Administracinė byla Nr. A-3300-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00356-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, bei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas 2015 m. kovo 20 d. pateikė skundą, kurį patikslino (b. l. 5-19; 50-64), Kauno apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-589-1052; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 8 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-589; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 30 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. vasario 8 d. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Kauno VGTPT, Tarnyba) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2365-466/2014 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei advokatei G. R. dėl duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, šių duomenų paneigimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, apskundimo. Kauno VGTPT 2015 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, nurodė, kad jis yra nesumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas su priimtu sprendimu nesutiko. Mano, jog Kauno VGTPT prarado teisę reikalauti nurodytos skolos, nes įstatymai numato terminą – dvejus metus – dėl skolos išieškojimo. Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimas, kuriuo priteista nurodyta 1360,64 Lt suma, priimtas 2010 m. vasario 8 d., įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo sprendimu 2011 m. lapkričio 7 d. Tokiu būdu praėjo daugiau nei ketveri metai nuo to momento, kai atsakovas prarado teisę reikalauti iš pareiškėjo nurodytą skolą, nes atsakovas nesiėmė jokių veiksmų dėl skolos išieškojimo, t. y. neprašė išduoti vykdomojo rašto, neperdavė jo antstoliui. Dėl rašytų skundų pareiškėjui buvo priteista Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai sumokėti 1360,64 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, jog atsakovas savo veiksmais jam padarė materialinę ir nematerialinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose. Kadangi pareiškėjas parašė daug skundų, naudojosi vertėjo paslaugomis, todėl patirtą materialinę žalą vertina 30 Eur suma, o nematerialinę – 100 Eur suma.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti (b. l. 70-71).

Atsakovas nurodė, kad Kauno VGTPT 2015 m. vasario 11 d. gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Kauno VGTPT 2015 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į visas teisės pagalbos tarnybas, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjui teikiamą antrinę teisinę pagalbą, taip pat pateikti duomenis, ar pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nustatyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kauno VGTPT gavo Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų atsakymus į siųstą paklausimą. Susipažinusi su gauta informacija, Kauno VGTPT nustatė, kad Vilniaus VGTPT 2006 m. birželio 27 d. sprendimu buvo suteikusi pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus VGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą ir informavo jį apie pareigą apmokėti valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 394,07 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje patenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, patikslintą ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo 394,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismo sprendimas įsiteisėjęs. Pagal 2015 m. kovo 2 d. Vilniaus VGTPT pateiktus duomenis, pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos išlaidų nėra apmokėjęs. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinės teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu nebuvo apmokėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atsakovo nuomone, 2015 m. kovo 9 d. priimtas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo pareiškėjui, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo nuomone, reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino (105-109).

Teismas nustatė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. vasario 25 d. raštu informavo Kauno VGTPT, jog V. S. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, tačiau apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą V. S. nėra sumokėjęs, nustatytas terminas sumokėti patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas yra suėjęs. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra pateikusi Klaipėdos apygardos administraciniam teismui prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. S.. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. vasario 26 d. informavo Kauno VGTPT, jog pareiškėjui V. S. yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje civilinėje byloje. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. vasario 27 d. raštu informavo Kauno VGTPT, kad V. S. nėra sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nustatyta, kad pareiškėjui 2006 m. birželio 27 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. 957/06 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 buvo nuspręsta ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, patikslintą ieškinį atsakovui V. S. dėl nuostolių atlyginimo patenkinti ir priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo V. S. 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-994-464/2011) Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas, teismo sprendimas, kuriais pareiškėjui nustatyti įpareigojimai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, yra privalomi pareiškėjui. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas su apskaičiuotomis išlaidomis neeliminuoja VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte, numatančiame, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, įtvirtintos Kauno VGTPT pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas įrodymų, kad yra sumokėjęs teismo sprendimu priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei iki teismo posėdžio pradžios nepateikė (ABTĮ 57 str.), ir skunde pripažino, kad nesumokėjo Kauno VGTPT sprendime nurodytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies, tačiau jų nesumokėjimo motyvai teismo pripažinti teisiškai nereikšmingais.

Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymų nuostatomis, pripažino, jog Vilniaus VGTPT teisėtai ir pagrįstai reikalavo pareiškėjo atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, o šių išlaidų neatlyginus, Kauno VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2015 m. vasario 8 d. prašymą, reg. Nr. TP-1-(2.1)-589, todėl pareiškėjo skundas dėl sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 8 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-589, laikytas išvestiniu, todėl taip pat netenkintas.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Kauno VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo 2015 m. vasario 8 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neveikė taip, kaip pagal VGTPĮ privalėjo veikti (skunde nurodytomis aplinkybėmis). Pažymėjo, kad išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes ir įrodymus, iš kurių kildinamas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų Kauno VGTPT ar atskirų jos tarnautojų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. nenustačius nors vienos viešosios atsakomybės sąlygos, netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111-116), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog pareiškėjas yra bedarbis ir niekada negalės atsiskaityti su atsakovu jo „sufabrikuotoje“ byloje. Nurodo, kad atsakovas niekada nereikalavo pareiškėjo su juo atsiskaityti, pareiškėjas nėra gavęs vykdomųjų dokumentų, be to yra pasibaigęs dvejų metų skolos išieškojimo terminas. Pareiškėjas mano, kad yra diskriminuojamas dėl turtinės padėties. Teigia, kad teismo sprendimas yra formalus. Nurodo nesutikimo su teismo sprendimais, kurių pagrindu jam kilo pareiga sumokėti atitinkamas išlaidas, motyvus. Teigia, kad be teisininko pagalbos nesugeba suformuluoti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Cituoja teismų sprendimus, kuriais, pasak pareiškėjo, buvo panaikinti Tarnybos sprendimai. Pareiškėjas mano, jog yra pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta teisė į nešališką teismą, teisę į efektyvią teisminę gynybą. Remiasi teismo precedentu, suformuotu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje, kurioje teismas panaikino Vilniaus VGTPT sprendimą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127-), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad jo nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai, nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Tikrinamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šios teisės normos turinį, yra pažymėjęs, jog loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo (LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015).

Minėtoje administracinėje byloje teismas sprendė ginčą tarp pareiškėjo V. S. ir Tarnybos dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą tuo pačiu pagrindu ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir nagrinėjamu atveju. Administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 nustatyta, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 Tarnyba nutarė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtintų įgaliojimų, išduotų O. M., pripažinimo negaliojančiais, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tokios pačios faktinės aplinkybės nustatytos ir šioje administracinėje byloje.

Administracinę bylą Nr. A-3017-502/2015 nagrinėjęs teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nebuvo numatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjo ir valstybės, todėl pastarajai jas prisiėmus visiškai, pareiškėjui nekilo jokių pareigų pagal Įstatymo 19 straipsnį. Teismas vertino, kad atsakovo argumentas, jog Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas V. S. pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteisė iš V. S. į valstybės biudžetą 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ne patvirtina, bet paneigia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas atsižvelgiant į tuo metu aktualios redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei 24 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 ir taip nukrypti nuo praktikos, suformuotos šioje administracinėje byloje, todėl remdamasi LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje išdėstytais argumentais sprendžia, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. vasario 8 d. prašymą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo 2015 m. kovo 9 d. priimtas sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, naikintina ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2015 m. vasario 8 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. TP-1-(2.1)-589.

Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 30 Eur turtinei ir 100 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas.

Pareiškėjas, prašydamas priteisti turtinę žalą, nenurodo, kas ją sudaro, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti pareiškėjo prašomos atlyginti žalos dydį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės žalos sąlygos, jos, be kita ko, konkrečiai, aiškiai nepagrindė, konstatuoja, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas nenurodė, kokia būtent jam atsirado neturtinė žala, t. y. kokius būtent nepatogumus pareiškėjas patyrė, kokioms nematerialiosioms vertybėms buvo pakenkta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl jo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. panaikinant Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-589-1052 ir įpareigojant Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2015 m. vasario 8 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-589. Kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-589-1052.

Įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2015 m. vasario 8 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-589.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.