Civilinė byla Nr. e2A-501-516/2024 

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01356-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.3.1.11

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Valkita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir M. K. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Sidora“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Valkita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovai V. K. ir M. K. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. gegužės 26 d. atsakovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sidora“ ir UAB „Valkita“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127; 2) taikyti vienašalę restituciją ir atsakovei UAB „Sidora“ pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovių lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), o atsakovei UAB „Sidora“ nuosavybės teise priklausė tame pačiame name esantys (duomenys neskelbtini). 2019 m. rugsėjo 16 d. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, kurio židinys buvo atsakovei UAB „Sidora“ priklausančiame bute Nr. 2. Gaisro metu sudegė ieškovų butas bei kiti šiame name esantys butai. Atsakovei UAB „Sidora“ atsisakius atlyginti ieškovams gaisro metu padarytą žalą, ieškovai 2020 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 11 d. išdavė ieškovams vykdomąjį raštą dėl 21 521,03 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (21 521,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 22 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 184 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 742 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Sidora“ ieškovams. Taigi ieškovai turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Sidora“. Pradėjus priverstinį išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0167/23/00827 paaiškėjo, kad atsakovė UAB „Sidora“ neturi turto, iš kurio galėtų būti išieškotas ieškovams teismo sprendimu priteistas žalos atlyginimas, kadangi vienintelis jai nuosavybės teise priklausantis turtas yra žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra mažesnė už skolos ieškovams sumą, be to, jis apsunkintas hipoteka.

3.       Nurodė, kad atsakovė žalos padarymo metu (2019 m. rugsėjo 16 d.) ir po ieškovų kreipimosi į teismą (2020 m rugsėjo 15 d.) turėjo pakankamai daug ir didelės vertės nekilnojamojo turto (jo vidutinė rinkos vertė viršijo 3 000 000 Eur). Tačiau ieškovų pradėtos bylos nagrinėjimo metu iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovė UAB „Sidora“, sudarydama atlygintinus sandorius, jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą perleido dviem juridiniams asmenims: mažajai bendrijai (toliau – MB) „Adentis“ ir UAB „Valkita“. Sudarydama 10 sandorių dėl nekilnojamojo turto perleidimo, tarp kurių ir ieškovų ginčijamą sandorį, atsakovė UAB „Sidora“ tapo nemokia ir iš jos ieškovai negali išieškoti skolos. Taip pažeidžiamos ieškovų teisės. Visi sandoriai, kuriais buvo perleistas turtas, nulėmė atsakovės UAB „Sidora“ finansinę būklę, dėl kurios atsakovė negali įvykdyti piniginės prievolės ieškovams. Visų 10 sandorių, kuriais atsakovė perleido turtą, verte žymiai viršijantį ieškovų reikalavimo sumą, ginčijimas neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 4 dalies sąlygų ir būtų neproporcingas, todėl ieškovai ginčija tik vieną iš sudarytų sandorių, kuriuo perleisto turto pakaktų įvykdyti išieškojimą ir atitinkamai šio turto grąžinimas skolininkei sukeltų mažiausiai neigiamų pasekmių atsakovėms bei tretiesiems asmenims, t. y. 2021 m. gegužės 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127 dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 89 500 Eur.

4.       Ieškovai nurodė, kad vertinant atsakovių UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ tarpusavio ryšius matyti, jog sandoriais iš esmės buvo perkeliamas turimas vertingas turtas ir su juo vykdomos veiklos, o UAB „Sidora“ paliekama be jokio turto, tačiau su kreditorių reikalavimais, kuriems patenkinti neliko turto. Ieškovų manymu, atsakovė UAB „Sidora“ neprivalėjo sudarinėti sutarčių dėl turto perleidimo. Atsakovėms UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, įskaitant ir ginčijamą sandorį, UAB „Sidora“ vadovu ir akcininku buvo V. J., kuris tuo pat metu buvo kitos sandorio šalies UAB „Valkita“ akcininko UAB „Falck security“ vadovu ir akcininku, o po turto perleidimo tapo UAB „Valkita“ vadovu. Ieškovai apie jų teises pažeidžiantį ginčijamą sandorį sužinojo tik 2023 m. spalio mėnesį, todėl nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas ir ieškovai nėra praleidę vienerių metų ieškinio senaties termino. Ieškovai mano, jog yra visos sąlygos pareikšti ir teismui tenkinti actio Pauliana ieškinį, ginčijant atsakovių UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ sudarytą sandorį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino ir: 1) pripažino negaliojančia 2021 m. gegužės 26 d. atsakovių UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127 dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo; 2) pritaikė vienašalę restituciją ir pripažino atsakovei UAB „Sidora“ nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) priteisė ieškovui V. K. iš atsakovių UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ po 1 222,75 Eur bylinėjimosi išlaidas iš kiekvienos; 4) priteisė ieškovei M. K. iš atsakovių UAB „Sidora“ ir UAB „Valkita“ po 1 222,75 Eur bylinėjimosi išlaidas iš kiekvienos.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovams V. K. ir M. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), o atsakovei UAB „Sidora“ nuosavybės teisė priklausė tame pačiame name esantys du butai (duomenys neskelbtini). 2019 m. rugsėjo 16 d. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) kilo gaisras, kurio židinys buvo atsakovo UAB „Sidora“ priklausančiame bute Nr. 2. Gaisro metu sudegė ieškovų butas. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 4 d. nutartimi priteisė ieškovams V. K. ir M. K. iš atsakovės UAB „Sidora“ 21 521,03 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (21 521,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 22 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 926 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2023 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovams išdavė vykdomąjį raštą. 2021 m. gegužės 26  d. atsakovės sudarė ginčijamą sandorį, pagal kurį atsakovei UAB „Valkita“ buvo perleistas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Parduodamo turto kaina 142 780 Eur.

7.       Teismas nusprendė, kad ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2023 m.  liepos 4 d. nutartimi ieškovams priteistas iš atsakovės UAB „Sidora“ 21 521,03 Eur žalos atlyginimas, 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 926 Eur bylinėjimosi išlaidos.

8.       Teismo nuomone, ieškovai įrodė, kad atsakovei UAB „Sidora“ perleidus jos turėtą itin didelės vertės turtą, ieškovai prarado galimybę patenkinti savo turimą kreditorinį reikalavimą. Likęs vienintelis neparduotas ir UAB „Sidora“ priklausantis turtas – žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 18 200 Eur, yra apsunkintas hipoteka, užtikrinant 30 000 Eur dydžio prievolę, t. y. paskolos suma didesnė už turto vertę.

9.       Teismas atmetė atsakovės UAB „Sidora“ argumentus, kad žemės sklypo vertė ateityje padidės ir ieškovai galės patenkinti turimą kreditorinį reikalavimą (pakeitus žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitą paskirtį – mažaaukštei gyvenamajai statybai), vertino kaip įrodymais nepagrįstas galimybes, kadangi byloje nėra duomenų apie atsakingų institucijų priimtus sprendimus dėl būtent šio sklypo paskirties pakeitimo. Pažymėjo, kad net ir žemės sklypo paskirties pakeitimo atveju, įvertinus infliaciją, priskaičiuotas palūkanas tiek ieškovams, tiek hipotekos kreditoriui, vykdymo išlaidas ir tai, jog varžytynėse turtas paprastai parduodamas už žemesnę nei rinkos kainą, turto vertės galimai nepakaktų hipotekos kreditoriaus ir ieškovų reikalavimams patenkinti. Be to, žemės sklypo paskirties pakeitimas byloje nagrinėjamu atveju nėra apibrėžtas konkrečiu terminu ir objektyviomis galimybėmis, todėl vertinti, kad atsakovė UAB „Sidora“ sąžiningai nepardavė minimo žemės sklypo, taip išlaikydama galimybę ieškovams patenkinti savo turimą reikalavimą, nėra pagrindo.

10.       Teismas nurodė, kad nors, nesutikdama su reiškiamais reikalavimais, atsakovė UAB „Sidora“ nurodė turinti 260 400 Eur permoką Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. kovo 18 d. sprendimų panaikinimo buvo atsisakyta priimti. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu UAB „Sidora“ nepripažinta teisė į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą (dėl 260 400 Eur PVM grąžinimo) pagal UAB „Conceptus Medius“ išrašytą 2017 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CM0000011, motyvuojant tuo, kad bendrovė, sudarydama sandorius su PVM srityje sukčiavusia UAB „Conceptus Medius“, elgėsi nesąžiningai, nes žinojo (turėjo žinoti), jog dalyvauja su PVM sukčiavimu susijusiame sandoryje. Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis yra įsiteisėjusi, ginčas išspręstas galutinai, todėl nėra pagrindo nuspręsti, kad atsakovė UAB „Sidora“ turi 260 400 Eur permoką VMI, kurią susigrąžinus, būtų galimybė ieškovams išieškoti žalą, nukreipiant išieškojimą į šias pinigines lėšas.

11.       Teismo nuomone, atsakovė UAB „Sidora“ pateiktais argumentais ir įrodymais pripažino, kad siekė išvengti prievolių, kadangi patvirtino, jog turto perleidimo sandorių sudarymas buvo siejamas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir baudžiamosios bylos iškėlimu atsakovei UAB „Sidora“, t. y. galimu UAB „Sidora“ apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir galimu finansinių sankcijų taikymu valstybės naudai bei išieškojimo iš UAB „Sidora“ priklausančio turto. Jokių kitų aplinkybių, kurios būtų buvusios ir lėmusios ginčijamo sandorio sudarymo privalomumą atsakovė nenurodė. Pardavus turtą UAB „Sidora“ piniginių lėšų, į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas ir patenkinti kreditoriniai reikalavimai, negavo.

12.       Vertindamas atsakovės UAB „Sidora“ veiksmus sąžiningumo aspektu, teismas nurodė, kad nėra abejonių, jog atsakovė UAB „Sidora“, kaip verslo subjektas, valdantis itin didelės vertės turtą, galėjo suprasti ir suprato, kad ginčijamu sandoriu perleidus turtą, ieškovai praras galimybę išsiieškoti skolą, juo labiau kad piniginės lėšos į atsakovės UAB „Sidora“ sąskaitą nebuvo pervestos. Neabejotina ir tai, kad atsakovės žinojo apie iškeltą bylą dėl žalos atlyginimo, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-148-807/2023 pagal ieškovų V. K. ir M. K. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Sidora“ atsakovei atstovavo bendrovės vadovas V. J.

13.       Teismo vertinimu, to paties asmens – V. J. – dalyvavimas abiejų bendrovių (atsakovių) valdyme leidžia nuspręsti, jog abi sandorio šalys (byloje atsakovės) žinojo apie UAB „Sidora“ finansinę situaciją, sudaromus sandorius, turimus įsipareigojimus ir pareikštą ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo. Vertinant protingo žmogaus požiūriu, šalys suprato, kad pardavus turtą, nebus galimybės ieškovams išsiieškoti žalą, nes UAB „Sidora“ veiklos nevykdo, pajamų negauna ir neturi likvidaus turto.

14.       Teismas nurodė, kad visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, turto pardavimas tarpusavyje susijusiems asmenims vertintinas kaip viena iš aplinkybių sandorio šalių nesąžiningumui pagrįsti, kadangi įstatyme įtvirtinta prezumpcija, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Įstatyme įtvirtintos prezumpcijos atsakovės leistinais įrodymais nepaneigė.

15.       Įvertinęs nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui (ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ginčijamas sandoris pažeidžia jų teises, atsakovės neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningos, nes žinojo, jog sudaromas sandoris pažeis ieškovų teises).

16.       Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą teismas nurodė, kad pagal į bylą pateiktos 2021 m. gegužės 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. DJ-4127 dėl žemės sklypo pardavimo sąlygas (2.1.1 papunktis) šalys susitarė, jog 24 780 Eur UAB „Valkita“ sumokės UAB „Sidora“ įskaitymo būdu, t. y. pirkėjas perims iš pardavėjo pareigą į valstybės biudžetą sumokėti turto PVM sumą, o likusią kainos dalį – 118 000 Eur UAB „Valkita“ sumokės į UAB „Sidora“ sąskaitą arba atsiskaitys už daiktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu bei kitais prievolių įvykdymo pagrindais (2.1.2 papunktis). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė UAB „Valkita“ piniginių lėšų (sutartyje nustatytos turto kainos) į atsakovės UAB „Sidora“ sąskaitą nepervedė. Taigi už parduotą žemės sklypą buvo atsiskaityta kitais būdais, o ne sumokant už nupirktą nekilnojamąjį daiktą.

17.       Įvertinęs tai, kad šalys buvo nesąžiningos ir žinojo apie neteisėtų sandorių tikslus, kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus iš perleisto didelės vertės nekilnojamojo turto, teismas nusprendė, jog atsakovė UAB „Valkita“ negali būti atleidžiama nuo nesąžiningai įgyto nekilnojamojo daikto grąžinimo. Nustatęs, kad pinigai už parduotą turtą nebuvo gauti, teismas taikė vienašalę restituciją natūra, grąžinant turtą atsakovei UAB „Sidora“ ir atsakovei UAB „Sidora“ pripažįstant nuosavybė teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

18.       Spręsdamas ieškinio senaties (ne)taikymo klausimą, teismas pripažino nepagrįstais atsakovės UAB „Sidora“ argumentus, kad ieškovai nuo pat žalos padarymo momento (žinodami, jog atsakovė UAB „Sidora“ turi itin didelės vertės nekilnojamąjį turtą) turėjo pareigą nuolat domėtis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o to nedarydami, prisiėmė atsakomybę ir praleido senaties terminą ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovai 2023 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teisme pareiškę ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, nes termino pradžios momentas sietinas su priverstinio vykdymo proceso inicijavimu, o pagal į bylą pateiktus įrodymus 2023 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovams išdavė vykdomąjį raštą. 2023 m. liepos 14 d. vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstolei R. D. Tik antstolei R. D. pradėjus priverstinį skolos išieškojimą buvo nustatyta, kad atsakovės UAB „Sidora“ turimas vienintelis nekilnojamojo turto objektas yra nepakankamos vertės, apsunkintas hipoteka, ir net prisijungus prie išieškojimo hipotekos kreditoriui, jo vertės nepakaktų antrosios eilės išieškotojams, kadangi pirmąja eile būtų tenkinami hipotekos kreditoriaus reikalavimai. Taigi tik vykdymo procese paaiškėjo, kad išieškojimas iš turto neįmanomas ir tik tada ieškovams tapo žinoma, jog perleidimo sandoriais buvo pažeistos jų teisės.

19.       Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas, nustatęs, kad ieškovai už ieškinio pareiškimą sumokėjo 2 891 Eur žyminį mokestį bei patyrė 2 000 Eur teisinės pagalbos išlaidas, ieškovams iš atsakovių lygiomis dalimis priteisė žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidas, t. y. po 1 222,75 Eur kiekvienam ieškovui iš abiejų atsakovių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20.       Atsakovė UAB „Valkita“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Ieškinyje ieškovai neatskleidė esminės aplinkybės – apie ginčijamo sandorio faktą jie žinojo dar 2022 m. Tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-410-807/2022 garso įrašas. Teismo posėdžio metu ieškovai pranešė teismui apie ginčijamo sandorio sudarymą ir prašė išreikalauti duomenis apie sandorį. Tuometis ieškovų atstovas byloje paprašė teismo išreikalauti duomenis apie UAB „Sidora“ sudarytus sandorius, siekdamas išsiaiškinti, ar palankaus teismo sprendimo atveju UAB „Sidora“ turės turto, į kurį galės būti nukreiptas išieškojimas, t. y. ar nėra sudaromi sandoriai, galintys pažeisti ieškovų teises. Minėta sutartis į tuo metų nagrinėjamą bylą buvo pateikta ir ieškovai su ja susipažino. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovai neginčijo šios aplinkybės ir pripažino, jog nuo 2022 m. lapkričio 29 d. jiems tapo žinomos aplinkybės apie sudarytą šioje byloje ginčijamą sandorį (dubliko 46 p.). Taigi ieškovai apie jų teises galimai pažeidžiančius sandorius sužinojo vėliausiai 2022 m. lapkričio 29 d. Atitinkamai, vienerių metų senaties terminas vėliausiai suėjo 2023 m. lapkričio 29 d. Ieškinys yra surašytas ir gautas teisme 2023 m. gruodžio 7 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą.

20.2.                      Teismas ieškovų reikalavimo teisės atsiradimą siejo su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi, kuria ieškovų naudai iš atsakovės UAB „Sidora“ buvo priteistas žalos atlyginimas. Kaip nurodė teismas, byloje dėl žalos atlyginimo sprendimą teismas priėmė 2023 m. kovo 27 d., o galutinai iš dalies pakeistas sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2023 m. liepos 4 d. nutartį. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2021 m. gegužės 26 d., taigi, prieš 2 metus iki tada, kai galutiniu sprendimu buvo pripažinta ieškovų teisė reikalauti žalos atlyginimo. Vadinasi, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovai neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Ši teisė atsirado tik 2023 m. liepos 4 d.

20.3.                      Sprendžiant ginčijamo sandorio galiojimą esminę reikšmę turi tai, ar nesudarius ginčijamo sandorio ieškovų padėtis būtų kitokia lyginant su dabartine situacija. T. y. turi būti nustatyta, ar ginčijamas sandoris realiai pažeidė ieškovų interesus. UAB „Sidora“ gavusi lėšas padengė turimus įsiskolinimus savo kreditoriams, kurie sandorių sudarymo metu turėjo neginčijamas reikalavimo teises. Jeigu ginčijamas sandoris (ir kiti sandoriai) nebūtų sudarytas, UAB „Sidora“ turėtų galiojančius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, ir, atitinkamai, ieškovų situacija būtų buvusi tokia pati, kokia yra ir šiuo metu. Sprendime teismas neįvertino aplinkybių, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Sidora“ turėjo kitus kreditorius, turinčius realią ir galiojančią reikalavimo teisę, taip pat neatsižvelgė, jog sandoriai buvo sudaryti rinkos kaina, neįvertino į bylą pateiktų įrodymų – turto vertinimo ataskaitų.

20.4.                      Ginčo sandoris (kaip ir kiti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai) buvo sudarytas po to, kai UAB „Sidora“ atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau ryšys tarp ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir sandorių sudarymo buvo ne tas, kad UAB „Sidora“ tariamai siektų išvengti baudos valstybei sumokėjimo, o tas, kad UAB „Sidora“ reikėjo skolintis pinigų verslui ir jokia kredito įstaiga paskolos nesuteikė. Neturėdama galimybės gauti lėšų veiklai ir atitinkamai atsiskaityti su kreditoriais, UAB „Sidora“ nusprendė realizuoti turimą turtą bei atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant VMI. Todėl teismo teiginys, esą UAB „Sidora“ siekė išvengti atsiskaitymo su valstybe, yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

20.5.                      Ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina. UAB „Sidora“, perleisdama turtą, mainais gavo proporcingą atsiskaitymą. Atitinkamai, nei ginčijamas sandoris, nei kiti sandoriai, nepablogino UAB „Sidora“  turtinės padėties ir nesumažino kreditorių galimybių gauti jų reikalavimų patenkinimą. Ginčijamu sandoriu buvo siekiama ne išvengti prievolių kreditoriams, o priešingai – su kreditoriais atsiskaityti. Turtas, kuris buvo perleistas pagal ginčijamą sandorį, yra žemės sklypas, kuris negeneravo jokių pajamų. Įsigijusi šį žemės sklypą UAB „Sidora“ ketino jame vystyti veiklą (statyti pastatus), tačiau atsiradus problemoms, šių planų įgyvendinti negalėjo. Taigi, šis turtas nešė sąnaudas ir nedavė pajamų. Su visais tuometiniais UAB „Sidora“ kreditoriais sudarius ginčijamą sandorį ir kitus sandorius buvo atsiskaityta. Vien ši aplinkybė paneigia sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją.

20.6.                      Teismas nenustatė, kad ginčo sandoris buvo neatlygintinis. Teismas sprendimą taikyti vienašalę restituciją grindė argumentu, kad jokios piniginės lėšos UAB „Sidora“ nebuvo pervestos. Teismas iš esmės netinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamu prievolės įvykdymu pripažindamas tik fizinį mokėjimą pinigais ir neigdamas kitus CK numatytus prievolės įvykdymo būdus, tarp jų – įskaitymą. Teismo išvada, kad atsiskaitymą už perduotą turtą atlikus vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymo būdu laikytina, jog už turtą nebuvo atsiskaityta, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti esminėms teisės normoms. Pripažinus sandorį negaliojančiu, UAB „Valkita“ turi sugrįžti atitinkamo dydžio reikalavimo teisė į UAB „Sidora“.

21.       Ieškovai V. K. ir M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

21.1.                      Atsakovės įrodinėjama aplinkybė, kad apie ginčijamą sandorį ieškovams tapo žinoma 2022 m. lapkričio 29 d., nesudarė ieškovams pagrindo sužinoti, jog šis sandoris pažeidžia jų teises. Sandoris nebuvo toks, kuris savaime ir akivaizdžiai pažeidžia ieškovų teises, pažeidimo faktui nustatyti reikėjo išanalizuoti daugybę kitų aplinkybių. Vien sužinojimo faktas, kad UAB „Sidora“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį perleido UAB „Valkita“ žemės sklypą bei kitą nekilnojamąjį turtą, neleido ieškovams pagrįstai manyti, jog šis sandoris pažeidžia jų teises. Tam nustatyti reikėjo susipažinti su šio sandorio sąlygomis ir atsakovės UAB „Sidora“ finansine būkle, o tokie duomenis nėra viešai skelbiami ir ieškovams nebuvo prieinami. Ieškovai patys elgdamiesi sąžiningai ir manydami, kad sąžiningai elgiasi ir atsakovė UAB „Sidora“, pagrįstai manė, jog perleidęs didelės vertės nekilnojamąjį turtą UAB „Sidora“ įgijo didelės vertės pinigines lėšas, kuriomis galės įvykdyti piniginę prievolę ieškovams. UAB „Sidora“ sudarius neatlygintinį sandorį (pvz., dovanojimo), šios aplinkybės leistų vertinti situaciją kitaip, t. y. iš karto numanyti, kad UAB „Sidora“ perleido turimą turtą ir vietoje jo nieko neįgijo.

21.2.                      Deliktinė civilinė atsakomybė ir jos pagrindu atsirandanti piniginė prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o ne nuo teismo sprendimo, kuriame iš esmės tik konstatuojamas šios prievolės buvimas, priėmimo ar įsiteisėjimo dienos. Atsakovės teiginys, kad žalos atlyginimo prievolė atsiranda tik nuo teismo sprendimo priėmimo ar įsiteisėjimo momento, yra nepagrįstas.

21.3.                      Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovų teises, nes pagal jį UAB „Sidora“ perleido turimą žemės sklypą ir, kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, už šį perleistą turtą UAB „Sidora“ faktiškai negavo jokių piniginių lėšų. Tokiu atveju susiklostė situacija, kai ieškovams pateikus vykdyti vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Sidora“, nėra turto į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, t. y. nei žemės sklypo, nei piniginių lėšų. Nesudarius ieškovų ginčijamo sandorio, atsakovui UAB „Sidora“ nuosavybės teise priklausytų žemės sklypas ir į šį turtą galėtų būti nukreiptas ieškovų reikalavimo patenkinimas. Visos šios aplinkybės pagrindžia, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovų, kaip UAB „Sidora“ kreditorių, teisės nukreipti išieškojimą į žemės sklypą. Ta aplinkybė, kad sandorio sudarymas suteikė UAB „Sidora“ galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, tarp kurių ir su ja susijusiais asmenimis, nepaneigia ieškovų teisių pažeidimo.

21.4.                      Teismas sprendime įvertinęs visus UAB „Sidora“ sudarytus sandorius, susijusius su paskolos sutarčių sudarymu, reikalavimų perleidimu ir turto perleidimu, tuo metu UAB „Sidora“ pradėtu ikiteisminiu tyrimu, pagrįstai nepripažino neprivalėjimo sudaryti sandorį, taip pat pagrįstai pripažino atsakovo UAB „Sidora“ ketinimus išvengti prievolių vykdymo ir išieškojimo iš UAB „Sidora“ turto.

21.5.                      Atsakovės nepaneigė CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos. Be šios prezumpcijos atsakovų nesąžiningumą papildomai pagrindžia tai, jog nors ginčijamas sandoris buvo sudarytas kaip atlygintinas sandoris pagal kurį UAB „Sidora“ perleido žemės sklypą ir turėjo gauti pinigines lėšas, bet realiai negavo jokių piniginių lėšų, nes prieš tai buvo sudaryta kitų sandorių grandinė tarp to paties V. J. ir su juo susijusių juridinių asmenų. Šiais sandoriais buvo sukurtos prievolės, perleistos kitiems asmenims, taip sukuriant situaciją, kad UAB „Sidora“ negautų piniginių lėšų, o UAB „Valkita“ neturėtų perversti UAB „Sidora“ piniginių lėšų už perleidžiamą turtą.

21.6.                      Tik apeliaciniame skunde atsakovas UAB „Valkita“ kaip atskirą nesutikimo su sprendimu motyvų grupę nurodė aplinkybes dėl vienašališkos restitucijos taikymo negalimumo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas dalyje dėl vienašalės restitucijos taikymo yra grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl šie argumentai negali būti apeliacinio nagrinėjimo dalyku, o apeliacinės instancijos teismas turi nenagrinėti apeliacinio skundo, grindžiamo šiais argumentais. Be to, šioje byloje ginčijant tik pirkimo–pardavimo sutartį, o pagal ją esant perleistam tik vienam turtui – žemės sklypui, teismas pagrįstai pritaikė vienašalę restituciją ir pripažino nuosavybės teisę į žemės sklypą UAB „Sidora“ kaip ir buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo. Nesant jokio kito perduoto turto ar piniginių lėšų, negalėjo būti sprendžiamas ir šio turto ir turinių teisių grąžinimo klausimas.  

22.       Atsakovė UAB „Sidora“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Ginčijamo sandorio, kaip ir kitų aukščiau minėtų sandorių sudarymą lėmė susidariusi nepalanki situacija dėl iškeltos baudžiamosios bylos, sandorius UAB „Sidora“ privalėjo sudaryti siekdama išvengti didesnių nuostolių ir siekdama atsiskaityti su kreditoriais.

22.2.                      Ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovų interesų bei teisių, kadangi ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovai dar neturėjo galiojančios ir neginčytinos reikalavimo teisės. Ieškovų reikalavimo teisė atsirado tik po Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties, kuria teismas nustatė gaisro metu padarytos žalos dydį ir pripažino, jog atsakovė UAB „Sidora“ yra atsakinga už ieškovų patirtą žalą.

22.3.                      Ginčijamu sandoriu buvo siekiama ne išvengti prievolių kreditoriams, o priešingai – su kreditoriais atsiskaityti, kadangi UAB „Sidora“ veikla buvo apribota, ji neteko galimybės skolintis veiklai būtinų lėšų. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina, UAB „Sidora“, perleidusi turtą, gavo proporcingą atsiskaitymą. Atitinkamai, nei ginčijamas sandoris, nei kiti sandoriai, nepablogino UAB „Sidora“ turtinės padėties ir nesumažino kreditorių (kurie tuo metu turėjo galiojančias reikalavimo teises) galimybių gauti jų reikalavimų patenkinimą. Su visais tuometiniais UAB „Sidora“ kreditoriais sudarius ginčijamą ir kitus sandorius buvo atsiskaityta.

22.4.                      Antstolis nėra priėmęs patvarkymo ar kitokio dokumento dėl skolos išieškojimo negalimumo, taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, jog išieškojimas iš UAB „Sidora“ nėra galimas, ar kita informacija, kad nėra turto į kurį nebūtų galima nukreipti išieškojimą. UAB „Sidora“ pateikė įrodymus, kad turi turto.

22.5.                      Teismo išvada dėl vienašalės restitucijos taikymo yra akivaizdžiai nepagrįsta, kadangi ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, todėl, jei priimamas sprendimas ieškinį tenkinti, turi būti taikoma dvišalė restitucija.

22.6.                      Ieškovai apie ginčijamo sandorio faktą žinojo dar 2022 m. Tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-410-807/2022 garso įrašas, taip pat ir ieškovų patvirtinimas procesiniuose dokumentuose. Vienerių metų senaties terminas vėliausiai suėjo 2023 m. lapkričio 29 d. Ieškinys teisme gautas 2023 m. gruodžio 7 d., taigi pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

2.                      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329  straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

3.                      Atsakovė UAB „Sidora“ 2024 m. lapkričio 11 d. į bylą, nagrinėjamą apeliacine tvarka, pateikė prašymą priimti naujus įrodymus: 1) preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį; 2) mokėjimo nurodymą. Nurodė, kad 2024 m. lapkričio 8 d. buvo sudaryta preliminarioji turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė UAB „Sidora“ įsipareigojo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu parduoti, o pirkėjas – nupirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal šią preliminariąją sutartį yra gautas avansinis mokėjimas. Žemės sklypas parduodamas už 115 000 Eur kainą. Pardavus nurodytą žemės sklypą bus atsiskaityta su atsakovės UAB „Sidora“ kreditoriais, taip pat ir ieškovais. Atsakovės manymu, nurodyti nauji įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad atsakovė UAB „Sidora“ turi pakankamai turto, kurio užtenka atsiskaityti su kreditoriais, todėl nėra tenkinama esminė actio Pauliana sąlyga – skolininko negebėjimas atsiskaityti su kreditoriumi dėl turtinės padėties, todėl nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu. Pažymėjo, kad naujai teikiami įrodymai turi būti priimti apeliacinės instancijos teisme, kadangi jie negalėjo būti pateikti anksčiau ir jie turi įtakos įrodymų vertinimui, teismo sprendimui priėmimui.

4.                      Atsakovė (toliau – apeliantė) UAB „Valkita“ pateikė nuomonę į atsakovės UAB „Sidora“ prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, kuria su prašymu sutiko, nurodydama, kad tokie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, jie patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, todėl jų nepriėmus būtų pažeistas civilinio proceso tikslas.

5.                      Ieškovai pateikė nuomonę į atsakovės UAB „Sidora“ prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, kuria su prašymu nesutiko, prašė nepridėti prie bylos atsakovės UAB „Sidora“ pateiktų naujų įrodymų bei prašė pridėti prie bylos ieškovų teikiamą įrodymą – išrašą apie skolą VMI. Pažymėjo, kad atsakovės UAB „Sidora“ teikiamais įrodymais nėra pagrindžiamos jokios šios bylos nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, tačiau tik sukuriamos klaidingos prielaidos ir viltys, jog atsakovė UAB „Sidora“ kitais metais, kai jau bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas, tikėtinai galės atlyginti ieškovams teismo sprendimu priteistus nuostolius.

6.                      Ieškovai taip pat nurodė, kad viešai skelbiami duomenys pagrindžia, jog atsakovė UAB „Sidora“ turi 320 103,17 Eur skolą VMI, o tai turi reikšmę šiai nagrinėjamai bylai vertinant atsakovės UAB „Sidora“ finansinę būklę ir realias galimybes ateityje atsisakyti su ieškovais, todėl, ieškovų manymu, šias aplinkybes patvirtinantis įrodymas (išrašas apie skolą iš VMI) turi būti pridėtas prie bylos apeliaciniame procese, nes tik dabar kilo poreikis tokį įrodymą pateikti, atsikertant į atsakovės UAB „Sidora“ teikiamus įrodymus. Be to, šios aplinkybės atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

7.                      Atsakovė UAB „Sidora“ 2024 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, kuriuo prašė priimti naujus atsakovės teikiamus įrodymus: VMI suderinimo aktą ir duomenis apie atsakovės UAB „Sidora“ susirašinėjimą su VMI. Nurodė, kad tokie įrodymai paneigia ieškovų nurodytas aplinkybes apie atsakovės UAB „Sidora“ 320 103,17 Eur dydžio skolą VMI.

8.                      CPK 314 straipsnis apriboja naujų, pirmosios instancijos teismo nevertintų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, priėmimą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

9.                      Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

10.                      Kadangi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus visgi nėra absoliutus ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis bei spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

11.                      Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

12.                      Pagal CPK 180 straipsnio nuostatas, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai (ar joje kilusiam atskiram procesiniam klausimui) aplinkybes. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

13.                      Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė UAB „Sidora“ su 2024 m. lapkričio 11 d. prašymu naujai pateiktais įrodymais, kurie atsirado po bylos perdavimo nagrinėti apeliacine tvarka, siekia pagrįsti bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes apie tai, ar ji turi pakankamai turto atsiskaityti su ieškovais, taigi siekia paneigti vieną iš ieškinio tenkinimui būtinų nustatyti sąlygų, į tai, kad kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė su tokiais atsakovės pateiktais naujais įrodymais susipažinti ir pasisakyti dėl jų (ne)priėmimo bei įrodomosios reikšmės ir šia galimybe jie pasinaudojo, teisėjų kolegija priima aptartus atsakovės UAB „Sidora“ su 2024 m. lapkričio 11 d. prašymu naujai pateiktus įrodymus ir dėl jų reikšmės bylai pasisakys toliau šioje nutartyje.

14.                      Sprendžiant klausimą dėl ieškovų kartu su nuomone į atsakovės UAB „Sidora“ prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo pateiktų naujų įrodymų (išrašo apie atsakovės UAB „Sidora“ skolą VMI) bei kartu su atsakovės UAB „Sidora“ 2024 m. lapkričio 22 d. prašymu pateiktų naujų (VMI suderinimo akto ir duomenų apie atsakovės UAB „Sidora“ susirašinėjimą su VMI) priėmimo, pažymėtina, kad šie įrodymai yra susiję tik su atsakovės UAB „Sidora“ įsiskolinimo VMI dydžiu. Aplinkybės apie atsakovės UAB „Sidora“ įsiskolinimo VMI dydį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nepagrįstai išplečia šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas. Be to, jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, kadangi dėl jų įrodomosios reikšmės turėtų būti sudaryta galimybė pasisakyti kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, o tai reiškia, kad bylos nagrinėjimas dar kartą turėtų būti atidėtas, kartu su ieškovų nuomone į atsakovės UAB „Sidora“ prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir su atsakovės UAB „Sidora“ 2024 m. lapkričio 22 d. prašymu pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

15.                      Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovams V. K. ir M. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), o atsakovei UAB „Sidora“ nuosavybės teisė priklausė tame pačiame name esantys du butai (Nr. 1 ir Nr. 2).

16.                      2019 m. rugsėjo 16 d. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, kurio židinys buvo atsakovei UAB „Sidora“ priklausančiame bute Nr. 2. Gaisro metu sudegė ieškovų butas.

17.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-148-807/2023 pagal ieškovų M. K. ir V. K. ieškinį atsakovei UAB „Sidora“ dėl žalos atlyginimo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovams M. K. ir V. K. iš atsakovės UAB „Sidora“ 10 760,52 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.  

18.                      Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovės UAB „Sidora“ ieškovams V. K. ir M. K. 21 521,03 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (21 521,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 22 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 184 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui V. K. iš atsakovės UAB „Sidora“ 742 Eur bylinėjimosi išlaidas.

19.                      2023 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023 ieškovams V. K. ir M. K. iš atsakovės UAB „Sidora“ priteistų sumų išieškojimo.

20.                      2021 m. gegužės 26 d. atsakovė UAB „Sidora“ su apeliante sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127, kuria atsakovė UAB „Sidora“ už 142 780 Eur (įskaitant PVM) pardavė, o apeliantė įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

21.                      2021 m. liepos 15 d. atsakovė UAB „Sidora“ pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo įskaitė atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės tarpusavio reikalavimus, įskaitant ir atsiradusius pagal 2021 m. gegužės 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127.

22.                      2022 m. sausio 31 d. pažymoje atsakovė UAB „Sidora“ nurodė, kad apeliantė visiškai atsiskaitė su ja pagal 2021 m. gegužės 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127.

23.                      2024 m. lapkričio 8 d. atsakovė UAB „Sidora“ su G. J. sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė UAB „Sidora“ įsipareigojo pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (kuri turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2025 m. vasario 1 d.) už 115 000 Eur parduoti G. J. žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

24.                      Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma, tuo aspektu, kad, jos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepritaikė ieškinio senaties. Pasak apeliantės, ieškovai apie ginčijamo sandorio faktą žinojo dar 2022 m. lapkričio 29 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-410-807/2022 metu, ieškovai pranešė teismui apie ginčijamo sandorio sudarymą ir prašė išreikalauti duomenis apie sandorį. 2021 m. gegužės 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. DJ-4127 į tuo metu nagrinėjamą bylą buvo pateikta ir ieškovai su ja susipažino. Pažymėjo, kad tokią aplinkybę ieškovai pripažino ir dubliko 46 punkte. Apeliantės teigimu, kadangi ieškovai apie jų teises galimai pažeidžiančius sandorius sužinojo vėliausiai 2022 m. lapkričio 29 d., vienerių metų senaties terminas vėliausiai suėjo 2023 m lapkričio 29 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2023 m. gruodžio 7 d., apeliantės manymu, jis paduotas praleidus ieškinio senaties terminą. Su tokiu apeliantės nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu nėra pagrindo sutikti.

25.                      CK 1.124 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

26.                      Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 27 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 46 punktas).

27.                      Sprendžiant klausimą, ar ieškovai nagrinėjamu atveju praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams teisme pareikšti, svarbu nustatyti, kokį savo teisių gynimo būdą jie byloje pasirinko ir koks ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams taikytinas.

28.                      Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinį pareiškė CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto specialaus kreditoriaus teisių gynimo būdo (actio Pauliana) pagrindu, prašydami pripažinti negaliojančiu atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės sudarytą sandorį, kuris, ieškovų manymu, pažeidžia jų teises. Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

29.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, jog ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymas yra nulemiamas konkrečių bylos aplinkybių bei asmens subjektyvių savybių, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2009; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

30.                      Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-410-807/2022 vykusio teismo posėdžio metu teismas iš dalies tenkino ieškovo V. K. atstovės prašymą ir nutarė išsireikalauti iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išrašą, kuriame būtų duomenys apie atsakovei UAB „Sidora“ priklausiusio turto perleidimą. Nustatyta ir tai, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje pateiktame dublike (46 punkte) pripažino, jog nuo 2022 m. lapkričio 29 d. jiems tapo žinomos aplinkybės apie sudarytą šioje byloje ginčijamą sandorį. Vis dėlto, skirtingai nei nurodė apeliantė, aptartos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad nuo minėtos datos (2022 m. lapkričio 29 d.) ir prasidėjo senaties termino, skirto tokio pobūdžio ieškinio reikalavimams teisme pareikšti, eiga.

31.                      Šiame kontekste aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio, kaip ši, bylose, reikšmingas yra momentas ne kada ieškovė realiai sužinojo apie ginčijamų sandorių sudarymą, bet kada jai tapo žinoma, jog tokias sandoriais buvo pažeistos jos kreditorinės reikalavimo teisės (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-54-330/2022). Tik nustačius, kad atsakovas neįvykdo įsipareigojimo, duomenys apie apelianto turtą, jo sudėtį, perleidimą tretiesiems asmenims tampa teisiškai aktualūs actio Pauliana instituto taikymo prasme, nes tada ieškovė gali pagrįstai spręsti dėl jos teisių pažeidimo ir inicijuoti atitinkamus teisinius veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-626-553/2023).

32.                      Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad vykdomasis raštas dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023 ieškovui V. K. iš atsakovės UAB „Sidora“ priteistų sumų išieškojimo ieškovui išduotas 2023 m. liepos 11 d. Nurodyto vykdomojo rašto pagrindu antstolė R. D. 2023 m. liepos 14 d. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0167/23/00827. Tik vykdymo proceso eigoje paaiškėjo, kad nurodyto vykdomojo rašto pagrindu pradėtas išieškojimas yra neefektyvus, t. y. skolos nepavyksta išieškoti, kadangi atsakovė neturi pakankamai turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.

33.                      Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovai apie tai, jog ginčijamu sandoriu galbūt buvo pažeistos jų teisės, sužinojo ne anksčiau kaip vykdomosios bylos pradėjimo momentu (2023 m. liepos 14 d.). Taigi, ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo ne anksčiau kaip 2023 m. liepos 14 d. Kadangi ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi 2023 m. gruodžio 7 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimams actio Pauliana pagrindu pareikšti ieškinio pateikimo metu nebuvo pasibaigęs.

Dėl actio Pauliana sąlygų

34.                      CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).

35.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jų atžvilgiu turimas prievoles. CK 6.66, 6.67 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia kreditoriui teisę nuginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko sandorius ir apginti savo teisėtą interesą gauti prievolės įvykdymą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

36.                      Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

37.                      Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą apie pirmosios actio Pauliana sąlygos (kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę) egzistavimą. Apeliantės manymu, ieškovai reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu įgijo tik Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties pagrindu, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu (2021 m. gegužės 26 d.) jie neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę UAB „Sidora“. Nurodytas apeliantės teiginys negali būti laikomas pagrįstu.

38.                      Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. rugsėjo 16 d. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), įvyko gaisras, kurio metu sudegė ieškovų butas. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023 konstatuota, kad civilinės deliktinės atsakomybės pagrindu kilusią pareigą atlyginti ieškovui V. K. 21 521,03 Eur žalą, kilusią dėl 2019 m. rugsėjo 16 d. įvykusio gaisro, turi atsakovė UAB „Sidora“.

39.                      Nagrinėjamu atveju aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje ne kartą išaiškinta, kad įstatyme žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024, 28 punktas).

40.                      Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, atsakovės UAB „Sidora“ pareiga atlyginti ieškovui 2019 m. rugsėjo 16 d. kilusio gaisro metu padarytą žalą bei šią pareigą atitinkanti ieškovo reikalavimo teisė atsirado žalos padarymo metu (2019 m. rugsėjo 16 d.), taigi skirtingai, nei nurodė apeliantė, ginčijamo sandorio sudarymo metu (2021 m. gegužės 26 d.) ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu. Apeliantės teiginiai, kad reikalavimo teisė ieškovui atsirado tik minėtos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties priėmimo metu, atmetami kaip neatitinkantys nurodyto teisinio reglamentavimo bei aptartos kasacinio teismo praktikos, nes teismo sprendimo priteisti žalos atlyginimą priėmimas ne sukūrė ieškovų reikalavimo teisė, o tik patvirtino jos turėjimą nuo žalos padarymo momento.

41.                      Apeliantė taip pat pateikė argumentus, jos manymu, pagrindžiančius tai, kad byloje nebuvo pagrindo nustatyti ir antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. aplinkybių, jog ginčijamas sandoris pažeidė ieškovų teises. Pasak apeliantės, minėtos actio Pauliana sąlygos nebuvimą patvirtina tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė UAB „Sidora“ turėjo tik kitus kreditorius (tačiau ne ieškovą), turinčius realią ir galiojančią reikalavimo teisę, todėl ginčo sandoris, kuriuo UAB „Sidora“ perleido ginčo turtą apeliantei, negalėjo pažeisti ieškovų teisių. Pažymėjo ir tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina, todėl atsakovės UAB „Sidora“ turto apimtis nesumažėjo, pasikeitė tik turto forma.

42.                      Visų pirma, kaip šioje nutartyje jau yra konstatuota, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2021 m. gegužės 26 d.) ieškovai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, jog tuo metu ginčijamo sandorio sudarymas negalėjo pažeisti ieškovų teisių, kadangi jie dar nebuvo atsakovės UAB „Sidora“ kreditoriais.

43.                      Antra, vien aplinkybė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina, savaime nelemia išvados, jog jis nepažeidžia apie ieškovų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, 2021 m. liepos 15 d. atsakovė UAB „Sidora“ pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo įskaitė atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės tarpusavio reikalavimus, tame tarpe ir atsiradusius pagal 2021 m. gegužės 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127, bei 2022 m. sausio 31 d. pažymoje nurodė, kad apeliantė visiškai atsiskaitė pagal 2021 m. gegužės 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127. Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė UAB „Sidora“ ginčijamo sandorio kainos (142 780 Eur) iš apeliantės faktiškai negavo, taigi po ginčijamo sandorio sudarymo tokia pinigine suma (142 780 Eur) atsakovės UAB „Sidora“ turtas nepagausėjo. Nurodytos sandorio kainos atsakovei UAB „Sidora“ faktiškai negavus, taigi nepatekus į jos turto masę, iš šios kainos negali būti vykdomas išieškojimas pagal aptartą ieškovų reikalavimą atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai pripažįstama, kad sudarius ginčijamą sandorį, ieškovai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą ne tik iš ginčijamu sandoriu perleisto atsakovės UAB „Sidora“ turto, tačiau ir iš pagal ginčijamą sandorį atsakovės UAB „Sidora“ gautinos turto kainos. 

44.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovei UAB „Sidora“ likęs vienintelis nekilnojamasis turtas (18 200 Eur vertės žemės sklypas (duomenys neskelbtini)), atsižvelgiant į tai, jog jis yra apsunkintas hipoteka, užtikrinant 30 000 Eur dydžio prievolę) nėra pakankamas ieškovų turimam reikalavimui patenkinti. Duomenų apie kitą atsakovės UAB „Sidora“ turtą, kurio pakaktų ieškovų reikalavimui patenkinti, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

45.                      Pažymėtina, kad aplinkybių, jog atsakovė UAB „Sidora“ turi (turės) pakankamas finansines galimybes patenkinti ieškovų reikalavimą nepatvirtina ir į bylą kartu su atsakovės 2024 m. lapkričio 11 d. prašymu pateikti nauji įrodymai: 2024 m. lapkričio 8 d. preliminarioji turto pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovės UAB „Sidora“ sudaryta su G. J. (kuria atsakovė UAB „Sidora“ įsipareigojo pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ne vėliau kaip iki 2025 m. vasario 1 d. už 115 000 Eur parduoti G. J. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir (ar) G. J. 2024 m. lapkričio 8 d. mokėjimo pavedimas (kuriame nurodyta, kad avansas mokamas advokatei J. K., apmokant atsakovės UAB „Sidora“ įsiskolinimą pagal sutartinę hipoteką). 

46.                      Atsižvelgiant į preliminariosios turto pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį (ja susitariama ateityje sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį), į tai, kad, išskyrus atskirus išskirtinius atvejus, negalima reikalauti jos įvykdymo natūra (CK 6.165 straipsnio 4 d.), ji negali būti laikoma pakankamu įrodymu, patikimai įrodančiu, jog šią sutartį sudarę asmenys joje nurodytomis sąlygomis iki joje nurodyto termino (2025 m. vasario 1 d.) neabejotinai sudarys pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį.

47.                      Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog preliminariojoje sutartyje nurodytas turtas, kurio perleidimo sutartį atsakovė UAB „Sidora“ nurodė ketinanti sudaryti, yra areštuotas antstolės R. D. Duomenų, kad atsakovei UAB „Sidora“ yra duotas leidimas šiuo turtu disponuoti, byloje nėra. Taigi, kyla pagrįstos abejonės ir dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties realaus įgyvendinimo galimybių.

48.                      Be to, abejonės kyla ir dėl to, ar net ir sudarius pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis, atsakovė UAB „Sidora“ faktiškai gaus perleidžiamo turto kainą (115 000 Eur), ji pateks į atsakovės UAB „Sidora“ turto masę ir realiai galės būti panaudota ieškovų reikalavimui patenkinti. Tokias abejones patvirtina tai, kad pagal preliminariąją sutartį minėto atsakovės UAB „Sidora“ turto būsimo pirkėjo G. J. sumokėtas 11 500 Eur avansas 2024 m. lapkričio 8 d. mokėjimo pavedimu buvo sumokėtas ne atsakovei UAB „Sidora“, kaip buvo nurodyta preliminariosios sutarties 2.2 papunktyje, tačiau advokatei J. K., kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, yra apeliantės atstovė šioje byloje. Taigi, atsakovė UAB „Sidora“ iš būsimo turto pirkėjo G. J. faktiškai nėra gavusi avanso, nurodyto preliminariosios sutarties 2.2 papunktyje, jis nėra patekęs į atsakovės UAB „Sidora“ turto masę, iš kurios galėtų būti tenkinami ieškovų reikalavimai.

49.                      Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis įsipareigojo G. J., kuris, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo apeliantės vadovas, taigi yra susijęs su apeliante, kuri yra suinteresuota ginčijamo sandorio galiojimu (išsaugojimu).

50.                      Byloje esant duomenims, kad po ginčijamo sandorio sudarymo sumažėjus faktiniam atsakovės UAB „Sidora“ turtui, nėra galimybių patenkinti ieškovų reikalavimų, pripažįstama, jog sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeistos ieškovų teisės patenkinti savo reikalavimą iš atsakovės UAB „Sidora“ turto. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai įrodė savo teisių pažeidimą atsakovei UAB „Sidora“ ir apeliantei sudarius ginčijamą sandorį, taigi įrodė ir antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą.

51.                      Apeliantės manymu, byloje nebuvo įrodyta ir trečioji actio Pauliana taikymo sąlyga (atsakovė UAB „Sidora“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio), kadangi atsakovė UAB „Sidora“ dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo privalėjo realizuoti turimą turtą, kad gautų lėšų veiklai ir atsiskaityti su kreditoriais.

52.                      Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 29 punktas).

53.                      Proporcingumo principą bei verslo subjektų interesų derinimo poreikį atspindi kasacinio teismo praktikos nuostata, pagal kurią pripažįstama, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 21 punktas).

54.                      Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, kad iki atsirandant ieškovų reikalavimo teisei atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu (2019 m. rugsėjo 16 d.) atsakovė UAB „Sidora“ ir apeliantė buvo sudarę susitarimą dėl ketinimo ateityje sudaryti ginčijamą sandorį ar pareiga sudaryti tokio pobūdžio sandorį buvo atsiradusi iš įstatymų ar kitais prievolių atsiradimo pagrindais (CK 1.136 straipsnio 2 dalis).

55.                      Nors apeliantė nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė UAB „Sidora“ dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo neturėjo galimybių kitokiais būdais gauti lėšų savo veiklai ir atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokių galimybių nebuvimą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš atsakovės UAB „Sidora“ 2021 m. liepos 15 d. pranešimo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo matyti, jog atsakovė UAB „Sidora“ įskaitė savo ir apeliantės tarpusavio reikalavimus, taigi sudariusi ginčijamą sandorį faktiškai negavo ginčijamo sandorio kainos (142 780 Eur), kurią, kaip nurodė apeliantė, atsakovė UAB „Sidora“ galėtų panaudoti savo veikloje ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsižvelgiant į tai pripažįstama, kad apeliantė nepagrindė nei atsakovės UAB „Sidora“ privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį, nei tokio sandorio naudos atsakovei UAB „Sidora“ siekiant tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.

56.                      Apeliantė ginčija ir ketvirtąją bei penktąją actio Paulianą sąlygas (atsakovė UAB „Sidora“ ir apeliantė buvo nesąžiningos, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovų teises), nurodydama, jog ginčijamo sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina, atsakovė UAB „Sidora“, perleisdama turtą, mainais gavo adekvatų atsiskaitymą, ginčijamas sandoris nepablogino UAB „Sidora“ turtinės padėties ir nesumažino kreditorių galimybių gauti jų reikalavimų patenkinimą.

57.                      Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Komerciniuose santykiuose esminiais sąžiningumo principo elementais, t. y. pagrindiniais sąžiningo elgesio vertinimo kriterijais, turi būti laikomi protingumas bei pareiga veikti nuosekliai – laikytis to, kas pažadėta, nenukrypti nuo susiformavusios sutarties vykdymo praktikos ir tinkamai bei laiku informuoti kitą sutarties šalį apie visas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 47 punktas; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 30 punktas).

58.                      CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).

59.                      Bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. gegužės 26 d. atsakovė UAB „Sidora“, atstovaujama vadovo V. J., ginčijamą sandorį sudarė su apeliante, kurios vienintele akcininke buvo UAB „Falck security“, kurios vadovu ir vieninteliu akcininku ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo tuometinis atsakovės UAB „Sidora“ vadovas V. J. Taigi, atsakovė UAB „Sidora“ sudarė sandorį su apeliante, kuri per savo akcininkės UAB „Falck security“ vienintelį akcininką ir vadovą V. J. buvo akivaizdžiai susijusi su atsakove UAB „Sidora“ ir faktiškai V. J. kontroliuojama. Atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės ryšį patvirtina ir tai, kad vėliau (2022 m. gegužės 4 d.) atsakovės UAB „Sidora“ vadovas V. J. tapo ir ginčijamo sandorio kontrahentės (t. y. apeliantės) vadovu.

60.                      Šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad V. J. dalyvavimas atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės valdyme leidžia daryti išvadą, jog abi sandorio šalys žinojo apie atsakovės UAB „Sidora“ finansinę situaciją, sudaromus sandorius, turimus įsipareigojimus ir pareikštą ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo, bei suprato, kad pardavus turtą, nebus galimybės patenkinti ieškovų reikalavimo, nes atsakovė UAB „Sidora“ nebeturės likvidaus turto.

61.                      Tokios faktinės aplinkybės patvirtina teisiškai reikšmingą ryšį tarp ginčijamą sandorį sudariusių atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės bei atitinka CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos požymius, kurią pritaikius yra pagrindas atsakovę UAB „Sidora“ ir apeliantę pripažinti veikus nesąžiningai ieškovų atžvilgiu sudarant ginčijamą sandorį. Aptartos prezumpcijos nei atsakovė UAB „Sidora“, nei apeliantė civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

62.                      Vien tai, kad, kaip nurodė apeliantė, ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos kaina, tačiau bylos duomenims patvirtinant, jog tokiu sandoriu perleisto turto kainos atsakovė UAB „Sidora“ faktiškai negavo ir negalėjo jos panaudoti savo veikloje ar atsiskaitant su kitais nei apeliantė kreditoriais, akivaizdu, nelemia išvados apie ginčijamo sandorių šalių sąžiningumą ieškovų atžvilgiu. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovė UAB „Sidora“ faktiškai negavo ginčijamu sandoriu perleisto turto kainos, atmetamas ir apeliantės teiginys, jog sudarydama ginčijamą sandorį gavo adekvatų UAB „Sidora“ atsiskaitymą. Toks atsiskaitymas negali būti laikomas adekvačiu kitų jos kreditorių, įskaitant, ieškovus, atžvilgiu, kadangi jo negalima panaudoti kreditorių reikalavimams patenkinti.

63.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, iš byloje esančių faktinių aplinkybių ir pirmiau nutartyje padarytų išvadų matyti, kad: 1) jau nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. ieškovai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovės UAB „Sidora“ atžvilgiu; 2) ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė UAB „Sidora“ neturėjo tokios pareigos, tačiau sudarė ginčijamą sandorį; 3) ginčo sandorį sudarė nesąžiningi tarpusavyje susiję asmenys, t. y. atsakovė UAB „Sidora“ ir apeliantė; 4) ginčijamu sandoriu faktinę turtinę naudą (t. y. 142 780 Eur verte įkainotą atsakovės UAB „Sidora“ žemės sklypą (duomenys neskelbtini)) gavo tik su atsakove UAB „Sidora“ susijusi apeliantė; 5) po ginčijamo sandorio sudarymo sumažėjo atsakovės UAB „Sidora“ faktiškai turimo turto sudėtis ir vertė; 6) atsakovė UAB „Sidora“ ginčijamo sandorio pagrindu perleisto turto kainos faktiškai negavo ir negalėjo jos panaudoti savo veikloje ar atsiskaitant su kitais nei apeliantė kreditoriais, įskaitant ieškovus. 

64.                      Apibendrinant tai konstatuojama, kad apeliantė nepaneigė actio Pauliana sąlygų egzistavimo nagrinėjamos bylos kontekste. Nustačius, kad byloje įrodytos visos actio Pauliana sąlygos, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas actio Pauliana instituto taikymui byloje ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. gegužės 26 d. atsakovės UAB „Sidora“ ir apeliantės sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su restitucijos taikymu

65.                      Apeliantė nesutinka ir su restitucijos pritaikymu byloje. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiskaitymą už perduotą turtą atlikus vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymo būdu laikytina, jog už turtą nebuvo atsiskaityta, yra nepagrįsta. Nurodė, kad byloje turėjo būti pritaikyta ne vienašalė, tačiau dvišalė restitucija.

66.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjamo ribas apibrėžia ieškinio (priešieškinio) dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose.

67.                      CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

68.                      Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nagrinėtų apeliacine tvarka tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

69.                      Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, jog  apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).

70.                      Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).

71.                      Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė neteikė argumentų susijusių su ieškinyje nurodyto prašomo pritaikyti restitucijos būdo netinkamumu, dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl tokių argumentų nepasisakė. Šių argumentų apeliantei neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismui neturėjus galimybių jų įvertinti, apeliantė jais negali remtis apeliaciniame procese.

72.                      Atskirai paminėtina, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

73.                      Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Be bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių, būtina įvertinti konkrečioje byloje, kurioje kyla restitucijos taikymo klausimas, susiklosčiusių santykių specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012).

74.                      Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į nagrinėjamoje situacijoje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kad abi ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos ir apeliantė sudarydama sandorį faktiškai gavo turtą, o atsakovė UAB „Sidora“ bei apeliantė byloje nepagrindė, jog atsakovė UAB „Sidora“ iš ginčijamo sandorio faktiškai gavo turtinę naudą, kuria galėtų disponuoti savo nuožiūra, pritaikė vienašalę restituciją natūra, įpareigodamas apeliantę grąžinti ginčijamo sandorio pagrindu gautą turtą (žemės sklypą (duomenys neskelbtini)) atsakovei UAB „Sidora“.

Dėl bylos procesinės baigties

75.                      Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo išsprendimui aktualias teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą, pagrįstai rėmėsi aktualia teismų praktika, dėl to pagrįstai pripažino ieškovus įrodžius ieškinio reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

76.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

77.                      Apeliantės apeliacinį skundą atmetus bei atsakovei UAB „Sidora“ palaikius apeliacinio skundo reikalavimus, apeliantės ir atsakovės UAB „Sidora“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

78.                      Ieškovas V. K. nurodė apeliacinės instancijos teisme patyręs 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

79.                      Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

80.                      Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

81.                      Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 809,30 Eur (2 161 Eur x 1,3).

82.                      Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir apimčiai, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, ieškovui iš apeliantės priteisiamos visos ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Valkita“, juridinio asmens kodas 305580204, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjos                                        Rasa Gudžiūnienė

 

 

Jadvyga Mardosevič

 

 

Vilija

Mikuckienė