Civilinė byla Nr. 3K-3-341/2010

                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.13; 11.11; 14.4; 116.10.2 (S)           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. liepos 10 d.

Vilnius

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal ieškovo D. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo ir ieškovo D. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo ir atitinkamų išmokų priteisimo, taip pat papildomo teismo sprendimo priėmimo teisinės galimybės, kai teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendęs negrąžinti jo į darbą, neišsprendė visų neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių. 

Ieškovas prašė teismo: pripažinti atsakovo AB „Mažeikų nafta“ 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 2168 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ir darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, neteisėtais, grąžinti jį į darbą ir priteisti iš atsakovo 7380,65 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat 44 283,90 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad, dirbdamas AB „Mažeikių nafta“ Remonto–mechanikos cecho viršininko pavaduotoju, inicijavo staklių „SLIM 300“, kurias patarė įsigyti baro viršininkas,  pirkimą; vidinėje paraiškoje nurodė įmonės, gaminančios šias stakles, atstovą Lietuvoje – UAB „Proftorque“; iš Pirkimų skyriaus gavęs siūlomų apklausos dalyvių sąrašą, nerado jame UAB „Proftorque“, todėl pateikė šios įmonės rekvizitus pirkimus vykdžiusiam darbuotojui ir nurodyta įmonė buvo įtraukta į apklausos dalyvių sąrašą; pirkimus vykdžiusiam darbuotojui paprašius papildomos argumentacijos, kodėl reikalingos staklės „SLIM 300“, o ne kito pirkimų dalyvio UAB „Ekobana“ pasiūlytosios, ieškovas paprašė UAB „Proftorque“ atstovo, kad šis pateiktų informaciją dėl šių staklių, ir, gavęs jo išvadą, persiuntė pirkimus vykdžiusiam darbuotojui. 2008 m. rugsėjo 4 d. ieškovas buvo nušalintas nuo darbo, nors, jo teigimu, jis nebuvo atsakingas už viešuosius pirkimus, nebuvo supažindintas su AB „Mažeikių nafta“ galiojančiomis pirkimų organizavimo ir vykdymo taisyklėmis, todėl nežinojo pirkimų konkurso procedūrų, dėl kurių kaltinamas savavaliavimu. Ieškovas taip pat nurodė, kad nebuvo supažindintas nei su AB „Mažeikių nafta“ galiojančiu komercinių–technologinių paslapčių sąrašu, nei su kitu lokaliniu atsakovo dokumentu, kuriame būtų nurodyta, kad jo persiųsta informacija yra darbdavio komercinė paslaptis, todėl negali būti persiunčiama. Be to, ieškovo teigimu, atsakovas, neteisėtai atleisdamas jį iš darbo, pažeidė jo orumą, viešai pažemino ir sumenkino jo reputaciją, jis patyrė ir patiria didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pablogėjo fizinė sveikata, todėl atsakovas privalo sumokėti 44 283,90 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo AB „Mažeikių nafta“ pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, grąžino jį į AB „Mažeikių nafta“ Remonto–mechanikos cecho viršininko pavaduotojo pareigas, priteisė 7380,65 Lt vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad nei ieškovo darbo sutartyje, nei pareiginiuose nuostatuose nenustatyta, kokia informacija įmonėje laikoma komercine arba technologine paslaptimi, todėl supažindinimas su šiais dokumentais neįrodo ieškovo kaltės dėl komercinės paslapties atskleidimo; byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas buvo supažindintas su pirkimo taisyklėmis ar kitokiu lokaliniu norminiu dokumentu, nustatančiu, kokia in­for­ma­ci­ja yra laikoma atsakovo įmonės ko­mer­ci­ne ar­ba tech­no­lo­gi­ne pa­slap­timi; dokumente, kurį ieškovas gavo iš viešojo pirkimo vykdytojo ir kurio turinį atskleidė UAB „Proftorque“ atstovui, nebuvo žymos „konfidencialu“. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas iki pirkimo procedūros medžiagos atskleidimo UAB „Proftorque“ atstovui buvo supažindintas, kad ši medžiaga yra bendrovės komercinė arba technologinė paslaptis, todėl drausminė nuobauda už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, atitinkantį DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą, paskirta nepagrįstai, t. y. nesant vienos iš drausminės atsakomybės sąlygų – darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Teismas taip pat sprendė, kad kai byloje neįrodyta, jog ieškovas pažeidimo metu buvo supažindintas su pirkimo taisyklėmis, nėra pagrindo konstatuoti akivaizdaus šių taisyklių nustatytos pareigų vykdy­mo tvarkos nepaisymo, t. y. ieškovo savivaliavimo, dėl to drausminė nuobauda už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, atitinkantį DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, jam taikyta nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo, todėl grąžintinas į darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. neteisėto atleidimo iš darbo, patyrė neturtinės žalos ir, atsižvelgdamas į atleidimo iš darbo aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, įvertino ieškovo patirtą neturtinę žalą 3000 Lt.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. nutartimi pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovas grąžintas į darbą, nusprendė ieškovo negrąžinti į darbą bei priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2008 m. spalio 14 d., t. y. iki jo įsidarbinimo kitoje įmonėje, iš viso – 5001 Lt.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog kai nėra įrodymų, kad ieškovas buvo supažindintas su pirkimų taisyklėmis ir dokumentais, kurie laikytini konfidencialiais darbdavio duomenimis bei komercine paslaptimi, nėra jo kaltės dėl staklių duomenų persiuntimo pardavėjui, iš kurio vėliau buvo šios buvo nupirktos; nenustačius ieškovo kaltės, nebuvo pagrindo taikyti ir vertinti jo poelgį kaip vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad iš AB „Orlen Lietuva“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pažymos matyti, jog po ieškovo atleidimo iš darbo Remonto–mechanikos ceche įvykdyti struktūriniai bei darbo organizavimo pakeitimai ir ieškovo pareigybės neišliko. Be to, ieškovas nuo 2008 m. spalio 15 d. įsidarbino kitoje įmonėje, taigi nuo atleidimo iš darbo atsakovo bendrovėje iki įsidarbinimo kitoje ieškovas nedirbo nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. spalio 14 d., t. y. keturiolika darbo dienų. Ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 357,20 Lt, taigi dėl neteisėto atleidimo iš darbo jis neteko 5001 Lt darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl grąžinimo į darbą negalima įvykdyti, nes panaikinta ieškovo pareigybė, ieškovas dirba kitoje įmonėje, todėl jis į darbą negrąžintinas, tik priteistina 5001 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo neteisėto ieškovo atleidimo iš atsakovo bendrovės dienos iki jo įsidarbinimo kitoje įmonėje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia pirmosios instancijos teismo korekcija būtina dėl apeliacinėje instancijoje naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, tačiau dėl to nurodytas teismo sprendimas nėra neteisėtas, todėl paliekamas iš esmės nepakeistas. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atleidžiant ieškovą iš darbo be teisėto pagrindo, ieškovas patyrė neturtinės žalos, kurią teismas įvertino 3000 Lt.

 

III. Pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo esmė

 

Ieškovas, manydamas, kad apeliacinės instancijos teismas, parinkęs savo iniciatyva alternatyvų pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, išsprendė ne visus tokiu atveju būtinus išspręsti klausimus, 2010 m. kovo 1 d. pareiškimu prašė priimti papildomą sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo AB „Orlen Lietuva“ kolektyvinėje sutartyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovas nurodė, kad kai teismas taiko alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, jis pagal įstatymą privalo ex officio išspręsti išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs negrąžinti ieškovo į pirmesnį darbą, privalėjo priteisti jam atsakovo bendrovėje galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, nepaisant to, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu įsidarbino kitoje įmonėje, nes DK 297 straipsnio 4 dalyje nenustatyta jokių darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo išlygų.

           

IV. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl papildomo sprendimo esmė

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir grąžino pareiškimą jį padavusiam ieškovui.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal pateikto pareiškimo esmę ieškovas prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, tačiau teismo procesinio sprendimo esmė negali būti keičiama priimant papildomą sprendimą. CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) neišspęstas vienas iš ieškinio reikalavimų; 2) nenurodytas priteistos sumos dydis; 3) neišspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo pareiškime nenurodyta nė vieno iš įstatymo nustatytų pagrindų papildomam sprendimui priimti, todėl šį pareiškimą atsisakytina priimti. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu ieškovas mano, jog teismas neteisingai išsprendė apmokėjimo už priverstinės pravaikštos laiką klausimą, jis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka paduoti kasacinį skundą.

 

V. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria nuspręsta negrąžinti ieškovo į darbą, grąžinti jį į darbą ir priteisti vidutinį darbo dienos užmokestį (po 357,20 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl negrąžinimo į darbą. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nėra galimybės grąžinti ieškovą į darbą, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, taip pat pažeidė CPK 176 straipsnį. Išvadą, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą, teismas padarė remdamasis tik AB „ORLEN Lietuva“ 2009 m. rugsėjo 18 d. teismui pateikta pažyma, kurioje nurodyta, jog, vykdant bendrovės struktūrinius ir darbo organizavimo pakeitimus, naikinami remonto funkcijas atliekantys padaliniai, tarp jų ir Remonto–mechanikos cechas, kuriame dirbo ieškovas, bei juose esančios darbo vietos. Tai nėra pakankamas įrodymas išvadai, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą atsakovo įmonėje. Teismui nebuvo pateikta įmonės kompetentingo organo sprendimo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad restruktūrizavimas realiai vykdomas, taigi teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovo pareigybė neišliko. Be to, nesiaiškinta, ar neteisėtai atleistam ieškovui atsakovas negali pasiūlyti kito darbo, atitinkančio jo patirtį, išsilavinimą, dalykines, asmenines  savybes, taip pat buvusį atlygį. Ieškovui yra žinoma, kad, atsisakydamas su pagrindine veikla (naftos produktų gamyba) nesusijusios veikos, atsakovas įsteigė antrinę įmonę – UAB „Remonto mechanikos cechas“ ir bendrovės darbuotojams, dirbusiems ceche, kuriame dirbo ieškovas, buvo pasiūlyta pereiti dirbti į naujai įsteigtą įmonę, išsaugant darbo stažo tęstinumą, turėtas darbo ir užmokesčio sąlygas bei socialines garantijas. Taigi ir ieškovas turėjo gauti tokį pasiūlymą. Be to, pagal atsakovo bendrovėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 3.9 punktą darbuotojai, atleidžiami dėl struktūrinių ar darbo organizavimo pertvarkymų, turi pirmenybės teisę užimti bendrovėje esančias laisvas darbo vietas, o jeigu darbuotojas neatitinka konkrečiam darbui keliamų reikalavimų, tai jam bendrovė sudaro galimybę persikvalifikuoti. Ieškovas taip pat turi teisę į nurodytas socialines garantijas, tačiau apeliacinės instancijos teismas atėmė galimybę jomis pasinaudoti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, kad yra pagrindas DK 297 straipsnio 4 daliai taikyti, t. y. kad realiai nėra galimybės grąžinti ieškovą į darbą dėl neišlikusių jo pareigų.

            2. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių. Kai teismas pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, įstatymas įpareigoja teismą priteisti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo arba įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistiną sumą, remdamasis tuo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu įsidarbino kitoje įmonėje. DK 297 straipsnio 4 dalyje nenustatyta jokių išlygų dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo net ir tuo atveju, jei neteisėtai atleistas darbuotojas bylos proceso metu įsidarbina kitur. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas truko labai ilgai, ieškovas negalėjo visą šį laiką nedirbti ir negauti jokių pajamų, nes turi išlaikyti šeimą, du mažamečius vaikus, grąžinti būsto rekonstrukcijos ir vartojamąją paskolas bankui. Siekdamas užsitikrinti bent minimalų pragyvenimo šaltinį, ieškovas įsidarbino kitoje įmonėje, tačiau naujasis darbas nesuteikė jam tokių socialinių garantijų ir tokio atlygio, kokius jis turėjo dirbdamas darbą, iš kurio buvo neteisėtai atleistas. Nagrinėjamu atveju ieškovui turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki teismo sprendimo grąžinti jį į darbą įvykdymo dienos. Jeigu vis dėlto būtų nustatyta, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą, jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 8 d., iš viso – 118 590 Lt. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009).

            3. Dėl išeitinės išmokos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netaikė DK 297 straipsnio 4 dalies, kurioje imperatyviai nurodyta, kad kai darbuotojas negrąžinamas į darbą, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Teismas, nusprendęs negrąžinti neteisėtai atleisto darbuotojo į buvusį darbą, privalo priteisti jam išeitinę išmoką savo iniciatyva, net kai nėra pareikšto tokio reikalavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir negalėjo pareikšti tokio reikalavimo, nes nežinojo, kad apeliacinės instancijos teismas nuspręs taikyti alternatyvų grąžinimui į darbą pažeistų ieškovo teisių gynimo būdą. Be to, apeliacinės instancijos teismas ne tik nepriteisė ieškovui išeitinės išmokos, bet ir nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, todėl yra  absoliutus skundžiamos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-206/2009). Jeigu kasacinis teismas prieitų prie išvados, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą, jam turi būti priteista išeitinė išmoka. Ieškovas turi vienuolikos metų nepertraukiamą darbo stažą atsakovo įmonėje, todėl jam pagal atsakovo bendrovėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 3.12 punktą, kuriame nustatytos didesnės garantijos negu DK 140 straipsnio 1 dalyje, turi būti priteista dvylikos jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, t. y. 88 567,80 Lt.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Apeliacinės instancijos teismo atlikta pirmosios instancijos teismo korekcija atkūrė teisingumą ginčo šalių santykiuose, nes darbo santykiuose už teisės normų nesilaikymo teisinius padarinius vienodai atsako abi darbo santykio šalys. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, todėl jis įgijo teisę į papildomas išmokas, yra nepagrįsti. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą apie struktūrinius bendrovės pertvarkymus ne siekdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo, bet visiško jo panaikinimo. Ieškovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo grąžinti jį į darbą nesiekė grįžti į darbą atsakovo bendrovėje, jį tenkino darbas naujoje darbovietėje. Apeliacinės instancijos teismas ypač detaliai ištyrė ieškovo negrįžimo į darbą priežastis ir aplinkybes, nustatė laikotarpį, kiek ieškovas nedirbo dėl priverstinės pravaikštos. Šio teismo posėdyje ieškovas pripažino, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo jis nesikreipė į atsakovą dėl grąžinimo į pirmesnį darbą. Tai leidžia teigti, kad ieškovas pats nusprendė negrįžti į darbą atsakovo bendrovėje, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta apie alternatyvų ieškovo teisių gynimo būdą, todėl kasatoriaus argumentai dėl alternatyvaus jo teisių gynimo būdo teisinių padarinių yra nepagrįsti.

2. Kasatoriaus argumentai, kad jam priteistas vidutinis darbo užmokestis ne už visą priverstinės pravaikštos laiką, yra nepagrįsti. Atsakovui nutraukus darbo sutartį su ieškovu, šis po keturiolikos dienų įsidarbino kitoje įmonėje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo priverstinė pravaikšta realiai truko keturiolika dienų. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovui atlyginimą už priverstinės pravaikštos už šešis su puse mėnesio, pažeidė teisingumo principą, nes taip ieškovui, dirbusiam kitoje įmonėje visą darbo dieną ir gavusiam darbo užmokestį, ne atlyginta už darbą, bet permokėta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patikslino ieškovo priverstinės pravaikštos trukmę ir priteistiną sumą.

3. Kasaciniame skunde neteisinga nurodyta apie atsakovo įsteigtą antrinę įmonę – UAB „Remonto–mechanikos cechas“. Nurodytas projektas neįgyvendintas, nes pertvarkomų cechų darbuotojai atsisakė tęsti darbą įregistruotoje antrinėje įmonėje. Atsakovas šiuo metu perka remonto darbų paslaugas iš rangovų. Kasatorius teisingai nurodo apie atsakovo bendrovėje esančias socialines garantijas, kurios nustatytos sąžiningai dirbantiems skatinti. Teismų iš esmės pripažinta, kad ieškovas pažeidė savo darbo pareigas. Jam taikyta drausminė nuobauda pripažinta neteisėta tik dėl to, kad teismai laikė, jog ieškovas nebuvo supažindintas su tam tikrais lokaliniais teisės aktais.

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovo pareiškimą dėl papildomo sprendimo civilinėje byloje ir patenkinti šį pareiškimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 277 straipsnį. Pagal nurodytą teisės normą teismas turi išnagrinėti pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo teismo posėdyje ir arba priimti papildomą sprendimą, arba atmesti pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas apskritai atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl papildomo sprendimo, nors nenurodė, kad yra pareiškimo trūkumų, neskyrė termino jiems pašalinti. Teismo nurodyti motyvai, kad esą nėra nė vieno iš CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytų papildomo sprendimo priėmimo pagrindų, galėjo būti nebent pagrindas atmesti ieškovo pareiškimą, bet ne atsisakyti jį priimti.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš įstatymo įtvirtintų pagrindų papildomam sprendimui priimti. Jeigu darbuotojas ieškiniu prašo grąžinti į darbą, tačiau teismas nusprendžia į darbą negrąžinti, įstatymas įpareigoja teismą kartu išspręsti ir kitus klausimus, t. y. dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 297 straipsnio 4 dalis). Šiuos klausimus teismas privalo išspręsti savo iniciatyva, net kai nėra pareikšto tokio reikalavimo. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovas ir negalėjo pareikšti nurodytų reikalavimų, nes nežinojo, kad teismas taikys alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą.

3. Apeliacinis teismas visiškai netaikė DK 297 straipsnio 4 dalies, kurioje imperatyviai nurodyta, kad kai darbuotojas negrąžinamas į darbą, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, ir neteisėtai atsisakė išspręsti šį klausimą papildomu sprendimu.

4. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį ieškovui turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo. Įstatymo nenustatyta jokių išlygų dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas bylos nagrinėjimo metu įsidarbina kitoje įmonėje. Bylos nagrinėjimas truko ilgai, todėl ieškovas, siekdamas užtikrinti šeimos minimalias pajamas bylinėjimosi laikotarpiu, ėmėsi bet kokio kito darbo, tikėdamasis grįžti į ankstesnę darbovietę. Dėl to teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, turėjo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 8 d., iš viso – 118 590 Lt. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi priteisė tik dalį ieškovui priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, dėl likusios dalies turėjo priimti papildomą sprendimą.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovui nutraukus darbo sutartį su ieškovu, šis po keturiolikos dienų įsidarbino kitoje įmonėje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo priverstinė pravaikšta truko keturiolika dienų. Ieškovas, dirbdamas kitoje įmonėje, 2008 m. spalio 27 d. pradėjo teisminį ginčą dėl jo atleidimo iš darbo atsakovo įmonėje teisėtumo; atsakovas 2008 m. lapkričio 7 d. pateikė teismui visus su ieškovo atleidimu už šiurkštų pareigų pažeidimą susijusius dokumentus. Pirmosios instancijos teisme byla nebuvo išnagrinėta per CPK 413 straipsnyje nustatytus terminus dėl ieškovo teikiamų papildomų formalių reikalavimų. Teisės normomis pagrįsta šalių ginčo nagrinėjimo trukmė turėjo būti ne ilgesnė kaip du mėnesiai, tačiau dėl užtrukusio teismo proceso ieškovui pirmosios instancijos teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – šešis su puse mėnesio. Tai pažeidžia materialiosios teisės normas, teisingumo, protingumo, logikos principus, darbdavio turtines teises. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais principais, ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą.

2. Ieškovui buvo žinoma apie atsakovo bendrovėje vykdomus struktūrinius pertvarkymus, tačiau jis neprašė taikyti alternatyvaus jo teisių gynimo būdo, be to, nesikreipė į atsakovą ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl grąžinimo į darbą įvykdymo. Dėl to ieškovo aiškinimas, kad jis turi būti laikomas atleistas iš darbo apeliacinės instancijos teismo nutartimi, yra nepagrįstas.

3. Ieškovas, reikalaudamas priteisti jam dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nepagrįstai remiasi Kolektyvinės sutarties 3.12 punktu. Jame, be kita ko, nustatyta, kad darbuotojams, kurie atsisako siūlomo darbo ar nutraukia darbo santykius savo noru, išeitinė išmoka nemokama. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta ne dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų; ieškovas pats nusprendė negrįžti į darbą, todėl jo reikalavimas priteisti didesnę, negu nustatyta DK, išmoką yra nepagrįstas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu 

 

Šalių ginčą dėl ieškovo (kasatoriaus) atleidimo iš darbo atsakovo įmonėje teisėtumo sprendę pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovas neteisėtai atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tačiau pažeistas ieškovo darbo teises teismai gynė taikydami skirtingus pažeistų teisių gynimo būdus. Pirmosios instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytą būdą, t. y. grąžino jį į darbą ir priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl atsakovo įmonėje atliktų struktūrinių ir darbo organizavimo pakeitimų nėra galimybės grąžinti ieškovo į pirmesnį darbą, nes jo pareigų neliko, todėl negrąžino į darbą ir priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo iki ieškovo įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos, taigi iš esmės taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, nors nutartyje tokio sprendimo teisiškai nekvalifikavo ir nenurodė taikomos darbo teisės normos.     

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nėra galimybės grąžinti ieškovą į darbą, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, taip pat pažeidė CPK 176 straipsnį.   

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo ne kartą nurodyta, kad, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 daliai taikyti, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2010 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010; kt.). Kasacinio teismo, be kita ko, nurodyta ir tai, kad DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007). Be to, kasacinio teismo pabrėžta, kad teismai, parinkdami taikyti vieną iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog teismas, spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimo ar neegzistavimo, neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų nurodytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika), tačiau įgaliotas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010).

 Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju išvadą, jog nėra galimybės grąžinti ieškovo į darbą, apeliacinės instancijos teismas padarė pažeisdamas pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, neištyręs ir nenustatęs tokiai išvadai reikšmingų konkrečių aplinkybių, remdamasis tik atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ 2009 m. rugsėjo 18 d. teismui pateiktoje pažymoje nurodyta bendro pobūdžio informacija, kad, vykdant bendrovės struktūrinius ir darbo organizavimo pakeitimus, naikinami remonto funkcijas atliekantys padaliniai, tarp jų ir Remonto–mechanikos cechas, kuriame dirbo ieškovas, bei juose esančios darbo vietos. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad, spręsdamas, yra galimybė grąžinti ieškovą į darbą ar ne, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti ir atsakovo bendrovėje galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatas, kuriose nustatytos tam tikros garantijos darbuotojams struktūrinių ar darbo organizavimo pertvarkymų bendrovėje atveju. Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal Kolektyvinės sutarties 3.9 punktą darbuotojai, atleidžiami dėl struktūrinių ar darbo organizavimo pertvarkymų, turi pirmenybės teisę užimti bendrovėje esančias laisvas darbo vietas, o jeigu darbuotojas neatitinka konkrečiam darbui keliamų reikalavimų, tai jam bendrovė sudaro galimybę persikvalifikuoti. Byloje nėra pridėtos Kolektyvinės sutarties, jos nuostatos, reikšmingos sprendžiant dėl pažeistų ieškovo darbo teisių gynimo būdo, apeliacinės instancijos teismo visiškai nevertintos.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl galimybės grąžinti ieškovą į darbą nebuvimo padaryta pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis), be to, iš esmės nemotyvuota (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Nurodyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti šio teismo nutarties dalį dėl neteisėto atleidimo pažeistų ieškovo teisių gynimo būdo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojui priteistinų išmokų

 

Kasaciniame skunde teigiama kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir dėl to, jog, nusprendęs negrąžinti ieškovo į darbą, nepriteisė jam įstatymo nustatytos išeitinės išmokos, o vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką priteisė ne iki teismo sprendimo įsigaliojimo, kaip nustatyta įstatymo, bet iki ieškovo įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (ieškovo) atleidimas iš darbo neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą ir, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintų darbuotojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų (nustatytajam DK 297 straipsnio 3 dalyje ir taikytam pirmosios instancijos teismo) dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisė ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo iki jo įsidarbinimo kitoje darbovietėje dienos, remdamasis tuo, kad ieškovas nedirbo, taigi ir negavo darbo užmokesčio, keturiolika darbo dienų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo,  išaiškinta, kad šiose teisės normose nurodytų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Siekimas sumažinti aptariamas išmokas ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Darbuotojui tai galėtų reikšti ne ką kita, kaip materialinės sankcijos taikymą. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovas atleistas iš darbo neteisėtai, taikydamas DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, esmingai šias pažeidė, nes nepriteisė ieškovui išeitinės išmokos ir neteisėtai sutrumpino laikotarpį, už kurį priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Nagrinėjamos bylos aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodyta, jog ieškovas turi vienuolikos metų nepertraukiamą darbo stažą atsakovo įmonėje, todėl jam pagal atsakovo bendrovėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 3.12 punktą, kuriame nustatytos didesnės garantijos negu DK 140 straipsnio 1 dalyje, priklausytų dvylikos jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

Dėl apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties konstatuotina ir tai, kad teisiškai ydingai suformuluota šios nutarties rezoliucinė dalis, nurodant, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės lieka nepakeistas, tačiau kartu nurodant, kad ieškovas negrąžinamas į darbą ir jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas negrąžinti ieškovo į darbą, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas buvo grąžintas į darbą, priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, formuluodamas apskųstos nutarties rezoliucinę dalį, turėjo atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neteisėtai atleisto iš darbo ieškovo teisių gynimo būdo.

 

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo ir netyrė bylos aplinkybių, reikšmingų dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistų ieškovo teisių gynimo būdui parinkti, ir grąžindama nurodytą bylos dalį nagrinėti iš naujo, nurodo, jog jeigu išsiaiškinus bylos aplinkybes vis dėlto būtų nustatyta, kad nėra galimybės grąžinti ieškovą į darbą, apeliacinės instancijos teismas turi taikyti DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas pagal kasacinio teismo pateiktus šios teisės normos išaiškinimus.

 

Dėl galimybės priteisti DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas išmokas, kurios nebuvo priteistos teismo sprendimu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, priimant papildomą teismo sprendimą

 

Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ieškovas kreipėsi į šią nutartį priėmusį teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, prašydamas priteisti pagal DK 297 straipsnio 4 dalį jam priklausančias išmokas, tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkino šio prašymo, nurodęs, jog nėra nė vieno iš CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų papildomam sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis). Ne visų byloje pareikštų reikalavimų klausimo išsprendimas taip pat yra ir CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl gali būti apeliacinio ir kasacinio apskundimo pagrindas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (CPK 7 straipsnis), tais atvejais, kai yra teisinė galimybė ištaisyti aptariamus teismo sprendimo trūkumus per papildomo sprendimo institutą, tai turėtų būti daroma priimant papildomą sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Šios taisyklės išimtys taikomos tik specifinių rūšių sprendimams (sprendimui už akių ir preliminariam sprendimui), taip pat tam tikrais ypatingosios teisenos bylose nurodytais atvejais (CPK 461, 469, 474, 479 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria atsisakyta priimti papildomą sprendimą dėl ieškovo (darbuotojo) prašymo priteisti jam dėl neteisėto atleidimo iš darbo atitinkamas išmokas, teisingai nurodyta, kad CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo teiginiu, kad pagal ieškovo pateiktą prašymą nebuvo nė vieno iš įstatymo nustatytų pagrindų papildomam sprendimui priimti.                   

Teisėjų kolegijos jau nurodyta, kad priteisti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatyto dydžio išmokas už šiose normose nustatytą laikotarpį teismas įpareigotas įstatymo visais atvejais, kai konstatuoja, jog darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai, ir  spręsti šiuos klausimus teismas privalo nepaisant to, yra pareikštas toks darbuotojo prašymas ar ne (CPK 418 straipsnis). Dėl to kai teismas, priimdamas sprendimą (nutartį), neišsprendžia nurodytų išmokų priteisimo klausimo, šis klausimas gali būti išsprendžiamas priimant papildomą sprendimą teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendęs taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, nepriteisė ieškovui iš atsakovo išeitinės išmokos. Taigi teismas neišsprendė klausimo, kurį jis privalėjo išspręsti pagal įstatymą (DK 297 straipsnio 4 dalis; CPK 418 straipsnis). Šis teismo nutarties trūkumas galėjo būti ištaisytas ieškovo prašymu priimant papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti papildomą sprendimą dėl reikalavimo priteisti išeitinę išmoką, neteisingai aiškino ir taikė CPK 277 straipsnio nuostatas, nesivadovavo pirmiau nurodytais civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (CPK 7 straipsnis). 

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, teismas, priimdamas papildomą sprendimą, negali keisti jau priimto sprendimo turinio, t. y. papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti; tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine, kasacine tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pateikdamas pareiškimą priimti papildomą sprendimą, prašė, kad apeliacinės instancijos teismas priteistų jam ne tik išeitinę išmoką, kuri liko nepriteista, bet ir vidutinį darbo užmokestį už tą laikotarpį, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ieškovui, įsidarbinusiam kitoje įmonėje ir gavusiam ten atlyginimą, darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iš ankstesnio darbdavio nepriklauso. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nurodytus motyvus, dėl kurių jis priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik už keturiolika darbo dienų, taip pat motyvus, nurodytus nutartyje dėl atsisakymo priimti papildomą sprendimą, darytina išvada, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už tokį laikotarpį ieškovui buvo priteistas dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau ne dėl to, jog „pamiršo“ išspręsti šį klausimą. Tokiu atveju ieškovo prašymas priimti papildomą sprendimą, dėl vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį, už kurį apeliacinės instancijos teismas nusprendė jo nepriteisti, iš esmės reiškė prašymą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to, kad papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas tais atvejais, kai tai reikštų jau priimto teismo  sprendimo turinio keitimą, aptariamas ieškovo reikalavimas priteisti papildomai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo jo įsidarbinimo kitoje įmonėje iki teismo sprendimo pripažinti jo atleidimą iš darbo ankstesnėje darbovietėje neteisėtu įsigaliojimo dienos, negalėjo būti išspręstas papildomo sprendimo institutu. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti papildomą sprendimą dėl šio ieškovo reikalavimo, nepažeidė papildomo sprendimo institutą reglamentuojančių teisės normų ir teisingai nurodė, jog ieškovas, manydamas, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimo klausimas išspręstas neteisingai, gali skųsti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka.  

Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl vieno ieškovo reikalavimo, t. y. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos išeitinės išmokos priteisimo, galėjo būti išspręsta apeliacinės instancijos teismui priimant papildomą sprendimą, tuo tarpu kitas reikalavimas, t. y. dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovo įsidarbinimo kitoje įmonėje iki teismo sprendimo pripažinti jo atleidimą iš darbo ankstesnėje darbovietėje neteisėtu įsigaliojimo dienos, galėjo būti pareikštas tik pateikiant kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priteisti darbo užmokestį už nurodytą laikotarpį. Atsižvelgiant į civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo principus, tokiu kaip aptariamas atveju ieškovas, manydamas esant pažeistas jo teises, galėjo šias ginti iš karto siekdamas inicijuoti kasacinį procesą, t. y. paduodamas kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties.

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pažeistų ieškovo darbo teisių gynimo būdą, esmingai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus, CPK 331 straipsnio 4 dalį, nenustatė ir neištyrė darbuotojo teisių gynimo būdui parinkti reikšmingų šios konkrečios bylos aplinkybių, ir grąžindama dėl to nurodytą bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, atsižvelgiant į kasacinio teismo pateiktus DK 297 straipsnio 3, 4 dalių išaiškinimus, konstatuoja ir tai, kad nelieka teisinio pagrindo spręsti prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo ieškovo pareikštus prašymus. Nagrinėjamu atveju, kai ieškovas vis dėlto siekia būti grąžintas į darbą, prašymas papildomo sprendimo dėl apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta negrąžinti jo į darbą, yra perteklinis.

 

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl ieškovo pareiškimo priimti papildomą sprendimą rezoliucinė dalis suformuluota teisiškai ydingai. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir grąžino pareiškimą jį padavusiam ieškovui. Toks procesinis sprendimas gali būti priimtas sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą. Nagrinėjamu atveju ieškovo pareiškimas dėl papildomo sprendimo buvo teismo priimtas ir išnagrinėtas iš esmės. Pagal aptariamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus, rezoliucinėje dalyje ieškovo pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo turėjo būti atmestas.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija panaikina nurodytą apeliacinės instancijos nutartį ir pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmeta.

 

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. liepos 10 d. pažymas kasacinis teismas turėjo iš viso 77,40 Lt (42,50 Lt + 34,90 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).  Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo. 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutarties dalį dėl neteisėto atleidimo pažeistų ieškovo teisių gynimo būdo parinkimo ir atitinkamų išmokų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2010 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti. Priimti naują procesinį sprendimą – ieškovo D. J. pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                          Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                      Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                      Sigitas Gurevičius