Administracinė byla Nr. A-3620-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03270-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 9-270/17(1.1.43-PD3) (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėja nurodė, jog Sprendimas neteisėtas, nes ji Komisijai negalėjo laiku apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2017 m. liepos 10 d. rašto Nr. A51-44937/17(2.11.2.12-SR2)

3.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Pareiškėja skundą dėl Rašto neteisėtumo Komisijai padavė tik 2017 m. rugsėjo 1 d., t. y. praleidusi Įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti ir neprašė termino atnaujinti, todėl Sprendimu pareiškėjos skundą buvo atsisakyta nagrinėti.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Komisijos Sprendimą ir įpareigojo Komisiją spręsti pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 1 d. skundo priėmimo klausimą iš naujo.

III.

6.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

7.       Įvertinęs Rašte nurodytą jo apskundimo tvarką, teismas darė išvadą, kad Rašto apskundimo Komisijai terminas yra skaičiuojamas nuo Rašto gavimo dienos. Kadangi pareiškėja kartu su skundu nebuvo pateikusi dokumentų, patvirtinančių Rašto gavimo datą, todėl, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Komisija turėjo nustatyti pareiškėjai 14 dienų terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius Rašto gavimą / įteikimą.

8.       Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. neliko Komisijos ir nei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2400), nei kiti teisės aktai nenustatė, kas nuo 2018 m. sausio 1 d. perima savivaldybių tarybų sudarytų visuomeninių ginčų komisijų teises ir pareigas. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suformulavo Komisijai įpareigojimą iš naujo spręsti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, kadangi tokis įpareigojimas negali būti įgyvendintas. Todėl teismas bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

IV.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Komisijos Sprendimą ir įpareigojo Lietuvos administracinių ginčų komisiją spręsti pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 1 d. skundo priėmimo klausimą iš naujo.

10.       Teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su 2017 m. rugsėjo 1 d. skundu nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kada jai buvo įteiktas Raštas, todėl Komisija turėjo nustatyti pareiškėjai 14 dienų terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti, išaiškinant teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius Rašto įteikimo pareiškėjai datą ir teisę pateikti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, jeigu būtų nustatyta, kad toks terminas yra praleistas.

11.       Teismas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas ir savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų teises ir pareigas perėmė Lietuvos administracinių ginčų komisija ir jos apygardų skyriai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2119-662/2019). Kadangi pareiškėja kreipėsi į Komisiją, siekdama ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento priimtą Sprendimą, kompetencija nagrinėti tokį pareiškėjos skundą priskirtina Lietuvos administracinių ginčų komisijai.

V.

12.       Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesi pareiškėjos skundą.

13.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, skunde Komisijai nenurodė, kada gavo Raštą, dėl kokių priežasčių nesilaikė skundo Komisijai padavimo termino, neprašė Komisijos atnaujinti terminą. Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 2 punktu, būtų nustačiusi pareiškėjai 14 dienų terminą skundo trūkumams ištaisyti tuo atveju, jei pareiškėja būtų prašiusi atnaujinti terminą, bet nepridėtų reikiamų dokumentų ar nepateiktų termino atnaujinimo motyvų. Pareiškėja to nepadarė, todėl Komisija Sprendimą priėmė griežtai laikydamasi Įstatymo nuostatų. Komisija neturėjo galimybės įžvelgti, jog galėjo būti kokios nors priežastys, lėmusios termino skundui paduoti praleidimą, dėl to neturėjo teisinio pagrindo remiantis Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 2 punktu nustatyti terminą skundo trūkumams šalinti. Administracija mano, kad teismas netinkamai išanalizavo visas byloje nurodytas aplinkybes ir netinkamai aiškino Įstatymo 12 straipsnio nuostatas.

14.       Pareiškėja A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15.       Pareiškėja nurodo, kad vieno mėnesio terminas skundui paduoti yra skaičiuojamas nuo Rašto gavimo dienos. Kadangi Raštą pareiškėja gavo 2017 m. rugpjūčio mėnesį (tikslios datos nepamena), todėl ji termino skundui paduoti nepraleido. Pareiškėja teigia, kad pareiga įrodyti, kada jai buvo įteiktas Raštas, tenka Administracijai, o neturėdama šios informacijos, ji negalėjo daryti išvados, kad terminas Raštui apskųsti yra praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Pareiškėja inicijavo ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2017 m. liepos 10 d. rašto Nr. A51-44937/17(2.11.2.12-SR2) ir, vadovaujantis Administracinių ginčų komisijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 28 d.), pasinaudojo įstatymo nustatyta teise kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją.

17.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

18.       Šio ginčo atveju taikytina neprivaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taigi asmuo, kuris mano, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus, gali alternatyviai arba su skundu kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o nesutikdamas su tokios institucijos sprendimu – į teismą, arba tiesiogiai į teismą.

19.       Pažymėtina, kad šios Nutarties 16 punkte nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (šios bylos kontekste – neprivaloma), į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl Komisijos sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Taigi, esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (šios bylos kontekste – neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas Komisijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (šios bylos kontekste – neprivaloma) sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio ABTĮ 87 str.).

20.       Vertinant teisinę situaciją šios bylos kontekste yra svarbu pabrėžti, kad Komisijos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 9-270/17(1.1.43-PD3) nėra sprendimas dėl ginčo esmės, o yra procedūrinio teisinio pobūdžio – dėl skundo priimtinumo. Šis faktas suponuoja ir tam tikrų teisinio vertinimo, pateikiamo šios Nutarties 19 punkte, korektūrų būtinumą, kurios, būtina tai akcentuoti, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individualizuojamos.

21.       Teisėjų kolegija neteikdama universalių taisyklių (aiškindama teisę) visiems procesiniams atvejams pasisako dėl teisinės situacijos, aktualios šiai bylai:

21.1.                      Įvertinant į tai, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šios bylos kontekste yra neprivaloma, teismas, atsižvelgdamas į šios Nutarties 19 punkte nurodytą teisės aiškinimą, turi taikyti bendrąją taisyklę, kad ginčas „persikelia“ į teismą ir privalo pats imtis procesinių priemonių, kad pareiškėjai būtų sudarytos galimybės teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius Rašto įteikimo pareiškėjai datą.

21.2.                      Jeigu pareiškėja tokių įrodymų nepateiktų arba įrodymai liudytų, kad terminas kreiptis į Komisiją su skundu buvo praleistas (Administracinių ginčų komisijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 1 dalis), būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad skundas dėl Komisijos priimto procedūrinio sprendimo nepagrįstas.

21.3.                      Jeigu būtų įrodyta priešingai, turint galvoje tai, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šios bylos kontekste yra neprivaloma, teismas turėtų procesinėmis priemonėmis aiškintis pareiškėjos valią, ar ji siekia ginčo nagrinėjimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, ar, pašalinus skundo teismui trūkumus, siekia ginčo išsprendimo teisme.

21.4.                      Tokie teisėjų kolegijos pateikiami teisės aiškinimai inter alia (be kita ko) grindžiami ir proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais.

22.       Dėl Nutartyje pateikiamų teisės aiškinimų atitikties teismų praktikai (ABTĮ 15 str. 1 d.) teisėjų kolegija pažymi, kad jai žinoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2119-662/2019.

23.       Teisėjų kolegija šioje situacijoje remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių:

23.1.                      Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

23.2.                      Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

23.3.                      Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

24.       Šiuo atveju pripažinti, kad teismų praktika tokiose kaip ši bylose yra susiformavusi, nėra teisinių pagrindų. Nutarties 22 punkte minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra pateikti teisės aiškinimai aspektais, panašiais ar identiškais, kaip šios Nutarties 19–21 punktuose. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja teismų praktikos vystymo byla po bylos teisinę situaciją ir tokio poreikio objektyvų egzistavimą tobulėjant bei plėtojantis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instrumentams.

25.       Dėl nurodytų argumentų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys