Pranešėjas Albinas Antanaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-496-594-2014
Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01138-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistajam R. M., jo gynėjai advokatei Reginai Kvalitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – 2 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat priteista iš nuteistųjų R. M. ir A. A. po 270 Lt nukentėjusiajam A. J. 383 Lt bei M. S. 153 Lt.
Taip pat priteista iš R. M. – 520 Lt, o iš A. A. 546 Lt valstybei už suteiktą advokato pagalbą.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir A. A. bei M. K., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. A., M. K., tikslu pagrobti svetimą turtą, 2013-10-29, apie 01.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo, kieme, panaudodami fizinį smurtą Indijos piliečių A. J. ir M. S. atžvilgiu, R. M. pargriovus nukentėjusįjį A. J. ir grasinant įrėmus į kaklą nenustatytu daiktu, tuo metu M. K. kartu su A. A. nukentėjusiajam M. S. sudavus 3 smūgius kumščiais į veidą, o šiam nukritus ant žemės, A. A. su M. K. iškraustė M. S. kelnių kišenes ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, 700 litų vertės, su jame įdėtomis dviem SIM kortelėmis, 10 ir 20 litų vertės, ir 200 litų, viso pagrobė svetimo turto nukentėjusiajam M. S. priklausančio turto už 930 litų, po ko A. A., pribėgęs prie R. M. laikomo ant žemės A. J., iškraustė nukentėjusiojo A. J. kelnių kišenes ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510i“, 50 litų vertės, su jame įdėta „Pildyk“ SIM kortele, 5 litų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „HTC“, 250 litų vertės, su jame įdėta „Pildyk“ SIM kortele, 5 litų vertės ir 320 litų, viso pagrobė svetimo nukentėjusiajam A. J. priklausančio turto už 630 litų.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes mano, kad ji yra per griežta, kadangi savo kaltę jis pripažino ir nuoširdžiai gailisi, o jo bendrininkams teismas paskyrė švelnesnes bausmes.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir paskyrė R. M. bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą.
Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisingai nurodyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Negalima ignoruoti faktų, jog R. M. teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis sistemingai daro nusikalstamas veikas, pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių ir nesistengia keisti savo elgesio. Nors apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą, tačiau jis nusikalto neišnykus teistumui, todėl apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, turėjo vadovautis BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d. nuostatomis bei parinkti laisvės atėmimo bausmę. Tai ir buvo padaryta – R. M. skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Už BK 180 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki šešerių metų, tačiau teismas įvertinęs kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tyčinį veikos pobūdį, skyrė netgi mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, t. y. laisvės atėmimą dvejiems metams, kuri, įvertinus jau anksčiau paminėtas aplinkybes, nėra laikytina per griežta bausme. Baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl pagrindų taikyti BK 641 straipsnį ir tokiu būdu trečdaliu sumažinti paskirtą bausmę nėra.
Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad plėšimą jis įvykdė ne vienas, o kartu su dviem bendrininkais, kuriems pirmos instancijos teismas neskyrė realios laisvės atėmimo bausmės, todėl galima suprasti, kad panašaus sprendimo tikisi ir jis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors visi trys nuteistieji padarė tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau skiriamos bausmės visada privalo būti individualizuojamos konkretaus teisės pažeidėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui paskirtos bausmės lyginimas su bendrininkams paskirtomis bausmėmis nėra pagrįstas. Nuteistieji A. A. ir M. K. buvo teisiami, priešingai nei apeliantas, neturint teistumo. Be to, skiriasi ir asmenų charakteristikos, todėl logiška, kad ne vienodos apimties yra ir jų teisių varžymas bei ribojimas.
Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar netaikyti yra teismo teisė, o ne pareiga. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas R. M. nėra galimas, jo asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos nebus keičiamas. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali jį tik paskatinti ir toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2014-06-10 pažymą Nr. TP-7-(2.10)-2087), patvirtinančią 213,20 Lt išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. M. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistiesiems nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju, kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriems esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Albinas Antanaitis
Teisėjai Dmitrijus Korsakovas
Algirdas Remeika