1993 metų sutikimo išnuomoti negyvenamąsias patalpas, todėl, suėjus senaties terminui, dabar ieškovas to daryti negali. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčai tarp tų pačių šalių, susiję su 1993-12-15 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, buvo nagrinėjami ne kartą, tačiau ieškovas niekada nekėlė klausimo dėl sutarties galiojimo. Ieškovo teiginys, kad buvo pažeistos konkurso organizavimo sąlygos, konkurse dalyvavo vienas atsakovas ir nebuvo konkurencijos, yra nepagrįstas ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Organizuoto konkurso rezultatai užginčyti nebuvo, todėl atsakovas laikytinas sąžiningu išsinuomotų negyvenamųjų patalpų naudotoju. Iš patalpų nuomos konkurso komisijos protokolo teismas nustatė, jog abiems konkurse dalyvavusioms bendrovėms buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos. Be to vien formalūs konkurso sąlygų neatitikimai Vyriausybės nutarimui negali būti pagrindas pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Valstybės kontrolės departamentas tikrino ginčijamos nuomos sutarties sudarymo teisėtumą, tačiau 1995-04-18 akte Nr.151-6 nurodyta, jog jokių kitų pažeidimų, išskyrus, kad pažeidžiant Vyriausybės 1992-09-22 nutarimą 689, į butų privatizacijos specialųjį fondą nepervesta 30 proc. nuomos lėšų, nenustatyta. Pagal 1964 m. CK 298 straipsnį nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, turi būti įregistruota viešajame registre. Sutarties neįregistravimo pasekmių tuo metu galiojęs CK nenumatė, o nuo 2001-07-01 galiojantis CK numato, kad neįregistruota sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Be to iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuomos sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, 2010-05-21 buvo įregistruota viešame registre, ieškovas Centriniam registratoriui yra pateikęs skundą dėl nuomos sutarties įregistravimo fakto, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuomos sutarties įregistravimo faktas nėra nuginčytas. Ieškovas teigia, kad teismas gali nutraukti patalpų nuomos sutartį, nes toks sprendimas būtinas geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, tačiau teismas pažymi, kad šalims sutartis turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma, iš bylos duomenų teismas negali spręsti, kad atsakovo vykdoma veikla pažeistų geros moralės principus, darytų žalą žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl toks ieškovo argumentas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Ieškovo argumentus, kad nuomos sutartyje nenurodyta, kokios poliklinikos patalpos išnuomojamos, atsakovas niekada neužėmė viso išsinuomoto ploto, be to disponavo ne tik rūsio ir pusrūsio patalpomis, teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė. Atsižvelgiant į nuomos sutarties sąlygas, į tarp šalių susiklosčiusius santykius ir į tai, kad nuomotojas patalpas įsipareigojo perduoti remdamasis technine dokumentacija bei inventorizacijos pastato byla, teismas padarė išvadą, kad sutarties objektas buvo apibrėžtas. Be to Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1993-12-17 priede yra nurodyta, kurios patalpos pagal priestato darbo dokumentacijos planą atsakovui priklauso ir koks kiekvienos pažymėtos patalpos plotas. Ieškovo teiginys, kad atsakovas faktiškai naudojosi ne visu perduotu patalpų plotu, neturi reikšmės sprendžiant dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas nuomos sutartį prašo pripažinti niekine ir negaliojančia, remdamasis ir tuo, kad tarp šalių sudarytoje nuomos sutartyje nebuvo sąlygos dėl to, kad sutartis gali būti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programą. Tačiau Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartis, neatitinkanti Vyriausybės nutarimo, gali būti pripažinta negaliojančia. Byloje nėra pateikta duomenų, kokiam įstatymui prieštarauja šalių sudaryta sutartis ir dėl ko ją būtų galima pripažinti negaliojančia (CPK 178 str., 1964 m. CK 47 str.). Be to ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nuomojamos patalpos buvo įtrauktos į privatizavimo programą (CPK 178 str.). Ieškovas teigia, kad 1994-08-30 dalį nuomojamų patalpų atsakovas jau nuomotojo teisėmis sutartimi Nr. 01-94 išnuomojo personalinei įmonei „Urologas T. P.“. Tačiau nuomos sutarties 14 punktas leido atsakovui subnuomoti užimamas patalpas savo nuožiūra, nepažeidžiant nuomotojo interesų. Be to subnuomos sutartis nedaro pagrindinės nuomos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, negaliojančia.
Apeliaciniu skundu ieškovas VšĮ Centro poliklinika prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teisėjas, nesilaikydamas bylos aplinkybių tyrimo pilnumo, visapusiškumo ir objektyvumo, vertindamas tik kai kuriuos ieškovo pateiktus, o teisėjo tendencingai pasirinktus įrodymus padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį ir pripažinti, kad šalių sudaryta nuomos sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Nors sprendimo teksto pabaigoje teismas nurodė, kad jis vadovavosi CPK 259, 265, 268, 270 straipsniais, tačiau faktiškai šių straipsnių nuostatų nesilaikė. Sprendime visiškai neminimas 2010-04-08 patikslintas ieškinio pareiškimas, todėl neaišku, kokį ieškinio reikalavimą teismas nagrinėjo. Sprendime nenurodyta, koks įstatymas turi būti taikomas šiam ginčui teisiškai įvertinti (CPK 265 str.). Nėra sprendime apibrėžta, ką teismas nustatė ir ko nenustatė (CPK 265 str.). Teisėjas nepakankamai aiškiai nurodė sprendimo motyvus (CPK 268 str. 3 d.). Sprendime neakcentuotos teismo nustatytos aplinkybės (CPK 270 str. 4 d. 1 p.). Nėra jame įrodymų vertinimo, nenurodyta, kodėl nepaminėti ir atmesti kai kurie įrodymai (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 p.). Ne visais atvejais teismas nurodė įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi, patvirtindamas faktus ir atmesdamas ieškovo argumentus (CPK 270 str. 4 d. 4 p.). Teisėjas 2010-05-03 posėdyje nagrinėjo bylą maždaug 15 minučių, nesant salėje ieškovo atstovo advokato D. Koriako, nors pastarasis prašė 10 minučių pertraukos, bet pertrauka nebuvo padaryta. Tame pačiame teismo posėdyje atsakovo atstovo UAB „Rožių alėja“ vadovo A. G. atsakymas į teisėjo klausimą posėdžio protokole pateiktas kaip jo pasisakymas. Teisėjas nesudarė galimybės ieškovo atstovams pateikti A. G. paruoštus klausimus. Tuo buvo atimta teisė ir galimybė atkreipti teismo dėmesį į svarbias bylai aplinkybes. Baigiamajame 2010-09-02 teismo posėdyje nebuvo tiriami rašytiniai įrodymai, ieškovo atstovui V. U. nebuvo suteikta replikos teisė. Nė viename teismo posėdyje nebuvo daromas garso įrašas. Teisėjas, 2010-09-16 skelbdamas sprendimą, nenurodė nė vieno sprendimo motyvo (CPK 268 str. 3 d.). Teismas nesiaiškino atsakovo vaidmens, sudarant ir vykdant šią nuomos sutartį. Tai leidžia teigti, kad ieškovo ieškinys ir jo pateikti įrodymai buvo traktuojami tendencingai. Teismas neįvertino svarbiausių bylos aplinkybių: patalpų savininkas yra savivaldybė, jos leidimo patalpų nuomai nebuvo, jos turto apskaitoje ši nuoma nenurodyta. Teismas be jokių įrodymų darė išvadą, kad Sveikatos apsaugos skyriaus raštas buvo steigėjo leidimas, tuo pažeisdamas 1964 m. CK 67, 70-71 straipsnius. Ieškovo atstovai teismo posėdyje teigė, kad konkursas buvo neteisėtas, nes nebuvo steigėjo leidimo, o teismas sprendime teigia, kad nebuvo ginčo dėl konkurso rezultatų. Nors nuomos sutarties 16 punkte nėra jokios nuorodos į nuomos sutarties nutraukimą privatizavimo atveju, teismas laikė, kad tai nebuvo prieštaravimas 1992-09-22 nutarimui Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Teismas tendencingai aiškino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus. Teismas klaidingai laikė, kad 8 poliklinika teisėtai buvo nuomotoju. Juo poliklinika negalėjo būti, nes patalpomis ji naudojosi panaudos pagrindais, o panaudos gavėjas negalėjo jų išnuomoti be savininko sutikimo (1964 m. redakcijos CK 370 str.). Teismas netyrė sudėtingų nuomos, panaudos ir jų administravimo teisinių santykių tarp poliklinikos, UAB „Rožių alėjos" ir savivaldybės bei jos padalinių. Esminė teismo klaida yra ta, kad ieškovas VšĮ Centro poliklinika sutapatinama su buvusia 8 poliklinika (vėliau Pylimo poliklinika) ir aiškinama, kad ieškovas praleido senaties terminą ginčyti konkurso rezultatus. Ieškovas negalėjo ginčyti tariamo steigėjo leidimo ir konkurso rezultatų, kadangi ieškovo VšĮ Centro poliklinika tuo laiku (1993-1996 m.) iš viso nebuvo, jis susikūrė 2002 m. Ieškovas neturėtų būti laikomas savo pirmtakų neteisėtos veiklos rezultatų perėmėju. Toks formalistinis traktavimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Teismas neįvertino, kad ginčytinai buvo išnuomotas valstybės turtas ir kad tuo pažeidžiamas viešasis interesas. Teismas sprendimą grindė tuo, kad Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, bet nekreipė dėmesio į tai, kad nuomos sutarties vykdymas yra tęstinio pobūdžio. Todėl jam taikytini ir dabar veikiančiame CK įtvirtinti sutarčių sudarymo principai. Ieškovas negali pašalinti esminių sutarties trūkumų, nes Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis neleidžia išnuomoti panaudai gautą turtą. Teismas ignoravo ne tik 1992 m. rugsėjo 22 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 689, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1995 m. spalio 26 d. sprendimą Nr.1643 V „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos tvarkos" bei Vilniaus miesto Tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimą Nr.1-467 „Dėl Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos ir panaudos", kuriais buvo reikalaujama sutartis su tokiais trūkumais, kaip ginčo sutartis, nutraukti. Teismas taikė senatį, tačiau atsakovas to nereikalavo. Teisminio nagrinėjimo eigoje nepaneigta, jog 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2 prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms bei teisės akto imperatyviems reikalavimams, todėl yra niekinė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Rožių alėja“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog priešingai, nei teigia apeliantas, teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo. Taip pat nagrinėjamojoje byloje nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas pagrįstai sprendime konstatavo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kokiam įstatymui prieštarauja šalių sutartis ir dėl ko ją būtų galima pripažinti negaliojančia. Ieškovas neįrodė aplinkybės, kad sutartis prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-22 nutarimui. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 8-oji poliklinika turėjo tinkamą steigėjo leidimą ir galėjo organizuoti negyvenamųjų patalpų konkursą. Ieškovas neginčijo Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus sutikimo dėl konkurso organizavimo ir paties konkurso rezultatų. Ginčijama Negyvenamųjų patalpų sutartis buvo sudaryta 1993 metais, galiojant 1964 m. CK, kuris numatė bendrą trejų metų senaties terminą. Šiame kodekse buvo numatyta, kad asmenų pasikeitimas prievolėje, nepakeičia senaties termino, t.y. ieškinio senaties terminas prasidėjo, kai sutartis buvo sudaryta. Pertvarkius Vilniaus miesto 8-ąją polikliniką į VšĮ Pylimo polikliniką, o vėliau įjungus pastarąją į VšĮ Centro poliklinika struktūrą, ieškinio senaties terminas nenutrūko ir neskaičiuojamas iš naujo. Todėl terminas ieškiniui reikšti pasibaigė iki ieškinio pareiškimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė sutinka su apeliaciniu skundu. Nurodo, jog, atsižvelgiant į 1992-09-22 Vyriausybės nutarimo Nr.689 1.4. punktą, laikytina, jog šiame punkte nustatytos sąlygos, nurodančios, kada sutartis laikytina niekine, yra imperatyvios ir taikytinos. 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr.2 sąlyga dėl nuomos sutarties nutraukimo patalpas įtraukus į privatizavimo programą nėra nurodyta, todėl, atsižvelgiant į galiojusį reglamentavimą, nuomos sutartis laikytina niekine. Teismo nuostata, esą Vyriausybės nutarimas nėra pripažintinas įstatymu 1964 m. CK 47 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme yra laikytina nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje aktualus reguliavimas yra nustatytas kaip tik poįstatyminiais aktais - Vyriausybės nutarimais ir savivaldybės tarybos sprendimais, todėl nagrinėjamoje byloje „įstatymo" sąvoka neapsiriboja tik Seimo priimtais įstatymais, tačiau apima ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius. Konstatavus, jog 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2 yra niekinė, spręstinas klausimas dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Rožių alėja" buvo perduotos negyvenamosios patalpos Pylimo .g 3/1, Vilniuje ir jis šiomis patalpomis tebesinaudoja iki šiol, todėl šiuo atveju niekinio sandorio pasekmės turėtų būti taikomos ne nuo sutarties sudarymo momento, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nevertino aplinkybės, kad po Vilniaus miesto centre esančių poliklinikų reorganizacijos kelias poliklinikas sujungus į vieną nuomojamos patalpos tapo reikalingos pačiam nuomotojui. Nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.204 straipsnyje numatytos sąlygos, kad 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.2 (tuo atveju, jeigu ji būtų pripažinta galiojančia) gali būti nutraukta teismo sprendimu. Teismas, surašydamas sprendimą, nesilaikė CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų ir nepasisakė dėl sutarties nutraukimo pagal CK 6.204 straipsnyje numatytas sąlygas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovai ir trečiojo asmens atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovai - prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai – 2010-12-01 apeliacinės instancijos teismui pateiktas VšĮ Centro poliklinika 2010-07-13 raštas Nr.01-30-901 „Dėl patalpų nuomos sutarties“, Vilniaus miesto savivaldybės 2010-09-16 raštas Nr.A51-19990(3.3.2.5-BR4) „Dėl patalpų nuomos teisėtumo“, VšĮ Centro poliklinika 2010-11-12 raštas Nr.01-30-1471 „Dėl dokumentų pateikimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvo 2010-11-17 raštas Nr.A101-11816-(2.5.1.9-BR1) „Dėl duomenų pateikimo“, UAB „Rožių alėja“ įstatai, Vilniaus miesto valdybos sveikatos apsaugos skyriaus 1992-11-30 raštas Nr.7-513, Vilniaus miesto valdybos sveikatos apsaugos skyriaus 1995-02-02 raštas Nr.7-68 „Dėl mokamos sveikatos priežiūros apribojimo“, Vilniaus miesto Naujamiesčio (3-osios) poliklinikos nuostatai, VšĮ Centro poliklinika 2010-09-14 raštas Nr.01-30-1207 „Dėl Valstybės kontrolės departamento vyr. kontrolieriaus S. Š. 1995-04-18 akto Nr.151-6“, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2010-09-22 raštas Nr.S-(301-1.9.1)-2086, VšĮ Centro poliklinika 2010-05-17 raštas Nr.01-30-635 „Dėl viešojo konkurso teisėtumo“, Viešųjų pirkimų tarnybos 2010-05-18 raštas Nr.4S-1830 „Dėl viešojo konkurso teisėtumo“, ir teismo posėdžio metu pateikti VšĮ Centro poliklinikos įstatai (nauja redakcija, patvirtinta 2011-02-01), VšĮ Centro poliklinika 2011-03-03 raštas Nr.01-30-272 ir 2011-03-08 raštas Nr. 01-30-287 „Dėl slėptuvės gyventojų apsaugai“, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM direktoriaus 2011-02-08 įsakymas Nr.1-52 „Dėl slėptuvių parinkimo ir įrengimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-12-31 įsakymas Nr.30-2256 „Dėl minimalaus kolektyvinės apsaugos patalpose ir statiniuose apsaugomų Vilniaus miesto gyventojų skaičiaus nustatymo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento 2011-02-03 raštas Nr.A51-2393(3.3.7.2-SM1) „Dėl kolektyvinės apsaugos statinio žymėjimo“.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo VšĮ Centro poliklinika apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo priimti bei ištirti nauji įrodymai nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliantas VšĮ Centro poliklinika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek dėl procesinės, tiek dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Procesinės teisės normų pažeidimu apeliantas laiko CPK 259, 265, 268, 270 straipsnių nuostatų nesilaikymą. Pagal CPK 259 straipsnį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą, teismas sprendimą priima ir paskelbia Lietuvos Respublikos vardu. Bylos duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, priėmė sprendimą ir paskelbė CPK 259 straipsnio nustatyta tvarka (b.l. 76, 75, t.2). Taigi apelianto argumentas dėl CPK 259 straipsnio pažeidimo yra ne tik prieštaraujantis bylos medžiagai, bet ir nelogiškas. CPK 265, 268, 270 straipsnių reikalavimų pažeidimo teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir skelbdamas sprendimą, laikėsi CPK 268 straipsnio nuostatų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (Žin., 2006, Nr.102-3957). Apelianto argumentas, kad skundžiamame sprendime visiškai neminimas 2010-04-08 patikslintas ieškinio pareiškimas, todėl neaišku, kokį ieškininį reikalavimą teismas nagrinėjo, yra nepagrįstas. Priėmus patikslintą ieškinį, byla nagrinėjama būtent pagal jį, tačiau atskirai nenurodant, kad pagal patikslintą ieškinį ir laikant, jog jis paduotas pradinio ieškinio pateikimo teismui dieną (CPK 115 str.). Pažymėtina ir tai, kad, lyginant su pradiniu ieškiniu, esminių pakeitimų patikslintame ieškinyje nebuvo.
Vertinant apelianto argumentus dėl tariamų pažeidimų 2010-05-03, 2010-09-02 teismo posėdžiuose, atsižvelgiama į teismo posėdžių protokolų turinį, kuriame nėra užfiksuota apelianto nurodytų aplinkybių (b.l. 7, 75, t.2). Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas nereiškė pastabų dėl teismo posėdžių protokolų (CPK 171 str.). Be to pagal 2010-09-02 teismo posėdžio protokolą ieškovas pasinaudojo replikos teise per savo atstovus – A. L. ir advokatą D. Koriaką.
Apeliacinis skundas grindžiamas ir aplinkybe, jog nei viename teismo posėdyje nebuvo daromas garso įrašas. Garso įrašai teismo posėdžiuose daromi nuo 2010-07-01, remiantis Teismų įstatymo pakeitimu ir Teisėjų tarybos 2010-06-30 nutarimu Nr.13P-105-(7.1.2). Pažymėtina, kad teismo posėdžio garso įrašas nėra bylos sudėtinė dalis, jo paskirtis – užfiksuoti teismo posėdžio eigą ir atlikti teismų darbo administracinę kontrolę. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Vadinasi, garso įrašo nedarymas konkrečiu atveju tėra formalus pažeidimas, kuris nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija tokių procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė, todėl šiuo pagrindu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus raštas buvo steigėjo leidimas. Ginčijamos sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarčių sudarymą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Pagal šio nutarimo 1.1 punktą Lietuvos Respublikai priklausančios patalpos galėjo būti išnuomotos tik viešo konkurso tvarka, gavus steigėjo leidimą. Patalpos, esančios Pylimo g. 3/1, Vilniuje buvo Vilniaus miesto 8-osios vaikų ir studentų poliklinikos žinioje. Byloje nėra duomenų, kas buvo šios poliklinikos steigėjas ir kada ji įsteigta. Ieškovas VšĮ Centro poliklinika ieškinyje teigė, kad Vilniaus miesto 8-osios poliklinikos steigėjas buvo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tačiau įrodymų patvirtinančių šią aplinkybę nepateikė. Byloje esančiame Valstybės kontrolės departamento 1995-04-18 akte Nr.151-6 nurodyta, kad Vilniaus miesto 8-osios poliklinikos steigėjas – Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyrius. Tokiu atveju, šio struktūrinio padalinio 1993-07-21 raštas Nr.7-281, kuriuo „Miesto Sveikatos apsaugos skyrius neprieštarauja, kad būtų konkurso tvarka išnuomotos nenaudojamos rūsio, pusrūsio ir techninės patalpos medicininiams tikslams“, pagrįstai pripažįstamas kaip steigėjo neprieštaravimas. Kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų dėl konkurso organizavimo ir nuomos sutarties sudarymo aplinkybių, nes, kaip tvirtino ieškovo atstovai, bei pagal bylos duomenis nėra išlikę dokumentai (b.l. 55-58, 122, t.1; b.l. 9, 107-111, t.2), faktinės aplinkybės nustatomos pagal byloje esančius dokumentus. Dėl to šiuo atveju minėtas Sveikatos apsaugos skyriaus raštas yra vienintelis įrodymas, galintis paneigti ar patvirtinti leidimą konkurso organizavimui. CPK 185 straipsnis nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas konstatuojamas tuomet, kai nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993-07-21 raštą Nr.7-281 (jame nurodytą neprieštaravimą) vertino kaip steigėjo leidimą, kadangi ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų priešingai išvadai padaryti.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuomos sutarties trūkumas dėl nuostatos apie sutarties nutraukimą privatizavimo atveju nebuvimas neprieštaravo LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimui Nr.689. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė prieštaravimo įstatymo reikalavimams ir konstatavo, jog Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartis, neatitinkanti Vyriausybės nutarimo, gali būti pripažinta negaliojančia pagal 1964 m. CK 47 straipsnį. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, teigdamas, kad 1964 m. CK 47 straipsnyje vartojama sąvoka įstatymas apima ir Vyriausybės nutarimus. Lingvistinis pažodinis 1964 m. CK 47 straipsnio aiškinimas patvirtina pirmosios instancijos teismo poziciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino minimą teisės normą. LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr.689 1.4 punkte numatyta, jog sutartis, kurioje nenurodoma, kad ji gali būti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programą, yra niekinė. Pagal šio nutarimo 1.1 punktą draudžiama nuomoti negyvenamuosius pastatus, statinius ir patalpas, kurių duomenys yra pateikti privatizavimo programai rengti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo nuomojamos patalpos buvo ir/ar yra įtrauktos į privatizavimo programą. Ieškovo atstovai teigė negalintys pateikti dokumento, patvirtinančio atsakovo nuomojamų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą faktą (b.l. 9, t.2). Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad, sudarant ginčijamą nuomos sutartį ir jai galiojant, nuomojamos patalpos nebuvo įtrauktos į privatizavimo programą. Ieškovo atstovai neginčijo aplinkybės, kad nuomos sutartį paruošė būtent ieškovas, vadinasi atsakovas buvo sąžininga šios sutarties šalis. Tuo labiau ieškovas, kaip ankstesnių poliklinikų visų teisių, pareigų ir prievolių perėmėjas (b.l. 85, t.1, įstatų 4 p.), žinodamas šį sutarties turinio trūkumą, nekėlė klausimo dėl nuomos sutarties pakeitimo/papildymo, įtraukiant nuostatą dėl nuomos sutarties nutraukimo, įtraukus patalpas į privatizavimo programą (b.l. 10, t.2). Ginčijama nuomos sutartis sudaryta iki 2018-12-31, ji galioja jau ilgą laiką (17 metų), per kurį keitėsi teisės aktų (taip pat ir aptariamo Vyriausybės nutarimo) nuostatos, todėl vertinant, ar yra pagrindas pripažinti sutartį niekine, būtina atsižvelgti į tai, ar keičiantis teisės aktams išliko nuostata, atitinkanti LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr. 689 1.4 punktą. Minimą nutarimą keitė LR Vyriausybės 1997-05-08 nutarimas Nr.448 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos“, kuriame neliko nuostatos, atitinkančios LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr. 689 1.4 punktą. Vėlesniuose pakeitimuose ir galiojančiame LR Vyriausybės 2001-12-14 nutarime Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ aptariamos nuostatos taip pat nėra. Pagal 1998-05-12 LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendimas dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali būti priimtas, jei tas ilgalaikis materialusis turtas neįtrauktas į privatizavimo programą. Atsižvelgiant į pasikeitusį reglamentavimą ir bylos aplinkybes, teisinių santykių stabilumą, kai nuomininkas yra sąžininga nuomos sutarties šalis, pripažinti nuomos sutartį niekine ar negaliojančia šiuo pagrindu (aiškinant 1964 m. CK 47 straipsnį plačiąja prasme) būtų ne tik neteisinga, bet ir nelogiška.
Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai aiškino Valstybės kontrolės departamento aktą ir savivaldybės komisijos 2008 m. išvadą. Valstybės kontrolės departamento 1995-04-18 akte Nr. 151-6 aiškiai nurodyta, kad patikrintas patalpų nuomos pagrįstumas ir teisėtumas (b.l. 32, t.1). Akto surašymo metu galiojo 1990-05-31 LR valstybės kontrolės departamento įstatymas, pagal kurį valstybės kontrolės departamentas, kaip kontrolės institucija, tikrino valstybės finansinių ir materialinių išteklių naudojimo teisėtumą, tikslingumą ir efektyvumą, taip pat valstybės turto apsaugą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008-04-17 rašte ir 2008-03-19- negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokole (b.l. 74-75, t.1) aiškiai išreikšta savivaldybės pozicija, neteikti ieškinio, nes nėra teisinio pagrindo. Kitaip traktuoti šių dokumentų nuostatas teisėjų kolegija negali, kadangi savivaldybės pozicija suformuota aiškiai ir vienareikšmiškai.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad jis negali būti laikomas savo pirmtakų neteisėtos veiklos rezultatų perėmėju. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas VšĮ Centro poliklinika yra Pylimo poliklinikos (buvusios Vilniaus miesto 8-osios vaikų ir studentų poliklinikos) visų teisių, pareigų ir prievolių perėmėja (b.l. 85, t.1, įstatų 4 p.). Tokiu atveju, jokios išlygos nėra galimos, nes 2002-01-17 redakcijos įstatai jokių išlygų dėl teisių perėmimo nenumatė. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pagal 2011-02-01 redakcijos VšĮ Centro poliklinikos įstatų 58 punktą jai leidžiama išnuomoti materialųjį turtą, gavus savininko leidimą. Taigi apelianto argumentai, kad jis negali sudaryti nuomos sutarties ar pašalinti nuomos sutarties trūkumų, prieštarauja jo paties įstatų nuostatoms.
Apeliacinis skundas grindžiamas taip pat aplinkybe, kad teismas taikė ieškinio senatį, nors atsakovas to nereikalavo. Šis apelianto argumentas prieštarauja bylos aplinkybėms. 2009-11-17 parengiamajame teismo posėdyje atsakovo atstovas rėmėsi ieškinio senatimi, nors tiesiogiai ir neprašė jos taikyti (b.l. 123, t.1). Pirmosios instancijos teismas vertino tai kaip reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties taikymo pagrįstumą patvirtina ir 2010-09-02 teismo posėdyje atsakovo atstovo išreikšta pozicija, jog suėjo ieškinio senaties terminai ir atsakovas prašo tuos terminus taikyti (b.l. 74, t.2). Taigi atsakovo atstovas konkrečiai ir aiškiai išreiškė savo prašymą taikyti ieškinio senatį, nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamame sprendime ir neakcentavo. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškovas tinkamai ieškinio senaties terminu neįgyvendino teisės ginčyti nuomos sutarties sudarymo fakto, todėl turi būti ginami sąžiningos nuomos sutarties šalies – atsakovo interesai, pagrįsti ir jų teisėtais lūkesčiais nuomoti patalpas iki nuomos sutartyje numatyto termino pabaigos.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nuomos sutarties pasekmių šios dienos požiūriu nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi konkrečių pasekmių vertinimas neįeina į ieškinio reikalavimais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, jog restitucijos taikymas iš tikrųjų spręstinas bet kuriuo atveju, kai ginčijamas sandoris pripažįstamas niekiniu arba negaliojančiu, nepriklausomai nuo to, ar ginčo šalis to prašo ar ne, tačiau nagrinėjamu atveju, atmetus ieškinį dėl ginčo nuomos sandorio nuginčijimo, nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją. Per maži nuompinigiai ar kitos ginčo sandorio sąlygos sudaro pagrindą keisti atitinkamas nuomos sutarties sąlygas, bet nepripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Apelianto naujai pateikti įrodymai, kad ieškovo patalpose ketinama įrengti slėptuves ir pan. taip pat nesudaro pagrindo pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Pagal Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių statinių ir patalpų, skirtų kolektyvinei gyventojų apsaugai, sąrašą, eil. Nr. 50 numatytos 300 kv.m ploto rūsio patalpos, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad slėptuvės turi būti įrengtos būtent atsakovo pagal ginčo nuomos sutartį naudojamose patalpose.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnį, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t.y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Asmuo, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad, taikant dispozityvumo principą, ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Ieškovas trečiojo asmens atsiliepime minimo ieškinio reikalavimo byloje nereiškė, o trečiojo asmens procesinė padėtis šioje byloje yra trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Vadinasi, trečiasis asmuo neturi ieškovo teisių ir pareigų (CPK 46 str. 2 d.), negali keisti/plėsti ieškinio dalyko ir bylos nagrinėjimo ribų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti trečiojo asmens argumentų, kurie išeina už bylos nagrinėjimo ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės bei proceso teisės normas, atmesdamas ieškinį teismo sprendime nurodytais motyvais.
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo VšĮ Centro poliklinika atsakovui UAB „Rožių alėja“ priteistinos 500 Lt dydžio išlaidos už teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, valstybei priteistina 10,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 ir 6 p., 93 str., 96 str. 2 d., 98 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo viešosios įstaigos Centro poliklinika, į.k. 125873515, atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rožių alėja“, į.k. 121951525, 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovo viešosios įstaigos Centro poliklinika, į.k. 125873515, valstybei 10,80 Lt (dešimt litų 80 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė
Kolegijos teisėjai Dalia Višinskienė
Petras Jaržemskis