Administracinė byla Nr. A-622-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06068-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. P. ir T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. P. ir T. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ dėl sprendimų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.              Pareiškėjai L. P. ir T. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir VDAI, Inspekcija, atsakovas) 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimus Nr. 3K-407(2.13-1) ir Nr. 3K-406(2.13-1) (toliau – ir ginčijami sprendimai) dalyje, kurioje jų skundai buvo atmesti ir įpareigoti Inspekciją šioje dalyje atlikti tyrimą iš naujo.

2.              Pareiškėjai skunde nurodė, kad prasidėjus pareiškėjų darbo santykiams uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) koncerne „Achemos grupė“ (toliau – ir Koncernas), jiems buvo perduotos darbo priemonės – darbo kompiuteriai, sukurti darbiniai elektroninio pašto adresai. Jie tapo faktiniais tiek kompiuterių, tiek elektroninio pašto naudotojais. Su jokiais apribojimais šias priemones naudoti asmeniniais tikslais jie nebuvo supažindinti, taip pat nebuvo supažindinti su ginčijamuose sprendimuose minima 2005 m. vasario 21 d. programinės įrangos, el. pašto, interneto ir intraneto tvarka. Priešingai, Koncernas darbo priemonių naudojimą asmeniniais tikslais toleravo, o darbiniu elektroniniu paštu siųsdavo įvairaus turinio laiškus, taip pat ir tokius, kurie nebuvo susiję su darbo funkcijų vykdymu. Koncernas 2013 m. balandžio 15 d. patvirtino informacijos administravimo taisykles, pagal kurias buvo nustatytas vienintelis galimas Koncerno darbuotojams suteikto elektroninio susirašinėjimo stebėjimo būdas/apimtis/vykdytojai, t. y., kad Koncernas gali vykdyti darbuotojų elektroniniu paštu išsiunčiamų išorės vartotojams Koncerno duomenų patikrą, tikslu apsaugoti Koncerno konfidencialią informaciją, nurodant, jog tokią patikrą gali atlikti Koncerno kontrolės departamento atsakingi darbuotojai. Pareiškėjų teigimu, jie nebuvo informuoti apie tai, jog Koncernas vykdys ir kitokią, nei nustatyta taisyklėse, jų kompiuteryje esančios informacijos ir/ar elektroninio susirašinėjimo stebėseną, atitinkamai jų asmens duomenų tvarkymą, to tikslus.

3.              Nurodė, kad Koncernas 2014 m. rugsėjo 26 d. išleido įsakymą, kurio pagrindu perėmė iš pareiškėjų jiems suteiktus darbo kompiuterius su visa juose buvusia informacija ir jų elektroninius paštus su visais susirašinėjimais, taip pat kabinetuose buvusius dokumentus bei informaciją. Paimtuose objektuose buvo ir jų asmeninių duomenų. KAG darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir profesinė sąjunga) kreipėsi į Koncerną, prašydama nurodyti tokių Koncerno veiksmų pagrindą, tačiau Koncernas profesinei sąjungai nenurodė jų asmens duomenų tvarkymo tikslo, apimties, konkrečių tvarkomų dokumentų ir jų tvarkymo būdo. Pareiškėjai 2015 m. lapkričio 10 d. dėl netinkamų Koncerno veiksmų kreipėsi į Inspekciją, kuri, pareiškėjų teigimu, tyrimą atliko netinkamai, neįvertino visų pareiškėjų nurodytų aspektų, neišnaudojo jai Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ir ADTAĮ) suteiktų teisių, todėl tyrimas, dalyje, kurioje buvo atmesti jų skundai, turi būti atliktas Inspekcijoje iš naujo.

4.              Pažymėjo, kad Inspekcija nustatė, jog Koncernas teikė pareiškėjų asmens duomenis be jų informavimo ir sutikimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims, tačiau Inspekcija ginčijamuose sprendimuose dėl to nepasisakė. Koncernas, perimdamas pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo duomenis, pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 61 straipsnio 1 dalį, tačiau Inspekcija to neįvertino.

5.              Pareiškėjų atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nėra ginčijama Koncerno teisė atlikti darbuotojų veiklos tyrimą, tačiau atkreipė dėmesį, kad tai turi būti daroma laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjams prieš tyrimą turėjo būti sudaryta galimybė išsitrinti asmeninę informaciją. Koncernas neturėjo teisės be pareiškėjų sutikimo daryti pareiškėjų asmeninės informacijos (asmeninio susirašinėjimo) kopijų, neturėjo teisės jų skaityti ir analizuoti, rodyti tretiesiems asmenims.

6.              Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti

kaip nepagrįstą.

7.              Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai Koncerne užėmė vadovaujančias pareigas. Tam, kad vadovas galėtų tinkamai vykdyti savo, kaip vadovo, funkcijas, prižiūrėti, kaip pavaldiniai laikosi vidaus teisės aktų reikalavimų, jis turi būti susipažinęs su visais darbo tvarką reglamentuojančiais vidaus teisės aktais, kuriuose yra aiškiai įtvirtinta, kad asmeniniais tikslais darbo priemonių (kompiuterio, įskaitant elektroninį paštą) naudoti negalima.

8.              Pažymėjo, kad ERĮ 61 straipsnio 1 dalis reglamentuoja ryšio konfidencialumą ir taikoma tik tais atvejais, kai duomenys yra atskleidžiami (perimami) siuntimo metu, o nagrinėjamu atveju pareiškėjai skundėsi dėl įgaliotų asmenų susipažinimo su jų darbiniuose kompiuteriuose laikomų/saugomų duomenų turiniu, todėl nagrinėjamu atveju minėta ERĮ nuostata netaikoma.

9.              Pareiškėjai įsipareigojo laikytis Koncerno vidaus teisės aktų sudarydami darbo sutartis, be to, jie pasirašytinai supažindinti su Darbo tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjų deklaruojamas tariamas Koncerno leidimas darbuotojams naudoti darbui perduotus kompiuterius ir asmeniniais tikslais, tėra pareiškėjų niekuo nepagrįsti ir neįrodyti teiginiai. Inspekcija priimant ginčijamus sprendimus laikėsi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

10.              Inspekcijos atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjų veiklos tyrimas nebuvo nukreiptas į jų asmens duomenų tvarkymą. Tokio tikslo Koncernas neturėjo. Be to, Koncernas galėjo pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjų asmens duomenų tyrimo metu nebus rasta, nes darbo priemonių naudoti asmeniniais tikslais Koncerne nebuvo leidžiama.

11.              Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB koncernas „Achemos grupė“ pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12.              Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų veiklos tyrimo metu jokie asmens duomenys nebuvo renkami, o tik peržiūrima jų darbiniuose kompiuteriuose, elektroniniuose paštuose esanti informacija. Tikrinant elektroninius paštus, buvo peržiūrimi laiškų pavadinimai, siuntimo laikas, vengiant jų turinio skaitymo. Pažymėjo, kad darbuotojai turi teisę naudotis elektroniniu paštu tik su darbu susijusiems veiksmams, o Koncerno Kontrolės departamentas turi teisę atlikti Koncerno darbuotojų elektroniniu paštu išorės vartotojams išsiųstos informacijos duomenų auditą.

13.              Koncerne galioja Programinės įrangos, elektroninio pašto, interneto ir intraneto naudojimo tvarka, patvirtinta 2005 m. vasario 21 d. Joje nustatyta, kad kompiuteris ir jame esanti informacija privalo būti naudojami tik su darbu susijusiems tikslams pasiekti. Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis supažindinti visi Koncerno darbuotojai pasirašytinai, taip pat nustatyta, kad atlikdami savo pareigas darbuotojai vadovaujasi Koncerno patvirtintomis metodikomis bei instrukcijomis. Pareiškėjai, sudarydami darbo sutartis, įsipareigojo laikytis Koncerno vidaus teisės aktų. Pareiškėjai Koncerne dirba pakankamai seniai, todėl su Koncerno lokaliniais teisės aktais tikrai turėjo būti susipažinę ir negalėjo nežinoti apie draudimą jiems suteiktus kompiuterius, elektroninį paštą naudoti asmeniniais tikslais. Akcentavo, kad pareiškėjų veiklos tyrimai buvo vykdomi tik siekiant nustatyti, ar jų darbinė veikla neprisidėjo prie netinkamo buvusio Koncerno vadovo pareigų vykdymo, ir nesiekė rinkti, saugoti ar kaip nors kitaip tvarkyti jų asmens duomenis.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas nustatė, kad Koncerno laikinai einantis pareigas generalinis direktorius 2014 m. rugsėjo 26 d. priėmė įsakymus, kuriais sudarė darbo grupes pareiškėjų veiklos tyrimui atlikti (toliau – ir įsakymai dėl pareiškėjų veiklos tyrimo). Šiais įsakymais, be kita ko, buvo įsakyta paimti pareiškėjų funkcijoms vykdyti naudotą kompiuterinę techniką, ryšio priemones, dokumentus. Taigi Koncernas nusprendė atlikti pareiškėjų veiklos tyrimą tiek, kiek tai buvo susiję su jų darbo funkcijų Koncerne vykdymu. Pareiškėjas T. K., pasirašydamas kaip profesinės sąjungos pirmininkas, 2014 m. rugsėjo 29 d. raštu kreipėsi į Koncerną, be kita ko, klausdamas, kokiu pagrindu buvo pradėtas veiklos tyrimas. Koncernas 2014 m. rugsėjo 29 d. profesinei sąjungai atsakė, kad tyrimo pagrindas yra Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, numatančios bendrovių vadovų teisę organizuoti bendrovės veiklą, įgyvendinant jos tikslus. Taip pat paaiškino, kad tyrimas atliekamas, siekiant nustatyti, ar atitinkamiems Koncerno struktūriniams padaliniams vadovavę asmenys tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas.
16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja, pasirašydama kaip profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, 2014 m. lapkričio 4 d. pateikė Koncernui prašymą, kuriame nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. paimtuose pareiškėjų kompiuteriuose ir dokumentuose galėjo būti ir asmeninių dokumentų. Pareiškėja taip pat paprašė Koncerno nurodyti duomenų (įskaitant ir asmeninių) rinkimo ir analizavimo pagrindą. Koncernas dar tą pačią dieną atsakė profesinei sąjungai, kad duomenų rinkimo ir analizės pagrindas yra įsakymai dėl pareiškėjų veiklos tyrimo, su kuriais pareiškėjai yra pasirašytinai supažindinti. Teismas sprendė, kad ADTAĮ 3 straipsnio reikalavimai (tikslas buvo aiškus ir konkretus – atlikti pareiškėjų veiklos tyrimą) nebuvo pažeisti.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjai 2014 m. lapkričio 10 d. su skundais kreipėsi į Inspekciją nurodydami, kad Koncerno paimtuose kompiuteriuose (elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini)) jie laikė ne tik Koncerno, bet ir jų asmeninę informaciją (asmeninį susirašinėjimą, nuotraukas ir pan.), kurią neaišku kokia apimtimi Koncernas atskleidžia neįvardintiems tretiesiems asmenims. Gavusi šiuos skundus, Inspekcija pradėjo pagal kompetenciją tikrinti pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo teisėtumą. Inspekcija 2014 m. lapkričio 26 d. raštu paprašė Koncerną pateikti su pareiškėjų skundu susijusią informaciją, pirmiausiai, kokius konkrečiai pareiškėjų asmens duomenis, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu Koncernas tvarko (tvarkė). Koncernas 2014 m. gruodžio 5 d. atsakė Inspekcijai, kad darbuotojų asmens duomenys personalo sistema „Vikarin“ yra tvarkomi ADTAĮ 31 straipsnio 1 punkto pagrindu vidaus administravimo tikslais, t. y. tam, kad Koncernas tinkamai vykdytų savo, kaip darbdavio, įsipareigojimus darbuotojams. Koncernas Inspekcijai taip pat nurodė, kad pareiškėjų asmeninė informacija, nesusijusi su darbo funkcijomis, tyrimo metu nebuvo analizuojama. Koncernas 2015 m. sausio 29 d. raštu Inspekcijai papildomai paaiškino, kad buvo atliktas vienkartinis pareiškėjų darbo vietų patikrinimas, kurio metu jokie asmens duomenys nebuvo renkami, o tik peržiūrėta darbinio elektroninio pašto informacija.
18. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2015 m. birželio 5 d. kreipėsi į pareiškėjus, prašydama nurodyti, kokius jų, kaip privačių asmenų, asmens duomenis Koncernas tvarko ir kokiems tretiesiems asmenims pateikė. Pareiškėjas T. K. Inspekcijai 2014 m. birželio 23 d. raštu atsakė, kad Koncerno 2014 m. lapkričio 13 d. ataskaita patvirtina, jog Koncernas analizavo jo, kaip privataus asmens, el. susirašinėjimą su savo advokate L. M., jai persiųstus konfidencialius dokumentus, kuriais jis disponavo kaip privatus asmuo, o ne kaip Koncerno darbuotojas, taip pat analizavo jo susirašinėjimą (siųstus ir gautus privačius dokumentus) su viena iš Koncerno akcininkių. Koncerno 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo veiklos tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 16 d. 12.59 val. siuntė į el. paštą (duomenys neskelbtini) Koncerno vienos iš akcininkių (L. L.) konfidencialius laiškus. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad ADTAĮ suteikia apsaugą ne bet kokiai asmeninio pobūdžio informacijai, bet tik asmens duomenims, t. y. duomenims, susijusiems su fiziniu asmeniu (asmens duomenų subjektu), kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis. Taigi, darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo advokatei persiųsti kitų asmenų laiškai patys savaime nėra pareiškėjo asmens duomenys ADTAĮ prasme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo vykdytame asmeninio pobūdžio susirašinėjime (jo metu siųstuose ir (arba) gautuose dokumentuose) su kita Koncerno akcininke (M. K.) buvo pareiškėjo asmens duomenys. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Koncernas pareiškėjo asmens duomenų neteisėtai netvarkė. Koncernas patvirtino, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi tik vidaus administravimo (personalo valdymo) tikslais, t. y. teisėtai.
19. Teismas pažymėjo, kad Konfidencialios informacijos (per se (savaime) nesančios asmens duomenimis) laikymas darbiniame elektroniniame pašte (ypač jei ji nėra susijusi su darbu) gali būti pripažįstamas tik paties pareiškėjo nepateisinamu nerūpestingumu ir neatsakingumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog jam buvo žinoma apie tai, kad Koncerno tam tikri atsakingi darbuotojai be atskiro darbuotojų sutikimo gali vykdyti darbuotojų elektroniniu paštu išsiunčiamų dokumentų patikrą. Be to, iš antstolės A. S. 2014 m. rugsėjo 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo matyti, kad pareiškėjui buvo leista netrukdomam iš kabineto savo nuožiūra atsirinkti ir išsinešti asmeninio pobūdžio dokumentus ir daiktus. Dar prieš įeinant į pareiškėjo kabinetą dokumentų paėmimui atlikti, pareiškėjas nurodė (perskaitydamas pareiškimą), kad kabinete yra su darbu nesusijusių dokumentų, jam perduotų konfidencialumo pagrindais, todėl jis nori juos pasiimti arba sunaikinti. Paklaustas dėl kompiuteryje esančios informacijos, pareiškėjas nurodė „kompiuterį aš atiduodu“, paaiškindamas, kad pareiškimas yra susijęs tik su popieriniais dokumentais. Pareiškėjui dalyvaujant, kabinete į išorinį diską buvo nuskaityti pareiškėjo kompiuterio duomenys, o pareiškėjas tam neprieštaravo. Antstolės užfiksuota, kad pareiškėjas kabinete dalį popierinių dokumentų sunaikino, o 4 dėžes dokumentų išsinešė, apibūdinęs dokumentus „asmeniniais“. Teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau sutinka su ginčijamame sprendime Inspekcijos padaryta išvada, kad pareiškėjo privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, t. y., Koncernas nepažeidė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pareiškėjo skundą toje dalyje nagrinėti iš naujo.
20. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2015 m. birželio 5 d. taip pat kreipėsi ir į pareiškėją, prašydama nurodyti, kokie konkrečiai jos asmens duomenys Koncerne buvo ar yra galimai neteisėtai tvarkomi. Pareiškėja, po pakartotinių Inspekcijos pasikreipimų (2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 14 d.) atsakė 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu, kuriame nurodė, kad darbo kompiuteryje (darbiniame elektroniniame pašte) buvo jos asmeninis susirašinėjimas, jos, taip pat ir jos mažametės dukros bei jos artimųjų nuotraukos. Pareiškėja nurodė, kad kompiuteris iš jos buvo paimtas be galimybės išsitrinti asmeninę informaciją. Be to, jos žiniomis, tie duomenys buvo prieinami ne tik Koncerno darbuotojams, bet ir Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ advokatams. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad asmeninis susirašinėjimas pats savaime nėra laikytinas asmens duomenimis ADTAĮ prasme, tačiau pareiškėjos ir jos dukros nuotraukos yra ta informacija, kuria pasinaudojus dėl fizinio pobūdžio požymių gali būti nustatyta ne tik pareiškėjos, bet ir jos nepilnametės dukros tapatybė. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kieno ir kokio pobūdžio nuotraukos buvo laikomos darbiniame elektroniniame pašte. Koncerno 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjos veiklos tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjos kompiuteryje buvo rasta ir asmeninio pobūdžio el. laiškų su priedais (nuotraukomis ir pan.), kurie buvo siųsti arba gauti darbo metu. Koncernas tvirtino, kad rastos nuotraukos pareiškėjos veiklos tyrimui jokios reikšmės neturėjo, kad jos nebuvo analizuojamos, tačiau, kaip minėta, ADTAĮ asmens duomenų tvarkymą apibrėžia labai plačiai, t. y. asmens duomenų saugojimas (net jei su šiais duomenimis daugiau nieko nėra daroma) ar šių duomenų sunaikinimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu (ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalis), kuriam keliami teisėtumo reikalavimai, numatyti ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią ADTAĮ nuostatą, asmens duomenys tvarkomi teisėtai, jeigu: a) duomenų subjektas duoda sutikimą; b) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; c) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; d) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; e) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms; f) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas, jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
21. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėjo darbiniame elektroniniame pašte galimai buvusi konfidenciali su pareiškėjo darbu nesusijusi informacija, tiek pareiškėjos darbiniame elektroniniame pašte galimai buvęs asmeninio pobūdžio susirašinėjimas yra pareiškėjų privataus gyvenimo elementai. Teisę į privataus gyvenimo slaptumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymus bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas civilinio proceso tvarka pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Koncernas Inspekcijai nurodė, kad pareiškėjos darbinis elektroninis paštas buvo tikrinamas tik pareiškėjos veiklos tyrimo metu, siekiant nustatyti, ar pareiškėja, tuo metu ėjusi (duomenys neskelbtini) pareigas, nepažeidė Koncerno interesų ir neprisidėjo prie to, kad buvo neigiamai įvertinta Koncerno buvusio l. e. p. generalinio direktoriaus veikla. Koncerno tikslas taip pat buvo apsaugoti konfidencialią informaciją, užtikrinti, kad darbo metu darbuotojai vykdytų jiems pavestas užduotis ir pagal pareigas priklausančias funkcijas. Šiuo aspektu svarbu tai, kad pareiškėja buvo viena iš Koncerno Vadovybės pareigų reglamento rengėjų, kuriame buvo numatyta, kad Koncerno Kontrolės departamento direktorius vykdo Koncerno darbuotojų elektroniniu paštu išorės vartotojams išsiųstos informacijos duomenų kontrolę ir teikia su tuo susijusias ataskaitas Koncerno generaliniam direktoriui, siekiant savalaikiai nustatyti pažeidimų, piktnaudžiavimų faktus bei vykdant jų prevenciją. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad pareiškėja, įvertinusi faktą, kad Koncerne be atskiro darbuotojų sutikimo yra vykdoma darbiniu elektroniniu paštu siunčiamų į išorę duomenų kontrolė, galėjo ir turėjo suvokti savo prisiimamą riziką dėl asmens duomenų (savo ar savo nepilnamečių vaikų atvaizdų) naudojimo darbiniame elektroniniame pašte. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos (kaip asmens duomenų subjekto) interesai šiuo atveju nebuvo svarbesni už Koncerno siektus teisėtus interesus dėl kurių buvo tvarkomi pareiškėjos asmens duomenys (nuotraukos, kuriose galimai buvo pareiškėjos ar jos nepilnametės dukros atvaizdas). Teismas sprendė, kad pareiškėjos asmens duomenys buvo tvarkomi teisėtai, nes jie buvo tvarkomi dėl teisėto intereso, kurio siekė Koncernas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad veiklos tyrimas buvo atliekamas pareiškėjos, kuri iki tyrimo pradžios ėjo Koncerno teisės ir bendrųjų reikalų direktorės pareigas, atžvilgiu, Koncernas turėjo teisėtą tikslą pasitelkti specialių (teisinių) žinių turinčius asmenis (advokatus) tam, kad veiklos tyrimo metu būtų atlikta profesionali informacijos analizė. Teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau sutiko su ginčijamame sprendime Inspekcijos padaryta išvada, kad pareiškėjos privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, t. y., kad Koncernas nepažeidė pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, todėl nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pareiškėjos skundą toje dalyje nagrinėti iš naujo.
22. Teismas pažymėjo, kad faktinė aplinkybė, ar pareiškėjams buvo žinoma (turėjo būti žinoma) Koncerno prezidento 2005 m. vasario 21 d. patvirtinta Programinės įrangos, el. pašto, interneto ir intraneto naudojimo tvarka (ir, ar šia tvarka Koncerne buvo vadovaujamasi), būtų teisiškai reikšminga nustatinėjant pareiškėjų atsakomybės dėl šios tvarkos pažeidimų klausimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas ne pareiškėjų, o Koncerno atsakomybės klausimas dėl galimai pažeistų ADTAĮ nuostatų, t. y. byloje, siekiant įvertinti ginčijamų Inspekcijos sprendimų (jų dalių) teisėtumą ir pagrįstumą, buvo būtina nustatyti, ar Inspekcija tinkamai prižiūrėjo Koncerno veiklą tvarkant asmens duomenis ir, ar tinkamai atliko asmens duomenų tvarkymo Koncerne teisėtumo kontrolę, nagrinėdama pareiškėjų pateiktus skundus, todėl šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų supažindinimu arba nesupažindinimu su minėta Koncerno tvarka. Teismas teisiškai nereikšmingais pripažino liudytojų A. B. (Koncerno generalinio direktoriaus) ir  S. Č. (Koncerno Vidaus audito skyriaus buvusio vadovo) teisme pateiktus parodymus, kad minėta tvarka buvo galiojanti ir taikoma, nors Koncerno darbuotojai pasirašytinai ir nebuvo supažindinami su visomis vidinėmis tvarkomis, kad Koncerno vietinėje duomenų bazėje buvo saugomos visos priimtos tvarkos, prie kurių darbuotojai pagal savo kompetencijų sritis galėjo laisvai prieiti.
23. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl ERĮ 61 straipsnio 1 dalies, nurodė, kad ERĮ devintasis skirsnis, į kurį patenka 61 straipsnis, yra skirtas reglamentuoti duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, tvarkymą ir privatumo apsaugą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju viešosios elektroninių ryšių paslaugos (taip, kaip jos apibrėžiamos ERĮ 3 straipsnio 75 dalyje) nebuvo teiktos, ši nuostata nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams netaikytina.
24. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus sprendė, kad nors Inspekcija kai kuriais aspektais ginčijamus sprendimus motyvavo kitais argumentais, tačiau iš esmės skundžiamomis sprendimų dalimis buvo priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas pareiškėjų skundą atmesti.

III.

25. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kurioje jų skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Inspekciją šioje dalyje tyrimą atlikti iš naujo.
26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu ERĮ 61 straipsnio aiškinimu, kadangi jo taikymas turi būti vertinamas šios bylos kontekste, sprendžiant dėl pareiškėjų, kaip faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų (atitinkamai siuntusių ir gavusių elektroninius pranešimus) teisių, inter alia (be kita ko) jų privataus gyvenimo neliečiamumo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)), pažeidimo Koncernui perrašant ir toliau tvarkant jų kompiuterių atmintyje esančių (automatiškai išsaugotų) elektroninių pranešimų turinį.
27. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai susiaurinus asmens duomenų sąvokos aiškinimą (tokiais duomenimis laikant tik pačią asmenį identifikuojančią informaciją), teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo 2014 m. gegužės 16 d. elektroninio laiško, kuriuo jis persiuntė asmeniškai (ne dėl darbo funkcijų vykdymo) gautą vienos iš Koncerno akcininkių laišką savo advokatei, informacija neva nesudaro pareiškėjo asmens duomenų, nors akivaizdu, jog tai informacija, susijusi su konkrečiu identifikuotinu asmeniu ir apima privačią T. K. ir jo motinos informaciją apie tai, su kokiu advokatu asmeniniais klausimais dirba pareiškėjas ir jo motina, bei kokie jų asmeniniai klausimai pavedami (perduodami) spręsti būtent šiai advokatei – taigi tokia informacija laikytina asmens duomenimis ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme. Analogiškai ir kito elektroniniu paštu išsiųsto laiško informacija – privataus jo elektroninio pašto adresas laikytinas jo asmens duomenimis. Pažymi, kad ir kitas privatus asmens susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio galima nustatyti informaciją apie bet kurio iš jų finansinius įsipareigojimus, keliones, kitą su jais susijusią informaciją, nepriklausomai nuo to, kad ji pati savaime nėra identifikuojanti kurį nors iš jų, laikytina asmens duomenimis ir jai taikytina ADTAĮ apsauga, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
28. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl neva tai teisėto pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo, nustatęs, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai to reikia dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. ADTAĮ 6 straipsnis nustato, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju), o tokioje sutartyje turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis, tačiau duomenų apie tai, kad Koncerno sutartis su trečiuoju asmeniu, kuriam buvo perduoti pareiškėjos asmens duomenys apskritai atitiko ADTAĮ reikalavimus.
29. Ginčo atveju sprendžiant ar Koncernas teisėtai tvarkė pareiškėjų asmens duomenis, turėjo būti nustatytos visos sąlygos: iš anksto apibrėžtas ir teisėtas asmens duomenų tvarkymo tikslas, šiam tikslui pasiekti būtina asmens duomenų apimtis, tai, ar pareiškėjų interesai į asmens duomenis, inter alia (be kita ko) privataus pareiškėjų gyvenimo apsauga nebuvo svarbesni už Koncerno interesą tvarkyti pareiškėjų asmens duomenis iš anksto nustatytu tikslu.
30. Siekiant nustatyti, ar egzistavo ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas, remiantis konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti konfliktą tarp konstitucinės pareiškėjos teisės į jos, inter alia (be kita ko) šeimos privataus gyvenimo apsaugą, ir Koncerno, kaip jos darbdavio, intereso savo nuožiūra patikrinti visą ir bet kokią jos kompiuteryje ir elektroniniame pašte buvusią (įskaitant asmeninę, be kita ko ir nuotraukas) informaciją, turėjo nustatyti, ar Koncernas tvarkė asmens duomenis laikydamasis ADTAĮ 3 straipsnio, 6 straipsnio ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas to apskritai nesprendė, formaliai ir nemotyvuotai nurodydamas, kad pareiškėjos (kaip asmens duomenų subjekto) interesai šiuo atveju nebuvo svarbesni už Koncerno siektus teisėtus interesus, dėl kurių buvo tvarkomi jos asmens duomenys (nuotraukos, kuriose buvo jos ar jos nepilnametės dukros atvaizdas). Tokios pirmosios instancijos sprendime padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos ir neteisėtos, neatitinka suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkama ATDAĮ nuostata spręsdamas dėl Koncerno teisės tvarkyti jos asmens duomenis.
31. Pažymi, kad duomenys apie asmens privatų ir šeimyninį gyvenimą yra laikytini ypatingais asmens duomenimis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos kompiuteryje buvo rasta privačių duomenų apie jos privatų gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ATDAĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis nėra nustatyta nei vieno iš ATDAĮ 5 straipsnio 2 dalies pagrindų, kuriais remiantis Koncernas būtų turėjęs galimybę tvarkyti jos ypatingus asmens duomenis, pirmosios instancijos teismas ne tik padarė nepagrįstas išvadas, tačiau ir pritaikė netinkamą teisės normą.
32. Pabrėžia, kad net ir esant įstatyme numatytam pagrindui, asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi, be to tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus. Nors byloje nėra ginčo dėl to, kad iš esmės darbdavys gali vykdyti darbuotojų veiklos patikrinimus vien tik savo nuožiūra inter alia (be kita ko) ir pareiškėjos darbo veiklos tyrimą, tačiau toks tyrimas galėjo būti atliktas tik laikantis teisės aktų nuostatų, o atliekant tyrimą Koncerno interesai neturi jokio prioriteto pareiškėjos asmens duomenų apsaugos atžvilgiu, nes tokie Koncerno tikslai konstituciškai nėra svarbūs, priešingai nei pareiškėjos konstitucinė teisė į privatų gyvenimą. Juo labiau, kad Koncernas tokius veiksmus galėjo atlikti nepažeisdamas šios jos teisės – galėjo perimti tik tuos duomenis, kurie buvo objektyviai būtini tyrimui atlikti, jai galėjo būti sudaryta galimybė pasiimti/panaikinti asmeninę informaciją, Koncernas turėjo nustatyti aiškius tokių duomenų tvarkymo kriterijus, užtikrinančius, jog nebūtų tvarkoma ar juolab tretiesiems asmenims (advokatų kontoros teisininkams) perduodama perteklinė asmens duomenis sudaranti informacija, su tokiais duomenų tvarkymo kriterijais turėjo supažindinti Įsakymo dėl veiklos tyrimo darbo grupės narius ir pareiškėją. Pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertinta, kad tokiais veiksmais Koncernas akivaizdžiai paneigė asmens privatumo prigimtį ir jų esmę, kadangi teismas iš esmės pripažino, jog darbdavio teisė atlikti darbuotojų veiklos patikrinimus yra per se (savaime) svarbesnė nei darbuotojų privatus ir asmeninis gyvenimas. Tokios teismo sprendime suformuotos praktikos egzistavimas yra ydingas, kadangi tai leistų bet kokiam darbdaviui teisėtai kištis į darbuotojų privatų gyvenimą, tokiu būdu pažeidžiant ir Konstitucijos 22 straipsnį.
33. Teismas nevertino adekvatumo (būtinos tyrimui duomenų apimties) kriterijaus tvarkant asmens duomenis, nes tvarkant pareiškėjos asmens duomenis buvo akivaizdžiai pažeistas ir proporcingumo principas, jos duomenys buvo prieinami neapibrėžtam asmenų ratui (ne tik Koncerno darbuotojams, tačiau ir Koncerno pasitelktiems tretiesiems asmenims), t. y. duomenų atskleidimas neapibrėžtam asmenų ratui negali būti laikoma proporcinga priemone siekiamam tikslui. Koncernas neturėjo jokio teisėto tikslo perduoti tretiesiems asmenims (specialių teisinių žinių turintiems advokatų kontoros teisininkams) jos asmens duomenų (t. y. visos elektroninio pašto kopijos), nes būtų pakakę perduoti trečiųjų asmenų analizei tik konkrečius dokumentus (netgi neatskleidžiant jos tapatybės), kurių analizei buvo reikalingos specialios teisinės žinios (jei tokių analizuotinų dokumentų buvo), ko būtų visiškai pakakę Koncerno deklaruotiems tikslams pasiekti.
34. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, neva pareiškėjų asmens duomenys buvo tvarkomi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turėjo vertinti, kad Koncernas nesilaikė tokiam asmens duomenų tvarkymui privalomos ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūros, pagal kurią duomenų valdytojas privalo supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, tačiau to nepadarė.
35. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tai, kad pareiškėjams buvo žinoma, kad Koncernas turėjo technines galimybes patikrinti darbuotojų elektroninį paštą neva reiškia, jog jie, laikydami asmens duomenis elektroniniame pašte ar kompiuteriuose, tai darė savo rizika. Tokia išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta ir ydinga, kadangi vien tai, jog darbdavys turi technines galimybes tikrinti darbuotojų elektroninį paštą, nereiškia, jog jam netaikomi asmens duomenų tvarkymą ir darbuotojų privataus gyvenimo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Koncerno vadovybės pareigų reglamente Koncerno kontrolės departamento direktoriaus atsakomybės sričiai priskirta išorės vartotojams išsiųstos informacijos patikra yra reglamentuota Taisyklėse ir galėjo būti vykdoma tik Taisyklėse nurodytų subjektų, nurodytais tikslais, nurodytoje apimtyje ir nepažeidžiant darbuotojų asmens duomenų apsaugos, inter alia (be kita ko) darbuotojų teisės į privatumą. Ginčo atveju, Taisyklių procedūrų Koncernas nesilaikė, t. y. jų asmens duomenų tvarkymas buvo vykdomas ne Taisyklėse numatytais pagrindais/tikslu ir nesilaikant Taisyklių nuostatų. Jie negalėjo numanyti, juolab prisiimti riziką dėl to, kad Koncernas ims atlikinėti tyrimus ir kitais nei Taisyklėse numatytais tikslais, nesilaikant Taisyklėse numatytų procedūrų: duomenų apimties, neužtikrinant jų duomenų apsaugos, paskiriant duomenų tvarkymui asmenis, kuriems tokie įgaliojimai net nebuvo suteikti Taisyklėse, t. y. su asmens duomenų apsauga net nesupažindintiems asmenis, kurie nesudarė pareiškėjams galimybės išsitrinti asmens duomenis ir net neinformavo pareiškėjų apie perimtų jų duomenų tvarkymo apimtį ir jų tolesnį tvarkymą.
36. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino ir to, kad remiantis ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalimi, Koncernas, tvarkydamas pareiškėjos duomenis automatiniu būdu, privalėjo apie tokius veiksmus pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tačiau to nepadarė.
37. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
38. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ERĮ 61 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi viešosios elektroninių ryšių paslaugos, kaip jos apibrėžiamos ERĮ 3 straipsnio 75 dalyje, nebuvo teiktos. Taip pat nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3217-781/2012, kadangi pareiškėjų situacija ir civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, jų negalima vertinti kaip analogiškų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl ERĮ 61 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini.
39. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime skirtingai argumentavo, kodėl pripažįsta pareiškėjos asmens duomenų tvarkymą teisėtu nei Inspekcija savo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. 3R-407(2.13-1.), t. y. teismas konstatavo, kad pareiškėja, įvertinusi faktą, jog Koncerne be atskiro darbuotojų sutikimo yra vykdoma darbiniu elektroniniu paštu siunčiamų į išorę duomenų kontrolė, galėjo ir turėjo suvokti savo prisiimamą riziką dėl asmens duomenų (savo ar savo nepilnamečių vaikų atvaizdų) naudojimo darbiniame elektroniniame pašte bei konstatavo, kad pareiškėjos (kaip asmens duomenų subjekto) interesai šiuo atveju nebuvo svarbesni už Koncerno siektus teisėtus interesus dėl kurių buvo tvarkomi pareiškėjos asmens duomenys ir todėl pareiškėjos asmens duomenys buvo tvarkomi teisėtai, nes buvo siekiama teisėto intereso, ši teismo išvada iš esmės nepaneigia Inspekcijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 3R-407(2.13-1.) konstatuotų aukščiau nurodytų aplinkybių.
40. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus išaiškinimą, Koncernas turėjo teisėtą interesą peržiūrėti pareiškėjos darbo kompiuteryje ir elektroniniame pašte esančią informaciją, įskaitant ir asmeninio pobūdžio, kadangi jos atžvilgiu buvo pradėtas jos veiklos laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. tyrimas. Tyrimas nebuvo nukreiptas į pareiškėjos asmens duomenų surinkimą, o siekiant išsiaiškinti ir įsitikinti, ar netinkamos buvusio koncerno (duomenys neskelbtini) (R. Ž.) veiklos nenulėmė pareiškėjos, kaip vadovaujančias pareigas užimančio asmens, veikla, galimai jos padaryti darbo tvarkos taisyklių pažeidimai, konfidencialios informacijos atskleidimas, ar nebuvo pažeisti darbdavio interesai. Koncernas galėjo pagrįstai tikėtis, kad šio veiklos tyrimo metu tikrindamas pareiškėjos darbo kompiuterį (įskaitant jos susirašinėjimus elektroniniu paštu), pareiškėjos asmens duomenų, t. y. informacijos, nesusijusios su darbiniais santykiais / darbo funkcijų vykdymu, netvarkys (neras).
41. Pareiškėjai buvo supažindinti su Tvarka ir Darbo tvarkos taisyklėmis, kas suponuoja išvadą, jog jiems buvo žinoma, kad jų darbo kompiuteriai, kuriuos pareiškėjai buvo įsipareigoję naudoti tik darbo funkcijoms atlikti, be atskiro įspėjimo gali būti patikrinti Koncerno / jo įgaliotų darbuotojų, todėl atskirai informuoti pareiškėjus apie šiuos veiksmus bei įgyvendinti jų teisę nesutikti su šiais veiksmais, Koncernas neprivalėjo. Nagrinėjamu atveju ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.
42. Pareiškėjų skundų nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjų veiklos tyrimo metu Koncernui konsultacijas teikė Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros teisininkas, veikiantis tarp bendrovės ir advokatų kontoros sudarytos 2014 m. rugsėjo 26 d. atstovavimo sutarties bei 2014 m. spalio 8 d. perįgaliojimo pagrindu. Pagal ADTAĮ 6 straipsnį, asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalis, nustatanti duomenų valdytojui pareigą informuoti duomenų subjektą apie jo asmens duomenų teikimą tretiesiems asmeninis, vadovaujantis ADTAĮ 24 straipsnio 4 dalimi, nėra taikoma, kai duomenų rinkimo ir teikimo tvarką nustato įstatymai. Šiuo nagrinėjamu atveju tokią tvarką nustato Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnis. Atsižvelgiant į šias teisės aktų nuostatas, Koncernas, vadovaudamasis su advokatų kontora sudaryta aukščiau nurodyta atstovavimo sutartimi ir pareiškėjų veiklos tyrimo metu suteikęs šiai advokatų kontorai prieigą prie pareiškėjų darbinių kompiuterių (įskaitant elektroninio pašto dėžučių), pareiškėjų apie tai informuoti neprivalėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl pareiškėjų asmens duomenų Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros teisininkui perdavimo.
43. Pažymi, kad duomenų valdytojas neprivalo pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie asmens duomenų tvarkymą automatiniu būdu, tvarkant tik darbuotojų asmens duomenis, remiantis ADTAĮ 31 straipsnio 1 punkte nurodyta išimtimi. Iš pareiškėjų skundų Inspekcijai dėl jų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo turinio ir pareiškėjų skundo teismui dėl Inspekcijos priimtų sprendimų, kuriuo pareiškėjai skundė Inspekcijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimus Nr. 3R-407(2.13-1.) ir 3R-406(2.13-1.) dalyje, kurioje jų skundai buvo atmesti, turinio matyti, kad pareiškėjai nei Inspekcijai pateiktuose skunduose, nei teismui pateiktame skunde dėl aukščiau nurodytų Inspekcijos sprendimų nekėlė klausimo dėl jų asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu teisėtumo, nurodant, kad Koncernas nėra įregistruotas Asmens duomenų valdytojų valstybės registre. Inspekcija, nagrinėdama skundus dėl asmenų asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, pagal kompetenciją atlieka asmens duomenų tvarkymo teisėtumo tikrinimą skundo ribose ir apimtyje. Šiuo atveju Inspekcija nevertino pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu teisėtumo ADTAĮ 31 straipsnio turinio prasme. Todėl apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų dėl Koncerno automatiniu būdu tvarkytų pareiškėjos asmens duomenų galimai nesilaikant ADTAĮ 31 straipsnio reikalavimų, kurie pareiškėjams galėjo būti žinomi ir anksčiau, tačiau skundo pagrindu nebuvo, apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinami.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Koncernas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
45. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais dėl ERĮ 61 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamu atveju, kadangi ginčas šioje byloje kilo ne iš viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo teisinių santykių, taip pat Koncernas nėra šių paslaugų teikėjas, todėl jo atžvilgiu ERĮ 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas nėra taikomas.
46. Koncerno nuomone, pareiškėjai nepagrįstai remiasi bendrosios kompetencijos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-3217-781/2012 nurodytu išaiškinimu, kadangi bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl šiuo atveju pareigos vadovautis precedentu nėra.
47. Pažymi, kad ADTAĮ suteikia apsaugą ne bet kokiai asmeninio pobūdžio informacijai, bet tik asmens duomenims, t. y. duomenims, susijusiems su fiziniu asmeniu (asmens duomenų subjektu), kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis. Taigi darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo advokatei persiųsti kitų asmenų laiškai patys savaime nėra jo asmens duomenys ADTAĮ prasme. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apskritai nepagrindžia, kad darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo vykdytame asmeninio pobūdžio susirašinėjime (jo metu siųstuose ir (arba) gautuose dokumentuose) su kita Koncerno akcininke (M. K.) buvo pareiškėjo asmens duomenys. Konfidencialios informacijos (per se (savaime) nesančios asmens duomenimis) laikymas darbiniame elektroniniame pašte (ypač jei ji nėra susijusi su darbu) gali būti pripažįstamas tik paties pareiškėjo prisiimta rizika, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis pripažino, jog jam buvo žinoma apie tai, kad Koncerno tam tikri atsakingi darbuotojai be atskiro darbuotojų sutikimo gali vykdyti darbuotojų elektroniniu paštu išsiunčiamų dokumentų patikrą. Net jeigu teismas laikys, kad pareiškėjo nurodyta informacija nepagrįstai nebuvo laikyta asmens duomenimis, vykdant vidinį tyrimą pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas, t. y. Koncernas nepažeidė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo.
48. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų asmens duomenų tvarkymo pagrindų nurodo, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde pateikti teiginiai apskritai panaikina ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo galimybę. ADTAĮ įtvirtina tam tikras išimtis, kuomet kiti teisėti interesai gali būti svarbesni už interesą ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, t. y. absoliutaus asmens privataus gyvenimo neliečiamumo intereso išimtis. Viena iš tokių išimčių – ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų tvarkytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Šiuo atveju ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą įvertinti pareiškėjos ir Koncerno interesus ir konstatuoti Koncerno interesų prioritetą. Vien tas faktas, kad pareiškėjos interesai buvo susiję su teise į privatų gyvenimą, nepaneigia teisinės galimybės konstatuoti, kad toks interesas nebuvo svarbesnis už Koncerno interesą atlikti vidinį tyrimą siekiant nustatyti, ar jų darbinė veikla neprisidėjo prie netinkamo buvusio Koncerno vadovo pareigų vykdymo. Atkreipia dėmesį, kad teismas nurodytą sprendimą priėmė nepaisant to, kad nebuvo nustatyta, ar darbuotojas buvo tinkamai supažindintas su darbdavio lokaliniais teisės aktais, draudžiančiais atitinkamomis programomis, internete darbo metu naudotis asmeniniais tikslais.
49. Akcentuoja, kad pareiškėjų veiklos tyrimai buvo vykdomi tik siekiant nustatyti, ar jų darbinė veikla neprisidėjo prie netinkamo buvusio Koncerno (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymo. Abu pareiškėjai užėmė vadovaujančias pareigas. Koncernas pareiškėjų veiklos tyrimo metu nesiekė rinkti, saugoti ar kaip nors kitaip tvarkyti pareiškėjų asmens duomenis. Darbuotojų veiklos tyrimo metu jokie asmens duomenys nebuvo renkami, o tik peržiūrima jų darbiniuose kompiuteriuose, el. pašto dėžutėse (programose) esanti informacija.
50. Pažymi, kad pareiškėjai, darbdavio suteiktose darbo funkcijų vykdymui skirtose priemonėse – kompiuteryje ir darbiniame elektroniniame pašte – talpindami ir saugodami savo asmeninio pobūdžio informaciją, patys prisiėmė riziką, kad darbdavys, įgyvendindamas savo teises, gali atlikti tam tikrus asmens duomenų tvarkymo veiksmus. Pareiškėjai įsipareigojo laikytis Koncerno vidaus teisės aktų, sudarydami darbo sutartis, abiems pareiškėjams buvo puikiai žinoma, kad kompiuteriais, elektroniniu paštu jie gali naudotis tik savo, kaip darbuotojų, funkcijoms vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos faktinės aplinkybės bei pačių pareiškėjų elgesys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju darbdavio interesai atlikti vidinį tyrimą, susijusį su Koncerno netinkamu valdymu, todėl buvo pagrindas taikyti ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
51. Akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai apskritai nepagrindžia ir neįrodo, kad jų nurodyti duomenys (pareiškėjos susirašinėjimas ir dukros nuotraukos) patenka į ypatingų duomenų kategoriją, kaip ją apibrėžia ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalis. Apeliaciniame skunde pareiškėjų nurodyta informacija – pareiškėjos asmeninis susirašinėjimas ir dukters nuotraukos – per se (savaime) nėra pripažįstami ypatingais asmeniniai duomenimis, kaip juos apibrėžia ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalis, t. y. toks faktas nėra preziumuojamas, o apeliaciniame skunde pareiškėjai apskritai nepagrindžia ir neįrodo, kad jų nurodyta informacija patektų į ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos informacijos, kuri laikoma ypatingais asmens duomenimis, kategorijas, t. y. kad ši informacija būtų susijusi su pareiškėjos rasine kilme, etnine kilme, politiniais įsitikinimais, religiniais įsitikinimais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu ar teistumu.
52. Nepagrįsti pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 3 straipsnio, 6 straipsnio, 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime analizavo ir pasisakė dėl ADTAĮ 3 ir 6 straipsnių reikalavimų laikymosi Koncernui atliekant vidinį tyrimą, o ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėjai niekaip neįrodo ir nepagrindžia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimų Nr. 3K-407(2.13-1) ir Nr. 3K-406(2.13-1) dalių, kuriose pareiškėjų skundai buvo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo.
54. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
55. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
56. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
57. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ERĮ 61 straipsnio nuostatas.
58. Teisėjų kolegija, vertindama minėtą pareiškėjų apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad ERĮ 61 straipsnis, nustatantis ryšio konfidencialumą, kuris, pareiškėjų teigimu, turėtų būti taikomas ir nagrinėjamu atveju, yra devintame ERĮ skirsnyje „Duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, tvarkymas ir privatumo apsauga“. ERĮ 3 straipsnio 75 punkte nustatyta, kad viešosios elektroninių ryšių paslaugos – viešai teikiamos elektroninių ryšių paslaugos, kurios šio straipsnio 15 punkte yra apibrėžiamos kaip paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausia sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais. Elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroninių ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų, tarp jų informacinės visuomenės paslaugų, kurių visiškai ar daugiausia nesudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais. Aiškinant šias teisės nuostatas teleologiniu (įstatymo tikslo), lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, vertintina, kad ginčo santykiams ERĮ 61 straipsnis nėra taikomas, kadangi ERĮ devintasis skirsnis yra taikomas tik viešąsias elektroninių ryšių paslaugas teikiantiems subjektams - ryšio tiekėjams, kuriems nepriskirtinas nei UAB „Achema“, nei pareiškėjai.
59. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su asmens duomenų tvarkymo pagrindais, sąlygomis pažymi, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų tvarkymą, dėl kurio gali būti pažeistos žmogaus teisės, ypač teisė į privatų gyvenimą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į konstitucines nuostatas, tarptautinius ir ES teisės aktus. Teisę į privataus gyvenimo apsaugą užtikrina konstitucinės nuostatos, visų pirma – Konstitucijos 22 straipsnis. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad laisvė gauti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (2011 m. birželio 9 d. nutarimas).
60. Europos Sąjungos kontekste svarbi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 8 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą (1 d.); tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi (2 d.); nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių (3 d.). Pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, susijęs su duomenų apsauga, yra 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. Direktyvos 95/46/EB 6 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi (c p.)
61. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Bylos medžiaga nustatyta, kad Koncerno 2014 m. rugsėjo 26 d. priėmė įsakymus, kuriais sudarė darbo grupes pareiškėjų veiklos tyrimui atlikti. Šiuose įsakymuose taip pat vienu iš punktų buvo nurodyta veiklos tyrimo metu paimti iš pareiškėjų jų funkcijoms vykdyti naudotą kompiuterinę techniką, ryšio priemones, dokumentus. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Koncernas nusprendė atlikti pareiškėjų veiklos tyrimą ta apimtimi, kiek tai buvo susiję su jų darbo funkcijų Koncerne vykdymu, o jų duomenys buvo tvarkomi Koncerno vidaus administravimo tikslais, t. y. duomenų tvarkymo tikslas buvo aiškus ir konkretus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjų duomenys buvo tvarkomi neteisėtai.
62. Asmens duomenų tvarkymo reikalavimai ir jų tvarkymo kriterijai yra nurodyti ADTAĮ 3 ir 5 straipsniuose. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti pagrindiniai reikalavimai, kuriuos duomenų valdytojas privalo užtikrinti, rinkdamas ir tvarkydamas asmens duomenis, tarp jų reikalavimas tvarkyti asmens duomenis tiksliai, sąžiningai ir teisėtai (2 p.). Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai yra nustatyti (detalizuoti ADTAĮ 3 str. 1 d. aptarto teisėtumo sampratos prasme) ADTAĮ 5 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmens duomenys gali būti tvarkomi, o 2 dalyje yra išvardyti išimtiniai atvejai, kuriems nėra taikomas imperatyviu būdu nustatytas draudimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis.
63. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos, kaip asmens duomenų subjekto, interesai nebuvo svarbesni už Koncerno siektus teisėtus interesus dėl kurių buvo tvarkomi pareiškėjos asmens duomenys.
64. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Aiškindama šias nuostatas nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste bei įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos darbinis elektroninis paštas buvo tikrinamas tik jos veiklos tyrimo metu, siekiant nustatyti, ar pareiškėja, tuo metu ėjusi (duomenys neskelbtini) pareigas, nepažeidė Koncerno interesų ir neprisidėjo prie neigiamos Koncerno buvusio (duomenys neskelbtini) veiklos vertinimo. Koncerno tikslas taip pat buvo apsaugoti konfidencialią informaciją, užtikrinti, kad darbo metu darbuotojai vykdytų jiems pavestas užduotis ir atliktų pagal pareigas priklausančias funkcijas, todėl atitinka ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą kriterijų. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja buvo viena iš Koncerno Vadovybės pareigų reglamento rengėjų, kuriame buvo numatyta, kad Koncerno Kontrolės departamento direktorius vykdo Koncerno darbuotojų elektroniniu paštu išorės vartotojams išsiųstos informacijos duomenų kontrolę ir teikia su tuo susijusias ataskaitas Koncerno generaliniam direktoriui, siekiant savalaikiai nustatyti pažeidimų, piktnaudžiavimų faktus bei vykdant jų prevenciją, todėl pareiškėja, įvertinusi faktą, kad Koncerne be atskiro darbuotojų sutikimo yra vykdoma darbiniu elektroniniu paštu siunčiamų į išorę duomenų kontrolė, galėjo ir turėjo suvokti savo prisiimamą riziką dėl asmens duomenų (savo ar savo nepilnamečių vaikų atvaizdų) naudojimo darbiniame kompiuteryje (elektroniniame pašte). Byloje duomenų, kad Koncernas informaciją būtų rinkęs ar tvarkęs kitais nei vidaus administravimo tikslais, nėra.
65. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl galimybės Koncernui perimti tik tuos duomenis, kurie buvo objektyviai būtini tyrimui atlikti, sudaryti galimybę pareiškėjams pasiimti/pasinaikinti asmeninę informaciją, pažymi, kad Koncernui tikrinant pareiškėjų darbo kompiuterius nebuvo žinoma juose esanti asmeninė informacija (susirašinėjimų elektroniniu paštu turinys ir kt.), taip pat ir tai, kad juose gali būti informacijos, nesusijusios su pareiškėjų darbo funkcijų vykdymu. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog neginčija darbdavio, šiuo atveju, Koncerno teisės vykdyti darbuotojų veiklos patikrinimus vien tik savo nuožiūra, taip pat ir darbuotojų darbo veiklos tyrimą, tačiau toks tyrimas galėjo būti atliktas tik laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjų pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pareiškėjai savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjų netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
66. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. P. ir T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius