Civilinė byla Nr. e2A-578-798/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01658-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.1.5.2; 2.6.1.4; 2.6.10.5.1; 2.6.11.6; 2.6.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SIV Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „PIRKLIŲ KLUBAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „SIV Grupė“ 228 524,10 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2015 m. vasario 6 d. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi (notaro reg., Nr. JŠ-1200; toliau – Sutartis) ieškovė iš atsakovės nupirko jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą: negyvenamąją patalpą – 309, 35 kv. m ploto administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 85,75 kv. m ploto neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); ir 6,74 kv. m ploto rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau bendrai – Patalpos). Nuosavybės teisės į nuodytą turtą ieškovei perėjo nuo Sutarties pasirašymo dienos ir buvo įregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Nekilnojamojo turto perleidimo metu atsakovė dar nebuvo baigusi patalpų rekonstrukcijos, kurią ji vykdė pagal 2012 m. birželio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą (pradinis statybą leidžiantis dokumentas išduotas 2006 m. birželio 28 d.). Sutartimi atsakovė ir ieškovė susitarė, kad turto pirkimo kainos dalis bus panaudota atsiskaitant su atsakovės hipotekos kreditoriumi ir antstoliais, o kita dalis bus skirta turto rekonstrukcijos darbams finansuoti. Turto rekonstrukcijos / remonto darbus buvo įsipareigojusi atlikti ir užbaigti atsakovė. Šalys suderino turto renovacijos darbų kaštus, kurie pradiniu susitarimu siekė 768 621,84 Lt (222 608,27 Eur). Sutartimi atsakovei palikta teisė neatlygintinai naudotis turtu iki to momento, kol pagal Sutartį atsakovė turi teisę įgyvendinti atpirkimo teisę. Šešių mėnesių atpirkimo teisė buvo pratęsta iki 2016 m. rugsėjo 1 d. šalių sutarimu. Priedu prie Papildomo susitarimo Nr. 2, atsakovė ir ieškovė susitarė, kad visi turto remonto (rekonstrukcijos) darbai bus atlikti ir pastatas bus pripažintas tinkamu naudoti ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 1 d. Ieškovė visus savo įsipareigojimus atsakovės naudai įvykdė, už perkamą turtą atsiskaitė. Tačiau atsakovė inicijavo papildomo susitarimo pasirašymą, kadangi nurodė, kad darbų užbaigimui reikalingos papildomos lėšos – nuo 60 000 iki 70 000 Eur sumos. Ieškovė, pasitikėdama atsakove ir jos atstovu A. V., sutiko papildomai finansuoti likusius darbus. Šalys 2015 m. spalio 1 d. pasirašė papildomą susitarimą prie Sutarties. Šiuo papildomu susitarimu ieškovė įsipareigojo investuoti papildomą iki 70 000 Eur sumą, kuri bus skiriama reikalingoms medžiagoms, būtinoms parengti objektą realizavimui, galutinai užbaigti darbus. Tokiu būdu šalys padidino ir atpirkimo kainą, o galutinių darbų užbaigimo terminas pratęstas iki 2016 m. birželio 1 d., taip pat pratęstas atpirkimo teisės terminas. Atsakovės atpirkimo teisė pasibaigė 2016 m. rugsėjo 1 d., tačiau atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiomis patalpomis, turtu, ilgą laiką jo neatlaisvino. Ieškovė ne kartą ragino atsakovę išsikelti iš patalpų, jas atlaisvinti, sudaryti galimybes galutinai užbaigti rekonstrukciją, tačiau atsakovė netenkino tokių ieškovės reikalavimų.

2.       Atsakovė UAB „SIV Grupė“ su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, pagal Sutartį, atsakovė pardavė patalpas ieškovei su atpirkimo teise už 579 240 Eur, iš kurių 204 318,77 Eur turėjo būti skirti ir buvo panaudoti Patalpų įrengimui finansuoti. Po Patalpų perleidimo atsakovei, atsakovė toliau įrenginėjo jas ir investavo 307 900,61 Eur. 2015 m. lapkričio 13 d. atlikta patalpų Konsultacija dėl galimos turto kainos ir nustatyta, kad šių baigiamų formuoti 8 butų ateities rinkos kaina yra apie             1 220 000 Eur. Atsakovė taip pat parengė suformuotų naujų 8 butų nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylas, kuriomis iš esmės buvo performuotos Patalpos, taip pat suformuotos naujos patalpos. Ginčo Sutartis buvo sudaryta, kadangi atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais, turtas buvo areštuotas, o atsakovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, dėl to atsakovė ir pasiūlė ieškovei investuoti į šių Patalpų pirkimą, su teise atsakovei atpirkti turtą. Kadangi atsakovei nepavyko įgyvendinti Patalpų atpirkimo teisės, Patalpos atiteko ieškovei. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo, kadangi, atsakovės manymu, ieškovė iš šio sandorio nepagrįstai praturtėjo, o ne patyrė nuostolius, nes investavusi į patalpas 635 071,06 Eur gavo dvigubos vertės turtą. Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Sutarties šalis siejo susitarimas, turintis paskolos / finansavimo ir jos užtikrinimo grąžinimo teisinių santykių požymių, tačiau ne rangos teisinių santykių požymių. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi senaties terminas skaičiuojamas vėliausiai nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., ne pagal Sutartį, tai buvo galutinis terminas, iki kada turėjo būti įgyvendinta atpirkimo teisė, o tada ieškovė sužinojo ir apie jos patirtus nuostolius. Ieškovė galėjo bet kada patekti į atsakovės naudojamas patalpas, ir jomis ar jų dalimi naudotis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš UAB „SIV Grupė“ 175 823,82 Eur, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl atsakovės investuotų lėšų į objektą

3.1.                       Atsakovė įrodinėja, kad ji investavo savas lėšas į patalpų rekonstrukciją, nes neužteko ieškovės skirtų lėšų. Anot atsakovės, patalpų rekonstrukcijai per 2015-2018 m. panaudota 611 180,20 Eur lėšų, į kurias įskaičiuota ir ieškovės sumokėta suma. Taigi, anot atsakovės, visos ieškovės skirtos sumos buvo panaudotos pagal paskirtį. Įrodinėjamoms išlaidoms pagrįsti atsakovė pateikė sudarytą suvestinę.

3.2.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis, nustatė, kad atsakovė iki 2016 m. rugsėjo 1 d. turėjo teisę atpirkti daiktą. Paskutinis šalių susitarimas, iš kurio šalims gali kilti teisės ir pareigos, yra 2016 m. birželio 8 d. Papildomas susitarimas Nr. 3. Pažymėjo, kad jokie rangos darbai pagal šį susitarimą nenumatyti. Papildomame susitarime Nr. 2 aiškiai nustatyta, kad paskutiniai darbai turi būti užbaigti iki 2015 m. gruodžio 1 d. Taigi atsakovė įrodinėja, kad investavo savo lėšas į daikto rekonstrukciją 2016-2018 metais, tačiau byloje nėra įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu ji investavo lėšas pasibaigus Papildomame susitarime Nr. 2 numatytų darbų terminui. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovei nepateikus priešieškinio, byloje nėra faktinio pagrindo pripažinti, jog atsakovė pagrindė išlaidas, nurodytas UAB „SIV grupė“ sudarytoje bylos nagrinėjimo metu tiesioginių statybos išlaidų suvestinėje lentelėje objektui (duomenys neskelbtini), per 2015-2018 m. 

3.3.                      Byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą prie 2015 m. vasario 6 d. Sutarties, UAB „GS keramika“ 2015 m. spalio 20 d. sumokėjo        14 719,05 Eur sumą, 2015 m. lapkričio 2 d. – 5 000 Eur, 2015 m. lapkričio 18 d. –          9 719,04 Eur, 2015 m. gruodžio 10 d. – 7 812,97 Eur, 2015 m. gruodžio 29 d. – 3 000 Eur; 2016 m. vasario 11 d. – 4 812,97 Eur. Mokėjimo pavedimuose nurodytos paskirtys – konkrečios sutartys ar sąskaitos, patvirtinančios, kokios prekės buvo perkamos. Šie pavedimai padaryti pagal Papildomo susitarimo priedą Nr. 1. Taigi, kaip galima spręsti iš šių įrodymų, ieškovė pati finansavo iš UAB „GS keramika“ vykdomus užsakymus. Anot atsakovės, UAB „GS keramika“ sumokėtos sumos yra susijusios su rekonstrukcijos darbais. UAB „SIV grupė“ buvo atsakinga už rekonstrukcijos darbų organizavimą, todėl galėjo sudaryti rangos sutartis su bet kokiais subjektais, sutartis ir buvo sudaryta su UAB „GS keramika“, todėl ir šio subjekto patirtos išlaidos pagrįstai įskaitytos į rekonstrukcijos darbų išlaidas ir negali būti eliminuotos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad ir ieškovė sumokėjo 45 064,03 Eur, ir atsakovė sumokėjo 92 288, 50 Eur UAB „GS keramika“ už darbus tame pačiame objekte po Sutarties 2015 m. vasario 6 d. pasirašymo. Pirma, visa įrodinėjama šalių sumokėta suma UAB „GS keramika“ būtų     137 352,53 Eur. Antra, atsakovė nurodė, kad ji pati sunaudojo medžiagoms, mechanizmams, darbams dar papildomai 97 365,52 Eur, o taip pat darbo užmokesčiui – 204 934,56 Eur. Trečia, kaip byloje nustatyta, šių sumų nepakako rekonstrukcijos darbams užbaigti tiek, kad atskiros patalpos liko visiškai be apdailos, rūsio grindyse atvirai paliktais nuotekų dangčiais. Ketvirta, atsakovė, kaip to statybų sektoriaus profesionalė, pati sudarė dokumentą – Rekonstrukcijos darbų biudžetą, tai yra priedą prie Sutarties, vadinasi, jis turėjo būti sudarytas ganėtinai tiksliai, bent jau su 15 proc. paklaida, tačiau atsakovės įrodinėjamos išlaidos, rekonstruojant daiktą, viršija protingą paklaidą.

3.4.                      Teismo išvadą, kad labiau tikėtina, jog ne visos ieškovės pervestos sumos buvo panaudotos apmokant už medžiagas ir darbus objekte (duomenys neskelbtini), patvirtina tai, kad teismui 2020 m. liepos 13 d. pateiktų paaiškinimų prieduose yra pateiktos UAB „GS Keramika“ išrašytos sąskaitos iki 2015 m. vasario 6 d. Sutarties sudarymo, tai yra iki ieškovės nuosavybės į daiktą įgijimo. Pasirašydamos Sutartį 2015 m. vasario 6 d. šalys įvertino iki tol atiliktus darbus, patirtas investicijas, baigtumą ir pan., ir tą įsivertinusios susitarė dėl galutinės kainos Priede „Rekonstrukcijos darbų biudžetas“. Be to, teikdama UAB „GS Keramika“ prekių įsigijimo sąskaitas Sąraše Nr. 1, atsakovė taip pat teikia ir sumuoja pačios UAB „GS Keramika“ išrašytas sąskaitas už tas pačias prekes ar paslaugas UAB „SIV grupė“. Viso šiuose dokumentuose UAB „GS Keramika“ išrašytų sąskaitų atsakovei sudaro ne mažiau kaip 24 398,01 Eur sumą ir nėra įrodymų, kad visos sąskaitose nurodytos prekės ir paslaugos, visa apimtimi buvo suteiktos (duomenys neskelbtini).

3.5.                      Atsakovė, rekonstruodama statinį, veikė kaip rangovė. Be kita ko, pati atsakovė nurodė, kad ji nagrinėjamoje byloje veikė kaip atsakingas asmuo už rekonstrukcijos darbų organizavimą, todėl ji turėjo būti atsakinga ir už statybos darbų žurnalo pildymą, kuris yra vienas iš dokumentų, galinčių pagrįsti atliktų darbų rezultato pasiekimą. Nors pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovei terminą statybos žurnalams pateikti, tačiau atsakovė šio teismo įpareigojimo neįvykdė.

3.6.                      Atsakovė laikėsi pozicijos, kad atliktų darbų apimtis gerokai didesnė nei 204 318,77 Eur, o tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę statybos rangos teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė įrodinėjo patirtus nuostolius, remiantis sutartinių pareigų pažeidimu. Ieškovė rekonstrukcijos darbams pagal Sutartį pervedė 204 318,77 Eur daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą. Ieškovė, vykdydama Papildomo susitarimo 2 punktą, atliko mokėjimus tiesiogiai tiekėjams iš viso 55 831,06 Eur sumą. Šios aplinkybės, pagrįstos rašytiniais įrodymais, patvirtina ieškovės išlaidas. Į bylą pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai su nuotraukomis, patvirtina, kad tam tikros patalpos liko visiškai neįrengtos (grindyse matosi kanalizacijos šachtos, sienos be apdailos, sienoje iškirstos angos, kurios paliktos kaip iškirstos ir pan.). Vadinasi, ieškovė pateikė turimus duomenis, kad pagal Sutarties objektą ir vėlesnius susitarimus, rezultatas dėl rekonstrukcijos darbų užbaigimo nepasiektas. Atsakovei, nepateikus statybos žurnalų, kurių įrašai leistų patikrinti sunaudotų medžiagų kiekius objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atmetamas atsakovės atsikirtimas, kad ieškovės prašoma priteisti suma turėtų būti mažinama į jos apskaitą įtrauktomis UAB „GS keramika“ sumokėtomis sumomis, atsakovės kaip investuotomis lėšomis.

3.7.                      Atsakovė mano, kad ieškovės iškeltos abejonės dėl A. V. (UAB „SIV grupė“ vadovui), L. V. (sūnui), D. V. (sutuoktinei) išmokėtų lėšų yra nepagrįstos, nes L. V. dirbo UAB „SIV grupė“ projektų vadovu, o D. V. administratore, todėl jie susiję su Patalpų rekonstrukcija ir jiems mokėti darbo užmokesčiai pagrįstai įtraukti į sąmatą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės padarytoje ir teismui 2020 m. liepos 13 d. pateiktoje kartu su paaiškinimais suvestinėje kaip sąmatoje nėra išskirta, kokia atlyginimo dalis atiteko L. V,, kuris dirbo UAB „SIV grupė“ projektų vadovu. Byloje nėra įrodymų, kad tai buvo vienintelis L. V. vykdomas projektas. Lygiai kaip ir D. V. dirbo administratore ne tik dėl ginčo objekto. Ji buvo UAB „SIV grupė“ administratore, kaip ir A. V. buvo UAB „SIV grupė“ vadovu, todėl atsakovė nepagrįstai įtraukė šiems asmenims mokėtinas visas su darbo santykiais susijusias lėšas.

3.8.                      Byloje nustatyta, kad atsakovė rangos darbus vykdė ne tik objekte (duomenys neskelbtini). Atsakovė neišskiria, kiek bendrovė patyrė sąnaudų darbo užmokesčiui konkrečiai dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad paprastai tokios išlaidos būna įtrauktos į šalių suderintą susitarimą dėl rangos darbų. Be to, pagal Sutarties 5.1.3.3 punktą buvo numatyta, kad papildomas finansavimas gali būti teikiamas tik pagal priedą Nr. 1 išvardintiems darbams.

3.9.                      Sutarties 7.1.4 punktu šalys buvo sutarusios, kad visus mokesčius, susijusius su patalpų naudojimusi, apmokės pardavėjas UAB „SIV Grupė“. Tačiau į atsakovės išlaidas, kaip patirtas pagal Sutartį ir investuotas į daiktą, yra įtraukta atsakovės patalpų nuomos suma, už mobiliojo ryšio ir interneto paslaugas. Taip pat atsakovė nurodė dar ir išlaidas, kaip investuotas į daiktą, už elektros energiją ar komunalines paslaugas, apsaugą ir kt. paslaugas ar prekes, susijusias su patalpų naudojimu ir t. t. Atsakovė kaip investiciją įtraukė visas bendrovės vidaus administravimui skirtas išlaidas, pagal kurias buvo pirkti spausdintuvai, jų kasetės, remontas, kopijavimo paslaugos ar aparato nuoma, pašto išlaidos.

3.10.                      Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 7.1.4 ir 7.1.5 punktuose šalys buvo sutarusios, kad visus mokesčius, susijusius su patalpų naudojimusi, su daikto išlaikymu apmokės atsakovė UAB „SIV Grupė“, teismas atmetė atsakovės argumentą kaip neįrodytą, jog patalpų rekonstrukcijai per 2015-2018 m. panaudota 611 180,20 Eur lėšų, į kurias įskaičiuota ir ieškovės sumokėta suma.

3.11.                      Ieškovė nurodė, kad tam tikras sąskaitas, kurias atsakovė nurodė kaip susijusias su objektu (duomenys neskelbtini), atsakovė jai jau teikė, bet dėl objekto (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2212-340/2020 esančius dokumentus, pripažino ieškovės argumentą dėl pasikartojančių sąskaitų už rangos darbus kitame statybų objekte, adresu (duomenys neskelbtini), pagrįstu. Byloje nustatyta, kad atsakovės darbuotojai dirbo objekte, adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat 2016 – 2017 m. atliko statybos rangos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Atsakovė apskaičiavo 611 180,20 Eur investicijų į daiktą, atliekant patalpų rekonstrukciją per 2015-2018 m. Teismas, ištyręs bylos medžiagą, sprendė, kad labiau tikėtina, jog dalis nurodytų atsakovės kaip patirtų išlaidų, nėra susijusios su objekto, adresu: (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija į butus ir patalpų įrengimą.

3.12.                      Atsakovė nebandė perduoti ir neperdavė ieškovei suvestinėje nurodytų kaip papildomų darbų / paslaugų. Ieškovė apie galimus papildomus darbus, kurie nenumatyti Sutarties 5.1.3 punkte, o taip pat Papildomo susitarimo Nr. 2 Priede Nr. 1 „Darbų grafikas“, nebuvo informuota. Pagal Sutarties 5.1.3.2 punktą ir rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas atsakovė privalėjo teikti atliktų darbų aktus, nors pripažino, kad jų nerengė.

Dėl atsakovės sutartinės atsakomybės

3.13.                      Byloje nustatyta, kad atsakovė neįrengė daikto pagal Rekonstrukcijos darbų biudžete numatytą aprašymą. 

3.14.                      Atsakovė bandė įrodyti, kad Sutarties šalis siejo pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis, kuri turi paskolos / finansavimo ir jos užtikrinimo grąžinimo teisinių santykių požymių, bet ne rangos teisinių santykių požymių. Tai, kad Sutartis su atpirkimo teise, turi paskolos ir užtikrinimo požymių, anot atsakovės, patvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.418 straipsnio 5 dalis. Ginčo atveju šalys iš esmės ir susitarė, kad daikto kaina yra atitinkama paskola atsakovei, iš kurios ji sumoka savo kreditoriams ir kita pardavimo kainos dalimi finansuoja patalpų įrengimą, tokiu būdu padidinant patalpų rinkos vertę.

3.15.                      Teismas nagrinėjamu aspektu nurodė, kad atsakovės Sutarties aiškinimas, kaip turinčios paskolos požymių, nekeičia jos atsakomybės už sutartinių santykių netinkamą vykdymą. Kita vertus, Sutarties 6.11.3-6.11.4 punktai, papildomo susitarimo Nr. 1 – 3-5 punktai, papildomo susitarimo Nr. 2 – 4 ir 6 punktai, Papildomo susitarimo Nr. 3 – 4 punktas nepagrindžia susitarimo dėl paskolos. Minėtuose nuostatuose nėra susitarimo nei dėl atsakovės verslo finansavimo, skirto atsakovei apmokėti savo skolas kreditoriams, nei dėl paskolos. Tokiu atveju, teismas atmetė atsakovės teiginius, kad ji neturi pareigos atlyginti ieškovės nuostolius.

3.16.                      Įvertinant šalių tarpusavio susitarimus, jie kvalifikuojami kaip kelių sutarčių požymių turintys šalių teisiniai santykiai. Iš šių nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad 1) atpirkimo teisė tiesiogiai nustatyta Sutartyje, 2) tikrieji šalių santykiai ir iš ginčijamos sutarties atsiradusios šalių teisės bei pareigos atitinka CK 6.417 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties šalių teises ir pareigas.

3.17.                      Sutarties 5.1.3 punkte ir 7.1.1 punkte labai aiškiai nurodyta, kad pardavėjas (atsakovė) po šios Sutarties sudarymo atliks daikto remonto / rekonstrukcijos darbus, o pardavėjas organizuos darbų atlikimą pagal sąmatą (Sutarties 7.1.2 punktas). Taip pat šalys numatė, kad 204 318,77 Eur skiriama daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą, o 35 623,26 Eur pervedama tikslu įsigyti medžiagas ir gaminius daikto įrengimo darbams atlikti. Vadinasi, ieškovė, įgijusi pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisę į daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), sutarė su atsakove, kad užsako iš jos statybos rangos darbus, kurie net ir neįgyvendinus atpirkimo teisės, privalo būti įgyvendinti.

3.18.                      Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė nurodė, jog Pardavimo sutarties 5.1.3.2 punktas numatė, kad ieškovė sutarties 5.1.3.1 punkte nurodytą pinigų sumą (t. y. 204 318,77 Eur dydžio pardavimo kainos dalį) sumoka tik atsakovei pateikus atliktų darbų aktus, ir ieškovei patikrinus daiktų kokybę. Pagal įstatymą paskolos sutarties įvykdymas nėra siejamas darbų atlikimo akto pasirašymu. Lygiai kaip ir susitarimo dėl paskolos užtikrinimo grąžinimo faktas negali būti įrodytas įsipareigojimu sudaryti rekonstrukcijos darbų perdavimo aktą. Tai rangos teisinių santykių skiriamasis požymis.

3.19.                      Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 12 straipsnis reglamentavo statytojo (užsakovo) teises ir pareigas, tarp jų ir pareigas gauti statybą leidžiantį dokumentą, pateikti rangovui statybos darbų projektą, organizuoti ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą ir kt. Ieškovė nė vienos šios pareigos nevykdė, leidimas rekonstrukcijos darbams iki šiol yra atsakovės vardu, kaip ir žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta su atsakove. Teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, nurodė, kad atsakovė rekonstrukcijos darbus pradėjo kaip pastato savininkė, būdama statytoja. Jai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta daikto perleidimo sutartis su atpirkimo teise, kuri šalių susitarimu vis buvo pratęsiama ir galutinis subjektinės teisės atpirkti daiktą įgyvendinimas baigėsi 2016 m. rugsėjo 1 d., tai yra po to, kai šalių susitarimu turėjo būti užbaigti rekonstrukcijos darbai. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra paaiškinanti, kodėl nebuvo įgyvendinta SĮ 35 straipsnio 4 dalis, tačiau neatleidžianti nuo atsakomybės už šio teisės akto reikalavimų nesilaikymą, kurio klausimas nėra šioje byloje teisiškai reikšmingas.

3.20.                      Atsakovė save vertino kaip rangovę, o ieškovę – kaip darbų užsakovę, įrodo, jog šalys susitarė dėl ieškovės tiesiogiai pervedamų lėšų panaudojimo atsiskaitymui už medžiagas, kurias vėliau, kaip įrodinėjo atsakovė, panaudojo atlikdama rekonstrukcijos darbus. Kita vertus, atsakovės teiginys, kad ji veikė tik kaip darbų organizatorius, nenurodant tokį veikimą legalizuojančio faktinio pagrindo (pvz., svetimo turto administravimas), atmetamas kaip neįrodytas.

3.21.                      Anot atsakovės, ieškovės reikalavimas priteisti iš jos nuostolius yra nepagrįstas, nes Sutartis bei jos papildomi susitarimai Nr. 1-3 aiškiai nustatė, kad jeigu atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų (nebaigia darbų, neįgyvendina atpirkimo teisės ir kt.), ieškovė turi teisę realizuoti patalpas ir tokiu būdu pasidengti savo nuostolius. Šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad norint įgyvendinti Sutarties 6.11.3-6.11.4 punktus, turi būti įvykusi kita sąlyga – baigti rekonstrukcijos darbai. Atsakovė pardavė daiktą, kad galėtų gauti lėšų rekonstrukcijai, po to atpirkti iš padidėjusios daikto vertės. Bet kuriuo atveju, šalys susitarė, kad pradinė pardavimo aukcione kaina bus lygi atpirkimo kainos ir papildomai prie atpirkimo kainos privalomų mokėti 6.11.2 punkte numatytų sumų (po    27 514,90 Eur per mėnesį netesybų) už pradelsimą atpirkti. Vėliau šalys šias sąlygas keitė paties pardavėjo, tai yra atsakovės UAB „SIV Grupė“ iniciatyva, 2016 m. vasario 4 d. sudarius Papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo pratęsė atpirkimo teisę iki 2016 m. birželio   1 d. ir padidinti atpirkimo kainą iki 1 102 021,91 Eur, o vėlesniu ir paskutiniu 2016 m. birželio 8 d. Papildomu susitarimu Nr. 3 šalys susitarė atpirkimo teisės terminą pratęsti iki 2016 m. rugsėjo 1 d. Priedu prie Papildomo susitarimo Nr. 2 šalys susitarė, kad visi turto remonto (rekonstrukcijos) darbai bus atlikti ir pastatas bus pripažintas tinkamu naudoti ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 1 d. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad nebaigus rekonstruoti daikto, yra įmanoma įvykdyti Sutarties 6.11.3 punkto sąlygą pagal Sutarties esmę, todėl jos atsikirtimas, jog ieškovė negali reikalauti nuostolių atmetamas kaip neįrodytas. Pažymėtina ir tai, kad pati atsakovė trukdė realizuoti patalpas aukciono būdu, nes buvo jas užėmusi.

3.22.                      Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sutarties 6.11.3-6.11.4 punktų tekstinė išraiška nepatvirtina atsakovės teiginio, kad šalys susitarė dėl nuostolių kompensavimo iš aukciono parduoto daikto lėšomis. Sutarties 6.11.4 punkte numatyta – jei daiktas neperduodamas iš aukciono, jis lieka pirkėjui, o pagal 6.11.5 punktą nuostoliai yra kompensuojami 27 514,90 Eur suma, mokėtina per mėnesį, nes ieškovė neteko galimybės investuoti daikto kainos į kitus, pelningesnius sandorius. Vadinasi, būtent Sutarties 6.11.5 punkte numatytas mechanizmas buvo skirtas nuostolių padengimo situacijai sureguliuoti ir ieškovė aiškiai nurodė juo nesinaudojanti.

3.23.                      Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė nepatyrė nuostolių, kadangi jos nuosavybėje liko daug didesnės vertės nekilnojamasis turtas, už kurį ji sumokėjo ženkliai mažesnę kainą, kadangi teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, ginčo Sutartis nėra nuginčyta, atsakovė nereiškė byloje priešieškinio.

Dėl nuostolių fakto ir dydžio

3.24.                      Ieškovė įrodinėjo patyrusi šiuos nuostolius: 1) 83 685,72 Eur, nes šiai sumai atsakovė neatliko rangos darbų; 2) 55 831,06 Eur suma ieškovės sumokėta tiesiogiai medžiagų tiekėjams už medžiagas, kurias atsakovė pagal 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą prie sutarties turėjo panaudoti darbų užbaigimui, tačiau nepanaudojo; 3) 86 860,80 Eur negautų pajamų; 4) 2 146,50 Eur išlaidų, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; iš viso 228 524,10 Eur.

3.25.                      Sutarties 4.1 punktas numato, kad daikto kaina yra 579 240,04 Eur. Ši suma buvo atsakovei sumokėta pagal Sutarties 5.1 punkte nustatytą atsiskaitymo tvarką. Byloje nėra ginčo, kad ši suma buvo atsakovei sumokėta. Atsakovė daikto neatpirko, todėl ieškovė gali naudotis pirkėjo teises ir pareigas reguliuojančiomis teisės normomis.

3.26.                      Teismas pažymėjo, kad parduoto daikto komplektiškumas buvo aptartas Rekonstrukcijos darbų biudžete ir Papildomo susitarimo Nr. 2 darbų grafike, byloje nėra duomenų, kad po 2015 m. spalio 1 d. Papildomo susitarimo dėl papildomo finansavimo pasirašymo atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl papildomų lėšų galutiniam rekonstrukcijos užbaigimui. Vadinasi, parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, kuriuos pardavėjas su pirkėju aptarė.

3.27.                      Ieškovės darbuotojai 2019 m. rugpjūčio 23 d. parengė neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymą ir pagal jį sudarė biudžetą. Šiuose dokumentuose yra užfiksuota, kas nebuvo padaryta iš sutartų darbų bei apskaičiuota, kad sutartam daikto komplektiškumui pasiekti yra nepanaudota 83 685,72 Eur (288 950,06 Lt be PVM). Teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra tai, kad ieškovės darbuotojų sudarytas aktas ir sąmata yra parengti pagal Sutarties Priedo Nr. 1 sąmatą – biudžetą, tai yra pagal jo eilutes, kiekius ir kainas, sulyginus, kas buvo sutarta ir kokia yra faktinė situacija (po atsakovės iškeldinimo), kurią patvirtina nuotraukos. Akte nuotraukos panaudotos iš     2019 m. rugpjūčio 6 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės abejones dėl dokumentų teisingumo, nes aprašymą dėl daikto trūkumų ir biudžetą sudarė ieškovės vadovo J. T. sūnus D. T., turintis suinteresuotumą bylos nagrinėjimu, kadangi šią aplinkybę paneigė pačios atsakovės Sutarties priede – biudžete, nurodyti darbų kiekiai ir įkainiai daikto rekonstrukcijai.

3.28.                      Teismas nustatė, kad ieškovė atliko šiuos mokėjimus tiesiogiai tiekėjams: 2015 m. spalio 14 d. UAB „Apsaugos sistemos“ sumokėta 8 469,86 Eur ; 2015 m. spalio 20 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta 14 719,05 Eur; 2015 m. lapkričio 2 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta 5 000 Eur; 2015 m. lapkričio 2 d. UAB „Kaita ir Ko“ sumokėta 2 297,17 Eur; 2015 m. lapkričio 18 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta 9 719,04 Eur; 2015 m. gruodžio 10 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta 7 812,97 Eur; 2015 m. gruodžio 29 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta 3 000 Eur; 2016 m. vasario 11 d. UAB „GS Keramika“ sumokėta   4 812,97 Eur. Kaip nurodė ieškovė procesiniuose dokumentuose, viso pagal 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą papildomai darbų užbaigimui ieškovė sumokėjo            55 831,06 Eur sumą.

3.29.                      Išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad išrašytos sąskaitos už daikto apsaugą ir ieškovės darbuotojų 2019 m. rugpjūčio 23 d. parengtas neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymas patvirtina, kad ieškovės 8 469,86 Eur sumokėta suma UAB „Apsaugos sistemos“ panaudota įrengiant daiktą, todėl šioje dalyje ieškinį atmeta. Atsakovei nepateikus statybų žurnalų, teismas negali nustatyti, kiek ieškovės pervestos sumos UAB „GS Keramika“ buvo panaudota rekonstruojant statinį. Byloje esantys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai su nuotraukomis įrodo, kad dalis įsigytų medžiagų yra tiesiog sandėliuojamos patalpose. Tačiau byloje yra pateikta UAB Tinkami darnūs sprendimai 2015 m. lapkričio 26 d. išrašyta sąskaita 423,50 Eur sumai už lauko vandentiekio – nuotekų techninio projekto sprendimų korektūrą. Šias išlaidas kaip tikėtinai realias pagrindžia atliktų darbų aktas. Ieškovės darbuotojų 2019 m. rugpjūčio     23 d. parengtas neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymas patvirtina, kad ieškovei nėra pateikta lauko inžinierinių įrenginių išpildomoji nuotrauka, kaip ir statybos darbų išpildomoji dokumentacija. Teismas sprendė, kad UAB Tinkami darnūs sprendimai 2015 m. lapkričio 26 d. išrašyta sąskaita nepatvirtina ieškovės lėšų, skirtų rekonstrukcijos darbams pagal paskirtį panaudojimą, nes ieškovė neturi dokumentų, susijusių su statybos darbais. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad Sutartimi numatytas rekonstrukcijos rezultatas nepasiektas, todėl pripažįstama, jog ieškovės reikalavimas sumažinti daikto kainą UAB „GS Keramika“ sumokėtomis sumomis yra tenkinamas.

3.30.                      Taip pat atsakovė į bylą pateikė 2016 m. vasario 11 d. išrašytą sąskaitą už butų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos sudarymą. Teismas nurodė, kad tai išlaidos, kurios numatytos Papildomo susitarimo Nr. 2 darbų grafike (8, 9 punktai). Byloje esantis kvitas Nr. 384 pagrindžia 800 Eur sumos sumokėjimą. Byloje pateikta turto vertintojo OBERHAUS konsultacija dėl butų įrodo, kad butai yra suformuoti. Vadinasi, šie įrodymai patvirtina ieškovės skirtų lėšų pagal paskirtį, numatytą Sutartyje ir jos papildymuose, panaudojimą. Tai sudaro pagrindą dar mažinti 800 Eur suma prašomą priteisti daikto pirkimo kainą. Viso iš atsakovės priteisiama 130 246,92 Eur.

Dėl negautų pajamų

3.31.                      Teismas nustatė, kad atsakovės teisė atpirkti patalpas baigėsi 2016 m. rugsėjo 1 d. Vadinasi, po šio termino baigėsi jos teisė naudotis patalpomis, tačiau ieškovė leido atsakovei naudotis patalpomis ir vykdyti neužbaigtus darbus. Kaip galima suprasti iš ieškovės paaiškinimų, ieškovės iniciatyva 2017 m. lapkričio 27 d. antstolis patikrino patalpų būklę, ir ieškovė pradėjo atsakovės iškeldinimo iš patalpų procedūrą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5396-905/2019 atsakovė buvo iškeldinta iš ginčo patalpų. Ieškovė paaiškino, kad neturėdama rašytinių įrodymų apie tai, jog dar 2017 metais ragino atsakovę arba užbaigti darbus, arba išsikelti, negautas pajamas, kaip nuostolius dėl atsakovės neveikimo, skaičiuoja nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, nes 2018 m. spalio 16 d. pateikė atsakovei rašytinį pareikalavimą išsikelti.

3.32.                      Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į turto vertintoją OBERHAUS, ir pagal jo pateiktą konsultacinę pažymą apskaičiuota, kad per vienerius metus iš nekilnojamojo turto nuomos galėjo gauti ne mažiau kaip 50 160 Eur dydžio nuomos mokesčio už gyvenamosios paskirties patalpas (preliminariame plane pažymas Nr. 54 – 59), ir ne mažiau kaip 36 700,80 Eur dydžio nuomos mokestį už komercinės paskirties patalpas. Ši turto vertintojo OBERHAUS konsultacija, teismo vertinimu, nėra parengta pagal pripažintus turto vertinimo standartus, numatytus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnyje. Ieškovės pateikta konsultacija yra prieštaringa turiniu. OBERHAUS konsultacijoje nurodyta, kad laikoma, jog visos patalpos – butai, kurios turi 100 proc. baigtumą. Be kita ko, ieškovė prašo priteisti ne mažiau kaip            36 700,80 Eur dydžio nuomos mokestį už komercinės paskirties patalpas. Tai neatitinka Sutarties esmės, nes ieškovė tarėsi su atsakove dėl administracinių patalpų perdarymo į butus. Kita vertus, teismas sutiko su ieškove, kad nepardavus butų, juos galima nuomoti ir taip gauti iš nusipirkto daikto naudos. Bet kuriuo atveju, teismo vertinimu, nauda galima tik pagal turto būklę ir už tai sumokėtą kainą, įvertinant pareikštą reikalavimą dėl daikto kainos sumažinimo.

3.33.                      Teismas sprendė, kad ieškovės apskaičiuota 86 860,80 Eur negautų pajamų suma yra mažai tikėtina. Jei būtų realu gauti tokio dydžio pajamas, tai atsakovė, kuriai buvo sumokėta už daiktą 579 240,04 Eur, būtų galėjusi sukaupti daikto atpirkimui gautas lėšas. Daikto pardavimo kaina yra tik apie šešis kartus didesnė nei įrodinėjama metinė patalpų nuomos kaina. Be to, būtina įvertinti, kad tikėtiną patalpų padidėjimą, užbaigus rekonstrukciją, patvirtina OBERHAUS turto vertės nustatymas, kuriame nurodyti aštuoni butai. Vadinasi, ši aplinkybė yra mažinanti ieškovės nuostolius, nes jie kompensuojami tuo, kad bus padidinta daikto vertė. Teismas neturi galimybės iš byloje esančių įrodymų nustatyti tikslaus nuostolių dydžio dėl atsakovės neteisėto naudojimosi patalpomis, dėl ko atsirado ieškovės turtiniai praradimai, nes abi šalių pateiktos OBERHAUS turto vertės nustatymo konsultacijos yra apytikslės, be aiškios metodikos. Tokiu atveju sprendžiama, kad protinga nuostolių suma dėl atsakovės patalpų neperdavimo pardavus daiktą ir jo neatpirkus bei naudojimosi patalpomis yra pusė prašomos priteisti sumos, tai yra            43 430,40 Eur.

Dėl ieškinio senaties

3.34.                      Atsakovė prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą dėl ieškovės reikalavimų, kildinamų dėl nuostolių atlyginimo dėl rekonstrukcijos darbų trūkumo, jei teismas spręstų, kad tarp šalių susiklostė ir rangos teisiniai santykiai. Atsakovė taip pat prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris, anot atsakovės, skaičiuotinas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., nes nuo šios dienos baigėsi Sutartyje numatytas atsakovės atpirkimo teisės įgyvendinimo terminas.

3.35.                      Teismas, ištyręs faktines aplinkybes, reikšmingas klausimui dėl ieškinio senaties išspręsti, konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl parduoto daikto trūkumų ir nuostolių, atsiradusių atsakovei naudojantis daiktu po 2016 m. rugsėjo 1 d., nebuvo praleistas. Pirma, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2017 m. lapkričio 27 d. protokolas patvirtina, kad tai dienai patalpų rekonstrukcija nebuvo užbaigta, patalpos yra užimtos, jose laikomi įvairūs atsakovei priklausantys daiktai. Antra, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5396-905/2019, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2019 m. liepos 4 d. priėmus nutartį, atsakovė buvo iškeldinta iš daikte esančių patalpų. Be kita ko, atsakovė minėtoje byloje įrodinėjo, kad daiktas yra rekonstrukcijos procese padidėjęs ir atsakovė yra faktinis 162,99 kv. m ploto savininkas, teisėtai užėmęs šią dalį patalpų. Vadinasi, nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo įsiteisėjimo momento ieškovė galėjo apskaičiuoti bei įvertinti, koks yra nuostolių dydis, tame tarpe dėl parduoto daikto trūkumų, ir reikšti kaip teisėtą reikalavimą atsakovei juos atlyginti. Atsižvelgiant, kad ieškinys pareikštas 2019 m. lapkričio mėn. 12 d., skaičiuojama, jog ieškovė kreipėsi į teismą nepraleidus ieškinio senaties termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „SIV Grupė“ prašo priimti ir prijungti prie bylos naujus įrodymus – Statybos darbų žurnalus Nr. 4-7, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, tuo atveju, jeigu teismas netaikytų ieškinio senaties – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir šioje dalyje perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesinės teisės normas reglamentuojančias teismo posėdžio atidėjimą, teismo proceso žodiškumą, kadangi neatidėjo 2020 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio esant abiejų šalių prašymui (dėl ligos, saviizoliacijos, paskelbto karantino), ir žinant, kad šalys neabejotinai negalės dalyvauti žodiniame teismo posėdyje, išnagrinėjo bylą žodiniame teismo posėdyje šalims nedalyvaujant.

4.2.                      Teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias rungimosi principą, įrodinėjimo pareigą, įrodymų vertinimą ir teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, taip pat sprendimo turinį reglamentuojančias proceso teisės normas, teismas apribojo atsakovės teisę pateikti statybos darbų žurnalą nepagrįstai konstatuodamas, kad atsakovė atsisakė jį pateikti (nors atsakovės buvo nurodytos priežastys dėl ko teismo nustatytu terminu šis dokumentas nebuvo pateiktas ir prašoma atidėti teismo posėdį bei suteikti galimybę per naujai nustatytą terminą pateikti šį dokumentą), teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus (2014 m. liepos 15 d. turto vertinimo ataskaitos, 2015 m. lapkričio 13 d. konsultacijos duomenų, 2019 m. liepos 16 d. rašto antstoliui ir 2019 m. balandžio 30 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo), o savo išvadas grindė išskirtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, kurie neturi didesnės įrodomosios galios nei atsakovės pateikti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai.

4.3.                      Teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesinės teisės normas – dispozityvumo principą, be kita ko reiškiantį, kad būtent ieškovė, o ne teismas, turi teisę apibrėžti ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą). Ginčo atveju nesant ieškovės reikalavimui sumažinti pardavimo kainą, o esant reikalavimui priteisti nuostolius, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas atlyginti nuostolius yra tolygus reikalavimui sumažinti daikto pardavimo kainą, dėl ko galima teigti, kad teismas už ieškovę suformulavo naują (papildomą) ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimą, tokiu būdu pažeidžiant šalių proceso lygiateisiškumo, rungimo principus.

4.4.                      Teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir ieškinio senaties termino pradžią, nes nepagrįstai konstatavo, kad senaties terminas nepraleistas.

4.5.                      Teismas priimdamas sprendimą neteisingai kvalifikavo teisinius santykius ir pažeidė materialinės teisės normas reglamentuojančias pirkimą pardavimą su atpirkimo teise, nepagrįstai pirkimo pardavimo su atpirkimo teise teisiniams santykiams taikė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir priteisė nuostolius nesant įrodytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms.

Dėl ieškinio senaties

4.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Tačiau net ir tuo atveju, jei kildintume nuostolius iš neatliktų darbų, šiuos reikalavimus ieškovė galėjo ir turėjo pareikšti iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (o ieškinys pareikštas tik 2019 m. lapkričio 12 d.), dėl ko UAB „SIV Grupė“ prašo taikyti senatį ieškovės reikalavimams, kurie pagal ieškovės teikiamą argumentaciją savo esme yra ne nuostolių reikalavimas, o reikalavimai, pretenzijos grąžinti pinigines lėšas už neatlikus darbus, t. y. reikalavimams dėl darbų kiekybinio trūkumo.

4.7.                      Pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas vėliausiai nuo 2016 m. rugsėjo    1 d., kadangi pagal Pardavimo sutartį tai buvo galutinis terminas, iki kada turėjo būti įgyvendinta atpirkimo teisė ir užbaigta rekonstrukcija, o tada ieškovė neabejotinai sužinojo ir apie jos galimai patirtą nuostolį. Tiek ieškovė, tiek ir pirmosios instancijos teismas teigia, kad trūkumas yra toks – rekonstrukcijos darbai nebaigti, o 2016 m. rugsėjo 1 d. ir be jokių kokių papildomų tyrimų, darbų aktų, kitų dokumentų, ekspertizių, specialistų išvadų buvo aišku ir matoma, jog rekonstrukcijos darbai nebaigti, todėl ieškovė neabejotinai žinojo šį faktą.

4.8.                      Be to, apeliantės teigimu, ieškovė domėjosi ir žinojo kokie darbai yra atlikti, kadangi ginčo patalpose lankydavosi, turėjo raktus bei laikė patalpose savo daiktus. Pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju jokie darbų atlikimo aktai oficialiai nebuvo teikiami, kadangi ieškovė darbus apžiūrėdavo vietoje ir etapais sumokėjo visą Patalpų kainos dalį, kuri turėjo būti skirta darbų finansavimui, dar iki 2015 m. pabaigos, o tai įrodo, kad atsakovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimą Patalpų kainos dalį, t. y. 204 318,77 Eur skirti Patalpų įrengimo darbams finansuoti, o ieškovė mokėjo šią kainos dalį, sutikdama ją mokėti priėmė darbus, niekada nereiškė pretenzijų nei dėl kiekio, nei dėl kokybės. Taigi, teismas netinkamai vertino šias aplinkybes, nes darbų aktų nepateikimas, nepagrindžia darbų neatlikimo.

4.9.                      Taigi, taikius ieškinio senatį tiek reikalavimams dėl darbų trūkumų (konstatavus rangos teisinius santykius), tiek dėl nuostolių, ieškinys turėjo būti atmestas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

4.10.                      Ieškovė byloje įrodinėjo, kad šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai, t. y. pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ir rangos teisiniai santykiai. Apeliantės manymu, toks teisinis vertinimas yra ydingas, kadangi pardavimo sutarties šalis siejo pirkimo pardavimo su atpirkimo teise sutartis, kuri turi paskolos / finansavimo ir jos užtikrinimo grąžinimo teisinių santykių požymių, bet ne rangos teisinių santykių požymių.

4.11.                      Ginčo atveju ieškovė ir atsakovė iš esmės susitarė, o ir pati Sutarties esmė leidžia teigti, kad Patalpų kaina tai yra atitinkama paskola atsakovei, iš kurios ji sumoka savo kreditoriams ir kita pardavimo kainos dalimi finansuoja Patalpų įrengimą, tokiu būdu padidinant Patalpų rinkos vertę, jog Patalpos galėtų būti realizuotos, o gauta realizavimo kaina būtų padalinta ieškovei (grąžinant jai paskolą su palūkanomis, kurios numatytos atpirkimo kainos padidėjimo forma) ir / arba atsakovė gavusi kitą finansavimą atpirktų iš ieškovės Patalpas už sutartą kainą, kuri padengtų ieškovės investicijas ir užtikrintų jai investicijų grąžą.

4.12.                      Apeliantė pažymi, kad ieškovė pagal Papildomo susitarimo Nr. 2 6 punktą galėjo realizuoti patalpas net ir nebaigus rekonstrukcijos darbų, t. y. atsakovei vėluojant juos atlikti ar iš viso neatlikus. Vien tas faktas, kad atsakovė pasirašydama Pardavimo sutartį žinojo, jog jau investavo ir dar reikės investuoti dideles sumas savo lėšų, kad rekonstrukcijai neužteks ieškovės mokamos Patalpų pardavimo kainos dalies, skirtos rekonstrukcijai, patvirtina faktą, jog ši sutartis šalių buvo vertinama kaip finansavimo sutartis su užtikrinimu. Akivaizdu, kad jei atsakovė būtų tik pardavėjo ir rangovo pozicijoje, ji nebūtų suinteresuota ir neinvestuotų į objektą dideles savų pinigų sumas, tokia rizika būtų neprotinga ir nepagrįsta verslo logika. Jei atsakovė būtų tik siekusi parduoti turtą, tai ji būtų pardavusi be jokios atpirkimo teisės ir iš gautos sumos grąžinusi kreditoriams skolas. Tačiau atsakovė turėjo ketinimą šį turtą atpirkti ir ieškovė šiuo atveju buvo tik kaip finansuotojas, suinteresuotas padidinti įsigyjamo turto vertę, kad jam būtų grąžinta investuota suma ir dar galėtų uždirbti.

4.13.                      Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė buvo užsakovė, o atsakovė buvo rangovė, nes sutarties šalių nesiejo jokie susitarimai būdingi rangos teisiniams santykiams, o sutartyje nėra jokių susitarimų leidžiančių juos kvalifikuoti rangos teisiniais santykiais. SĮ (redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 12 straipsnis reglamentavo statytojo (užsakovo) teises ir pareigas, tarp jų ir pareigas gauti statybą leidžiantį dokumentą, pateikti rangovui statybos darbų projektą, organizuoti ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą ir kt. Nė vienos šios pareigos ieškovė nevykdė, leidimas rekonstrukcijos darbams iki šiol yra atsakovės vardu, net žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta su atsakove, o ne su ieškove, ieškovė nerengė ir neteikė atsakovei jokio projekto, pagal kurį atsakovė turėjo vykdyti darbus, ieškovė nepaskyrė jokio techninę priežiūrą vykdančio asmens, kuris turėjo prižiūrėti atsakovės vykdomus darbus, pasirašyti statybos darbų žurnale ir atlikti kitas pareigas. Ieškovė nėra pasirašiusi rangos darbų sąmatos (būtinas statybos rangos teisinių santykių dokumentas), o prie Pardavimo sutarties pridėtas rekonstrukcijos darbų biudžetas, kuriuo teismas grindžia savo išvadas, neatitinka rangos teisiniuose santykiuose pasirašomo dokumento, be to, jis pasirašytas tik pardavėjo atstovo.

4.14.                      Pardavimo sutartyje nėra įtvirtintas susitarimas, kad atsakovė vykdys rangovo pareigas ir atliks rangos darbus, priešingai pardavimo sutarties 7.1.2 punktas numato, jog atsakovė turi tik organizuoti remonto / rekonstrukcijos atlikimą

4.15.                      Pažymėjo, kad ieškovę ir atsakovę ne kartą siejo rangos teisiniai santykiai, tačiau kituose objektuose buvo ir sudaromos būtent rangos sutartys ir tai tik patvirtiną faktą, kad, jeigu ieškovė ir atsakovė iš tiesų tariasi dėl rangos teisinių santykių, tai sudaroma tokia sutartis, kuri turi visus statybos rangos teisinių santykių elementus. Ginčo atveju tokios sutarties nebuvo, o Pardavimo sutartyje nėra jokių statybos rangos teisinių santykių požymių.

Dėl faktinio ir teisinio ieškinio pagrindo

4.16.                      Teismas pažeidė dispozityvumo principą, nes ieškovei pasirinkus savo teisių gynimo būdą – nuostolių atlyginimo institutą ir pareiškus reikalavimą priteisti nuostolius, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas atlyginti nuostolius yra tolygus reikalavimui sumažinti daikto pardavimo kainą dėl daikto kokybės trūkumų ir sprendė ginčą vadovaudamasis šiuo institutu bei kainos mažinimą grindė parduoto daikto trūkumais (skundžiamo teismo sprendimo 109 punktas). Teismas už ieškovę suformulavo naują (papildomą) ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimą (sumažinti Patalpų pardavimo kainą), tokiu būdu pažeidžiant šalių proceso lygiateisiškumo, rungimo principus.

4.17.                      Teismas neteisingai identifikavo ginčo objektą, nes ieškovė savo reikalavimą atlyginti nuostolius grindžia tuo, kad atsakovė nepanaudojo (nusavino) Pardavimo sutarties 5.1.3 punkte nurodytą Pardavimo kainos dalį, kuri turėjo būti skirta patalpų įrengimo darbams finansuoti ir medžiagoms pirkti, o ne todėl, kad nebuvo baigti rekonstrukcijos darbai. Ginčo dalykas – ar ši Pardavimo kainos dalis – 204 318,77 Eur buvo panaudota rekonstrukcijos darbams. Ir atsakovė šią sąlygą įvykdė, nes panaudojo šią kainos dalį rekonstrukcijos darbams, ir ne tik ją, bet ir didelę dalį savo lėšų, ką pagrindė byloje esančiais rašytiniai įrodymais. Rekonstrukcija nebuvo baigta, nes neužteko lėšų, o tarp ieškovės ir atsakovės kilus ginčams, atsakovė nebeinvestavo savų lėšų ir rekonstrukcijos nebaigė.

Dėl įrodymų, pagrindžiančių investuotas lėšas, vertinimo

4.18.                      Ieškovė teigė, kad atsakovė atliko šiuos neteisėtus veiksmus – nepanaudojo dalies Patalpų / Daikto pirkimo kainos skirtos rekonstrukcijos darbams finansuoti, pasisavino tą dalį Daikto pirkimo kainos (dėl ko turi ją grąžinti ieškovei) dėl ko nebuvo užbaigta patalpų rekonstrukcija. Ieškovė savo teiginius grindė įrodymais – (i) antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, (ii) neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymu (kurį surašė D. T. ir E. P.), (iii) taip pat ieškovė pateikė atsakovės pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų (sąskaitų) suvestinę ir paaiškinimus dėl jos.

4.19.                      Apeliantės teigimu, šie įrodymai tik leidžia spręsti kokie darbai galimai buvo neatlikti. Tačiau šie įrodymai taip pat vertintini kritiškai, nes D. T. yra UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ vadovo J. T. sūnus, o E. P. ilgametis ieškovės UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ įmonės darbuotojas. Tačiau šie įrodymai nepagrindžia ieškovės teiginio, t. y. neįrodo ieškovės nurodomo atsakovės neteisėto veiksmo, kad atsakovė nepanaudojo rekonstrukcijos darbams dalies Patalpų pardavimo kainos (t. y. 204.318,77 Eur), taigi nepagrindžia vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, dėl ko civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Taip pat šie įrodymai neįrodo ir kitos sąlygos – žalos, nes ieškovė teigia, kad atsakovė tos sumos nepanaudojo rekonstrukcijos darbams, pasisavino ją, todėl turi grąžinti ieškovei.

4.20.                      Atsakovė, paneigdama civilinės atsakomybės sąlygas, ir pagrįsdama, kad investavo lėšas į Patalpų rekonstrukciją pateikė šiuos įrodymus, kuriuose esančių duomenų teismas skundžiamame sprendime arba nevertino arba nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino – (i) buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) ir jų suvestines, kurios pagrindžia medžiagų, mechanizmų, darbų įsigijimus, statybvietės išlaidas, projektavimo, tyrimų išlaidas, netiesiogines išlaidas, (ii) turto vertinimo ataskaitas (prieš Pardavimo sutarties sudarymą ir rekonstrukcijos darbų atlikimą ir po Pardavimo sutarties sudarymo ir rekonstrukcijos darbų atlikimo, nuotraukos akivaizdžiai patvirtina atliktus rekonstrukcijos darbus), (iii) 2019 m. liepos 16 d. rašto antstoliui ir 2019 m. balandžio     30 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (vaizdo medžiaga patvirtina, kad rekonstrukcijos darbai atlikti). Visi šie įrodymai pagrindžia teiginį, kad atsakovė ne tik panaudojo dalį Patalpų pardavimo kainos, t. y. 204 318,77 Eur, bet ir gerokai daugiau – iš viso 611 180,20 Eur, taigi, panaudojo ir didesniąją dalį savų lėšų.

4.21.                      Turto vertinimo ataskaitose, kurių teismas nevertino, yra fiksuojamas rekonstrukcijos darbų atlikimo faktas, kad suformuotos naujos patalpos, padidintas patalpų plotas, iškasti rūsiai, tai tik patvirtina, jog rekonstrukcija iš esmės pakeitė patalpas tiek kiekybiniu tiek ir kokybiniu aspektais ir be abejonės tai nulėmė – ženklų (dvigubą) Patalpų vertės padidėjimą, kas dėl rinkos pokyčių per 1,5 metų neįmanoma. Taigi, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepadarė jokios žalos ieškovei. Atsakovės teiginius pagrindžia ir kartu su apeliaciniu skundu pateikti Statybos darbų žurnalai, kuriuose fiksuojama darbų eiga, kiekiai, priimti darbai.

4.22.                      Nesutiktina su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad paskutiniai rekonstrukcijos darbai turėjo būti užbaigti iki 2015 m. gruodžio 1 d., nes tokia teismo išvada prieštarauja Papildomo susitarimo Nr. 2 priedui Nr. 1, kuriame nurodytas terminas 2016 m. birželio    1 d. Todėl nepagrįstos ir teismo išvados, kad atsakovė nepagrįstai ir neturėdama jokio pagrindo atliko darbus po 2015 m. sausio 1 d. Įvertinus atsakovės pateiktas suvestines, sąskaitas, darbo užmokesčio mokėjimus, matyti, kad pagrindinė investuotų lėšų dalis ir buvo 2015 m., 2016 m. pirmą pusmetį.

4.23.                      Apeliantė nesutinka, kad į išlaidas nepagrįstai įtrauktos sumos, susijusios su statybvietės išlaidomis, netiesioginėmis išlaidomis. Atsakovė, pagrįsdama šias išlaidas, 2020 m. liepos 10 d. pateikė VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro įsakymu patvirtinus bendruosius ekonominius normatyvus statinių statybos skaičiuojamajai kainai nustatyti, šiais normatyvais vadovaujasi ir teismų ekspertai, skaičiuodami darbų sąmatas. Pagal šiuos normatyvus į darbų sąmatas yra įtraukiamos visos atsakovės nurodytos kaip nepagrįstos išlaidos – statybvietės išlaidos, netiesioginės išlaidos. Todėl ieškovės teiginys, kad turi būti išbrauktos patirtos išlaidos – buhalterinės / finansinės paslaugos; atsakovės darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidos; maistas / gėrimai / indai; automobilių remonto ar techninės apžiūros / patikros, registracijos, privalomo draudimo, degalų išlaidos; biuro prekės, paslaugos; notaro, antstolio, registrų išlaidos; patalpų nuoma, mobiliojo ryšio ir interneto paslaugos; už elektros energiją ar komunalines paslaugas, apsaugą ir kt. paslaugas ar prekės, susijusios su patalpų naudojimu, yra nepagrįstas. Tačiau net jeigu ir atmestume statybvietės išlaidas (kurios bendrai sudaro 52 829,12 Eur, matome, kad patirtų išlaidų suma yra 558 351,08 Eur ir ženkliai viršija Patalpų pardavimo kainos dalį, kuri turėjo būti skirta rekonstrukcijai.

4.24.                      Ieškovė teigė, o teismas skundžiamu sprendimu patvirtino, kad kadangi sąskaitose nenurodyti objektai, adresai, darytina išvada, jog išlaidos galėjo būti patirtos kituose objektuose. Tačiau nėra imperatyvaus reikalavimo sąskaitose nurodyti objekto, kuriam skirta perkama medžiaga, todėl tai priklauso nuo medžiagų pardavėjų sąskaitos formos. 2015 m., 2016 m. pirmoje pusėje, kuomet buvo patiriama didžioji dalis išlaidų, UAB „SIV Grupė“ neturėjo kitų statybos objektų ir dirbo tik (duomenys neskelbtini), o ieškovės nurodomi, bei teismo skundžiamame sprendime vertinami kiti objektai, neatitiko šio laikotarpio. Be to, ieškovė teigdama, kad medžiagos nebuvo panaudotos patalpų rekonstrukcijai, nesusiejo tų sąskaitų-faktūrų be objektų su ieškovės nurodomais neatliktais darbais ir nenurodė, kurios medžiagos, mechanizmai, kurie įgyti pagal sąskaitas, nebuvo panaudoti, o teismas nevertino šios aplinkybės.

4.25.                      Ieškovė taip pat iškėlė abejones, o teismas jas patvirtino, dėl A. V. (UAB „SIV grupė“ vadovui), L. V. (sūnui), D. V. (sutuoktinei) išmokėtų lėšų. Pažymėtina, kad atsakovės pateikti įrodymai pagrindžia, kad L. V. dirbo UAB „SIV grupė“ projektų vadovu, o D. V. administratore, todėl jie susiję su Patalpų rekonstrukcija ir jiems mokėti darbo užmokesčiai pagrįstai įtraukti į sąmatą.

4.26.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad turi būti išbrauktos – UAB „GS keramika“ išlaidos, nes ji nebuvo Pardavimo sutarties šalimi. Visų pirma, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė pati finansavo iš UAB „GS keramika“ vykdomus užsakymus. Pažymėtina, kad ieškovė tiesiogiai finansavo tik mažąją dalį UAB „GS keramika“ užsakymų ir tikrai ne visus užsakymus. Teismas nepagrįstai abejoja, kad atsakovė sumokėjo UAB „GS keramika“, nes tai patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, pagal kurias UAB „GS Keramika“ pirko medžiagas ir tiekė atsakovei UAB „SIV Grupė“. Teismas skundžiamame sprendime (37 punktas) nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė teikdama UAB „GS keramika“ prekių įsigijimo sąskaitas Sąraše Nr. 1, taip pat teikia ir sumuoja pačios UAB „GS Keramika“ išrašytas sąskaitas už tas pačias prekes ar paslaugas UAB „SIV Grupė“ (Sąrašas Nr. 2). Teismo išvados klaidingos, jokios sąskaitos nėra dubliuojamos, teismas nedetalizuoja kokio sąskaitos dubliuojamos.

4.27.                      Teismas skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai bando perkelto įrodinėjimo pareigą atsakovei. Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo atveju būtent ieškovė turi įrodyti nuostolių patyrimo faktą, t. y. įrodyti, kad jos nurodoma pinigų suma nebuvo panaudota rekonstrukcijos darbams, medžiagų pirkimui ir šį faktą ieškovė grindžia tik neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymu (kurį surašė D. T. ir E. P., su ieškove susiję asmenys). Atsakovė paneigdama ieškovės teiginį, kad visa rekonstrukcijos darbams skirta Pardavimo kainos dalis buvo panaudota rekonstrukcijos darbams, jį pagrindė pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais patirtas išlaidas objekte – (duomenys neskelbtini). Atitinkamai ieškovė turėjo pagrįsti savo teiginį, kad šios išlaidos nepagrįstos, tačiau to nepadarė. Taigi, atsakovė įrodė patirtas išlaidas, įrodė teiginį, kad Pardavimo kainos dalis skirta rekonstrukcijos darbams jiems ir buvo panaudota, o statybos darbų žurnalas tai papildomas įrodymas patvirtinantis šį faktą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir nuostolių

4.28.                      Svarbu pažymėti, kad ieškovę ir atsakovę siejanti Pardavimo sutartis bei jos papildomi susitarimai Nr. 1-3 aiškiai nustatė, kad jeigu atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų (nebaigia darbų, vėluoja juos atlikti, neįgyvendina atpirkimo teisės ir kt.), ieškovė turi teisę realizuoti Patalpas ir tokiu būdu pasidengti savo nuostolius net ir nebaigus rekonstrukcijos darbų ar vėluojant juos atlikti. Skundžiamame sprendime teismas neįvertino šios aplinkybės ir įrodymų (Papildomo susitarimo Nr. 2 6 punkto), kad ieškovė turėdama teisę realizuoti objektą atsakovei nebaigus rekonstrukcijos darbų ir prieš sueinant atpirkimo teisei, to nedarė, nors galėjo ir iš pardavimo gautų pajamų galėjo pasidengti galimus nuostolius (nors akivaizdu, kad ieškovė to nedarė, nes iš pardavimo ji gautų pelną). Priešingai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbų neužbaigimas buvo kliūtis realizuoti objektą. Dar daugiau teismas peržengdamas ieškinio ribas sprendė klausimą dėl pardavimo kainos sumažinimo dėl netinkamos parduoto daikto kokybės, kas net nebuvo ieškovės reikalaujama ir įrodinėjama, o atsakovė netgi neturėjo galimybės atsikirsti.

4.29.                      Pažymėjo, kad ieškovė iš Pardavimo sandorio nepatyrė jokių nuostolių, o neteisėtai ir nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita ir gavo nepagrįstai didelį pelną, bet ne nuostolius. Nors ieškovė nurodė, kad nuostolį patyrė dėl to, jog Pardavimo kainos dalis, ieškovės pirktos medžiagos nebuvo panaudota rekonstrukcijos / remonto darbams, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime perfrazuoja ieškovės argumentus, nurodydamas, kad ieškovė patyrė nuostolį dėl to, jog rekonstrukcijos darbai nebuvo užbaigti. Akcentuotina, kad patalpų pardavimo kaina buvo mokama pardavėjui, ši suma turėjo būti sumokėta Pardavėjui bet kuriuo atveju, nes jeigu ieškovė šios kainos nebūtų sumokėjusi, būtų keliamas klausimas dėl ieškovės skolos atsakovei. Akivaizdu, kad nurodoma suma yra Patalpų pardavimo kainos dalis ir ji niekaip negali būti laikoma ieškovės patirtais nuostoliais, nes šią sumą ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei kaip Patalpų pardavimo kainą.

4.30.                      Taip pat ieškovė niekaip neįrodė, kad atsakovė nepanaudojo medžiagų, už kurias ieškovė tiesiogiai sumokėjo tretiesiems asmenims 55 831,06 Eur. Pažymėtina, kad ieškovė nekonkretizavo kokių medžiagų apeliantė nepanaudojo, nes papildomi susitarimai nenumatė, kad ieškovė perveda atsakovei pinigus už medžiagas, reikalingas Patalpų įrengimui. Kaip patvirtina pačios ieškovės pateikti įrodymai, ieškovas už medžiagas mokėjo tretiesiems asmenims, kurie net nedalyvauja byloje, todėl nėra įrodyta kokiu tikslu tos sumos sumokėtos ir ar šie mokėjimai yra susiję su ginčo dalyku. Taigi, neįrodžius neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos, o tai pat neįrodžius nuostolių patyrimo fakto, nuostolių dydžio nėra jokio pagrindo teigti apie egzistuojančią atsakovės civilinę atsakomybę ir paneigti kitas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. kaltę, priežastinį ryšį, nes neegzistuojant neteisėtiems veiksmams ir nuostolio faktui, kitų civilinės atsakomybės sąlygų savaime nėra.

4.31.                      Ieškovė taip pat kėlė reikalavimą priteisti negautas pajamas už Patalpų nuomą, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pagrįsta ieškovei priteisti pusę jos reikalaujamos sumos. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka. Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, kad negautos pajamos yra jos patirta žala, tačiau neįrodė net ir to, jog pasibaigus atpirkimo laikotarpiui dėjo pastangas pabaigti patalpų įrengimo darbus ir ketino tas patalpas nuomoti. Pažymėjo, kad ieškovė visuomet turėjo galimybę patekti į Patalpas, turėjo raktus, Patalpose buvo laikomi ieškovės daiktai, t. y. baldai, ką patvirtina ir pačios ieškovės pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. Todėl nesuprantama, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė ir kaip kliudė ieškovei valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiomis Patalpomis. Be to, apeliantė per vėlai sužinojo apie jos atžvilgiu priimtą teismo sprendimą už akių dėl iškeldinimo, todėl neturėjo galimybės atsikirsti į ieškovės reikalavimus.

4.32.                      Taigi, ieškovei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryžio ir žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo skundžiamu sprendimu priteisti ieškovei nuostolius.

5.       Atsiliepime į atsakovės UAB „SIV Grupė“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ prašo atmesti atsakovės UAB „SIV Grupė“ prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo, atsakovės UAB „SIV Grupė“ apeliacinį skundą atmesti, o 2020 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Ieškovė nesutinka su apeliantės prašymu dėl naujų įrodymų prijungimo. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 15 d. posėdžio metu pasiūlė atsakovei pateikti statybos žurnalus, pagal kuriuos būtų galima patikrinti sunaudotų medžiagų kiekius ir atliktus darbus. Tuo tikslu buvo atidėtas teismo posėdis, o atsakovei protokoline nutartimi nustatytas 30 dienų terminas statybos žurnalui pateikti. Terminui suėjus, statybos darbų žurnalas nebuvo pateiktas, byloje nebuvo gautas atsakovės prašymas pratęsti nustatytą terminą, tačiau dieną prieš paskirtą 2020 m. gruodžio 2 d. teismo posėdį, buvo gautas atsakovės atstovės prašymas atidėti posėdį, motyvuojant tuo, kad dėl COVID-19 paskelbto karantino, saviizoliacijos reikalavimų nepateikė statybos darbų žurnalo. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad terminas dokumentui pateikti baigėsi prieš porą savaičių, atsakovė tuomet prašymo jį pratęsti nepateikė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė nepagrindė, kodėl ji, būdama rangove, turėjusi užtikrinti darbų, medžiagų, panaudotų mechanizmų apskaitą, negalėjo per 30 d. bendrovėje surasti statybos žurnalų, nors iš jų turėjo parengti UAB „SIV grupė“ tiesioginių statybos išlaidų suvestinę lentelę objektui (duomenys neskelbtini), per 2015-2018 m., nes statybos žurnalai yra pradiniai duomenys, kurių pagrindu sudaroma išvestinis – lentelė.

5.2.                      Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad: 1) statybos darbų žurnalai nuo 2015 m. buvo kažkam pateikti saugoti (nors savo išlaidų suvestinėse byloje atsakovė įrodinėjo, kad darbai buvo atliekami ir 2016, 2017 bei 2018 m.); 2) kad „vieni tai kiti asmenys arba sirgo arba buvo saviizoliacijoje“; 3) kad atsakovė po 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdžio, kuriame buvo nustatytas net 30 dienų terminas pateikti statybos darbų žurnalus, būtų kreipusis į tuos nežinomus asmenis, kurie turi tuos statybos žurnalus; 4) kaip konkrečiai paskelbtas karantinas galėjo turėti įtakos rašytinių dokumentų atsiuntimą / pasiėmimą, jeigu jie buvo parengti ir jeigu atsakovė žinojo, kur jie yra. Taigi, ieškovės manymu, dar iki karantino paskelbimo atsakovė turėjo visas realias galimybes pasirūpinti įrodymų išreikalavimu / gavimu, jeigu tokie įrodymai egzistavo (kas, atsižvelgiant į visą atsakovės procesinį elgesį, aprašytas aplinkybes, labai abejotina).

5.3.                      Ieškovė prašė arba atidėti teismo posėdį, arba nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Apeliantė prieštaravo bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka ir pateikė prašymą nagrinėti bylą nei apeliantei, nei jos atstovei nedalyvaujant, ką teismas ir padarė.

5.4.                      Pasisakant dėl naujai pateikiamų rašytinių įrodymų – Statybos darbų žurnalų įrodomosios reikšmės, tai iš prašymo juos prijungti prie bylos net nėra aišku, ką konkrečiai šiais įrodymais atsakovė grindžia, ką jie patvirtina arba kokias ieškovės įrodinėtas aplinkybes / faktus paneigia; kokią įtaką pateikti įrodymai turi galimai neteisingo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimui. Be to, apeliantės teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos nurodomas aplinkybes, todėl nėra aišku, kodėl Statybos darbų žurnalų pateikimo būtinybė iškilo būtent dabar.

Dėl ieškinio senaties termino

5.5.                      Pirma, pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Antra, vertinant atsakovės argumentų šioje dalyje pagrįstumą, svarbu pažymėti, kad ieškovės, kaip pirkėjos, statytojos ir savininkės, teisių pažeidimas buvo susijęs ne vien su faktu, kad Patalpų rekonstrukcija nebuvo užbaigta už sumokėtą sutartą sumą, bet ir su tokio neužbaigimo, neatliktų darbų arba daikto trūkumų verte. Savo teisių pažeidimo mastą ieškovė galėjo sužinoti tik realiai patekusi į Patalpas ir jas apžiūrėjusi; kaip ir visomis savo, kaip savininkės teisėmis į Patalpas, ieškovė galėjo realiai patekti tik tada, kai jas atlaisvino atsakovė. Iki tol toks patekimas buvo iš esmės apsunkintas ir neįmanomas, kadangi visomis Patalpomis pagal Sutartį naudojosi atsakovė.

5.6.                      Pirmosios instancijos teismas, ieškovės nuomone, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5396-905/2019, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2019 m. liepos 4 d. priėmus nutartį, atsakovas buvo iškeldintas iš daikte esančių patalpų. Taigi tik nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo įsiteisėjimo momento ieškovė galėjo apskaičiuoti bei įvertinti, koks yra nuostolių dydis, tame tarpe dėl parduoto daikto trūkumų, ir reikšti konkretų reikalavimą atsakovei juos atlyginti. Atsakovės teiginiai apie tai, kad ieškovė bet kada galėjo patekti į Patalpas, nėra pagrįsti. Patalpomis visą tą laikotarpį iki pat iškeldinimo naudojosi atsakovė, jas buvo užėmusi, buvo įsirengusi ofisą, o jos artimieji giminaičiai net gi gyveno dalyje butų. Be to, tame pačiame sprendime už akių jau yra konstatuoti prejudiciniai faktai.

5.7.                      Priešingai, nei teigia atsakovė, Patalpų kaina, jos dalis, skirta rekonstrukcijos darbų užbaigimui, buvo sumokėta 2016 m. vasario mėn., t. y. ne 2015 m. pabaigoje, pagal 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą. Kainą ieškovė sumokėjo avansu, gavusi atsakovės prašymą, ir pasitikėdama pažadais, kad atliktų darbų aktai bus pateikti. Toks kainos avansu sumokėjimas nereiškia, kad darbus ieškovė faktiškai priėmė, kadangi jie nebuvo užbaigti, rekonstrukcija nebuvo baigta dar ir atsakovės iškeldinimo metu, šios bylos iškėlimo metu. Kainos sumokėjimas avansu nereiškė atsakovės pareigos (įtvirtintos tiek įstatyme, tiek ir Sutartyje) tinkamai perduoti atliktą darbų rezultatą, parengti atliktų darbų aktus pasibaigimą. Taigi atsakovei nepateikus atliktų darbų aktų, ieškovei neturint galimybės patekti į patalpas, atsakovei jų neatlaisvinant, ieškovė neturėjo galimybių nustatyti savo pažeistų teisių masto.

5.8.                      Ieškovės manymu, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas, būtų pagrindas pripažinti, jog dėl svarbių priežasčių jis turėtų būti atnaujintas.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

5.9.                      Sutarties aiškinimas, kaip turinčios paskolos požymių, nekeičia atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Šalys sutarė dėl to, kad visų pirma Sutartis buvo pirkimo – pardavimo sutartis su atpirkimo teise, todėl net gi vien šių teisinių santykių kontekste buvo galima aiškintis ir vertinti atsakovės sutartinės atsakomybės sąlygas. Net jeigu ir taip būtų, jeigu teismas taip kvalifikuotų ginčo teisinius santykius, kaip juos aiškina atsakovė, tai nepaneigtų fakto, kad sutartį atsakovė pažeidė – atpirkimo teisės neįgyvendino, neužbaigė patalpų rekonstrukcijos darbų už sutartą ir sumokėtą kainą. Jeigu ir pripažintume, kad sutartimi su atpirkimo teise atsakovei buvo suteikta paskola (ką ieškovė kategoriškai neigia), tai buvo tikslinė paskola, kuri, kaip akivaizdu iš byloje esančių įrodymų visumos, nebuvo panaudota pagal paskirtį (galutiniam rekonstrukcijos užbaigimui).

5.10.                      Pažymėjo, kad atsakovė rekonstrukcijos darbus pradėjo kaip pastato savininkė, būdama statytoja. Jai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. SĮ 35 straipsnio 4 dalis numato, kad kai nebaigtas statyti statinys perleidžiamas kitam asmeniui, šį statinį įsigijęs asmuo turi teisę vykdyti statinio projekte, pagal kurį buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, numatytus statybos darbus po to, kai Aplinkos ministerijos nustatyta supaprastinta statybą leidžiančio dokumento išdavimo tvarka savo vardu gauna statybą leidžiantį dokumentą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad nebuvo įgyvendinta minėta SĮ norma, neleidžia paneigti tarp šalių susiklosčiusių rangos teisinių santykių. Byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl statybos darbų vykdymo teisėtumo, kitų SĮ normų pažeidimų.

5.11.                      Šiuo atveju Pirkimo – pardavimo sutartyje nėra jokių sąlygų dėl paskolos užtikrinimo, jokių su tuo susijusių susitarimų. Atsakovės samprotavimai apie tai, kad daikto kaina buvo atitinkama paskola atsakovei, visiškai nepagrįsti ir nepateikta jokių tokius susitarimus patvirtinančių įrodymų. Šalių valia, susitarimai aiškiai užfiksuoti 2015 m. vasario 6 d. sutarties nuostatose, nėra jokių užslėptų ar neaiškių sąlygų. Be to, 2015 m. vasario 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis su atpirkimo teise patvirtinta notaro, kuris yra įgaliotas valstybės pareigūnas. Ši Sutartis ir joje užfiksuota šalių valia turi oficialaus rašytinio įrodymo galią.

5.12.                      Nė vienas byloje esantis įrodymas (išskyrus tik subjektyvius atsakovės paaiškinimus ir interpretacijas), ieškovės vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti paskolos užtikrinimo teisinius santykius.

Dėl faktinio ir teisinio ieškinio pagrindo

5.13.                      Apeliantės teigimu, teismas pažeidė dispozityvumo principą, ieškovei reikalaujant priteisti nuostolius, pripažinus, kad toks reikalavimas tolygus reikalavimui sumažinti daikto kainą dėl daikto kokybės trūkumų, sprendė ginčą vadovaudamasis šiuo institutu. Tokiu būdu, atsakovės nuomone, teismas už ieškovę suformulavo faktinį ieškinio pagrindą ir reikalavimą, ko teismas neturėjo teisės daryti. Ieškovė su tokiais apeliantės argumentais nesutiko.

5.14.                      Nagrinėjamu atveju, ieškovė nurodė faktinį savo reikalavimų pagrindą, aplinkybes, susijusias su tuo, kad atsakovė neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius, prašydama teismo juos priteisti iš atsakovės.

5.15.                      Šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai: pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise ir rangos teisiniai santykiai. Ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius buvo kildinamas iš tokių mišrių teisinių santykių, kuriems galėjo ir turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios tiek pirkimą – pardavimą, tiek ir rangos teisinius santykius. Teismas, motyvuodamas savo sprendimą, nekeitė nei faktinio pagrindo, nei ieškinio dalyko, kadangi rezoliucine dalimi iš dalies tenkino reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (nenusprendė sumažinti daikto kainos). Teismas tik pasisakė, kad reikalavimas atlyginti nuostolius savo esme atitinka reikalavimą sumažinti daikto kainą. Tokia išvada šioje byloje padaryta teisingai ir dėl to, kad šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai.

5.16.                      Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad visa kaina pagal Sutartį atsakovei buvo sumokėta, o atsakovei dalies sumokėtos kainos nepanaudojus pagal paskirtį, t. y. daikto rekonstrukcijos darbams užbaigti, ieškovei negavus galutinio žadėto rezultato, neatliktų darbų vertės suma laikytina nuostoliais, ir pagrįstai priteista kaip nuostoliai. Be to, Sutarties 7.3 p. numatyta teisė reikalauti atlyginti nuostolius, jei paaiškėja, kad šalies patvirtinimai ir garantijos, įsipareigojimai numatyti sutartyje, neatitinka tikrovės.

5.17.                      Atsakovė skunde ne visai tiksliai ginčo dalyką apibrėžia nurodydama, kad ginčo dalykas – ar pardavimo kainos dalis 204 318,77 Eur buvo panaudota rekonstrukcijos darbams. Ieškiniu buvo keliamas klausimas dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir dėl to taikytinos sutartinės atsakomybės. Byloje buvo siekiama nustatyti, ar atsakovė tinkamai ir galutinai įvykdė 2015 m. vasario 6 d. Sutartimi ir papildomais susitarimais prisiimtus įsipareigojimus. Su tuo buvo susijęs atsakymas į klausimą, ar atsakovei ieškovės sumokėta kainos dalis 204 317,77 Eur ir pagal 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą sumokėti 55 831,06 Eur buvo panaudoti Patalpų rekonstrukcijos užbaigimui (o ne rekonstrukcijai bendrąja to žodžio prasme). Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog Patalpų rekonstrukcija nebuvo baigta už sutartą ir sumokėtą sumą nebuvo. Atsakovė byloje nebuvo pareiškusi jokių priešpriešinių reikalavimų.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų pagrindžiančių investuotas lėšas vertinimo

5.18.                      Atsakovė klaidina teismą nurodydama, kad ieškovė teigia (arba, kad byloje buvo nustatinėjama), jog atsakovė atliko šiuos neteisėtus veiksmus – tiesiog nepanaudojo dalies Patalpų / Daikto pirkimo kainos skirtos rekonstrukcijos darbams finansuoti. Tai nėra tikslu, kadangi ieškovė įrodinėjo ir įrodė, kad už sutartą ir sumokėtą kainą atsakovė Patalpų rekonstrukcijos darbų neužbaigė, t. y. nepasiekė sutarto rezultato už sutartą kainą.

5.19.                      Ieškovė įrodinėjo patirtus nuostolius, remiantis sutartinių pareigų pažeidimu. Ieškovė rekonstrukcijos darbams pagal Sutartį pervedė 204 318,77 Eur daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą. Ieškovė, vykdydama Papildomo susitarimo 2 punktą, atliko šiuos mokėjimus tiesiogiai tiekėjams: UAB „Apsaugos sistemos“ 2015 m. spalio 14 d. sumokėta 8 469,86 Eur, UAB „GS Keramika“ sumokėta 45 064,03 Eur suma; UAB „Kaita ir Ko“ 2015 m. lapkričio 2 d. sumokėta 2 297,17 Eur suma; viso pagal susitarimą papildomai darbų užbaigimui ieškovė sumokėjo 55 831,06 Eur sumą. Šios aplinkybės, pagrįstos rašytiniais įrodymai, patvirtina ieškovės išlaidas. Į bylą pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai su nuotraukomis patvirtina, kad tam tikros patalpos liko visiškai neįrengtos (grindyse matosi kanalizacijos šachtos, sienos be apdailos, sienoje iškirstos angos, kurios paliktos kaip iškirstos ir pan.). Vadinasi, ieškovė pateikė turimus duomenis, kad pagal Sutarties objektą ir vėlesnius susitarimus, rezultatas dėl rekonstrukcijos darbų užbaigimo nepasiektas.

5.20.                      Teismas, ieškovės vertinimu, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Ieškovė įrodinėjo ir įrodė, kad atsakovė neįvykdė Sutartimi ir Papildomais susitarimais prisiimtų įsipareigojimų; atsakovė privalėjo įrodyti, kad visus įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir iš esmės, tačiau to nepadarė (pati pripažino, kad Patalpų rekonstrukcijos neužbaigė).

5.21.                      Pagal Sutarties ir Papildomo susitarimo nuostatas viso galutinei rekonstrukcijai, jos užbaigimui turėjo pakakti ir buvo sumokėta 260 149,83 Eur suma, po ko ieškovė turėjo gauti ir valdyti pilnai baigtas rekonstruotas Patalpas, kurias atsakovė buvo įsipareigojusi atpirki už 1 157 051,71 Eur (2016 m. birželio 8 d. Papildomas susitarimas). Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus ir patvirtinimus, bei atpirkusi Daiktą už sutartą kainą, tai ieškovė būtų iš šio sandorio gavusi ne mažesnę kaip 521 980,61 Eur dydžio naudą. Tačiau dėl atsakovės Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų / patvirtinimų pažeidimų, ieškovei liko nebaigtos rekonstruoti Patalpos, kurių nebaigtos rekonstrukcijos darbų vertė ne mažesnė kaip 139 516,78 Eur, ir dar per Patalpų užėmimo laikotarpį ieškovė negavo planuotų pajamų.

5.22.                      Pažymėjo, kad atsakovė būtent dėl to ir sudarė Sutartį ir perleido patalpas su atpirkimo teise, kad neturėjo finansinių galimybių nei tęsti patalpų rekonstrukcijos, nei jos užbaigti, nei atsiskaityti su savo kreditoriais. Todėl atsakovės bandymas įrodyti, kad ji investavo savo asmenines lėšas, yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas, net nelogiškas. Atsakovei pačiai pripažinus, kad Patalpų rekonstrukcija galutinai už Sutartyje ir papildomose susitarimuose sutartą ir sumokėtą kainą nebuvo užbaigta, nepateikus įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl papildomo finansavimo rekonstrukcijos užbaigimui poreikio, tokių išlaidų dydžio, atsakovei nereiškiant jokių su tuo susijusių priešpriešinių reikalavimų, jos pateikti įrodymai, ieškovės nuomone, net neturi teisinės reikšmės, vertinant ieškovės pareikštus reikalavimus. Tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino atsakovės poziciją dėl jos investuotų lėšų, dėl to detaliai pasisakydamas ginčijamo sprendimo 31 – 74 p. Ieškovės vertinimu, teismo argumentai dėl atsakovės pateiktų išlaidas ginčo objekte patvirtinančių įrodymų, yra labai detalūs, išsamūs ir teisingi, todėl ieškovė su jais iš esmės sutinka.

5.23.                      Atsakovės neteisėtas veikimas pasireiškia kaip Sutarties ir papildomų susitarimų pažeidimas. Atsakovės neteisėti veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu; byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad atsakovė sutartu laiku (ar vėliau) būtų pilnai atlikusi patalpų rekonstrukciją, jas visiškai įrengusi, kaip buvo sutarta ir perdavusi ieškovei: tai patvirtina faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai; ieškovės statybų specialistų surašytas neatliktų ar netinkamai atliktų darbų aktas ir nuotraukos. Ieškovės nuomone, tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. jeigu atsakovė būtų tinkamai, laiku ir kaip sutarta įvykdžiusi Sutartį, ieškovė nebūtų patyrusi jokių nuostolių.

Dėl nuostolių dydžio ir fakto

5.24.                      Kad patalpų rekonstrukcija nebaigta ir kokia apimtimi ji nebaigta patvirtina ne tik antstolių faktinių aplinkybių protokolai, bet ir ieškovės kvalifikuotų darbuotojų specialistų surašytas aktas: 2019 m. rugpjūčio 23 d. Aktas (Aprašymas). Šis rašytinis ir vaizdinis įrodymas patvirtina ieškovės įrodinėjamas aplinkybes apie tai, kokių darbų ir kokia apimtini atsakovė neužbaigė. Atsakovė, bandydama paneigti šį įrodymą, nurodė tik tai, kad jis sudarytas ieškovės darbuotojų, tarp kurių ir ieškovės vadovo J. T. sūnus D. T., todėl, anot atsakovės, juo vadovautis nėra jokio pagrindo. Tokie argumentai, ieškovės nuomone, nėra pakankami tam, kad teismas šį rašytinį įrodymą ir jame užfiksuotą informaciją, skaičiavimus vertintų kritiškai ir jais nesivadovautų.

5.25.                      Dėl apeliacinio skundo 68 p. dėstomų argumentų, pažymėtina, kad 2015 m. spalio 1 d. šalys pasirašė Papildomą susitarimą prie 2015 m. vasario 6 d. Sutarties. Šiuo papildomu susitarimu ieškovė (pirkėja) įsipareigojo investuoti papildomą iki 70 000 Eur sumą, kuri bus skiriama reikalingoms medžiagoms, būtinoms parengti objektą realizavimui, galutinai užbaigti darbus. Papildomu susitarimu pardavėja – atsakovė patvirtino, kad papildoma ieškovo investicija bus naudojama galutiniam darbų užbaigimui. Ieškovė, vykdydama minėtą susitarimą, atliko mokėjimus tiesiogiai tiekėjams už medžiagas, įrengimus, iš viso 55 831,06 Eur sumą. Pagal minėtą susitarimą reikėjo investuoti ne     70 000 Eur, o iki 70 000 Eur sumos, ką ieškovė ir atliko, sumokėdama tiesiogiai medžiagų tiekėjams. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dalis pinigų (45 064,03 Eur) ieškovės buvo sumokėta su atsakove susijusiai kitai įmonei UAB „GS Keramika“, kurios akcininkė yra būtent atsakovė, o vadovas A. V. (atsakovės vadovo) sūnus L. V. (sutarčių vykdymo metu vadovu buvo A. V.). Minėti pavedimai buvo atlikti iš karto po susitarimo pasirašymo, atsakovės prašymu.

Dėl negautų pajamų

5.26.                      Po to, kai pasibaigė atsakovės atpirkimo teisės terminas, pasibaigė ir jos teisė naudotis patalpomis, taigi ieškovė įgijo teisę ir turėjo turėti galimybes savo turtu laisvai ir nevaržomai disponuoti taip, kaip nori, ne tik kaip buvo nurodyta Sutarties Papildomo susitarimo Nr. 2 nuostatose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo susitarimu šalys buvo susitarusios dėl realizavimo, jei bus įvykdytos visos kitos Sutarties ir Papildomo susitarimų sąlygos. Tačiau atsakovei pažeidus sutartinius įsipareigojimus, ieškovė liko patalpų savininke, su visomis nuosavybės teisę sudarančiomis teisėmis. Ir nepriklausomai nuo to, ar ieškovė būtų siekusi pasinaudoti turto realizavimo teise, ar nuomos teise, ji būtų gavusi pajamas, kurių negavusi patyrė nuostolį. Pajamų iš Patalpų ieškovė negavo ir negalėjo gauti tuo laikotarpiu, kai jas buvo užėmusi atsakovė. Atsižvelgiant į viešai prieinamą ir byloje pateiktą informaciją, ieškovė verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, buvo (ir yra) pagrindas išvadai, kad ginčo patalpas ieškovė galėjo ir turėjo pagrįstą lūkestį nuomoti. Byloje pateikti kvalifikuoto turto vertintojo OBERHAUS skaičiavimai, kokias pajamas, atskaičius mokesčius, ieškovė galėjo gauti per vienerius metus. Teismas, priimdamas sprendimą šioje dalyje, ieškovės nuomone, labai detaliai ir argumentuotai ištyrė bei įvertino įrodymus, vertinimo aktą ir atsakovės atsikirtimus. Nors šioje dalyje teismas tik iš dalies tenkino reikalavimus, tačiau ieškovė, susipažinusi ir įvertinusi teismo motyvus, nemato pagrindo jų kvestionuoti.

5.27.                      Svarbu tai, kad ieškovės reikalaujamas priteisti nuostolių dydis net gi nesiekė ir neviršijo to, ko galėtų ieškovė reikalauti pagal Sutartį, net neįrodinėdama. Pagal Sutarties 6.11.3 punktą, šalys buvo sutarusios, kad jeigu atsakovė pažeis ir laiku neįgyvendins atpirkimo teisės, jeigu dels tai įgyvendinti, tai atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovui 27 514,90 Eur dydžio baudą už kiekvieną pradelstą mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarto dydžio bauda per vienerius metus sudaro net 330 178,80 Eur sumą, kurios ieškovė, pasirinkusi tokį teisių gynimo būdą, net neturėtų įrodinėti. Tačiau ieškovė, veikdama sąžiningai, nesiekdama nei papildomai pasipelnyti ar praturėti atsakovės sąskaita (kaip bandoma teigti), pasirinko kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą – įrodyti patirtų nuostolių dydį ir jis yra ženkliai mažesnis, nei pagal Sutartį sutarta bauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

7.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

8.       Byloje nustatyta, kad UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ ir UAB „SIV grupė“ 2015 m. vasario 6 d. sudarė Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė UAB „SIV grupė“ perleido ieškovei UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ nuosavybėn 459,84 kv. m ploto patalpas (toliau tekste naudojama ir daikto sąvoka, apibrėžiant perleistus nekilnojamuosius daiktus, remiantis Sutartyje nurodyta terminologija), esančias (duomenys neskelbtini), tai yra: (1) negyvenamąją patalpą – administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 309,35 kv. m; (2) negyvenamąją patalpą – rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 64,74 kv. m; (3) negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 85,75 kv. m.

9.       Daiktas buvo perleistas su atpirkimo teise (Sutarties 2.8 punktas). Žemės sklypas, ant kurio yra daiktas, pardavėjui priklausė nuomos teisiniais pagrindais, todėl numatyta, kad pirkėjas pasibaigus atpirkimo teisei kreipiasi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl esamos nuomos sutarties pakeitimo (Sutarties 3.4 punktas).

10.       Daiktas buvo perleistas už 579 240,04 Eur sumą (Sutarties 4.1 punktas), ir šalys numatė, kad daikto kaina bus sumokėta tokia tvarka: 1) 47 494,26 Eur suma avansu, todėl ši suma iki šios Sutarties pasirašymo buvo pervesta į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą, siekiant užtikrinti viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ reikalavimą; 2) 327 427,01 Eur suma sumokėta į antstolės Nemiros Šiugždaitės depozitinę sąskaitą, turint tikslą – apmokėti pardavėjo UAB „SIV grupė“ įsiskolinimą O. D.; 3) 204 318,77 Eur skiriama daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą; 4) 35 623,26 Eur pervedama tikslu įsigyti medžiagas ir gaminius daikto įrengimo darbams atlikti.

11.       Pagal Sutarties 5.1.3 punktą buvo sutarta, kad patalpų kainos dalis – 204 318,77 Eur yra pakankama sąmatoje nurodytiems darbams atlikti ir po jų atlikimo daikto įrengimo darbai bus baigti. Tačiau atsakovės iniciatyva 2015 m. spalio 1 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas, kadangi ji nurodė, kad darbų užbaigimui reikalinga papildoma apie 60 000 – 70 000 Eur suma.

12.       Pagal 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą ieškovė (pirkėjas) įsipareigojo investuoti papildomą iki 70 000 Eur sumą, kuri turėjo būti skiriama reikalingoms medžiagoms, būtinoms parengti objektą realizavimui, galutinai užbaigti darbus. Papildomu susitarimu pardavėjas – atsakovė patvirtino, kad papildoma ieškovės investicija bus naudojama galutiniam darbų užbaigimui iki 2015 m. gruodžio 1 d. (Papildomo susitarimo 2 punktas).

13.       Sutarties 5.1.3.3 punkte buvo nurodyta, kad jeigu „Daikto įrengimo darbams bus reikalingos papildomos lėšos pagal Priedą Nr. 1, tai tokias lėšas skiria Pardavėjas“, tačiau faktiškai pagal atskirą raštišką susitarimą papildomą finansavimą skyrė pirkėjas. Ieškovė tiesiogiai medžiagų, darbų tiekėjams (tretiesiems asmenims) pervedė 55 831,06 Eur sumą.  

14.       Taip pat šalys 2016 m. vasario 4 d. sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 bei 2016 m. birželio 8 d. Papildomą susitarimą Nr. 3. Atsakovė pagal šį susitarimą įsipareigojo daiktą atpirkti už               1 157 051,71 Eur iki 2016 m. rugsėjo 1 d. (Papildomas susitarimas Nr. 2, 1 punktas). Taigi, jei atsakovė būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus ir patvirtinimus, bei atpirkusi daiktą už sutartą kainą, tai ieškovė būtų iš šio sandorio gavusi 521 980,61 Eur dydžio naudą.

15.       Byloje nustatyta, kad pagal Sutarties ir Papildomo susitarimo nuostatas viso galutinei rekonstrukcijai, jos užbaigimui ieškovės buvo sumokėta 260 149,83 Eur suma.

16.       Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – neužbaigtų rekonstrukcijos darbų faktas ir apimtis bei tuo padarytos žalos atlyginimo ieškovei faktas bei dydis. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovė neužbaigė daikto rekonstrukcijos darbų sutartais terminais ir už sutartą kainą; ir tai patvirtina 2017 m. lapkričio 27 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su nuotraukomis, taip pat 2019 m. balandžio 25 d. antstolio fiksuota video medžiaga, 2019 m. rugpjūčio 6 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, neatliktų ar netinkamai atliktų darbų aprašymas (aktas), Neatliktų ar blogai atliktų darbų vertės sąmata.

17.       Atsakovė įrodinėja, kad ieškovė iš pardavimo sandorio nepatyrė jokių nuostolių, o neteisėtai ir nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita ir gavo nepagrįstai didelį pelną, bet ne nuostolius. Ieškovės nuosavybėje liko 1 220 000 Eur vertės turtas, kai ji sumokėjo 635 071,06 Eur                (579 240 Eur dydžio pardavimo kaina + 55 831,06 Eur tretiesiems asmenims už patalpų įrengimą).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Apeliantė UAB „SIV Grupė“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos naujus įrodymus – Statybos darbų žurnalus Nr. 4-7 (dėl statybos darbų (duomenys neskelbtini)). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą pakartotinai nustatyti terminą statybos žurnalams pateikti, o savo sprendime netinkamai pritaikęs „omnia praesumuntur contra spoliatorem“ (šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs), nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė atsisakė pateikti reikalaujamus įrodymus. Nagrinėjamo ginčo atveju akivaizdu, kad Statybos darbų žurnalai yra svarbus įrodymas, svarbiu jį laikė ir pats pirmosios instancijos teismas. Teismas iš esmės patenkino ieškovės ieškinį dėl to, kad byloje nėra Statybos darbų žurnalų, pagal kuriuos galima spręsti, kad atsakovė panaudojo rekonstrukcijos darbams ieškovės sumokėtą Patalpų pardavimo kainos dalį. Neįvertinus byloje pateiktų statybos darbų žurnalų, vertintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paremtas vien tik tikėtinomis išvadomis, o ne rašytiniais įrodymais.

19.       2021 m. lapkričio 5 d. apeliantė pateikė prašymą prijungti prie bylos įrodymą – eksperto T. M. 2021 m. lapkričio 3 d. gyv. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaitą Nr. 210720. Paaiškino, kad eksperto vertinimas atliktas susiejus statybos darbų žurnaluose esančius įrašus su byloje esančiais išlaidas patvirtinančiais buhalteriais dokumentais (kurie patvirtina kokios medžiagos buvo pirktos) ir paskaičiavo kainą pagal „Sistela“ duomenis, kurie yra šiek tiek mažesni nei rinkos kainos rodikliai, nes rinkos kainas diktuoja rekonstrukcijos objekto darbų individualūs požymiai. Naujo įrodymo pateikimo poreikis atsirado po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Įvertinusi sprendime pateiktus argumentus, apeliantė mano, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant procesinės teisės normas ir dėl pažeidimų buvo užkirstas kelias į bylą pateikti įrodymus, todėl byla buvo neteisingai išspręsta.

20.       Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas įstatymo leidėjo yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

21.       Visgi, kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi analizuoti, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, taip pat turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 36 punktas).

22.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad pirmos instancijos teismas 2020 m. spalio 15 d. posėdžio metu pasiūlė atsakovei pateikti statybos žurnalus, pagal kuriuos būtų galima patikrinti sunaudotų medžiagų kiekius ir atliktus darbus, nepriklausimai nuo to, jog ieškovė su tokiu atsakovės prašymu nesutiko, motyvuodama tuo, jog bus užvilkintas bylos nagrinėjimas. Teismo posėdis buvo atidėtas, o atsakovei nustatytas 30 dienų terminas statybos žurnalams pateikti. Per teismo nustatytą terminą, statybos žurnalai į bylą nebuvo pateikti. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė ar jos atstovė būtų pateikusi pirmosios instancijos teismui prašymą pratęsti terminą įrodymų pateikimui. Nors prašyme dėl teismo posėdžio atidėjimo apeliantė ir nurodė, kad statybos žurnalų negavo iš atsakingų asmenų, ji nepateikė į bylą jokių duomenų apie tuos asmenis, apie tai kodėl iš jų negavo statybos žurnalų ir kad pastarieji apskritai buvo perduoti kažkam saugoti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad atsakovė nepagrindė, kodėl ji, būdama rangovu, turėjusiu užtikrinti darbų, medžiagų, panaudotų mechanizmų apskaitą, negalėjo per    30 d. bendrovėje surasti statybos žurnalų, nors iš jų turėjo parengti UAB „SIV grupė“ tiesioginių statybos išlaidų suvestinę lentelę objektui (duomenys neskelbtini), per 2015-2018 m., nes statybos žurnalai yra pradiniai duomenys, kurių pagrindu sudaroma išvestinis – lentelė.

23.       Pažymėtina ir tai, kad prieš pat 2020 m. gruodžio 2 d. teismo posėdį, savo poziciją dėl statybos darbų žurnalo atsakovė išreiškė tik baigiamojoje kalboje, kurioje nurodyta, jog statybos žurnalai yra tik papildomas įrodymas, kadangi, atsakovės manymu, byloje yra pakankamai įrodymų patvirtinančių jos argumentus. Taigi, darytina išvada, kad atsakovės pozicija byloje nėra nuosekli. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė kaip situacija, susijusi su COVID-19 plitimu, galėjo turėti įtakos jos pareigai vykdyti pirmosios instancijos teismo įpareigojimą pateiktį į bylą įrodymus – konkrečiai statybos žurnalus. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė statybos žurnalus pateikti atsisakė ir tai patvirtina atsakovės į bylą pateikta baigiamoji kalbą, kurioje yra aiškiai akcentuojama atsakovės pozicija, jog statybos žurnalai byloje nėra reikalingi. Be to, atsižvelgiant į ginčo laikotarpį, teisėjų kolegija sprendžia, kad dar iki karantino paskelbimo atsakovė turėjo realias galimybes pasirūpinti įrodymais, reikalingais, jos dėstomoms aplinkybėms byloje pagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovei nepalankų teismo sprendimą, suformavęs vidinį įsitikinimą iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nėra pagrindas spręsti, jog apeliantė pagrindė naujų įrodymų pateikimo būtinybę.

24.       Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės į bylą pateiktus statybos žurnalus, atsakovei nepagrindus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jos teikiamus į bylą įrodymus priimti arba jų pateikimo galybė iškilo vėliau.

25.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, todėl teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti ir eksperto T. M. 2021 m. lapkričio 3 d. gyv. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos skaičiuojamosios statybos kainos nustatymo ataskaitą Nr. 210720. Pažymėtina, kad atsakovės pateikta ataskaita yra sudaryta pagal atsakovės statybos žurnalus ir kitus pateiktus dokumentus apimančius 2006 – 2015 metus. Kadangi atsakovė turėjo procesinę pareigą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikti į bylą visus įrodymus, pagrindžiančius jos atsikirtimo argumentus, vertintina, kad tyrimas atliktas nesavalaikiai, galėjo būti užsakytas ir atliktas anksčiau, jei atsakovė manė, kad pateikta ataskaita gali turėti įtakos ginčo išsprendimo galutiniam rezultatui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

26.       Apeliantė pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Savo prašymą apeliantė argumentuoja tuo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, jog priėmus naujus įrodymus jis pats galėtų ištaisyti padarytus pirmosios instancijos teismo pažeidimus ir išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, manytina, kad turėtų būti organizuojamas žodinis bylos nagrinėjimas, jog ginčo šalys galėtų teikti paaiškinimus dėl naujai pateiktų įrodymų ir dėl tos bylos nagrinėjimo dalies kuri susijusi su naujai pateiktais įrodymais.

27.       Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, išdėstytą CPK 321 straipsnio           1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

28.       Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra tokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovės apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio apeliacinio proceso tvarka. Atsakovė į bylą teikė didelės apimties procesinius dokumentus, kuriuose išsamiai ir aiškiai išdėstė savo poziciją dėl jai reiškiamų reikalavimų, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, apeliaciniame skunde kitokių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodyta, teisėjų kolegija apeliantės teikiamų į bylą rašytinių įrodymų nepriėmė. Pažymėtina ir tai, kad apeliantei buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją, ji buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl proceso įstatymo normų pažeidimo

29.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmiausia nurodė, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas reglamentuojančias teismo posėdžio atidėjimą, teismo proceso žodiškumą, kadangi neatidėjo 2020 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio esant abiejų šalių prašymui (dėl ligos, saviizoliacijos, paskelbto karantino), ir žinant, kad šalys neabejotinai negalės dalyvauti žodiniame teismo posėdyje, išnagrinėjo bylą žodiniame teismo posėdyje šalims nedalyvaujant.

30.       Iš LITEKO duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad 2020 m. spalio 15 d. posėdžio metu pasiūlė atsakovei pateikti statybos žurnalus, pagal kuriuos būtų galima patikrinti sunaudotų medžiagų kiekius ir atliktus darbus ir teismo posėdis buvo atidėtas, o atsakovei nustatytas 30 dienų terminas statybos žurnalams pateikti. 2020 m. gruodžio 1 d. byloje gautas atsakovės atstovės prašymas atidėti teismo posėdį dėl paskelbto karantino ir atsakovės atstovo noro asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje. Tą pačią dieną byloje gautas ir kitas atsakovės atstovės pareiškimas, kuriame yra nurodyta, kad UAB „SIV Grupė“ nesutinka su bylos nagrinėjimu rašytinio proceso tvarka bei neturi galimybės ir nepageidauja bylos nagrinėti nuotoliniu būdu 2020 m. gruodžio   2 d. teismo posėdyje. Teisėjos rezoliucija atsakovės prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo buvo atmestas. Į bylą buvo pateiktos abiejų šalių baigiamosios kalbos.

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdyje byla buvo faktiškai išnagrinėta iš esmės, o posėdis 2020 m. gruodžio 2 d. buvo atidėtas turint tikslą suteikti atsakovei galimybę pateikti į bylą papildomus rašytinius įrodymus, atsakovei šia teise nepasinaudojus ir nurodžius, kad statybos žurnalai byloje nėra reikalingi, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso įstatymo normų šioje dalyje ir niekaip neapribojo apeliantės procesinių teisių. Per teismo nustatytą terminą nepateikus rašytinių įrodymų, nepaprašius teismo termino pratęsti ir nenurodžius jokių svarbių įrodymų nepateikimo priežasčių, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo teismo posėdžio atidėti ir vilkinti bylos nagrinėjimą.

32.       Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias rungimosi principą, įrodinėjimo pareigą, įrodymų vertinimą ir teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, taip pat sprendimo turinį reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus (2014 m. liepos 15 d. turto vertinimo ataskaitos, 2015 m. lapkričio 13 d. konsultacijos duomenų, 2019 m. liepos 16 d. rašto antstoliui ir 2019 m. balandžio 30 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo), o savo išvadas grindė išskirtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, kurie neturi didesnės įrodomosios galios nei atsakovės pateikti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai.

33.       Kadangi apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

34.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

35.       Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016   17 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktas; kt.).

36.       Nagrinėjamu atveju ieškovei teko procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė netinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakovei – pateikti tai paneigiančius įrodymus. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisti 175 823,82 Eur nuostolių, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška, todėl, nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės nuostatas, vien kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

Dėl ieškinio senaties

37.       Apeliantės teigimu, jei kildintume nuostolius iš neatliktų darbų, šiuos reikalavimus ieškovė galėjo ir turėjo pareikšti iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (o ieškinys pareikštas tik 2019 m. lapkričio    12 d.), dėl ko UAB „SIV Grupė“ prašo taikyti senatį ieškovės reikalavimams, kurie pagal ieškovės teikiamą argumentaciją savo esme yra ne nuostolių reikalavimas, o reikalavimai, pretenzijos grąžinti pinigines lėšas už neatlikus darbus, t. y. reikalavimams dėl darbų kiekybinio trūkumo. Pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas vėliausiai nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., kadangi pagal Pardavimo sutartį tai buvo galutinis terminas, iki kada turėjo būti įgyvendinta atpirkimo teisė ir užbaigta rekonstrukcija, o tada ieškovė neabejotinai sužinojo ir apie jos galimai patirtą nuostolį.

38.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties. Įstatymo leidėjas, specialiosiose teisės normose reglamentuodamas rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbą, numatė tris užsakovo pažeistų teisių gynimo būdus, kuriais užsakovas gali pasinaudoti, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.665 straipsnio 1 dalis). Ieškovas savo pasirinkimu gali reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai).

39.       CK 6.667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad visais trimis aukščiau paminėtais CK 6.665 straipsnio 1 dalies   1-3 punktuose įtvirtintais pažeistų teisių gynimo būdais užsakovas gali naudotis tik tuomet, kai paaiškėja rangos darbų trūkumai, visiems šiems reikalavimams yra taikomas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

40.       Iš byloje esančių duomenų ir šalių baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė ieškovei darbų perdavimo aktų nerengė ir neteikė, nors turėjo pareigą tokius aktus teikti ieškovei vieną kartą per mėnesį. Tokiu būdu būtent atsakovė pažeidė savo pareigas, nustatytas Sutarties 5.1.3.2 punkte, nepaisant to, kad ieškovė apžiūrėdavo darbus vietoje. 2017 m. lapkričio 23 d. apžiūrėjus patalpas, apskaičiuoti visų nuostolių ir perimti patalpas ieškovė neturėjo galimybės, nes atsakovė jų neatlaisvino, dėl ko buvo kreiptasi į teismą ir priimtas sprendimas už akių dėl atsakovo iškeldinimo. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2017 m. lapkričio 27 d. protokolas patvirtina, kad tai dienai patalpų rekonstrukcija nebuvo užbaigta, patalpos buvo užimtos, jose laikomi įvairūs atsakovei priklausantys daiktai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5396-905/2019, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2019 m. liepos 4 d. priėmus nutartį, atsakovė buvo iškeldinta iš esančių patalpų. Vadinasi, tik nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo įsiteisėjimo momento, ieškovė galėjo apskaičiuoti bei įvertinti, koks yra nuostolių dydis, tame tarpe dėl parduoto daikto trūkumų, ir reikšti reikalavimą atsakovei juos atlyginti.

41.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamo teismo sprendimo argumentais, apeliantės skundo ir atsiliepimo į jį argumentais dalyje dėl ieškinio senaties, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat atsižvelgdama į galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovės nuostolius.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

42.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje nurodė, kad ieškovė byloje įrodinėjo, jog šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai, t. y. pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ir rangos teisiniai santykiai. Apeliantės manymu, toks teisinis vertinimas yra ydingas, kadangi pardavimo sutarties šalis siejo pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartis, kuri turi paskolos / finansavimo ir jos užtikrinimo grąžinimo teisinių santykių požymių, bet ne rangos teisinių santykių požymių. Anot apeliantės Sutarties esmė leidžia teigti, kad Patalpų kaina tai yra atitinkama paskola atsakovei, iš kurios ji sumoka savo kreditoriams ir kita pardavimo kainos dalimi finansuoja Patalpų įrengimą, tokiu būdu padidinant Patalpų rinkos vertę, jog Patalpos galėtų būti realizuotos, o gauta realizavimo kaina būtų padalinta ieškovei (grąžinant jai paskolą su palūkanomis, kurios numatytos atpirkimo kainos padidėjimo forma) ir / arba atsakovė gavusi kitą finansavimą atpirktų iš ieškovės Patalpas už sutartą kainą, kuri padengtų ieškovės investicijas ir užtikrintų jai investicijų grąžą.

43.       Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Pirklių klubas“ ir atsakovė UAB „SIV grupė“ 2015 m. vasario 6 d. sudarė Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė UAB „SIV grupė“ perleido ieškovei UAB „Pirklių klubas“ nuosavybėn sutartyje nurodytus nekilnojamuosius daiktus. Daiktas buvo perleistas su atpirkimo teise (Sutarties 2.8 punktas) už 579 240,04 Eur sumą (Sutarties 4.1 punktas), ir šalys numatė, kad daikto kaina bus sumokėta tokia tvarka: 1) 47 494,26 Eur suma avansu, todėl ši suma iki šios Sutarties pasirašymo buvo pervesta į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą, siekiant užtikrinti VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ reikalavimą; 2) 327 427,01 Eur suma sumokėta į antstolės Nemiros  Šiugždaitės depozitinę sąskaitą, turint tikslą – apmokėti pardavėjo UAB „SIV grupė“ įsiskolinimą O. D.; 3) 204 318,77 Eur skiriama daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą; 4) 35 623,26 Eur pervedama tikslu įsigyti medžiagas ir gaminius daikto įrengimo darbams atlikti. Pagal Sutarties 5.1.3 punktą buvo sutarta, kad patalpų kainos dalis –             204 318,77 Eur yra pakankama sąmatoje nurodytiems darbams atlikti ir po jų atlikimo daikto įrengimo darbai bus baigti. Tačiau atsakovės iniciatyva 2015 m. spalio 1 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas, kadangi ji nurodė, jog darbų užbaigimui reikalinga papildoma apie     60 000 – 70 000 Eur suma.

44.       Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo nuoseklioje ir išplėtotoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018 3 punktas).

45.       Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018 73 punktas).

46.       Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 49 punktas;    2019 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-421/2019 57 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

47.       Nagrinėjamu atveju, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pirkimo–pardavimo sutartis su atpirkimo teise turi rangos ar paskolos požymių.

48.       Pirkimas–pardavimas su atpirkimo teise yra savarankiška pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui, kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. Atpirkimo teisę pardavėjas turi ne ilgiau kaip penkerius metus (CK 6.417 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš Sutarties teksto, kad šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise. Atsakovė pardavė ieškovei nekilnojamąjį turtą, perduodama turtą jos nuosavybėn (Sutarties 1 p), ieškovė atsiskaitė už parduodamą turtą, padengdama atsakovės įsiskolinimus ir dalį pinigų skirdama daikto įrengimo darbams atliki ir medžiagoms supirkti.

49.       Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

50.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką).

51.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių sudarytos Sutarties sąlygomis ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių. Nors byloje nėra pagrindo nesutikti, kad ieškovė už daiktą pinigus atsakovei perdavė, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad Sutartyje nurodytos pinigų sumos buvo perduotos apeliantei kaip paskola. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad jeigu tai būtų buvusi paskolos su įkeitimu / užtikrinimu sutartis, tai nebuvo jokių kliūčių tai aiškiai aptarti pačioje Sutartyje, kuri buvo patvirtinta notarine tvarka. Šalių sudarytoje Sutartyje niekaip nėra užsimenama, kad ieškovei paduodamas nekilnojamasis turtas kažkokiu būdu yra įkeičiamas, jog būtų užtikrintas paskolos grąžinimas ieškovei. Atpirkimo teisės turėjimas taip pat nepatvirtina, kad tariamai ieškovės suteiktos paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ginčo nekilnojamuoju turtu. Atsakovės aiškinimas, kad patalpų kaina tai yra atitinkama paskola atsakovei, iš kurios ji sumoka savo kreditoriams ir kita pardavimo kainos dalimi finansuoja Patalpų įrengimą, tokiu būdu padidinant Patalpų rinkos vertę, jog Patalpos galėtų būti realizuotos, o gauta realizavimo kaina būtų padalinta ieškovei (grąžinant jai paskolą su palūkanomis, kurios numatytos atpirkimo kainos padidėjimo forma) ir / arba atsakovė gavusi kitą finansavimą atpirktų iš ieškovės Patalpas už sutartą kainą, kuri padengtų ieškovės investicijas ir užtikrintų jai investicijų grąžą yra ydingas ir visiškai neatitinka lingvistinio Sutarties teksto ir Sutarties esmės.

52.       Apeliantė nesutinka su ieškovės teiginiu, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą bei už jį sumokėti, ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

53.       Šalys Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė tarpusavio teises ir pareigas. Sutarties 5.1.3 punkte ir 7.1.1 punkte yra nurodyta, kad pardavėjas (atsakovė) po Sutarties sudarymo atliks daikto remonto / rekonstrukcijos darbus, pardavėjas (atsakovė) organizuos darbų atlikimą pagal sąmatą (Sutarties 7.1.2 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijusi nekilnojamuosius daiktus, sutarė su atsakove dėl statybos rangos darbų, kurie privalėjo būti įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar atsakovė pasinaudos atpirkimo teise, ar ne. Šalys Sutartyje taip pat numatė, kad 204 318,77 Eur skiriama daikto įrengimo darbams finansuoti pagal sąmatą, o 35 623,26 Eur pervedama tikslu įsigyti medžiagas ir gaminius daikto įrengimo darbams atlikti. Atkreiptinas dėmesys ir į Sutarties 5.1.3.2 punktą, kuris numatė, kad ieškovė Sutarties 5.1.3.1 punkte nurodytą pinigų sumą (t. y. 204.318,77 Eur dydžio pardavimo kainos dalį) sumoka tik atsakovei pateikus atliktų darbų aktus. Taigi, teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad pagal galiojančius teisės aktus paskolos sutarties įvykdymas nėra siejamas darbų atlikimo akto pasirašymu, o tai yra rangos teisinių santykių skiriamasis požymis.

54.       Visgi, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog atsakovės Sutarties aiškinimas, kaip turinčios paskolos požymių, nekeičia jos atsakomybės už sutartinių santykių netinkamą vykdymą. Galiausiai teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog nebuvo įgyvendinta SĮ 35 straipsnio nuostata, negali paneigti tarp šalių susiklosčiusių rangos teisinių santykių. Byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl statybos darbų vykdymo teisėtumo, kitų SĮ normų pažeidimų.

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo

55.       Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą, nes ieškovei pasirinkus savo teisių gynimo būdą – nuostolių atlyginimo institutą ir pareiškus reikalavimą priteisti nuostolius, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas atlyginti nuostolius yra tolygus reikalavimui sumažinti daikto pardavimo kainą dėl daikto kokybės trūkumų ir sprendė ginčą vadovaudamasis šiuo institutu bei kainos mažinimą grindė parduoto daikto trūkumais (skundžiamo teismo sprendimo 109 punktas). Dėl ko galima teigti, kad teismas už ieškovę suformulavo naują (papildomą) ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimą (sumažinti Patalpų pardavimo kainą). Taip pat teismas neteisingai identifikavo ginčo objektą, nes ieškovė savo reikalavimą atlyginti nuostolius grindžia tuo, kad atsakovė nepanaudojo (nusavino) Pardavimo sutarties 5.1.3 punkte nurodytą Pardavimo kainos dalį, kuri turėjo būti skirta patalpų įrengimo darbams finansuoti ir medžiagoms pirkti, o ne todėl, kad nebuvo baigti rekonstrukcijos darbai. Ginčo dalykas – ar ši Pardavimo kainos dalis – 204 318,77 Eur buvo panaudota rekonstrukcijos darbams.

56.       Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).

57.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškovas nevykdo ar netinkamai vykdo procesinę pareigą tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, teismas gali taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.

59.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinio proceso teisės normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-381/2021, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

60.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-701/2020, 27 punktas).

61.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors konkrečiai ieškinyje ieškovė ir neišdėstė pozicijos dėl daikto kainos sumažinimo, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesuformulavo ar netinkamai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra be kita ko svarbus priešingai šaliai, kuri atsikerta į ieškovo argumentus. Susipažinus su atsakovės atsiliepimu į ieškinį, tampa akivaizdu, kad atsakovei buvo aiškios ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir ieškovės pozicija, todėl atsakovės pareiga atsikirsti į ieškinį pateikiant atsiliepimą nebuvo pažeista.

62.       Pažymėtina ir tai, kad byloje jau yra nustatyta, kad šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai, t. y. pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ir rangos teisiniai santykiai. Taigi, ieškovė yra teisi, kad jos reikalavimas atlyginti nuostolius buvo kildinamas iš tokių mišrių teisinių santykių, kuriems turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios tiek pirkimą-pardavimą, tiek ir rangos teisinius santykius. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą pakeitė ieškinio faktinį pagrindą arba ieškinio dalyką, išėjo už nagrinėjamo ieškinio ribų. Be to, byloje yra pateikti ieškovės rašytiniai paaiškinimai ir baigiamoji kalba, kurioje ieškovė aiškiai išreiškė poziciją, kad atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, sutarties esmę, reikalavimas atlyginti nuostolius gali būti vertinamas ir kaip reikalavimas sumažinti kainą. Apeliantė su šiais procesiniai dokumentais galėjo susipažinti bei pateikti savo priešpriešinius argumentus dėl jų.

63.       Galiausiai, Sutarties 5.1.3.2 punkte buvo sutarta, kad „Tinkamai neatlikus Daikto įrengimo darbų, kaip tai nurodyta Sutarties Priede Nr. 1, Pirkėjas turi teisę reikalauti iš Pardavėjo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti mokėtiną kainos dalį; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas“. Taigi, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių priteisimo galėjo būti vertinamas per daikto kainos sumažinimo prizmę.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo

64.       Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi, sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

65.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties pažeidimas, lemiantis sutartinės atsakomybės atsiradimą, gali pasireikšti įvairiai. Įprastai pažeidimas įvyksta, kai pažeidžiamos sutarties vykdymo pareigos, t. y. tokio pobūdžio pareigos, kurios nustato, kas laikoma tinkamu sutarties įvykdymu. Jų turinys priklauso nuo sutarties esmės ir tikslo, sutarties rūšies ir šalių aptartų konkrečių sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021, 34 punktas).

66.       Sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo aplinkybė, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojama (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju ją privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

67.       Byloje nustatyta, kad atsakovė neįrengė daikto pagal Rekonstrukcijos darbų biudžete numatytą aprašymą. Šalys biudžete susitarė, kad: 1) palėpėje kairėje turėjo būti suformuota 56,2 m2/66,8 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 2) palėpėje dešinėje turėjo būti suformuota 56,2 m2/66,8 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 3) antrame aukšte kairėje turėjo būti suformuota 79 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 4) antrame aukšte dešinėje turėjo būti suformuota 69 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 5) pirmame aukšte dešinėje Nr. 1 turėjo būti suformuota 67 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 6) pirmame aukšte dešinėje Nr. 2 turėjo būti suformuota 66 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 7) pirmame aukšte kairėje turėjo būti suformuota 199 m2 savarankiška patalpa, turinti buto požymių, 8) turėjo būti suformuota laiptinė, 9) sutvarkyta aplinka. Taigi iš įsigyto daikto turėjo būti suformuoti 7 butai – patalpos.

68.       Papildomas susitarimas Nr. 2 buvo sudarytas su darbų grafiku, kuris iš esmės buvo skirtas dviejų rūšių darbams: 1) užbaigti atskiras patalpas (pavyzdžiui, įėjimo į patalpas įrengimas iš (duomenys neskelbtini), laiptinės apdaila, apsauginių tvorelių įrengimas, dujinių apskaitos prietaisų įrengimas, prijungimas, vandens, elektros apskaitos įrengimas), 2) teisiškai įforminti suformuotus butus ir juos parduoti (pavyzdžiui, Nekilnojamojo turto kadastrinės bylos parengimas statinio pripažinimo tinkamu naudoti, atskirų kadastrinių matavimų bylų patalpoms (butams) suformavimas, pirkimo pardavimo sutarčių sudarymas, butų pardavimas.

69.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad faktą, jog Sutarties Priede Nr. 1 numatyti darbai nebuvo galutinai ir tinkamai užbaigti, kad ieškovės pervestos lėšos nebuvo visos panaudotos pagal paskirtį (galutiniam patalpų rekonstravimui), patvirtina tokie byloje esantys rašytiniai įrodymai: a) 2017 m. lapkričio 27 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad tam tikrų patalpų sienos yra be apdailos, jose sandėliuojamos statybinės, apdailos medžiagos, nupirktos ir sandėliuojamos vidaus durys; b) OBERHAUS konsultacija dėl galimos turto kainos, kurioje nurodyta, kad iš aštuonių butų įrengti 2; 3) 2019 m. rugpjūčio     23 d. ieškovės darbuotojų neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymas; 4) Antstolio V. Mitkaus faktinių aplinkybių konstatavimo 2019 m. rugpjūčio 6 d. protokolas su nuotraukomis, iš kurių matyti neįrengta, neatlikti apdailos darbai, lubos, sienos, grindys, nepajungtos dujos, išmontuota dujų įranga, neužbaigta elektros instaliacija, nesutvarkyta fasado apdaila išmontuotos durys.

70.       Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė nepaneigė skunde pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl to, jog apeliantė netinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ne vien dėl to, kad nepanaudojo ieškovės pervestų lėšų statybos darbams atlikti, tačiau kaip nurodyta ir neteikė ieškovei atliktų darbų aktų, neatlaisvino patalpas kai baigėsi atpirkimo teisė ir be teisinio pagrindo jomis naudojosi, neatliko pagal Sutartį sulygtų darbų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad norint įgyvendinti Sutarties 6.11.3-6.11.4 punktus, turi būti įvykusi sąlyga – baigti rekonstrukcijos darbai. Galiausiai skunde apeliantė pripažino, kad rekonstrukcija nebuvo baigta, nes neužteko lėšų, o tarp ieškovės ir atsakovės kilus ginčams, atsakovė rekonstrukcijos nebaigė.

71.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju yra nustatyti, kadangi atsakovė netinkamai vykdė Sutarties sąlygas. Todėl spręstina, kad atsakovė neįrodė šioje byloje, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, ar bet kokių kitų objektyvių priežasčių, todėl viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų yra nustatyta.

72.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą teismų praktiką, į tai, kad atsakovė yra verslininkė, sprendžia, jog jos kaltė yra preziumuojama. Kaip jau nurodyta, sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti likusias atsakomybės sąlygas – nagrinėjamo ginčo atveju tai žala ir priežastinis ryšys.

73.       Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas).

74.       Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje akcentavo, kad ieškovę ir atsakovę siejanti Pardavimo sutartis bei jos papildomi susitarimai Nr. 1-3 aiškiai nustatė, kad jeigu atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų (nebaigia darbų, vėluoja juos atlikti, neįgyvendina atpirkimo teisės ir kt.), ieškovė turi teisę realizuoti Patalpas ir tokiu būdu pasidengti savo nuostolius net ir nebaigus rekonstrukcijos darbų ar vėluojant juos atlikti. Be to, ieškovei liko daug didesnės vertės turtas, nei jos investuota pinigų suma, todėl ieškovė nuostolių nepatyrė. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

75.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, norint įgyvendinti Sutarties 6.11.3-6.11.4 punktus, turi būti įvykusi kita sąlyga – baigti rekonstrukcijos darbai. Sisteminis Sutarties sąlygų aiškinimas yra siejamas su abiejų šalių bendru interesu gauti maksimalią naudą iš rekonstruoto daikto (Sutarties 5.1.3.2, 5.2, 6.11.2-6.11.4 punktai). Pati apeliantė patvirtino, kad susidūrusi su finansiniais sunkumais, ji ginčo turtą pardavė ir tikėjosi jį atpirkti, atpirkimo terminas buvo keičiamas atsakovės iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Priedu prie Papildomo susitarimo Nr. 2 šalys susitarė, kad visi turto remonto (rekonstrukcijos) darbai bus atlikti ir pastatas bus pripažintas tinkamu naudoti ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 1 d. Taigi, teismas teisingai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad nebaigus rekonstruoti daikto, yra įmanoma įvykdyti Sutarties 6.11.3 punkto sąlygą pagal Sutarties esmę (CPK 178 straipsnis). Galiausiai pati atsakovė trukdė realizuoti patalpas aukciono būdu, nes buvo jas užėmusi.

76.       Pastebėtina ir tai, kad apeliantė byloje nebuvo pareiškusi ieškovei jokio priešpriešinio reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo ar kitų, jos galimai pažeistų teisių gynimo. Šalių sudaryta Sutartis nebuvo teismine tvarka nuginčyta, todėl teisėta ir galiojanti. Pagal Sutarties ir Papildomo susitarimo nuostatas viso galutinei rekonstrukcijai, jos užbaigimui turėjo pakakti 260 149,83 Eur. Atsakovei tinkamai įvykdžius sutarties įsipareigojimus, ieškovei turėjo atitekti baigtos rekonstruoti patalpos, kurias atsakovė įsipareigojo atpirki už 1 157 051,71 Eur. Jeigu atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi visus sutarties įsipareigojimus ir atpirkusi daiktą už sutartą kainą, tai ieškovė būtų gavusi 521 980,61 Eur dydžio naudą. Tačiau dėl atsakovės Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, ieškovei atiteko nebaigtos rekonstruoti patalpos ir ieškovė negavo planuojamų pajamų dėl to, kad atsakovė jų laiku neatlaisvino.

77.       Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė niekaip neįrodė, jog atsakovė nepanaudojo medžiagų, už kurias ieškovė tiesiogiai sumokėjo tretiesiems asmenims 55 831,06 Eur. Ieškovė nekonkretizavo kokių medžiagų apeliantė nepanaudojo, nes papildomi susitarimai nenumatė, kad ieškovė perveda atsakovei pinigus už medžiagas, reikalingas Patalpų įrengimui. Ieškovė už medžiagas mokėjo tretiesiems asmenims, kurie nedalyvauja nagrinėjamoje byloje, todėl nėra įrodyta kokiu tikslu tos sumos sumokėtos ir ar šie mokėjimai yra susiję su ginčo dalyku.

78.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės reikalavimais ir byloje pateiktas rašytiniais įrodymais sprendžia, kad ieškovė patirtus nuostolius įrodinėjo sutartinių pareigų pažeidimu. Pagal Sutarties sąlygas akivaizdu ir ginčo dėl to nekyla, kad ieškovė rekonstrukcijos darbams atlikti pervedė 204 318,77 Eur. Taip pat ieškovė, vykdydama Papildomo susitarimo 2 punktą, atliko šiuos mokėjimus tiesiogiai tiekėjams: UAB „Apsaugos sistemos“ 2015 m. spalio 14 d. sumokėta 8 469,86 Eur, UAB „GS Keramika“ sumokėta 45 064,03 Eur suma; UAB „Kaita ir Ko“ 2015 m. lapkričio 2 d. sumokėta 2 297,17 Eur suma; viso pagal susitarimą papildomai darbų užbaigimui ieškovė sumokėjo 55 831,06 Eur sumą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai. Tai, kad nurodytos sumos buvo apmokamos prekėms objektui (duomenys neskelbtini), patvirtina į bylą pateiktos sutartys, sudarytos su UAB „Apsaugos sistemos“, UAB „GS Keramika“ ir UAB „Kaita ir Ko“. Tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės darbuotojams atlikus daikto apžiūrą, nustatyta, kad dalies daiktų, už kuriuos sumokėta, nėra, o kita dalis tiesiog sandėliuojamos patalpose.

79.       Ir nors ne visa aukščiau nurodyta ieškovės prašoma priteisti nuostolių suma buvo priteista, konstatuojant nuostolius kaip įrodytus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės darbuotojai 2019 m. rugpjūčio 23 d. parengė neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymą ir pagal jį sudarė biudžetą. Šiuose dokumentuose yra užfiksuota, kas nebuvo padaryta iš sutartų darbų bei apskaičiuota, kad sutartam daikto komplektiškumui pasiekti yra nepanaudota 83 685,72 Eur (288 950,06 Lt be PVM). Teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra tai, kad ieškovės darbuotojų sudarytas aktas ir sąmata yra parengti pagal Sutarties Priedo Nr. 1 sąmatą – biudžetą, tai yra pagal jo eilutes, kiekius ir kainas, sulyginus, kas buvo sutarta ir kokia yra faktinė situacija (po atsakovės iškeldinimo), kurią patvirtina nuotraukos. Akte nuotraukos panaudotos iš 2019 m. rugpjūčio 6 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.

80.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad daikto apžiūra atlikta ir rekonstrukcijos darbų aprašymas bei biudžetas surašyti reikiamą kvalifikaciją turinčių statybos specialistų. Atsakovės išreikštą abejonę dėl dokumentų teisingumo, nes aprašymą dėl daikto trūkumų ir biudžetą sudarė ieškovės vadovo J. T. sūnus D. T., turintis suinteresuotumą bylos nagrinėjimu, paneigia pačios atsakovės Sutarties priede – biudžete, nurodyti darbų kiekiai ir įkainiai daikto rekonstrukcijai. Priešingai nei atsakovė, kuri ne tik nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad ieškovės nupirktus daiktus panaudojo statyboms daikte, tačiau nepateikė įrodymų apie tai, jog investavo savo lėšas į daikto rekonstrukciją. Atmestinas apeliantės argumentas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštą reglamentuojančias teisės normas, kadangi ieškovė turėjo pareigą byloje įrodyti ieškinio argumentus, o atsakovė atitinkamai privalėjo pateikti įrodymus savo atsikirtimams ir nurodomiems argumentams pagrįsti (CPK 178 straipsnis).

81.       Ieškovė taip pat kėlė reikalavimą priteisti negautas pajamas už Patalpų nuomą, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pagrįsta ieškovei priteisti pusę jos reikalaujamos sumos. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka. Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, kad negautos pajamos yra jos patirta žala, tačiau neįrodė net ir to, jog pasibaigus atpirkimo laikotarpiui dėjo pastangas pabaigti patalpų įrengimo darbus ir ketino tas patalpas nuomoti. Pažymėjo, kad ieškovė visuomet turėjo galimybę patekti į Patalpas, turėjo raktus, Patalpose buvo laikomi ieškovės daiktai, t. y. baldai, ką patvirtina ir pačios ieškovės pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. Todėl nesuprantama, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė ir kaip kliudė ieškovei valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiomis Patalpomis. 

82.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-480-687/2016).

83.       Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad po to, kai pasibaigė atsakovės atpirkimo teisės terminas, pasibaigė ir jos teisė naudotis patalpomis. Kadangi atsakovė pažeidė jai Sutartimi nustatytas pareigas ir tinkamai Sutarties ir Papildomų susitarimų neįvykdė, ieškovei liko visos jos įgytos patalpos, kuriomis ji, kaip objekto savininkė, turėjo teisę disponuoti savo nuožiūra – parduoti, nuomoti, įkeisti ir pan.

84.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5396-905/2019, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2019 m. liepos 4 d. priėmus nutartį, atsakovė buvo iškeldinta iš esančių patalpų. Vadinasi, šiuo sprendimu yra nustatytas prejudicinis faktas, kad atsakovė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo patalpas buvo užėmusi.

85.       CK 6.249 straipsnio 1 dalį, asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šalis gali reikalauti atlyginti negautas pajamas, kurių iš tikrųjų negavo ir kurių pagrįstai galėjo tikėtis, jei kita šalis nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Negautos pajamos atlyginamos tik nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti sąlygas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai) ir atsižvelgiant į negautų pajamų dydžio buvimo realumą.

86.       Taigi, sprendžiant dėl reikalavimo priteisti negautas pajamas teisinio pagrįstumo visais atvejais svarbu nustatyti ar ieškovo negautos pajamos, jų dydis yra nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų ir, ar iš esmės dėl tokių veiksmų nuostolių pavidalu atsirado neigiamų padarinių ieškovui.

87.       Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas galimybės iš byloje esančių įrodymų nustatyti tikslaus nuostolių dydžio dėl atsakovės neteisėto naudojimosi patalpomis, dėl ko atsirado ieškovės turtiniai praradimai (CK 6.246, 6.247 straipsniai), nes abi šalių pateiktos OBERHAUS turto vertės nustatymo konsultacijos yra apytikslės, be aiškios metodikos, sprendė, kad protinga nuostolių suma dėl atsakovės patalpų neperdavimo pardavus daiktą ir jo neatpirkus bei naudojimosi patalpomis yra pusė prašomos priteisti sumos, yra 43 430,40 Eur.

88.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad OBERHAUS pateiktos vertinimo konsultacijos nepatvirtina, jog ieškovė realiai būtų gavusi jos deklaruojamas turto nuomos pajamas. Visgi, sutikus su apeliantės argumentais ir nustačius, kad ieškovė negautų pajamų dydžio neįrodė, todėl jos reikalavimas turi būti atmestas visiškai, prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai ir sudarytų prielaidas apeliantės civilinės atsakomybės eliminavimui, kas taip pat prieštarautų visiškam nuotolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus – įstatyme yra numatyta galimybė taikyti šio principo išimtį, t. y. atsakomybės ribojimo galimybė. Vadovaujantis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. 

89.       Atsižvelgiant į nurodytą, nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškovė į bylą privalėjo pateikti neginčijamų įrodymų, jog pasibaigus atpirkimo laikotarpiui dėjo pastangas pabaigti patalpų įrengimo darbus ir ketino tas patalpas nuomoti. Ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo. Šalių sudaryta Sutartis patvirtina ieškovės siekį gauti iš perkamo objekto naudą pinigais arba jai likusiu nekilnojamuoju turtu. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad ieškovė verčiasi patalpų nuoma. Todėl manytina, kad ieškovės lūkestis įgytą nekilnojamąjį turtą atsakovei jo neatpirkus nuomoti yra akivaizdus. Taip pat akivaizdi yra ir aplinkybė, kad šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

90.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Sutarties 6.11.3 punktą, šalys buvo sutarusios, kad jeigu atsakovė pažeis ir laiku neįgyvendins atpirkimo teisės arba dels ją įgyvendinti, ji įsipareigoja mokėti ieškovei 27 514,90 Eur dydžio baudą už kiekvieną pradelstą mėnesį. Pažymėtina ir tai, kad sutarto dydžio bauda per vienerius metus galėtų sudaryti 330 178,80 Eur sumą, kas galėtų ženkliai padidinti ieškovei priteistinų sumų dydį ir galimai sukeltų atsakovei sunkias pasekmes, todėl vertintina, kad ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas negali būti vertinamas kaip siekis nepagrįstai praturtėti ar pasipelnyti.

91.       Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

92.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė negalėjo nežinoti apie tai, kad jai nustatyti atpirkimo teisė pasibaigė ir nebuvo pratęsta. Tokiu būdu, atsakovė privalėjo atlaisvinti patalpas ir leisti ieškovei laisvai jomis disponuoti ir naudotis. Be to, atsakovė privalėjo pabaigti rekonstrukciją ir, kaip teisingai nurodo ieškovė, patalpas išnuomoti arba parduoti (savininko pasirinkimo teisė), tokiu būdu sumažindama nuostolius ar bent didelės dalies jų išvengdama. Tačiau atsakovė to nepadarė.

93.       Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės neteisėti veiksmai ir ieškovės patirti nuostoliai nagrinėjamo ginčo atveju yra susiję priežastiniu ryšiu ir daryti priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo civilinės atsakomybės buvimo sąlygas bei nusprendė iš atsakovės ieškovei priteisti nuostolių atlyginimą.

Dėl įrodymų, pagrindžiančių investuotas lėšas, vertinimo

94.       Anot apeliantės, ieškovė teigė, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – nepanaudojo dalies Patalpų / Daikto pirkimo kainos skirtos rekonstrukcijos darbams finansuoti, pasisavino dalį Daikto pirkimo kainos, dėl ko nebuvo užbaigta patalpų rekonstrukcija. Ieškovė savo teiginius grindė įrodymais, kuriuos teismas turėjo vertintini kritiškai, nes D. T. yra UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ vadovo J. T. sūnus, o E. P. ilgametis ieškovės UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ įmonės darbuotojas.

95.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje jau buvo minėta, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien pats faktas, kad į bylą pateiktus rašytinius įrodymus parengė ieškovės vadovo sūnus ir ilgametis įmonės darbuotojas, nesudaro pagrindo tokių įrodymų automatiniam atmetimui. Byloje yra pateikti nurodytų asmenų kvalifikacijos atestatai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų nevertinti arba vertinti kritiškai, juolab kad neatliktų ir netinkamai atliktų rekonstrukcijos darbų aprašymuose (kuriuos surašė D. T. ir E. P.) nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

96.       Atsakovė, paneigdama civilinės atsakomybės sąlygas, ir pagrįsdama, kad investavo lėšas į Patalpų rekonstrukciją pateikė į bylą įrodymus, kuriuose esančių duomenų teismas skundžiamame sprendime arba nevertino arba nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino – 1) buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) ir jų suvestines, kurios pagrindžia medžiagų, mechanizmų, darbų įsigijimus, statybvietės išlaidas, projektavimo, tyrimų išlaidas, netiesiogines išlaidas, 2) turto vertinimo ataskaitas (prieš Pardavimo sutarties sudarymą ir rekonstrukcijos darbų atlikimą ir po Pardavimo sutarties sudarymo ir rekonstrukcijos darbų atlikimo, nuotraukos akivaizdžiai patvirtina atliktus rekonstrukcijos darbus), 3) 2019 m. liepos 16 d. rašto antstoliui ir 2019 m. balandžio 30 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (vaizdo medžiaga patvirtina, kad rekonstrukcijos darbai atlikti). Visi šie įrodymai pagrindžia teiginį, kad atsakovė ne tik panaudojo dalį Patalpų pardavimo kainos, t. y.             204 318,77 Eur, bet ir gerokai daugiau – iš viso 611 180,20 Eur, taigi, panaudojo ir didesniąją dalį savų lėšų.

97.       Atsikertant į apeliantės skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar nevisapusiškai įvertino atsakovės į bylą pateiktus įrodymus. Kaip minėta, vien tas faktas, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir savaip vertina faktines aplinkybes, į bylą pateiktus įrodymus, savaime nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu ar neteisėtu.  

98.       Ieškovė taip pat iškėlė abejones, o teismas jas patvirtino, dėl A. V. (UAB „SIV grupė“ vadovui), L. V. (sūnui), D. V. (sutuoktinei) išmokėtų lėšų. Pažymėtina, kad atsakovės pateikti įrodymai pagrindžia, kad L. V. dirbo UAB „SIV grupė“ projektų vadovu, o D. V. administratore, todėl jie susiję su Patalpų rekonstrukcija ir jiems mokėti darbo užmokesčiai pagrįstai įtraukti į sąmatą, juolab kad tuo metu kitų objektų apeliantė neturėjo.

99.       Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantės pateiktoje sąmatoje nėra išskirta, kokia atlyginimo dalis atiteko L. V., kuris dirbo UAB „SIV grupė“ projektų vadovu. Byloje nėra įrodymų, kad tai buvo vienintelis L. V. vykdomas projektas. Lygiai ir D. V. dirbo administratore ne tik dėl ginčo objekto. Ji buvo UAB „SIV grupė“ administratore, kaip ir A. V. buvo UAB SIV grupės vadovu, todėl atsakovė nepagrįstai įtraukė šiems asmenims mokėtinas visas su darbo santykiais susijusias lėšas. Teisėjų kolegija pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, kadangi iš byloje esančių duomenų ir LITEKO duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (konkrečiai 2016 metais) apeliantė statybos darbus atlikinėjo ir objekte (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybes yra nustatytos Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-244-640/2020. Taigi, pagrįsta teigti, kad apeliantė neįrodė šioje byloje, kad L. V. ir D. V. dirbo ir atlygį gaudavo išskirtinai už ginčo objektus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neturėjo įtraukti į skaičiavimus nurodytiems asmenims išmokėto darbo užmokesčio.

100.       Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad turi būti išbrauktos – UAB „GS keramika“ išlaidos, nes ji nebuvo Pardavimo sutarties šalimi. Visų pirma, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė pati finansavo iš UAB „GS keramika“ vykdomus užsakymus. Pažymėtina, kad ieškovė tiesiogiai finansavo tik mažąją dalį UAB „GS keramika“ užsakymų ir tikrai ne visus užsakymus. Teismas nepagrįstai abejoja, kad atsakovė sumokėjo UAB „GS keramika“, nes tai patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, pagal kurias UAB „GS Keramika“ pirko medžiagas ir tiekė atsakovei UAB „SIV Grupė“. Teismas skundžiamame sprendime (37 punktas) nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė teikdama UAB „GS keramika“ prekių įsigijimo sąskaitas Sąraše Nr. 1, taip pat teikia ir sumuoja pačios UAB „GS Keramika“ išrašytas sąskaitas už tas pačias prekes ar paslaugas UAB „SIV Grupė“ (Sąrašas Nr. 2). Teismo išvados klaidingos, jokios sąskaitos nėra dubliuojamos, teismas nedetalizuoja kokio sąskaitos dubliuojamos.

101.       Teisėjų kolegija, atsikirsdama į apeliantės argumentus dėl mokėtinų sumų UAB „GS keramika“ pirmiausia pažymi, kad apeliantės argumentai šioje dalyje yra prieštaringi. Nagrinėjamoje byloje jau yra nustatyta ir patvirtinta, kad ieškovė, vykdydama 2015 m. spalio 1 d. Papildomą susitarimą prie 2015 m. vasario 6 d. Sutarties, UAB „GS keramika“ 2015 m. spalio 20 d. sumokėjo 14 719,05 Eur sumą, 2015 m. lapkričio 2 d. – 5 000 Eur, 2015 m. lapkričio 18 d. –    9 719,04 Eur, 2015 m. gruodžio 10 d. – 7 812,97 Eur, 2015 m. gruodžio 29 d. – 3 000 Eur; 2016 m. vasario 11 d. – 4 812,97 Eur. Susipažinus su į bylą pateiktai įrodymais, nėra pagrindo nesutikti, kad mokėjimo pavedimuose nurodytos paskirtys – konkrečios sutartys ar sąskaitos, patvirtinančios, kokios prekės buvo perkamos. Šie pavedimai padaryti pagal Papildomo susitarimo priedą Nr. 1. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pati finansavo iš UAB „GS keramika“ vykdomus užsakymus.

102.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantė klaidingai aiškina pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, jog teismas nepagrįstai abejoja, kad atsakovė sumokėjo UAB „GS keramika“, nes tai patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, pagal kurias UAB „GS keramika“ pirko medžiagas ir tiekė atsakovei UAB „SIV Grupė“. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepateikė abejonių, kad apeliantė apmokėjo sąskaitas UAB „GS Keramika“. Tačiau pirmosios instancijos teismas išreiškė abejonę, kad atsakovė sumokėjo 92 288,50 Eur UAB „GS keramika“ už darbus ginčo objekte (duomenys neskelbtini) po Sutarties 2015 m. vasario 6 d. pasirašymo. Antra, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės įrodinėjamos išlaidos, rekonstruojant daiktą, viršija protingą paklaidą. Atsakovė pati sudarė Rekonstrukcijos darbų biudžetą, kuris turėjo būti sudarytas gana tiksliai. Todėl jos deklaruojamos savos įdėtos lėšos į ginčo objektą – kaip nurodė apeliantė, ji pati sunaudojo medžiagoms, mechanizmams, darbams dar papildomai 97 365,52 Eur, o taip pat darbo užmokesčiui – 204 934,56 Eur, neatitinka ir viršija bet kokią protingą paklaidą, atsižvelgus ir į ieškovės sumokėtas sumas, kurios buvo padidintos Papildomais susitarimais.

103.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mažai tikėtina, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovė mokėjo UAB „GS keramika“ už darbus tame pačiame objekte. Nors apeliantė ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizuoja kokios UAB „GS keramika“ sąskaitos dubliuojamos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas gana aiškiai nurodė, kad teikdama UAB „GS Keramika“ prekių įsigijimo sąskaitas Sąraše Nr. 1, atsakovė taip pat teikia ir sumuoja pačios UAB „GS Keramika“ išrašytas sąskaitas už tas pačias prekes ar paslaugas UAB „SIV grupė“ (Sąraše Nr. 2 (2015-06 mėn. išlaidų dokumentai); Priede Nr. 2-4; Nr. 2-5; 2-6. Taip pat Priede Nr. 4-1). Viso šiuose dokumentuose UAB „GS Keramika“ išrašytų sąskaitų atsakovei sudaro ne mažiau kaip 24 398,01 Eur sumą; ir nėra įrodymų, kad visos sąskaitose nurodytos prekės ir paslaugos, visa apimtimi buvo suteiktos (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

104.       Apeliantės teigimu, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių. Ieškovė įrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir patirtus nuostolius, kurie teismo buvo įvertinti ir priteisti. Priešingai, apeliantė neįrodė jos dėstomų aplinkybių apie savo lėšų panaudojimą objekte (duomenys neskelbtini) nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek ieškovės, tiek atsakovės į bylą pateiktus įrodymus, atliko detalią argumentų analizę ir nurodė, kokie iš pateiktų įrodymų kokias aplinkybes patvirtina arba paneigia. Todėl apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas.

105.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

106.       Apeliantė UAB „SIV Grupė“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas palinktas nepakeistas, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

107.       Ieškovė UAB „PIRKLIŲ KLUBAS“ atsiliepime į apeliantė UAB „SIV Grupė“ prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

108.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą  teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Teisėjai                        Danguolė Martinavičienė

                Antanas Rudzinskas

Aldona Tilindienė