Administracinė byla Nr. I-3352-95/2012
(Proceso Nr. 3-61-3-01448-2012-5)
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.4; 16.7; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, dalyvaujant pareiškėjui R. M. ir jo atstovui advokato padėjėjui Nerijui Dunauskui, atsakovės atstovui Sergejui Montvilai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2012-04-26 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės (toliau – ir atsakovė, KAM, Ministerija) Įsakymą Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“ (toliau – ir Įsakymas).
Skunde nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvada bei Įsakymu. Tvirtino, kad išvadoje komisija teigia, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas turi tęstinio nusižengimo požymių, nes, anot komisijos, jis be pateisinamų priežasčių nedeklaravo sandorių nuo 2009-08-20 iki 2012-02-22. Pažymėjo, kad jis, pildydamas deklaracijas tikrai nenurodė minėtų sandorių (jo ir sutuoktinės kelionių į užsienį) sudarymo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tą pripažino savo paaiškinime, tačiau jis padarė tai ne piktybiškai (tą faktą įrodo ir tai, kad apie šias keliones buvo informuota pareiškėjo vadovybė, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos bei Komisijos išvados), o per neapsižiūrėjimą. Pabrėžė, kad šias deklaracijas užpildė iš karto po to, kai buvo informuotas apie padarytą pažeidimą. Be kita ko, akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A-11 -620/2007 pasisakė dėl šiurkštaus nusižengimo sąvokos. Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 5 d. (kurioje nustatyta šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoka) taikymo požiūriu yra būtina nustatyti, kokie nusižengimo elementai (kokios aplinkybės) rodo jo šiurkštumą, t. y. nepakanka apsiriboti tik formaliu tarnautojo tam tikros pareigos nevykdymo fakto konstatavimu, o yra būtina taikyti papildomus, šį nusižengimą charakterizuojančius, kriterijus ir juos taikant spręsti apie nusižengimo šiurkštumo pobūdį. Išvadoje pati komisija konstatavo, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas sunkių padarinių kitiems asmenims ar turtui nesukėlė, taip pat, nesukėlė viešų ir privačių interesų konflikto. Komisija visiškai pagrįstai nurodė, kad vertintina yra ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti savo kelionių, dėl kurių buvo sudarinėjami sandoriai. Kaip ir minima komisijos išvadoje, apie visas užsienio keliones, dėl kurių buvo sudaryti sandoriai, kurių jis nedeklaravo, buvo informuota tiek mano vadovybė, tiek ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, kaip to reikalauja teisės aktai. Komisija pasisakė, kad į minėtas aplinkybes turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, nes jokio piktnaudžiavimo tarnyba nebuvo ir negalėjo būti, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo. Komisija taip pažymėjo, kad, jos manymu, pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Tačiau Komisija neteisingai nurodė, kad pareiškėjas nepripažįsta pažeidęs teisės aktų reikalavimų ir dėl to jo apgailestavimo nevertina kaip lengvinančios aplinkybės. Tvirtino, kad ginčo atveju, atvirkščiai, pažeidimą pareiškėjas pilnai pripažino, dėl jo gailisi ir pasistengė per kaip galima trumpesnį laiką jį ištaisyti, tai ir buvo padaryta, todėl šie veiksmai turėtų būti traktuojami kaip lengvinančios aplinkybės. Taip pat, teigė, kad pagal teisės normų reikalavimus turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o išvada – motyvuota. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 2 d. ir Tvarkos 10 p. nurodytas aplinkybes. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje neaptarta ir nuobaudos (griežto papeikimo) skyrimo būtinybė. Griežtas papeikimas – nuobaudų hierarchijoje viena griežčiausių nuobaudų, po kurios galima kita nuobauda – atleidimas iš valstybės tarybos, todėl jos skyrimas turi būti pagrįstas nusižengimų pasekmėmis, nusižengimų aplinkybių visuma, valstybės tarnautojo kalte ir veikla iki nusižengimo padarymo. Visų šių aplinkybių išvadoje nebuvo. Mano, kad už tokį itin formalų nusižengimą, nesukėlusį absoliučiai jokių pasekmių, pareiškėjui siūloma nuobauda – griežtas papeikimas – yra per griežta, neadekvati tokio pobūdžio nusižengimui, todėl prašo neskirti jam nuobaudos.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (b. l. 64).
Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 15-19) nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse įtvirtintą privalomą etikos principą – gerbti įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytis jų reikalavimų. Mano, kad
pareiškėjo skunde nurodyta teismų praktika šioje byloje nėra pagrindo remtis, nes visos procedūros pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą buvo atliktos tinkamai, iš Įsakymo ir iš Tarnybinio patikrinimo išvados aišku už kokį pažeidimą nubaustas valstybės tarnautojas, tarnybinio patikrinimo išvada, ši tarnybinio patikrinimo išvada ir pasiūlyta tarnybinė nuobauda motyvuota, todėl priešingai nei savo skunde nurodė pareiškėjas, skiriant jam tarnybinę nuobaudą buvo paisoma tiek teismų praktikos, tiek tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas neginčija, jog teisės aktų nustatyta tvarka ginčo laikotarpiais nedeklaravo ginčo sandorių dėl privačių kelionių, tačiau mano, kad tai nėra piktybinis nusižengimas, pažeidimą padarė „per neapsižiūrėjimą“. Be to, pareiškėjas, kaip pasiteisinimą nurodė, kad apie jo keliones žinojo vadovybė ir kitos institucijos. Pastebėjo, kad tarnybinio nusižengimo fakto nustatymui nėra reikšminga pareiškėjo tiek paaiškinime, tiek jo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis niekada neslėpė informacijos apie savo keliones, nes, vadovaudamasis Krašto apsaugos ministro patvirtintu Tvarkos aprašu, tinkamai informavo Krašto apsaugos viceministrą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos. Akcentavo, kad Tvarkos aprašas skirtas visiems Krašto apsaugos sistemoje tarnaujantiems (dirbantiems) asmenims (kariams, darbuotojams, tarnautojams), kuris nereglamentuoja santykių, susijusių su Privačių interesų deklaravimu valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų taikymo prasme, šio Tvarkos aprašo tikslas – užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 str. nuostatas, kuriose nustatyta, kad asmuo, kuriam yra išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, privalo teikti informaciją, žodinius ir rašytinius paaiškinimus asmenims, įgaliotiems vykdyti įslaptintos informacijos apsaugos kontrolę. Be to, pagal Tvarkos aprašo 3 p., nurodyta informacija apie keliones teikiama, jeigu ne tarnybos tikslais vykstama į užsienio valstybes, neįeinančias į NATO, ES ir Šengeno erdvės valstybių sąrašą, o tai reiškia, jog ne apie visas keliones (galimus sandorius) yra žinoma. Tvarkos aprašas nenumato pareigos krašto apsaugos sistemoje tarnaujantiems asmenims teikti Privačių interesų derinimo deklaracijas, juolab nenustato tokių deklaracijų pateikimo kontrolės mechanizmų. Daro išvadą, kad Tvarkos apraše nurodytos asmenų pareigos nėra siejamos su valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytomis bendromis valstybės tarnautojų pareigomis. Be kita ko, nurodė, kad teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės tarnybos paskirtis yra garantuoti viešąjį interesą. Todėl valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu. Piliečiai turi būti įsitikinę, kad visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta Valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos net prielaidos tokiems konfliktams kilti. Be to, teismai akcentuoja, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog asmuo savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis privalėjo ne tik viešai deklaruoti ginčo sandorius, bet ir laiku pateikti nustatytos formos deklaracijas VTEK, tačiau to nepadarė, tuo pažeisdamas įstatymo ir VTEK sprendimais patvirtintų taisyklių reikalavimus. Įpareigojimas valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims nustatyta tvarka teikti Privačių interesų derinimo deklaracijas ar kitaip vengti interesų konflikto yra formalus, todėl ir šio imperatyvo pažeidimas neturi būti nustatinėjamas remiantis padariniais, t. y. siekta iš atitinkamų veiksmų gauti konkrečios asmeninės naudos ar ne. Interesų konfliktai gali būti realūs ir galimi. Taigi vienas iš būdų pašalinti galimo interesų konflikto tikimybę ar išsklaidyti abejones (kaip prevencinis veiksmas) yra Privačių interesų deklaracijos pildymas. Faktas, kad pareiškėjas dėl 2009-2010 metais sudarytų sandorių nepateikė VTEK privačių interesų deklaracijų, kaip to reikalauja teisės aktai, gali formuoti nuomonę, kad valstybės tarnautojas tarnybinėje veikloje turi galimybę įgyvendinti privačius interesus. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės (keliones pirko už savo teisėtai įgytas lėšas, kad nėra interesų konflikto) neturi juridinės reikšmės tarnybinio nusižengimo faktui konstatuoti. Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai, jog skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo kaltę, taip pat neįvertintos kitos svarbios aplinkybės, sąlygojusios tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo skyrimą yra nepagrįsti, todėl atmestini. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadą, kuri yra išsami ir pakankama tam, kad būtų konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė savo tarnybos pareigas, todėl buvo pagrindas jį patraukti tarnybinėn atsakomybėn. Tyrimo komisija, atlikdama tyrimą ir siūlydama valstybės tarnautojui nuobaudą, skirtingai, nei skunde nurodė pareiškėjas, vertino tiek kaltės formą, tiek padaryto nusižengimo pobūdį, tiek kitas nusižengimo kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Tarnybinio tyrimo metu buvo įvertinta, kad pažeidimą padarė įstaigos vadovas, kuris turi pareigą kontroliuoti kaip savo pareigas vykdo jam pavaldūs įstaigoje dirbantys asmenys, todėl savaime suprantama pareiškėjui keliami didesni pareigingumo, atsakingumo ir pavyzdingumo reikalavimai. Be to, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. jis tyčia ilgą laiką (2009-2010 m. laikotarpiu) vengė vykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes laiku nevykdant minėtos pareigos, tokia pareiga savaime neišnyksta ir tęsiasi.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64).
Skundas netenkintinas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Byloje ginčas kilo dėl 2012-04-26 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės (toliau – ir atsakovė, KAM, Ministerija) Įsakymo Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui, Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriui, paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 ir 8 p. ir 15 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 2 d., 6 str. 1 d. 9 p., 7 str. 1 d., Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008-10-23 sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 49 ir 50 p. reikalavimų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968, 2.1 p. nuostatų pažeidimą (b. l. 11, 21).
Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas.
Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Kaip matyti iš skundžiamo Įsakymo, jis priimtas, be kita ko, atsižvelgiant ir į Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012-04-10 išvadą dėl R. M. tarnybinio nusižengimo Nr. VL-27 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada) (b. l. 24-31). Todėl, spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui, teismas vertins, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti faktai bei jų teisinis įvertinimas patvirtina tarnybinio pažeidimą padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, nes tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis pažeidimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio asmuo gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas, kuriam patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012-03-22 Privačių interesų deklaracijoje nurodė, kad jis 2009-2010 m. buvo sudaręs sandorius su UAB „Alfaturas“, t. y. 2009-08-20 dėl kelionės į Balį bei Singapūrą, 2010-01-21 dėl kelionės į Braziliją, 2010-09-28 dėl kelionės į Keniją (kiekvieno sandorio vertės litais kodas 002 – nuo 5001 iki 25000 Lt.) (b. l. 34-39).
Pareiškėjas rašytiniame paaiškinime Komisijai nurodė, kad sudarė sandorius susijusius su jo ir sutuoktinės kelionėmis 2009 m. į Balį ir Singapūrą bei 2010 m. į Braziliją ir Keniją ir šių sandorių nedeklaravo, apgailestavo ir tvirtino, kad nežinojo apie naują Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) redakciją kuri buvo priimta VTEK 2008-10-23 sprendimu Nr. KS-84 ir įsigaliojo 2008-11-09, o senoji (2005-10-16 patvirtinta VTEK sprendimu) tvarka tokio reikalavimo nenumatė. Taip pat nurodė, kad niekada neslėpė informacijos apie savo keliones, nes vadovaudamasis Informavimo apie krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karių, valstybės tarnautojų ir asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, išvykas į užsienį tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtinto Krašto apsaugos ministro 2008-11-20 įsakymu Nr. V-1133, apie minėtas keliones tinkamai (prieš 14 kalendorinių dienų, kaip to reikalauja Tvarkos aprašo 3 p.) informavo Krašto apsaugos viceministrą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos. Be kita ko, manė, kad naujos redakcijos Taisyklių 50 p. nevykdymas iš esmės nebuvo ir nėra tiesiogiai susijęs su galimu viešų interesų ir jo privačiais interesais konfliktu, nes visos kelionės buvo pirktos už jo asmenines teisėtu būdu įsigytas lėšas, todėl nėra pažeistos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo principinės nuostatos. Teigė, kad Taisyklių pažeidimas yra formalus ir netyčinis (b. l. 32-33).
Iš byloje rašytinių įrodymų matyti ir tai, kad pareiškėjas 2008-12-18 kaip Infrastruktūros plėtros departamento prie KAM direktorius, vadovaudamasis VTEK 2008-10-23 sprendimu Nr. KS-84 naujai patvirtintų Taisyklių 5 ir 6 p. (kurie ir įpareigoja deklaruoti sandorius) bei VTEK 2008-10-23 sprendimu Nr. KS-85 patvirtintų Asmenų, kurių privačių interesų duomenys yra vieši, pareigybių sąrašą, kuriame nurodyta, kad būtent direktorius privalo pateikti deklaraciją VTEK, pasirašė įsakymą Nr. V-55 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie krašto apsaugos ministerijos privačių interesų deklaracijų“, kuriuo paskyrė asmenį (IPD specialistą), atsakingą už valstybės tarnautojų privačių interesų deklaracijų priėmimą, saugojimą, kontrolę ir konsultavimą bei patvirtino pareigybių, kurias užimantys asmenys privalo deklaruoti privačius interesus, sąrašą (b. l. 43, 44).
Infrastruktūros plėtros departamento prie KAM direktoriaus pareigybės aprašymo 30.1 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, privalo vykdyti Valstybės tarnybos įstatyme ir kituose norminiuose teisės aktuose numatytas valstybės tarnautojų pareigas (b. l. 50-52).
Inter alia, teismas pažymi, kad pareiškėjas neginčija, kad teisės aktų nustatyta tvarka ginčo laikotarpiais nedeklaravo savo sandorių dėl privačių kelionių, tačiau jis mano, kad tai nėra piktybinis nusižengimas, pažeidimą padarė „per neapsižiūrėjimą“, gailisi dėl padaryto pažeidimo, jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, už tokį itin formalų nusižengimą, nesukėlusį absoliučiai jokių pasekmių, yra per griežta, neadekvati tokio pobūdžio nusižengimui.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Tarnybos įstatymas), Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK), 2008-10-23 sprendimu Nr. KS-84 patvirtintos Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.
Tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, o pagal minimo straipsnio 5 p., laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968 patvirtintos Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės (toliau – ir Etikos taisyklės), kurios iš valstybės tarnautojų reikalauja laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, vienas iš kurių pagarbos žmogui ir valstybei principas, numatantis reikalavimą gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų (Etikos taisyklių 2.1 p.).
Įstatymo 4 str.1 d. reglamentuojama, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnyboje dirbantis asmuo per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos, pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui, o šio straipsnio 2 d. numatyta, kad šio įstatymo 10 str. 1 d. nurodytas pareigas einantis asmuo deklaraciją pateikia VTEK. Įstatymo 6 str. 1 d. 9 p. įpareigoja deklaruojantį asmenį deklaracijoje nurodyti informaciją apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 20 MGL (šiuo metu bazinių socialinių išmokų, kurių dydis sudaro 2 600 Lt). Įstatymo 7 str. 1 d. įtvirtinta, kad jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos. Remiantis Įstatymo 8 str. 1 d. bei 10 str. 2 d., deklaracijos formą, pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles nustato bei asmenų, kurių privačių interesų duomenys yra vieši, pareigybių sąrašą tvirtina ir skelbia VTEK.
Iš esmės analogiškos nuostatos dėl deklaracijų pildymo ir pateikimo yra nustatytos ir Taisyklėse (Taisyklių 2, 21, 49, 50, 51 p.).
ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teismas pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Teismo vertinimu, pagrįstu sistemine ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų analize, Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, Ministerija tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, aktualias tinkamam ir teisingam kilusio ginčo išnagrinėjimui. Teismo nuomone, atsakovė neveikė ultra vires. Bylos rašytinių įrodymų visuma ir aktualus teisinis reglamentavimas suponuoja, kad Komisija tinkamai kvalifikavo nustatytas faktines aplinkybes, o būtent, kad pareiškėjas, eidamas Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, 2010 m. sudarydamas sandorius dėl savo privačių kelionių, privalėjo per 30 kalendorinių dienų nuo kiekvieno sandorio sudarymo užpildyti ir pateikti VTEK teisės aktų nustatytos formos Privačių interesų deklaraciją, nurodydamas sandorio kodą, objektą, sudarymo datą, sandorio šalies pavadinimą bei vertės litais kodą, t. y.: dėl 2009-08-20 sandorio (kelionė į Balį ir Singapūrą) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2009-09-20, dėl 2010-01-21 sandorio (kelionė į Braziliją) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2010-02-21, dėl 2010-09-28 sandorio (kelionė į Keniją) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2010-10-28. Tačiau pareiškėjas šios prievolės nurodytais terminais neįvykdė, deklaracijas VTEK pateikė tik 2012-03-22. Pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo bei VTEK patvirtintų Taisyklių imperatyvias nuostatas.teismas akcentuoja, kad, kaip jau byloje nustatyta, pareiškėjas, būdamas direktoriumi, pats pasirašė įsakymą, kuriuo paskyrė asmenį (IPD specialistą), atsakingą už valstybės tarnautojų privačių interesų deklaracijų priėmimą, saugojimą, kontrolę ir konsultavimą bei patvirtino pareigybių, kurias užimantys asmenys privalo deklaruoti privačius interesus, sąrašą. Todėl yra atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad jis nežinojo, kad reikia deklaruoti ginčo sandorius. Be kita ko, teismas pabrėžia, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėjas yra įstaigos vadovas.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad Komisija vertino tiek kaltės formą, tiek padaryto nusižengimo pobūdį, tiek kitas nusižengimo kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, kad pažeidimą padarė įstaigos vadovas, kuris turi pareigą kontroliuoti kaip savo pareigas vykdo jam pavaldūs įstaigoje dirbantys asmenys, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. jis ilgą laiką vengė vykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimus, daro išvadą ir konstatuoja, kad vertinti kitaip aplinkybes nei jos buvo įvertintos Išvadoje neturi jokio pagrindo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių prejudicinę galią turinčių įrodymų, kurie paneigtų Išvadoje nustatytas aplinkybes ir patvirtintų Įsakymo neteisėtumą bei nepagrįstumą. Kaip minėta, pareiškėjas padaryto apžeidimo neginčija. Todėl konstatuoja, kad Įsakymas priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, juo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas – yra adekvati padarytam pareiškėjo pažeidimui.
Teismas sprendžia, kad Įsakymo nurodytais motyvais ir kitais motyvais, naikinti, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą anksčiau nurodytais motyvais, teismas nepasisako dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, nes jie, teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liuda Arlauskienė