Administracinė byla Nr. eI-3435-331/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01374-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugsėjo 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei A. A.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-4)11U-461(00506) panaikinti Ukrainos pilietei K. F. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (el. b., b. l. 8–10).
Pareiškėja skundu (el. b., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-461(00506).
Paaiškino, kad ji ketino vykdyti ir vykdė ūkinę-komercinę veiklą, t. y. užsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kurios pagrindu ir gavo leidimą laikinai gyventi. Lietuvos Respublikos piliečiai UAB „Minoria“ (toliau – ir Bendrovė) buvo įdarbinti prieš kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pagal galiojančius teisės aktus įpareigojimo, kad darbuotojai dirbtų įmonėje tam tikrą konkretų laiko tarpą prieš kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimą, nebuvo, todėl faktas, kad darbuotojai Bendrovėje buvo įdarbinti 2015 m. spalio 12 d. jokiu būdu nepatvirtina neva pareiškėjos nesąžiningumo ar aplinkybės, kad ji neketino užsiimti komercine-ūkine veikla. Leidimo laikinai gyventi išdavimo metu pareiškėja atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus ir jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Vis dėlto, pasikeitus ekonominėms aplinkybėms, Bendrovei susidūrus su verslo sunkumais, buvo per sudėtinga išlaikyti šešis darbuotojus dirbti pilnu etatu (trys Lietuvos Respublikos piliečiai, trys užsieniečiai). Vis dėlto, tai nereiškia, kad Bendrovė nevykdė realios ūkinės-komercinės veiklos. Bendrovė užsiima užsakymų paieška tarptautinio, tarpmiestinio pervežimo paslaugoms. Ji yra sudariusi sutartis su, pavyzdžiui, UAB „Volantis idėjos“, UAB „Belija pro“, UAB „Megapolis Development Group“. Taigi, Bendrovė užsiima realia ūkine-komercine veikla; tuo labiau, vien tai, kad ji susiduria su tam tikrais ekonominiais-finansiniais sunkumais, dėl to, kad verslas vystosi lėtai, nereiškia ir negali reikšti, kad ji veiklos nevykdo.
Privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai) apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus – Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis. 2017 m. sausio 2 d. Bendrovei atleidus vieną darbuotoją (Lietuvos Respublikos pilietį), ji nepažeidė Įstatymo reikalavimų, nes paties įstatymų leidėjo pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius. Bendrovė turėjo du darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius tik laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. Šiuo metu įmonėje dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir trys užsieniečiai.
Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, tiek dabartinė yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Šią aplinkybę pripažino Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs minėtas Įstatymo pataisas. Šiuo metu galiojanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (kad užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, vykdydami Lietuvoje smulkią ūkinę veiklą, privalo priimti į darbą darbuotoją ir, kad mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį) yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Toks reglamentavimas apsunkina užsieniečių ūkinės-komercinės veiklos vykdymą. Reikalavimas priimti į darbą darbuotoją ūkio subjektui, kurio savininkai yra užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, yra privalomas nepriklausomai, ar darbuotojas įmonei yra reikalingas, ar ne. Toks ūkio subjektas, mokėdamas 1544,00 Eur dydžio atlyginimą, negali tinkamai konkuruoti rinkoje. Todėl ūkio subjektai, kurių savininkai yra užsienio piliečiai, privalo kelti prekių ir paslaugų kainas. Užsieniečiai, atvykstantys į Lietuvos Respubliką, pagrįstai tikėjosi, kad vystys verslą bei gyvens Lietuvoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie yra vienodi visoms verslo įmonėms, nepriklausomai nuo įmonės steigėjų pilietybės. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabar galiojanti redakcija pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnį, nes tokiu reguliavimu yra pažeidžiama sąžininga konkurencija tarp Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, apribojama asmens ūkinės veiklos laisvė bei iniciatyva, o valstybė, savo ruožtu, neremia visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvų, o, priešingai, sukuria nepagrįstus formalumus, kurie nėra naudingi ūkinei-komercinei veiklai vystyti.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 19–22) paaiškino, kad šiuo atveju Migracijos departamentui kilo pagrįstų įtarimų, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą, neatitinka tikrovės. Patikrinus bendrovės duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje apie bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. spalio 12 d. įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, viena Lietuvos Respublikos pilietė buvo atleista 2017 m. sausio 2 d. Bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro apie 47 eurus, tai reiškia, kad jie nedirba įmonėje visą darbo dieną. Visi trys Lietuvos Respublikos piliečiai bendrovėje buvo įdarbinti prieš pareiškėjai kreipiantis dėl leidimo pakeitimo, o pareiškėjai pakeitus leidimą, nuo 2016 metų vasario mėnesio šiems darbuotojams mokamas darbo užmokestis buvo sumažintas iki 47 eurų.
Beveik visą panaikinto leidimo galiojimo laikotarpį bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 17 mėnesių, o nuo 2017 m. sausio 2 d. apskritai nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius. Įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, trukmę, ginčijamas Sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Pareiškėjos nurodytos priežastys, susijusios su finansiniais sunkumais ir konkurencingumu, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos atstovės argumentais dėl Įstatymo 45 straipsnio nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi Įstatymo pakeitimais siekiama užkirsti kelią prielaidoms piktnaudžiauti leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo sistema, pačiame Įstatyme įtvirtintos įsigaliojimo nuostatos, be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką sąlygas. Užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki Įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos galiojusiomis Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Todėl Migracijos departamentas pagristai rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Atsisakymas pakeisti leidimą savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Teisė atvykti į Lietuvos Respublika ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
S k u n d a s a t m e s t i n a s.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. gruodžio 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2015 m. spalio 15 d. pareiškėja, ketindama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Minoria“ dalyvė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės „Minoria“ įstatus, akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, akcininkų sąrašą, balansą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus.
Pareiškėjos prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2015 m. gruodžio 17 d. išdavė leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m, gruodžio 17 d.
Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Minoria“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Minoria“ duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad nuo 2016 m, gruodžio 2 d. šioje bendrovėje įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, dar viena Lietuvos respublikos pilietė buvo atleista 2017 m. sausio 2 d. Bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro apie 47 eurus (neatskaičius mokesčių), tai reiškia, kad jie nedirba įmonėje visą darbo dieną. Pažymėtina, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai minėtoje bendrovėje buvo įdarbinti 2015 m. spalio 12 d., t. y. prieš pareiškėjai kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, o minėtai užsienietei išdavus leidimą laikinai gyventi, nuo 2016 m, vasario mėnesio šiems įmonės darbuotojams mokamas darbo užmokestis buvo sumažintas iki 47 eurų. Įvertinus šias aplinkybes, teismas laiko, kad bendrovė „Minoria“ nuo 2016 m. vasario mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo įmonei turėti ne mažiau kaip tris visą darbo laiką dirbančius darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančius užsieniečius. Taigi pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, siekė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia ūkine - komercine veikla Lietuvos Respublikoje (el. byla, b. l. 124-148).
Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Minoria“, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes nuo 2016 m. vasario mėnesio šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to pareiškėja neturi ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. gruodžio 17 d. (el. byla, b. l. 149-151).
Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 12 punktas - jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė,14 punktas - jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad nuo 2016 metų vasario mėnesio šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nes jie negauna darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio.
Pareiškėja skunde teigia, kad bendrovė „Minoria“ užsiima realia ūkine-komercine veikla, o vien tai, kad ji susiduria su tam tikrais ekonominiais-finansiniais sunkumais, nereiškia ir negali reikšti, kad ji veiklos nevykdo. Privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai) apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Bendrovė turėjo du darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius tik laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. Šiuo metu įmonėje dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir trys užsieniečiai.
Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjai būtų panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjos nurodytos priežastys, susijusios su finansiniais sunkumais ir konkurencingumu, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Bylos įrodymai patvirtina, kad beveik visą panaikinto leidimo galiojimo laiką bendrovė „Minoria“ neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 17 mėnesių, o nuo 2017 m. sausio 2 d. apskritai nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, todėl pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ginčijamas sprendimas atitinka teisingumo bei protingumo principus.
Pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais ne dėl to, kad bendrovė „Minoria“ yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes beveik visą panaikinto leidimo galiojimo laiką bendrovė „Minoria“ neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 17 mėnesių, o nuo 2017 m. sausio 2 d. apskritai nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Todėl bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nuo 2016 m. vasario mėnesio (beveik 17 mėnesių) buvo mokamas mažesnis negu Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis - apie 47 eurus; VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. sausio 2 d. viena iš trijų įmonėje dirbusių Lietuvos Respublikos piliečių buvo atleista, t. y. nedirbo (nebuvo įdarbinti) trys darbuotojai, todėl pareiškėja neatitinka šių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) pažymėjo, kad nustačius, jog bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017). Kitoje byloje teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).
Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nuo 2016 m. vasario mėnesio buvo mokamas mažesnis negu Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis - apie 47 eurus; VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. sausio 2 d. viena iš trijų įmonėje dirbusių Lietuvos Respublikos piliečių buvo atleista) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, 5 punktas - neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, 12 punktas - jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, 14 punktas - jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, skundas atmetamas, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-4)11U-461(00506) paliekamas nepakeistas.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos K. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjai Mefodija Povilaitienė
Henrikas Sadauskas
Liudmila Zabarovska