Administracinė byla Nr. eA-1906-602/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04195-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 24S173561, kuriuo nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad jis dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje iki 2017 m., tačiau jau 7 metus nebedirba. Pareiškėjas nepalaiko nei Rusijos Federacijos, nei Baltarusijos politikos, o palaiko Ukrainą. Pateikta viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Mėlyna ir Geltona“ pažyma patvirtina, kad finansiškai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir civilinius gyventojus. Lietuvoje yra įsitvirtinęs, turi socialinius ir šeiminius ryšius – (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), darbdavys teigiamai atsiliepia apie jo asmenybę ir jo darbą, jis yra Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinųjų namų savanoris.
3. Teigė, kad Migracijos departamentas nepateikė jokių naujų duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas palaiko Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos politiką, veikia prieš Lietuvos Respublikos vertybes – priešingai, pareiškėjo asmenybė, veikla, teikiamos charakteristikos patvirtina, kad pareiškėjo požiūris į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos politiką atitinka Lietuvos Respublikos vertybes.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai konstatavus jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, buvo nepagrįstai nuspręsta jį išsiųsti priverstine tvarka (nesuteikiant teisės pasinaudoti savanoriško išvykimo teise). Be to, pažymima, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir nors Migracijos departamentas 2024 m. liepos 24 d. yra priėmęs sprendimą Nr. 24S173276, kuriuo pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos, tačiau šį sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra išvestinis iš prieglobsčio byloje priimto sprendimo, todėl kol nebus atsakyta į klausimą, ar pareiškėjui bus suteiktas prieglobstis/papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, tinkamai negalima atsakyti dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę teisėtumo.
5. Akcentavo, kad jis Lietuvos Respublikoje reziduoja nuo 2018 m., čia gyvena jo sutuoktinė, pareiškėjas čia dirba, t. y. turi susikūręs rimtus šeiminius ir socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, jis negalėtų palaikyti normalių šeiminių santykių su savo sutuoktine.
6. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo buvo atmestas ir apeliacinės instancijos teismo, o pareiškėjas jau yra išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir skundžiamas Sprendimas įvykdytas, tačiau skundą prašė tenkinti. Nurodė, kad Sprendimo įvykdymas sukėlė sunkias pasekmes, nes Rusijos pareigūnai užfiksavo pareiškėjo grąžinimą ir dabar jis bijo dėl Rusijos Federacijos veiksmų prieš jį, be to pareiškėjas siekia užkirsti kelią Migracijos departamentui ateityje priimti tokius sprendimus, kai išsiuntimas vykdomas nepabaigus prieglobsčio procedūros ir priimant atskirą nuo prieglobsčio suteikimo/nesuteikimo sprendimą dėl išsiuntimo. Teigė, kad tokie sprendimai turi būti priimami kartu ir vienu sprendimu, nes negalima išsiųsti prieglobsčio prašytojo, kol nėra baigta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra. Išsiuntus pareiškėją, buvo išardyta jo šeima ir ryšiai su Lietuva. Grėsmės nacionaliniam saugumui klausimą atsakovas turėjo nagrinėti iš naujo, nes ši aplinkybė byloje dėl leidimo gyventi panaikinimo ir byloje dėl prieglobsčio turi būti vertinama individualiai, prieglobsčio atveju grėsmės proporcingumas turi būti vertinamas kitaip.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentas 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173276, kuriuo atsisakė suteikti M. D. prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.
9. Paaiškino, kad Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. 23S64441 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. D. ir 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S66896 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinė sistemą (toliau – SIS) įspėjimą. Pareiškėjas minėtus sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – pirmos instancijos teismas), kuris 2023 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-10010-860/2023 panaikinti Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 23S64441 ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66896 bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 priėmė sprendimą patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies – Migracijos departamento sprendimo Nr. 23S66896, kuriuo buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, pastarąją dalį (SIS perspėjimą) panaikino, kitą sprendimo dalį ir sprendimą Nr. 23S64441 paliko galiojančius.
10. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į visus duomenis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173561, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
11. Klausimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės jau yra išspręstas, o Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada Nr. 18-636 LVAT nutartimi Nr. eA-2446-1188/2023 yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Tuo tarpu faktas, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., t. y. iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jog jis dirba, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių.
12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kvestionuoja ne Migracijos departamento ginčijamą sprendimą ar jame pateiktą vertinimą, o LVAT neskundžiamą, įsiteisėjusią nutartį, kuria pareiškėjas buvo pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ir siekia ją paneigti. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 aiškiai nurodė, jog VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
13. Išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir atmetus jį kaip nepagrįstą, jo veiksmai yra kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis (prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi), todėl Migracijos departamentas turėjo pareigą spręsti klausimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose. Todėl vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu priimtas ginčijamas Sprendimas.
14. Atsakovas nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamas Sprendimas nėra išvestinis iš sprendimo Nr. 24S173276, kuriuo jam nebuvo suteiktas prieglobstis. Ginčijamas Sprendimas (išsiuntimas) laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
15. Pareiškėjas skunde teigia, kad pirmiausia, prieš priimt Sprendimą dėl jo išsiuntimo, reikia atsakyti į klausimą, ar jam kilmės valstybėje negresia pavojus. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173276, kuriuo nesuteikė jam prieglobsčio, konstatuodamas, kad pareiškėjo baimė nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, paremta jo subjektyviomis prielaidomis. Įvertinus visas aplinkybes, pareiškėjo išsiuntimas nėra neproporcingas bei nepažeistų balanso tarp individo bei visuomenės intereso.
16. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne dėl to, jog pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, o dėl to, kad jis kelia grėsmę nacionaliniams saugumui. Pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, todėl priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio nebuvo kliūtis priimti skundžiamą Sprendimą dėl išsiuntimo.
II.
17. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui 2023 m. sausio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. 23S64441, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
19. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 23S66896 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams). Pareiškėjas šį Migracijos departamento sprendimą ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66896 apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 23S64441 ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66896 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo M. D. skundą tenkinti iš dalies. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 23S66896 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą M. D. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus 6 mėnesius), panaikinti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.
20. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 14 d. pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, jog jis bijo politinio persekiojimo Rusijos Federacijoje, todėl nesutinka į šią šalį išvykti. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 24S173276 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.
21. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, 2024 m. liepos 24 d. priėmė ir ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusiją.
22. Teismas nurodė, kad Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas bei atmestas kaip nepagrįstas, o priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog M. D., 2004–2017 m. dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl VSD vertino, kad M. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat nurodoma, kad po to, kai 2023 m. gruodžio 14 d. M. D. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2024 m. kovo 14 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-2474, kurioje nurodyta, kad Rusijos Federacijos piliečio M. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime vadovautasi tuo, kad LVAT jau pasisakė apie M. D. keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui – Migracijos departamentas rėmėsi LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 (atsižvelgiant į kontekstą, LVAT 2023 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023 nurodymas Sprendime laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu) padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo pripažinimo keliančiu grėsmę valstybės saugumui, rėmėsi paminėtoje nutartyje nustatytomis su tuo susijusiomis pareiškėją charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Sprendime nurodytu paties Migracijos departamento vertinimu, tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad M. D. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., t. y. iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių, nebandė anksčiau palikti tarnybos, savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti Rusijos Federacijai lojalus ir patikimas asmuo. Sprendime konstatuota, kad tyrimo metu M. D. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog gyvendamas Rusijoje jis nepalaikė Kremliaus vykdomos politikos. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad po atvykimo į Lietuvą jis pakankamai ilgą laiką atvirai reiškė simpatijas Rusijos ir Baltarusijos režimams, todėl matyti akivaizdus prieštaravimas tarp pareiškėjo deklaruojamų opozicinių vertybių ir socialiniuose tinkluose publikuotos politinės nuomonės, kas pagrįstai neleidžia jo charakterizuoti kaip asmens, turinčio tvirtas opozicines pažiūras. Apibendrinęs nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad surinkti duomenys yra pakankami savo apimtimi ir leidžia teigti, jog VSD tinkamai nustatė empirinius faktus, atliko individualizuotą vertinimą ir pateikė motyvuotą išvadą dėl M. D. keliamos grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina ir papildo VSD nustatytas aplinkybes.
23. Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Sprendime nurodoma, kad atsižvelgus į tai, jog M. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui jam nėra suteikiama teisė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis turi būti išsiunčiamas į savo kilmės valstybę – Rusijos Federaciją. Sprendime, pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį įvertinta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, jog su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje jis gyveno nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2023 m. balandžio 20 d., kad nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. gruodžio 8 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. D., nepilnamečių vaikų neturi, tačiau nuspręsta, kad aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje, o pragyventas laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
24. Sprendime nurodoma, kad baigus galioti leidimui laikinai gyventi, M. D. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuris atmestas kaip nepagrįstas, todėl jo veiksmai kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis ir gavus VSD išdavą, kurioje teigiama, jog užsieniečio gyvenimas šalyje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas turi pareigą spręsti dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti M. D. iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta.
25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, be to, turi glaudžius šeiminius ir socialinius ryšius su Lietuva, o jo išsiutimas, galutinai neišsprendus prieglobsčio suteikimo klausimo, padarė jam didelę žalą ir kelia grėsmę jo saugumui.
26. Vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Taigi, užsieniečio grėsmė valstybės saugumui yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas išsiųsti jį iš šalies, nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis tokiam sprendimui priimti.
27. Nagrinėjamu atveju dėl VSD išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, bei vadovaujantis ja priimto Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 23S64441, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pagrįstumo ir dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui jau yra pasisakyta galutinėje ir neskundžiamoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023. Apeliacinės instancijos teismas šia neskundžiama nutartimi konstatavo, kad, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, o faktas, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., t. y. iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jog jis dirba, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių.
28. Teismas nurodė, kadangi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas nurodyta įsiteisėjusia ir galutine LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo argumentų dėl to paties fakto – jo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų. Pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui buvo tiek LVAT išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-2446-1188/2023 nagrinėjimo dalykas bei nustatytas faktas, tiek yra ir šios administracinės bylos dalykas, sudarantis skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindą (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.). Todėl tas pats faktas šioje byloje negali būti vertinamas kitaip, nes tai pažeistų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų skundą) galią ir ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsiteisėjusio teismo sprendimo ir nutarties privalomumą bei vykdytinumą.
29. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir Migracijos departamentas pagrįstai VSD išvadose nurodytas aplinkybes vertino remdamasis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 bei padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmė valstybės saugumui. Todėl pareiškėjo argumentus šioje byloje dėl neva neteisingai įvertintos jo grėsmės valstybės saugumui teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo panaikinti Sprendimą.
30. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje jis gyveno nuo 2018 m. gegužės 15 d., dirbo UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl Sprendimu pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos jis negalėtų palaikyti normalių šeiminių santykių su savo sutuoktine, nurodė, kad pareiškėją su Lietuva sieja tik žmona ir turėtas darbas Lietuvos įmonėje. Jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva pareiškėjas neturi. Jis neturi su žmona nepilnamečių vaikų, neturi kitų jo išlaikomų asmenų Lietuvoje, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjo pagalba. Todėl įvertinęs bylos įrodymus teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jo išsiuntimas iš šalies turės sunkių neatitaisomų pasekmių suaugusių pareiškėjo šeimos narių interesams.
31. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamas Sprendimas iš esmės paneigs jo teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis) ar sukels kitų sunkių pasekmių. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo žmonos judėjimo laisvė yra suvaržyta ir jie negali lankytis kitose valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti, ir kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ar pareikalautų neprotingai daug išlaidų. Vien tai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjo teisės yra apribojamos būti Lietuvos Respublikoje ar pareiškėjas patirs tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo jo padaryto pažeidimo (grėsmės valstybės saugumui) kontekste (Įstatymo 128 str. 1 d. 4 p.).
32. Teismas taip pat nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios grėsmės kilmės valstybėje buvo paneigti Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 24S173276 atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, kurio teisėtumą galutine ir neskundžiama 2025 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1294-624/2025 patvirtino LVAT, konstatavęs, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje bei tais pačiais pagrindais LVAT pripažino, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą. LVAT akcentavo, jog aplinkybė, kad kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo, o pareiškėjas to neįrodė.
33. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 130 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalies nuostatos (draudžiančios išsiųsti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų) netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, todėl šiuo atveju Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjas, kuris kelia grėsmę valstybės saugumui, negali pretenduoti likti šalyje dėl savo politinių įsitikinimų, dėl kurių jis teigia bijantis grįžti į Rusiją.
34. Teismas akcentavo, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia aplinkybių dėl iš užsieniečio ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.
35. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į įsitesėjusių teismo sprendimu nustatytos grėsmės valstybės saugumui faktą.
36. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas ir pagrįstas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius valstybės intereso užtikrinti nacionalinį saugumą kontekste.
37. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas negalėjo būti priimtas ir įvykdytas atskirai nuo sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo, teismas pažymėjo, jog LVAT 2025 m. vasario 12 d. nutartyje Nr. eA-1342-968/2024, kuria ši byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyja į Lietuvos Respubliką atvykę užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai (Įstatymo 221 str. 1 d. 2 p.), tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.); (ii) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.); (iii) sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.). Todėl LVAT konstatavo, jog vien tai, kad Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio, 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (t. y. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), o vėliau pastarąjį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
38. Teismas nurodė, kad ABTĮ 148 straipsnio 2 dalis numato, jog kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Todėl remiantis nurodyta šioje byloje priimta LVAT 2025 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. eA-1342-968/2024, kuria ši byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo argumentas dėl to, kad ginčijamas Sprendimas turi būti panaikintas dėl to, jog priimtas atskirai nuo sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo, atmestinas kaip nepagrįstas, nes Sprendimo teisėtumą lemia ne tai, ar jis priimtas vienu sprendimu, kartu su prieglobsčio prašymo išsprendimu, o tai, ar egzistavo pagrindas Sprendimą priimti. Šiuo atveju Sprendimas priimtas ne todėl, kad pareiškėjui nesuteikiamas prieglobstis, o todėl, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, o šis faktas galutinai buvo nustatytas dar 2023 m. gruodžio 6 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023. Todėl neįsiteisėjęs Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio nebuvo pagrindas nespręsti jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimo. Teismas pažymėjo, kad galutinėmis, neskundžiamomis LVAT 2024 m. spalio 9 d. ir 2025 m. sausio 15 d. nutartimis šioje byloje pareiškėjo prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą – buvo atmesti, nepaisant to, kad pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 24S173276 nesuteikti prieglobsčio dar nebuvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir 2024 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 24S173276 nebuvo įsiteisėjęs, todėl LVAT šioje byloje jau ne vieną kartą šiuo klausimu yra konstatavęs skundžiamo Sprendimo savarankišką statusą, nepriklausantį nuo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo.
39. Pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo Sprendimo įvykdymo pasekmių neturi jokios įtakos Sprendimo teisėtumo vertinimui, nes šioje byloje tikrinamas Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, t. y., ar buvo pagrindas Sprendimą priimti, o ne jo vykdymo aplinkybės ir įvykdymo pasekmės. Aplinkybės, susijusios su Sprendimo vykdymu, nebuvo Sprendimo priėmimo pagrindas ir niekaip nedarė įtakos Sprendimui priimti, todėl nei Sprendimo įvykdymas, nei jo pasekmės negali pagrįsti Sprendimo neteisėtumo.
40. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes bei įvertinęs tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę valstybei, įvertinęs šios vertybės svarbą visuomenei, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo išsiuntimas yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti, kai jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl esant aplinkybei, įtvirtintai Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir nenustačius Įstatymo 128 straipsnyje ar 130 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Teismas pareiškėjo skundą atmetė, netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti visas patirtas teismo ir bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
42. Pareiškėjas, pakartodamas faktines aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nurodo, kad byloje sprendžiamas klausimas, ar gali būti priimtas ir vykdomas Sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo išsiuntimo iš šalies, jei Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo nebuvo patikrintas teisme. Pažymi, kad byloje ginčijamas Sprendimas įvykdytas neišnagrinėjus prieglobsčio klausimo net pirmosios instancijos teisme.
43. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Byloje ginčas kilo ne tik dėl Sprendimo pagrįstumo ir proporcingumo, bet, svarbiausia, dėl jo savalaikiškumo. Asmuo niekaip negali būti išsiunčiamas į kilmės valstybę, jei neužbaigta jo prieglobsčio prašymo procedūra. Administracinio sprendimo tikrinimas teisme yra tokios procedūros dalis. Priešingu atveju bus suformuota ydinga Migracijos departamento ir teismų praktika, kuri leis išsiųsti prieglobsčio prašytojus į jų kilmės šalis, neįsitikinus, kad jiems negresia pavojus jų laisvei, sveikatai ar gyvybei.
44. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tikrino Sprendimo teisėtumą izoliuotai nuo jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros. Skundžiamas Sprendimas yra išvestinis iš prieglobsčio sprendimo. Teisme tuo pačiu metu buvo nagrinėjama, ar pareiškėjui yra reikalinga suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvoje (ar Migracijos departamento sprendimas jos nesuteikti yra pagrįstas). Kol neatsakyta į klausimą, ar pareiškėjui bus suteiktas prieglobstis/papildoma apsauga, be kita ko, tinkamai negalima atsakyti dėl asmens išsiuntimo į kilmės valstybę pagrįstumo ir teisėtumo. Tačiau priėmus ir įvykdžius Sprendimą, prieglobsčio prašymą nagrinėjantis teismas tapo saistomas šių naujų faktinių aplinkybių.
45. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, jog įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją. Taigi, tuo reikia remtis ir sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo (deportacijos), t. y. pirmiausia, prieš priimant sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, reikia atsakyti į klausimą, ar jam kilmės valstybėje negresia pavojus.
46. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad nors pareiškėjas nurodė gyvenantis Lietuvoje nuo 2018 metų, tačiau su Lietuva jį sieja tik žmona ir turėtas darbas Lietuvos įmonėje. Teismo nuomone, jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva pareiškėjas neturi, todėl įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad jo išsiuntimas iš šalies turės sunkių neatitaisomų pasekmių suaugusių pareiškėjo šeimos narių interesams. Toks teismo argumentas visiškai nesuprantamas, nes šeimos ryšiai ir yra patys tampriausi galimi asmens ryšiai su šalimi. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos pilietė, o šeimos pastovi ir vienintelė gyvenamoji vieta (iki pareiškėjo išsiuntimo) buvo Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo pastovus darbas Lietuvos bendrovėje akivaizdžiai rodo pareiškėjo socialinius, ekonominius ir veiklos ryšius su šalimi.
47. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios grėsmės kilmės valstybėje buvo paneigti Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 24S173276 atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvoje, kurio teisėtumą galutine ir neskundžiama 2025 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1294-624/2025 patvirtino LVAT, konstatavęs, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Galutinis sprendimas prieglobsčio byloje priimtas tik po beveik 3 mėnesių po asmens išsiuntimo į kilmės valstybę. Ginčo Sprendimo priėmimo ir įvykdymo metu nebuvo aišku, ar pareiškėjui reikalinga tarptautinė apsauga.
48. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo argumentais, kad pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo Sprendimo įvykdymo pasekmių neturi jokios įtakos sprendimo teisėtumo vertinimui, nes šioje byloje tikrinamas Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, t. y., ar buvo pagrindas Sprendimą priimti, o ne jo vykdymo aplinkybės ir įvykdymo pasekmės. Teismo nuomone, aplinkybės, susijusios su Sprendimo vykdymu, nebuvo jo priėmimo pagrindas ir neturėjo įtakos Sprendimo priėmimui, todėl nei Sprendimo įvykdymas, nei jo pasekmės negali pagrįsti jo neteisėtumo. Pareiškėjo nuomone, būtent ginčo Sprendimo įvykdymas ir jo pasekmės aiškiai rodo Sprendimo nepagrįstumą, neteisėtumą ir nesavalaikiškumą. Sprendimo įvykdymo nepavyko sustabdyti du kartus byloje, prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisminiame procese numatyta apsauga šioje byloje nesuveikė ir Sprendimas buvo įvykdytas, nors prieglobsčio suteikimo procesas nebuvo pabaigtas. Ginčo Sprendimo pasekmės – prieglobsčio prašytojo išsiuntimas į kilmės valstybę, kurioje jam galbūt gresia persekiojimas yra akivaizdus įrodymas, kad Sprendimas yra neteisėtas, o tokia Migracijos departamento praktika turi būti pakeista.
49. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
50. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Ginčijamas Sprendimas yra įvykdytas 2024 m. lapkričio 11 d.
51. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo teiginius, jog ginčijamas Sprendimas turėjo būti priimtas kartu su sprendimu dėl prieglobsčio prašymo, grindžia deklaratyviais teiginiais, ignoruodamas aplinkybę, kad Sprendimas yra priimtas ne dėl to, jog jam nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje, o dėl to, jog jo gyvenimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. LVAT byloje Nr. eA-1342-968/2024 pasisakydamas dėl ankščiau nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodė kad Sprendimo teisėtumą lemia ne tai, ar jis priimtas vienu sprendimu, kartu su prieglobsčio prašymo išsprendimu, o tai, ar egzistavo pagrindas tokį sprendimą priimti. Šiuo atveju LVAT sprendimu kitoje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 yra konstatuota, kad toks pagrindas egzistavo, t. y. nustatyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas Sprendimą priimti. Be to, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia kvestionuoti LVAT prejudicinius sprendimus ir išaiškinimus be jokio pagrindo.
52. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinti visi pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika (turi sutuoktinę Lietuvos Respublikos pilietę, nuo 2018 m. iki 2023 m. dirbo), kitų ryšių ar aplinkybių nebuvo nustatyta, pareiškėjas jų nenurodė. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete savaime nesuponuoja, kad jis Lietuvoje turi stiprius socialinius, ekonominius ir veiklos ryšius. Toks pareiškėjo išvedžiojimas yra niekuo nepagrįstas ir klaidingas. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.
53. Pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir ši aplinkybė yra patvirtinta LVAT galutine nutartimi, todėl jo interesas likti gyventi Lietuvoje negalėjo būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti jo kilmės ar kitoje valstybėje.
54. Pasisakydamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmė kilmės valstybėje, atsakovas pažymi, kad priimant Sprendimą buvo atskirai įvertintos jam kylančios grėsmės išsiuntimo atveju, t. y. nebuvo apsiribota vien sprendimu, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1294-624/2025 nėra aktualus nagrinėjamai bylai, nes ginčijamame Sprendime buvo atliktas savarankiškas tyrimas.
55. Pareiškėjo teiginiai dėl ginčijamo Sprendimo vykdymo yra nepagrįsti. Pažymi, kad teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyja į Lietuvos Respubliką atvykę užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai (Įstatymo 221 str. 1 d. 2 p.), tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.); (ii) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.); (iii) sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nebuvo patenkinti, todėl ginčijamo Sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas ir galėjo būti vykdomas.
56. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, todėl paliktinas galioti, o pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 24S173561, kuriuo nuspręsta pareiškėją – Rusijos Federacijos pilietį – išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, pagrįstumo ir teisėtumo.
58. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo.
59. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo sąsajų su Lietuvos Respublika, dėl ginčijamo Sprendimo įvykdymo savalaikiškumo, neatskleidė bylos esmės, be to, ginčijamas Sprendimas yra išvestinis iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje, todėl kol nebuvo išnagrinėta byla dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, nebuvo galima spręsti dėl asmens išsiuntimo. Todėl tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
60. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
61. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
62. Įstatymo 126 straipsnio, nustatančio užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, 1 dalies 3 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas, nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
63. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).
64. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
65. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant šią administracinę bylą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl jo išsiuntimo (ne)galimumo iš Lietuvos Respublikos, Sprendimo priėmimo pagrindo, šeimines ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar kai kurių įrodymų apskritai nevertino. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjau atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
66. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendimas yra išvestinis iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje.
67. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundžiamas Sprendimas yra savarankiškas, o ne išvestinis iš Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į LVAT 2025 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1342-968/2025 pateiktą vertinimą, jog tai, kad Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio ir 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (t. y. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), o vėliau pastarąjį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime pažymėjo, kad šiuo atveju Sprendimas priimtas ne todėl, kad pareiškėjui nesuteikiamas prieglobstis, o todėl, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, o šis faktas galutinai buvo nustatytas dar LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023. Todėl neįsiteisėjęs Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio nebuvo pagrindas nespręsti jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
68. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo argumentai, susiję su ginčijamo Sprendimo įvykdymu, jo įvykdymo savalaikiškumu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi byloje tikrinamas Migracijos departamento Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl jo vykdymo aplinkybės ir pasekmės savaime nelemia Sprendimo neteisėtumo. Be to, pareiškėjo prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą – buvo atmesti, nepaisant to, kad pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio buvo neįsiteisėjęs ir dar nebuvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.
69. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių netinkamu įvertinimu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai jo išsiuntimo kontekste įvertino pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, rėmėsi EŽTT išaiškinimais dėl Konvencijos 8 straipsnio ir sprendė, kad išsiuntimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu. Nenustatęs išimčių ir priežasčių, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos, taip pat dėl Sprendimo vykdymo sustabdymo, įvertinęs nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas sprendė, kad išsiuntimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia balanso tarp užsieniečio ir visuomenės interesų. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai su Migracijos departamento vertinimu sutiko, šiai pozicijai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
70. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad objektyvių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas nepateikė.
71. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.
72. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
73. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Veslava Ruskan