Administracinė byla Nr. A-2613-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00014-2015-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. H. O. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, tretieji suinteresuoti asmenys V. E., S. V., S. M. H. E. E., Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. H. H. O. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui ir įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui Šengeno vizą.

Paaiškino, kad į Ambasadą kreipėsi su prašymu išduoti Šengeno vizą, tačiau Ambasada skundžiamu sprendimu atsisakė ją išduoti dėl to, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Su tokiu sprendimu pareiškėjas kategoriškai nesutinka. Kelionės tikslas, kurį nurodė prašyme išduoti Šengeno vizą, yra šeimos ar draugų lankymas. Numatomo vizito trukmė – 17 dienų (2014 m. gruodžio 30 d. – 2015 m. sausio 15 d.). Kviečiantis asmuo – S. V., kuri yra pareiškėjo pusbrolio S. M. H. E. E. uošvienė, jo žmonos V. E. mama. S. M. H. E. E. yra pareiškėjo mamos pirmos eilės pusseserės sūnus, taigi ir kviečiantį asmenį, ir pareiškėją, ir jo pusbrolį bei jo žmoną sieja giminystės ryšys. S. M. H. E. E. ir jo žmonos V. E. šeima yra didelė (jie turi du bendrus vaikus, V. E. dar du vaikus iš ankstesnių santykių), kelionė į Egipto Arabų Respubliką jiems būtų labai brangi, jie pastaruosius trejus metus į Egipto Arabų Respubliką nebuvo atvykę, dėl to pareiškėjas pats nori atvykti į Lietuvos Respubliką ir visus juos aplankyti. Viešnagės Lietuvoje metu gyventų giminaičių S. M. H. E. E. ir V. E. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaišiadoryse. Pareiškėjas norėjo ne tik aplankyti gimines, bet ir kartu su jais sutikti Naujuosius metus, pamatyti lietuvišką žiemą, apsipirkti, papramogauti (apsipirkimui, pramogoms planavo skirti ne vieną tūkstantį eurų). Pareiškėjas neturi jokių siekių imigruoti į Šengeno valstybes nares kitais tikslais, nei buvo nurodyta pareiškėjo prašyme išduoti Šengeno vizą, ar įsikurti Šengeno valstybėse narėse. Nurodytas aplinkybes gali patvirtinti ir jo giminės. Pareiškėjo teisinė padėtis neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje nustatytų požymių. Prie prašymo išduoti Šengeno vizą buvo pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys, kad buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas yra pakankamai aiškus ir pagrįstas. Nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizas, taikomas 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas). Pareiškėjas Ambasadai pateikė visus būtinus ir reikalaujamus duomenis apie savo asmenybę, savo turtinę padėtį ir įvykdė kitus reikalavimus, kurie būtini vizai atvykti į Lietuvos Respubliką gauti, o būtent: duomenis apie privačiai vykdomą advokato veiklą (atsakovui buvo pateikta pareiškėjo vykdomą teisinę veiklą patvirtinantis advokatūros pažymėjimas, mokesčių kortelės), apie pinigines lėšas, turimas banke (HSBC Egypt banko išrašas); nuotrauką; užpildytą prašymą išduoti Šengeno vizą; Lietuvos Respublikos gyventojo kvietimą ir sutikimą, kad galės gyventi Lietuvos Respublikoje; lėktuvo bilietų rezervacijos informaciją (Vizų kodekso II priedo B skyriaus 1 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas grįžimo arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija), nuomos sutartį ir kitus susijusius dokumentus. S. V. kvietimas yra dokumentas, patvirtinantis jos įsipareigojimą pasirūpinti, kad pareiškėjas, kaip į Lietuvos Respubliką atvykstantis užsienietis, bus tinkamai apgyvendintas jo buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laikotarpiu ir kad prireikus būtų padengtos jo grįžimo išlaidos. Be to, Šengeno vizą turintis asmuo Šengeno valstybėse gali būti ne ilgiau kaip 3 mėnesius, o prašyme nurodyta, kad vizito trukmė – 17 dienų, t. y. neviršijo nustatyto termino. Pareiškėjas asmeninio pokalbio (interviu) metu konsuliniam pareigūnui paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje nori aplankyti gimines. Anglų kalba laisvai nekalba, galėjo kokio konsulinio pareigūno klausimo ir nesuprasti, bet į Lietuvos Respubliką vyksta pas gimines, ir jie pareiškėją pasitiks oro uoste, visą laiką bus kartu su pareiškėju, daugiausia bendraus pareiškėjo gimtąja kalba. Manė, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs visą turimą medžiagą ir asmeninio pokalbio metu gautą informaciją, priėmė nepagrįstą sprendimą neišduoti vizos. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kuris įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir draudžia bet kokius šios teisės apribojimus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 72–78).

Paaiškino, kad pareiškėjas Ambasadai 2014 m. gruodžio 11 d. pateikė specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašymo pagrindas – šeimos ir draugų lankymas (21 punktas), prašoma buvimo trukmė – 17 dienų (25 punktas), kviečiantis asmuo – S. V., (duomenys neskelbtini), Kaišiadorys (31 punktas), išvykimo iš Lietuvos Respublikos data – 2015 m. sausio 15 d. (30 punktas), kelionės ir pragyvenimo lėšas padengs pats pareiškėjas (33 punktas). Tą pačią dieną, t. y. 2014 m. gruodžio 11 d., Ambasadoje konsulinis pareigūnas su pareiškėju atliko pokalbį-interviu, anglų kalba, pareiškėjas kalbėjo prastai. Pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kas jį kviečia į Lietuvos Respubliką, kur yra Kaišiadorys. Konsuliniam pareigūnui analizuojant pateiktus dokumentus, pastebėta, kad sąskaitoje pinigų judėjimo įrašai padaryti taip, jog pareiškėjas galėtų pagrįsti vizos kreipimosi metu turimą pinigų kiekį. Pareiškėjas prašyme išduoti vizą nurodė, kad yra nevedęs, nepateikė dokumentų, įrodančių glaudų ryšį su buvimo valstybe – nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančių dokumentų, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinančių dokumentų ir pan. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie giminystės ar svainystės (ar draugystės) ryšius su kviečiančiu asmeniu S. V., nepateikė leistinų įrodymų apie pareiškėjui tinkamą apgyvendinti vietą Lietuvos Respublikoje. Dėl nurodytų aplinkybių kilus pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo tikrųjų vykimo į Lietuvos Respubliką tikslų ir buvimo sąlygų, pareigūnas, laikydamasis rekomendacijos konsultuotis su Lietuvos Respublikos nacionalinėmis institucijomis dėl vizos išdavimo, specialaus elektroninio ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (toliau – VIS) kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjui. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2014 m. gruodžio 16 d. Ambasadai konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (toliau – KPVS) pateikė išvadą: “Susisiekti su kvietėja bei patikslinti kelionės tikslą nepavyko (neteisingai nurodyti kontaktai). Atsižvelgiant į nelegalios migracijos tendencijas, galima nelegalios migracijos rizika. Vizos išduoti rekomenduojame“. URM konsulinis pareigūnas – Ambasados darbuotojas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą, 2014 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, nes norėdamas gauti vizą užsienietis pateikė informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, kuri yra nepatikima. URM konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų, todėl URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas neteisus teigdamas, jog jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Manė, kad pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvos Respublikoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvos Respublikoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtai ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, kol pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kuriais remiantis būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Pareiškėjas turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo, pateikdamas papildomus duomenis ir dokumentus. Konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvos Respubliką tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas, ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 22 straipsniu, Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1V-233/V-6678, nuostatomis ir VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Migracijos skyriaus (toliau – VSAT SKOV Migracijos skyrius) nuostatų, patvirtintų VSAT vado 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 4-259, 1.18 punktu, 6.10 punktu, VSAT SKOV Migracijos skyrius vykdo išankstines konsultacijas prieš išduodant užsieniečiams vizas. VSAT SKOV Migracijos skyrius per KPVS 2014 m. gruodžio 11 d. gavo elektroninį paklausimą dėl vizos išdavimo Egipto Arabų Respublikos piliečiui M. H. H. O.. Patikrinus duomenis apie užsienietį ir pagal kompetenciją įvertinus turimą informaciją, buvo pateiktas atsakymas, neprieštaraujantis vizos išdavimui, suteikta papildoma informacija. Konsultacijos metu buvo atsižvelgta į pastabas, kurias pateikė konsulinės įstaigos darbuotojas, jam taip pat kilo abejonių dėl užsieniečio atvykimo tikslo ir sąlygų. Siekiant patikslinti užsieniečio kelionės tikslą ir sąlygas, nustatyti, koks ryšys sieja pareiškėją su kvietėju ir pan., buvo bandoma susisiekti su kvietėja – S. V. Tačiau per konsultacijai skirtą terminą ryšio priemonėmis su kvietėja susisiekti nepavyko. Akcentavo, kad VSAT SKOV Migracijos skyrius, vykdydamas išankstines konsultacijas prieš išduodant užsieniečiams vizas, kasmet atlieka rizikos analizę, remdamasis nepatikimų kvietėjų sąrašu, panaikintų vizų bei grąžintų užsieniečių pagal Dublino III reglamentą (užsieniečiai, kurie gavę Lietuvos Respublikos ambasadose vizas, pasiprašo prieglobsčio kitose Šengeno valstybėse) duomenimis. Per 2013–2014 m. pastebėta tendencija, kai Lietuvos Respublikos piliečiai tvirtina kvietimus atvykti į Lietuvos Respubliką Egipto Arabų Respublikos piliečiams, kurie interneto pagalba susipažįsta bei užmezga draugiškus santykius su būsimais kvietėjais, tačiau gavę vizas neatvyksta pas kvietėjus arba praneša jiems, kad atvykti dėl tam tikrų priežasčių negalės. Nagrinėjamu atveju teikiant konsultaciją, buvo atsižvelgta į nelegalios migracijos rizikos analizę, tačiau kadangi VSAT nedisponuoja pilna informacija apie konkretų užsienietį, o VSAT pateiktos informacijos gali nepakakti tam, kad būtų atsisakyta minėtam užsieniečiui išduoti vizą, konsultacijos atsakymas buvo teigiamas, paliekant konsulinės įstaigos darbuotojui galimybę pačiam visapusiškai įvertinti turimą informaciją ir priimti atitinkamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, kad buvo pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, manė, jog Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui M. H. H. O. yra pagrįstas ir teisėtas (b. l. 99–101).

Tretieji suinteresuoti asmenys S. V., S. M. H. E. E. ir V. E. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą tenkinti, iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 68–69).

Atsiliepime paaiškino, kad M. H. H. O. yra S. M. H. E. E. antros eilės pusbrolis (S. M. H. E. E. ir M. H. H. O. mamos yra pirmos eilės pusseserės). Pareiškėją į Lietuvos Respubliką kviečiantis asmuo – S. V., pareiškėjo pusbrolio S. M. H. E. E. uošvienė ir S. M. H. E. E. žmonos V. E. mama. Teigė, kad nori bendrauti su giminėmis, bet visiems (S. M. H. E. E. ir V. E. šeima yra didelė (sutuoktiniai turi du bendrus vaikus, V. E. turi dar du vaikus iš ankstesnių santykių) kelionė į Egipto Arabų Respubliką būtų labai brangi, todėl S. V. pakvietė M. H. H. O. atvykti į Lietuvos Respubliką, kad galėtų visi susitikti. Pareiškėjo vizito tikslas Lietuvos Respublikoje – trečiųjų suinteresuotų asmenų  šeimos lankymas, be to, giminaitis norėjo su jais atšvęsti Naujuosius metus, pamatyti lietuvišką žiemą, papramogauti, apsipirkti. Lankymosi Lietuvos Respublikoje metu tretieji suinteresuoti asmenys būtų rūpinęsi pareiškėju, jo apgyvendinimu (pareiškėjas gyventų S. M. H. E. E. ir V. E. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaišiadoryse), pramogomis ir kt. Pareiškėjas neturi jokių siekių imigruoti į Šengeno valstybes nares kitais tikslais, nei buvo nurodyta pareiškėjo prašyme išduoti Šengeno vizą, ar įsikurti Šengeno valstybėse narėse. Savo šalyje pareiškėjas verčiasi privačia teisininko praktika, banko sąskaitoje turi sukaupęs dideles santaupas (tai patvirtinantis banko išrašas buvo pateiktas Ambasadai). Trečiųjų suinteresuotų asmenų namuose jau ne vieną kartą lankėsi asmenys iš Egipto Arabų Respublikos ir anksčiau nėra buvę jokių problemų dėl jų buvimo Lietuvos Respublikoje ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminų pažeidimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas nusprendė panaikinti Ambasados 2014 m. gruodžio 17 sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą Nr. 088110 išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su atsisakymu išduoti vizą supažindintas 2014 m. gruodžio 21 d. Atsisakyme nurodoma priežastis – informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Šis dokumentas ir buvo įteiktas pareiškėjui. Tačiau teismui atsakovas pateikė Ambasados 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. LTU-44-00000000000000000000002849, kuriame plačiau paaiškinama nagrinėta situacija, aplinkybės. Šiame sprendime nurodoma, kad pateikta banko sąskaita yra vienintelė pareiškėjo turima, ji atidaryta tik 2014 m. birželio 30 d., ši sąskaita kelia įtarimų dėl įneštos sumos dydžio, sąskaitos papildymo būdo. Taip pat šiame sprendime nurodoma, kad pareiškėjas negalėjo pagrįsti numatomų buvimo tikslų, sąlygų, nesugebėjo paaiškinti, kas kviečia, kur yra Kaišiadorys. Daroma išvada, kad užsienietis kelia aukštą nelegalios migracijos riziką, atkreipiamas dėmesys ir į VSAT atsakymą ir rekomendaciją, jog susisiekti su kvietėja nepavyko (neteisingai nurodyti kontaktai).

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo ir VSAT atsiliepimuose vieningai nurodyta, kad nebuvo rekomendacijos vizos neišduoti. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad VSAT papildomai pranešė apie negalimumą susisiekti su kvietėja ir buvo prašymas atsižvelgti į nelegalios migracijos pavojų. Ambasados išplėtinės formos sprendime yra nurodoma, kad priimant sprendimą atsižvelgta į VSAT rekomendaciją. Šis išplėstinės formos sprendimas yra perkeltas į Užsieniečių registro vizų modulį (b. l. 87–89), tačiau nėra duomenų, kad su šia modulyje esančia informacija (išplėstiniu sprendimu) pareiškėjas buvo supažindintas. Sprendime nurodytas teisinis pagrindas: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą, Bendrijos vizų kodekso konkreti norma nėra nurodyta. Kita vertus, Užsieniečių registro vizų modulyje, kurį pateikė ir VSAT (b. l. 102–103), yra duomenys apie konsultaciją, nurodytas 2014 m. gruodžio 16 d. konsultacijos atsakymas: susisiekti su kvietėja bei patikslinti kelionės tikslą nepavyko (neteisingai nurodyti kontaktai); atsižvelgiant į nelegalios migracijos tendencijas, galima nelegalios migracijos rizika; vizos išduoti nerekomenduojame. Taigi sprendime pagrįstai buvo nurodyta, kad VSAT vizos išduoti nerekomenduoja.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Ambasadą ir pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą (b. l. 80–82). Su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus: banko sąskaitos išrašą (b. l. 90–91, vertimas, b. l. 111–113), kaip nurodo pareiškėjas (to neneigia ir atsakovas), pateikė duomenis apie privačiai vykdomą advokato veiklą – advokatūros pažymėjimą, mokesčių korteles, Lietuvos Respublikos gyventojo kvietimą ir sutikimą, kad galės gyventi Lietuvos Respublikoje, lėktuvo bilietų rezervacijos informaciją, nuomos sutartį Egipto Arabų Respublikoje ir kt. susijusius dokumentus. Pareiškėjo prašyme (langelis 31) išduoti vizą S. V. adresas nurodytas toks pats, kaip ji nurodė ir teismui. Iš prašymo turinio daroma išvada, kad pareiškėjas pateikė jo nurodomus dokumentus. Pareiškėjas nebuvo pateikęs tik dokumentų, patvirtinančių jo giminystės ryšius su kviečiančiu asmeniu, juos pareiškėjas su atskiru trečiųjų suinteresuotų asmenų patvirtinamuoju raštu pateikė teismui (b. l. 31–32).

URM 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. I-6069-142/2015 teismas pateikė pareiškėjo skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį vykdyti (b. l. 63). Nutartimi URM buvo įpareigotas pateikti teismui skundžiamą sprendimą, pareiškėjo prašymą išduoti vizą ir visus su prašymu pateiktus dokumentus, įrodymus, kuriais grindžiamas sprendimas, ir visą kitą turimą su ginču susijusią medžiagą (b. l. 62). Teismo nutarties atsakovas neįvykdė, su atsiliepimu  pateikė tik prašymą išduoti Šengeno vizą (b. l. 80–82), išplėstinės formos 2014 m. gruodžio 17 d. ambasados sprendimą (b. l. 83–84), atsisakymą išduoti vizą, užpildytą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (b. l. 85–86), Užsieniečių registro vizų modulio išrašą (b. l. 87–89), banko sąskaitą (b. l. 90–91). Vėliau teismas prašė pateikti banko sąskaitos vertimą ir jis buvo pateiktas. VSAT 2015 m. vasario 9 d. raštu teismas išsiuntė pareiškėjo skundą, teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį vykdyti (b. l. 95). Nutartyje VSAT įpareigotas pateikti iš Ambasados gautą prašymą dėl pareiškėjo ir pateiktą atsakymą Ambasadai, atsakymą Ambasadai pagrindžiančius įrodymus (b. l. 94). VSAT pateikė teismui Užsieniečių registro vizų modulio išrašą, kuriame yra aprašytas ir ambasados paklausimas, ir VSAT atsakymas-konsultacija.

Atsižvelgęs į Vizų kodekso nustatytą teisinį reguliavimą (21 str. 1 d., 3 d., 7 d., 32 str. 1 d., 2 d.), teismas padarė išvadą, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinusios pateiktus duomenis ir nustačiusios minėtus Vizų kodekse nurodytus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą, jos turi diskrecijos teisę vertinti svarbias faktines aplinkybes, daryti išvadas dėl Vizų kodekso normose esančių atsisakymo išduoti vizą pagrindų buvimo.

Teismas taip pat vadovavosi Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika analogiškose bylose (pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-35/2012, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-190/2014), kur yra akcentuojama, kad kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Atsisakymo išduoti vizą pateikimas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą nereiškia, kad sprendimą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Toks sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Tokia išvada neprieštarauja ir minėtos Instrukcijos (2005/C 326/01) V skirsnyje esančiam nurodymui, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Tai reiškia, kad sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos, o tuo pačiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš atsisakymo išduoti vizą, pateikto pareiškėjui ir atitinkančio minėtą standartinę formą, turinio pareiškėjas galėjo suprasti, kad vizą išduoti atsisakyta, nes informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Iš išplėstinės formos sprendimo daroma išvada, kad abejonių sukėlė banko sąskaitos išrašas, suabejota netgi jo autentiškumu, vizą atsisakyta išduoti, nes asmuo nesugebėjo paaiškinti, kas jį kviečia, kur yra Kaišiadorys. Nei pareiškėjas, nei URM neneigia, kad pareiškėjas anglų kalbos nemoka, kad su juo buvo kalbėta anglų kalba. Minėta instrukcija leidžia pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, nors Ambasados konsulinis darbuotojas žinojo, kad pareiškėjas nemoka anglų kalbos. Tačiau, teismo vertinimu, visgi buvo pagrindas atsisakyti išduoti vizą dėl pateiktos banko sąskaitos, kuri sukėlė abejonių. Tuomet atsisakymo teisiniu pagrindu greičiausiai turėjo būti nurodomas Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktas, tačiau, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, pagrįsti sprendimą teisės aktų nuostatomis yra institucijos pareiga. Nagrinėjamu atveju standartinės formos atsisakyme išduoti vizą iš viso nėra nurodytas atsisakymo teisinis pagrindas, o išplėstinės formos sprendime, kuris nebuvo įteiktas pareiškėjui, nurodytas teisinis pagrindas yra pernelyg abstraktus: nurodyta, kad vadovaujamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą. Toks sprendimas laikytinas turinčiu esminių trūkumų, nes pareiškėjui nežinomas šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas. Taip pat pareiškėjui nežinomos ir visos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas suprato tik tai, kad jis nemokėjo tinkamai paaiškinti, pas ką ir kur vyksta, tačiau kita aplinkybė, susijusi su banko sąskaita, jam nėra žinoma.

Teismas vertino, kad nustatyti trūkumai yra esminiai, nes nežinant konkrečių atsisakymo išduoti vizą priežasčių ir neištyrus bei teisiškai neįvertinus visų aplinkybių, priimant ginčijamą sprendimą, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas panaikintinas, įpareigojant Ambasadą (ją atstovaujančią URM) iš naujo spręsti klausimą dėl vizos išdavimo pareiškėjui.

Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidas teismas pripažino protingomis ir pagrįstomis, todėl jas priteisė.

III.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams, nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, neatskleidė bylos esmės.

Apeliaciniame skunde remiasi 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, kurios reglamentuoja asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c papunkčiu, Vienos Konvencija dėl konsulinių santykių tarpkonsulinių funkcijų (38 str.), Lietuvos Respublikos konsuliniu statutu (23 str., 10 str. 2 d.), Vizų kodeksu, Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ (6.2.1 p., 6.2.2 p., 7.5 p.), Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 įsakymu Nr. IV-233/V-66 patvirtintu Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašu (2013 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. IV-156/V-52 redakcija) (4 p., VII skyrius „Konsultacijų vykdymas“), Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu (3 str.).

Atsakovas pažymi, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno vizų išdavimą, taip pat teismų praktika (2013 m. gruodžio 19 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (didžiosios kolegijos) prejudicinis sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184/2014, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014) nustato Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas arba jau priėmęs dokumentus, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad URM konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų, todėl URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Konsului priimant sprendimą, egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija. Konsulo sprendimas laikytinas pagrįstu nustatytomis aplinkybėmis, nes nurodytos konkrečios atsisakymo išduoti vizą priežastys ir faktai buvo tai, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima ir nepakankama, bei tai, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

Nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjui nepateikus dokumentų, patvirtinančių jo giminystės ryšius su kviečiančiu asmeniu, nes tokie dokumentai buvo pateikti teismui, nebuvo pakankamo pagrindo atsisakyti išduoti vizą. URM konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepateikė informacijos, kurios patikimumas turėjo būti patvirtintas svarbiais ir patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti konsulo abejones dėl kviečiančio asmens giminystės ryšio, dėl kviečiančio asmens galimybės tinkamai priimti pareiškėją gyventi, dėl užsieniečio ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Kadangi pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvos Respublikoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvos Respublikoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą, kad ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, konsulas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą.

Tai, kad teismas netinkamai ištyrė esmines faktines bylos aplinkybes ir nesuprato ginčo esmės, patvirtina sprendimo teiginys, kad Instrukcija leidžia pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, tačiau konsulas to nepadarė, nors žinojo, kad pareiškėjas nesupranta anglų kalbos. Vietos konsulinis bendradarbiavimas skirtas 1963 m. Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių nustatytų konsulinių funkcijų vykdymui, o vertimo paslaugų teikimas užsieniečiams, ketinantiems gauti vizą, neįeina į konsulo funkcijas, tuo labiau į vietos konsulinį bendradarbiavimą.

Pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamiesi Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1V-233/V-6678, 4 ir 94 punktais, pažymi, kad VSAT Ambasadai teikdama konsultaciją pateikė atsakymą, neprieštaraujantį vizos išdavimui pareiškėjui. Trečiasis suinteresuotasis asmuo  S. V. patvirtina, kad Ambasadai pateikti jos kontaktai yra teisingi, bet su ja VSAT nesusisiekė. Tad jai nebuvo realios galimybės atsakyti į VSAT kilusius klausimus. Bet kuriuo atveju S. V. savo poziciją dėl M. H. H. O. atvykimo pas ją teismui yra išsakiusi.

Akcentuoja, kad prie prašymo išduoti Šengeno vizą buvo pateikti visi įrodymai, kurių pagrindu galima teigti, kad buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas yra pakankamai aiškus ir pagrįstas. Ambasadai buvo pateikti visi būtini ir pagal Vizų kodeksą reikalaujami duomenys apie M. H. H. O. asmenybę, turtinę padėtį bei įvykdyti kiti reikalavimai, kurie būtini gaunant vizą atvykti į Lietuvos Respubliką. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikta patikslinta informacija dėl M. H. H. O. ryšių su S. V., S. M. H. E. E., V. E.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas asmeninio pokalbio (interviu) metu su Ambasados antruoju sekretoriumi J. V. jautė tautinę diskriminaciją. Nepaisant to, kad Ambasadoje dirba arabė sekretorė, kurios gimtoji kalba yra arabų, asmeninio pokalbio (interviu) metu antrasis sekretorius netenkino pareiškėjo prašymo pokalbį vesti arabų kalba, nesutiko, kad minėta sekretorė vertėjautų pareiškėjui, kuris praktiškai nekalba angliškai. Antrasis sekretorius asmeninį pokalbį (interviu) organizavo anglų kalba, puikiai suvokdamas, kad pareiškėjas nesugebės tiksliai ir aiškiai atsakyti į jam užduodamus klausimus, o galbūt net visai jų nesupras. Pabrėžiama, kad anksčiau dirbę du antrieji sekretoriai puikiai kalbėjo arabiškai, o esant būtinybei, arabiškai kalbanti sekretorė padėdavo susikalbėti su pareiškėjais dėl Šengeno vizų. 2013 metų vasarą pas trečiuosius suinteresuotus asmenis viešėjo S. M. H. E. E. draugas iš Egipto Arabų Respublikos, kuris visai nekalba angliškai, bet tai nebuvo priežastis atsisakyti jam išduoti Šengeno vizą, nes Ambasadoje asmeninis pokalbis (interviu) vyko jo gimtąja arabų kalba.

Pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, būtų pažeistos jų teisės tiesiogiai bendrauti su giminaičiais. Mano, kad vertinant statistinius duomenis dėl nelegalios imigracijos, turi būti atsižvelgta ir į jų giminės svečių iš Egipto Arabų Respublikos statistiką, o ne į visos Lietuvos Respublikos ar Europos mastą, tuo labiau, kad visi pas trečiuosius suinteresuotus asmenis viešėję svečiai laiku paliko Šengeno erdvę ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei Europos ES teisės aktų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno vizą pareiškėjui M. H. H. O., teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ginčo Ambasados 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu vizą buvo atsisakyta išduoti remiantis tuo, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (Ambasados 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. LTU-44-00000000000000000000002849 (b. l. 83–84), Užsieniečių registro vizų modulis (b. l. 87–89), atsisakymo išduoto vizą standartinė forma (b. l. 85-86)).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir įpareigojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pareiškėjo prašymą Nr. 088110 išnagrinėti iš naujo. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministerija su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde  nurodo, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams, be to, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2014 m. spalio 7 d. redakcija) numato, kad Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą), ir Šengeno acquis nuostatomis (2 str. 274 p., 121 str. 1 d.).

Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (2013 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) (6 p.).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, matyti, kad iš esmės pagrindinius santykius dėl Šengeno vizos išdavimo, atsisakymo ją išduoti reguliuoja Vizų kodeksas. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, iš Vizų kodekso 28 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo kodeksu visų pirma siekiama nustatyti vienodų vizų išdavimo sąlygas; valstybės narės negali to deramai pasiekti, o Sąjungos lygmeniu tai galima pasiekti geriau (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Teisėjų kolegijos vertinimu, plačiau aptartinos ginčo sprendimui taikytinos Vizų kodekso nuostatos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Nurodyto straipsnio 7 dalis numato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus (Vizų kodekso 21 str. 8 d.). Dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą, neturi būti automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą. Naujas prašymas vertinamas remiantis visa turima informacija (Vizų kodekso 21 str. 9 d.).

Vizų kodekso 32 straipsnis reglamentuoja atsisakymą išduoti vizą. Nurodyto straipsnio 1 dalis numato, kad, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Pažymėtina, jog ESTT yra išaiškinęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Taigi pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Darytina išvada, kad priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Taigi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant minėtą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Taigi pareiškėjas informuojamas naudojant standartinę formą, kurioje nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas su atsisakymu išduoti vizą supažindintas 2014 m. gruodžio 21 d. pateikiant 2014 m. gruodžio 17 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą, kuriame nurodyta atsisakymo išduoti vizą priežastis – informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Ši aplinkybė atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą - nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ginčo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu vizą buvo atsisakyta išduoti remiantis tuo, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.

Sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Kompetentinga institucija sprendimus turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Ginčo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendime išdėstytos atsisakymo išduoti vizą priežastys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios priežastys sudaro pakankamą pagrindą vizos neišdavimui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad konkrečiu atveju buvo nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių egzistavimo pareiškėjui ginčijamu Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ginčo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendime atsisakymo išduoti Šengeno vizą teisinis pagrindas yra nurodytas netinkamai, t. y. nuoroda daroma tik į Vizų kodeksą, nenurodant konkrečios taikytinos nagrinėjamu atveju kodekso nuostatos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija vertindama, ar ginčijamas sprendimas yra tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis bei faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas su atsisakymu išduoti vizą supažindintas 2014 m. gruodžio 21 d. pateikiant 2014 m. gruodžio 17 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą, kuriame nurodyta atsisakymo išduoti vizą priežastis, kuri atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą turinio matyti, jog ginčijamame 2014 m. gruodžio 17 d. sprendime nurodytos atsisakymo išduoti Šengeno vizą aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos, tariamas minėtų atsisakymo išduoti vizą aplinkybių ar teisinio pagrindo nežinojimas nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kompetentinga institucija, priimdama ginčijamą sprendimą, vertino ne tik pareiškėjo teisinį statusą, jo paties pateiktus dokumentus, bet taip pat buvo konsultuotasi su VSAT. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje skundžiamas sprendimas nelaikytinas turinčiu esminių trūkumų, todėl gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjui adresuoto Ambasados 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo buvo galima suprasti, dėl kokių priežasčių M. H. H. O. pateikta informacija, siekiant patvirtinti kelionės tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (kaip nurodyta sprendime). Nors sprendime nėra nurodytas tikslus teisinis pagrindas (nuoroda daroma tik į Vizų kodeksą), kuriuo remiantis toks sprendimas buvo priimtas, šis trūkumas konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu. Be to, pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į kompetentingą instituciją dėl Šengeno vizos išdavimo.

Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. H. H. O. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.