LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimarija“ prašymo pakeisti skolininką vykdymo procese civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Raimarija“ dėl kreditorių susirinkimo pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pripažinimo sudarytu; suinteresuoti asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, akcinė bendrovė Šiaulių bankas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2012 m. sausio 12 d. buvo iškelta atsakovo UAB „Raimarija“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas AB Ūkio bankas 2 847 619,97 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kildintas iš su atsakovu 2004 m. gruodžio 10 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. sudarytų kredito sutarčių, kuris, be kita ko, buvo užtikrintas atsakovo turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), – hipoteka.

2012 m. spalio 2 d. pareiškėjas R. N. inicijavo civilinę bylą, kurios tikslas buvo pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 9 d. buvo sudarytas sandoris dėl įkeistų pastatų perdavimo AB Ūkio banko nuosavybėn už 2 900 000 Lt kainą. Byla pradėta po to, kai, nepavykus parduoti aptariamo įkeisto turto iš varžytynių, AB Ūkio bankas iš pradžių sutiko jį perimti savo nuosavybėn, o po to poziciją pakeitė. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi tokio reikalavimo netenkino, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjui nepalankią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikino ir pripažino sandorį dėl atsakovo įkeistų pastatų perdavimo AB Ūkio banko nuosavybėn už 2 900 000 Lt kainą sudarytu 2012 m. rugpjūčio 9 d.

2013 m. kovo 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi AB Ūkio bankas perleido AB Šiaulių bankui visas reikalavimo teises į atsakovą, kylančias iš su atsakovu 2004 m. gruodžio 10 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. sudarytų kredito sutarčių. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi į atsakovo kreditorių sąrašą vietoje AB Ūkio bankas įtraukė AB Šiaulių banką su 2 847 619,97 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, tačiau jau 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi iš kreditorių sąrašo AB Šiaulių banką išbraukė, nes, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį, laikė, kad šio asmens finansinis reikalavimas yra visiškai patenkintas. AB Šiaulių banko atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutarties buvo atmestas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi. Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi taip pat netenkino AB Šiaulių banko pareiškimo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, užbaigtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi. 2013 m. rugsėjo 23 d. BAB Ūkio banko iniciatyva aptariami pastatai, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, buvo įregistruoti viešame registre kaip BAB Ūkio banko nuosavybė; vėliau BAB Ūkio bankas pareikalavo, kad atsakovas jam perduotų šiuos pastatus.

2013 m. lapkričio 12 d. atsakovas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti BAB Ūkio banką vykdymo byloje pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį jo procesinių teisių perėmėju AB Šiaulių banku, taip pat išduoti vykdomąjį raštą AB Šiaulių banko atžvilgiu dėl tos Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties dalies, kurioje nuspręsta, jog sandoris dėl atsakovo įkeistų pastatų perdavimo AB Šiaulių banko nuosavybėn už 2 900 000 Lt kainą buvo sudarytas 2012 m. rugpjūčio 9 d. Atsakovas prašymą grindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 596 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia teisių perėmimą vykdymo procese. Atsakovas taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. išdavė jam vykdomąjį raštą priverstiniam Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties įvykdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad nepateikta duomenų, jog vykdymo procesas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį būtų pradėtas ir apskritai yra galimas. Teismas taip pat sprendė, kad aptariama apeliacinės instancijos teismo nutartis savo pobūdžiu yra sprendimas dėl pripažinimo, kuris savaime sukelia teisines pasekmes, nėra vykdytinas priverstine tvarka, todėl nėra galimas ir šalies pakeitimas vykdymo procese. Netenkinus šios prašymo dalies, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dalį dėl vykdomojo rašto išdavimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas R. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą dėl BAB Ūkio banko pakeitimo vykdymo procese jo teisių perėmėju AB Šiaulių banku ir vykdomojo rašto išdavimo.

Apelianto teigimu, po 2013 m. gegužės 2 d., kai teismas vietoje AB Ūkio banko į atsakovo kreditorių sąrašą įtraukė AB Šiaulių banką, pradinis kreditorius AB Ūkio bankas nepagrįstai ir neteisėtai tebelaiko save proceso dalyviu atsakovo bankroto byloje. AB Šiaulių bankui privalomi visi jo pirmtako AB Ūkio banko atlikti veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies atlikti procesiniai veiksmai. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. išdavė atsakovui vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį, todėl skundžiamos nutarties motyvai, jog nepateikta duomenų apie prasidėjusį vykdymo procesą pagal aptariamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir apskritai tokio vykdymo galimumą, yra nenuoseklūs, prieštaringi. Apeliantas taip pat pažymi, kad atsakovo prašymas tenkintinas ir dėl to, jog tokiu teismo procesiniu sprendimu būtų išspręsta susidariusi ydinga situacija dėl BAB Ūkio banko savivalės ir reikalavimo perleidimo sutarties nuostatų, ex officio konstatuojant BAB Ūkio banko atlikto turto teisinės registracijos savo vardu neteisėtumą. Toks procesinis sprendimas būtų pagrindas įregistruoti viešame registre AB Šiaulių banko teises į aptariamą turtą.

Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas prašo atmesti atskirąjį skundą.

Suinteresuoto asmens teigimu, nei jis, nei AB Šiaulių bankas nėra ir negali būti laikomi kreditoriais atsakovo bankroto byloje. Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. kovo 21 d. nutartimi pripažinus sandorį dėl turto perdavimo sudarytu 2012 m. rugpjūčio 9 d., suinteresuoto asmens finansiniai reikalavimai buvo patenkinti ir jis nebeteko reikalavimo teisės į atsakovą. Kartu tai reiškia, kad 2013 m. kovo 3 d. AB Šiaulių bankui reikalavimas į atsakovą negalėjo būti perduotas. Suinteresuotas asmuo sutinka su teismo pozicija, kad aptariamu atveju jokie priverstinio vykdymo veiksmai ir skolininko pakeitimas vykdymo procese yra negalimi.

Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas prašo tenkinti atskirąjį skundą.

Suinteresuoto asmens nuomone, teismas neatsižvelgė į faktines ginčo aplinkybes ir apsiribojo tik formaliais argumentais. Kilęs ginčas susijęs su viešuoju interesu – finansų sistemos stabilumu, todėl teismas turėjo būti aktyvus. Suinteresuotas asmuo perėmė AB Ūkio banko reikalavimo teises į atsakovą, tačiau faktiškai šių teisių negali įgyvendinti, kadangi BAB Ūkio bankas neteisėtai ir nepagrįstai įregistravo turtą savo vardu. Tokią ydingą situaciją galėtų išspręsti teismo procesinis sprendimas patenkinti atsakovo prašymą.

Atsakovas BUAB „Raimarija“ prašo tenkinti atskirąjį skundą. Atsiliepime pakartojami apelianto argumentai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teisės skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta pakeisti skolininką vykdymo procese bei išduoti vykdomąjį raštą

Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą pakeisti skolininką vykdymo procese bei išduoti vykdomąjį raštą pakeisto skolininko atžvilgiu. Tokių klausimų sprendimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VI dalis „Vykdymo procesas“.

Pažymėtina, kad CPK 612 straipsnis iš esmės numato, jog vykdymo procese teismo priimtos nutartys gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais tik CPK konkrečiai numatytais atvejais. Tokia taisyklė skiriasi nuo ne vykdymo procese priimtų teismo nutarčių apskundimo atskiraisiais skundais taisyklių, nustatytų CPK 334 straipsnio 1 dalyje. Pastarosios taisyklės vykdymo procese netaikytinos.

Teisę prašyti išduoti vykdomąjį raštą turi save išieškotoju laikantis asmuo (CPK 646 str. 1 d.); nagrinėjamu atveju išieškotoju save laiko atsakovas. CPK 646 straipsnis, reglamentuojantis vykdomojo rašto išdavimo tvarką, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį, neįtvirtina teisės apskųsti teismo nutartį dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta atsakovui išduoti vykdomąjį raštą, nėra apskundimo objektas, ir teismas turėjo atsisakyti priimti dėl jos paduotą atskirąjį skundą (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 338 str.).

Atsakovas, laikantis save išieškotoju, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu CPK 596 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam suteikiama teisė prašyti pakeisti skolininką vykdymo procese. Toks asmuo turi teisę skųsti nutartį, kuria atsisakyta tokį prašymą tenkinti. Tačiau suinteresuotu asmeniu negali būti laikomas R. N., kuris pats prašymo pakeisti skolininką vykdymo procese nepateikė. Šis asmuo negali būti laikomas išieškotoju. Todėl R. N. neturėjo teisės paduoti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti pakeisti skolininką, o teismas turėjo atsisakyti priimti skundą ir dėl šios nutarties dalies (CPK 315 str. 2 d. 2 p., 338 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas neteisėtai, todėl jis nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 2, 3 p., 5 d., 338 str.).

Dėl atsakovo pasirinkto teisių gynybos būdo

Įvertinus bylos aplinkybes, spręstina, kad atsakovo pareikštas prašymas iš esmės yra nukreiptas į tai, jog jam būtų atlygintas skirtumas tarp AB Ūkio banko perleisto AB Šiaulių bankui finansinio reikalavimo į atsakovą ir šį reikalavimą užtikrinančio įkeisto atsakovo nekilnojamojo turto perdavimo hipotekos kreditoriui kainos, bei būtų atlygintos su šiuo turtu susijusios administravimo išlaidos. Atsakovas laiko, kad tikruoju aptariamo nekilnojamojo turto savininku yra AB Šiaulių bankas, o ne BAB Ūkio bankas, įregistravęs savo nuosavybės teisę į turtą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties pagrindu.

Nurodyta susiję su bankroto teisiniais santykiais, todėl teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, pasisako dėl pirmosios instancijos teismo nutarties esmės bei susiklosčiusios situacijos vertinimo pagal turimus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė pakeisti skolininką vykdymo procese bei išduoti vykdomąjį raštą pakeisto skolininko atžvilgiu, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis savo esme yra sprendimas dėl pripažinimo, o toks sprendimas priverstine tvarka nėra vykdomas. Nesant vykdymo proceso, objektyviai negalimas ir vykdomojo rašto išdavimas ar skolininko pakeitimas šiame procese. Pirmosios instancijos teismo klaida išduodant vykdomąjį raštą aptariamos apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrindu (t. 5, b. l. 11, 12, 15, 20) išdėstytam įtakos neturi. Byloje nėra jokių duomenų, kad tokio rašto pagrindu būtų buvusi užvesta vykdomoji byla (CPK 651 str.). Atsakovui pasirinkus netinkamą savo teisių gynybos būdą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo už ieškovą suformuluoti tinkamą reikalavimą ir jo pagrindą. Klausimas, kurį iš tiesų siekia išspręsti atsakovas, yra per daug nutolęs nuo nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo. 

Pažymėtina, kad atsakovas pagrįstai siekia išsiieškoti minėtą skirtumą tarp finansinio reikalavimo dydžio ir perduoto turto kainos, bei su šiuo turtu susijusias administravimo išlaidas. Tokį reikalavimą atsakovas turi teisę pareikšti tam asmeniui, kuris, atsakovo nuomone, atsakingas už nurodytų sumų sumokėjimą. Kartu tokioje byloje galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl aptariamo turto nuosavybės. Sprendžiant šį klausimą, svarbu nustatyti AB Ūkio banko finansinio reikalavimo į atsakovą perleidimo AB Šiaulių bankui momentą, perleisto reikalavimo apimtį ir tokio perleidimo sukeliamas materialines ir procesines teisines pasekmes, taip pat nustatyti, kada nekilnojamasis turtas pagal 2012 m. rugpjūčio 9 d. sandorį perėjo iš atsakovo kito asmens nuosavybėn.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Nutraukti apeliacinį procesą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties.