Civilinė byla Nr. 2-606-186/2015
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00526-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-582-357/2015 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja A. V., A. P., A. P.
Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t y t a :
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti nesudaryta 2008 m. birželio 28 d. paskolos sutartį Nr. 08-00263, pasirašytą A. V., veikusio per įgaliotą asmenį R. V., ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, arba pripažinti minėtą sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti pradėti, o pradėjus – iki šios civilinės bylos išnagrinėjimo sustabdyti išieškojimą visų skolininkų atžvilgiu pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-2267/2013. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1260/2014 2014 m. spalio 29 d. priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą. Šiuo Šiaulių apygardos teismo sprendimu Pakruojo ūkininkų kredito unijai inter alia iš ieškovės, kaip A. V. teisių perėmėjos, solidariai su kitais asmenimis buvo priteista 128 867,17 Lt skolos ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos. Ieškovės teigimu, kadangi ji ginčija paskolos sutarties galiojimą, sprendimas byloje gali turėti įtakos ir kitame teismo procese priimtam sprendimui įvykdyti. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų sutartį negaliojančia, o antstolis priverstinai įvykdytų kitame teismo procese priimtą teismo sprendimą, kiltų poreikis grąžinti išieškotas sumas, dėl ko ieškovė patirtų papildomų išlaidų ir nepatogumų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovės R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, t. y. sustabdė vykdomą išieškojimą visų skolininkų atžvilgiu pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-2267/2013 iki civilinės bylos išnagrinėjimo.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija kitoje civilinėje byloje priimtą sprendimą, kuriuo Pakruojo ūkininkų kredito unijai iš ieškovės, kaip A. V. teisių perėmėjos, solidariai su kitais asmenims buvo priteista 128 867,17 Lt skolos ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė ginčija 2008 m. birželio 28 d. paskolos sutarties Nr. 08-00263 galiojimą, pagal kurią buvo priimtas sprendimas dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovei ginčijant paskolos sutarties galiojimą, sprendimas nagrinėjamoje byloje gali turėti įtakos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A/1260/2014 įvykdyti. Teismas, preliminariai įvertinęs, darė išvadą, kad yra tikimybė, jog gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, todėl ieškovė pagrįstai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimas lemtų išieškojimo nepagrįstumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismų praktikoje ginčijant sutartį, pagal kurią vykdomas išieškojimas, teismai taiko laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su išieškojimu pagal ginčijamą sutartį sustabdymu. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros principų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės atmesti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovo ieškinio, išnagrinėto civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013, pagrindas buvo 2008 m. birželio 28 d. paskolos sutartis Nr. 08-00263, pagal kurią A. V. per įgaliotą asmenį R. V. buvo suteikta 165 000 Lt paskola bei šios paskolos grąžinimui užtikrinti 2008 m. birželio 28 d. buvo sudarytos laidavimo sutartys su A. V., A. P. ir A. P. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas, pagal kurį Pakruojo ūkininkų kredito unijai solidariai iš R. V., A. P. ir A. P. buvo priteista 128 867,17 Lt skola ir procesinės palūkanos, taip pat bylinėjimosi išlaidos, įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. spalio 29 d. nutartimi palikus šį sprendimą nepakeistą. Minimoje byloje apeliantė teigė, kad paskola A. V. nebuvo suteikta. Išnagrinėtoje byloje buvo iškelta ir kita versija, t.y. kad A. V. gautą paskolą grąžino. Teismas pripažino, kad surinktų įrodymų visuma įrodo paskolos sutarties sudarymo ir jos išmokėjimo faktus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad su ieškiniu atsakovai nesutinka tik siekdami išvengti prievolių vykdymo. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia tais pačiais teiginiais, kuriais neigė prievolę grąžinti paskolą, jie yra išnagrinėti ir paneigti. Taigi ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia abejonėmis dėl įsiteisėjusio ir privalomumo savybę turinčio teismo sprendimo pagrįstumo, o teismas skundžiamoje nutartyje be pagrindo teigia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija civilinėje byloje priimtą sprendimą, nes tokio reikalavimo nėra ir šioje byloje negali būti.
2. Net ir tuo atveju, jei šioje byloje būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, jo priėmimas dar nebūtų pagrindas nevykdyti įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013.
3. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ne siekdamas užtikrinti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu įvykdyti, o siekdamas išvengti poreikio taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą, tačiau tokia galimybė atsirastų tik pakartotinai išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-112-267/2013 atnaujintame procese ir tik tuo atveju, jei būtų priimtas priešingas teismo sprendimas. Ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenurodė sprendimo vykdymo atgręžimo negalimumą patvirtinančių aplinkybių.
4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra paneigiami atsakovo teisėti interesai ir paties teismo sprendimo privalomumas. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, kad įsiteisėjusio sprendimo vykdytas ieškovei sukeltų ypatingai sunkias pasekmes. Paskola negrąžinama nuo 2008 metų, civilinė byla buvo nagrinėjama nuo 2010 metų, todėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo atidėjimas formaliais pagrindais neapibrėžtam laikui reikštų išieškotojo teisėtų lūkesčių paneigimą ir būtų dar viena galimybė skolininkams išvengi piniginių prievolių vykdymo.
5. Byloje dėl skolos priteisimo ieškovei buvo sudarytos galimybės ginti savo teises pareiškiant tiek atskirą ieškinį, dėl priešieškinį jau nagrinėjamoje byloje, tačiau ieškovė tokiomis teisėmis nesinaudojo. Ieškinio dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia padavimas po to, kai pagal šią sutartį įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo priteista skola vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).
Ieškovė R. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo nutartyje nurodytas teiginys, kad ieškovė ginčija kitoje civilinėje byloje priimtą sprendimą, yra rašymo apsirikimas.
2. Kitoje byloje teismas nustatė, kad ieškovė turi prievolę atsiskaityti pagal sudarytą paskolos sutartį, tačiau nenagrinėjo paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, šalių valios sudaryti tokią sutartį.
3. Ieškovės teisių gynimo būdas yra sąžiningas ir teisingas, o galimybės juo pasinaudoti objektyviai susidarė tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį kitoje byloje. Ieškovė ieškinį pateikė savalaikiai, pasirinktas teisinių gynimo būdas yra teisėtas, o bet kokie nepagrįsti teisių gynimo būdo ribojimai yra negalimi.
4. Teismas pagrįstai nurodė, kad, įvertinant tikimybę, jog byloje gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, nes palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimas lemtų išieškojimo nepagrįstumą. Civilinėje teisė nėra nustatyta specialaus žalos, patirtos dėl nepagrįsto išieškojimo, atlyginimo instituto, todėl priėmus ieškovei palankų sprendimą ieškovė būtų priversta vėl kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovu į bylą įtraukiant ir valstybę, įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdė išieškojimą pagal vykdomąjį raštą, kuris buvo išduotas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo įvykimas gali būti apsunkintas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Viena iš jų yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Pareiškusi ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta arba negaliojančia, ieškovė prašė sustabdyti priverstinį priteistos skolos išieškojimą pagal vykdomąjį raštą, kuris buvo išduotas pagal įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą išieškoti Pakruojo ūkininkų kredito unijai solidariai iš R. V., A. P. ir A. P. 128 867,17 Lt skolos ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Skolos ir procesinių palūkanų priteisimo iš šių asmenų, tarp kurių yra ir ieškovė, pagrindas buvo ta pati šioje byloje prašoma pripažinti nesudaryta arba pripažinti negaliojančia paskolos sutartis tarp A. V., kurio procesinių teisių perėmėja yra R. V., ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, bei prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti laidavimo sutartys, sudarytos tarp A. P. ir A. P. bei Pakruojo ūkininkų kredito unijos. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal šį įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus šioje byloje ieškovės pareikštus reikalavimus ir jos prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje ieškovės keliami reikalavimai ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-112-267/2013, kurioje buvo išduotas vykdomasis raštas, yra susiję, tačiau prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė su šioje byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais nesusijusi, nes jos taikymas neturės įtakos šioje byloje priimto galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Ieškinyje keliami du alternatyvūs reikalavimai: pripažinti, jog paskolos sutartis buvo nesudaryta arba pripažinti paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Reikalavimo taikyti restituciją nėra. Reikalavimas pripažinti, jog paskolos sutartis buvo nesudaryta nereikalauja priverstinio vykdymo, toks sprendimas būtų laikomas įvykdytu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Reikalavimo pripažinti paskolos sutartį negaliojančia išsprendimas paprastai suponuoja restitucijos taikymą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė sutarties negaliojimą grindžia apgaule t.y. aplinkybe, kad pagal sutartį paskola (pinigai) perduoti nebuvo. Esant tokiam reikalavimo pagrindui ieškinio patenkinimo atveju restitucijos klausimas negalėtų būti sprendžiamas. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju galimai palankus ieškovei sprendimas nebus vykdomas privestinai. Esant tokiai procesinei situacijai daroma išvada, kad šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymo užtikrinimas nėra reikalingas.
Pažymėtina, kad ir ieškovė, teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtinumo užtikrinti sprendimą šioje byloje neįrodinėja. Ji prašymą grindė vieninteliu argumentu - jei nebūtų sustabdytas išieškojimas vykdymo procese, o šioje byloje būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, tuomet kiltų sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas, būtų patiriamos papildomos išlaidos ir nepatogumai. Tačiau, kaip jau pasakyta, toks argumentas nėra susiję su teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje vykdymu. Be to, teismo sprendimas, kuris bus priimtas šioje byloje, net ir tuo atveju, jei jis bus palankus ieškovei, neturės tiesioginio teisinio poveikio ieškovės minimam sprendimui kitoje byloje, nes sprendimo vykdymo atgręžimas taikomas tik tais atvejais, kai po sprendimo įvykdymo yra panaikinamas arba pakeičiamas sprendimas ar nutartis (CPK 373 straipsnis), o nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, yra išduotas vykdomasis raštas, dėl sprendimo kasacinis procesas nėra pradėtas, taip pat nėra inicijuotas proceso atnaujinimas byloje. Aplinkybė, jog ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindžia sprendimo įvykdymo atgręžimu, tik patvirtina, kad ieškovės prašymas yra susijęs ne su siekiu užtikrinti jai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant ir į proporcingumo principą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Pritaikius ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę būtų pažeisti asmens, kuriam kitoje civilinėje byloje buvo priimtas palankus sprendimas, teisėti lūkesčiai. Kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai.
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai sustabdė išieškojimą visų skolininkų atžvilgiu pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-2267/201, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Ieškovės R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Teisėjas Egidijus Žironas