Civilinė byla Nr. e2A-10-856/2022

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01812-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.8.10; 3.4.1.11.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agronera“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-472-1037/2021 pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agronera“ dėl skolos, palūkanų, skolos išieškojimo kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo A. D.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas M. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Agronera“ 11 801, 37 Eur skolą, 283,74 Eur palūkanas, 40 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2021 m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Agronera“ 11 801, 37 Eur skolą, 283,74 Eur palūkanas, 40 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 616 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui.

3.       Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose 2021 m. vasario 11 d. gauti atsakovės prieštaravimai, kuriuose atsakovė prašo preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Važtaraštis nepatvirtina pirkimo santykių tarp ieškovo ir atsakovės egzistavimo. Atsakovė su ieškovu jokių sutartinių santykių neturėjo, nesudarė jokių produkcijos pirkimo - pardavimo sutarčių ir net nebendravo. Dėl rapsų pirkimo atsakovė bendravo tik su A. D. ir tik su juo derino visas susitarimo sąlygas. Praėjus trims dienoms nuo rapsų pakrovimo, 2020-08-02 A. D. atvyko į atsakovės buveinę ir pareikalavo sumokėti už pateiktus rapsus grynais pinigais. Atsižvelgdama į tai, atsakovė tą dieną A. D. sumokėjo 8 435,20 Eur.

4.       Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, kad pirkimo - pardavimo santykių egzistavimą patvirtina PVM sąskaitos faktūros ir atsakovės atlikti mokėjimai ieškovui bei rapsų pirkimo – pardavimo sutartis, kuri įformino įvykusius santykius tarp šalių. Atsakovės teiginiai apie trečiąjį asmenį, kuriam buvo sumokėti pinigai, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2021 m. rugsėjo 3 d. galutiniu sprendimu 2021 m. sausio 18 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės UAB „Agronera“ priteista 11 801,37 Eur su PVM skola, 283,74 Eur palūkanos, 40 Eur kompensacija už skolos išieškojimą, 8 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 616 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovui ūkininkui M. V., paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovės ieškovui 480 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nurodė, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje numatyta, jog pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui. To paties norminio akto 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Tos pačios normos 4 dalyje numatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Šios teisės normos suponuoja išvadą, kad atsakovės nurodomas faktas turi būti pagrįstas pinigų apskaitos dokumentu, kuris turi būti rašytinis. Atsakovė į bylą, net jai ir pasiūlius, tokio dokumento nepateikė, o faktą apie grynųjų pinigų sumokėjimą grindė liudytojo N. M. parodymais ir garso įrašais, kurie neatitinka leistinumo kriterijų, todėl liudytojų parodymų ir garso įrašų nelaikė įrodymais.

7.       Teismas konstatavo, kad atsakovė, teigdama, jog A. D. buvo ieškovės atstovas, kuriam ji turėjo pagrindą sumokėti grynais pinigais už išvežtus rapsus, šios aplinkybės taip pat neįrodė. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovė teikdavo rapsus atsakovei ir tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad atsakovė ieškovei išrašo sąskaitą faktūrą, kurią vėliau pati ir apmoka bankiniu pavedimu po krovinio paėmimo. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios sąskaitos faktūros ir ieškovo į bylą pateikti sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad su ieškovu atsakovė pagal sąskaitas faktūras atsiskaitydavo mokėjimo pavedimais per banką. Ieškovo ir liudytojo N. M. paaiškinimai patvirtina, kad sąskaitos buvo išrašomos pačios atsakovės po krovinio paėmimo ir pristatymo į paskirties vietą žinant rapsų kokybę. Dėl to byloje, net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovas sumokėjo pinigus A. D., pagrįsto pagrindo to daryti atsakovė neįrodė. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas būtų nurodęs atsiskaityti su A. D. grynais pinigais ir taip pakeisti tarp šalių nusistovėjusią praktiką už rapsus atsiskaityti ne bankiniu pavedimu po krovinio pristatymo ir sąskaitos išrašymo, bet grynaisiais pinigais.

8.       Teismas nurodė, kad byloje esantis Tarptautinis krovinių pervežimo važtaraštis (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog 2020 m. liepos 30 d. iš siuntėjo M. V., (duomenys neskelbtini), buvo paimta 26 360 kg rapsų krovinys, kurio gavėjas UAB „Agronera“. Kaip matyti iš šio važtaraščio, krovinį paėmė 2020 m. liepos 30 d. transporto paslaugas suteikusios UAB „Falkana“ automobilis, vairuojamas (duomenys neskelbtini). Krovinys turėjo būti pristatytas į Latviją. Dėl to atsakovei kyla pareiga už šį krovinį su ieškovu atsiskaityti. Nepaisant to, kad atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose, teiktuose teismui 2021 m. gegužės 19 d., nurodo, jog su ieškovu buvo sudariusi tik vieną sutartį, tuo pagrindu išrašyta sąskaita buvo apmokėta ir daugiau jokių sutarčių sudaryta nebuvo, tačiau tai nepaneigia atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškovu už iš jo įsigytus 26 360 kg rapsų.

9.       Teismas darė išvadą, kad atsakovė su ieškovu per 30 dienų terminą, kaip numatyta sutartyje, ir pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką už pateiktas prekes neatsiskaitė, todėl laikė ją pažeidus savo prievolę ir iš jos priteisė 11 801,37 Eur skolą.

10.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepagrįstai kvestionavo ieškovo reikalavimą priteisti skolą su PVM. Pasak atsakovės, nesant jokios PVM sąskaitos faktūros, mokestis ieškovui neturėtų būti priteistas. Bylą nagrinėjantis teismas su tokia atsakovės pozicija nesutiko. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, šalys šiuos kriterijus tenkina, todėl atsakovės iš ieškovo įsigyti rapsai turi būti apmokestinti PVM nepaisant to, kad PVM sąskaita faktūra ir nebuvo išrašyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimą bei 2021 m. sausio 18 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. V. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino trečiojo asmens A. D. vaidmenį ieškovui ir atsakovei sudarant susitarimą dėl rapsų pirkimo - pardavimo. Kaip pripažino pats ieškovas ir ką patvirtino liudytojai V. V. bei N. M., visos rapsų pirkimo -pardavimo sąlygos buvo derinamos tik per trečiąjį asmenį A. D. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas ir atsakovė iki pat ginčo dėl atsiskaitymo už rapsus tiesiogiai nebendravo. Kaip nurodė ieškovas, susitarimo sudarymo ir vykdymo (rapsų tiekimo) metu jis net neturėjo atsakovės atstovo N. M. telefono numerio, su juo nebuvo bendravęs. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino liudytoju apklaustas minimas atsakovės atstovas N. M., dėl rapsų įsigijimo jis tarėsi ir bendravo tik su trečiuoju asmeniu A. D. Būtent su A. D. atsakovės atstovas suderino parduodamų rapsų kiekį, kokybę, kainą, pristatymo terminus ir sąlygas. Ieškovas visus rapsų pirkimo-pardavimo sandorius vykdė būtent pagal atsakovės ir trečiojo asmens A. D. suderintas sąlygas, ką ieškovas pats pripažino teismo posėdžio metu. Tokia situacija atsakovei leido susidaryti visiškai pagrįstą įspūdį, kad trečiasis asmuo A. D. veikia kaip teisėtas ieškovo atstovas. Paties ieškovo daugkartiniai veiksmai, ilgalaikis elgesys atsakovės išvadą apie A. D. statusą ir įgaliojimus visiškai patvirtino. Ieškovas nė karto atsakovės neįspėjo apie trečiojo asmens įgaliojimų apribojimus ar įgaliojimų panaikinimą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes mano, kad atsakovė visiškai pagrįstai galėjo spręsti, kad trečiasis asmuo turi teisę, kaip ir ankstesnių sandorių atveju, taip ir paskutinio ginčo sandorio atveju, susitarti dėl atsiskaitymo už rapsus tvarkos ir atsiskaitymą iš atsakovės priimti.

11.2.       Būtent ieškovui turėtų tekti neigiamos trečiojo asmens A. D. neteisėto elgesio (t. y. gautų pinigų neperdavimo ieškovui) pasekmės, kadangi ieškovas, suteikdamas A. D. teisę ieškovą atstovauti santykiuose su atsakove, prisiėmė visą riziką dėl galimo savo paskirto atstovo neteisėto ir nesąžiningo elgesio. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.44 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri numato, jog prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą.

11.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė ne tik tariamą 9 753,20 Eur skolos už rapsus sumą, tačiau ir nuo šios skolos sumos apskaičiuotą pridėtinės vertės mokestį (2 048,17 Eur). Ieškovas šioje byloje neįrodė pareigos mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo tariamos skolos sumos, o pats teismas sprendime tokios pareigos buvimo taip pat iš esmės nepagrindė. Kaip pripažino pats ieškovas, jis iki šiol už gautus rapsus atsakovei nėra išrašęs jokios PVM sąskaitos faktūros. Taigi, jokios PVM sąskaitos faktūros ieškovas nėra deklaravęs Valstybinei mokesčių inspekcijai, nėra įtraukęs 2048,17 Eur PVM sumos į PVM deklaracijas. Ieškovas net nepateikė jokių duomenų, kad jis šiuo metu apskritai yra PVM mokėtojas. Nesant jokios išrašytos PVM sąskaitos faktūros, joks PVM negalės būti apskaičiuojamas ir mokamas. Nors ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad neva ketina atsakovei išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ateityje, tačiau to iki šiol nepadarė ir nenurodė, kada tiksliai ketina tą padaryti. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato, kad pridėtinės vertės mokestis turėtų būti mokamas nuo teismo sprendimu priteistų sumų, t. y. teismo priteistos sumos nėra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Vadinasi, jeigu sprendimas nebūtų panaikintas ir atsakovė jį turėtų įvykdyti, ieškovui nuo pagal sprendimą gautų sumų jokio PVM mokėti nereiktų. Tai reiškia, kad ieškovas nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita ir gautų žymiai didesnę sumą, nei jo nurodoma skolos suma. Atsižvelgiant į tai mano, kad ieškovui bet kuriuo atveju negalėjo būti priteista 2 048,17 Eur tariamai mokėtino PVM suma.

12.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas M. V. prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovė ilgą laiką teigė, kad su ieškovu jokios sutarties nebuvo sudariusi, niekada nėra bendravusi, todėl neturi jokio teisinio pagrindo apmokėti už rapsą, nurodytą 2020 m. liepos 30 d. tarptautiniame krovinių pervežimo važtaraštyje. Tik ieškovui pateikus 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutartį bei 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. liepos 28 d. ir 2020 m. liepos 30 d. atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą ieškovui patvirtinančius dokumentus, atsakovė pripažino tarp šalių susiklosčiusius grūdų pirkimo - pardavimo teisinius santykius bei 2020 m. liepos 30 d. atsakovės iš ieškovo 26 360 kg rapsų, kainuojančių 11 801,37 Eur, pirkimo faktą. Ši aplinkybė rodo atsakovės nesąžiningumą ir leidžia jos atstovų duotus paaiškinimus vertinti kritiškai.

12.2.       Nepagrįstas atsakovės tvirtinimas, kad atsakovė (atsakovės atstovai) turėjo pagrindo susidaryti visiškai pagrįstą „įspūdį“, jog trečiasis asmuo A. D. veikia kaip teisėtas ieškovo atstovas, todėl ieškovas prisiėmė visą riziką dėl galimo savo paskirto atstovo neteisėto ir nesąžiningo elgesio.

12.3.       Atsakovė, pasirašydama 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nupirkdama iš ieškovo ir priimdama nupirktas prekes, išrašydama ieškovui PVM sąskaitas faktūras už jas ir apmokėdama už jas, aiškiai suprato, su kuo sudaro prekių pirkimo - pardavimo sandorius ir juos vykdė tiesiogiai ieškovui. Nei viename iš nurodytų dokumentų A. D. nebuvo nurodytas kaip ieškovo įgaliotas atstovas. Jokių įgaliojimų ieškovas A. D. nebuvo davęs, su juo nėra net bendravęs, o prekių pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo sąlygas su atsakovės atstovu N. M. derino ieškovo įgaliotas asmuo V. V.

12.4.       Atsakovė (jos atstovai) turėjo teisę pareikalauti, kad A. D. pateiktų savo įgaliojimą ar jo kopiją. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, atsakovė (jos įgalioti atstovai), manydama, kad A. D. yra ieškovo įgaliotas atstovas, privalėjo veikti rūpestingai įsitikindama, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, patikrinti jo įgaliojimą ir įsitikinti jam suteiktomis teisėmis.

12.5.       Atsakovė nepagrindė ir teiginio, kad už nupirktas prekes sumokėjo A. D. Atsakovė taip pat nepagrindė jokiais įrodymais, kad sandorio šalys sutarė atsiskaityti grynais pinigais, kaip ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad už prekes atsiskaitė grynais pinigais.

12.6.       Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovas yra PVM mokėtojas, ką patvirtina atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas M. V. PVM mokėtojo kodas - (duomenys neskelbtini), kas rodo, jog atsakovei žinoma, kad ieškovas yra PVM mokėtojas.

12.7.       PVMĮ 71 straipsnyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą, tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas tenka pirkėjui. Šiuo atveju PVM turi mokėti prekių pardavėjas – ieškovas. Atsakovės iš ieškovo įsigyti rapsai turi būti apmokestinti PVM nepaisant to, kad PVM sąskaita faktūra ir nebuvo išrašyta, ir ieškovas privalės sumokėti PVM mokestį už parduotas prekes.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

14.       CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1, 2 dalys).

15.       Iš byloje esančio Tarptautinio krovinio pervežimo važtaraščio (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad  2020 m. liepos 30 d. iš siuntėjo M. V. adresu: (duomenys neskelbtini), buvo paimta 26 360 kg rapsų krovinys, kurio gavėjas UAB „Agronera“. Krovinį paėmė 2020 m. liepos 30 d. transporto paslaugas suteikusios UAB „Falkana“ automobilis. Krovinys turėjo būti pristatytas į Latviją. Byloje nėra ginčo dėl rapsų krovinio faktinio pristatymo atsakovei ar rapsų kokybės. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad prievolę atsiskaityti už rapsus yra įvykdžiusi ieškovės paskirtam atstovui A. D. Pasak atsakovės, jos darbuotojas N. M. grynaisiais pinigais sumokėjo 8 435,20 Eur A. D.. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino trečiojo asmens A. D. vaidmenį ieškovui ir atsakovei sudarant susitarimą dėl rapsų pirkimo - pardavimo. Būtent su A. D. atsakovės atstovas suderino parduodamų rapsų kiekį, kokybę, kainą, pristatymo terminus ir sąlygas. Atsakovė visiškai pagrįstai galėjo spręsti, kad trečiasis asmuo turi teisę, kaip ir ankstesnių sandorių atveju, taip ir paskutinio ginčo sandorio atveju, susitarti dėl atsiskaitymo už rapsus tvarkos ir atsiskaitymą iš atsakovės priimti.

16.       Teisėjų kolegija, atmesdama aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė, jog A. D. buvo ieškovės įgaliotas atstovas, kuriam atsakovė turėjo pagrindą sumokėti grynais pinigais už išvežtus rapsus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitų išrašų) matyti, kad ieškovas teikdavo rapsus atsakovei ir tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovė ieškovui išrašydavo sąskaitą faktūrą, kurią vėliau pati apmokėdavo bankiniu pavedimu po krovinio paėmimo. Be to, ieškovo ir liudytojo N. M. paaiškinimai patvirtina, kad sąskaitos buvo išrašomos pačios atsakovės po krovinio paėmimo ir pristatymo į paskirties vietą, žinant rapsų kokybę. Dar daugiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad liudytojo (atsakovės atstovo) N. M. parodymai apie grynųjų pinigų sumokėjimą A. D. negali būti laikomi patikimu įrodymu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinėse bylose kaip liudytojai gali būti apklausiami darbdavio darbuotojai ar buvę darbuotojai, jeigu jie žino aplinkybes, turinčias ryšį su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad jie gali būti suinteresuoti bylos aplinkybių tam tikru nustatymu vienos iš šalių interesais ar savo interesais (kad išvengtų atsakomybės už pažeidimus, kad jiems būtų sudarytos geresnės galimybės darbui ar karjerai arba kt.), turi įtakos parodymų įvertinimui. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).

17.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtą aplinkybę dėl tarp šalių vykusios atsiskaitymo praktikos apmokant bankiniu pavedimu, patvirtina ir tarp šalių sudarytos 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4.2. punktas, kuriame numatyta, kad pirkėjas su pardavėju už pristatytus grūdus atsiskaito mokėjimo pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą banke per 1.1. dalyje nurodytą terminą nuo grūdų pristatymo dienos, bet ne vėliau kaip per 30 dienų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas būtų nurodęs atsiskaityti su A. D. grynaisiais pinigais ir taip pakeisti tarp šalių nusistovėjusią praktiką už rapsus atsiskaityti ne bankiniu pavedimu po krovinio pristatymo ir sąskaitos išrašymo. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nepagrindžia, kokios aplinkybės lėmė, kad už rapsus buvo atsiskaitoma ne bankiniu pavedimu ieškovui pagal anksčiau nusistovėjusią šalių praktiką, o grynaisiais pinigais fiziniam asmeniui (kurio atstovavimas ieškovui nebuvo įtvirtintas jokiuose pirkimo dokumentuose).

18.       Iš byloje esančių ieškovo pateiktų 2020 m. liepos 30 d. tarptautinio krovinių pervežimo važtaraščio (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. liepos 28 d. ir 2020 m. liepos 30 d. atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bei jų apmokėjimą ieškovui patvirtinančių dokumentų (sąskaitų išrašų) nustatyta, jog šiuose įrodymuose niekur nėra fiksuotas trečiojo asmens A. D. dalyvavimas (tarpininkavimas) tarp ieškovo ir atsakovės vykusiuose pirkimo - pardavimo santykiuose. Nors atsakovė neįrodė, kad A. D. buvo ieškovės atstovas, kuriam turėjo pagrindą sumokėti grynais pinigais už išvežtus rapsus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu atkreipia dėmesį, jog atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, kuriam keliami aukštesni elgesio standartai, turėjo būti suprantama, kad sumokant pinigus fiziniam asmeniui (kurio atstovavimas ieškovui nebuvo įtvirtintas jokiose pirkimo dokumentuose) grynaisiais pinigais, šių pinigų perdavimo neužfiksuojant jokiais dokumentais, gali kilti neigiamos pasekmės. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė (jos įgalioti atstovai), manydama, kad A. D. yra ieškovo įgaliotas atstovas, privalėjo veikti rūpestingai įsitikindama, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu (pavyzdžiui patikrinti jo įgaliojimą ir įsitikinti jam suteiktomis teisėmis). Atkreiptinas dėmesys, kad asmens veiksmai, kuriais jis gavo pinigines lėšas neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, yra nusikaltimo požymių turinti veika, tačiau apeliantė nenurodė, ar dėl A. D. veiksmų būtų kreipusis į ikiteisminio tyrimo įstaigas. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, apeliantei neįrodžius, kad A. D. buvo teisėtas ieškovo atstovas, būtent apeliantei tenka neigiamos trečiojo asmens A. D. galimai neteisėto elgesio pasekmės. Dar daugiau, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ilgą laiką teigė, kad su ieškovu jokios sutarties nebuvo sudariusi, niekada nėra bendravusi, ir tik ieškovui pateikus 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutartį, atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą ieškovui patvirtinančius dokumentus, atsakovė pripažino tarp šalių susiklosčiusius grūdų pirkimo - pardavimo teisinius santykius bei ginčo rapsų pirkimo faktą. Sutiktina su ieškovu, kad šios aplinkybės rodo atsakovės nesąžiningumą ir pagrindą vertinti atsakovės parodymus kaip nenuoseklius.

19.       Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė su ieškovu per 30 dienų terminą, kaip numatyta sutartyje, ir pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką už pateiktas prekes neatsiskaitė, todėl laikoma pažeidusia savo prievolę ir iš atsakovės yra pagrindas priteisti 11 801,37 Eur skolą.

20.       Apeliantė nurodo, kad ieškovas šioje byloje neįrodė pareigos mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo tariamos skolos sumos, o pats teismas sprendime tokios pareigos buvimo taip pat iš esmės nepagrindė. Kaip pripažino pats ieškovas, jis iki šiol už gautus rapsus atsakovei nėra išrašęs jokios PVM sąskaitos faktūros. Taigi, jokios PVM sąskaitos faktūros ieškovas nėra deklaravęs Valstybinei mokesčių inspekcijai. Ieškovas net nepateikė jokių duomenų, kad jis šiuo metu apskritai yra PVM mokėtojas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

21.       Iš ieškovo į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad jose nurodytas M. V. PVM mokėtojo kodas – (duomenys neskelbtini), kas, priešingai nei teigia atsakovė, įrodo, jog ieškovas yra PVM mokėtojas. Kaip minėta, byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kuomet atsakovė ieškovui išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias vėliau pati apmokėdavo bankiniu pavedimu po krovinio paėmimo. Šią aplinkybę patvirtina ir šalių sudarytos 2020 m. rugsėjo 22 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.4. punktas, kuriuo šalys buvo susitarusios, kad grūdų pirkimą pirkėjas (šiuo atveju atsakovė) įformina išrašydamas PVM sąskaitą faktūra arba sąskaitą faktūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad PVMĮ 79 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog PVM sąskaitas faktūras už Lietuvos Respublikoje registruotų PVM mokėtojų tiekiamą žemės ūkio produkciją visais atvejais išrašo žemės ūkio produkcijos pirkėjas, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos PVM mokėtojas. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad atsakovė UAB „Agronera“ yra PVM mokėtoja (PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)). Taigi, tiek minėtos PVMĮ nuostatos, tiek tarp šalių susiklosčiusi praktika patvirtina, jog būtent atsakovė (pirkėja) turėjo pareigą ginčo atveju išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už ginčo rapsų krovinį. Minėtos įstatymu nustatytos atsakovės pareigos nevykdymo pasekmės negali būti perkeliamos ieškovui. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, todėl atsakovės iš ieškovo įsigyti rapsai turi būti apmokestinti PVM nepaisant to, kad PVM sąskaita faktūra ir nebuvo išrašyta. Dar daugiau, teisėjų kolegija pažymi, kad PVMĮ 14 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog PVM mokėtojas, tiekiantis žemės ūkio produkciją, kurios tiekimas PVMĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įforminamas žemės ūkio produkcijos pirkėjo išrašoma PVM sąskaita faktūra, turi teisę pasirinkti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už jo tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda kai sumokamas atlygis už ją. Jeigu atlygis mokamas dalimis, PVM apskaičiuojamas dalimis kiekvienos atlygio dalies sumokėjimo momentu. PVMĮ 71 straipsnyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio (šio straipsnio nuostatos taikomos tik tokioms užsienio apmokestinamųjų asmenų, neįsikūrusių šalies teritorijoje šalies teritorijoje tiekiamoms prekėms ir (arba) teikiamoms paslaugoms) nuostatas tenka pirkėjui. Taigi, pagal minėtas įstatymo nuostatas PVM turi mokėti ir prekių pardavėjas – šiuo atveju ieškovas, todėl atsakovės iš ieškovo įsigyti rapsai turi būti apmokestinti PVM nepaisant to, kad PVM sąskaita faktūra nebuvo išrašyta ir ieškovas privalės sumokėti PVM mokestį už parduotas prekes. Priešingu atveju, už vengimą sumokėti PVM į valstybės biudžetą asmeniui gali būti skiriama bauda (PVMĮ 123 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

22.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

23.       Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovui priteisiamos 320 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

        Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. rugsėjo 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agronera“, juridinio asmens kodas 304050459, ieškovui ūkininkui M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 320 Eur (trijų šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                          Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                                                                                                Lina Muchtarovienė

                                                                                        Vilija Valantienė