Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-124-844/2022

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00045-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.9; 16.9.3; 21.11.8; 21.11.10; 21.11.11 

 (S)

Kauno

N u t a r T I s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 10 d.

Kaunas

Kauno

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. atstovės advokatės Karinos Račkauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. nutarties A. L. administracinio nusižengimo byloje. 

Teismas 

n u s t a t ė :

1.       A. L. Kauno miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės B. A. 2021 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nutarimas) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalį 70 Eur bauda už tai, kad jis 2021 m. lapkričio 17 d., 8.58 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko ją stovėti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) draudžiamoje vietoje: transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, nuo važiuojamosios kelio dalies atskirtos borteliu, tokiu būdu pažeidė KET 150.5 papunkčio reikalavimus (b. l. 14–15). 

2.       Nesutinkant su Nutarimu A. L. atstovė advokatė Karina Račkauskienė skunde Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) prašė panaikinti Nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti (b. l. 3–6). Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 14 d. nutartimi A. L. skundo netenkino ir Nutarimą paliko nepakeistą, nes administracinio nusižengimo protokolas A. L. surašytas ir administracinio nusižengimo byla išnagrinėta tam įgaliotų pareigūnų, jiems suteiktų įgaliojimų ribose, įvertinus nusižengimo padarymo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, o nuobauda paskirta nepažeidžiant nuobaudų skyrimo terminų, norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą nusižengimą, nustatytose ribose (b. l. 42–48).

3.       Apeliaciniame skunde A. L. atstovė advokatė Karina Račkauskienė Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną A. L. atžvilgiu nutraukti (b. l. 54–59). 

3.1.                      Skunde nurodo, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatyti bylai svarbias aplinkybes. Tačiau skundžiama nutartis nepagrįsta ir priimta visapusiškai bei objektyviai neištyrus visų byloje esančių duomenų.

3.2.                      Teismas, nurodydamas, kad iš nusižengimo vietoje darytų nuotraukų matyti, jog apelianto transporto priemonė yra pastatyta ant asfaltuotos pėsčiųjų tako dalies, kuri nuo gatvės važiuojamosios dalies yra atskirta nors ir aptrupėjusiu, bet aiškiai matomu borteliu bei žalios vejos juosta, ignoravo apelianto kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktas fotonuotraukas bei Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – Institucijos) surinktą foto medžiagą, kuriose aiškiai matosi, kad įsiterpusi žaliojoje vejoje asfaltuota aikštelė yra šalia šaligatvio skirto eiti pėstiesiems. Nurodo, kad Kelių eismo taisyklės šaligatvį apibrėžia kaip pėstiesiems skirtą kelio dalį, esančią prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirtą nuo jos. Tačiau vieta, kurioje ginčijamo nusižengimo metu buvo pastatyta apeliantui priklausanti transporto priemonė, nors ir yra asfaltuota, bet ji yra įrengta vejos dalyje, kuri neatlieka jokios tiesioginės funkcijos pėstiesiems, t. y. šioje dalyje pėstiesiems nėra jokio poreikio prieiti prie važiuojamos kelio dalies, kadangi čia nėra jokios pėsčiųjų perėjos, kuri yra gerokai toliau nuo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad nusižengimo padarymo vieta nuo pat daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo momento buvo skirta ir naudojama automobilių parkavimui. Nors ši vieta ir yra įrengta prieš fasadinį įėjimą į namą, tačiau ties asfaltu esant ženkliai mažesniam borteliui nei esančiam šalia žalios vejos, į šią vietą visuomet yra įvažiuojama tiesiogiai iš važiuojamos kelio dalies, t. y. į asfaltuotą aikštelę įvažiuojama ne per šaligatvį.  

3.3.                      Kritikuojant nutarties motyvus dėl konkrečių automobilių stovėjimo vietų žymėjimo, transporto priemonių statymo būdo, kelio ženklų, leidžiančių stovėti šioje vietoje automobiliams, nebuvimo, apeliantas pažymi, kad konkrečios stovėjimo vietos nėra nubraižytos ir gyvenamojo namo kieme, tačiau tai nereiškia, kad kieme negalima statyti automobilio. Draudžiančių ženklų taip pat nėra, todėl tai neturėtų būti suabsoliutinta. Kaip pavyzdžiu nurodo automobilių stovėjimo praktiką adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), akcentuojant, kad tai analogiška aikštelė automobiliams, einanti šalia šaligatvio ir įterpta į vejos dalį. Šiose vietose taip pat nėra jokių stovėjimą leidžiančių ženklų, išskyrus tai, kad stovėjimo vietos yra sužymėtos. Į šias aikšteles patenkama iš važiuojamos kelio dalies važiuojant per bortelį. Tuo tarpu apylinkės teismas bortelį nuo važiuojamos kelio dalies laikė aplinkybe, paneigiančia galimybę parkuoti automobilius. 

3.4.                      Skundo autoriaus nuomone, A. L. transporto priemonė ginčijamo nusižengimo padarymo metu stovėjo specialiai automobilių parkavimui įrengtoje teritorijoje, kuri yra išasfaltuota, ir kuri buvo įrengta dar daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statymo metu, t. y. daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai savo automobilius nurodytoje vietoje stato jau daugiau kaip 40 metų. Nurodytoji vieta (zona) niekada nebuvo naudojama pėsčiųjų eismui, o tiktai transporto priemonių statymui. Nesuprantama kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė priešingas išvadas, kaip ir nesuprantamas teismo argumentas dėl ginčo vietoje nesuformuoto žemės sklypo. Skunde teigia, kad esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje sudaro tai, ar ginčijamo nusižengimo padarymo metu apelianto transporto priemonė stovėjo automobilių stovėjimui specialiai įrengtoje zonoje, ar pėsčiųjų tako dalyje.

3.5.                      Kvestionuojant padaryto nusižengimo subjektyviąją pusę nurodo, kad A. L. nesuvokė, ir jo manymu, netgi neturėjo suvokti, jog ginčytino administracinio nusižengimo padarymo metu savo automobilį jis pastatė ne ant specialiai išasfaltuotos automobilių stovėjimui skirtos vietos, o ant pėsčiųjų tako, kadangi būdamas daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ilgamečiu gyventoju ir šio namo bendrijos pirmininku, jis puikiai žinojo, kad statant daugiabutį gyvenamąjį namą, būtent, transporto priemonių statymo tikslu buvo išasfaltuota dalis žaliojoje vejoje priešais namo įėjimą, o be to, tokį A. L. suvokimą (kad automobilį stato tam specialiai skirtoje vietoje) lėmė ir aplinkybė, jog greta daugiabučio gyvenamojo namo yra įrengtos analogiškos automobilių statymo vietos, užvažiuojant ant bortelio, dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, jog, atitinkamai, vairuotojo pažymėjimo turėjimas turėjo lemti kitokį apelianto suvokimą, yra laikytinas nepagrįstu neanalizavus jo kaltės turinio.

3.6.                      Institucijai skirtingai traktuojant skirtingų asmenų teisinę padėtį, A. L., kaip ir kitiems šio daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams, negalėjo būti numanoma, kad išasfaltuotą dalį prie daugiabučio gyvenamojo namo Institucija laikys šaligatviu, kai prie šalia esančių parduotuvių tokios pat išasfaltuotos zonos yra traktuojamos kaip stovėjimo aikštelės. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė apelianto kaltės klausimą, taip pat nepasisakė dėl visų skundo argumentų, t. y. dėl jam nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusižengimo pakartotinio padarymo. A. L. 2021 m. birželio 21 d. buvo baustas ne pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, o už kito nusižengimo padarymą.

4.       Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucijos atstovas prašė apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą (b. l. 63–68).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6.       Nagrinėjamu atveju apeliantui administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis 2021 m. lapkričio 17 d., 8.58 val., (duomenys neskelbtini), sustojo ir paliko stovėti automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagal KET draudžiamoje vietoje, tuo pažeidė KET 150.5 papunkčio reikalavimus ir padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija fakto, jog automobilį paliko stovėti nurodytoje vietoje, tačiau teigia, kad minėtuose jo veiksmuose nėra KET 150.5 papunkčio reikalavimų pažeidimo, kadangi jis transporto priemonę paliko automobiliams stovėti skirtoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas skundžiamos nutarties motyvams, neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto skundo argumentais.

7.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai netenkino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo dėl jo atžvilgiu priimto nutarimo, palikdamas jį nepakeistą. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai patikrino byloje surinktus įrodymus (taip pat ir fotonuotraukas), juos tinkamai įvertino vadovaudamasis įstatymu ir teismo vidiniu įsitikinimu bei padarė pagrįstą išvadą dėl A. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusižengimą. Skundžiamoje nutartyje pateikti aiškūs ir išsamūs skundo atmetimo motyvai, o tuo tarpu naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo, apeliaciniame skunde nenurodyta.

8.       Pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį administracinę atsakomybę vairuotojams užtraukia 1) sustojimas ir stovėjimas vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti, 2) sustojimas ir stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, 3) važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimas. Ši norma yra blanketinė ir nukreipianti į KET nuostatas. Pagal KET 150.5 papunktį sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Lingvistiniu aiškinimu, veja suprantama kaip žolė, pievelė. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 67 dalyje išaiškinta, kad šaligatvis yra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos. Pagal KET 3.7 papunktį kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas.

9.       Iš administracinio nusižengimo byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad kelio dalis, ant kurios stovi apelianto transporto priemonė, yra borteliais ir žalios vejos juosta atskirta nuo važiuojamosios dalies, kas atitinka šaligatvio ir vejos sąvokų apibrėžimus. Vien tai, kad šaligatvio pusėje, besiribojančioje su važiuojamąja dalimi, bortelių aukštis yra žemesnis, o pasak apelianto išasfaltuota aikštelė neskirta pėstiesiems vaikščioti, jiems nėra poreikio prieiti prie važiuojamosios kelio dalies, kadangi nėra jokios pėsčiųjų perėjos, neleidžia vertinti, jog tai nėra šaligatvis ir ši vieta skirta automobilių užvažiavimui ir jų stovėjimui. Taigi automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šaligatvio, vejos) yra vertinamas kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Šiuo atveju A. L. automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje, t. y. KET draudžiančioje vietoje.   

10.       Pažymėtina, kad draudimą stovėti tam tikroje vietoje įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, tačiau ir Kelių eismo taisyklių nuostatos. Pastarųjų taisyklių 150 punkte nustatyta visa eilė draudimų dėl sustojimo ar stovėjimo: draudimą stovėti skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostoje, ant tiltų, viadukų, estakadų ir po jais, pėsčiųjų perėjose, keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą, ant vejos, šaligatvių, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose ir t. t., tačiau stovėjimą draudžiantys ženklai kiekvienu šiuo atveju nėra statomi. Jei ir nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, kad toks veiksmas, t. y. automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje, yra leidžiamas. Kelių eismo taisykles privalančiam išmanyti vairuotojui šie draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų. KET 150.5 papunktis nustato, jog ant vejos ar šaligatvio stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai. Tuo tarpu iš byloje esančių foto nuotraukų nematyti jokių kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilį aptariamoje vietoje. Tokia išvada konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nutartyje, kurios teisingumu neabejojama. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl nurodytų automobilių statymo pavyzdžių prie parduotuvių (Express Market, autodetalių parduotuvės), kadangi analizuojant byloje esančią foto medžiagą, situacija nėra ta pati ir esminės reikšmės nusižengimo kvalifikavimui ir aplinkybių vertinimui dėl atsakomybėn patraukto asmens teisinės padėties neturi, nes bylos aplinkybėmis nustatyta, kad administracinio nusižengimo metu A. L. automobilis buvo pastatytas pagal KET 150.5 papunktį draudžiančioje vietoje. Tokia išvada pagrįsta byloje pakankamais, objektyviais ir nepaneigtais įrodymais.

11.       Skunde akcentuojant, kad nuo pat daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo momento ši automobilių stovėjimo vieta buvo skirta ir naudojama jų parkavimui, jau daugiau kaip 40 metų gyventojai joje stato savo automobilius, ji niekada nebuvo naudojama pėsčiųjų eismui, tačiau atsižvelgus į nurodytą nutarties 8 punkte reglamentavimą bei apygardos teismo motyvus, kuriais konstatuota, kad A. L. pastatė savo automobilį kelio dalyje, kuri atskirta nuo važiuojamosios dalies borteliais ir žalios vejos juosta, nepašalina apelianto atsakomybės pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, t. y. už transporto priemonės pastatymą draudžiamoje vietoje.

12.       Priešingai nei vertina apeliantas, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria apylinkės teismo nutartyje išdėstytoms išvadoms dėl A. L. subjektyviųjų (kaltės) požymių, padarius ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Kvestionuojant nusižengimo sudėtį šiuo aspektu apeliantas nurodo, kad nesuvokė, ir jo manymu, netgi neturėjo suvokti, jog ginčytino administracinio nusižengimo padarymo metu savo automobilį jis statė ne ant specialiai išasfaltuotos automobilių stovėjimui skirtos vietos. Sutinkamai su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl apelianto kaltės požymių nustatymo, asmens kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio nusižengimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius. Pažymima, jog vien teritorijos, kurioje statomas automobilis, atskyrimas borteliu, šiuo atveju yra pakankamas suvokti, kad konkreti teritorija nėra skirta automobilių stovėjimui. Be to iš byloje esančių nuotraukų aplink apelianto automobilį, aptariamoje teritorijoje akivaizdžiai matyti vejos ir šaligatvio plotai, todėl apeliantas turėjo suprasti, jog jo automobilis paliktas stovėti draudžiamoje vietoje, numatytoje KET, kurias privalo žinoti visi vairuotojai. Apelianto argumentai dėl jo kaltės rūšies (tyčios) neigimo nepasitvirtino byloje surinktų įrodymų visuma, jų nepateikė ir pats apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Priešingai, byloje nustatyti, ištirti ir įvertinti įrodymai yra pakankami jo kaltei pagrįsti. Apelianto lūkesčių neatitinkantis bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimas bei įstatymo taikymas, kas yra teismo prerogatyva, nesuponuoja absoliutaus pagrindo apygardos teismui daryti priešingas išvadas nei jas padarė pirmosios instancijos teismas ir tenkinti skundą taip kaip to prašoma.  

13.       Laikytini nepagrįstais ir apeliacinio skundo argumentai dėl nespręstos apeliantui pritaikytos sunkinančios jo teisinę padėtį aplinkybės – administracinių nusižengimų pakartotinumo (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Iš skundžiamos teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas sprendė, jog apeliantui paskirta administracinė nuobauda tinkamai individualizuota. Tuo neabejoja ir skundą nagrinėjantis teismas. Nors apeliantas vertina, kad jam nepagrįstai nustatytas administracinių nusižengimų pakartotinumas, tačiau jo vertinimą paneigia pati ANK 40 straipsnio norma, pagal kurią laikoma, kad administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos, iki sueis vieni metai nuo administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Iš Institucijos atsiliepimo argumentų (b. l. 63–68), kuriuos patvirtina teismo iniciatyva gauti duomenys (Administracinių nusižengimų registro išrašas) matyti, kad A. L. 2021 m. birželio 1 d. nubaustas administracine nuobauda (75 Eur bauda) pagal ANK 417 straipsnio 3 ir 7 dalis. Administracinė nuobauda sumokėta 2021 m. birželio 30 d., t. y. nuobauda įvykdyta 2021 m. birželio 30 d., kas suponuoja išvadą, jog apeliantas šį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, padarė nesuėjus vienų metų terminui nuo administracinės nuobaudos pagal ANK 417 straipsnio 3 ir 7 dalyse įvykdymo dienos, t. y. padarė tame pačiame ANK straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl pagrįstai laikoma, kad šis administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai ir visiškai teisingai A. L. nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punkte.

14.       Apibendrinant vis kas aukščiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad A. L. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai, jo kaltė įrodyta, o paskirta administracinė nuobauda tinkamai individualizuota. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas. Todėl aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,

n u t a r i a :

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir apelianto A. L. atstovės advokatės Karinos Račkauskienės apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                           Vaidas Vasiliauskas