Administracinė byla Nr. eA-3245-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05451-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 5; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „T. A. klinika“ skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. B.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 3R-432(AG-318/02-2015) ir administracinę bylą dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. T4-123 ,,Dėl pacientei T. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo nutraukti.

Atsakovas nurodė, kad Tarnyba, atlikusi trečiajam suinteresuotam asmeniui T. B., kaip pacientei, (toliau – ir Pacientė, trečiasis suinteresuotas asmuo) nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. spalio 26 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,T. A. klinika“ (toliau – ir pareiškėjas, Klinika) teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, konstatavo, jog sveikatos priežiūros paslaugos pacientei buvo suteiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybos direktorius Įsakymo 1 punkte nurodė teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimus, tačiau dėl teisės aktų pažeidimų kontrolės priemonių ar sankcijų UAB „T. A. klinika“ netaikė, nes buvo praėję Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyti jų taikymo terminai.

Atsakovas nesutiko su Komisijos pateiktu atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės dėl Pacientei teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimu bei su juo susijusiais motyvais. Pareiškėjas, teikdamas skundą Komisijai, iš esmės ginčijo Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose konstatuotas išvadas, motyvuodamas tuo, kad Tarnyba neteisėtai ir nepagrįstai nustatė, jog Pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos pažeidžiant atitinkamų teisės aktų reikalavimų nuostatas, kadangi, pareiškėjo nuomone, paslaugos buvo suteiktos nepažeidžiant jokių teisės aktų: Pacientė buvo tinkamai supažindinta su akių vokų plastikos chirurginės operacijos komplikacijomis, o pati paslauga suteikta teisėtai, kadangi asmens sveikatos priežiūros paslaugą Pacientei suteikė galiojančią kompetentingų Jungtinės Karalystės institucijų išduotą licenciją turintis gydytojas T. A..

Atsakovo teigimu, skundžiamo Komisijos sprendimo išvada, kad Įsakymas, kuriame įtvirtintos konstatuojamojo pobūdžio išvados dėl padarytų teisės aktų pažeidimų, tačiau poveikio (kontrolės) priemonės pareiškėjui netaikytos, nes praėjo jų taikymo terminai, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, yra nepagrįsta ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai, pagal kurią išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o yra vertintini kaip prima facie įrodymai, išduoti kompetentingos institucijos ir gali būti naudojami nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007; 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012; 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184/2013; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-952/2013). Atsakovas pabrėžė, kad tam, jog kompetentingo viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis sprendimas (administracinis aktas) sukeltų juridinę reikšmę turintį poveikį adresato turimoms teisėms ir (ar) pareigoms, jis turi tokiu administraciniu aktu nustatyti naują, keisti ar panaikinti turimą teisių ir (ar) pareigų apimtį. Pareiškėjo atveju Įsakyme konstatuoti faktai yra be privalomojo pobūdžio patvarkymų, todėl tiesiogiai nesukuria pareiškėjui teisių ar pareigų.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba išreiškė poziciją, jog Pacientės klinikiniu atveju pooperacinis randas turėjo būti nurodytas tarp Pacientės ir pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. pasirašytoje paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2013 03 19 – TB (toliau – ir Sutartis), kaip galima ir dažnai pasitaikanti komplikacija. Atsakovas laikė nepagrįstais skundžiamo Komisijos sprendimo teiginius, kad randas yra intervencijos į Pacientės kūną pasekmė, nes Komisija, pasisakydama dėl rando, kaip medicinos kategorijai priskirtino klausimo, vertinimo ir (ne)priskyrimo komplikacijoms, remdamasi tik lingvistiniu / semantiniu atitinkamų sąvokų aiškinimu, tačiau ne medicinos mokslo ir praktikos šaltiniais, viršijo jos, kaip administracinius ginčus sprendžiančio subjekto, įgaliojimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju Pacientė nebuvo informuota apie rando, kaip galimos ir dažnai pasitaikančios komplikacijos, atsiradimo galimybę, nors ši informacija yra ypatingai svarbi pacientui priimant sprendimą, ar apskritai ryžtis plastinės rekonstrukcijos operacijai.

Atsakovas nesutiko ir su Komisijos išvadomis, jog konsultuodamas Pacientę gydytojas T. A. Londone neveikė Klinikos vardu. Nagrinėjamu atveju gydytojas T. A., būdamas susijęs darbo santykiais su pareiškėju, Pacientei 2013 m. gegužės 25 d., 2013 m. birželio 22 d., 2013 m. rugsėjo 14 d. ir 2013 m. spalio 26 d. teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas Londone, nors Tarnybos 2013 m. vasario 11 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija suteikė teisę teikti paslaugas tik licencijoje nurodytu adresu. Faktą, jog gydytojas Pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė Londone kaip Klinikoje dirbantis gydytojas, įrodo įrašai, esantys Klinikos medicininėje Pacientės dokumentacijoje, Tarnyba nustatė, kad gydytojas pildė Lietuvoje veikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos medicininę dokumentaciją. Viešai apie Kliniką skelbiama informacija tik dar kartą patvirtina faktą, kad gydytojas T. A. sistemingai teikia paslaugas užsienyje Klinikos vardu. Atsakovo teigimu, užsienio valstybės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas (licencija, sertifikatas ar kt.) savaime nelegitimizuoja asmens sveikatos priežiūros veiklos, jei ši veikla yra susijusi su Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai veikiančia asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kadangi toks paslaugų teikimo modelis, kai gydytojas, turintis teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje, šias paslaugas teikia užsienio valstybėje Lietuvoje veikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos vardu, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisinei sistemai.

Pareiškėjas UAB „T. A. klinika“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėjas paaiškino, kad vertinimas, ar viešojo administravimo subjekto akto teisėtumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose, turi būti atliekamas pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą. Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai (2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-756-575/2015). Be kita ko, teismų praktikoje nurodoma, jog teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Nagrinėjamu atveju Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. Kontrolės Nr. T3-168/2015 ataskaita Nr. D17-163-(1.27) (toliau – ir Kontrolės ataskaita) ir Įsakymas buvo surašyti administracinės procedūros dėl administracinės atsakomybės galimo taikymo metu, vadovaujantis Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 (toliau – ir Nuostatai), ir Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137, nustatyta tvarka. Tarnyba konstatavo, kad Klinika pažeidė teisės aktus, už kuriuos skirtina nuobauda, tačiau ji nebuvo skirta dėl nuobaudos skyrimo terminų pasibaigimo, bet ne dėl to, jog pažeidimai nežymūs ar mažareikšmiai. Pareiškėjo teigimu, Klinikai, kurios veikla yra licencijuojama, Kontrolės ataskaita ir ja remiantis priimtas Įsakymas bei jo turinys savaime yra sukeliantys teisines pasekmes ir yra skundo administracinėje teisenoje dalykas, t. y. Komisija nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos skundo argumentais, kad Klinika neinformavo Pacientės apie rando, kaip galimos ir dažnai pasitaikančios komplikacijos, atsiradimo galimybę. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju Pacientė su Klinika 2013 m. kovo 19 d. pasirašė Sutartį, kurioje detaliai numatė teiktinų sveikatos priežiūros paslaugų apimtį ir sąlygas. Pareiškėjas akcentavo, kad Tarnyba nenurodė jokio teisės akto, kuris reglamentuotų ir nustatytų, jog randai yra komplikacija ar bent akių plastikos operacijos komplikacija. Be to, randai apskritai nėra jokios operacijos komplikacija, nes randai yra bet kokios intervencijos į žmogaus kūną pasekmė – žaizdos gijimo savybė. Nei vienas teisės aktas nereglamentuoja ir nenustato, kokios yra galimos konkrečios operacijos komplikacijos, t. y. komplikacijų sąrašas nei vienai operacijai teisės aktais ar medicinos praktikos normomis nėra nustatytas, dėl to kiekvienas gydytojas, įvertinęs savo praktiką ir sukauptas žinias, pats savarankiškai turi teisę nustatyti dažniausių komplikacijų sąrašą ir su jomis supažindinti kiekvieną pacientą prieš atliekant operaciją.

Pareiškėjas kritiškai vertino Tarnybos skundo teiginį, jog Komisija viršijo jos, kaip administracinius ginčus sprendžiančio subjekto, įgaliojimus, kadangi neturėdama specialiųjų (medicininių) žinių, pasisakė dėl rando, kaip medicinos kategorijai priskirtino klausimo, vertinimo ir (ne)priskyrimo komplikacijoms, remdamasi tik lingvistiniu / semantiniu atitinkamų sąvokų aiškinimu, tačiau ne medicinos mokslo ir praktikos šaltiniais, nes jokių apribojimų dėl įrodymų vertinimo Komisijai įstatyme nenustatyta.

Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos veiklos teisėtumo pareiškėjas paaiškino, kad gydytojas T. A. paslaugas Londone teikė pagal tos šalies vietos įstatymus išduotą licenciją, kuri būtent ir suteikia teisę jam teikti sveikatos priežiūros paslaugas Londone. Gydytojas, o ne Klinika, priėmė Pacientę konsultacijoms, ją apžiūrėjo, įvertino pooperacinį gijimą ir atsakė į Pacientės nusiskundimus, o Klinikai perdavė šių konsultacijų trumpus įrašus, nes Pacientė pradėjo reikšti nusiskundimus dėl Klinikoje, o ne Londone suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Tarnybos veiklos teritorija yra išimtinai Lietuvos Respublika, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo konstatuoti, jog gydytojas konsultacines sveikatos priežiūras paslaugas Londone neva teikė neteisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. B. pranešime teismui nurodė, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2218-773/2015 ji su UAB „T. A. klinika“ sudarė taikos sutartį, kuria patvirtino, kad Klinikai pretenzijų dėl jai teiktų medicininių paslaugų neturi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu atsakovo Tarnybos skundą atmetė.

Dėl Įsakymo, kaip administracinės bylos dalyko, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas, Nuostatų 9.6, 10.40 punktai Tarnybai suteikia įgaliojimus atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (tinkamumo) priežiūrą. Šiuo aspektu teismas vadovavosi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 ir 59 straipsniais, Aprašo 4, 27, 28 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir darė išvadą, kad Įsakymas gali būti ginčijamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta tvarka kaip administracinis aktas, sukeliantis atitinkamas pasekmes sveikatos priežiūros įstaigai.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba konstatavo, kad Klinika, teikdama sveikatos priežiūros paslaugas, pažeidė teisės aktų reikalavimus, tačiau netaikė pareiškėjui Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių (sankcijų), nes yra praėję įstatyme nustatyti jų taikymo terminai. Teismo vertinimu, Įsakymas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes pareiškėjui poveikio priemonės netaikytos tik dėl to, jog pasibaigė nuobaudų skyrimo terminai, o tai nepanaikina konstatuotų teisės aktų pažeidimų. Teismas sprendė, kad Įsakyme konstatuoti teisės aktų pažeidimai turėtų lemiamos reikšmės iškilus klausimui dėl pareiškėjui išduotos licencijos galiojimo, nes pagal Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Taisyklės), 37.3 punktą Tarnyba turi teisę sustabdyti licencijos galiojimą visai veiklai ar jos daliai, kai asmens sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos nustato, kad įstaiga per einamuosius metus kartotinai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reguliuojančius licencijuojamą veiklą.

Teismas nustatė, kad Tarnyba Klinikos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pažeidžiant teisės aktų ir vidaus dokumentų reikalavimus iš esmės konstatavo dėl dviejų priežasčių, t. y. dėl sutikimo dėl chirurginės operacijos, invazinės ir (ar) intervencinės procedūros atlikimo formos reikalavimų nesilaikymo bei dėl gydytojo T. A. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Pacientei Londone, nors Lietuvos Respublikos išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija nesuteikia teisės teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų užsienio valstybėje.

Dėl pirmo pažeidimo (nenurodyta galima ir dažnai pasitaikanti rando komplikacija) teismas pažymėjo, jog Pacientų teisių ir žalos atlyginimo sveikatai įstatyme nustatyta, kad prieš atliekant pacientui chirurginę operaciją, invazinę ir (ar) intervencinę procedūrą, turi būti gautas informacija pagrįstas paciento sutikimas, kad jam būtų atliekama konkreti chirurginė operacija, invazinė ir (ar) intervencinė procedūra. Teismas darė išvadą, kad nenurodydama rando, kaip dažnos komplikacijos, Klinika, Sutartyje įformindama sutikimą dėl informacijos, jokių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nepadarė, nes teisė spręsti dėl atitinkamos operacijos, invazinės ir (ar) intervencinės procedūros galimų komplikacijų sąrašo konkretaus turinio tenka asmens sveikatos priežiūros įstaigai. Tai, kad Tarnybos pasitelktas konsultantas kaip vieną iš dažnai pasitaikančių aptariamo pobūdžio operacijos komplikacijų nurodė randą, nepagrindžia Klinikos veiksmų neteisėtumo. Teismo vertinimu, Pacientė gavo tinkamą ir pakankamą informaciją apie jai teikiamos chirurginės procedūros esmę, pobūdį, tikslus, komplikacijas ir tai patvirtino savo parašu Sutartyje.

Klinikos veiklos teisėtumo aspektu teismas sprendė, kad tam, jog būtų konstatuotas Taisyklių 50.3 punkto pažeidimas, turi būti nustatyta, kad gydytojas T. A., konsultuodamas Pacientę Londone, veikė Klinikos vardu. Teismo vertinimu, įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pacientė skundą Tarnybai pateikė praėjus daugiau nei vieniems metams nuo sužinojimo apie jos teisių pažeidimą, todėl Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti jos skundą, tačiau Tarnyba priėmė nagrinėti Pacientės skundą. Teismas darė išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Įsakymas yra priimtas pažeidžiant skundų nagrinėjimo procedūras bei teisės aktų nuostatas, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai ištyrė pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdama skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Nors Tarnyba Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose konstatavo Klinikos veikloje tam tikrų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, tačiau Klinikai jokių poveikio priemonių ir (ar) sankcijų netaikė, kadangi jau buvo suėjęs Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienų metų poveikio priemonių ir (ar) sankcijų taikymo senaties terminas, kadangi Pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos 2013 m. kovo 19 d.–spalio 26 d. Išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o yra vertintini kaip prima facie įrodymai, išduoti kompetentingos institucijos ir gali būti naudojami nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007; 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012; 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184/2013; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-952/2013).

2. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentai, jog Įsakymas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, kadangi, pirmosios instancijos teismo nuomone, Įsakyme konstatuoti pažeidimai turėtų lemiamos reikšmės iškilus klausimui dėl pareiškėjui išduotos licencijos galiojimo, jei pareiškėjas per einamuosius metus kartotinai pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius licencijuojamą veiklą, yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, hipotetinės situacijos modeliavimu, o ne realiai įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nustatytais faktais. Nepagrįsta teigti, jog ,,pažeidimų konstatavimas iš esmės reiškia, kad sveikatos priežiūros įstaiga dirba nekokybiškai, o tai iš esmės yra susiję ne tik su atitinkamomis materialinėmis pasekmėmis, bet ir su įstaigos reputacija“, kadangi pateikti argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, pasireiškiančių galimu pablogėjusios pareiškėjo dalykinės reputacijos pavidalu, laikytini atmestinais, kadangi tai yra tik prielaidos, realiai nedarančios jokios įtakos pareiškėjo subjektinių teisių ir pareigų apimčiai. Įsakymu nekeliamas klausimas dėl pareiškėjo licencijos galiojimo ir neaišku, ar apskritai ateityje pareiškėjo veikloje bus nustatyti kokie nors teisės aktų reikalavimų pažeidimai, t. y. nėra aišku, kokią įtaką Įsakymas daro pareiškėjo dalykinei reputacijai.

3. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai, jog tuo atveju, jei Įsakymas, kuriame konstatuoti teisės aktų pažeidimai, negalėtų būti administracinės bylos dalyku, nepradėjus civilinio ginčo, tai pareiškėjas apskritai neturėtų galimybės realizuoti savo teisių į teisminę gynybą, nes asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ nustatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal suformuotą teismų praktiką (pagal kurią, be kita ko, nustatoma, kurie administraciniai sprendimai gali būti skundžiami teismui) pareiškėjo ginčijamas aktas negali būti administracinės bylos dalyku. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nebuvo procesinių prielaidų pradėti teismo procesą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla yra nutraukiama pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, nes byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas UAB „T. A. klinika“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamą sprendimą palikti galioti.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl negali būti panaikintinas. Tarnybos nurodytose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007; 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012; 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184/2013; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-952/2013) faktinės aplinkybės nėra tapačios kaip nagrinėjamoje byloje. Vertinimas, ar viešojo administravimo subjekto akto teisėtumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose, turi būti atliekamas pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą. Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai (2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-756-575/2015). Be kita ko teismų praktikoje nurodoma, jog teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012).

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju Tarnyba konstatavo, kad Klinika pažeidė teisės aktus, už kuriuos skirtina nuobauda, tačiau ji nebuvo skirta dėl nuobaudos skyrimo terminų pasibaigimo, bet ne dėl to, kad pažeidimai nežymūs ar mažareikšmiai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad akivaizdu, jog Klinikai, kurios veikla yra licencijuojama, Kontrolės ataskaita ir Įsakymas bei jo turinys savaime yra sukeliantis teisines pasekmes ir yra skundo administracinėje teisenoje dalykas. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįsta būtų teigti, jog Įsakymas ir Kontrolės ataskaita Klinikai nesukelia jokių teisinių pasekmių, kai Klinika turi akivaizdų siekį, jog jos veikla nebūtų apribota ar sustabdyta, o tai yra teisėtas interesas, gintinas teisės aktų nustatyta tvarka tiek Komisijoje, tiek teisme. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai ir vieningai formuojamos teismų praktikos.

Pareiškėjas akcentuoja, kad faktas, jog poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikytos, neeliminuoja Įsakymo privalomojo pobūdžio ir tai, kad jis sukelia pasekmes Klinikai. Taisyklių 37.3 punktas suteikia Tarnybai teisę sustabdyti licencijos galiojimą visai veiklai ar jos daliai, kai asmens sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos nustato, kad įstaiga per einamuosius metus kartotinai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reguliuojančius licencijuojamą veiklą, ir akivaizdžiai patvirtina, jog Tarnybos įsakymas, kuriame konstatuoti teisės aktų pažeidimai, visais atvejais sukelia teisines pasekmes ir yra privalomojo pobūdžio. Tais atvejais, kai Tarnyba duoda rekomendacinio pobūdžio nurodymus, tai aiškiai būna nurodoma Tarnybos direktoriaus įsakymuose. Kaip rekomendacinio pobūdžio įvardijami nurodymai sveikatos priežiūros įstaigoms pasekmių nesukelia, o Tarnybos direktoriaus įsakyme konstatuoti teisės aktų pažeidimai gali ne tik sukelti tai, jog bus taikomos poveikio priemonės, bet ir gali būti sustabdyta sveikatos priežiūros įstaigos vienintelė veikla, kuria ji verčiasi, ir ne būtinai tuomet, kai konstatuotas teisės pažeidimas, bet per 12 mėnesių laikotarpį nuo to, kai įsakymu buvo konstatuotas pažeidimas.

Pareiškėjas nesutinka su Tarnybos pozicija, jog Įsakymo pasekmės yra tik hipotetinės, nes net ir šio ginčo atveju, kai Įsakymas buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 4 d., Tarnyba, iki 2016 m. rugsėjo 4 d. nustačiusi kitų pareiškėjo teisės aktų pažeidimų, gali stabdyti Klinikos licenciją, o tokiu atveju dėl termino skundui pateikti praleidimo pareiškėjas nebeturėtų teisės ginčyti šio ginčo objektu esančio Įsakymo, t. y. neturėtų realios galimybės laimėti ginčo dėl licencijos sustabdymo. Būtent todėl pareiškėjas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ir jame išdėstytomis išvadomis, jog Įsakyme bei Kontrolės ataskaitoje yra nustatytos aplinkybės, konstatuoti pažeidimai bei padarytos išvados gali turėti pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. būti reikšmingi pareiškėjo vykdomai licencijuojamai veiklai, todėl tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog pagal Pacientės skundą atliktos kontrolės procedūros baigiamieji aktai – Kontrolės ataskaita ir Įsakymas, yra individualūs administraciniai aktai, kurie gali būti skundžiami teismui, kaip tai nustatyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas taip pat visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pažeidimų konstatavimas iš esmės reiškia, kad sveikatos priežiūros įstaiga dirba nekokybiškai, o tai iš esmės yra susiję ne tik su atitinkamomis materialinėmis pasekmėmis, bet ir su įstaigos reputacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos esminis dalykas – atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. T4-123 ,,Dėl pacientei T. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, kuriuo nustatyta, jog nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. spalio 26 d. pacientei T. B. Klinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde Komisijos prašė panaikinti ne tik Įsakymą, bet ir Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. Kontrolės Nr. T3-168/2015 ataskaitą Nr. D17-163-(1.27). Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas atsakovo Tarnybos skundas dėl Komisijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 3R-432(AG-318/02-2015), kuriuo buvo patenkintas Klinikos skundas ir panaikintas Įsakymas bei Kontrolės ataskaita, panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir Klinikos buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią Klinika įsipareigojo suteikti Pacientei kvalifikuotą plastinės atstatomosios chirurgijos pagalbą – viršutinių ir apatinių vokų plastika, riebalų atsiurbimas ir suleidimas veido srityje, o Pacientė – atsiskaityti už tinkamai suteiktas paslaugas; pagal Sutartį trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo atlikta operacija; trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Kliniką su pretenzija dėl netinkamai atliktos operacijos; Klinika pateikė atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad viršutinių ir apatinių vokų plastika bei riebalų atsiurbimas ir suleidimas veido srityje Pacientei buvo atlikti tinkamai, operacijos estetinis rezultatas objektyviai matomas ir, Klinikos nuomone, patenkinamas; Tarnyba 2015 m. birželio 5 d. gavo Pacientės atstovės skundą, kuriuo buvo prašoma atlikti neplaninį asmens sveikatos priežiūros kontrolės patikrinimą dėl Klinikos vykdomos veiklos ir teikiamų medicininių paslaugų; Tarnyba pagal šį skundą pradėjo neplaninę asmens sveikatos priežiūros kontrolę; Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyrius 2015 m. rugsėjo 3 d. surašė Kontrolės ataskaitą, kurioje nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. spalio 26 d. Pacientei Klinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, nes Sutartyje nenurodyta galima ir dažnai pasitaikanti rando komplikacija, be to, gydytojas T. A. Pacientei teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas Londone, nors Lietuvos Respublikos išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija nesuteikia teisės teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų užsienio valstybėje.

Pažymėtina, kad Tarnybos direktorius 2015 m. rugsėjo 4 d. priėmė Įsakymą, kuriuo, vadovaudamasis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 punktu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Aprašo 29 punktu ir atsižvelgdamas į atliktą kokybės kontrolę pagal Pacientės atstovaujamos advokatės skundą dėl jai Klinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei Kontrolės ataskaitą, nustatė, kad: 1. 2013 m. kovo 19 d. – 2013 m. spalio 26 d. Pacientei Klinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus: 1.1. 2013 m. kovo 19 d. Pacientės Sutartyje pasirašytas sutikimas viršutinių ir apatinių vokų plastikai, riebalų atsiurbimui ir suleidimui veido srityje neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V-184 ,,Dėl sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo (toliau – ir Reikalavimų aprašas) 9.8.1 punkte nustatytų sutikimo dėl chirurginės operacijos, invazinės ir (ar) intervencinės procedūros atlikimo formos reikalavimų – nenurodyta galima ir dažnai pasitaikanti rando komplikacija, tuo pažeidžiant Reikalavimų aprašo 9.8.1 punkto nuostatą – sutikimo dėl chirurginės operacijos, invazinės ir (ar) intervencinės procedūros atlikimo formoje nurodomos žinomos ir dažnai pasitaikančios galimos ir svarbios paciento apsisprendimui dėl sutikimo davimo planuojamai chirurginei operacijai, invazinei ir (ar) intervencinei procedūrai, komplikacijos; 1.2. 2013 m. gegužės 25 d., 2013 m. birželio 22 d., 2013 m. rugsėjo 14 d., 2013 m. spalio 26 d. plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas T. A. Pacientei teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas Londone, nors Lietuvos Respublikos išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija nesuteikia teisės teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų užsienio valstybėje, o tik įstaigos licencijoje nurodytais adresais Lietuvos Respublikoje, tuo pažeidžiant Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156, 50.3 punkte nustatytą licencijos turėtojo pareigą – užsiimti licencijoje nurodyta veikla tik licencijoje nurodytais adresais, jei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kitaip; 2. dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų kontrolės priemonės ar sankcijos UAB ,,T. A. klinika“ netaikomos, nes praėję Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyti jų taikymo terminai.

Klinika, nesutikdama su Kontrolės ataskaita ir Įsakymu, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri skundžiamu sprendimu patenkino Klinikos skundą ir panaikino Įsakymą ir Kontrolės ataskaitą. Komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad kontrolės priemonės netaikytos dėl terminų nuobaudai skirti pasibaigimo, tačiau Įsakymo turinys dėl to nesikeičia, t. y. nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Komisija nurodė, kad pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą sprendimai dėl kontrolės priemonių / sankcijų taikymo gali būti ginčijami kaip administraciniai aktai, sukeliantys pasekmes sveikatos priežiūros įstaigai. Komisijos vertinimu, nors Įsakyme yra įtvirtintos konstatuojamojo pobūdžio išvados, o poveikio (kontrolės) priemonės netaikytos, tačiau skundžiami aktai gali būti naudojami kaip įrodymai nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo pagal Pacientės ieškinį. Komisija laikėsi pozicijos, kad teisės aktų pažeidimo fakto konstatavimas Įsakyme sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, vertinant jo veiklą kaip licencijuojamos įstaigos veiklą.

Tarnyba dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje laikėsi pozicijos, kad pagal Pacientės skundą atliktos kontrolės procedūros baigiamieji aktai – Kontrolės ataskaita ir Įsakymas, yra individualūs administraciniai aktai, kurie gali būti skundžiami teismui, kaip tai nustatyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, bei nurodė, jog Komisija pagrįstai Kontrolės ataskaitą laikė neatskiriama Įsakymo dalimi ir kartu vertino jos teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, sprendė, kad skundžiamas Komisijos sprendimas, kuriuo buvo patenkintas Klinikos skundas ir panaikintas Įsakymas bei Kontrolės ataskaita, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliko jį (skundžiamą Komisijos sprendimą) galioti, t. y. iš esmės pripažino, jog Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Akcentuotina, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vienintele aplinkybe, t. y. jog Klinikos skundas buvo išnagrinėtas be teisėto pagrindo, nes Kontrolės ataskaita ir Įsakymas, kurie nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, negali būti ginčo administraciniame teisme dalykas. Atsakovas kritikuoja Komisijos ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuo kurios, atsakovo teigimu, šiuo atveju buvo nepagrįstai nukrypta. Tiek Komisija skundžiamame sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tiek ir pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi priešingos pozicijos ir teigia, kad Kontrolės ataskaita ir Įsakymas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, todėl gali būti ginčo administraciniame teisme dalykas.

Nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentus bei tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl Kontrolės ataskaitos, kaip savarankiško ginčo dalyko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1241-146/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką) laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita yra kontrolės procedūros dokumentas, kuris nesukuria teisinių pasekmių nei asmens sveikatos priežiūros įstaigai, nei asmeniui (pacientui); asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita tam tikrais atvejais gali būti pagrindas sveikatos priežiūros įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijai priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo asmens sveikatos priežiūros įstaigai, t. y. gali būti pagrindas priimti administracinį aktą, kurį asmuo (pacientas) ir asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali apskųsti administraciniam teismui (ABTĮ 15 str.). Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo nagrinėjamu atveju nukrypti nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, sprendžia, kad Komisija nepagrįstai panaikino Kontrolės ataskaitą, o pirmosios instancijos teismas paliko šią skundžiamo Komisijos sprendimo dalį galioti, nes Kontrolės ataskaita nėra savarankiškas ginčo dalykas.

Dėl Įsakymo, kaip savarankiško administracinės bylos dalyko, teisėjų kolegija akcentuoja, kad turi būti vertinama, ar Įsakymas suteikia, ar panaikina (pakeičia) kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, savo jurisprudencijoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.).

Taigi į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-525-858/2015). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007).

Be to, teiginiai dėl atitinkamų faktų, aplinkybių, teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010).

Komisija, vertindama, kad Įsakymas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nurodė, jog jis gali būti naudojamas kaip įrodymas nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo pagal Pacientės ieškinį. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-828-261/2015) laikosi pozicijos, kad ne visi oficialūs rašytiniai įrodymai turi būti ginčijami teisme inicijuojant dėl to atskirą administracinį procesą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialiojo pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje ir ginčijamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2013). Atsižvelgusi į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Įsakymo, kaip įrodymo, pateikimas civilinėje byloje nepagrindžia aplinkybės, jog Įsakymas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir todėl gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją turi teisę: 1) įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus; 2) įstatymų nustatyta tvarka skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas; 3) reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija; 4) sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą; 5) turėti kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teises. Šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos taiko įstaigoms kontrolės priemones ir sankcijas, atsižvelgdamos į pažeidimo, kurio pagrindu taikoma kontrolės priemonė, turinį (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 2 d.). Šiame įstatyme nurodytų įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti per trisdešimt dienų skundžiami įstatymo nustatyta tvarka (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 3 d.). Sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo, išskyrus pagal nurodytą šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos; už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieni metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1241-146/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Tarnybos sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti skundžiami teismui. Tačiau, kaip jau minėta, šiuo atveju kontrolės priemonės ar sankcijos pareiškėjui nebuvo taikytos, nors teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai buvo konstatuoti. Teisės aktai tiesiogiai nenustato, kad Tarnybos aktas, kuriuo netaikomos kontrolės priemonės ar sankcijos, gali būti ginčo administraciniame teisme dalykas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas, darydami išvadą, kad Kontrolės ataskaita ir Įsakymas gali būti ginčo administraciniame teisme dalykas, nenurodė jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu ir dėl ko turėtų būti keičiama suformuota teismų praktika. Atsakovas ir pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose savo pozicijas dėl (ne)galimumo teisme ginčyti Kontrolės ataskaitą ir Įsakymą remiasi skirtinga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri, anot jų, patvirtina jų poziciją. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant, ar Įsakymas gali būti ginčo administraciniame teisme dalykas, turi būti remiamasi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklią Tarnybos aktų apskundimo (ne)galimumo praktiką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas, kuris priimtas remiantis atitinkama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ataskaita, ir tik ta apimtimi, kuria išreikšti viešojo administravimo institucijos valdingi patvarkymai (kontrolės priemonės ar sankcijos) (žr. 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1241-146/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės išnagrinėjo bylas apeliacine tvarka, kuriose sveikatos priežiūros įstaigos į teismą kreipėsi dėl Tarnybos įsakymų, kuriais jiems paskirti įspėjimai, panaikinimo (2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1287/2014; 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-811-502/2016; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1273-756/2015 nurodė, kad Tarnybos priimami dokumentai, t. y. valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu; minėti dokumentai yra laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, t. y. prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms; taigi tokios išvados ir sprendimai vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui. Apeliacinės instancijos teismas aptariamoje byloje paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria administracinė byla pagal sveikatos priežiūros įstaigos skundą buvo nutraukta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-366/2013 išaiškino, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas, ta apimtimi, kuria išreikšti viešojo administravimo institucijos valdingi patvarkymai, yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. jo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas administraciniame teisme, tačiau neigiamas gydytojų veiksmų įvertinimas teikiant medicinines paslaugas savaime nesukuria teisinių pasekmių sveikatos priežiūros įstaigai, o yra tik pagrindas priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo, kurios (kontrolės priemonės) toje byloje nagrinėtu atveju nebuvo taikytos dėl senaties termino suėjimo. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje byloje atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamo akto punktai, kuriuose konstatuoti pažeidimai, akivaizdžiai pažeidžia tiek sveikatos priežiūros įstaigos, tiek šiame akte nurodytų gydytojų teises, ir atsakovo konstatuotų pažeidimų, su kurių nustatymu pareiškėjas nesutiko, iš esmės nevertino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamą Įsakymą, daro išvadą, kad šis aktas yra konstatuojamojo pobūdžio, juo pareiškėjui nebuvo nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, t. y. nebuvo priimtas administracinis sprendimas. Todėl neigiamas gydytojo T. A. veiksmų vertinimas, tam tikrų pažeidimų konstatavimas pats savaime teisinių pasekmių sveikatos priežiūros įstaigai (Klinikai) nesukelia, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priežastys, dėl kurių kontrolės priemonės ar sankcijos nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos, nėra reikšmingos sprendžiant, kad Įsakymas nėra administracinio ginčo dalykas. Taigi pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad sankcija nebuvo skirta dėl nuobaudos skyrimo terminų pasibaigimo, nekeičia Įsakymo, kaip konstatuojamojo akto, pobūdžio, o, kaip minėta, tokio pobūdžio aktai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikomi aktais, dėl kurių galima pateikti skundą administraciniam teismui. Faktas, kad Įsakymas buvo surašytas administracinės procedūros dėl administracinės atsakomybės galimo taikymo metu, vadovaujantis Nuostatuose ir Apraše nustatyta tvarka, nekeičia situacijos teisinio vertinimo.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pagal Taisyklių 37.3 punktą Tarnyba turėtų teisę sustabdyti Klinikos licencijos galiojimą, jeigu nustatytų, kad įstaiga per einamuosius metus kartotinai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reguliuojančius licencijuojamą veiklą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis argumentas yra hipotetinis, be to, pareiškėjas nenurodo, jog Tarnyba būtų nustačiusi ar pradėjusi kontrolę dėl kitų pareiškėjo 2013 metais teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su pareiškėjo reputacija, taip pat nepatvirtina, kad egzistavo prielaidos kreiptis į Komisiją dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo. Tai, ar pareiškėjas dėl Įsakymu konstatuotų pažeidimų, ateityje keis savo paslaugų teikimo praktiką, nelaikytina Įsakymo teisinėmis pasekmėmis, dėl kurių ginčas dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo turėtų būti nagrinėjamas teisme.

Šioje byloje ginčijamame Įsakyme iš esmės yra tik konstatuota atsakovo nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas, teikdamas Pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pažeidė teisės aktų reikalavimus, tačiau jokie valdingi patvarkymai (kontrolės priemonės ar sankcijos) nebuvo taikyti. Įvertinus tai, kad Įsakymu nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis, t. y. jis pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, konstatuotina, jog šis aktas negali būti ABTĮ prasme skųstinu aktu. Šiuo atveju nėra administracinio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią Tarnybos konstatuojamojo pobūdžio aktai negali būti ginčo dalykas. Tokio nukrypimo nuo teismų praktikos taip pat neargumentavo nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde prašo pareiškėjo skundą atmesti dėl to, kad jis nenagrinėtinas teismų, tačiau skunde prašė panaikinti skundžiamą Komisijos sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjo paduodant skundą Komisijai inicijuotas ginčas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, t. y. pareiškėjo suformuluoti reikalavimai negali būti skundo dalyku, o tai reiškia, kad ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jei nustatomos ABTĮ 101 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo skundas atmestas, panaikinamas, taip pat panaikinamas Komisijos skundžiamas sprendimas ir byla nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 3R-432(AG-318/02-2015) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „T. A. klinika“ skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. B.) dėl sprendimų panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė