Baudžiamoji byla Nr. 2K-212/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00104-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.2.21.1;

1.2.23.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Zdislavui Tuliševskiui,

nuteistajam E. M.,

gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdislavo Tuliševskio, nuteistųjų E. M., A. M. ir L. B. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu nuteisti:

E. M. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 262 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

E. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

A. M. – pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 262 straipsnį ir 265 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

A. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

L. B. – pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 262 straipsnį ir 265 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

L. B. pagal BK 249 straipsnį 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis dėl E. M., A. M., L. B. išteisinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

E. M. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, ši bausmė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų.

A. M. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, ši bausmė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

L. B. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktu, ši bausmė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis: pašalinta E. M. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pašalinta E. M., A. M., L. B. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotos UAB „T.“ priklausančios transporto priemonės: keturi 2007 m. laidos krovininiai automobiliai „Mercedes Benz 4141“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistųjų E. M., A. M. ir L. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. Š. ir V. G., tačiau ši nuosprendžio dali kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo E. M. ir jo gynėjos, prašiusių šio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. M., A. M. ir L. B. pagal BK 262 straipsnį nuteisti už tai, kad veikdami kartu su A. Š., asmeniu, kurio byla nutraukta, ir asmenimis, kurių byla atskirta, neteisėtai pagamino, laikė įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti):

2005 m. pavasarį asmuo, kurio byla atskirta, turėdamas tikslą auginti narkotines medžiagas (kanapes), išnuomojo pastatą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini). Po to A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, 2005 m. pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje šiame pastate sumontavo medinius stalus, ventiliacijos sistemą (vamzdžius, ventiliatorius filtrus), elektros sistemą (laidus, kaitinimo lempas, laikmačius, transformatorius ir kt.), laistymo sistemą (sumūrijo baseiną chemikalų tirpalui, išvedžiojo žarneles ir kt.). 2005 m. vasarą nesėkmingai bandžius auginti kanapes pagal Olandijoje sužinotą technologiją pakeitė kanapių auginimo technologiją – demontavo stalus ir paruošė kanapių auginimui vazonus su durpėmis, taip neteisėtai pagamino įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti). Pagamintus įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti) šie asmenys iki 2007 m. sausio–kovo mėn. neteisėtai laikė pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), patalpose.

A. Š. ir asmuo, kurio byla atskirta, turėdami tikslą auginti narkotines medžiagas (kanapes), pagal 2006 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį H. Š. vardu įgijo pastatą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Po to A. Š., asmuo, kurio byla atskirta, ir asmuo, kurio byla nutraukta, šiame pastate pagal Olandijoje sužinotą kanapių auginimo technologiją sumontavo medinius stalus, ventiliacijos sistemą (vamzdžius, ventiliatorius filtrus), elektros sistemą (laidus, kaitinimo lempas, laikmačius, transformatorius ir kt.), laistymo sistemą (išvedžiojo žarneles ir kt.), taip neteisėtai pagamino įrenginius dideliam kiekiui narkotinių medžiagų (kanapių) gaminimui (auginimui). Pagamintus įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti) minėti asmenys, o nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. – taip pat A. M. ir L. B., iki 2008 m. liepos 24 d. neteisėtai laikė pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), rūsyje.

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, 2007 m. sausio–vasario mėn., turėdami tikslą auginti narkotines medžiagas (kanapes), įgijo pastatą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Po to minėti asmenys 2007 m. vasario–kovo mėn. šiame pastate pagal Olandijoje sužinotą ir pačių anksčiau išbandytą kanapių auginimo technologiją sumontavo medinius stalus, ventiliacijos sistemą (vamzdžius, ventiliatorius, filtrus), elektros sistemą (laidus, kaitinimo lempas, laikmačius, transformatorius ir kt.), laistymo sistemą (išvedžiojo žarneles ir kt.), taip neteisėtai pagamino įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti). Pagamintus įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti) A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, iki 2008 m. birželio mėn. neteisėtai laikė pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), patalpose.

E. M., A. M. ir L. B. pagal BK 265 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad kartu su A. Š., asmeniu, kurio byla nutraukta, ir asmenimis, kurių byla atskirta, neteisėtai augino didelį kiekį kanapių:

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2005 m. gegužės iki 2007 m. pradžios, pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų.

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, nuo 2006 m. gegužės iki 2008 m. liepos 24 d., nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. – taip pat A. M. ir L. B., visi iki 2008 m. liepos 24 d. pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų.

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. birželio mėn., nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. birželio mėn. – taip pat A. M., pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų.

E. M., A. M. ir L. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad kartu su A. Š., V. G., asmeniu, kurio byla nutraukta, ir asmenimis, kurių byla atskirta, neteisėtai, turint tikslą jas platinti, disponavo narkotinėmis medžiagomis:

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), patalpose nuo 2005 m. gegužės iki 2007 m. sausio–kovo mėn. neteisėtai, turint tikslą parduoti, pagamino didelį kiekį – 526,336 g narkotinės medžiagos – kanapių. Pagamintą didelį kiekį (526,336 g) narkotinės medžiagos (kanapių) šie asmenys neteisėtai laikė, turint tikslą jas parduoti, pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), patalpose iki 2008 m. liepos 31 d. ir 2009 m. balandžio 6 d., kol kratos ir kaltinamojo A. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu buvo paimtos.

A. Š., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, nuo 2006 m. gegužės iki 2008 m. liepos 24 d., nuo 2006 m. gegužės iki 2008 m. birželio mėn. – taip pat E. M., nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2008 m. liepos 24 d. – taip pat A. M. ir L. B., nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2008 m. liepos 24 d. – taip pat V. G., pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turint tikslą jas parduoti, pagamino labai didelį kiekį – 59,411 kg, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių). Pagamintą labai didelį kiekį (59,411 kg) narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) minėti asmenys neteisėtai laikė, turint tikslą jas parduoti, pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), patalpose iki 2008 m. liepos 24 d., kol kratos metu buvo paimtos.

A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. birželio mėn., pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turint tikslą parduoti, gamino narkotines medžiagas (kanapes) ir jas ten pat laikė.

E. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku iki 2010 m. sausio 18 d. pagamino netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) R. K. vardu su savo nuotrauka ir suklastojo tikrą R. K. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ant kortelės averso pusės užklijavęs skaidrią plėvelę su savo nuotrauka, šiuos netikrą ir suklastotą dokumentus iki 2010 m. sausio 19 d. laikė bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kol juos paėmė policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. M., A. M. ir L. B. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad A. Š. ir E. M. nuo 2005 m., A. M., L. B. – nuo 2007 m., turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, tapo asmens, kurio byla atskirta į atskirą tyrimą, organizuoto (sukurto) ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo labai sunkiam nusikaltimui – neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu – daryti dalyviais, su nusikalstamo susivienijimo vadovu ir dalyviais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Z. Tuliševskis kasaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems E. M., A. M. ir L. B. paskirtų bausmių ir paskirti bausmes:

nuteistajam E. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą dešimčiai metų, pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą trylikai metų, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą keturiolikai metų;

nuteistiesiems A. M. ir L. B. pritaikyti BK 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti jiems septynerių metų laisvės atėmimo bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šias bausmes ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžių neskundžiama dalimi jiems paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti kiekvienam subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę; kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras nurodo, kad teismai E. M. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, o A. M. ir L. B. – per griežtas bausmes, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismai nepagrįstai E. M. paskyrė įstatyme numatytam bausmės minimumui artimas laisvės atėmimo bausmes, nes netinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimo pagrindus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). E. M. inkriminuojami nusikaltimai pagal BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalis priskiriami apysunkiems ir labai sunkiems tyčiniams nusikaltimams. Teismai konstatavo, kad buvo daromi ilgai trunkantys, tęstiniai nusikaltimai, jie baigti, tikslai pasiekti (E. M. veikė tiesiogine tyčia), nusikaltimams ruoštasi iš anksto, jie planuojami, kruopščiai įgyvendinami nusikalstamo susivienijimo vadovo ir dalyvių bendromis pastangomis, bendrininkai veikė pasiskirsčius vaidmenimis ir užduotimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 5 punkte išaiškinta, kad nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų nustatymas padeda atskleisti kaltininko suvoktas vidines paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, kaltininko siektus objektyvios tikrovės pasikeitimus; 7 punkte išaiškinta, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (gailėjimasis, padėjimas atskleisti nusikaltimą, žalos atlyginimas ir pan.). Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad: E. M. savo veiksmais siekė nusikalstamai praturtėti, jo paskatos buvo žemos; jis iki inkriminuotų nusikaltimų padarymo buvo kelis kartus nusižengęs įstatymui, nusikalto ir po to, apibūdinamas neigiamai, po nusikaltimo padarymo ilgą laiką slapstėsi, per tą laiką padarė naują nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas prokuroro skundo argumentams, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu E. M. atsisakė duoti parodymus, apklaustas teisiamajame posėdyje kaltę pripažino tik iš dalies ir tai padarė ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų duomenų, apeliaciniame skunde savo kaltę ginčijo. Įvertinęs šias aplinkybes Apeliacinis teismas pagrįstai pašalino E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Kasatorius pažymi, kad teismai, skirdami bausmes E. M., nesivadovavo BK 61 straipsnio nuostatomis, t. y. bausmės dydį nesusiejo su sankcijos vidurkiu, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į tai, kad E. M. anksčiau buvo teistas už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, ir nepaskyrė bausmių, artimų sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytam bausmės vidurkiui. Nustačius BK 249 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką įstatymas numato bausmę – laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų, bausmės vidurkis (pagal BK 61 straipsnio 3 dalį) – devyneri metai (teismas skyrė trejus metus šešis mėnesius), pagal BK 262 straipsnio sankciją laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dveji metai 1,5 mėnesio (teismas skyrė vienerius metus), pagal BK 265 straipsnio 1 dalies sankciją – dveji metai 6,5 mėnesio (teismas skyrė vienerius metus šešis mėnesius), pagal BK 260 straipsnio 3 dalies sankciją – dvylika metų šeši mėnesiai (teismas skyrė vienuolika metų), pagal BK 300 straipsnio 2 dalies sankciją – dveji metai 1,5 mėnesio (teismas skyrė vienerius metus šešis mėnesius). Taigi visais atvejais teismas nustatė E. M. laisvės atėmimo bausmės dydį mažesnį, nei šių straipsnių sankcijose numatytos bausmės vidurkis, artimą bausmės minimumui.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismai skyrė praktiškai vienodas bausmes E. M., kurio pozicija buvo neigiama, ir A. M. bei L. B., kurie prisipažino, padėjo tyrimui ir teismui, dėl to teismas pripažino esant jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Toks nuteistųjų pozicijų procese esminių skirtumų suniveliavimas sutrukdė pasiekti bausmės tikslus ne tik šioje byloje, bet gali turėti neigiamų pasekmių ateityje. Bausmė turi atlikti auklėjamąją funkciją, vykdyti bendrąją prevenciją. Skiriant bausmę būtina užtikrinti ir teisingumo principą, bausmės individualizavimą, atsižvelgti, kokia bus bausmės įtaka visuomenei.

Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas A. M. ir L. B. paskyrė bausmes, artimas BK 262 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytoms minimalioms laisvės atėmimo bausmėms, ir minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinis teismas nuteisė A. M. ir L. B. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, pašalino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė, veikdami organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus manymu, šis teismas, atmesdamas prokuroro ir nuteistųjų A. M. ir L. B. apeliacinius skundus dėl bausmės sušvelninimo, nepagrįstai rėmėsi BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes prokuroras, prašydamas jiems taikyti švelnesnę negu įstatymas numato bausmę, siūlė teismui remtis BK 62 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Atsižvelgiant į A. M. ir L. B. poziciją ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu yra pagrindas teigti, kad jie padarė reikiamas išvadas, ėmėsi veiksmų ištaisyti savo klaidas. Prokuroras pažymi, kad A. M. ir L. B. parodymai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo veikimo mechanizmą, jo požymių buvimą – vaidmenų ir užduočių pasiskirstymą, ryšių pastovumą, konspiracijos laikymąsi, narkotinės medžiagos gaminimo, laikymo, gabenimo ir perdavimo realizuoti nusikalstamos susivienijimo vadovui mechanizmą, leido nustatyti aplinkybes, kurios nebuvo žinomos. Be to, negali būti vienodai baudžiami asmenys, kurie viso proceso metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos padėti tyrimui bei teismui, ir asmenys, kurie trukdė nustatyti tiesą byloje. Toks bausmių suvienodinimas pakerta pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, paneigia teisingumo principą, užkerta galimybę tikėtis iš nusikaltimą padariusių asmenų nuoširdumo ir atvirumo, nes kaltininkams nėra jokios dingsties sakyti tiesą. Prokuroras pažymi, kad parodymus dėl nusikalstamo susivienijimo veiklos davusiems asmenims atsiranda realus pavojus sulaukti susidorojimo ar nepalankumo iš nusikalstamos veiklos bendrininkų ir vėliau atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje iš kitų nuteistųjų. Todėl teismui tenka labai svarbus vaidmuo formuojant tinkamą praktiką skiriant adekvačias, teisingas ir individualizuotas bausmes, stiprinant pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis ir teismais. Dėl šių aplinkybių skundžiami teismų nuosprendžiai keistini ir nuteistiesiems A. M. ir L. B. skirtinas švelnesnis negu įstatymas numato bausmės dydis.

Nuteistasis E. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti dėl jo priimtus Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžius ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios ir ypatingosios dalių normas), padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame negali būti prieštaravimų, išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymi, kad jį pripažįstant kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį šie baudžiamojo proceso reikalavimai buvo pažeisti. Be to, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu buvo pažeistas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principas: nors visiems kaltinamiesiems buvo įteikti analogiški pranešimai apie įtarimą, tačiau tik jam vienam buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, taip jis buvo verčiamas prisipažinti, kad padarė inkriminuotas veikas.

Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai neigė padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 262 straipsnyje, 300 straipsnio 2 dalyje. Teismas be pagrindo jo kaltę grindė vien tik nuteistojo A. Š. parodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį. A. Š. parodymai nebuvo nuoseklūs (vienus parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, o visiškai kitokius – Šiaulių apygardos teisme). A. Š., būdamas inkriminuotų veikų iniciatorius ir organizatorius, finansavo nusikalstamos veikos pradžią, jos vystymą kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, mokėjo užmokestį kitiems nuteistiesiems, iš šios veikos gavo dideles pinigų sumas, įsigijo brangų turtą (šias aplinkybes patvirtina kiti kaltinamieji ir liudytojas A. Z.), suversdamas visą kaltę jam (E. M.) gavo švelnesnę bausmę. Teismai neatsižvelgė į kitų kaltinamųjų parodymus, kad jis (E. M.) tik atliko pagalbinius darbus – kaip darbininkas padėjo auginti kanapes, nes jam buvo paaiškinta, kad taip auginamos pluoštinės kanapės, siekiant gauti Europos Sąjungos paramą. Be to, nėra objektyvių duomenų, kad jis dalyvavo įsigyjant pastatą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini) (ši aplinkybė nustatyta remiantis tik A. Š. parodymais, nors juos paneigė pirkimo–pardavimo sutartis). Teismai neišdėstė argumentų, kodėl atmetė jo ir vertino tik A. Š. parodymus, taip įrodymus tyrė šališkai, neobjektyviai, neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, neapklausęs jo ir kitų nuteistųjų dėl narkotinių medžiagų kiekio, neištyręs kitų įrodymų, neįvertinęs sekimo protokolų.

Kasatoriaus manymu, nenustatyta, kaip pasireiškė jo veiksmai darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Nesurinkta objektyvių duomenų apie jo tyčios disponuoti, turint tikslą platinti, labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos buvimą. Nors tikslas parduoti nėra šio nusikaltimo sudėties privalomas subjektyvusis požymis, tačiau šis požymis aprašant nusikalstamą veiką buvo nurodytas, todėl, kasatoriaus manymu, turėjo būti įrodytas, o tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu jo apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, neįvertino skunde išdėstytų aplinkybių, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais. Kasatorius pažymi, kad priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas kaltinamųjų A. M., L. B., V. G., liudytųjų A. Z. parodymai patvirtina tik tai, kad jis epizodiškai atliko kai kuriuos darbus ir buvo tik pagalbinis darbininkas, auginant kanapes. Slapto sekimo metu užfiksuota tik tai, kaip jis į sodybą, esančią Kauno r., (duomenys neskelbtini), atveža daiktus, tačiau nei vieno tokio sekimo metu nebuvo užfiksuota, kad jis būtų disponavęs dideliu kiekiu kanapių, gaminęs narkotinę medžiagą.

Kasatorius nurodo, kad iš teismo nustatytų aplinkybių neaišku, kokie buvo jo veiksmai darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 262 straipsnyje, ir kokie duomenys juos patvirtina. Byloje nenustatyta, kad jis būtų specialiai sukonstravęs kokius nors daiktus, patobulinęs ar kitaip perdaręs pritaikydamas juos narkotinių medžiagų gamybai. Kasatorius pažymi, kad visus veiksmus, susijusius su įrangos pirkimu, jos montavimu, technologijų pritaikymu, atliko A. Š., o jis atliko tik smulkius darbus, susijusius su kanapių auginimu. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą.

E. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, iš esmės nenurodė jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Kasatoriaus manymu, jo kaltės nepatvirtina ir liudytojo R. K. parodymai. Teismas vertino tik jį kaltinančius duomenis ir neatsižvelgė į jo iš esmės nuoseklius parodymus, kurių nepaneigia objektyvūs bylos duomenys. Teismai, spręsdami jo kaltės klausimą, perkėlė įrodinėjimo naštą jam pačiam, taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

Kasatorius nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 249 straipsnio l dalį. Pagal BK 25 straipsnio 4 dalį nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Be kiekybinio požymio, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas taip pat yra vienas iš pagrindinių požymių, atribojančių nusikalstamą susivienijimą nuo kitų bendrininkavimo formų. Pagal BK 25 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas šis požymis būdingas tiek organizuotai grupei, tiek ir nusikalstamam susivienijimui. Tačiau iš baudžiamajame įstatyme pateiktos formuluotės spręstina, jog organizuotos grupės atveju vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas yra požymis, apibūdinantis grupės narių vaidmenį ir užduotis darant konkrečius nusikaltimus. Tuo tarpu nusikalstamo susivienijimo atveju įstatymų leidėjas nurodo, kad tokios grupuotės narius sieja vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Kasatoriaus manymu, tokią įstatymo formuluotę reikėtų aiškinti taip: vaidmenimis ir užduotimis nusikalstamo susivienijimo nariai, skirtingai nei organizuotos grupės atveju, pasiskirsto ne tik darydami konkretų nusikaltimą, bet ir pačioje susivienijimo vidinėje struktūroje. Toks įstatyme minimas nusikalstamo susivienijimo narių ryšys, pagrįstas skirtingais vaidmenimis, užduotimis ir pakankamai griežta hierarchija, pasižymi pastovumu, sutelktumu ir parodo aukštesnį nusikalstamos veiklos organizacinį lygį.

Kasatorius E. M. pažymi, kad jis nei organizuotai grupei, nei nusikalstamam susivienijimui nepriklausė. Jo atlikti veiksmai buvo tik epizodiški, jis tiesiog padėjo savo pažįstamam auginti kanapes, kitų asmenų iš esmės nepažinojo. Byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad asmenys turėjo konkrečius vaidmenis ar užduotis pačioje neteisėtoje grupėje, t. y. kad buvo aiški organizacinė hierarchija ir paklusnumo santykiais grindžiama vidinė struktūra. Tokios labai gerai organizuotos vidinės struktūros nebuvimą rodo ir tai, kad nenustatyta, jog grupuotė būtų turėjusi bendrą kasą.

Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo sprendimu panaikinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi). Tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, negali būti vertinama kaip neprisipažinimas kaltu. Teisiamojo posėdžio metu jis davė parodymus apie jam žinomas aplinkybes, nesiekdamas palengvinti savo padėties (kaip tai padarė A. Š.). Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, o apeliacinės instancijos teismas atmesdamas jo apeliacinį skundą pažeidė proporcingumo ir teisingumo principus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nes iš nuosprendyje aprašytų nusikalstamų veikų jo vaidmuo yra daugiau nei antraeilis.

Kasatorius pažymi, jog teismai neįvertino to, kad jo šeimos turtinė padėtis yra sunki, nepagrįstai nurodė, kad jis nedirba (jis dirba UAB „D.“). Iš jo gaunamo darbo užmokesčio buvo išlaikomi du jo nepilnamečiai vaikai, žmona R. M. (ji niekur nedirba, nes serga psichine liga), jo sergantys, nedarbingi tėvai, neįgali žmonos motina. Taip pat neatsižvelgta į blogą jo sveikatos būklę (jam nustatytas neįgalumas). Kasatoriaus manymu, jo padėtis, palyginti su kitais nuteistaisiais, yra išskirtinė, tačiau teismai į tai neatsižvelgė, taip pažeidę asmenų lygybės prieš įstatymą principą, jam skyrė daug griežtesnę bausmę nei kitiems nuteistiesiems (nusikalstamos veikos organizatoriui ir vadovui A. Š. ir V. G. buvo taikytos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos ir paskirtos švelnesnės bausmės, negu numatyta baudžiamajame įstatyme, nors jo (E. M.) situacija yra kur kas blogesnė nei jų, nes jis vienas išlaiko sunkiai sergančius keturis asmenis, du nepilnamečius vaikus). Atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailėjosi, į sunkią materialinę ir beviltišką jo šeimos padėtį, teismai turėjo pagrindą taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies l, 2 punktų nuostatas. Taip pat teismai neaptarė ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą, o tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismai, kasatoriaus manymu, šias nuostatas pažeidė, ir tai turėjo esminę įtaką priimant teisingą sprendimą.

Be to, kasatorius pažymi, procesas užsitęsė pernelyg ilgai, jis yra suimtas daugiau nei trejus metus (sulaikytas nuo 2010 m. sausio 18 d.), todėl, atsižvelgiant į teismų praktiką, jam turi būti paskirta daug švelnesnė bausmė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir jam skirti mažesnę bausmę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į visas svarbias aplinkybes, padarė klaidingas išvadas, jog nėra sąlygų jam švelninti bausmės, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose prisipažino kaltu visiškai, nuoširdžiai gailėjosi. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas jam ir kitiems kaltinamiesiems (L. B., V. G., A. Š.) pripažino analogišką atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau jam, kuris nebuvo inkriminuotų veikų organizatorius, vykdė nusikalstamą veiką daug trumpesnį laikotarpį nei kai kurie kiti kaltinamieji, buvo paskirta daug griežtesnė bausmė, taip pažeistas proporcingumo principas. Jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. liepos mėn. Kiti kaltinamieji (A. Š., E. M.) buvo kaltinami darę nusikalstamas veikas nuo 2005 m. Nuosprendžiuose pripažįstama, kad T. S. ir A. Š. iniciatyvos ir žinių dėka buvo pradėta neteisėta kanapių auginimo ir realizavimo eiga, o jį (A. M.) į nusikalstamą veiką tik techniniam darbui įtraukė T. S. (asmuo, dėl kurio byla atskirta). Teismai pripažino, kad jo vaidmuo buvo antraeilis (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas), jis savarankiškai negalėjo nei užtikrinti kanapių auginimo, nei jų nuėmimo proceso, ne jo lėšomis buvo auginamos kanapės, jis neužsiėmė narkotinių medžiagų realizavimu – pardavimu. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas: „2005 m. pavasarį daryti labai sunkų nusikaltimą – gaminti narkotines medžiagas susitarė du asmenys – A. Š. ir asmuo, kurio byla atskirta (T. S.), jie atitinkamomis dalimis finansavo šia veiklą. Ruošiantis labai sunkiam nusikaltimui buvo daromi kiti nusikaltimai – įrengiami įrengimai narkotinių medžiagų gaminimui, auginamos kanapės narkotinėms medžiagoms gaminti; tuo metu į nusikalstamą veiką įsijungė A. Z. ir E. M., vėliau – kaltinamieji A. M., L. B., dar vėliau – V. G. Ši susiformavusi asmenų grupė darė labai sunkų nusikaltimą tol, kol buvo išaiškinta. Nustatyta, kad labai sunkaus nusikaltimo darymą organizavo asmuo, kurio byla atskirta, iš esmės šis asmuo vadovavo darant labai sunkų nusikaltimą, kaltinamasis A. Š. daugiau vykdė jam tiesiogiai organizatoriaus pavestas funkcijas – rūpinosi įrengimų pirkimu, pasirengimu nusikalstamai veiklai, taip pat dalyvavo kanapių auginime, nuimant kanapes ir gaminant narkotines medžiagas, A. M., L. B. dalyvavo kanapių auginime, nuimant kanapes ir gaminant narkotines medžiagas, V. G. dalyvavo nuimant kanapes ir gaminant narkotines medžiagas“.

Kasatorius A. M. mano, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo pripažinti ir antrą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis savo iniciatyva bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Svarbi aplinkybė yra ir tai, jog valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jis savo noru pranešė ir pripažino padarytus nusikaltimus, taip pat aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus bei juose dalyvavusius asmenis, ir prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus manymu, paskyrus tokią griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgiant į jo vaidmenį, iškreipiami teisingumo ir proporcingumo principai. BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis galėtų būti įgyvendinta pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrus švelnesnę bausmę, nei šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir jam skirti mažesnę bausmę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nėra nustatyta aplinkybių bei pagrindų jam skirti švelnesnę bausmę. Lietuvos apeliacinis teismas, neįvertinęs visų svarbių aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis kaltu visiškai prisipažino ir dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailėjosi. Apeliaciniame skunde nurodė, kad jam bei kaltinamiesiems A. M., V. G., A. Š. teismas pripažino analogišką atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau jam, kuris nebuvo inkriminuotų veikų organizatorius, darė nusikalstamą veiką daug trumpesnį laikotarpį nei kai kurie kiti kaltinamieji, buvo paskirta daug griežtesnė bausmė, taip, skiriant bausmes, buvo iškreiptas proporcingumo principas. Jis kaltinamas daręs nusikalstamą veiką nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. liepos mėn. Kaltinamieji A. Š., E. M. buvo kaltinami darę nusikalstamas veikas nuo 2005 m. Teismai pripažino, kad T. S. ir A. Š. iniciatyva buvo pradėta ir tęsiama neteisėta kanapių auginimo ir realizavimo veikla. Jis į nusikalstamą veiką buvo įtrauktas A. M. tik techniniam darbui atlikti. Faktiškai jo vaidmuo (tai pripažino ir teismai) darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas), jis savarankiškai negalėjo užtikrinti kanapių auginimo, jų nuėmimo proceso, ne iš jo lėšų augintos kanapės, narkotinių medžiagų realizavimu – pardavimu jis taip pat neužsiėmė.

Kasatorius L. B. mano, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo pripažinti ir antrą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis savo iniciatyva bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat svarbi aplinkybė yra tai, kad valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jis (L. B.) savo noru pranešė ir pripažino padarytus nusikaltimus, aktyviai padėjo išaiškinti juos ir juose dalyvavusius asmenis. Prokuroras ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teisme, įvertinęs visas aplinkybes, prašė jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, siūlydamas už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Paskyrus jam tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgus į jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas, buvo iškreiptas proporcingumo ir teisingumo principas. Be to, jis anksčiau neteistas, byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Atsižvelgus į tai, BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis galėtų būti įgyvendinta, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrus švelnesnę bausmę, nei šio straipsnio sankcijoje numatyta mažiausia bausmė.

Kasaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo E. M. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, BK 260 straipsnio 3 dalies, 262 straipsnio ir 300 straipsnio 2 dalies taikymu

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK specialios dalies normų taikymo ir teismų padarytų BPK pažeidimų vertinant įrodymus nepagrįsti.

Pažymėtina, kad ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti E. M. kasaciniame skunde nurodytų teiginių apie atskirus nustatytus šio nuteistojo veiksmus, vertinti juos patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Šie klausimai susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu ir nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

Pirmosios instancijos teismas E. M. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nustatė, remdamasis kaltinamųjų A. Š., A. M., L. B., V. G., liudytojo A. Z., iš dalies – ir paties nuteistojo duotais parodymais, kratų, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais, specialisto išvadomis ir kt. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ištirti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir įvertinti tiek patikimumo, tiek pakankamumo aspektais, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas šio nusikaltimo faktines aplinkybes, pripažindamas, kad įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta, nes nuosprendyje nurodyti įrodymai, pagrindžiantys teismo išvadas, motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, įvertintas byloje esančių įrodymų visetas, pateikta jų analizė. Šis teismas, atmesdamas nuteistojo argumentą, kad jo kaltė grindžiama tik A. Š. parodymais, atkreipė dėmesį į tai, jog pats E. M. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis ne tik ruošė patalpas kanapėms auginti (vedžiojo laidus, kabino lempas, ventiliacijos filtrus, vežė durpes ir kt.), jas sodino, laistė, bet ir nuėmė kanapių derlių (kirpo kanapes) (T. 17, b. l. 202-204). Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, kasatoriaus parodymai nebuvo visiškai atmesti, nes jie buvo vertinami visų bylos duomenų kontekste.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kaip reiškėsi jo veiksmai darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Nustatyta, kad E. M. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, disponavo narkotinėmis medžiagomis: dviejose vietose – pastatuose, esančiuose Kauno r., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pagamino didelį kiekį (526,336 g) ir labai didelį kiekį (59,411 kg) narkotinės medžiagos (kanapių), kurią ten ir laikė, bei pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), gamino narkotines medžiagas (kanapes) ir jas ten laikė. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad E. M., be patalpų paruošimo kanapėms auginti, jų sodinimo, auginimo darbų, atliko ir užaugusių kanapių augalų nuėmimo, jų džiovinimo darbus. Pastarieji veiksmai laikytini narkotinių medžiagų gaminimo procesu. Kanapių džiovinimas jau yra narkotinių medžiagų gaminimo procesas ir tai yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėties objektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2010). Be to, narkotines medžiagas jis laikė jų gaminimo vietoje. E. M. atliko BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytus alternatyvius neteisėtus veiksmus – gamino ir laikė narkotines medžiagas. Teismas sprendė, kad jo veiksmai taip disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos minėtose trijose vietose buvo atliekami vieninga tyčia, todėl nustatė, kad jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog E. M. žinojo, kad prisideda prie labai didelio kiekio į narkotinių medžiagų sąrašą įtrauktų medžiagų auginimo, gaminimo ir laikymo, atmesdamas kaip prieštaraujantį logikai nuteistojo tvirtinimą, jog jis manė, kad auginami augalai yra pramonėje naudojamos kanapės.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, ir tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-596/2011, 2K-532/2009, 2K-353/2007, 2K-72/2007). Tačiau pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo tikslas – parduoti ar kitaip platinti – paprastai būna nurodomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2011, 2K-123/2011, 2K-507/2010, 2K-500/2010, 2K-185/2010, 2K-532/2009, 2K-334/2009, 2K-P-218/2009, 2K-146/2009, 2K-67/2009, 2K-412/2008, 2K-72/2007, 2K-225/2006).

Kasatorius nurodo, kad iš teismo nustatytų aplinkybių neaišku, kokie buvo jo veiksmai darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 262 straipsnyje, ir kokie duomenys juos patvirtina. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kaip pasireiškė E. M. inkriminuotas neteisėtas įrenginių narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti įrengimas ir laikymas, kokius pasiruošimo gaminti labai didelį kiekį kanapių veiksmus su kitais asmenimis atliko šis nuteistasis ir kokie bylos duomenys, pripažinti įrodymais, tokius veiksmus įrodo.

Pirmosios instancijos teismas, taip pat nepažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų, nustatė, kad E. M. pagamino netikrą vairuotojo pažymėjimą (R. K. vardu su savo nuotrauka) ir suklastojo tikrą R. K. asmens tapatybės kortelę (ant kortelės averso pusės užklijavo skaidrią plėvelę su savo nuotrauka) ir šiuos dokumentus laikė bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kol juos paėmė policijos pareigūnai. Nuosprendis paremtas liudytojo R. K. parodymais, buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kratos protokolu, specialisto išvada, iš dalies – ir E. M. parodymais. Netikras vairuotojo pažymėjimas ir suklastota asmens tapatybės kortelė buvo rasti bute, kuriame E. M. gyveno slapstydamasis nuo ikiteisminio tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus nuosprendžio 17 lape išdėstė išsamius argumentus dėl šio nuosprendžio dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl BK 249 straipsnio 1 dalies taikymo

E. M. teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 249 straipsnio l dalį, nes jo atlikti veiksmai buvo epizodiški, jis tik padėjo savo pažįstamam auginti kanapes, kitų asmenų iš esmės nepažinojo, be to, nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad neteisėtoje grupėje dalyvavę asmenys turėjo konkrečius vaidmenis ar užduotis, kad buvo aiški organizacinė hierarchija ir paklusnumo santykiais grindžiama vidinė struktūra, nebuvo bendros kasos.

Nusikalstamas susivienijimas – tai vienintelė bendrininkavimo forma, kuri BK specialiojoje dalyje numatyta kaip savarankiška nusikaltimo rūšis (BK 249 straipsnis). Vertinant BK 25 straipsnio 4 dalies ir BK 249 straipsnio 1 dalies normas matyti, kad baudžiamasis įstatymas numato šiuos būtinus nusikalstamo susivienijimo požymius, kurie jį atriboja nuo bendrininkų grupės ir organizuotos grupės: trijų ar daugiau asmenų buvimas; nusikalstamo susivienijimo dalyvių pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas; tikslas daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 9-13 lapuose išdėstė išsamius motyvus, atskleidžiančius visų nuteistųjų (taip pat ir nuteistojo E. M.) tarpusavio ryšius, organizuotumo lygį, veiklos pastovumą, užduočių pasiskirstymą, kitus nusikalstamo susivienijimo požymius, šiems asmenims darant labai sunkų ir su pertrauka net keletą metų besitęsiantį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu labai didelio kiekio narkotinės medžiagos disponavimu, jos nuolatiniu paleidimu į apyvartą. Šio teismo argumentai, pagrįsti teismų praktika dėl BK 249 straipsnio 1 dalies taikymo ir konkrečiomis nuteistųjų grupės formavimosi ir bendros nusikalstamos veiklos aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjamoje byloje, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir nuteistojo E. M. kasacinio skundo argumentus, kad šis nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 249 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su bausmės skyrimu nuteistajam E. M.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka su E. M. paskirtos bausmės dydžiu nesutiko tiek pats nuteistasis (dėl per griežtos bausmės prašė taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus), tiek prokuroras (dėl per švelnios bausmės prašė atsižvelgti į neteisingai pritaikytas BK 58 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas). Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas prokuroro prašymui, panaikino E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šis teismas atmetė tiek nuteistojo E. M., tiek prokuroro prašymus dėl bausmės keitimo, nurodydamas, kad pagal pirmosios instancijos teismo įvertintas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su nuteistojo sveikatos būkle, bloga turtine šeimos padėtimi, jam paskirta teisinga bausmė.

Atmestinas E. M. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-444/2010, 2K-397/2010). Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, nurodė, kad: E. M. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti bet kokius parodymus; teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino tik iš dalies, tai padarė ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų duomenų; jis neigė tam tikras esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes; savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas E. M. ginčijo ir apeliaciniame skunde. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą priimtas tinkamai laikantis įstatymo reikalavimų, atitinka teismų praktiką.

E. M. argumentas, kad teismas nepagrįstai nepritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų, taip pat atmestinas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė, remiantis BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, skiriama tik nustačius šioje straipsnio dalyje numatytų sąlygų visumą: kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti (1 punktas), arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (2 punktas). Taigi, norint taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-287/2009, 2K-511/2010).

Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui panaikinus E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nenustatyta nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi vien dėl to BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas negalimas (tai pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo sprendime). Be to, byloje nėra duomenų, kad E. M. tėvai (senatvės pensininkai) (T. 16, b. l. 99, 100) serga sunkia liga ir kad būtent jis juos išlaiko (E. M. turi dar šešis brolius (T. 17, b. l. 203), taip pat duomenų, kad jis vienintelis išlaiko ir savo du vaikus (T. 17, b. l. 204).

Atmestinas prokuroro argumentas dėl netinkamo BK 61 straipsnio 2 dalies taikymo skiriant E. M. bausmę (nes E. M. turėjo būti paskirtos bausmės, viršijančios straipsnių, pagal kuriuos jis nuteistas, sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį). BK 61 straipsnis nustato bausmės skyrimo taisykles, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte; apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes panaikino. Taigi byloje nei E. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nebuvo, todėl nėra pagrindo taikyti BK 61 straipsnio nuostatų, įpareigojančių teismą vertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį.

Pagal prokuroro kasacinio skundo argumentus nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad skiriant bausmes už padarytas nusikalstamas veikas E. M. netinkamai taikytos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę ir kurios turi vienodą teisinę reikšmę skiriant bausmę. Ne mažiau svarbus teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatsiejamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas šių BK nuostatų laikėsi, E. M. už sunkiausią nusikaltimą nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir už kitas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos ir paskirtos atsižvelgus į visas BK 54 straipsnyje numatytas sąlygas.

Dėl BK bendrosios dalies normų taikymo skiriant bausmes A. M. ir L. B.

A. M. ir L. B. nurodo, kad nepagrįstai nepritaikytos BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatos už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nepaskirta švelnesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė.

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad A. M. ir L. B. nepagrįstai nepritaikytos BK 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos skiriant bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus nuteistųjų A. M. ir L. B. bei prokuroro apeliacinių skundų argumentus, paskirtų bausmių šiems nuteistiesiems nesušvelnino. Šis teismas pripažino, kad nuteistieji veikė ne organizuota grupe, o dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. veikdami pavojingesne bendrininkavimo forma, pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nusikalstamą susivienijimą subūrė ir nusikalstamas veikas vykdyti pradėjo T. E. S. ir A. Š., o A. M. ir L. B. prie jų nusikalstamų veikų prisidėjo vėliau, tačiau šie nuteistieji, prisijungę prie grupės veiklos, pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini), atliko pagrindinius darbus augindami kanapes ir gamindami narkotinę medžiagą, o A. M. į nusikalstamų veikų darymą įtraukė ir V. G., prisidėjo įsigyjant pastatą (duomenys neskelbtini), ir jų vaidmuo nebuvo toks mažareikšmis, kad tai būtų pagrindas sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos, nes nenustatytos bent dvi jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės (nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte).

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sušvelninti bausmę, jei neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BKP 376 straipsnio 3 dalis). Tačiau, pritardama apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų nebuvimo, kolegija sprendžia, kad baudžiamasis įstatymas dėl bausmių skyrimo A. M. ir L. B. pritaikytas tinkamai.

Kasatorių argumentai, kad byloje yra aplinkybės, leidžiančios taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atmestini, nes aplinkybių, rodančių, kad nuteistiesiems paskirtos minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. Kasaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadoms, kad sumažėjęs visų bendrininkų pastangomis padaryto labai sunkaus nusikaltimo, susijusio su labai didelio kiekio neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta, pavojingumas ar atsirado duomenų, atskleidžiančių išimtinai teigiamas nuteistųjų asmenybes.

Dėl kasacinių skundų nenagrinėtinų argumentų

A. M. ir L. B. nurodo, kad buvo pagrindas nustatyti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jie padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji ir prokuroras šios aplinkybės pripažinti lengvinančia neprašė, jos nemotyvavo, nekėlė klausimų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo šiuo aspektu, o apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų indėlio išaiškinant nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus nenagrinėjo. Dėl to šie kasatorių argumentai kasacine tvarka nenagrinėtini.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų keisti ar bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdislavo Tuliševskio, nuteistųjų E. M., A. M. ir L. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                     Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                 Viktoras Aidukas

                                                                                                                 Tomas Šeškauskas