Administracinė byla Nr. eA-299-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02732-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.1; 29.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. BRK-3540(12.4) (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą pagal pareiškėjos pateiktą 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo prašymą (toliau – ir Mokėjimo prašymas) išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 17 879,60 Eur; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
1. Pareiškėja 2012 m. liepos 25 d. pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paraiška). Bendra projekto vertė (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM)) – 87 372,57 Eur, prašoma paramos suma – 76 028,73 Eur. 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėja su Agentūra pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 2IM-KK-12-1-011340-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią kompensuojama iki 76 028,73 Eur visų tinkamų projekto išlaidų. Projekto įvykdymo data – 2014 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 27 d. pateikė mokėjimo prašymą išlaidų kompensavimui. Agentūra 2015 m. vasario 9 d. informavo pareiškėją apie tai, kad siekiant nustatyti investicijos vertės atitikimą rinkos vertei buvo atlikta jos patirtų ir prašomų padengti kainų ekspertizė (analizė), kuria remiantis nustatyta, jog lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, skulptūrų, suolų ir stalų rinkos kaina su įrengimu yra mažesnė už jos įsigytų analogiškų darbų ir prekių kainą. Pareiškėjai buvo nustatytas dviejų darbo dienų terminas papildomiems įrodymams dėl įsigytų darbų ir prekių kainos pateikti. 2014 m. vasario 11 d. pareiškėja kreipėsi į Agentūrą ir nurodė, kad tik ekspertų išvados pagrindu gali palyginti patirtas ir ekspertų nustatytas išlaidas. Agentūra 2015 m. kovo 4 d. rašte Nr. BRK-2145(12.4) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjai nepateikė ekspertinės išvados motyvuojamosios dalies, užtikrinant konfidencialumą pagal tarp Agentūros ir ekspertinių paslaugų teikėjo pasirašytą konfidencialumo sutartį. Pareiškėjai buvo pateikta tik ekspertinio konsultavimo ataskaitos (toliau – ir Ataskaita) konstatuojamoji dalis (toliau – ir Ataskaitos dalis). Pareiškėja 2015 m. kovo 20 d. pateikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija) skundą dėl Agentūros 2015 m. kovo 4 d. rašto Nr. BRK-2145(12.4) „Dėl informacijos pateikimo“, nurodydama, kad Agentūrai pateikus tik Ataskaitos dalį, yra apribojamos jos teisės, kadangi, esant neaiškumams, kaip atlikta ekspertinė išvada, jai yra atimama galimybė pagrįsti savo išlaidų tinkamumą, t. y. pateikti atsikirtimus ir įrodymus, pagrindžiančius investicijų vertę. Agentūra 2015 m. balandžio 13 d. priėmė skundžiamą sprendimą dėl paramos sumos sumažinimo 17 879,60 Eur ir 18 768,91 Eur sumos išmokėjimo. Ministerija 2015 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 3IN-G-515-482 „Dėl atsakymo į skundą“ nurodė, jog visa Ataskaita negali būti pateikta, kadangi Agentūra su ekspertinių paslaugų teikėju yra pasirašiusi ekspertinių paslaugų sutartį, pagal kurios nuostatas Ataskaita laikoma konfidencialia informacija.
2. Pareiškėjos manymu, mažareikšmis atliktų darbų ir įsigytų prekių kainų skirtumas, kuris buvo nustatytas atliktos ekspertizės metu, negali būti vertinamas kaip nebūtinos ir nefinansuojamos išlaidos. Pirkimo procedūros dėl Mokėjimo prašyme nurodytų investicijų buvo atliktos pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 patvirtintų Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Pagal Taisyklėse nurodytą pirkimo procedūrą asmeniui pasiūlyta mažiausia kaina turi būti vertinama kaip atitinkanti ir rinkos kainą. Priešingu atveju būtų paneigtas Taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, o iš asmens būtų reikalaujama neproporcingai didelių pastangų tam, kad būtų nustatyta absoliučiai mažiausia rinkos kaina. Dėl šios priežasties Mokėjimo prašyme nurodytų investicijų vertė atitinka rinkos kainą.
3. Paramos sutarties sudarymas patvirtina, jog tiek Agentūra, tiek Ministerija Paraišką ir visas joje nurodytas planuojamas atlikti išlaidas pripažino tinkamomis finansuoti. Agentūra ginčijamame sprendime nenurodo aiškių teisinių motyvų, kurių pagrindu yra atsisakyta pilnai apmokėti pagal Mokėjimo prašymą reikalaujamą sumą, o galutinį sprendimą priėmė nesupažindinus pareiškėjos su užsakomojo patikrinimo metu nustatytais tariamais neatitikimais.
4. Tiek Ataskaitos nepateikimas pareiškėjai, tiek trumpo laiko (dvi dienos) papildomiems paaiškinimams pateikti suteikimas užkirto kelią pareiškėjai pateikti tinkamus paaiškinimus ir įrodymus, todėl buvo pažeisti jos interesai, Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktų projektų vykdymo priežiūrą vykdančiai institucijai keliami reikalavimai, Paramos sutarties 19 punkto nuostata, pagal kurią Agentūra privalo paramos gavėjo prašymu teikti paramos gavėjui informaciją, susijusią su vykdomo projekto apskaita ir dokumentavimu.
5. Agentūra nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu naujovių ir atvirumo permainoms principu. Agentūra su pareiškėja nebendradarbiavo, nes nesulaukusi Ministerijos sprendimo dėl apskųsto Agentūros 2015 m. kovo 4 d. rašto priėmė ginčijamą sprendimą.
6. Ginčijamas sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išplėtotų keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos pažeistos teisės normos ir šių normų sąlygos. Tuo tarpu nurodytos teisės normos nesiejamos su nagrinėjamos situacijos faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat nėra nurodyti pažeidimai ir kaip taikomos minimos abstrakčios bei vertinamojo pobūdžio normos, nepateikta sprendimui priimti svarbių sąvokų analizė. Todėl iš pareiškėjos buvo atimta teisė suvokti, kokį konkretų pažeidimą ji atliko ir kaip ji galėtų apginti savo interesus.
7. Agentūros ir ekspertinių paslaugų teikėjo sudaryta sutartis negali nustatyti, jog ekspertizės ataskaitoje nurodyta informacija yra konfidenciali. Tokia sutarties nuostata prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, kadangi susitarimu negali būti paneigta pareiškėjos teisė gauti informaciją apie tai, kokiais motyvais remiantis jos atžvilgiu buvo priimtas individualus teisės aktas ir paskirta sankcija.
8. Agentūra dėl prekių įsigijimo ir darbų atlikimo pirkimo procedūros jokių pažeidimų nenustatė ir ginčijamame sprendime nenurodė. Be to, pateiktoje Ataskaitos dalyje nurodytos suolo ir stalo vertės yra abejotinos, nėra pagrįstos konkrečiais skaičiavimais. Ekspertizės metu nustatyta investicijų kaina nesutampa su Mokėjimo prašyme nurodytomis kainomis, nes į investicijų kainą nebuvo įtraukti investicijų įrengimo darbai. Ataskaitos dalyje nėra nurodytas kainų nustatymo būdas ir ekspertizės atlikimo metodika, nėra detalių paskaičiavimų.
9. Nagrinėjamam ginčui yra reikšmingi Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 3IN-G-515-482 „Dėl atsakymo į skundą“ nurodyti argumentai dėl paramos sumažinimo sankcijos taikymo esant išlaidų objektyviai neatitikčiai rinkos kainai, kuri taikytina konstatavus pažeidimus, neapsiribojant vien rinkos kainų tyrimu bei argumentais dėl Ataskaitos reikšmingumo priimant sprendimą dėl paramos skyrimo. Šie argumentai patvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, nes jis grindžiamas tik Ataskaita ir šiuo atveju nėra nustatyta pareiškėjos kaltė.
10. Patirtos išlaidos buvo būtinos sėkmingam Projekto įgyvendinimui, ką patvirtino Agentūros atlikta ekspertizė, kurioje nustatyta, kad buvo atlikti realūs darbai, ateityje atnešiantys realią naudą tiek visuomenei, tiek gamtos apsaugai. Be to, išlaidos buvo faktiškai patirtos, susijusios su Projektu, pagrįstos dokumentais ir nebuvo keičiamos. Agentūra priešingų šiems argumentams išvadų nepateikė.
11. Pareigą pareikalauti papildomos informacijos, esant neaiškumams, Agentūra įgyvendino tik formaliai, o nesurinkdama įrodymų, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtintų padarytus pažeidimus, veikė priešingai savo, kaip vykdomosios institucijos, paskirčiai.
12. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.8 ir 253.91 punktus, tuo atveju, jeigu Agentūros užsakymu atliekama ekspertizė ir nustatoma, kad pateiktame mokėjimo prašyme nurodyta investicijų vertė neatitinka rinkos kainos, Agentūra iš esmės nebeturi teisės investicijų vertės vertinti kitaip, nei tai nurodyta ekspertizės išvadoje. Konkrečiu atveju Agentūra, bet kokiu būdu siekdama įrodyti pozicijos pagrįstumą, savo funkcijas atliko ne pagal teisės aktų reikalavimus, ką patvirtina jos vengimas, nesilaikant VAĮ nustatytų principų, bendradarbiauti. Sankcija paskirta nepaisant to, jog Agentūra buvo informuota, kad jos sprendimas bus apskųstas Ministerijai.
3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais argumentais:
1. Agentūra 2013 m. balandžio 19 d. su pareiškėja pasirašė Paramos sutartį, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 2IM-KK-12-1-011340-PR001 „Miško parko poilsio aikštelės Raseinių raj. (duomenys neskelbtini)“, nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Pareiškėjos Agentūrai 2014 m. lapkričio 27 d. pateiktas Mokėjimo prašymas buvo trečiasis, juo deklaruota, kad yra įrengta: 11 vnt. skulptūrų, 4 vnt. pavėsinės, 3 vnt. lauko tualetai, 5 vnt. laužavietės, 12 vnt. šiukšlių dėžių ir konteinerių, 16 vnt. suolų, 5 vnt. stalai, 6 vnt. mediniai atrakcionai.
2. Pasirašydama Paraiškos deklaracijoje, pareiškėja patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, tačiau, Agentūrai įvertinus Mokėjimo prašymą Administravimo taisyklėse nustatyta tvarka, ir jų 5.9 bei 5.10 punktuose nustatytu pagrindu atlikus užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, buvo nustatyta, kad pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų vertė rinkoje yra 20 854,35 Eur (be PVM), kai pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms yra 40 720,57 Eur (be PVM). Vadovaujantis ekspertizės metu nustatytais duomenimis, Administravimo taisyklių 197.1.7 ir 197.1.8 punktais bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 21.1, 23.1, 110, 111.4 punktais, netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinta 19 866,22 Eur suma, o nekompensuojama (parama sumažinama) – 17 879,60 Eur paramos suma (19 866,22 Eur × 90 proc. paramos intensyvumas = 17 879,60 Eur). Tinkama finansuoti išlaidų suma pripažinta 20 854,35 Eur, kompensuojama paramos suma yra 18 768,91 Eur. Apie priimtą sprendimą paramą skirti iš dalies pareiškėja buvo informuota 2015 m. balandžio 13 d. priimtu ginčijamu sprendimu.
3. Agentūros teisę atlikti pareiškėjos pateiktų dokumentų ekspertinį patikrinimą, siekiant įsitikinti, ar pareiškėjos nurodytos kainos ir padarytos investicijos atitinka rinkos vertę, numatė Administravimo taisyklių 5.9 punktas. Atitinkamai, nustačius, jog pareiškėjos deklaruojama paramai gauti suma yra du kartus didesnė negu nustatė ekspertai, sankcijos jai skirtos pagrįstai.
4. Paramos sutartyje nurodyta kompensuotina paramos suma (76 028,73 Eur) besąlygiškai neužtikrina šios paramos gavimo, t. y. pareiškėja dar turi įvykdyti Projektą pagal Paramos sutartį bei galiojančius teisės aktus ir tik tada teikti išlaidas patvirtinančius dokumentus Agentūrai, kuri ir vertina juos. Kompensuojamos tik tinkamos, būtinos Projektui vykdyti išlaidos. Šiuo atveju buvo nustatyta, jog pareiškėja pateiktose sąskaitose faktūrose nurodė padidintas kainas, todėl padarė teisės aktuose apibrėžtą pažeidimą, dėl kurio buvo sumažinta skirtina paramos suma.
5. Apie papildomų įrodymų pateikimą pareiškėja buvo informuota elektroniniu paštu 2015 m. vasario 9 d., o ginčijamas sprendimas priimtas tik 2015 m. balandžio 13 d., tačiau per visą laiką jokie papildomi dokumentai iš pareiškėjos gauti nebuvo.
6. Ginčijamas sprendimas yra išsamus ir argumentuotas. Jame nurodyta, kokia paramos suma skiriama, konkrečiai įvardijamas padarytas pažeidimas, nurodytos teisės aktų normos, reglamentuojančios šį atvejį. Sprendimas visiškai atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės, taikomos sankcijos, nurodyta apskundimo tvarka. Sprendimas pasirašytas įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo jį naikinti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Agentūros 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. BRK-3540(12.4) bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo prašymą, o likusioje dalyje skundą atmetė.
6. Teismas iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų nustatė, kad 2012 m. liepos 25 d. pareiškėja pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėja ir Agentūra pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 2IM-KK.-12-1-011340-PR001. Paramos sutartimi pareiškėja projektą įsipareigojo įgyvendinti iki 2014 m. gruodžio 31 d., nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu (1.1, 5.1 p.), o Agentūra įsipareigojo teisės aktuose ir sutartyje numatyta tvarka bei sąlygomis kompensuoti iki 90 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų (2 p.). Pagal Paramos sutarties 7 punktą su mokėjimo prašymu pareiškėja privalėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad išlaidos atitinka išlaidas, nurodytas Paramos sutarties 6 punkte ir Paraiškoje. Kartu su mokėjimo prašymu pareiškėja taip pat turėjo pateikti išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus, jei mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos dėl tam tikrų priežasčių negali būti kompensuojamos, atitinkama išlaidų dalis nekompensuojama ir apie tai Agentūra informuoja paramos gavėją (9, 10 p.). Pareiškėjos pareigos numatytos paramos sutarties 17 punkte, o 17.4 punktas nustato, jog pareiškėja privalėjo vykdyti prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, laikydamasi paramos sutarties 5.4 punkto reikalavimų, t. y. tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiųjų įkainių nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 (toliau – ir Metodika), prekes, paslaugas ar darbus, kuriems pagal Metodiką nėra nustatyti didžiausieji įkainiai, įsigyti laikydamasi Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150. Netinkamai atlikus pirkimo procedūras, lėšos yra nekompensuojamos. Paramos sutarties 20.4 punkte nustatyta, kad Agentūra turi teisę sumažinti paramą, jei, išnagrinėjusi paramos gavėjo mokėjimo prašymą, nustato, kad jame prašoma paramos suma daugiau kaip 3 proc. viršija paramos gavėjui mokėtiną sumą, nustatytą išnagrinėjus mokėjimo prašymo pagrįstumą, mokėtina paramos suma turi būti sumažinama tų abiejų sumų skirtumu, išskyrus atvejus, jeigu paramos gavėjas įrodo, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma. 2014 m. lapkričio 27 d. pareiškėja pateikė Agentūrai Mokėjimo prašymą išmokėti 126 540 Lt paramos sumą. Kartu su mokėjimo prašymu pareiškėja pateikė patirtas išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus: 2014 m. liepos 25 d. sutartį su J. S., 2014 m. lapkričio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą STV Nr. 001, 2014 m. spalio 17 d. sutartį su D. J., 2014 m. lapkričio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą DJN Nr. 001. UAB „Civitta“ Agentūros užsakymu suteikė ekspertinę konsultaciją investicijoms pagal pareiškėjos Mokėjimo prašymą ir surašė 2015 m. vasario 5 d. Ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. C-68. Agentūra 2015 m. vasario 9 d. elektroniniu paštu pareiškėją informavo, kad jos atliktoms investicijoms buvo atlikta kainų ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog iš pareiškėjos prašomų finansuoti išlaidų realią rinkos vertę atitinka tik pavėsinės įrengimo darbai. Tuo tarpu lauko tualetų įrengimo išlaidos viršytos 4 836,44 Lt, laužaviečių – 4 570,82 Lt, šiukšlių dėžių – 2 781,02 Lt, medinių atrakcionų – 11 979,46 Lt, skulptūrų – 41 870,40 Lt, suolų – 1 696 Lt, o stalų – 860 Lt. Pareiškėjai buvo nustatytas 2 darbo dienų terminas pateikti motyvuotiems paaiškinimams dėl patirtų išlaidų. Pareiškėja 2015 m. vasario 11 d. pateikė Agentūrai prašymą dėl kainų ekspertizės išvados pateikimo, kuriame nurodė, kad paaiškinimus galės pateikti gavusi ekspertizės išvadas. Agentūra 2015 m. kovo 4 d. raštu Nr. BRK-2145(12.4) atsisakė pareiškėjai pateikti visą ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadą, pateikė tik šios išvados konstatuojamąją dalį. Pareiškėja 2015 m. kovo 20 d. dėl Agentūros 2015 m. kovo 4 d. rašto Nr. BRK-2145(12.4) pateikė skundą Ministerijai, prašydama įpareigoti Agentūrą pateikti jai visą ekspertinio konsultavimo ataskaitą bei pratęsti įrodymų pateikimo terminą. Ministerija 2015 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 3IN-G-515-482 pareiškėjos skundo netenkino. Agentūra 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. BRK-3540(12.4) netinkamomis deklaruoti išlaidomis pripažino 19 866,22 Eur sumą, o nekompensuojama (parama sumažinama) – 17 879,60 Eur paramos sumą. Tinkama finansuoti išlaidų suma pripažino 20 854,35 Eur, kompensuojama – 18 768,91 Eur paramos sumą.
7. Teismas nurodė, kad teismo paskirtos ir atliktos investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės metu konstatuota, jog dalis pagal Paramos sutartį pareiškėjos patirtų išlaidų yra nepagrįstos. Teismo ekspertas pateikė išvadą, kad lauko tualetų (3 vnt.) įrengimo išlaidos viršijo vidutinę rinkos kainą 15 64,44 Eur, laužaviečių (5 vnt.) – 1 219,10 Eur, šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.) – 691,72 Eur, medinių atrakcionų (6 vnt.) – 3 453,16 Eur, suolų (16 vnt.) – 426,35 Eur, stalų (5 vnt.) – 71,10 Eur. Iš viso vidutinės rinkos kainos viršijimą sudaro 7 425,87 Eur. Be to, teismo ekspertas, vertindamas 11 vnt. skulptūrų įrengimo išlaidas, nurodė, jog tai yra autoriniai kūriniai, kurie gali būti vertinami tik paties autoriaus, t. y. teismo ekspertas šių išlaidų pagrįstumo nevertino.
8. Pareiškėjos argumentą, kad atliktos ekspertizės metu nustatytas mažareikšmis atliktų darbų ir įsigytų prekių kainų skirtumas negali būti laikomas nebūtinomis išlaidomis ir nefinansuojamas, teismas vertino kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos deklaruojama suma investicijoms sudarė 140 600 Lt, o ekspertinės ataskaitos duomenimis jų vertė rinkoje – 72 005,90 Lt. Teismas pažymėjo, kad šį pareiškėjos argumentą paneigia ir byloje pateikta teismo eksperto išvada, jog kainų skirtumas sudaro 7 425,87 Eur (25 640,04 Lt), neįskaitant skulptūrų įrengimo kainos.
9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, jog jai pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia ir rinkos kainą bei jos investicijos neviršija Metodikoje įtvirtintų dydžių, todėl išlaidos turėtų būti pripažintos tinkamomis finansuoti, vadovavosi Administravimo taisyklių 3 punktu, Įgyvendinimo taisyklių 21, 23, 92, 93 punktais, Metodikos 151 punktu, 5 priedu ir atkreipė dėmesį, jog Metodikoje nurodyti dydžiai yra nustatyti konkrečioms kategorijoms ir nėra individualizuoti, todėl kaina konkrečioje kategorijoje gali kisti priklausomai nuo dydžio, naudojamų medžiagų ir pan.
10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja Mokėjimo prašymu prašė kompensuoti maksimalią Paramos sutarties 6.3 punkte nurodytą 126 540 Lt sumą, vertino, jog Agentūra turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą suabejoti pareiškėjos prašoma išmokėti suma. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 5.10 punktu, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, Agentūra įgijo teisę atlikti tikrinimą, tame tarpe atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priimti galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Atsižvelgiant į tai, Agentūra pagrįstai atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Toks teisinis reglamentavimas, teismo vertinimu, leido spręsti, kad Agentūra nagrinėjamu atveju tinkamai taikė teisės aktuose nustatytas pareigas, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą.
11. Teismas pažymėjo, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo bei kaštų ir naudos principais, prieštarauja tiek Administravimo taisyklių 3 punkto, tiek Paramos sutarties 4 punkto nuostatoms.
12. Teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas iš esmės yra pagrįstas ekspertinio konsultavimo ataskaita, su kuria pareiškėja nebuvo supažindinta. Todėl vienas iš esminių pareiškėjos skundo teismui argumentų yra ginčijamo sprendimo neatitiktis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, kas, pareiškėjos vertinimu, sąlygojo ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir įgalina šį sprendimą panaikinti bei įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjos Mokėjimo prašymą visa apimtimi.
13. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016 individualiems administraciniams teisės aktams, kuriais nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, keliamus reikalavimus, privalomumą detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių aktuose nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais. Pažymėjo, kad nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis, nenurodant kokie konkretūs ekspertai atliko ekspertizes.
14. Įvertinęs ginčijamą sprendimą, teismas pripažino, kad sprendime nenurodžius, nei kokie ekspertai, nei kada ir kokio pobūdžio ekspertizė buvo atlikta, nesant argumentacijos, pagrindžiančios pačios Agentūros vertinimą, kad pareiškėjos deklaruotos atliktos investicijos neatitiko rinkos kainos, jis negali būti vertinamas, kaip atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir todėl turi būti panaikintas, o Agentūra įpareigotina iš naujo išnagrinėti Mokėjimo prašymą ir priimti pagrįstą sprendimą.
15. Teismas pažymėjo, kad dalis ginčui spręsti reikšmingų duomenų buvo nustatyta nagrinėjant administracinį ginčą teisme, paskiriant teismo ekspertizę. Teismas akcentavo, kad nei Agentūros pasitelktų ekspertų, nei teismo eksperto išvados nepatvirtino pareiškėjos išlaidų pagrįstumo. Tačiau specialistų išvados skiriasi ir tarpusavyje. Vertindamas šiuos rašytinius įrodymus, teismas pažymėjo, kad teismo ekspertizės aktas yra išsamesnis ir tikslesnis, jis įformintas įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte ir yra didesnės įrodomosios galios rašytinis įrodymas. Todėl teismas pripažino, jog lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.), medinių atrakcionų (6 vnt.), suolų (16 vnt.), stalų (5 vnt.) investicijų vertė turi būti skaičiuojama pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes.
16. Teismas akcentavo, kad teismo ekspertizės akte nepateiktas įrengtų skulptūrų vertinimas, nurodant, kad jų kaip vienetinio meno kūrinio kainą gali vertinti tik autorius. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-68 (toliau – ir Ataskaita Nr. C-68) išvada, jog skulptūrų (11 vnt.) investicijų vertė viršija vidutinę rinkos kainą 41 870,40 Lt, taip pat nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
17. Teismas sprendė, kad vadovaudamasi vien ekspertinio konsultavimo ataskaita, Agentūra skundžiamame sprendime netinkamai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Teismas įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos Mokėjimo prašymą ir investicijų vertę dėl lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų skaičiuoti pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes. Tuo tarpu pareiškėjos Mokėjimo prašymą dėl 11 vnt. skulptūrų teismas Agentūrą įpareigojo vertinti iš naujo ir, surinkus papildomus dokumentus, taip pat įvertinus pareiškėjos byloje pateiktus dokumentus, priimti naują sprendimą.

III.

18. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti jos 2014 m. lapkričio 27 d. Mokėjimo prašymą ir investicijų vertę dėl lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų skaičiuoti pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes, taip pat įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. Mokėjimo prašymą dėl skulptūrų ir, surinkus papildomus dokumentus, priimti naują sprendimą. Pareiškėja prašo įpareigoti Agentūrą pagal jos 2014 m. lapkričio 27 d. Mokėjimo prašymą išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 17 879,60 Eur, ir priteisti jos naudai iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėja vertina, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas bei neatsižvelgus į visas bylai svarbias aplinkybes. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja grindžia tokiais argumentais:
1. Pareiškėja sutinka su teismo išvada, jog Agentūra tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad jos įsigytų skulptūrų rinkos vertė neatitinka rinkos kainos. Teigia, kad pateikė Agentūrai dokumentus, kurie patvirtina skulptūrų vertę, bei įrodė, jog išlaidos skulptūroms yra pagrįstos. Todėl teismas turėjo įvertinti jos pateiktus įrodymus dėl skulptūrų vertės pagrįstumo, dėl jų pasisakyti, ir, juos įvertinęs, nurodyti, kad ji įrodė, jog jos išlaidos skulptūroms atitiko Administravimo taisyklių bei Įgyvendinimo taisyklių keliamus reikalavimus. Įpareigojant Agentūrą vienašališkai atlikti skulptūrų rinkos vertės nustatymą iš naujo, Agentūrai yra suteikiamas neproporcingas ir nepagrįstas pranašumas, t. y. Agentūra subjektyviai (sau priimtinu būdu) gali formaliai ištaisyti savo procedūrines klaidas, realiai skulptūrų vertės iš naujo nenustatant, bet paliekant tą pačią kainą. Be kita ko, net ir Agentūrai siekiant nustatyti tikrąją skulptūrų vertę, gali likti neištaisytos esamos arba padarytos kitos klaidos, ką patvirtina ir tai, kad teismas pripažino, jog Agentūra skulptūrų rinkos vertės tinkamai nenustatė ir nepagrindė. Pakartotinė Agentūros klaida, nustatant skulptūrų rinkos vertę, lemtų būtinybę kreiptis į teismą dar kartą bei iš naujo pradėti ilgai besitęsiantį ir finansinių išlaidų reikalaujantį teisminį procesą. Skulptūrų kaina negali būti nustatinėjama pagal sunaudotų medžiagų kiekį, kadangi skulptūros yra vienetinis autorinis kūrinys. Teismas, įpareigojęs Agentūrą iš naujo atlikti skulptūrų vertės nustatymą, o ne išmokėti Mokėjimo prašyme nurodytą skulptūrų kainą, pažeidė administracinio proceso rungimosi principą. Pareiškėja mano, kad palikus galioti teismo sprendimą ginčijamoje dalyje, būtų formuojama ydinga administracinių teismų praktika, pagal kurią viešojo administravimo subjektai nebūtų skatinami veikti rūpestingai, atidžiai bei remiantis teisės aktų reikalavimais, kadangi savo klaidas galėtų ištaisyti sau priimtinu būdu be jokių neigiamų pasekmių.
2. Pareiškėja taip pat nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis, jog teismo ekspertizės akte pateiktos išvados yra išsamesnės ir tikslesnės, nei Ataskaitoje Nr. C-68 pateikti duomenys. Tačiau teismo ekspertizės išvadoje neatsispindi visi reikšmingi faktoriai, lemiantys investicijų vertę, o teismas neatsižvelgė į įvykdyto Projekto apimtį. Įgyvendintas projektas buvo nedidelės apimties, todėl pagal masto ekonomijos principo veikimą jo atliktų darbų kainos ir darbų vykdytojo gautas pelnas yra didesni, nei vykdant stambius projektus. Be to, nuo gauto pelno darbų vykdytojas moka atitinkamus mokesčius. Vadovaudamasis teismo ekspertizės išvadomis dėl viršytos investicijų vertės, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad investicijos buvo įgytos iš kelių pardavėjų, buvo įsigytas ne vienas objektas, kurio vertė viršijo keliasdešimt skirtingų objektų. 433,85 Eur pelnas už tokią darbų apimtį nebūtų pakankamas ir protingas, jog kokybiškai darbus atliekantis darbų atlikėjas įsipareigotų juos įvykdyti. Todėl atliktos investicijos, t. y. lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų įrengimas, turėtų būti skaičiuojamos pagal pareiškėjos Mokėjimo prašyme nurodytas vertes.
3. Vadovaujantis CK 6.645 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgiant į atliktų darbų pobūdį ir vertę, dėl stalų, suolų, šiukšlių dėžių ir konteinerių įsigijimo susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, o ne rangos, todėl tiek teismo ekspertizės išvadoje, tiek Ataskaitoje Nr. C-68 rinkos vertė nepagrįstai buvo nustatyta remiantis pagaminimo kaina.
4. Pagal Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą (redakcija, kuri galiojo Agentūros užsakytos ekspertizės atlikimo metu) tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažįstamos išlaidos, atitinkančios didžiausią rinkos kainą. Teismas nepagrįstai rėmėsi kitokiu šios teisės normos interpretavimu. Be to, Taisyklės neįtvirtina pareigos, atliekant pirkimus, siekti, kad pirkimo kaina būtų absoliučiai mažiausia rinkoje arba, kad ji neviršytų vidutinės rinkos kainos.
5. Vadovaujantis konsultavimo sutarties, sudarytos tarp Agentūros ir ekspertizę atlikusios UAB „Civitta“, nuostatomis, Agentūros užsakytas paslaugas gali teikti tik tie ekspertai, kurių paskyrimui pritaria Agentūra, ir kurie yra nurodyti sutartyje, tačiau Ataskaitą Nr. C-68 ir lokalines sąmatas pasirašė nenurodyti minėtoje sutartyje asmenys. Tokiu būdu Ataskaita yra parengta pažeidžiant sutarties sąlygas, dėl ko negalėjo būti ginčijamo sprendimo pagrindu. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. balandžio 18 d. raštas.
6. Nagrinėjamu atveju pažeidimai dėl investicijų įsigijimo procedūros nustatyti nebuvo, Mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos buvo tinkamos ir būtinos sėkmingam Projekto tikslų įgyvendinimui.
7. Teismo atsisakymas apklausti teismo posėdyje liudytoją – ekspertizę atlikusį teismo ekspertą – nepagrįstas. Dalyvaujant teismo ekspertui, būtų gauta išsamesnė atliktos ekspertizės informacija. Ekspertui pateikus detalesnius paaiškinimus, teismas galėjo nukrypti nuo teismo ekspertizėje pateiktų investicijų kainų.
20. Atsakovas Agentūra taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra kartu prašo prijungti papildomus dokumentus ir juos įvertinti nagrinėjant bylą.
21. Agentūra mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai interpretavo faktines aplinkybes. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu Agentūra grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė savo atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, ir papildomai nurodo:
1. Ataskaita Nr. C-68 yra pagrįsta ir patikima, nes, vadovaujantis Administravimo taisyklių 116 punktu, Agentūros pasitelktas ekspertas ekspertizę atliko išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, nuvykęs į Projekto įgyvendinimo vietą bei įvertinęs investicijų charakteristikų detalizavimą ir rinkos kainas. Nurodyta ataskaita yra skirta išimtinai Agentūrai kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą, prieš tai atlikus papildomą patikrinimą. Ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos Agentūros ginčijamame sprendime, todėl jis laikytinas pagrįstu, teisėtu ir neginčijamu.
2. Administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose nėra vienoda, todėl teismas turėjo atsižvelgti ir į priešingus, nei nurodė savo sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2016 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 dėl Agentūros sprendimo, priimto ekspertinio konsultavimo ataskaitos pagrindu, pagrįstumo.
3. Teismas sprendime nenurodė, kodėl konkretaus eksperto įvardijimas gali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Pareiškėja šios aplinkybės neginčijo, o teismas savo iniciatyva konstatavo tai kaip pažeidimą.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja nepateikė Agentūrai investicijų rinkos vertę patvirtinančių įrodymų ir neprašė pratęsti terminą šių dokumentų pateikimui.
5. Teismas nepagrįstai vertino, kad Agentūra neatliko savo pačios vertinimo dėl rinkos kainų, dėl ko pripažino, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Padarydamas tokią išvadą, teismas sistemiškai nevertino Administravimo taisyklių 5.9, 5.10, 197.1.8 punktų nuostatų, kuriuose, be kita ko, nurodyta, jog Agentūra turi teisę tikrinti Projekto įgyvendinimą ir tam pasitelkti nepriklausomus ekspertus, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, pasitelkiant nepriklausomus ekspertus, bei nustačius, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, išmokėti paramos gavėjui sumą, neviršijančią ekspertizės išvadoje nurodytų prekių ir paslaugų ar darbų vidurkio. Nurodytas imperatyvus teisinis reglamentavimas, remiantis VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, pažeistas nebuvo, dėl ko yra pagrindas vertinimui, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
6. UAB „Civitta“ ataskaitoje Nr. C-68 ir teismo ekspertizės akte pripažinta, kad įsigytos investicijos viršijo vidutines rinkos kainas, tačiau pateikiamos investicijų vertės skiriasi. Teismo ekspertas dėl nežinomų priežasčių nenaudojo žemiausių įkainių, vadovavosi statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis, pateiktomis programoje Sistela (vidutinės rinkos kainos), nepateikė įrengtų skulptūrų vertinimo, patvirtino skulptūrų kainų dydžius, neįvertinęs sunaudotų medžiagų. Teismas pagal ABTĮ nuostatas nevertino Agentūros užsakytos ekspertinio konsultavimo ataskaitos duomenų, neatsižvelgė į tai, jog: ataskaitoje apskaičiuojant rinkos kainas taip pat buvo vadovaujamasi Sistela aktualiais duomenimis; Agentūros pasitelkti ekspertai, rengdami lokalines sąmatas, nuvykdami į Projekto vykdymo vietą, įvertino visus darbus; skulptūrų rinkos vertę nustatė pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką palyginamuoju metodu apklausiant tiekėjus; rangos būdu sukuriamus objektus vertino pagal kainų nustatymo rekomendacijas, rengtas kompetentingos institucijos Statybos produkcijos sertifikavimo centro; galutinės investicijų objektų rinkos kainos apskaičiuotos į kainą įtraukiant transportavimo, montavimo ir kitas išlaidas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes bei į tai, kad teismas vadovavosi vien teismo ekspertizės duomenimis, atsakovas mano, jog teismo sprendimo dalis dėl skulptūrų paremta tik prielaidomis ir nėra tinkamai motyvuota.
7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo ekspertizė negali turėti teismui išankstinės įrodomosios galios, ją teismas turi vertinti kaip ir kitus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu šiuo atveju kritiškai vertintina eksperto išvada, kad tyrimas nėra atliktas arba atliktas neišsamiai. Todėl teismas nepagrįstai teismo ekspertizei suteikė didesnę įrodomąją galią ir būtent ja vadovavosi priimdamas sprendimą, juo labiau, kad teismo ekspertas pareiškėjos deklaruotų skulptūrų rinkos kainos nevertino, neskaičiavo, taigi klausimas dėl skulptūrų rinkos kainos pagrįstumo iš esmės nebuvo išspręstas. Be to, teismo ekspertas ekspertizėje klaidingai apskaičiavo bendrą kainos viršijimo sumą, nurodydamas 7 425,87 Eur, o ne 7 425,97 Eur. Teismas šios klaidos nepastebėjo, todėl faktiniai skaičiavimai buvo priimti kaip turintys prima facie reikšmę.
8. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja suprato skundžiamo sprendimo esmę, juo sukeliamas teises ir pareigas. Vien tai, jog pareiškėja nesutiko su Agentūros atliktu vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindas ginčijamą sprendimą laikyti neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Sprendime pareiškėjos padaryti pažeidimai yra detaliai aprašyti, nurodytos pažeistos teisės aktų normos, taip pat teisės aktų nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašomas sankcijų skaičiavimas, pateikta bendra visų teisės aktų, kuriais remiantis nustatyti pažeidimai ir pritaikytos sankcijos, suvestinė. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ginčijamas sprendimas pasirašytas įgaliojimus turinčio asmens, patvirtintas antspaudu, todėl visiškai atitinka VAĮ reikalavimus.
22. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jos naudai iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
23. Pareiškėja atsikirtimus į Agentūros apeliacinį skundą grindžia savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, taip pat pakartoja aplinkybes ir motyvus, nurodytus apeliaciniame skunde, ir papildomai akcentuoja:
1. Tai, kad teismas sprendime nepateikė plataus pasisakymo dėl Agentūros nurodytų aplinkybių, nereiškia, jog teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas sprendime išdėstė argumentus, kodėl teismo ekspertizės aktas laikytinas patikimesniu įrodymu byloje nei Agentūros užsakymu atliktas investicijų vertės nustatymas. Agentūros argumentai dėl rinkos vertės viršijimo yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais.
2. Atsakovo teiginiai, kad teismo ekspertas dėl nežinomų priežasčių nenaudojo žemiausių įkainių, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi teismo eksperto paaiškinimais, yra nepagrįsti. Tuo tarpu Agentūros akcentuojama teismo ekspertizės akte padaryta klaida yra mažareikšmė, nesukelianti realių pasekmių ginčo šalims.
3. Agentūra nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įrengtų skulptūrų vertė viršijo rinkos vertę, išskyrus abstrakčius teiginius, pateiktus Ataskaitoje. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo įrengtų skulptūrų kainą vertinti taip, kaip nurodyta Ataskaitoje. Įrodymus, kad įrengtos medinės skulptūros atitinka rinkos vertę, pateikė tik pareiškėja. Agentūra abstrakčias tiekėjų apklausos pažymas, kurių turinys nesutampa su ginčijamame sprendime ir Ataskaitoje nurodytais duomenimis, pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, nenurodydama, kokios svarbios priežastys kliudė šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris buvo įpareigojęs Agentūrą pateikti visus su Ataskaita susijusius dokumentus. Todėl, pareiškėjos manymu, Agentūros apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomi įrodymai neprijungtini prie bylos.
4. Agentūros nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 nepasisakoma dėl to, ar nagrinėtame individualiame administraciniame akte duomenys apie ekspertus, atlikusius investicijų vertės nustatymą, nebuvo nurodyti. Duomenys apie ekspertus, atlikusius investicijų vertės nustatymą, galėjo būti nurodyti tiek pačiame administraciniame akte, tiek pateikti kartu su administraciniu aktu. Klausimas dėl ekspertizę atlikusių asmenų nurodymo individualiame administraciniame akte minėtoje byloje galėjo būti apskritai nekeltas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neanalizuotas.
5. Agentūros teiginys, kad pareiškėja nereikalavo naikinti ginčijamą sprendimą dėl to, jog jame nenurodyti asmenys, atlikę investicijų vertės nustatymą, nepagrįstas. Šias aplinkybes pareiškėja ginčijo tiek teikdama prašymą teismui, prašydama įpareigoti Agentūrą nurodyti asmenis, atlikusius jos investicijų vertės nustatymą, tiek teikdama viešojo pirkimo dokumentus, pagal kuriuos Agentūros nurodyti asmenys neturėjo teisės atlikti investicijų vertės nustatymą.
6. Pareiškėja Agentūrai pateikė visus investicijų vertę pagrindžiančius dokumentus, tačiau Agentūra jų nevertino. Be to, pareiškėja raštu prašė Agentūros paaiškinti, dėl kokių priežasčių buvo nustatyta, kad investicijų vertė viršija rinkos vertę, kad galėtų pateikti papildomus paaiškinimus.
7. Ginčijamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis išskirtinai Ataskaita, todėl Agentūros teiginiai, kad Ataskaita buvo tik pagalbinė priemonė ir buvo vertinama tik kaip vienas iš vertinamų dokumentų, nepagrįsti.
8. Priešingai, nei teigia Agentūra, pagal Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažįstamos išlaidos, atitinkančios didžiausią rinkos kainą, o ne vidutinę ar mažiausią. Agentūra nepagrįstai vadovavosi vėlesne, nei Agentūros užsakymu atliekamos ekspertizės metu galiojusi, Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto redakcija. Šią minėtos teisės normos redakciją Agentūra nurodė ir ginčijamame sprendime.
24. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
25. Agentūra atsikirtimus į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia savo atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, taip pat pakartoja aplinkybes ir motyvus, nurodytus apeliaciniame skunde, ir papildomai akcentuoja:
1. Pareiškėjos pateikti dokumentai įrodo, kad ji investicijas įsigijo, tačiau neįrodo investicijų kainų realumo ir objektyvumo.
2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, pareiškėjos reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Agentūrą išmokėti ginčo sumą negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl to, jog panaikinus skundžiamą sprendimą paramos skyrimo klausimas pagal mokėjimo prašymą turi būti grąžintas spręsti Agentūrai, yra pagrįsta.
3. Pareiškėjos akcentuojamos prekių suradimo, pristatymo išlaidos negali būti kompensuojamos pagal Įgyvendinimo taisyklių 22 punktą.
4. Projekto vertė nebuvo maža, paramos intensyvumas yra 90 proc., o tai reiškia, kad pareiškėjai tereikėjo investuoti 10 proc. nuosavų lėšų tinkamam Projekto įgyvendinimui, atsakingai pasirinkti rangovus, tiekėjų apklausos procedūrą atlikti skaidriai, tinkamai sutvarkyti dokumentus.
5. Agentūrai nėra svarbu, pagal kokį civilinį sandorį yra įgytos prekės. Be to, pareiškėja neįrodė, kad jos pasirinktas tiekėjas investicijų nepagamino, o jas įsigijo iš trečiųjų asmenų.
6. Pasirašydama Paraiškos deklaracijoje pareiškėja patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, todėl gali būti atlyginama tik būtina ir mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma. Pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant Projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti. Taip pat tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su Paramos sutarties 4.2 punkte nurodytais principais.
7. Agentūros ir UAB „Civitta“ sudarytos paslaugų teikimo sutarties kvestionavimas yra nepagrįstas, nes UAB „Civitta“ atitiko būtinus reikalavimus ir turėjo teisę teikti ekspertinio konsultavimo paslaugas. Be to, ši aplinkybė nesusijusi su byla.
8. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir apklausti ekspertizę atlikusį teismo ekspertą, nes ekspertas teismo nurodymą atliko, o pareiškėja turėjo galimybę suformuluoti ir pateikti klausimus ekspertui per šalims nustatytą terminą. Papildomi paaiškinimai teismo ekspertizėje pateiktų skaičiavimų nebūtų pakeitę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

26. Ginčo dalykas šioje administracinėje byloje yra Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. BRK-3540(12.4), kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. pateiktą Mokėjimo prašymą ir nustačius, kad pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų (lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.), medinių atrakcionų (6 vnt.), suolų (16 vnt.), stalų (5 vnt.), skulptūrų (11 vnt.)) vertė viršija vidutinę rinkos kainą (nustatyta investicijų vertė rinkoje –20 854,35 Eur, o pareiškėjos deklaruota – 40 720,57 Eur), pareiškėjai suteikta 18 768,91 Eur paramos suma vietoje prašytos 36 648,52 Eur paramos sumos, teisėtumas ir pagrįstumas.
27. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas Agentūros sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Agentūros 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. BRK-3540(12.4) bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo prašymą, kartu nurodydamas, jog lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų investicijų vertė turi būti skaičiuojama pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes, o skulptūrų vertė turi būti vertinama iš naujo, surinkus papildomus dokumentus ir įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus. Likusioje dalyje teismas pareiškėjos skundą atmetė. Tiek pareiškėja, tiek atsakovas, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.
28. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai svarbias aplinkybes, išvadas pagrindė tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Taigi, teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei atsižvelgdama į tai, kad tiek pareiškėja, tiek atsakovas apeliacinius skundus grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių apeliaciniuose skunduose pakartotinai nurodomų argumentų bei motyvų, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertini apygardos administracinio teismo, plačiau neaptaria ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose akcentuojamų naujų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Nors Agentūra apeliaciniame skunde akcentuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konkretaus eksperto neįvardijimą ginčijamame sprendime vertino kaip pažeidimą, lemiantį šio sprendimo (ne)teisėtumą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtame Agentūros 2015 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. BRK-3540(12.4) ne tik nenurodyti ekspertai, kurie atliko šiame sprendime minimą ekspertizę, tačiau pareiškėjai nebuvo pateiktas ir pats ekspertizės aktas, kuriame būtų nurodytos išvados ir atlikti tyrimai, kurie patvirtina ekspertų išvadas, t. y. pareiškėjai nebuvo pateikta susipažinti su ekspertizės medžiaga, taip iš esmės nesudarant jai galimybių ginčyti ekspertizės išvadas, nors pareiškėja teikė Agentūrai prieštaravimus, kad nesutinka, jog ginčo investicijų įsigijimo vertė viršija vidutinę rinkos kainą, taip pat nepateikta argumentacija, pagrindžianti pačios Agentūros vertinimą dėl pareiškėjos deklaruotų atliktų investicijų neatitikimo rinkos kainoms, ką akcentavo ir pirmosios instancijos  teismas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti vertinamas, kaip atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Agentūra, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizės(-ių) akte(-uose) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizės(-ių) akte(-uose) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016, 2017 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-918-520/2017 ir kt.). Individualiame administraciniame akte nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis.
32. Taip pat pažymėtina, kad Agentūros apeliaciniame skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 nebuvo jokių įrodymų, paneigiančių Agentūros atliktos užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės išvadas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartimi buvo tenkintas pareiškėjos prašymas skirti teismo ekspertizę ir paskirta investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertas dr. D. K., kuris yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1R-278 įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteikta teisė atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę bei statinio ekspertizes (projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominė), o nurodytos teismo ekspertizės rezultatai skiriasi nuo Agentūros atliktos užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės. Taigi, šios nagrinėjamos administracinės bylos ir minėtos Agentūros apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra analogiškas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis minėtoje byloje teismo padarytomis išvadomis.
33. Pasisakydama dėl Agentūros apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios galios ir dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia tai, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, jog ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalys nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo investicijų (ne)tinkamumo finansuoti, turėjo nesivadovauti teismo eksperto išvadomis apie šių investicinių objektų vidutinę rinkos kainą: teismo skirtos investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės metu ir buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. pateiktame Mokėjimo prašyme nurodyta investicijų, t. y. lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.), medinių atrakcionų (6 vnt.), skulptūrų (11 vnt.), suolų (16 vnt.), stalų (5 vnt.), išlaidų vertė atitiko pareiškėjos įsigytiems analogiškų darbų / prekių rinkos kainą, buvusią 2014 m. liepos 25 d. ir 2014 m. spalio 17 d.; šalys jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad užduotis ekspertui suformuluota ydingai ar pan., nepateikė; nors šalys apeliaciniuose skunduose dėsto aplinkybes dėl ko, jų manymu, teismo eksperto nurodyta investicinių objektų vidutinė rinkos kaina nėra objektyvi (teismo ekspertas nenaudojo žemiausių įkainių ir vadovavosi statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis, pateiktomis programoje Sistela (vidutinės rinkos kainos); neįvertino įvykdyto Projekto apimties, t. y., kad jis buvo nedidelės apimties; neatsižvelgė į tai, jog santykiai, susiklostę dėl stalų, suolų, šiukšlių dėžių ir konteinerių įsigijimo, pripažintini ne rangos, o pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais; ir t. t.), jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių teismo eksperto skaičiavimų nepagrįstumą, nenurodo ir nepateikia. Todėl vien jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti apeliantų paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti, kad teismo ekspertas tyrime naudojo neteisingus išeities duomenis.
34. Šiame kontekste pabrėžtina, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, turėtų būti vertinama ne kaip eksperto išvada, bet kaip rašytinis įrodymas, todėl vien tai, kad šioje ekspertinio konsultavimo ataskaitoje yra nurodytos kitokios pareiškėjos investicijų sumos, viršijančios rinkos kainą, negu sumos, nurodytos pirmosios instancijos teismo paskirtos teismo ekspertizės akte, nėra pagrindas paneigti teismo eksperto išvadą. Agentūra taip pat nepagrįstai teigia, kad teismo ekspertas ekspertizėje klaidingai apskaičiavo bendrą kainos viršijimo sumą, nurodydamas 7 425,87 Eur, o ne 7 425,97 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismo ekspertizės dalyje dėl skulptūrų kainos (3.5 pav.) daroma prielaida, jog esamų skulptūrų vertė atitinka nurodytą vertę, tačiau 3.1 ir 4.1 lentelėse „Atliktų statybos darbų vidutinės rinkos kainos ir investicijų išlaidų vertės palyginimas“, nurodant skulptūrų statybos darbų vidutinę rinkos kainą, įrašyta suma eurų tikslumu ir yra 0,10 Eur mažesnė, nei nurodyta investicijų išlaidų vertė, dėl ko ir susidaro Agentūros akcentuojamas skirtumas. Nepaisant to, bendra kainos viršijimo suma teismo ekspertizės akte, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, nurodyta teisinga. Be to, minėtos aplinkybės šiuo atveju esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi ir nesudaro pagrindo abejoti teismo ekspertizės akto išvadomis.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo ekspertizė nagrinėjamoje byloje yra paskirta laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, kaip minėta, ją atliko kompetentingas teismo ekspertas, kuris įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteikta teisė atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę bei statinio ekspertizes (projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominė), o tyrimo išvados yra pagrįstos tyrimo eigoje gautais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti duomenys, kurie būtų pagrindas abejoti minėtos teismo eksperto išvados teisėtumu bei pagrįstumu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, pagrįstai  rėmėsi nurodyta teismo eksperto išvada.
36. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti, kad atliktos investicijos, t. y. lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų įrengimas, turėtų būti skaičiuojamos pagal pareiškėjos Mokėjimo prašyme nurodytas vertes, taip pat įvertinti jos pateiktus įrodymus dėl skulptūrų vertės pagrįstumo ir įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjai Mokėjimo prašyme nurodytą skulptūrų kainą, o ne įpareigoti atlikti skulptūrų rinkos vertės nustatymą iš naujo. Šiame kontekste akcentuotina, kad tam, jog tarp bylos šalių kilęs ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės, pirmiausia, Agentūra turi tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą, kuriame būtų nurodytos konkrečios nustatytos ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės, išdėstyti atsakovo sprendimo motyvai, pagrindžiantys jo poziciją dėl pareiškėjai (ne)mokėtinos paramos sumos. Pabrėžtina, kad tokia pozicija nepaneigia administracinio proceso rungimosi principo, o pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl galimos pakartotinės Agentūros klaidos nustatant skulptūrų rinkos vertę taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Taigi, ir šiuo aspektu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo teismo posėdyje liudytoju apklausti ekspertizę atlikusį teismo ekspertą, kadangi byloje esančių duomenų pakako teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą, tai iš esmės pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu atmesdamas minėtą pareiškėjos prašymą. Todėl atmestinas pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas teismo posėdyje liudytoju apklausti teismo ekspertizę atlikusį teismo ekspertą nepagrįstas.
38. Agentūra apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – tiekėjų apklausos pažymą dėl medinių skulptūrų kainos, ir juos įvertinti nagrinėjant bylą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tuo tarpu šiuo atveju atsakovo pateiktoje tiekėjų apklausos pažymoje dėl medinių skulptūrų kainos nurodyta, kad šios apklausos vykdymo ir duomenų surinkimo laikotarpis yra nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 9 d., o ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas tik 2016 m. spalio 3 d. Tačiau Agentūra nenurodo jokių priežasčių, kodėl ši pažyma negalėjo būti pateikta anksčiau, dar pirmosios instancijos teismui, ar kad būtinybė ją pateikti teismui iškilo tik vėliau, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo prijungti prie bylos nurodytus papildomus įrodymus – tiekėjų apklausos pažymą dėl medinių skulptūrų kainos.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas neteisingais duomenimis, kuriais remiantis buvo apskaičiuotos netinkamos finansuoti pareiškėjos išlaidos, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikinto ginčijamą administracinį aktą bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo prašymą. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.
40. Pareiškėja apeliaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti jos naudai iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip tai numato ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis, todėl teisėjų kolegija šio prašymo iš esmės nevertina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. G. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė