Civilinė byla Nr. e3K-3-55-823/2026

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.1.4; 1.2.2.4.9; 1.2.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 12 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir          Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Travel Union“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Travel Union“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdaviui pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas (toliau – ir darbuotojas) prašė teismo: pripažinti, kad atsakovė (toliau – ir darbdavė) neteisėtai nutraukė 2024 m. liepos 10 d. šalių sudarytą darbo sutartį (toliau – Darbo sutartis) su ieškovu; laikyti, kad Darbo sutartis yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad Darbo sutarties pagrindu buvo priimtas dirbti pas atsakovę vyriausiuoju programinės įrangos inžinieriumi. Sudarydamos Darbo sutartį šalys susitarė dėl trijų mėnesių išbandymo laikotarpio. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui ieškovas buvo atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 3 dalies pagrindu (dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų). Ieškovas vertina, kad jis buvo atleistas iš darbo be objektyvios priežasties, darbdavei iš esmės pasinaudojus jo kompetencijomis įgyvendinant savo, kaip startuolės, trumpalaikius tikslus ir formaliai prisidengiant bandomuoju laikotarpiu. Ieškovas pažymėjo, kad siekė Darbo sutartimi jam nustatytų tikslų, tinkamai vykdė Darbo sutartyje apibrėžtas funkcijas, tačiau nebuvo informuotas apie darbdavės lūkesčius bei veiklos standartus, darbdavė iš esmės atėmė iš ieškovo galimybę žinoti, kuo remiantis bus vertinami jo darbo ir veiklos kokybės rezultatai per išbandymo laikotarpį, rezultatai apskritai nebuvo vertinti. Pranešimo apie Darbo sutarties nutraukimą turinys yra nekonkretus, neatskleidžia tikrųjų ieškovo atleidimo iš darbo priežasčių.

4.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo šalys Darbo sutartyje aiškiai susitarė dėl išbandymo termino, todėl darbdavė turėjo teisę nuspręsti, ar darbuotojas jai tinka, o pamačiusi, kad ne, priimti sprendimą atleisti jį iš pareigų. Atsakovės teigimu, ieškovas buvo atleistas iš darbo nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Ieškovui pastabos dėl jo darbo trūkumų per išbandymo terminą buvo ne kartą išsakomos tiek žodžiu, tiek raštu. Ieškovas pernelyg didelį dėmesį skyrė detalėms, nesiorientuodamas į rezultatą, negebėjo organizuoti savo darbo savarankiškai ir tai lėmė jo atleidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo UAB ,,Travel Union“ neteisėtu; negrąžino ieškovo į darbą; pripažino, kad Darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės 15 750 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), po 500 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos), ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Teismas nustatė, kad, pagal Darbo sutartį (4.1 punktas), šalys susitarė dėl trijų mėnesių išbandymo laikotarpio, konkrečiai nenurodydamos, kieno (darbdavės ar darbuotojo) naudai išbandymo laikotarpis nustatytas. Tai rodo, jog tokia apsisprendimo teisė buvo suteikta tiek darbdavei, tiek ir pačiam darbuotojui. Darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotojas vyriausiuoju programinės įrangos inžinieriumi pradėjo dirbti 2024 m. rugpjūčio 1 d.

7.       Darbo sutarties 1.4 punkte darbuotojas patvirtino, kad sutinka atlikti darbo funkcijas, nustatytas šioje darbo sutartyje, darbuotojo pareiginėse instrukcijose, taip pat teisėtus veiksmus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įstatymuose, bendrovės įstatuose ir bendrovės valdybos bei akcininkų sprendimuose, vidinėse bendrovės procedūrose, kituose vidiniuose aktuose, su kuriais jis yra supažindintas. Byloje nėra duomenų, kad darbą pradėjęs ieškovas būtų buvęs supažindintas su atsakovės lokaliais aktais, pareiginės instrukcijos darbuotojas neturėjo.

8.       Darbo sutarties 1.2 punkte nustatytos šios pagrindinės darbuotojo pareigos: 1) vadovauti sudėtingų programinės įrangos sistemos architektūros, projektavimo ir kūrimo darbams; 2) prižiūrėti ir nukreipti projektų techninę kryptį, užtikrinant suderinamumą su verslo tikslais; 3) priimti aukšto lygio sprendimus dėl sistemos architektūros ir dizaino šablonų; 4) valdyti kelis projektus ir prioritetus, užtikrinant laiku ir aukštos kokybės pristatymą; 5) koordinuoti darbą su tarpdisciplininėmis komandomis, įskaitant produktų vadybininkus, kokybės užtikrinimo specialistus ir operacijų skyrių; 6) teikti tikslius laiko sąmatų ir išteklių planavimo duomenis projektams; 7) palaikyti komandos narių profesinį augimą, teikiant techninę pagalbą ir grįžtamąjį ryšį; 8) skatinti bendradarbiavimą komandoje; 9) vadovauti kodo peržiūroms ir užtikrinti, kad būtų laikomasi geriausių praktikų ir kodavimo standartų; 10) nuolat stebėti pramonės tendencijas ir naujas technologijas; 11) skatinti ir įgyvendinti inovatyvius sprendimus ir technologijas, siekiant pagerinti produkto veikimą ir stabilumą; 12) nuolat gerinti programinės įrangos kūrimo procesus ir metodikas; 13) užtikrinti, kad būtų laikomasi griežtų testavimo ir validavimo procedūrų; prižiūrėti kodo kokybę ir techninę dokumentaciją; 14) įgyvendinti ir palaikyti CI/CD vamzdynus efektyviam ir patikimam diegimui, nustatyti, vertinti ir mažinti techninius projektų rizikos veiksnius; kurti atsarginius planus techninėms problemoms ir iššūkiams spręsti; 15) prižiūrėti techninių išteklių paskirstymą ir naudojimą; 16) užtikrinti, kad programinės įrangos sistemos atitiktų taikomus standartus ir reglamentus; 17) įgyvendinti ir palaikyti saugumo geriausias praktikas programinės įrangos kūrimo procese.

9.       Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. spalio 28 d., likus 3 darbo dienoms iki šalių sutarto išbandymo termino pabaigos, atsakovė raštu įspėjo ieškovą (toliau – Įspėjimas), kad Darbo sutartis su juo nutraukiama dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų ir kad 2024 m. spalio 31 d. bus paskutinė jo darbo diena. Įspėjime nurodytos aplinkybės, dėl kurių nutraukiama Darbo sutartis: 1) darbuotojo gebėjimų ir pareigų suderinamumo trūkumas, dėl kurio nepavyko pasiekti Darbo sutartyje nurodytų darbo rezultatų; 2) pasikartojantys iššūkiai įvykdant pavestas užduotis pagal nustatytus kokybės standartus; 3) darbo procesų efektyvumo bei tikslų pasiekimo užtikrinimo sunkumai, turintys įtakos komandos bendriems tikslams. 2024 m. spalio 29 d. įsakymu (toliau – Įsakymas) atsakovė atleido ieškovą iš darbo pagal DK 36 straipsnio 3 dalyje nustatytą pagrindą.

10.       Teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad Įspėjimo turinys neatskleidžia tikrųjų ieškovo atleidimo iš darbo priežasčių, yra abstraktus ir neaiškus. Įspėjime nenurodyta, kokių Darbo sutartimi sulygtų konkrečių funkcijų ar patikėtų užduočių ieškovas neatliko. Nors ieškovas prašė atsakovės paaiškinti atleidimo priežastis, jam aiškiai nebuvo atsakyta. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės pozicija dėl ieškovo atleidimo priežasčių nagrinėjant darbo ginčą kito, o tai, teismo vertinimu, netiesiogiai rodo pačios atsakovės suvokimą, jog Įspėjime ir Įsakyme jos valia nebuvo išreikšta aiškiai ir suprantamai.

11.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, kokie veiklos metodai, kokybės standartai, kiti galimi vertinimo kriterijai buvo nustatyti ieškovui, duomenų apie konkrečiai ieškovui pavestas užduotis ir nustatytus terminus joms įvykdyti, kurių ieškovas galimai nepaisė. Byloje nenustatyta, kad darbdavė buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusi ieškovui savo lūkesčius dėl konkretaus komandinio rezultato, apibrėžusi laiką, kada jis turi būti pasiektas. Darbdavė neatliko jokio tyrimo, vertindama ieškovo darbo ir veiklos kokybę. Byloje esančių duomenų pagrindu negalima teigti, kad ieškovo darbo ir veiklos kokybės rezultatai per išbandymo laikotarpį galėjo būti nepatenkinami. Kaip liudytojai apklausti asmenys tokių aplinkybių nenurodė, priešingai, jie vertino ieškovą kaip aukšto lygio ir gerų žinių turintį specialistą, tik mažiau pragmatišką, dirbantį kiek lėčiau ir pagal savo darbo specifiką.

12.       Teismas pažymėjo, kad neigiamiems išbandymo rezultatams konstatuoti nepakanka vien aplinkybės, kad ieškovas, remiantis liudytojų parodymais bei vidine komunikacija, galimai dirbo kiek lėčiau nei kiti, juolab kad nenustatyta, jog ieškovas nebūtų įvykdęs kokių nors konkrečių užduočių per konkrečius terminus ar kad kiti asmenys turėjo užbaigti ieškovui pavestus darbus. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovo kuruotą projektą užbaigė būtent ieškovo apmokytas asmuo (liudytojas M. S. (M. S.)), teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtina, jog nėra pagrindo ieškovą laikyti menkos kvalifikacijos ir gebėjimų stokojančiu darbuotoju. Ieškovą atrinko atsakovės pasamdyta kompetentinga įdarbinimo agentūra, jo kompetencija ir įgūdžiai buvo įvertinti. 

13.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių pripažinti, jog ieškovas netinkamai atliko savo pareigas ar jų apskritai neatliko, stokojo pareigoms keliamos kompetencijos, pažeidė nustatytus terminus užduotims įvykdyti ar kaip kitaip pažeidė darbo drausmę ir darbo pareigas, pasižymėjo ydingomis asmeninėmis savybėmis. Taigi, byloje neįrodyta, jog darbdavė šiuo konkrečiu atveju turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo pačioje išbandymo termino pabaigoje, ieškovo turėta pozicija tebėra laisva, ieškovo kuruotus darbus sėkmingai užbaigė ieškovo apmokytas specialistas M. S., kuris pas atsakovę dirba iki šiol, ieškovo atleidimas buvo antrasis atleidimo pagal DK 36 straipsnio 3 dalį atvejis atsakovės praktikoje per gana trumpą laikotarpį, teismo vertinimu, leidžia pritarti ieškovo išsakytai pozicijai, jog atsakovė galimai turėjo išankstinį ketinimą be esminių finansinių praradimų pasinaudoti ieškovo turima kompetencija.

14.       Pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas taikė DK 218 straipsnyje įtvirtintas pasekmes. Įvertinęs ieškovo dirbtą laiką atsakovės įmonėje, taip pat bylos nagrinėjimo teisme trukmę, teismas ieškovui iš atsakovės priteistiną 8 mėnesių VDU dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką sumažino iki 15 750 Eur (1,5 VDU).

15.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2025 m. spalio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

16.       Kolegija

17.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovė nesilaikė įstatyme nustatyto reikalavimo – Įspėjime nenurodė konkrečių Darbo sutarties nutraukimo pagrindą atitinkančių priežasčių. Kartu atkreipė dėmesį į tai, jog, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formalus reikalavimo įspėti apie darbo sutarties nutraukimą dėl neišlaikyto išbandymo nesilaikymas pats savaime nėra pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui buvo žinoma apie darbdavės sprendimą nutraukti darbo santykius, jo teisė inicijuoti darbo ginčą nebuvo niekaip apribota.

18.       Kolegija pažymėjo, kad įrodinėdama ieškovo netinkamus išbandymo rezultatus atsakovė apsiribojo paaiškinimais, nepateikė įrodymų, kuriais būtų pagrįsta jos pozicija, kad Darbo sutarties nutraukimą nulėmė nepatenkinami ieškovo darbo rezultatai ir nepakankamas greitis, perteklinis orientavimasis į procesą, o ne į darbo rezultatą, negalėjimas dirbti komandoje, nesugebėjimas savarankiškai organizuoti darbo, negebėjimas strategiškai mąstyti, priimti greitų techninių sprendimų. Byloje nėra patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ieškovo darbo ir veiklos kokybės rezultatai per išbandymo laikotarpį galėjo būti nepatenkinami. Tai, kad ieškovo tiesioginis vadovas su kitais įmonės darbuotojais aptarinėjo ieškovo darbo specifiką, kolegijos vertinimu, nepatvirtina fakto, kad ieškovo išbandymo rezultatai buvo neigiami. Bylos duomenys patvirtina, kad iki pat 2024 m. spalio 28 d. atsakovė neteikė ieškovui jokių esminių pastabų dėl jos netenkinančio ieškovo savarankiško darbo organizavimo, negebėjimo strategiškai mąstyti, priimti greitų techninių sprendimų, dėl terminų nesilaikymo, spartos ar kompetencijos trūkumo.   

19.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog ieškovas yra puikus specialistas, patvirtino ne tik liudytojai, apklausti teismo posėdyje, – šios aplinkybės neneigė ir atsakovė, tačiau nuolat pabrėžė, kad ji orientuota į greitą rezultatą, o ne į procesą, kuris, jos vertinimu, per ilgai truko. Tai, kad ieškovo kuruotas projektas buvo baigtas ieškovo apmokyto asmens, kolegijos vertinimu, patvirtina faktą, kad ieškovo turimos asmeninės savybės ir gebėjimai buvo tinkami einamoms pareigoms.

20.       Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovo dalykinės ir asmeninės savybės neatitiko bendrovės šiai pozicijai keliamų reikalavimų, kurie buvo labai aiškiai deklaruoti dar darbuotojo paieškos etape. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo įdarbinimą atliko atsakovės samdyta įdarbinimo agentūra, ši atrinko ieškovą kaip tinkamiausią, įvertinusi jo įdirbį, įgūdžius ir kompetenciją. Kolegijos vertinimu, tai, kad šalys sudarė Darbo sutartį ir sulygo dėl didesnio darbo užmokesčio, nei buvo siūloma, patvirtina faktą, kad sudarant Darbo sutartį ieškovo dalykinės ir asmeninės savybės atitiko bendrovės keliamus reikalavimus, o kokios aplinkybės lėmė kitokį atsakovės vertinimą vėliau, atsakovė nepagrindė. Liudytojo J. M. parodymai, kad ieškovas nelabai sutarė su tiesioginiu vadovu T. N., kolegijos vertinimu, nepatvirtina fakto, kad ieškovo dalykinės ir asmeninės savybės neatitiko bendrovės keliamų reikalavimų, o kaip tik patvirtina, kad tiesioginio vadovo požiūris į darbuotoją, o ne ieškovo asmeninės ar dalykinės savybės, lėmė jo galimybes toliau likti dirbti įmonėje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 14 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai nusprendė, kad subjektyvus darbdavio įsitikinimas apie nepatenkinamus darbuotojo išbandymo rezultatus ir darbuotojo netinkamumą darbui yra nepakankamas pagrindas priimti sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo.

21.2.                      Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo DK 36 straipsnio 3 dalies aiškinimo praktikos ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas: užuot vertinę tai, ar egzistavo realios aplinkybės darbdavės subjektyviam įsitikinimui susiformuoti, teismai vertino, ar darbuotojas objektyviai tinka darbui bendrovėje, ir padarė išvadą, kad ieškovo asmeninės ir dalykinės savybės nebuvo pagrindas nutraukti Darbo sutartį išbandymo laikotarpiu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tai yra darbdavio prerogatyva. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-707-421/2015; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-632-611/2015; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-1075/2021). Teismai nepagrįstai akcentavo ieškovo kvalifikaciją ir įgūdžius, tai savaime nereiškia, kad darbuotojas tinka konkrečiam darbui ar darbdavio aplinkai.

21.3.                      Teismai nepagrįstai atsakovės pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl nepatenkinamų darbuotojo bandomojo laikotarpio rezultatų pripažino nepakankamais. Teismai akcentavo, kad atsakovė nevertino ieškovo darbo ir veiklos kokybės, neteikė esminių pastabų, tačiau nepagrįstai neįvertino ieškovo pareigų lygmens, to, kad ieškovo pareigoms keliami itin aukšti savarankiškumo, strateginio mąstymo, efektyvumo bei darbo tempo reikalavimai, kurie iš esmės skiriasi nuo reikalavimų žemesnės kvalifikacijos pareigoms. Einantis vadovaujamas pareigas darbuotojas privalo savarankiškai priimti strateginius sprendimus, nusistatyti prioritetus ir užtikrinti rezultatus be nuolatinės tiesioginio vadovo kontrolės. Atitinkamai darbdavė turėjo teisę vertinti tokio darbuotojo darbo rezultatus pagal galutinius pasiekimus ir efektyvumą, o ne taikydama kasdienę darbo proceso kontrolę. Teismų motyvai apie duomenų trūkumą dėl konkrečių užduočių, terminų, metodų, kriterijų, kokybės standartų ir lūkesčių išsakymo neatitinka teisinio reguliavimo – DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatos to nereikalauja. Be to, lūkesčiai, tikslai ir užduotys buvo suformuluoti Darbo sutartyje, nurodyti darbo skelbime ir aiškiai išdėstyti darbo pokalbio metu. Teismai tinkamai neįvertino darbdavės, kaip startuolės, specifikos, grįžtamojo ryšio teikimo ieškovui įrodymų (susirašinėjimų, liudytojų parodymų).  

21.4.                      Teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 64 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai suabsoliutino pranešimo apie darbo sutarties nutraukimo turinį ir jame nurodytų atleidimo priežasčių formulavimo tikslumą, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos formalus reikalavimo įspėti apie darbo sutarties nutraukimą dėl neišlaikyto išbandymo nesilaikymas savaime nėra pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Detalūs faktai apie atleidimo priežastis įrodinėjami teisminio proceso metu.

21.5.                      Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021), nepagrįstai netaikė proporcingumo principo, neatsižvelgė į tai, kad darbuotojas bendrovėje dirbo trumpiau nei 3 mėnesius. Priteista suma šį laikotarpį viršijo kelis kartus.

22.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą,  priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      DK 36 straipsnio 3 dalyje nustatytam darbo sutarties nutraukimo pagrindui taikyti būtina, kad darbdavio išvada dėl neigiamų darbuotojo darbo išbandymo rezultatų būtų objektyviai pagrįsta realiomis ir konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymais. Nepalankus darbdavio požiūris į darbuotoją, vertinamojo pobūdžio teiginiai – nepakankami. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti.  

22.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos – atlikdami įrodymų tyrimą, teismai nesprendė klausimo, ar ieškovas tinka dirbti Darbo sutartimi sulygtą darbą, nevertino, kaip gerai jis atlieka pavestas darbo funkcijas. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, atsakovės įrodinėjimo dalyką sudarė būtent Įspėjime nurodytos faktinės aplinkybės ir jų pakankamumas sprendimui nutraukti Darbo sutartį pagrįsti. Teismai pagrįstai vertino ieškovo asmenines ir dalykines savybes, įrodymų visumą, tikrino, ar darbdavė tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo.

22.3.                      Priešingai nei teigia atsakovė, teismų sprendimą pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu lėmė ne vien aplinkybė, kad ieškovas buvo aukštos kvalifikacijos darbuotojas, ir ne vien tai, kad Įspėjimo turinys buvo abstraktus ar deklaratyvus, o visų byloje esančių ir teismų visapusiškai įvertintų įrodymų visuma.

22.4.                      Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad teismai priteisė per didelę, neproporcingą kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į faktiškai ieškovo įmonėje dirbtą labai trumpą laiką, į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, taip pat aplinkybę, kad tuoj po atleidimo ieškovas įsidarbino, ir priteisė ieškovui sumažintą – ne 8 VDU, o 1,5 VDU dydžio išmoką ir po 500 Eur nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo. Pažymėtina, kad būtent atsakovės elgesys (sprendimo nevykdymas) sudarė prielaidas kompensacijos sumai padidėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

23.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 56 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

24.       Remiantis CPK 341 straipsniu, kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad šalis, nesirėmusi apeliaciniame skunde tam tikru argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, paprastai negali vėliau juo remtis kasaciniame skunde, nes šiuo aspektu sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

25.       Atsakovė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde kelia šiuos teisės klausimus: 1) dėl neteisingo DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią darbuotojo tinkamumo dirbti sulygtą darbą vertinimas yra darbdavio, o ne teismo, prerogatyva; 2) dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, teismams sprendžiant dėl pagrindo darbdavei darbuotojo išbandymo rezultatus vertinti kaip nepatenkinamus; 3) dėl neteisingo DK 64 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo, teismams nepagrįstai suabsoliutinus Įspėjimo turinį, jame nurodytų atleidimo priežasčių formulavimo tikslumą. Nurodyti teisės klausimai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas ir dėl jų teisėjų kolegija pasisakys šioje nutartyje.

26.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016, 17 punktas; 2025 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025, 28 punktas, kt.). Todėl su įrodymų vertinimu susijusius kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus teisėjų kolegija vertins tik tiek, kiek jais grindžiamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas.

27.       Atsakovė kasaciniame skunde taip pat argumentuoja, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo, nepagrįstai netaikė proporcingumo principo, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo trumpiau nei 3 mėnesius. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė šio klausimo apeliaciniame skunde nekėlė, nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Priešingai, apeliaciniame skunde atsakovė prašė tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų prašymo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą ir pripažinti Darbo sutarties nutraukimą teisėtu, palikti nepakeistą tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovo naudai iš atsakovės priteisti sprendime nurodytas sumas. Atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl ieškovui priteistos kompensacijos dydžio pagrįstumo nepasisakė (CPK 320 straipsnis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, teisėjų kolegija su šia sprendimo dalimi susijusių kasacinio skundo argumentų nevertins.

Dėl darbdavio teisės nutraukti darbo sutartį pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami

28.       DK 36 straipsnyje įtvirtinta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo (1 dalis). Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos (3 dalis).

29.       Šalių susitarimas dėl išbandymo – tai viena iš papildomų darbo sutarties sąlygų (DK 33 straipsnio 3 dalis). Dėl šios sąlygos šalys neprivalo sulygti, tačiau kai dėl jos susitariama, ji tampa darbo sutarties šalims privaloma. Ši sąlyga gali būti nustatyta vienos ar abiejų šalių naudai. Susitarimu dėl išbandymo yra siekiama DK 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų – patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui.

30.       Jei susitariama dėl darbuotojo išbandymo, darbdavys per išbandymo laikotarpį turi teisę nuspręsti, ar išbandymo rezultatai jį tenkina – ar darbuotojas tinka konkrečiam darbui (ar tinkama kvalifikacija, kompetencija, įgūdžiai, gebėjimas prisitaikyti), ar jis sugeba atlikti pavestą darbą (užduotis), ar, priešingai, dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba ir negali dirbti darbo.

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėdamas bylas, kuriose ginčijamas atleidimo iš darbo dėl neigiamo išbandymo rezultato, teismas negali spręsti klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-632-611/2015; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484-701/2016, 47 punktas).

32.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad neigiami išbandymo rezultatai nėra siejami su darbuotojo kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-707-421/2015). Išbandymo rezultatai gali būti pripažinti neigiamais ne tik dėl konkrečių pareigų neatlikimo, bet ir dėl bendrų rezultatų išbandymo laikotarpiu, darbuotojo asmeninių savybių netinkamumo dirbti konkrečiame kolektyve (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010). Neigiamus išbandymo rezultatus gali lemti mažesnis darbuotojo efektyvumas, palyginti su kitais tos profesijos darbuotojais, savarankiškumo stoka ir pan., priklausomai nuo to, kokios savybės reikalingos tam tikram darbui. Konkretaus darbdavio vykdomos veiklos ypatumai, darbuotojo pareigų specifika taip pat gali turėti reikšmės darbdaviui sprendžiant dėl darbuotojo tinkamumo darbui, o teismui – dėl to, ar darbdavys turėjo pagrindą vertinti išbandymo rezultatus kaip nepatenkinamus.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, jog išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva, nereiškia, kad darbdavys turi neribotą diskreciją atleisti darbuotoją per išbandymo laikotarpį. Darbdaviui draudžiama savivaliauti, tai yra nutraukti darbo sutartį be jokių motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu ir todėl jis netinka pavestam darbui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004). Neigiami išbandymo rezultatai negali būti konstatuojami dėl su tinkamumu konkrečiam darbui nesusijusių darbuotojo savybių, sprendimas atleisti darbuotoją šiuo pagrindu negali būti diskriminacinis, taip pat išbandymo terminu neturi būti piktnaudžiaujama, siekiant kitų, nei įstatyme įtvirtinti, tikslų. Kita vertus, kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtumo, darbdaviui tenkanti įrodinėjimo našta neturi būti prilyginama atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, nes tai paneigtų įstatyme įtvirtintą išbandymo termino paskirtį. Neigiamas išbandymo rezultatas iš esmės reiškia, kad darbuotojas neatitinka su darbu susijusių darbdavio lūkesčių, todėl tam tikras darbdavio subjektyvumas, išbandymo laikotarpiu sprendžiant, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, yra leistinas. Svarbu, kad darbdavys galėtų tinkamai pagrįsti savo sprendimą, dėl kokių priežasčių laiko darbuotoją netinkamu konkrečiam darbui.

34.       Nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju DK 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu darbuotojas turi būti tinkamai (raštu prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo) įspėtas apie tai, kad dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų darbdavys priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį; įspėjime, be kita ko, turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastys (DK 64 straipsnio 2 dalis), t. y. kodėl darbdavys laiko, kad išbandymo rezultatai yra nepatenkinami. Kilus ginčui darbdavys turi įrodyti ne tik tai, kad turėjo teisinį pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo (buvo pakankamas pagrindas darbuotojo išbandymo rezultatus vertinti kaip nepatenkinamus), bet ir tai, kad buvo laikomasi įstatyme nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos. Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien formalus DK nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484-701/2016, 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

35.       Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos DK 64 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo praktikos, nepagrįstai suabsoliutindami Įspėjimo turinį ir jame nurodytų atleidimo priežasčių formulavimo tikslumą. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atleidžiant ieškovą iš darbo nebuvo laikomasi įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. Įspėjime nebuvo tinkamai nurodytos konkrečios Darbo sutarties nutraukimo priežastys, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tai savaime nelemia Darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Toks aiškinimas atitinka šios nutarties 34 punkte nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką.

36.       Bylą nagrinėję teismai Darbo sutarties su ieškovu nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu pripažino neteisėtu nusprendę, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovo išbandymo rezultatai buvo nepatenkinami. Šią išvadą teismai iš esmės grindė tuo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas netinkamai atliko išbandymo metu jam priskirtas užduotis. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti ieškovo kompetencija ir jo turima kvalifikacija, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog ieškovo asmeninės savybės ir gebėjimai buvo tinkami einamoms pareigoms.

37.       Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, nes vertino, ar darbuotojas objektyviai tinka dirbti bendrovėje, nors tai priskirta darbdavės prerogatyvai. Atsakovė taip pat nurodo, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumui pagrįsti, ir neįvertino reikšmingų aplinkybių, susijusių su darbuotojo pareigų ir darbdavės statuso bei veiklos specifika. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta iš esmės teisiškai pagrįstais.

38.       Nors iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai paminėjo kasacinio teismo išaiškinimus dėl darbdavio prerogatyvos vertinti išbandymo rezultatus (kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva), tačiau netinkamai jais rėmėsi. Vadovaujantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais (žr. šios nutarties 31 punktą), nagrinėdamas bylą dėl atleidimo teisėtumo išbandymo laikotarpiu teismas turi tik patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo, ar nepiktnaudžiavo savo įstatyme įtvirtinta teise, nesielgė nesąžiningai darbuotojo atžvilgiu, ar nurodė priežastis, kodėl vertina, kad darbuotojas netiko konkrečiam darbui (pareigoms). Tačiau teismas negali imtis pats vertinti išbandymo rezultatų, negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui, nes tai yra darbdavio prerogatyva. 

39.       Ieškovo tinkamumą konkrečiam darbui bylą nagrinėję teismai iš esmės siejo su ieškovo turima kvalifikacija ir kompetencija. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė neigiamus išbandymo rezultatus siejo ne su ieškovo kompetencijos trūkumu, o su kitomis ieškovo savybėmis: pertekliniu orientavimusi į procesą, o ne į darbo rezultatą, nesugebėjimu savarankiškai organizuoti darbo, priimti greitų techninių sprendimų, kurios, pasak atsakovės, yra itin reikšmingos jai, kaip darbdavei, turint omenyje, kad atsakovė yra įmonė startuolė. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog tokiu būdu bylą nagrinėję teismai nepagrįstai perėmė darbdavio funkciją ir neatsižvelgė į tai, kad neigiamus išbandymo rezultatus gali lemti ne tik nepakankama darbuotojo kvalifikacija ar konkrečių jam pavestų užduočių neatlikimas, bet ir kitos aplinkybės, kurios yra reikšmingos konkrečiam darbui (šios nutarties 32 punktas).

40.       Minėta, kad neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodinėjimo taisyklių tinkamas taikymas neatsiejamas nuo tinkamo įrodinėjimo dalyko konkrečioje byloje nustatymo, kadangi būtent nuo įrodinėjimo dalyko priklauso, kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025, 80 punktas).

41.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, reikalaudami, jog atsakovė įrodytų konkrečius ieškovo pareigų neatlikimo (netinkamo atlikimo) faktus, atsakovei taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą (šios nutarties 33 punktas). Be to, lemiamą reikšmę suteikdami ieškovo turimai kompetencijai ir kvalifikacijai, t. y. iš esmės kitoms aplinkybėms, nei tos, kuriomis atsakovė grindė netinkamus išbandymo rezultatus, teismai netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje ir dėl to tinkamai neištyrė į bylą pateiktų įrodymų visumos: darbo skelbime ir Darbo sutartyje pateiktos informacijos, darbdavės statuso (specifikos), darbuotojo pareigų ypatumų – pareigų lygio bei reikalavimų, keliamų tokias pareigas einančiam darbuotojui. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai įrodinėjo, kad būtent užduočių atlikimo greitis bei gebėjimas savarankiškai organizuoti savo darbą ir priimti sprendimus buvo esminiai ieškovo pareigoms keliami reikalavimai, kurių ieškovas neatitiko, bylą nagrinėję teismai šių atsakovės argumentų iš esmės nevertino arba juos pripažino nereikšmingais, nepateikdami pakankamų tokio sprendimo motyvų.

42.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė ne be priežasties akcentuoja savo, kaip startuolės, statusą. Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme startuolis apibrėžiamas kaip didelį ir inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą turinti labai maža ar maža įmonė, Juridinių asmenų registro informacinėje sistemoje registruota ne ilgiau kaip 5 metus arba, jeigu vykdo mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, – ne ilgiau kaip 10 metų (2 straipsnio (Įstatymo sąvokos) 17 punktas). Startuolio veikloje itin svarbus greitis, imlumas pokyčiams, verslumas, inovatyvumas, tinkama komanda. Netradicinės įmonės ypatumai, be kita ko, gali būti svarbūs ir darbdavei vertinant darbuotojo tinkamumą – gebėjimą prisitaikyti prie atitinkamos aplinkos ir veikti joje pagal atitinkamus (darbo greičio, efektyvumo, savarankiškumo, gebėjimo operatyviai priimti sprendimus ir pan.) standartus (šios nutarties 32 punktas).

43.       Nors atitinkami įmonės ypatumai atsakovės buvo akcentuojami tiek bendraujant su ieškovu, paaiškinant priežastis, dėl kurių ieškovas netinka vadovaujamam darbui būtent tokio pobūdžio įmonėje, tiek bylos nagrinėjimo metu, tačiau bylą nagrinėję teismai šių atsakovės nurodytų aplinkybių iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė. Konstatuodami, kad darbdavė neapibrėžė (nesureguliavo) darbinių veiklos metodų, kitų galimų kriterijų, kokybės standartų, neatliko vidinio tyrimo vertindama ieškovo darbo kokybę, teismai taip pat neįvertino atsakovės įmonės dydžio, veiklos specifikos, turimų žmogiškųjų resursų ir pan.

44.       Teisėjų kolegija negali pritarti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadai, kad tai, jog tarp šalių buvo sudaryta Darbo sutartis ir sulygtas didesnis darbo užmokestis, nei atsakovė buvo nurodžiusi darbuotojo paieškos skelbime, patvirtina faktą, kad ieškovo dalykinės ir asmeninės savybės puikiai atitiko bendrovės keliamus reikalavimus. Toks aiškinimas iš esmės paneigia DK 36 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamo išbandymo termino paskirtį – įsitikinti darbuotojo tinkamumu dirbti jau po darbo sutarties sudarymo, o ne prieš ją sudarant. Akivaizdu, kad tam tikros darbuotojo savybės, svarbios konkrečiam darbdaviui (sprendimų priėmimo savarankiškumas, jų priėmimo greitis, gebėjimas dirbti konkrečiame kolektyve ir pan.), priėmimo į darbą metu negali būti visapusiškai patikrintos. Būtent dėl šios priežasties įstatyme ir yra įtvirtinta galimybė susitarti dėl išbandymo termino. Be to, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, ta aplinkybė, kad ieškovas nerado sutarimo su savo tiesioginiu vadovu, vertinant išbandymo rezultatus nėra nereikšminga, nes yra susijusi su ieškovo gebėjimu dirbti konkrečiame kolektyve.

45.       Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, tinkamai neištyrė į bylą pateiktų įrodymų ir nenustatė šiai bylai išnagrinėti svarbių aplinkybių visumos.         Dėl šių pažeidimų negalima padaryti išvados, ar ieškovo atleidimas išbandymo laikotarpiu pagrįstai teismų buvo pripažintas neteisėtu. Nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, ištaisyti padarytas klaidas ir pažeidimus, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46.       Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis). Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                              Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gražina Davidonienė

Agnė Tikniūtė