Administracinė byla Nr. eA-2126-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01025-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2025 m. vasario 18 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 25S49460 (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2025 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 25S52616 (toliau – ir Sprendimas 2, kartu Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 – ir Sprendimai) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentas:

2.1.                      Ginčijami Sprendimai grindžiami Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. spalio 18 d. išvada Nr. 18-9562 (toliau – ir Išvada) ir vieninteliu teiginiu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva gali grėsti valstybės saugumui dėl to, kad pareiškėjas nuo 2001 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. dirbo Rusijos Federacijoje leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje žvejybos skyriaus redaktoriumi.

2.2.                      Pareiškėjas nuo 2010 metų su šeima gyvena Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo sutuoktinė kilusi iš tremtinių šeimos, nuo 2001 metų yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas integruotis Lietuvoje pradėjo gerokai anksčiau prieš persikraustymą gyventi (vaikai pakrikštyti Lietuvoje 1995 metais, gyvenant Maskvoje lankė lietuvišką mokyklėlę, pareiškėjas ir jo sutuoktinė dalyvavo Maskvos lietuvių kultūros bendrijos renginiuose, nuolat vykdavo į Lietuvą, lankydavo gimines ir pan.).

2.3.                      Pareiškėjas nuo 2019 metų turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Pareiškėjas sėkmingai yra išlaikęs lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminus. Pareiškėjas dalyvauja aplinkosaugos renginiuose, leidybos projektuose, yra Naturephoto.lt klubo narys, yra gavęs apdovanojimų už pergales nacionaliniuose gamtos fotografijos konkursuose, jo straipsniai ir nuotraukos ne kartą publikuoti Lietuvos leidiniuose.

2.4.                      Pareiškėjo pozicija dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą yra aiški ir bekompromisė, pareiškėjas finansiškai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, Ukrainos pabėgėlius ir savanorių organizacijas, taip pat įvairiais būdais teikia finansinę paramą savo pažįstamiems Ukrainos kovotojams ir daliniams. Dar 2018 metais vykusiame mitinge prie Rusijos ambasados Vilniuje pareiškėjas aktyviai opozicionavo Rusijos valdžiai, kritikavo Rusijos visuomenę, palaikė Ukrainos teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę. Savo lojalumą Lietuvos Respublikai pareiškėjas patvirtino ir konkrečiais veiksmais, t. y. yra kreipęsis į VSD dėl socialiniuose tinkluose pastebėtos žalingos kenkėjiškos veiklos Lietuvos atžvilgiu.

2.5.                      Pareiškėjas 15 metų dirbo Rusijos Federacijoje leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ (liet. „(duomenys neskelbtini)“) žvejybos skyriaus redaktoriumi, tačiau atsakovas Sprendimuose neteisingai nurodė aplinkybę, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijoje leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje žvejybos skyriaus redaktoriumi. Laikraštis, kaip atskiras savaitinis leidinys priklausė „(duomenys neskelbtini)“ holdingui. Pareiškėjo darbas buvo redaguoti žurnalo straipsnių apie žvejybą tekstus ir teikti juos leidybai, t. y. jokių straipsnių, susijusių su Rusijos politika, valdžios institucijų darbu, jis neredagavo ir nepublikavo, darbe pasirodydavo kartą per savaitę ne ilgiau kaip 2 valandoms, o nuo 2003 metų visiškai perėjo prie nuotolinio darbo, todėl dauguma darbuotojų net nežinojo, kaip pareiškėjas atrodo ir kur gyvena. Pareiškėjas su „(duomenys neskelbtini)“ holdingo vadovu P. G. nebendravo, tik žinojo, kad jis yra nominalus laikraščio vyriausiasis redaktorius.

2.6.                      Pareiškėjas visą gyvenimą buvo nuoseklus demokratijos ir laisvės šalininkas. Paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2020 metais per tėvo laidotuves, o su motina santykius palaiko ryšių priemonėmis. Jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto Rusijos Federacijoje nei jis, nei jo sutuoktinė nuosavybės teise neturi. Taigi, pareiškėjo biografija aiškiai rodo, kad jis negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, pareiškėjas yra privatus asmuo, norintis taikiai ir ramiai gyventi su savo šeima, niekada nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų, pareiškėjas nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos valdžia, kas ir lėmė sprendimą išvažiuoti iš Rusijos bei savo galimybių ribose nutraukti su ja visus ryšius.

2.7.                      Pareiškėjas galėtų būti laikomas keliantis grėsmę valstybės saugumui tuo atveju, jeigu ši grėsmė yra ne teorinio, o realaus pobūdžio, t. y. nustačius dviejų aplinkybių visumą: a) tikimybė, kad Rusijos žvalgybos tarnybos bandys užverbuoti pareiškėją, yra didesnė už tikimybę, kad Rusijos žvalgybos tarnybos pareiškėjo užverbuoti nebandys; ir b) tikimybė, kad verbavimo atveju pareiškėjas sutiks bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos tarnybomis, yra didesnė už tikimybę, kad tokio bendradarbiavimo pareiškėjas atsisakys. Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas, tikėtina, gali dominti Rusijos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju sutiktų su jomis bendradarbiauti. Atsakovas neturi jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę valstybės saugumui, priešingai, iš pareiškėjo biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui jis nekelia, kadangi pareiškėjo išsilavinimas nėra susijęs su valstybės užsienio politika, gynyba ar saugumu, darbas laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje žvejybos skyriaus redaktoriumi nėra susijęs su saugumo, gynybos ar užsienio politika, pareiškėjui dėl jo darbo nebuvo suteikti kokie nors pagyrimai, apdovanojimai ar laipsniai, laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje žvejybos skyriaus redaktoriumi pareiškėjas dirbo ne dėl ideologinių, o dėl profesinių ir ekonominių priežasčių, taip pat minėto laikraščio redaktoriumi dirbo laikotarpiu, kai Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykiai nebuvo konfliktiški ir didžiąją dalį laiko dirbo nuotoliu, todėl artimų kontaktų nei su laikraščio vadovybe, nei su darbuotojais neturėjo. Pareiškėjo esamas darbas vargu, ar gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, kadangi jis nereikšmingas, nevadovaujantis. Nei atsakovas, nei VSD nenustatė jokių pareiškėjo nusikalstamų veikų, taip pat veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, nenustatė ir jokių pareiškėjo motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, nenustatė, kad pareiškėjo pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo. Užsieniečiai neturi būti vertinami formaliai – priešingai, būtina išanalizuoti visas individualias reikšmingas aplinkybes, nustatant konkrečiai, ką užsienietis dirbo, kaip dirbo, su kuo dirbo, kada dirbo, kokios yra vertybės, kokie yra ryšiai su Lietuvos Respublika, ateities planai ir pan., ko atsakovas ir VSD nepadarė.

2.8.                      Iš Sprendimų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, t. y. nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, nebuvo individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas apie pareiškėjo buvusį darbą, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Nėra aišku, kaip pareiškėjo buvęs darbas reikšmingai padidina tikimybę būti užverbuotam. Atsakovas turėjo argumentuotai paaiškinti, kaip buvęs darbas galėjo daryti įtaką pareiškėjo motyvams rinkti informaciją, kuri domina užsienio žvalgybos tarnybas, taip pat nėra aišku, kodėl potencialus verbavimas tapatinimas su tikėtinu verbavimu, taip pat nėra pateikta tikslių duomenų apie nustatytus verbavimo atvejus – nei jų kiekio, nei su užverbuotais asmenimis susijusių aplinkybių. Manytina, kad šie duomenys yra reikalingi, siekiant įvertinti, ar jie gali būti laikomi pakankamais skundžiamiems Sprendimams pagrįsti.

2.9.                      Net jeigu pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jo buvusio darbo, vis tiek skundžiamais Sprendimais taikomos poveikio priemonės yra neteisėtos ir neproporcingos, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjo buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas, nėra susijęs su Rusijos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir neturi nieko bendro su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas visiškai ir besąlygiškai palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką, įskaitant poziciją karo Ukrainoje klausimu, todėl nėra jokio pagrindo įtarinėti, kad pareiškėjas gali įvykdyti nusikaltimus – padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką ir šnipinėjimą. Pareiškėjas niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijos Federacijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko intensyvių santykių su buvusiais kolegomis Rusijoje, pareiškėjas turi ekonominių ir stiprių šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi turi čia darbą, jo šeima (vaikai ir sutuoktinė) gyvena Lietuvos Respublikoje, o sutuoktinė ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjas ir jo šeima neturi jokio turto Rusijoje.

2.10.                      Sprendimai kelia grėsmę šeimos vientisumui, pareiškėjas verčiamas išvykti iš Lietuvos Respublikos ilgam laikui, pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Lietuvoje, faktiškai verčiama išvykti iš Lietuvos arba gyventi skyrium su pareiškėju. Lietuvos institucijų ilgą laiką taikoma užsieniečių vertinimo praktika bei pareiškėjo vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje leido pareiškėjui ir jo šeimai pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjas atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jam nebus taikomi ir pan. Tuo labiau, kad primą kartą leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas dar 2019 metais, kai nuo 2014 metų jau vyko Rusijos agresija prieš Ukrainą ir tuo metu nekilo jokios abejonės dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Jokiame Lietuvos Respublikos teisės akte ar oficialiame išaiškinime nėra įtvirtintos prezumpcijos, kad, kol neįrodyta priešingai, buvęs darbas priešiškos valstybės institucijoje reiškia grėsmę valstybės saugumui.

2.11.                      Priimdamas skundžiamus Sprendimus atsakovas nesilaikė konstitucinių vertybių pusiausvyros, o nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais realiai pažeidė pareiškėjo ir jo šeimos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Atsakovas vadovavosi tik VSD Išvada, nesigilino į kitas faktines aplinkybes ir tokiais savo veiksmais pažeidė nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų reikalavimus, nesilaikė teismų suformuotos praktikos, sprendžiant dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės analogiško pobūdžio bylose. Sprendimai yra nemotyvuoti, neteisėti, neobjektyvūs, todėl turi būti panaikinti.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. 

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

4.1.                      Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Pareiškėjas ilgą laiką dirbo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, darbą tęsė ir po 2014 metų įvykių Kryme, be to, pats pareiškėjas skunde ir apklausos metu nurodė, kad palaiko gerus santykius su minėtoje darbovietėje esamu viršininku, tad iki šiol gali palaikyti ryšius su Rusijoje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

4.2.                      Pareiškėjo darbo pobūdis (laikraščio redaktorius) ir ilgą laiką trukęs darbas Rusijos Federacijos kontroliuojamame bei vyriausiajam redaktoriui P. G., kuriam nuo 2022 metų taikomos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sankcijos, priklausančiame laikraštyje suponuoja galimą pareiškėjo pažeidžiamumą, ypač įvertinant tai, jog jis pagal savo darbo patirtį, moka ir gali rinkti informaciją, žino jos panaudojimo taktikas. Buvo atliktos dvi pareiškėjo apklausos, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti jo darbo pobūdį ir kitas individualias aplinkybes, kurios buvo įvertintos ginčijamuose Sprendimuose.

4.3.                      Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD Išvada, tačiau atliko ir savarankišką visų turimų duomenų tyrimą. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad Sprendimai yra neproporcingi, kadangi aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

4.4.                      Pareiškėjo išreikštas pažiūros į geopolitinę situaciją, išsakyti argumentai ir pateikti įrodymai apie jo politinius įsitikinimus nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti dirbdamas ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje. Pareiškėjo pildytame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamų Sprendimų neteisėtais.

4.5.                      Sprendimuose buvo įvertintini pareiškėjo šeimos ryšiai bei nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė, bei trys pilnamečiai vaikai, kurie gimė Rusijoje ir turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui nepraėjus vienerių metų terminui nuo sprendimo priėmimo dienos Migracijos departamentui teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

4.6.                      Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso, todėl leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Šiuo atveju Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6.       VSD atsiliepime į skundą nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

6.1.                      Migracijos departamento Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautiniais teisės aktais ir teismų praktika, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

6.2.                      Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad 2001–2016 metais dirbo ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje. Viešų šaltinių duomenimis, laikraštis „(duomenys neskelbtini)“ yra Rusijos Federacijos kontroliuojamas bei vyriausiajam redaktoriui P. G. priklausantis laikraštis. P. G. nuo 2022 m. balandžio mėnesio yra taikomos ES sankcijos. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

6.3.                      Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jis nėra atlikęs jokių Lietuvos valstybės saugumui grėsmę keliančių veiksmų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų.  

6.4.                      Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti ar pratęsti (pakeisti) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.

6.5.                      Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo atvykti ar gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

6.6.                      Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II.

7.       Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. liepos 11 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD Išvada, kurioje, įvertinus pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis nuo 2001 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. dirbo laikraščio ZAO „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, konstatuota, kad jis dirbdamas laikraščio redakcijoje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Viešų šaltinių duomenimis, laikraštis ZAO „(duomenys neskelbtini)“ yra Rusijos Federacijos kontroliuojamas bei jo vyriausiajam redaktoriui P. G. nuo 2022 metų. balandžio mėnesio taikomos Europos Sąjungos sankcijos, t. y. buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo darbas minėto laikraščio redakcijoje kelia kontržvalgybinių rizikų, kadangi tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

9.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir į statymas) Įstatymo nuostatomis, kurios buvo Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas (35 str. 1 d. 1 p., 54 str. 1 d. 2 p.), pažymėjo, kad pagal teismų praktiką grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos, o pati nacionalinio saugumo sąvoka gali būti labai plati.

10.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, teismas pabrėžė, kad valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, o teisės aktai neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės.

11.       Įvertinęs bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamuose Sprendimuose padaryti išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Visų pirma, teismas pabrėžė, kad kompetentinga institucija – VSD, atlikusi pareiškėjo, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vienareikšmę išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

12.       Buvo pažymėta ir tai, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Teismas nurodė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, t. y. tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teismo nuomone, Migracijos departamento Sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitiko, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovo Sprendimai yra pagrįsti tik prielaidomis ir spėlionėmis, atmestini.

13.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamuose Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, kadangi toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

14.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, t. y. Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietis, pats pareiškėjas nurodė Migracijos departamentui, kad 2001–2016 metais dirbo ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, žvejybos skyriaus redaktoriumi, kuris, kaip VSD nustatė, priklauso vyriausiajam redaktoriui P. G. (jam nuo 2022 metų taikomos ES sankcijos). Teismo vertinimu, VSD turimi duomenys patvirtino, kad tokie asmenys privalėjo būti lojalūs Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką; Rusijos valstybės institucijose ir įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Teismas sutiko, kad tokie asmenys, esantys užsienio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, gali būti lengvai išnaudojami Rusijos žvalgybos tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, vykdyti, verbuojami, šantažuojami ir pan. 

15.       Teismo įsitikinimu, pareiškėjas skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti kompetentingo subjekto VSD vertinimo pagrįstumu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo darbo pobūdžiu (pareiškėjas buvo žvejybos skyriaus redaktorius), ryšiais su laikraščio vadovybe, kolegomis, galimybe dirbti nuotoliniu būdu ir kt., teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės niekaip nepaneigia byloje padarytų išvadų dėl jo lojalumo Rusijos režimui ir patikimumo ir dėl to atsirandančių grėsmių Lietuvos valstybės saugumui. Teismo įsitikinimu, neatsižvelgiant į tai, kokias pareigas Rusijos institucijose ir įmonėse asmenys eina, jų patikimumas ir lojalumas yra kontroliuojamas. Buvo atkeiptas dėmesys, kad pareiškėjas laikraštyje dirbo 15 metų, pati laikraščio redakcija, kurioje dirbo pareiškėjas, yra tiesiogiai susijusi su žiniasklaida, per kurią režimas daro įtaką žmonėms ir skleidžia savo propagandą. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas darbo santykių nenutraukė net 2010 metais, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir minėtoje redakcijoje dirbo iki 2016 metų.

16.       Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytas faktas, susijęs su pareiškėjo darbu ir darbo trukme, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog pareiškėjas gali būti lojalus ir patikimas asmuo vykdant Rusijos Federacijos valdžios užduotis, kadangi Rusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais dažnu atveju atnaujina net po ilgo laiko, kai jie baigia veiklą (darbą) įstaigose, institucijose ar strateginės reikšmės įmonėse.

17.       Pažymėdamas visuotinai žinomą Rusijos Federacijos režimo priešiškumą Lietuvai ir vykdomas hibridines atakas prieš Lietuvą bei vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, teismas konstatavo, jog Sprendimuose pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą teismas darė turėdamas omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta Rusijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu, todėl Rusijos piliečiams, ypač siekiantiems gauti (pakeisti) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos patikros reikalavimų standartas. Teismo įsitikinimu, toks vertinimas atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas formuojamą praktiką (žr., pvz.,
2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; kt.).

18.       Nors bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir laiko Krymą Ukrainos dalimi, tačiau teismas sprendė, jog tai nepaneigė jo grėsmės valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip teigė, nuolat elektroninių ryšių priemonėmis (nuotoliu) bendrauja su mama, kuri gyvena Rusijos Federacijoje, o tai didina galimo verbavimo riziką.

19.       Teismas pabrėžė, kad dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos, keliamos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų grėsmės nėra reikšmingos aplinkybės, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, ir tai nelemia, kad ankstesnis leidimas turi būti pakeistas. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė, tuo tikslu gali būti pasitelkiami Lietuvoje gyvenantys režimui palankūs asmenys, kas nesuderinama su Lietuvos saugumo interesais.

20.       Buvo padaryta išvada, kad Migracijos departamentas pakankamai išsamiai vertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad, atsižvelgiant į aplinkybių visumą ir geopolitinę situaciją, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas konstatavo, kad atsisakymas pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi laikytinas proporcinga priemone siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

21.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendimu 1 pagrįstai pareiškėjui atsisakė pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

22.       Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, asmens leidimas nuolat gyventi yra panaikinamas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendimu 2 visiškai pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

23.       Teismas pripažino, kad skundžiami Sprendimai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nenustatė pagrindo juos panaikinti.

III.

24.       Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Sprendimus ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1.                      Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė formaliais pagrindais, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas nesivadovaujant naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

25.2.                      Teismas vadovavosi ginčijamuose Sprendimuose išdėstyta pozicija bei VSD Išvada, pagal kurią pareiškėjo darbas laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ žvejybos skyriaus redaktoriumi buvo vienintelė priežastis, leidžianti VSD tvirtinti, o atsakovui atkartoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

25.3.                      Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų gausių įrodymų, charakterizuojančių jį kaip asmenį, nekeliantį (negalintį kelti) grėsmės valstybės saugumui (t. y. pareiškėjo finansinę paramą Ukrainos kariams patvirtinančių duomenų, įrašų socialiniame tinkle „Facebook“ iš karto prasidėjus Rusijos karui, pareiškėjo kreipimosi į VSD dėl prieš Lietuvą nukreiptos kenkėjiškos veiklos, iniciatyvos paneigti Putino branduolinį šantažą, 2018 metų mitingo įrašo (pareiškėjas teikia savo pasisakymo vertimą į lietuvių kalbą), 1991 metų nuotraukos, padarytos užgrobus Valstybinio ypatingosios padėties komiteto pastatą, kas patvirtino pareiškėjo opozicines pažiūras).

25.4.                      Teismas taip pat netyrė pareiškėjo teiktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ir jo šeimos narių integraciją Lietuvos visuomenėje bei ryšių su Rusija nutraukimą (dukrų krikšto liudijimų, lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymo pažymėjimų, apdovanojimų, gautų už Lietuvos gamtos fotografijas, aplinkosaugos iniciatyvų, tai, kad po tėvo mirties (2020 metais) pareiškėjas Rusijoje nesilankė, jis ir šeima pardavė visą nekilnojamąjį turtą).

25.5.                      Akcentuotina, kad pareiškėjo sutuoktinė (santuoka trunka 34 metus) yra iš tremtinių šeimos (pareiškėjas pateikia trėmimo faktą ir sutuoktinės giminystės ryšius partvirtinančius dokumentus), Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjo visi trys vaikai (pilnamečiai) yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir pilnai integravosi Lietuvoje. Pareiškėjas kartu su sutuoktine įkūrė ir valdo bendrą verslą, jis yra nutraukęs visus ryšius su kilmės valstybe, išskyrus motiną, su kuria bendrauja socialinių tinklų pagalba.

25.6.                      Teismas nepaaiškino, kodėl pareiškėjo pateikti įrodymai, dėstomos faktinės aplinkybės nėra reikšmingos bylai teisingai išspręsti ir kodėl dėl jų nepasisakys, taip pat nenurodė pareiškėjo teiktų įrodymų atmetimo priežasčių, pirmumą suteikė tik VSD Išvadai. Teismo sprendimas laikytinas be motyvų, kadangi jis paremtas skundžiamų Sprendimų argumentais.

25.7.                      Labai svarbi bei išsami skundo argumentų, įrodymų grupė patvirtinta būtent pareiškėjo opozicinę veiklą, kuri paneigia jam inkriminuotą keliamą grėsmę valstybės saugumui. Šie argumentai teismo buvo visiškai ignoruoti, nebuvo vertinamos kitos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veikla siekiant integruotis visuomenėje, padedant Ukrainos kariamas ir kt. Dėl šių argumentų teismas tiesiog nepasisakė, todėl negali būti laikoma, kad skundas išnagrinėtas tinkamai.

25.8.                      Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo naujausia ir aktualiausia tarptautinių ir nacionalinių teismų praktika, suformuota bylose dėl užsieniečių, turinčių leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, pakeitimo. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės pasikeitė po 2024 m. lapkričio 20 d. (žr. 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024, 2025 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą, priimtą sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22). Šiam ginčui taip pat aktualios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kadangi pareiškėjas prašymą grindė būtent šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė.

25.9.                      Minėta, kad atsakovo Sprendimuose padaryta išvada apie Pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžiama iš esmės tik tuo, kad pareiškėjas nuo 2001–2016 metais dirbo laikraščio ZAO „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, kurio vyriausiajam redaktoriui P. G. nuo 2022 m. balandžio mėnesio taikomos ES sankcijos. Įvertinus tai, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo pakeitimo turėtų būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo pareigos nurodytoje įmonėje galėjo būti / buvo tiek reikšmingos, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad jis dirbo ne „(duomenys neskelbtini)“, bet laikraščio (savaitinio leidinio) „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) žvejybos skyriaus redaktoriumi, redagavo žurnalo straipsnių apie žvejybą tekstus, jokių straipsnių, susijusių su Rusijos politika, valdžios institucijų darbu, pareiškėjas neredagavo ir nepublikavo. Pareiškėjui inkriminuojama grėsmė dėl prieš 9 metus dirbto darbo laikraštyje yra per daug nutolusi nuo pareiškėjo asmens, ši grėsmė nėra individualizuota

25.10.                      Išvada, kad dėl 2001–2016 metais ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje eitų pareigų pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija. Todėl, įvertinus nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, darytina išvada, kad šiuo atveju nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė, kokią nustatė atsakovas ir VSD bei atkartojo pirmos instancijos teismas, yra tariama bei formali, o ne reali.

25.11.                      Kritiškai turėtų būti vertinama teismo pozicija, kad laikraščio redakcija, kurioje dirbo pareiškėjas, yra tiesiogiai susijusi su žiniasklaida, per kurią režimas daro įtaką žmonėms ir skleidžia savo propagandą, kadangi nuo 2016 metų pareiškėjo su redakcija nesieja jokie ryšiai. Teismo sprendime ne tik nebuvo nustatyta konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, bet nebuvo vertinami įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo lojalumą Lietuvos valstybei, kritišką požiūrį į Rusijos valdžią, pagalbą Ukrainos kariams; kt.

25.12.                      Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, pabrėžtina, kad aptartų aplinkybių tinkamas ištyrimas yra itin svarbus, kadangi pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Turi būti atliekamas vertinimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. vertinama, ar tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinio, Europos Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo ryšys (savitarpio pagalba, ekonominiai aspektai ir kt.). Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, dėl ko taikytini apribojimai – atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi, leidimo nuolat gyventi panaikinimas ir ar tokie apribojimai iš tiesų yra proporcingi individualioje situacijoje.

25.13.                      Pareiškėjas apie aplinkybes, susijusias su jo sutuoktinės kilme, šeimos istorija ir santuokos trukme nurodė skunde ir teikdamas paaiškinimus teismui, tačiau nei atsakovas, nei teismas savo sprendimuose šių aplinkybių nemini. Teismas be pagrindo netenkino prašymo kviesti liudyti pareiškėjo sutuoktinę, kas galėjo reikšti išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties.

25.14.                      Pareiškėjo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis aktualiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025 pateiktais išaiškinimais, kadangi minėtoje byloje nurodytos faktinės aplinkybės yra panašios į šios bylos aplinkybes, konstatuota, kad atsakovas (ir teismas) nevertino visumos individualių aplinkybių; kt. Ir pareiškėjo byloje nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, padeda Ukrainos kariams, nesutinka su Rusijos karo veiksmais Ukrainoje, smerkia Putino režimą, siekia visapusiškai integruotis Lietuvoje (dirba Lietuvoje, moka lietuvių kalbą).

25.15.                      Atsižvelgiant į aptariamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir šioje byloje turėtų būti pripažįstama, kas Sprendimai yra neproporcingi, kad nustatyta pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl Sprendimų priėmimo pareiškėjo ir jo sutuoktinės teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai.

25.16.                      Dėl kitų teismo sprendimo argumentų pakartotina, kad atsakovas neteisingai vertino grėsmės valstybės saugumui sąvoką, t. y. nenustatė, ar pareiškėjas gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, ar pareiškėjas sutiktų su jomis bendradarbiauti. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas nėra ir negali būti įdomus Rusijos žvalgybos tarnyboms, nes jo vykdyta ir vykdoma veikla yra net gi pavojinga Putino režimui, Rusijos žvalgybos tarnyboms.

25.17.                      Primintina, kad dar 2018 metais pareiškėjas ne tik nepalaikė, bet oponavo Rusijos režimui, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į darbo laikraštyje trukmę, darbą po 2010 metų gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, bus išnaudojamas žvalgybos užduotims vykdyti. Šiuo atveju situacijos prognozavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ir į praeitį, o pats procesas negali būti paremtas vien spėjimais. Ginčijamuose Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje turi būti taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas, įtvirtintas Įstatymo 981 straipsnyje. Tačiau teismas (kaip ir atsakovas) vertino ne pareiškėjo elgesį, o praeities faktą, kad pareiškėjas prieš daugelį metų, kuomet P. G. net nebuvo paskelbtos sankcijos, dirbo laikraščio redakcijoje.

25.18.                      Sutiktina, kad atsakovas neprivalo automatiškai pakeisti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau, tokiu atveju atsakovas privalo argumentuoti tokio atsisakymo faktinius ir teisinius pagrindus. Pareiškėjo gyvenime nuo 2019 metų niekas nesikeitė, tačiau teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą remdamasis vien pakitusia geopolitine situacija, neindividualizuota VSD Išvada.

25.19.                      Administraciniai teismai laikosi pozicijos, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

25.20.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjo asmeninės aplinkybės nepasikeitė, pareiškėjo vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje leido pareiškėjui ir jo šeimai pagrįstai tikėtis, kad jis atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jam nebus taikomi, o esami kriterijai nebus peržiūrimi. Tuo labiau, kad primą kartą leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas dar 2019 metais, kai nuo 2014 metų jau vyko Rusijos agresija prieš Ukrainą.

26.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir akcentuoja, kad:

27.1.                      Kritiškai vertinami pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo į bylą pateiktų įrodymų, kuriais jis grindžia savo politinius įsitikinimus. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas šiuos įrodymus įvertino ir nurodė, kad jie savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atkreiptinas dėmesys, kad laikraščio redakcija, kurioje dirbo pareiškėjas, yra tiesiogiai susijusi su žiniasklaida, per kurią režimas daro įtaką žmonėms ir skleidžia savo propagandą

27.2.                      Pažymėtina, kad pareiškėjas darbo santykių nenutraukė net 2010 metais gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir minėtoje redakcijoje jis dar dirbo iki 2016 metų. Pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Rusijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas laikraščio redakcijoje.

27.3.                      Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio darbo Lietuvai nedraugiškose valstybėse, pažymėtina, jog kiekvienas atvejis (kaip ir užsieniečio keliama grėsmė) vertintinas individualiai. Apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija.

27.4.                      Aplinkybės dėl pareiškėjo šeimos narių ginčijamuose Sprendimuose ir teismo sprendime buvo įvertintos. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Esant nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Sprendimai reikšmingai suvaržytų jo teises. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo asmeninės teisės prioriteto prieš valstybės interesus.

27.5.                      Be to, pasisakant dėl pareiškėjo akcentuojamų ryšių su Lietuvos Respublika, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ESTT išaiškinimus, pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiamos jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymu, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėjas nėra laikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kad tarp jo ir jo sutuoktinės egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastaroji būtu priversta lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos

27.6.                      Pareiškėjo akcentuojamos individualios aplinkybės (eitų pareigų neutralumas, išsilavinimas; kt.) savaime nereiškia, kad asmuo ryšių su režimui lojaliais asmenimis neturėjo ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins), ir jis nebegali kelti grėsmės. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo ankstesnis darbas ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Byloje taip pat nepaneigta VSD nurodyta valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumo pareiga, kuri taikoma nepriklausomai nuo pareigų ir / ar asmens kvalifikacijos. Kartu teismų praktikoje akcentuojamas ir susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su Rusijos Federacijos karine agresija.

27.7.                      Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui ir įgyjamomis teisėmis.

27.8.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.       Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja nacionalinį saugumą kaip esminę vertybę, teismų jurisprudenciją, suformuotą dėl sprendžiant dėl užsieniečio galimos grėsmės, ir nurodo, kad:

29.1.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams.

29.2.                      Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

29.3.                      VSD nuomone, teismas tinkamai atliko bylai reikšmingų įrodymų vertinimą, nustatydamas bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors apeliantas remiasi ir Europos Sąjungos teismų praktika ir teisės aktų analize, tačiau nacionalinis saugumas priskirtinas valstybių narių kompetencijai. Taigi, Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti ir jį reguliuoti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, tad ir valstybės galios ginti savo nacionalinį saugumą neturėtų būti siaurinamos ir (ar) nepateisinamai varžomos, o Europos Sąjungos teisė neturi viršenybės prieš valstybės narės nacionalinį saugumą ginančius įstatymus.

29.4.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

30.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo 2, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teismui taip pat suformulavo reikalavimą į pareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

31.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui kartu su kitomis aplinkybėmis, pagrįstai Sprendimuose pripažino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.       Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netyrė reikšmingų įrodymų, kurie patvirtina pareiškėjo nusistatymą prieš kilmės valstybės režimą ir vykdomą politiką, lojalumą Lietuvai ir integraciją. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas savo Sprendimus grindė tik VSD Išvada, nenustatė jokių faktų, patvirtinančių pareiškėjui inkriminuotos grėsmės realumą. Pareiškėjo įsitikinimu, jo buvęs darbas laikraštyje žvejybos skyriaus redaktoriumi, kuris pasibaigė 2016 metais, savaime nepatvirtina nei galimos grėsmės Lietuvos saugumui, nei lojalumo kilmės valstybės valdžiai. Pareiškėjas tęsia argumentaciją dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, Sprendimais sukeliamų pasekmių neproporcingumo, kadangi kyla reali grėsmė pareiškėjo šeimos vientisumui.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus, t. y. pareiškėjo pasisakymo 2018 metų mitinge vertimą į lietuvių kalbą ir jo sutuoktinės šeimos ištrėmimą iš Lietuvos patvirtinančius dokumentus kartu su šeiminį ryšį patvirtinančiu dokumentu (gimimo liudijimo vertimą).

35.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

36.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutaria pridėti prie bylos pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktą pareiškėjo pasisakymo vertimą į lietuvių kalbą, kadangi šis įrodymas buvo tiesiogiai tirtas pirmosios instancijos teisme, pasitelkiant vertėją, apeliantas pateikia savarankiškus argumentus dėl šio įrodymo vertinimo. Tačiau teisėjų kolegija nutaria nevertinti pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų kitų dokumentų, susijusių su pareiškėjo sutuoktinės šeimos ištrėmimu (kartu ir šeimos ryšį pagrindžiančio dokumento), giminyste, kadangi nenustatė objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių šiuos įrodymus pareiškėjui teikti pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjo šiais įrodymais siekiamos įrodinėti aplinkybės pernelyg nutolę nuo ginčo esmės, o dėl pareiškėjo sutuoktinės, kaip lietuvių kilmės asmens, jos pilietybės, šeimos tremties tarp šalių byloje ginčo nėra.

37.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, jis nuo 2010 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2019 m. lapkričio 21 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024 m. lapkričio 21 d. Pareiškėjas 2024 m. liepos 11 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 2 d. 3 punkte nustatytu pagrindu (t. y. pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. jis dirbo Rusijos Federacijoje leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje žvejybos skyriaus redaktoriumi.

38.       Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimu 1 atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, nusprendė nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

39.       Taip pat atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu 2 nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, kadangi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

40.       Byloje nustatyta, kad ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas priėmė gavęs VSD Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumu. VSD nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 23 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2001–2016 metais dirbo ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje. Viešųjų šaltinių duomenimis, laikraštis „(duomenys neskelbtini)“ yra Rusijos Federacijos kontroliuojamas bei vyriausiajam redaktoriui P. G. priklausantis laikraštis. VSD atkreipė dėmesį, kad P. G. nuo 2022 metų balandžio taikomos ES sankcijos. Išvadoje pažymėta, kad VSD vertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui, t. y. kad pareiškėjui buvo išduota viza nuo 2010 m. birželio 29 d. iki 2012 m. birželio 28 d., šioje vizoje nurodyta, kad pagrindinis kelionės į Lietuvą tikslas – šeimos ar draugų lankymas. Atliekant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, kad užsienietis gimęs ne Lietuvoje, leidimas laikinai gyventi išduotas 2010 m. gruodžio 12 d., Migracijos departamentas sprendimu šiam asmeniui 2019 m. lapkričio 21 d. išdavė leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2016 metų. Išvadoje VSD atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrindai – šeimos susijungimo atvejis bei Lietuvoje pragyventas 5 metų laikotarpis. VSD nustatė, kad pareiškėjas 1991 m. kovo 23 d. sudarė santuoką su Rusijos Federacijos piliete (nuo 2001 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė) V. S., asmenys santuokoje susilaukė trijų vaikų (pilnamečiai Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiai, gimę Rusijoje). VSD vertinimu, visgi, santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliečiu ir Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis nėra besąlyginiai pagrindai užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje. VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD vertino, kad pareiškėjas, dirbdamas laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Rusijos valstybės institucijose ir įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

41.       Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad juose nurodyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje – nuo 2011 m. sausio 12 d. iki šiol pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, Lietuvoje sutuoktinė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė, asmenys turi tris pilnamečius vaikus, kurie gimė Rusijoje ir turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 10 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2017 m. kovo 1 d. iki šiol dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“.

42.       Įvertinęs VSD Išvadą, klausimyne ir apklausų metu nurodytus duomenis, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas 2001–2016 metais dirbo ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, asmuo, dirbdamas laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas vertino, kad darbas redakcijoje buvo ilgalaikis, pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi ryšių su redakcija nenutraukė, vykdavo į kilmės valstybę iki 2020 metų, taigi, asmeninė pozicija dėl kilmės valstybės pradėtos karinės agresijos prieš Ukrainą (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia asmens keliamos grėsmės, nustatytos remiantis buvusiais darbo santykiais, o santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliete, Lietuvoje pragyventas laikotarpis, darbinės veiklos vykdymas nėra besąlyginiai pagrindai, leidžiantys užsieniečiui gyventi Lietuvoje ar prioritetiniai interesai. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismas.

43.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

44.       Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

47.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą (dėl šios aplinkybės byloje ginčo nekilo). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, ir kt.).

48.       Iš apeliacinio skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

49.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjo darbas 2001–2016 metais Rusijos Federacijoje leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ žvejybos skyriaus redaktoriumi kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti.

50.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

51.       Įvertinusi Sprendimų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų atsakovas jų tinkamai nemotyvavo, grindė netiksliai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas neatliko išsamaus pareiškėjo gyvenimo grėsmės saugumui tyrimo – aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo visiškai ištirtos ir kompleksiškai įvertintos kartu su kitomis pareiškėjo situaciją apibūdinančiomis aplinkybėmis, visiškai nebuvo motyvuota, kodėl pareiškėjo šeiminiai, ekonominiai, socialiniai ryšiai, pragyventas Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui.

52.       Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2019 m. lapkričio 21 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7494561, kuris galiojo iki 2024 m. lapkričio 21 d. Pareiškėjas 2024 m. liepos 11 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas). Atsakovas pagal pareiškėjo pateiktą prašymą pradėjo administracinę procedūrą, kurią užbaigė priimdamas 2025 m. vasario 18 d. Sprendimą 1 (nepakeisti leidimo nuolat gyventi) ir 2025 m. vasario 20 d. Sprendimą 2 (panaikinti leidimą nuolat gyventi). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai atsakovas Sprendimu 2 panaikino jau nebegaliojantį pareiškėjo leidimą nuolat gyventi.

53.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduodamas ir keičiamas 5 metams, išskyrus šio straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytą atvejį – leidimas nuolat gyventi keičiamas užsieniečio turėto leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiui (Įstatymo 53 str. 4 d.). Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 109 punkte nustatyta, kad Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte nurodytas leidimas nuolat gyventi negalioja nuo jame įrašytos galiojimo pabaigos datos. 

54.       Aprašo 105 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

55.       Taigi, atsakovas pagal Aprašo 105 punktą turi kompetenciją spręsti dėl asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimo (nepanaikinimo), gavęs iš VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas VSD Išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui gavo 2024 m. spalio 18 d., Migracijos departamentas per Aprašo 105 punkte nustatytą terminą atitinkamo sprendimo nepriėmė, o Sprendimą 2 panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi priėmė jau pasibaigus aptariamo leidimo galiojimui, konstatuotina, kad atsakovas nebeturėjo pagrindo spręsti dėl pareiškėjui išduoto, bet jau nebegaliojančio leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Dėl išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas Sprendimas 2 negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

56.       Pasisakydama dėl Sprendimo 1 teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog asmens keliama grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

57.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

58.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad ginčijamame Migracijos departamento Sprendime 1 padaryta išvada apie pareiškėjo gyvenimo keliamą grėsmę valstybės saugumui yra grindžiama iš esmės vienintele aplinkybe – kad pareiškėjas 2001–2016 metais dirbo ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, todėl privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. 

59.       Teisėjų kolegija nekvestionuoja Migracijos departamento teisės remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, kuri grindžiama Rusijos valstybės ir jos vykdomos politikos grėsme Lietuvos valstybei, taip pat šių valstybių piliečių lojalumu kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai, tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybinėse ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimuose buvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių.

60.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie darbą ZAO laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje ir ilgas laikotarpis gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš ginčijamo Sprendimo 1 matyti, kad atsakovas atliko pareiškėjo darbo redakcijoje vertinimą ir sprendė, kad jis buvo ilgalaikis (apie 15 metų), pareiškėjas darbinę veiklą tęsė ir po 2010 metų, kai gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, dirbo nuotoliu, parengtą medžiagą redakcijai iš Lietuvos siųsdavo elektroninio ryšio priemonėmis, turėjo ryšių su savo tiesioginiu vadovu (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, kuravusiu gamtos žurnalą), pareiškėjas į Rusijos Federaciją vykdavo iki 2020 metų.

61.       Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui apklausų metu išsamiai nurodė, kad jis redagavo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ savaitinio leidinio „(duomenys neskelbtini)“ žvejybos skyrių, redakcijoje būdavo tik tuomet, kai maketuodavo leidinį (apie 2 val. per savaitę), vėliau technologijos leido savo darbines funkcijas atlikti nebūnant darbo vietoje. Pareiškėjas byloje akcentavo, kad jis rengdavo (rašydavo ar redaguodavo) tekstus, fotografuodavo, dirbo kūrybinį darbą, daug laiko praleisdavo gamtoje žvejodamas ar ieškodamas medžiagos leidinio redaguojamam skyriui. Taigi, Sprendime 1 nėra kompleksiškai įvertinta, kodėl jo, kaip laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ savaitinio leidinio gamtos tematika redaktoriaus darbas sudarė pagrindą vertinti, kad pareiškėjas turi (palaiko) glaudžius ryšius su laikraščio vadovybe, prisideda prie žiniasklaidos funkcijos skleisti Rusijos Federacijos režimo propagandą ir yra lojalus kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai bei gali būti išnaudotas žvalgybos užduočių vykdymui.

62.       Pastebėtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nepritarimą kilmės valstybės valdančiajam režimui ir keltiems konfliktams dar iki Rusijos Federacijos pradėtos karinės agresijos prieš Ukrainą 2022 metais. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

63.       Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos potencialios grėsmės valstybės saugumui negali būti vertinamos atsietai ir nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Sprendimo 1 turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kitų pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas – jo darbas, šeimos situacija, gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, integracijos į Lietuvos visuomenę laipsnis. Migracijos departamentas iš esmės apsiribojo formaliu aplinkybių apie pareiškėjo šeiminius bei socialinius ryšius išvardinimu, tačiau neatliko individualaus vertinimo pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybės proporcingumo jo atskyrimo nuo šeimos pasekmių aspektu.

64.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-968/2024).

65.       Atsakovas Sprendime 1 iš esmės pripažino, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva yra ilgalaikiai, stiprūs, kaip ir neginčijo pareiškėjo šeiminių ryšių realumo, ilgalaikiškumo ir tai, kad pareiškėjo sutuoktinė bei vaikai (pilnamečiai) yra ir Lietuvos Respublikos piliečiai, visa šeima Lietuvoje gyvena nuo 2011 metų. Sprendime 1 nėra motyvų, kodėl pareiškėjo, kaip ilgalaikio gyventojo, statusas, socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai, reali integracija į Lietuvos visuomenę vertintini kaip nepakankami ir neatsveria iš esmės vienos aplinkybės – redaktoriaus darbo 2001–2016 metais savaitiniame leidinyje žvejybos ir gamtos tema, kuri nurodoma kaip realios grėsmės valstybės saugumui prielaida. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ryšys su kilmės valstybe pasireiškia bendravimu su ten gyvenančia senyvo amžiaus motina, pareiškėjas po 2020 metų kilmės valstybėje nesilankė, o byloje atsakovas nesurinko duomenų, patvirtinančių, kad iki šio laikotarpio pareiškėjo vizitai į kilmės valstybę buvo ilgalaikiai ir / ar reguliarūs, t. y. byloje nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjo išlikusius reikšmingus ryšius su kilmės valstybe.

66.       Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčijamas Sprendimas 1 yra proporcingas.

67.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai negali būti laikomi teisėtais, kadangi jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas: ginčijami Sprendimai yra naikinami.

68.       Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus Sprendimus, administracinė procedūra pagal pareiškėjo prašymą nėra baigta, todėl atsakovas pagal Įstatymo 55 straipsnio nuostatas privalo priimti atitinkamą sprendimą.

69.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

70.       Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

71.       Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 1 750 Eur už skundo parengimą, 300 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme bei prašymo parengimą, 28 Eur už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (iš viso 2 078 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme) ir 1 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 32,23 Eur už dokumentų vertimą į Lietuvių kalbą (iš viso 1 532,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme). 

72.       Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą yra realiai patirtos ir pagrįstos, bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio. Įvertinus bylos sudėtingumą (byla nelaikytina sudėtinga), specialių žinių reikalingumą (nėra specialių žinių poreikio), tai, kad sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (3 610,23 Eur) sumažinama iki 3 000 Eur. Pareiškėjui taip pat priteistinas už skundą ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (33,75 Eur), t. y. pareiškėjui iš viso priteisiama 3 033,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 25S49460 ir 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52616.

Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 033,75 Eur (tris tūkstančius trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

           Teisėjai                                                                             Rytis Krasauskas

                                                                                                          Dalia Višinskienė

                                                                                                          Skirgailė Žalimienė