Civilinė byla Nr. 2-167/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 122.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, civilinėje byloje Nr. 2-2845-585/2011 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. S. ir R. K., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „SAAS Capital Management“ dėl sutartinių prievolių įvykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria patvirtinta atsakovės A. S. ir ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ taikos sutartis, teisėtumo klausimas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį visiškai patenkino ir nusprendė priteisti iš atsakovų A. S. ir R. K. solidariai 996 642,29 Lt nesumokėtų lizingo įmokų, 3 235 379,63 Lt nuostolių ir 76 557,45 Lt papildomų išlaidų (viso – 4 308 579,37 Lt) ir 5 procentų metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo 2010 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui UAB „Swedbank lizingas“.

Atsakovė A. S. pateikė apeliacinį skundą dėl 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi nustatė A. S. terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.

2012 m. vasario 3 d. A. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties.

Atsakovė A. S. pateikė teismui 2012 m. birželio 26 d. su ieškovu UAB „Swedbank lizingas“ pasirašytą taikos sutartį. Prašė ją patvirtinti, pakeisti 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir civilinę bylą atsakovės A. S. atžvilgiu nutraukti bei panaikinti atsakovės A. S. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi nutarė: patvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį; pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir civilinę bylą dalyje dėl UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo atsakovei A. S. nutraukti; atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkinti; apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2845-585/2011 nutraukti.

Pagal teismo nutartimi patvirtintą ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovės A. S. taikos sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 300 000 Lt, kurie bus nukreipti pagrindinio skolininko skolos pagal lizingo sutartį ir įsipareigojimų mokėjimo sutartį dengimui, o ieškovas - atsisakyti atsakovės A. S. naudai savo reikalavimų, jai sumokėjus nurodytą sumą. Teismo patvirtintoje taikos sutartyje nurodyta, jog likusios dalies prievolės atsisakymas nebus taikomas likusių skolininkų (atsakovo R. K. ir pagrindinio skolininko BUAB „SAAS Capital Management“) atžvilgiu, kurie, kaip teigiama taikos sutartyje, atsako individualiais pagrindais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas R. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovės A. S., kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Laidavimo sutartys tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir R. K. buvo sudarytos dėl ieškovo apgaulės ir jo suklydimo. Apeliantas R. K. kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl BUAB „SAAS Capital Management“ prezidentu neteisėtai prisistatinėjusio A. S., kuris galimai įkalbėjo ieškovo vadybininką V. Pauliką, kad šis lizingo sutarties pasirašymo metu tarp kitų dokumentų įterptų apeliantui laidavimo sutartį.

2. Laidavimo sandoriai nebuvo sudaryti lizingo sandorių sudarymo metu, t.y. 2008 m. rugpjūčio 12 d., todėl akivaizdu, kad šis laidavimas nebuvo būtina sąlyga lizingui atsirasti.

3. Solidarūs laidavimo teisiniai santykiai turėtų galioti iki visiško prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo (CK 6.81 str.), kadangi laidavimo sutartis nėra panaikinta ar nuginčyta.

4. Teismo patvirtinta taikos sutartis neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principų (CK 1.5 str.), buvo sudaryta nuslepiant realias jų sudarymo aplinkybes, kas prieštarauja viešajam interesui.

5. Ieškovas, pasirašydamas teikiamą teismui tvirtinti taikos sutartį, prieš tai 2012 m. gegužės 24 d. prašymu Nr. SR-SL/12-4095 inicijavo atsakovės A. S. turto aprašo pakeitimą ir paprašė antstolės Linos Pužienės panaikinti areštą atsakovei A. S. priklausančiam gyvenamajam namui ir žemės sklypui, kurių rinkos vertė taikos sutarties pasirašymo dienai kelis kartus viršija atsakovės A. S. sumokamą sumą ieškovui. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo kartu su atsakove teikiama tvirtinti teismui taikos sutartis slepia tikruosius šalių ketinimus, kaip tai vyko ir tuomet, kai trečiasis asmuo (lizingo gavėjas) šioje byloje buvo pateikęs ieškovui visus savo veiklos duomenis, kurie įrodė, kad per du metus viso lizingo išmokėti niekaip nepajėgs, tačiau lizingo sutartis vis vien buvo sudaryta.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas atskirajame skunde vengia nurodyti aplinkybę, jog dar lizingo sutarties sudarymo metu jis užtikrino trečiojo asmens prievolių įvykdymą, 2008 m. rugpjūčio 12 d. sudarydamas laidavimo sutartį.

2. Apeliantas nėra pateikęs ieškinio dėl laidavimo sutarčių nuginčijimo, todėl argumentai dėl sandorių sudarymo apgaulės ar suklydimo įtakoje yra nepagrįsti ir nevertintini šioje civilinėje byloje. Be to, apeliantas nėra pateikęs apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kas patvirtina jo sutikimą su prievolėmis, kylančiomis iš laidavimo sandorių.

3. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos laidavimo sutartys yra pasibaigusios, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, atsakovė A. S. nebeturi teisinio pagrindo atsakyti solidariai už trečiojo asmens prievolių netinkamą įvykdymą.

4. 2012 m. rugpjūčio 17 d. buvo gautas oficialus atsakymas iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuriame nurodyta, jog „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ikiteisminis tyrimas A. S. atžvilgiu nėra ir nebuvo pradėtas ar nutrauktas“.

5. Apeliantas kelia nepagrįstų abejonių dėl šalių veiksmų, motyvuodamas arešto A. S. priklausančiam nekilnojamajam turtui panaikinimu. Minėtas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas kreditoriui AB Danske bankas (buvęs pavadinimas AB Sampo bankas) pagal 2006 m. spalio 24 d. kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, jog hipotekos kreditoriaus reikalavimas viršijo turto vertę, ieškovas leido nuimti turto areštą nuo nekilnojamojo turto, siekiant atsakovei realizuoti turtą ir įvykdyti prievolę hipotekos kreditoriui.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo atmesti R. K. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai iš esmės panašūs į atsakovės A. S. atsiliepimo argumentus. Ieškovas nurodo, jog nors jis yra parengęs standartines lizingo, laidavimo ir kitų sutarčių sąlygas, su kuriomis klientai turi galimybę susipažinti tiek prieš sutarčių pasirašymą, tiek sutarčių pasirašymo metu, tačiau tai nereiškia, kad UAB „Swedbank lizingas“ parengtos sutarčių formos šalių abipusių derybų metu negali būti keičiamos. Tai, kad apeliantas pasirašė laidavimo sutartis tokio turinio, kokios buvo pateiktos, patvirtina, kad tokios sutarčių sąlygos buvo aiškios, suprantamos ir priimtinos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos su atskiruoju skundu nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų bei ex officio patikrinant, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovės A. S. sudarytą taikos sutartį, kuria buvo įformintas šalių susitarimas dėl atsakovės A. S. prievolių, kylančių iš laidavimo teisinių santykių, pabaigos. Taikos sutartis buvo patvirtinta po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, tenkindamas ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinio reikalavimus atsakovams A. S. ir R. K. priteisti iš jų solidariai 996 642,29 Lt nesumokėtų lizingo įmokų, 3 235 379,63 Lt nuostolių, 76 224,45 Lt papildomų išlaidų. Todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi patvirtindamas tarp ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir vieno iš solidariąją prievolę turinčio skolininko A. S. pasirašytą taikos sutartį, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir civilinę bylą dalyje dėl UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo atsakovei A. S. nutraukė.

Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Taikos sutartimi laikomas sandoris, kuriuo ginčo šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.). Sudarydamos taikos sutartį, ginčo šalys abipusiu sutarimu, darydamos viena kitai nuolaidas, susitaria dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas ginčo subjektų dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Šio principo pagrindu ginčo šalys turi teisę susitarti tiek dėl visų, tiek dėl dalies ieškovo pareikštų reikalavimų taikaus išsprendimo, be to, esant procesiniam bendrininkavimui, kilęs ginčas gali būti išspręstas taikiai tiek tarp visų šalių, tiek atskirai tarp vieno iš kelių ieškovų ar atsakovų ir priešingos šalies/šalių.

Vadovaujantis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė šių taikos sutarties netvirtinimo sąlygų egzistavimo.

Teisės aktuose nėra įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurios, esant solidariajai skolininkų prievolei, nustatytų draudimą kreditoriui atsisakyti solidariosios prievolės vieno iš skolininkų atžvilgiu. CK 6.6 straipsnio 6 dalies norma, kad bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, turi būti aiškinama prievolių pasibaigimą reglamentuojančių normų kontekste, pagal kurias prievolė gali pasibaigti ne tik tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.), bet ir šalių susitarimu (CK 6.123 str.) bei kreditoriui atleidus skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.). Be to, CK 6.6 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta prievolių pasibaigimo tinkamu daliniu įvykdymu solidariosios prievolės atveju galimybė, kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad, nepaisant skolininko solidariosios prievolės dalies įvykdymo, visi solidarieji skolininkai kreditoriui lieka įpareigoti bendra neįvykdytos prievolės suma, neatsižvelgiant į tai, koks jų indėlis į įvykdytos prievolės dalį (CK 6.6 str. 6 d., 6.8 str. 3 d.). Kreditorius, kuris atskirai ir besąlygiškai priima dalį prievolės įvykdymo iš vieno bendraskolio, gali atsisakyti prievolės šio skolininko atžvilgiu. Šios išimties vienintelė taikymo sąlyga – kreditoriaus aiškiai išreikšta valia. Pažymėtina, jog kreditoriaus teisės atsisakyti solidariosios reikalavimo teisės vieno iš skolininkų atžvilgiu įgyvendinimas nesietinas su skolininko, kurio atžvilgiu kreditorius išsaugo savo reikalavimo teisę, valia dėl tokio šios prievolės pasibaigimo. Kreditorius, atsisakęs reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.8 str. 3 d.).

Iš skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintų taikos sutarties sąlygų matyti, jog kreditorius AB „Swedbank“ ir skolininkė A. S. susitarė dėl skolininkės solidariosios prievolės, kylančios iš laidavimo sutarčių, pasibaigimo, kurį taikos sutarties šalys siejo su sutarties sąlygų dėl 300 000 Lt dydžio skolos dalies sumokėjimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka tinkamu įvykdymu. Be to, šalys susitarė, jog skolininkės A. S. solidariųjų prievolių pasibaigimas tinkamu daliniu įvykdymu neturi įtakos skolininkų UAB „SAAS Capital Managment Group“ (pagrindinio skolininko) ir R. K. (laiduotojo) prievolėms, kurie išliks solidariai atsakingi ieškovui. Atsižvelgiant į šias taikos sutarties sąlygas ir minėtą reglamentavimą dėl kreditoriaus teisės atsisakyti solidariosios prievolės skolininko atžvilgiu tinkamo dalinio šios prievolės įvykdymo atveju (CK 6.6 str. 8 d.), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados dėl teismo patvirtintos taikos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar jos neatitikimo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėtina, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagrindiniam skolininkui UAB „SAAS Capital Managment Group“ 2008 m. rugpjūčio 12 d. sudarius grįžtamojo lizingo sutartį Nr. LT077794 su kreditoriumi UAB „Swedbank lizingas“, atsakovas R. K., kaip pagrindinio skolininko vadovas (nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2009 m. gegužės 12 d.) ir vienintelis įmonės akcininkas (nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d.), tą pačią dieną pasirašė laidavimo sutartį Nr. LT077794/L, pagal kurią jis įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartį. Todėl atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog laidavimas nebuvo būtina lizingo sutarties sudarymo sąlyga. Tuo tarpu A. S. kaip laiduotoja prievoles įgijo tik 2009 m. kovo 19 d., kai buvo pasirašytos laidavimo sutartys Nr. LT-077794/L-2 ir LT082086/L-1.

Byloje nenustatytas teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties prieštaravimo viešajam interesui faktas, kaip galima taikos sutarties netvirtinimo sąlyga (CPK 42 str. 2 d.), kurią pažeidus, būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teismo patvirtinta taikos sutartimi kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ ir vienas iš solidariąją prievolę turinčių skolininkų A. S. susitarė dėl taikaus privataus pobūdžio ginčo, kilusio iš laidavimo teisinių santykių, išsprendimo. Teisėjų kolegija nesutinka, kad teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria buvo įtvirtintas šalių susitarimas dėl kreditoriaus reikalavimo atsisakymo vieno iš bendraskolių naudai, pažeidžia atsakovo teises ar teisėtus interesus dėl jo atsakomybės ribų padidėjimo, kadangi, esant solidariąją prievolę turinčių skolininkų daugetui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Apeliantas R. K. atskirajame skunde nurodo argumentus, susijusius su laidavimo sutarčių, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimo teisės jo atžvilgiu atsiradimą, negaliojimu (CK 1.90 str. – dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu). Pažymėtina, jog byloje nenustatyta absoliučių šių sandorių negaliojimo pagrindų, kurie sąlygotų teismo pareigos ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes netinkamą įgyvendinimą (CK 1.78 str. 5 d.). Ieškinį dėl laidavimo sutarčių, kurios savo esme yra nuginčijami sandoriai, pripažinimo negaliojančiomis, turi teisę pareikšti pats E. K., remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovai nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pareiškę priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurį Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi paliko nenagrinėtą, atsakovams nesumokėjus žyminio mokesčio (3 t., b.l. 157). Atsižvelgiant į tai, kad tokie sandoriai yra galiojantys, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, apeliantas negali remtis jų negaliojimo faktu ar sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimu, įrodinėdamas savo prievolių pagal tokius sandorius pasibaigimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako ir dėl kitų atskirojo skundo argumentų dėl jo valios sudarant laidavimo sutartis ydingumo, kurie iš esmės yra susiję su tokių sandorio negaliojimo pagrindų įrodinėjimu.

Vadovaujantis CK 6.986 straipsniu, taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės jos šalių nelygybės (CK 6.228 str.), taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija ex officio nenustatė, o apeliantas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties negaliojimo pagrindų egzistavimo ar to fakto, kad teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos įtvirtino esminę jos šalių AB „Swedbank“ ir A. S. nelygybę.

Apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su nagrinėjamoje byloje areštuoto atsakovei A. S. priklausančio turto aprašo pakeitimu, ieškovui inicijuojant atsakovei priklausančio žemės sklypo bei gyvenamojo namo arešto, esančių (duomenys neskelbtini), panaikinimą, neturi teisinės reikšmės taikos sutarties patvirtinimo klausimo išsprendimui. Iš ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktų paaiškinimų matyti, jog atsakovės A. S. areštuoto turto aprašo pakeitimas buvo inicijuotas gavus jos prašymą leisti parduoti minėtą turtą, siekiant įvykdyti jos prievoles hipotekos kreditoriui Danske Bank A/S. Ieškovas šį sutikimą davė ir dėl turto aprašo pakeitimo į antstolį kreipėsi būdamas įsitikinęs, jog jis neturės savo reikalavimų patenkinimo iš šio turto galimybės, kadangi šio turto įkeitimu užtikrintų hipotekos kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimų suma buvo žymiai didesnė nei to turto vertė. Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi visiškai panaikino atsakovei A. S. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančio 1 960 000 Lt vertės turto areštą, kadangi prašymą dėl jų panaikinimo pateikęs ieškovas nurodė, jog atsakovė A. S. įvykdė taikos sutarties sąlygas. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, nes nebuvo apskųsta įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta nagrinėjamu atveju nesant teisinio pagrindo panaikini Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                         Artūras Driukas

                                                                      Danutė Milašienė

Vigintas Višinskis