Civilinė byla Nr. e3K-3-339-684/2021

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11678-2020-6

   Procesinio sprendimo kategorijos:  

   2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2

   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. (G. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 1687,85 Eur turtinei žalai, 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamojoje byloje buvo neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-197/2017 prokuroro apeliacinis skundas dėl ieškovo išteisinimo buvo atmestas. Teismai baudžiamojoje byloje konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, jog ieškovas dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, kuriomis jis buvo įtariamas ir kaltinamas.

4.       Ieškovas nurodė, kad jis ilgą laiką nepagrįstai buvo įtariamasis, vėliau – kaltinamasis baudžiamojoje byloje, jam ilgą laiką buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, vėliau kitos kardomosios priemonės, kitaip varžomos jo teisės ir laisvės, nors jau ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti aišku, kad nebuvo pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.

5.       Ieškovui nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2013 m. kovo 15 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, vėliau iki nuosprendžio paskelbimo buvo taikytos švelnesnės kardomosios priemonės. Suėmimo sąlygos Lukiškių kalėjime buvo itin blogos, buvo apribotas ieškovo bendravimas su šeima. Ieškovas buvo prašęs teismo, kad laikas, kurį jis buvo suimtas, būtų subendrintas su dabar jam paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau teismai subendrinti bausmes atsisakė ir nurodė, kad ieškovas turi teisę kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6.       Lietuvos kriminalinės policijos biuras nurodė, kad 2009 m. gegužės 11 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 249 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnio 1 dalyje; buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrityje veikia ginkluotas nusikalstamas susivienijimas, kurio nariai platina narkotines ir psichotropines medžiagas Vilniaus mieste ir rajone. Ieškovas buvo sulaikytas 2010 m. birželio 23 d., praėjus daugiau nei metams nuo pradėto ikiteisminio tyrimo pradžios ir surinkus pakankamai duomenų, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamas veikas. Prokuroras ieškovo kaltę dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo grindė įtariamųjų, liudytojų parodymais. Buvo daromi parodymai atpažinti asmenį pagal nuotraukas, jų metu atpažįstantieji asmenys atpažino ieškovą, davė apie jį davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Byloje buvo atliekama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, tikrinami pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Ikiteisminio tyrimo metu, iki ieškovo sulaikymo, buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

7.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, nes buvo nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog ieškovas galėjo padaryti nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas ieškovo ryšys su kitais nuteistaisiais, taip pat nustatyta, kad ieškovas lankėsi vietose, kuriose būdavo kiti nuteistieji, ir su jais bendravo. Išteisinamuoju nuosprendžiu nėra savaime preziumuojama, kad baudžiamosios bylos iškėlimas buvo neteisėtas. Civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu. Neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Ieškovas išteisintas būtent dėl kitokio įrodymų vertinimo, o ne dėl teismo padarytų pažeidimų.

8.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teigimu, ieškovas nenurodė konkrečių neteisėtų prokuroro veiksmų, iš kurių kildina savo reikalavimą, apsiriboja bendro pobūdžio, abstrakčiu vykusio baudžiamojo proceso vertinimu, teigdamas jį buvus neteisėtą, analizuoja atskirus bylos įrodymus bei pateikia jų vertinimus. Atsižvelgiant į visas baudžiamojo proceso metu nustatytas aplinkybes, ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nustačius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 249 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, 266 straipsnio 1 dalyje, požymius. Buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrityje veikia ginkluotas nusikalstamas susivienijimas, kurio nariai platina narkotines ir psichotropines medžiagas Vilniaus mieste ir rajone. Prokuroras ieškovo kaltę dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo grindė įtariamųjų, liudytojų parodymais, buvo duodami parodymai atpažinti asmenį pagal nuotraukas, jų metu atpažįstantieji asmenys atpažino ieškovą, davė apie jį parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat buvo atliekama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė. Todėl negalima konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir nebuvo pagrindo baudžiamąją bylą prieš ieškovą perduoti į teismą.

11.       Ieškovas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikytas 2010 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. kovo 15 d. suėmimo terminai buvo pratęsiami. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas – panaikinta ir paskirta kita kardomoji priemonė – užstatas. Dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių dėl suėmimo pratęsimo buvo pateikti skundai, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis visi ieškovo skundai buvo atmesti.

12.       Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, spręsdamas klausimą dėl kaltinamajam G. Š. kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, baudžiamojoje byloje Nr. 1S-7/2013 nurodė, kad byloje buvo duomenų apie tai, jog ieškovas, būdamas suimtas, pažeisdamas nustatytą tvarką, naudojosi kompiuteriu su paslėptu interneto ryšiu ir galimai per tarpininkus palaikė ryšius su galimais nusikalstamų veikų bendrininkais, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog, neužtikrinus visiškos ieškovo izoliacijos, jis tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodamas ryšio priemonėmis galėjo bandyti paveikti ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus ir įtariamuosius, kurie davė parodymus apie nusikalstamo susivienijimo veiklą, taip pat galėjo bandyti sunaikinti arba paslėpti daiktus, turėjusius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti teisme. Dėl to teismas nusprendė, kad Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. gruodžio 17 nutartimi G. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsdamas dar trims mėnesiams, pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą suėmimo skyrimo ir termino pratęsimo pagrindą.

13.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis, kuria ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas – buvo panaikinta ir paskirta kita kardomoji priemonė – užstatas, baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 patvirtina, kad kai tik byloje buvo apklausti visi liudytojai, nukentėjusieji bei kaltinamieji, teismas iš karto pakeitė ieškovui taikytą suėmimą į užstatą. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovui ilgą laiką buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė, tačiau ji buvo taikoma atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo kaltinamas dalyvavęs šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, narių veiksmai buvo gerai organizuoti ir koordinuojami, buvo rengiami slapti susitikimai ir jų metu aptariami narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo klausimai, byloje įtarimai buvo pareikšti 33 asmenims, daugelį asmenų (tarp jų ir ieškovą) tarpusavyje siejo giminystės, svainystės ir artimos draugystės ryšiai. Ieškovui buvo inkriminuojamas organizatoriaus ir vadovo vaidmuo. Buvo nustatyta, kad jis, net būdamas suimtas, galimai palaikė ryšius su kitais galimais bendrininkais. Griežčiausia priemonė buvo taikoma iki to laiko, kol atsirado pagrindas ją pakeisti.

14.       Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad baudžiamasis procesas byloje truko ilgai, apie 7 metus, tačiau tai įvyko dėl objektyvių priežasčių. Baudžiamojoje byloje buvo 32 kaltinamieji. Baudžiamoji byla yra labai didelės apimties, ją sudaro 144 tomai. Teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo proceso eiga bei su baudžiamuoju procesu abiejų instancijų teismuose, pripažino, jog procesas nebuvo vilkinamas. Pažymėtina, kad net pats ieškovas tokio pagrindo dėl vilkinimo nenurodė. Teismas, išanalizavęs visus į bylą pateiktus įrodymus, išsamiai susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais, esančiais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, įvertinęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų ar teisėjų veiksmuose dėl baudžiamojo proceso ieškovo atžvilgiu nėra neteisėto neveikimo, taip pat teismas nenustatė, kad nurodyti asmenys neveikė atidžiai ir rūpestingai.

15.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (organizavo šaunamaisiais ginklais nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo šio susivienijimo veikloje) tuo pagrindu, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, besąlygiškai patvirtinusių ieškovo kaltę, taip pat ieškovas buvo išteisintas tuo pagrindu, kad buvo neįrodyta ieškovą dalyvavus padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tokią išvadą Vilniaus apygardos teismas padarė vadovaudamasis nekaltumo prezumpcija, kad visos abejonės kaltinamojo kaltumu turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai.

16.       Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad prokuroras ieškovo kaltę dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo grindė liudytojų parodymais. Keletas liudytojų proceso metu mirė, o kitų teismo posėdyje dalyvavusių liudytojų parodymų neužteko, kad teismas padarytų besąlygišką išvadą apie ieškovo kaltę. Nors baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta ieškovo telefoninių pokalbių, užrašų, iš kurių būtų galima spręsti apie narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, platintojų instruktavimą, fizinius susidorojimus su skolininkais, tačiau liudytojų parodymai patvirtino, kad platinant narkotines (psichotropines) medžiagas buvo laikomasi atsargumo: stebima aplinka, įtartini automobiliai, mobiliojo ryšio telefonai, kurių skirtingi žmonės turėjo po keletą ir kuriuos bei SIM korteles dažnai keisdavo. Dėl to ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai neturėjo teisės neperduoti baudžiamosios bylos prieš ieškovą į teismą, o teismas neturėjo teisės baudžiamosios bylos, jos neišnagrinėjęs, nutraukti.

17.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, nenustatė, kad jie pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pripažino, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

18.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą. Baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti iš viso 32 kaltinamiesiems ir didžioji dauguma jų buvo nuteisti pagal jiems pareikštus kaltinimus. Aplinkybės, kad ieškovas su dauguma jų buvo pažįstamas ar lankėsi tose pačiose vietose, kuriose buvo vykdomos nusikalstamos veikos, nebuvo paneigtos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmus.

20.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad baudžiamasis procesas truko ilgai, tačiau pažymėjo, jog pats ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą truko tik kiek ilgiau nei vienerius metus, o ilgą proceso trukmę lėmė baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme (2 metai 10 mėnesių) ir apeliacinės instancijos teisme (2 metai 11 mėnesių). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti iš viso 32 kaltinamiesiems, buvo tiriama nusikalstamo susivienijimo veika, turėjo būti vertinami šio susivienijimo narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu, byloje pateikti įrodomieji duomenys buvo itin didelės apimties (baudžiamąją bylą sudarė 144 tomai). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog baudžiamasis procesas prieš ieškovą būtų trukęs pernelyg ilgai dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų ar dėl to, kad teismai būtų nepagrįstai atidėję teismo posėdžius. Pažymėtina, kad ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde tokių aplinkybių taip pat nenurodė.

21.       Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartyje nustatyta aplinkybe, jog baudžiamojoje byloje buvo duomenų apie tai, kad ieškovas, būdamas suimtas, pažeisdamas nustatytą tvarką, naudojosi kompiuteriu su paslėptu interneto ryšiu ir galimai palaikė ryšius su galimais nusikalstamos veikos bendrininkais, todėl, neužtikrinus ieškovo visiškos izoliacijos, jis galėjo bandyti paveikti ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus ir įtariamuosius, kurie davė parodymus apie nusikalstamo susivienijimo veiklą, taip pat galėjo bandyti sunaikinti arba paslėpti daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti teisme, nusprendė, kad ieškovui teisėtai buvo taikytas suėmimas. Ieškovas nenurodė jokių argumentų, galinčių paneigti abiejų instancijų teismų nustatytą jo bandymą trukdyti ikiteisminiam tyrimui, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta tikslingai, o ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie jam skirto suėmimo termino tęsimo iki tol, kol byloje buvo apklausti visi liudytojai, nukentėjusieji ir kaltinamieji. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai   

22.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 9 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, nepagrįstai nusprendė, jog buvo pagrindas baudžiamąją bylą prieš ieškovą perduoti į teismą bei taikyti jam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Nesant jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, prokuroras, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo prieš ieškovą nutraukimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, BPK 212 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams neįvertinus to fakto bei nustačius, kad baudžiamoji byla prieš ieškovą buvo perduota teismui pagrįstai, taip pat kad jam pagrįstai ilgą laiką buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, ieškovui buvo perkelta pareiga civiliniame procese įrodinėti, kurie baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prieš ieškovą atlikti proceso veiksmai buvo neteisėti, netikslingi. Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumo civilinio proceso tvarka. Dėl to tokios teismų išvados šiurkščiai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės bei konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus.

22.2.                      Šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje buvo duomenų apie tai, jog ieškovas, būdamas suimtas, pažeisdamas nustatytą tvarką, naudojosi kompiuteriu su paslėptu interneto ryšiu ir galimai palaikė ryšius su galimais nusikalstamos veikos bendrininkais, todėl, neužtikrinus ieškovo visiškos izoliacijos, jis tiesiogiai ar pasinaudodamas ryšio priemonėmis galėjo bandyti paveikti ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus ir įtariamuosius, taip pat galėjo bandyti sunaikinti arba paslėpti daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti teisme. Ieškovo teigimu, ši nutartis nesudaro teisėto pagrindo atimti iš asmens laisvę, jeigu nėra pakankamai duomenų dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos. Be to, ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikoma 2 metus ir 9 mėnesius. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįvertino, ar griežčiausia kardomoji priemonė buvo pagrįstai taikoma nuo jos pradžios iki pabaigos. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

22.3.                      Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad baudžiamasis procesas prieš ieškovą truko labai ilgai (beveik 7 metus). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo ar suėmimo, neteisėto sulaikymo ar kitų procesinių prievartos priemonių taikymo, atlygina valstybė visiškai (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019; 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). Iki suėmimo ieškovas užsiėmė verslu, buvo bendrovės direktorius, gaudavo darbo užmokestį. Dėl suėmimo jis neteko 1687,85 Eur pajamų. Ieškovas taip pat patyrė 120 000 Eur neturtinę žalą. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, neįvertino, kad ieškovui labai ilgą laiką, 2 metus ir beveik 9 mėnesius, nepagrįstai buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Po to jo laisvė ir toliau buvo ribojama, nesvarbu, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Ieškovas prarado galimybę gyventi taip, kaip nori, užsiimti norima veikla, bendrauti su artimaisiais.

22.4.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. sprendimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 3021 straipsnis (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. 142-7257 redakcija) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad, teismui nusprendus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties, asmeniui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šis sprendimas suteikia teisę ieškovui į ne tik po išteisinimo išleistų lėšų atlyginimą, bet ir atlygį už neteisėtą prieš tai buvusių teisių suvaržymą.

23.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos kriminalinės policijos biuro, prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1.                      Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Taigi ieškovas privalėjo įvykdyti CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą buvo pradėtas neteisėtai, taip pat nebuvo nustatyta BPK pažeidimų. Tai, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ar nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.

23.2.                      Ieškovas buvo sulaikytas praėjus daugiau nei metams nuo pradėto ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. surinkus pakankamai duomenų, kad asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Ieškovui pareikštas įtarimas buvo grįstas liudytojų, kuriems netaikytas anonimiškumas, parodymais, kitų bylos įtariamųjų parodymais, asmenų parodymo atpažinti protokolais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis, pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra būtina nenuginčijamai nustatyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, – galutinį sprendimą dėl asmens kaltės priima teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, asmenų paaiškinimus ir bylos aplinkybes.

23.3.                      Ieškovas buvo sulaikytas daugiau nei po metų nuo pradėto ikiteisminio tyrimo pradžios, kai jau buvo surinkta pakankamai duomenų, kad asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 buvo 32 kaltinamieji asmenys; byla buvo labai sudėtinga ir labai didelės apimties (144 tomai, iš jų 80 tomų surinkta ikiteisminio tyrimo metu), buvo tiriama nusikalstamo susivienijimo veika, todėl turėjo būti vertinami šio susivienijimo narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad procesas buvo vilkinamas ar kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų veiksmuose dėl baudžiamojo proceso prieš ieškovą buvo neteisėto neveikimo. Teismai taip pat nenustatė aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo metu nebūtų buvę atlikti procesiniai veiksmai ar abiejų instancijų teismai nagrinėjant baudžiamąją bylą būtų nepagrįstai atidėję teismo posėdžius. Be to, ieškovas visokeriopai siekė išvengti sulaikymo ir slapstėsi. Siekiant sulaikyti besislapstantį ieškovą, 2010 m. kovo 15 d. buvo paskelbtas konkretus patikrinimas Šengeno nacionalinėje sistemoje. Dėl to teismo vertinimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (tęsimo) iš esmės lėmė ieškovui pareikšti įtarimai ir jų sunkumas, galimos paskirti laisvės atėmimo bausmės griežtumas, faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (liudytojų, įtariamųjų parodymai, procesinių prievartos priemonių taikymo metu surinkta medžiaga, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, raštas dėl nusikalstamo susivienijimo, kt. bylos medžiaga). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovui skiriant kardomąją priemonę buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų.

23.4.                      Šią bylą nagrinėję teismai nustatė ir įvertino, kad dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių dėl suėmimo ir pratęsimo buvo teikiami skundai Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau visi skundai buvo atmesti. Be to, ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į kitas kardomąsias priemones – į užstatą ir namų areštą – iš karto, kai byloje buvo apklausti visi liudytojai, nukentėjusieji bei kaltinamieji, t. y. kardomoji priemonė – suėmimas ieškovui nebuvo taikoma ilgiau, nei tai buvo būtina.

23.5.                      Ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos ir jos dydžio, jo pareiškimai paremti tik subjektyviu aplinkybių vertinimu, tačiau neturtinė žala, kaip ir turtinė, privalo būti pagrįsta, ieškovas turi įrodyti, kad tokia žala tikrai buvo padaryta, ir argumentuoti, kodėl ją vertina būtent tokia pinigine išraiška.

24.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

24.1.                      Prokuroras baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą prieš ieškovą pradėjo pagrįstai, nes įtarimus ir kaltinamąjį aktą grindė liudytojų parodymais apie ieškovo dalyvavimą nusikalstamose veikose, asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas protokolais, kuriuose buvo užfiksuota, jog liudytojai atpažino ieškovą kaip asmenį, apie kurį jie davė parodymus, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes vertino ir dėl jų nutartyje pasisakė.

24.2.                      Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas truko ilgai, tačiau ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą truko kiek ilgiau nei vienerius metus, o ilgą proceso trukmę lėmė baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose. Byloje pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti iš viso 32 kaltinamiesiems, buvo tiriama nusikalstamo susivienijimo veika, turėjo būti tiriami ir vertinami šio susivienijimo narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu, byloje pateikti įrodomieji duomenys buvo itin didelės apimties. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu truko pernelyg ilgai dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų.

24.3.                      Teismo nutartis, kuriomis ieškovui buvo skirtas bei tęsiamas suėmimas, ieškovas skundė aukštesnės instancijos teismui, tačiau šis nenustatė jokių šios kardomosios priemonės skyrimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų. Priešingai, konstatuota net papildomų reikšmingų aplinkybių, kurios nustatytos jau suėmus ieškovą: kad ieškovas, jau būdamas suimtas, pažeisdamas nustatytą tvarką, naudojosi kompiuteriu su paslėptu interneto ryšiu ir galimai palaikė ryšius su galimais nusikalstamos veikos bendrininkais. Tokiu būdu suimtasis galėjo bandyti paveikti ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus ir įtariamuosius, davusius parodymus apie nusikalstamo susivienijimo veiklą, taip pat bandyti sunaikinti arba paslėpti daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti teisme. Taigi, pats ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie jam skirto suėmimo termino tęsimo iki tol, kol byloje buvo apklausti visi liudytojai, nukentėjusieji ir kaltinamieji.

24.4.                      Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo apeliaciniame skunde buvo nurodomi kiti, neesminiai apeliacinio skundo argumentai, kurie nesudarė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pagrįstai detaliau šių argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

25.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

25.1.                      Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad baudžiamojo proceso trukmė nuo ieškovo suėmimo ir įtarimų jam pareiškimo iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo buvo 6 metai 10 mėnesių. Taigi procesas truko ilgai, tačiau pats ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą truko tik kiek ilgiau nei vienerius metus, o ilgą proceso trukmę lėmė baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose. Baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti iš viso 32 kaltinamiesiems, buvo tiriama nusikalstamo susivienijimo veika, todėl turėjo būti vertinami šio susivienijimo narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu, byloje pateikti įrodomieji duomenys buvo itin didelės apimties. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad tam tikru ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nebūtų atlikę tam tikrų procesinių veiksmų ar abiejų instancijų teismų būtų nepagrįstai atidėję teismo posėdžius. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde tokių aplinkybių taip pat nenurodė.

25.2.                      Ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Civilinėje byloje ieškovas turėjo pareigą įrodyti žalos atsiradimo faktą bei žalos dydį (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nurodė tiek nacionalinę, tiek tarptautinę teisminę praktiką, tačiau jose faktinės aplinkybės skiriasi nuo pastarosios bylos. Nagrinėjamoje byloje didžioji dalis liudytojų, nurodžiusių apie ieškovo galimą dalyvavimą nusikalstamose veikose, prieš tai buvo įtariamaisiais, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį kaip asmenys, kurie buvo įtariami dalyvavę organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausę nusikalstamam susivienijimui, bet prisipažinę dalyvavę darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausę nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.

25.3.                      Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas skundė pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis jam buvo skiriamas bei pratęsiamas suėmimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių šios kardomosios priemonės skyrimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų.

25.4.                      Ieškovas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, nepateikė jokių duomenų apie baudžiamojo proceso padarinius jo fizinei ir psichinei sveikatai, nepridėjo specializuotų sveikatos įstaigų dokumentų dėl jo sveikatos būklės. Ieškovo teiginiai dėl jam padarytos neturtinės žalos ir jos dydžio pagrįstumo ieškinyje ir apeliaciniame skunde buvo grindžiami tik deklaratyviais argumentais (CPK 178 straipsnis).  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliekant ikiteisminį tyrimą, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo 

26.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

27.       Ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

28.       Teisėjų kolegija, nepaneigdama ieškovo įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, atkreipia dėmesį į tai, kad pernelyg griežtas ir (ar) formalus šios pareigos aiškinimas bylose dėl pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių, pavyzdžiui, teisės į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, gynimo gali sumažinti nacionalinės teisinės gynybos priemonės (civilinio ieškinio) veiksmingumą. Ieškovui ieškinyje suformulavus „įrodomą“ reikalavimą dėl teisės į kuo trumpiausią procesą pažeidimo, t. y. nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti (įrodinėti), kad ši teisė galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis Lietuvos ir EŽTT praktikoje suformuotais principais ir remdamasis atitinkamos baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo) medžiaga, šalių pateiktais įrodymais bei įvertindamas jų argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 42 punktas). Reikalavimo atmetimas neįvykdžius šios teismo pareigos ir vadovaujantis, pavyzdžiui, tik tuo, kad ieškovas nenurodė konkrečių proceso delsimų ar kitokių argumentų tam tikru klausimu, neleidžia veiksmingai apginti galimai pažeistos konvencinės teisės ir gali lemti Konvencijos pažeidimų nustatymą EŽTT (pvz., 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19; 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas dėl bylos išbraukimo iš bylų sąrašo (šalims sudarius taikų susitarimą) byloje Jokubauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 5203/20).

29.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą).

30.       Kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

31.       Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita.

32.       Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis).

33.       Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

34.       Sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, kai jis atliekamas BPK 121 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidusių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas ir pan. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais. Jeigu būtų nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, ir iki ikiteisminio tyrimo pradžios momento nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).

Dėl įtarimo padarius nusikalstamą veika ir baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymo teisėtumo

35.       Išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

36.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

37.       Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų teisėtumo, esant išteisinimui dėl įrodymų nepakankamumo, vertinama, ar atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas ir vertinimas iki teismo atitiko baudžiamajame procese nustatytus reikalavimus.

38.       Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo vertinama, ar atlikdami tam tikrus procesinius veiksmus pareigūnai elgėsi teisėtai, t. y. pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Iš to išplaukia, kad civilinei atsakomybei taikyti, esant išteisinamajam nuosprendžiui dėl įrodymų trūkumo, turi būti nustatyti ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai. Šių pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu, kaip minėta, ji atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 44 punktas).

39.       Vertinant suėmimo taikymo teisėtumą visų pirma pažymėtina, kad asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia (be kita ko), pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Konvenciją. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Creang? prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03, 84 punktas; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, 75 punktas). Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Čamans and Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, 80–81 punktai; Didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, 181 punktas). Asmens sulaikymas ir suėmimas lemia jo teisės į laisvę suvaržymą (laisvės atėmimą).

40.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad suėmimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016, 23 punktas; kt.).

41.       Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik įtvirtinta asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti šios teisės ribojimo pagrindai. Šioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali būti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas ją atimant, sąrašas, į kurį, be kitų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

42.       Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sąlyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi būti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi. Konvencija šiuo aspektu iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (pvz., minėtas sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, 75 punktas; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14, 48 punktas). EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, išaiškinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. būti griežtai būtinas siekiant šioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, švelnesnių, priemonių jiems pasiekti nepakanka (pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Ladent prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11036/03, 54–55 punktai; 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Sinkova prieš Ukrainą, peticijos Nr. 39496/11, 60 punktas).

43.       Pagal EŽTT praktiką būtinoji suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (pvz., 1994 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 14310/88; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Shannon prieš Latviją, peticijos Nr. 32214/03).

44.       Pagal EŽTT praktiką turi būti pateikta bent kai kurių faktų ar informacijos, galinčių įtikinti, kad sulaikytas asmuo buvo pagrįstai įtariamas padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką. Tai, kad asmeniui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui (arba perduotas, bet vėliau išteisintas), nereiškia, kad sulaikymo ar suėmimo tikslas neatitiko Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto. Tačiau tam, kad būtų pagrįstas įtarimas pagal šią nuostatą, turi būti faktų ar informacijos, kurie įtikintų, jog asmuo gali būti padaręs nusikaltimą. Taigi faktai, kurie gali sukelti įtarimą šios nuostatos prasme, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (žr., pvz., Didžiosios kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą byloje Selahattin Demirta? prieš Turkiją (Nr. 2), peticijos Nr. 14305/17, 314–315 punktai; 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą byloje Ilgar Mammadov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 15172/13; 1994 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 12244/86; 12245/86; 12383/86).

45.       Nagrinėjamoje byloje vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą pažymėtina, kad pagal EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT Didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 184 punktas; 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28796/04, 95 punktas). Tad aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Be to, minėta, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai.

46.       Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), t. y. ieškovas buvo išteisintas, nes išnagrinėję baudžiamąją bylą teismai padarė išvadą, jog nebuvo įrodymų, besąlygiškai patvirtinusių asmens kaltę šiam dalyvavus padarant nusikalstamas veikas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su šioje civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose padaryta išvada, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo pradėjo ir baudžiamąją bylą teismui perdavė pagrįstai, nes įtarimus ir kaltinamąjį aktą grindė įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų visuma – liudytojų parodymais apie ieškovo dalyvavimą nusikalstamose veikose, asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas protokolais, kuriuose buvo užfiksuota, jog liudytojai atpažino ieškovą kaip asmenį, apie kurį jie davė parodymus, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija.

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, kai sudėtingoje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas tyrimas dėl ilgą laiką veikusio nusikalstamo susivienijimo, kurio veikloje buvo laikomasi konspiracijos ir imtasi įvairių priemonių siekiant sutrukdyti teisėsaugos institucijoms atskleisti susivienijimo narių daromas nusikalstamas veikas, tad įrodinėjimas pasižymėjo tam tikra specifika ir sudėtingumu, teismai civilinėje byloje pagrįstai padarė išvadą dėl (baudžiamojo proceso metu) buvusio pagrindo įtarti ieškovą padarius nusikalstamas veikas. Iš baudžiamojoje byloje priimtuose nuosprendžiuose išdėstytų įrodymų (nurodytų ir teismų nutartyse dėl suėmimo), kuriais buvo grindžiamas ieškovo kaltinimas, ir padarytų išvadų dėl jų vertinimo matyti, kad nors kaltinančių įrodymų nepakako apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, jų pakako įtarimui pareikšti ir baudžiamajai bylai su kaltinamuoju aktu perduoti į teismą, nes iš tiesų buvo surinka konkrečių duomenų iš įvairių šaltinių, kuriais pagrįstas įtarimas, o vėliau – kaltinimas, kad ieškovas galėjo padaryti pagal baudžiamąjį įstatymą draudžiamas veikas. 

48.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus civilinėje byloje priimtus sprendimus ir atsižvelgdama į ieškovo baudžiamojoje byloje priimtuose nuosprendžiuose padarytas išvadas dėl jo išteisinimo, pagal kasacinio skundo argumentus nenustato pagrindo civilinėje byloje vertinti aplinkybę, jog teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ieškovui, įvertino kitaip negu prokuroras, priimdamas sprendimą dėl kaltinimo pareiškimo ieškovui ir palaikydamas šį kaltinimą teisme, kaip rodančią neteisėtus valstybės (prokuroro) veiksmus. 

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, kaltinimas ieškovui daugiausia buvo grindžiamas tam tikra specifika pasižyminčiais įrodymais – asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės atsižvelgiant į jų bendradarbiavimą su teisėsauga, parodymais. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Vis dėlto tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (žr. pirmiau nurodyto sprendimo byloje Shiman prieš Rumuniją; sprendimą byloje Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi turi būti atsižvelgiama į tokių parodymų pobūdį, tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr.  44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Tokia pozicija vadovaujamasi ir Lietuvos teismų praktikoje baudžiamosiose bylose (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Taigi, skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, kaltinimo pagrindimas (daugiausia) tokių liudytojų parodymais nagrinėjamoje byloje savaime negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas. Iš tiesų ir iš baudžiamojoje byloje priimtų nuosprendžių matyti, kad išteisinant ieškovą svarbesnę reikšmę turėjo ne minėti atitinkamų liudytojų procesinės padėties ypatumai, o jų parodymų turinio vertinimas.

50.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors ieškovas baudžiamajame procese buvo išteisintas, šis procesas dėl jo buvo pradėtas ir vykdomas pagrįstai ir teisėtai, o jame taikytos kardomosios priemonės, be kita ko, suėmimas, grindžiamos pagrįstu įtarimu, kad ieškovas galėjo būti padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Dėl suėmimo trukmės

51.       Vadovaujantis EŽTT praktika, pagrįstas įtarimas yra nepakankama besitęsiančio suėmimo teisėtumo sąlyga. Besitęsiančiam suėmimui pateisinti teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02, 80 punktas). Reikalavimas teisminiam pareigūnui pateikti reikšmingus ir pakankamus suėmimo motyvus (be išliekančio pagrįsto įtarimo buvimo) pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį taikytinas jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo (Didžiosios kolegijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 23755/07, 102 punktas). Analogiškas reikalavimas išplaukia ir iš BPK įtvirtinto teisinio reguliavimo. 

52.       BPK 119 straipsnyje įtvirtinta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Tuo atveju, kai yra pagrįstai manoma, kad įtariamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2)sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme (BPK 122 straipsnio 3 dalis). Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti (BPK 122 straipsnio 4 dalis). BPK 122 straipsnio 6 dalis imperatyviai nustato, kad skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio kodekso 119 straipsnyje nurodytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

53.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, jog, kiekvienu atveju sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti kardomųjų priemonių skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018). Visais atvejais procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018, 24 punktas; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 37 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018). 

54.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikoma ieškovui nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2013 m. kovo 15 d., t. y. dvejus metus aštuonis mėnesius penkiolika dienų. Tokia suėmimo trukmė tiek EŽTT, tiek Lietuvos teismų praktikoje vertinama kaip ilga, tad jai pateisinti reikalaujama svarių motyvų.

55.       Nagrinėjamos bylos kontekste vertinant suėmimo ieškovui taikymo teisėtumą, aktualios EŽTT praktikos nuostatos, pagal kurias pripažįstama, kad organizuoto nusikalstamumo bylose tyrimą atliekančioms institucijoms ir teismams sunkiau nustatyti faktus ir kiekvieno nusikalstamo susivienijimo nario atsakomybės laipsnį. Tokiose bylose nuolatinė kaltinamųjų bendravimo tarpusavyje ir su kitais asmenimis kontrolė ir tokio bendravimo ribojimas gali būti ypač svarbūs siekiant užkirsti kelią jų pabėgimui, įrodymų klastojimui, taip pat poveikiui ir grasinimui liudytojams. Todėl tokiose bylose ilgesni suėmimo laikotarpiai nei kitose bylose gali būti laikomi pagrįstais (pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Wrona prieš Lenkiją, peticijos Nr. 29345/09; 2015 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Mierzejewski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15612/13; 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14, 67 punktas; 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Štvrteck? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 55844/12; 2020 m. gegužės 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Havik ir Vaik prieš Estiją, peticijų Nr. 9044/17 ir 48545/17). Į tai, kad byla yra susijusi su tokios organizuotos nusikalstamos grupės nariu, juolab lyderiu, turi būti atsižvelgiama vertinant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies laikymąsi (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Luković prieš Serbiją, peticijos Nr. 43808/07; 2018 m. vasario 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lejk prieš Lenkiją, peticijos Nr. 19445/10, 37 punktas). EŽTT sprendimuose taip pat nurodoma, kad bendro pavojaus, kylančio iš organizuoto tariamos pareiškėjo nukalstamos veiklos pobūdžio, buvimas gali būti pripažįstamas asmens suėmimo pradinėje proceso stadijoje pagrindu, o kai kuriomis aplinkybėmis – ir suėmimo pratęsimo vėliau pagrindu. Be to, bylose, susijusiose su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, pavojus, kad suimtasis, paleistas laisvę, gali daryti spaudimą liudytojams ar kitiems kaltinamiesiems ar kitaip trukdyti procesui, dažnai yra itin didelis (pvz., 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Simonov prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45255/07). Kartu EŽTT sprendimuose nurodoma ir tai, kad ypatingi sunkumai, susiję su organizuoto nusikalstamumo bylomis, nesuteikia valstybės institucijoms neribotos teisės tęsti suėmimą (pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Matczak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26649/12; 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Qing prieš Portugaliją, peticijos Nr. 69861/11). Pirma, laikui bėgant pradiniai suėmimo pagrindai tampa vis mažiau reikšmingi, ir nacionaliniai teismai turėtų remtis kitais reikšmingais ir pakankamais pagrindais laisvės atėmimui (suėmimui) pateisinti. Antra, net tuo atveju, kai dėl konkrečių (specifinių, ypatingų) bylos aplinkybių suėmimas yra tęsiamas ilgiau negu paprastai pagal EŽTT praktiką pripažįstamas laikotarpis, tam pagrįsti reikalaujama itin svarių (įtikinamų) motyvų.

56.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuo pat sulaikymo buvo įtariamas tuo, kad organizavo šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo, dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje. Jo suėmimas šios kardomosios priemonės taikymo pradžioje dažniausiai buvo grindžiamas visais trimis BPK 122 straipsnyje nurodytais pagrindais, o Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi paneigus pabėgimo pavojaus buvimą, tęsiant suėmimą ir atmetant skundus dėl jo pratęsimo, buvo remiamasi trukdymo procesui ir naujų nusikaltimų darymo pavojais, tad dėl šių pagrindų pasisakytina plačiau.

57.       Trukdymo procesui pavojus buvo nurodytas kaip suėmimo pagrindas pratęsiant suėmimą Vilniaus apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 5 d. nutartyje (dėl skundo dėl suėmimo pratęsimo) šiuo aspektu nurodė, kad skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai konstatuota, jog įtariamasis G. Š. gali trukdyti procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir, neužtikrinus jo visiškos izoliacijos nuo kitų įtariamųjų bei galimų liudytojų, siekdamas išvengti bausmės, tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodamas ryšio priemonėmis jis gali susisiekti su kitais įtariamaisiais ar liudytojais ir bandyti juos paveikti, derinti parodymus, sunaikinti ar paslėpti daiktus, turinčius reikšmės šioms nusikalstamoms veikoms tirti, nes įtariamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimu ir vadovavimu jam bei dalyvavimu nusikalstamam susivienijimui darant nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, buvo pakankamas pagrindas teigti, kad G. Š., būdamas laisvėje, galėjo pats ar per kitus asmenis bandyti paveikti įtariamuosius bei liudytojus, kurie davė parodymus, susijusius su nusikalstamo susivienijimo veikla, taip pat bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti bylai reikšmingus daiktus ar dokumentus. Aplinkybės, susijusios su organizuotu tiriamos nusikalstamos veiklos pobūdžiu, įtariamųjų (vėliau kaltinamųjų) tarpusavio ryšių specifika bei su tuo susijusiomis galimybėmis ir priežastimis bandyti trukdyti procesui, buvo reikšmingos ir motyvuojant trukdymo procesui pavojų pratęsiant suėmimą daugeliu vėlesnių nutarčių. Nuo 2011 metų pradžios (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties) šiame kontekste buvo nurodoma ir aplinkybė, kad ieškovas, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, naudojosi kompiuteriu su paslėptu interneto ryšiu ir galimai palaikė ryšius su kitais galimais bendrininkais. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus teismų sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą pateiktų motyvų visumą, matyti, kad šia aplinkybe iš esmės daugiausiai remtasi kaip sustiprinančia pirmiau nurodytais motyvais grindžiamą manymą dėl trukdymo procesui pavojaus buvimo. Atsižvelgiant į bylos dėl nusikalstamo susivienijimo veiklos kontekstą, tokia suėmimo klausimą sprendusių teismų pozicija neatrodo akivaizdžiai nepagrįsta.

58.       Skiriant ir tęsiant ieškovo suėmimą taip pat buvo motyvuojama naujų nusikaltimų padarymo pavojumi, pvz., Vilniaus miesto apygardos 2010 m. liepos 20 d. nutartyje dėl skundo dėl suėmimo skyrimo šiuo aspektu nurodyta, kad ieškovas įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas du kartus, teistumas išnykęs, jis įtariamas organizavęs šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavęs, dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje, minėti nusikalstami veiksmai buvo vykdomi ilgą laiką, įtariama, kad buvo ilgą laikotarpį vykdomos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi tęsiant suėmimą dėl šio pagrindo buvo nurodyta, kad nusikaltimai, kuriais buvo įtariamas G. Š., buvo gerai organizuoti, truko ilgą laiką; asmuo vadovavo nusikalstamo susivienijimo veiklai ir tiesiogiai dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nusikalstamu būdu gautos lėšos buvo jo pragyvenimo šaltinis (vėlesnėse nutartyse, atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo ir legalų pragyvenimo šaltinį, patikslinta, kad nusikalstama veikla, kaip įtariama, buvo vienas iš pajamų šaltinių). Šios aplinkybės teismams leido manyti, kad G. Š., būdamas laisvėje, galėjo daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 4 dalis). Analogiškai naujų nusikaltimų padarymo pavojus buvo motyvuojamas ir vėliau tęsiant suėmimą bei atmetant skundus dėl pratęsimo. Šiuo aspektu aktuali EŽTT praktika, pagal kurią tokios nacionalinių teismų tinkamai įvertintos aplinkybės, kaip organizuotas inkriminuojamos nusikalstamos veiklos pobūdis ir vadovaujantis suimtojo vaidmuo joje, pajamų gavimas iš minėtos veiklos, teistumas, tinkamai įvertintas naujo baudžiamojo proceso aplinkybių kontekste, yra reikšmingos nustatant naujų nusikaltimų padarymo pavojų (pvz., sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, 76–77 punktai; sprendimas byloje Havik ir Vaik prieš Estiją, 97–99 punktai; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29798/02; 2010 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Knebl prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 20157/05, 66 punktas).

59.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, jog daugelyje nutarčių dėl suėmimo buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti ieškovo skundai, išdėstyti konkretūs skundo atmetimo pagrindai, kuriuos įvertinę suėmimo klausimą sprendę teismai pagrįstai padarė išvadą, kad be ieškovo teisės į laisvę suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Kita vertus, matyti ir tai, kad baudžiamajame procese teismai, suprasdami, jog ieškovas suimtas jau ilgą laiką, vertino, ar besitęsiančio suėmimo pagrindai išlieka aktualūs laikui bėgant. Pagrįstai teismų civilinėje byloje buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovui kardomoji priemonė – suėmimas – Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi buvo pakeista į kitas kardomąsias priemones – užstatą ir namų areštą iš karto po to, kai byloje buvo apklausti asmenys, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas ieškovui, ir ištirta daugelis kitų įrodymų, tad konstatuota, kad trukdymo procesui pavojus išnyko. Iš šios nutarties taip pat matyti, kad po ilgo ieškovo suėmimo motyvai, kuriais buvo grindžiamas naujų nusikaltimų padarymo pavojus, pripažinti mažiau reikšmingais ir juos nusvėrė ieškovo teisė į laisvę. Be to, nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas skundė teismų nutartis, kuriomis jam buvo skiriamas bei pratęsiamas suėmimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių šios kardomosios priemonės skyrimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų.

60.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje  kardomosios priemonės suėmimo taikymas ieškovui buvo grindžiamas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, kurie išliko aktualūs visą suėmimo laikotarpį.

61.       Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje taip pat reikalaujama, kad kompetentingos nacionalinės institucijos parodytų „ypatingą stropumą“ (angl. special diligence) baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį. Vertinant, ar šio reikalavimo laikytasi, atsižvelgiama į bendrą bylos sudėtingumą, bet kokius nepateisinamo delsimo laikotarpius ir priemones, kurių valstybės institucijos ėmėsi procesui paspartinti, siekdamos užtikrinti, kad bendra suėmimo trukmė išliktų pagrįsta (pvz., EŽTT sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, 68 punktas). Taigi pasisakant dėl skirto suėmimo trukmės pagrįstumo svarbu įvertinti baudžiamojo proceso eigą suėmimo metu, nustatant, kokie konkrečiai procesiniai veiksmai ir kada buvo atliekami, kokios buvo pertraukos tarp jų, ar nebuvo nepagrįstai delsiama ir pan. Vertinant baudžiamojo proceso organizavimą ieškovo suėmimo laikotarpiu, pritartina civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose padarytai išvadai, kad, atsižvelgiant į neabejotiną bylos sudėtingumą (plačiau dėl sudėtingumo pasisakoma šios nutarties dalyje dėl proceso trukmės), valstybės institucijos veikė stropiai, kaip reikalaujama suimto asmens byloje. Ikiteisminio tyrimo trukmė po ieškovo sulaikymo ir suėmimo (vieneri metai ir šiek tiek daugiau nei vienas mėnuo) atrodo iš principo tinkama tokio sudėtingumo bylai, delsimų šioje stadijoje nenustatyta. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme ieškovo suėmimo laikotarpiu vyko pakankamai intensyviai, teismo posėdžiai buvo rengiami reguliariai, ilgesnės trukmės delsimų nenustatyta. Ilgesnė 2012 m. vasaros atostogų pertrauka kompensuota didesniu posėdžių skaičiumi rugsėjo mėnesį, be to, EŽTT iš esmės yra pripažinęs, kad teisėjų ir kitų proceso dalyvių kasmetinės atostogos sudėtingos baudžiamosios bylos proceso metu, dėl kurių susidaro pertraukos tarp posėdžių vasaros ir žiemos švenčių laikotarpiu, savaime nėra pakankama priežastis kritikuoti valstybės institucijas dėl nepakankamo stropumo organizuojant procesą (2020 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Mikočiūnas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13394/18, 66 punktas). Analizuojamu proceso laikotarpiu pasitaikę atskiri posėdžių atidėjimo atvejai buvo susiję su objektyviomis, nuo teismo nepriklausančiomis priežastimis (ligos, atskiri teisėto proceso dalyvių nedalyvavimo atvejai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nenustačius ieškovo suėmimo laikotarpiu proceso organizavimo trūkumų, pailginusių procesą (tokių nenurodė ir ieškovas), darytina išvada, kad baudžiamasis procesas ieškovo suėmimo metu buvo organizuojamas tinkamai.

62.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui kardomoji priemonė suėmimas buvo taikoma pagrįstai, jis nebuvo suimtas ilgiau, nei būtina, tad suėmimo trukmė nebuvo pernelyg ilga. Vadinasi, nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtuose sprendimuose teismai padarė teisingą išvadą, kad šios kardomosios priemonės taikymas ieškovui buvo teisėtas.  

Dėl ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmės

63.       Ieškovas kasaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmės, nurodydamas, kad baudžiamasis procesas iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, buvo atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl ieškovo išteisinimo, paskelbimo, truko nepateisinamai ilgai.

64.       Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma. Valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, yra vienas iš kriterijų sprendžiant, ar trukmė nebuvo per ilga. Bylos procesas turi būti organizuotas ir vykdomas uoliai ir stropiai, kad procesinių veiksmų atlikimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyktų be nepagrįstų pertraukų ar nepateisinamo delsimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

65.       Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

66.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr., pvz., 1997 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Philis prieš Graikiją (Nr. 2) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Portington prieš Graikiją). Iš esmės tokius pat kriterijus yra nurodęs ir kasacinis teismas: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 81–83 punktai; 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019, 46 punktas ir jame nurodyta EŽTT bei kasacinio teismo praktika).

67.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė nuo ieškovo sulaikymo ir suėmimo 2010 m. birželio 23 d. ir įtarimų jam pareiškimo iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo 2017 m. balandžio 24 d. yra 6 metai 10 mėnesių. Taigi procesas truko ilgai, šią aplinkybę pripažino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą truko kiek ilgiau nei vienerius metus, o ilgą proceso trukmę lėmė baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme (2 metai 10 mėnesių) ir apeliacinės instancijos teisme (2 metai 11 mėnesių). Teismai pagrįstai nustatė, kad baudžiamoji byla buvo sudėtinga – be kita ko, kaltinimai buvo pareikšti iš viso 32 kaltinamiesiems, buvo tiriama nusikalstamo susivienijimo veikla, vertinami šio susivienijimo narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu ir kt.

68.       Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo. Tokia išvada buvo padaryta tinkamai neįvertinus baudžiamojo proceso eigos ir baudžiamajame procese padarytų išvadų dėl šio proceso trukmės.

69.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama kitų toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo išteisintas, nuteistųjų kasaciniai skundai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018 sušvelnino jiems bausmes (sutrumpino jas 6 mėnesiais) dėl teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo patirtai žalai kompensuoti, nurodęs, kad baudžiamojoje byloje proceso trukmė dėl šių nuteistųjų, skaičiuojant nuo jų sulaikymo 2010 m. vasario 23 d. iki kasacinės nutarties priėmimo, – 7 metai 11 mėnesių 14 dienų, t. y. beveik aštuoneri metai, o EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje tokia trukmė traktuojama kaip labai ilga ir gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais.

70.       Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018 priimtoje 2018 m. sausio 9 d. nutartyje kasacinės instancijos teismas išsamiai įvertino baudžiamojo proceso trukmę (kaip labai ilgą) ir jos pagrįstumą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamųjų (kaltinamųjų) elgesį, ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad baudžiamoji byla iš tiesų buvo išskirtinai sudėtinga: joje buvo nagrinėjama šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo, kurio nariai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas platinti, veikla, atskleidžiant sudėtingus šio susivienijimo narių tarpusavio ryšius, sąveiką bei konkrečius atskirus padarytus nusikaltimus; bylos sudėtingumą rodo ir tai, kad joje buvo kaltinami 32 asmenys; bylos medžiagą sudaro 138 tomai; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apimtis – 480 lapų, apeliacinės instancijos – 197 lapai. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju valstybės institucijos ėmėsi priemonių, kad procesas būtų toks operatyvus, kiek įmanoma tokioje byloje, tačiau pripažino, kad proceso organizavimas, vertinant jį kaip visumą, apeliacinės instancijos teisme nebuvo visiškai tinkamas. Kai kurios objektyvios aplinkybės (be pirmiau nurodytųjų, paminėta ir tai, kad buvo paduota daugiau nei 20 apeliacinių skundų, nagrinėjant bylą dalyvavo 28 nuteistieji ir jų gynėjai, 2 prokurorai; atitinkamai apeliacinės instancijos teismui teko spręsti daug su kardomosiomis priemonėmis susijusių klausimų, be to, teismas atliko įrodymų tyrimą, kreipėsi teisinės pagalbos į užsienio valstybę) iš dalies pateisino ilgesnį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2014 m. gegužės 22 d., o apeliacinės instancijos teisme byla gauta 2014 m. lapkričio 10 d. (tą pačią dieną paskirtas ir teisėjas pranešėjas). Tačiau pirmajame apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje 2015 m. vasario 19 d. nutartį dėl įrodymų tyrimo atlikimo teismas nutarė skelbti kito posėdžio metu, paskelbęs bylos nagrinėjimo pertrauką iki 2015 m. spalio 7 d. (t. y. labai ilgos, beveik aštuonių mėnesių, trukmės). 2015 m. lapkričio 6 d. teisiamajame posėdyje teismas nusprendė kreiptis teisinės pagalbos dėl liudytojo apklausos į Vokietiją ir, atsižvelgdamas į šį sprendimą ir proceso dalyvių užimtumą, suderino teismo posėdžių datas 2016 m. balandžio mėn. Atsakymas į teisinės pagalbos prašymą (20 lapų) apeliacinės instancijos teisme buvo gautas 2016 m. vasario 10 d., tačiau 2016 m. balandžio 7 d. posėdyje anksčiau suderinti kiti šeši posėdžiai buvo atšaukti atsižvelgiant į vienuolikos nuteistųjų gynėjų dalyvavimą dviejose kitame teisme nagrinėjamose didelės apimties, sudėtingose ir pripažintose greičiau nagrinėtinomis bylose. Dėl gynėjų užimtumo paskelbta ilga pertrauka iki 2016 m. rugsėjo 22 d. ir tik 2016 m. balandžio 15 d. teismo nutartimi ši byla pripažinta greičiau nagrinėtina. Pripažinus bylą greičiau nagrinėtina, procesas apeliacinės instancijos teisme tęsėsi dar vienerius metus ir taip pat nebuvo pakankamai intensyvus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis paskelbtas 2017 m. balandžio 24 d. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors posėdžių laiko paskyrimui turėjo įtakos gynėjų užimtumas kitose bylose, užsitęsusi bylos nagrinėjimo trukmė nebuvo optimali. Taigi kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo nepagrįstai ilgą proceso trukmę būtent dėl proceso apeliacinės instancijos teisme, kuriame dalyvavo ir ieškovas, netinkamo organizavimo. Konstatavęs kitų dviejų nuteistųjų, kurių kasacinius skundus nagrinėjo, teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sušvelnino jiems teismo skirtas galutines bausmes po 6 mėn., kad būtų kompensuota dėl šio pažeidimo nuteistųjų patirta žala (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021 23–24 punktus).

71.       Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nusprendžia, kad nors ieškovas nurodytos baudžiamosios bylos kasaciniame procese nedalyvavo, taigi dėl jo proceso trukmė atitinkamai trumpesnė – šešeri metai dešimt mėnesių, be to, jis buvo suimtas žymiai trumpiau negu baudžiamojoje byloje skundus teikę kasatoriai, kuriems kasacinės instancijos teismas dėl proceso trukmės sušvelnino bausmes, įvertinus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą nulėmusias aplinkybes, susijusias su apeliacinio proceso organizavimo trūkumais, darytina išvada, kad jos nagrinėjamu atveju aktualios ir ieškovui.

72.       Taigi civilinėje byloje dėl to paties proceso trukmės, kuri baudžiamojoje byloje buvo pripažinta pernelyg ilga, nėra galimybės daryti išvadą, kad baudžiamojo proceso trukmė buvo tinkama, nes tokia išvada neatitiktų Lietuvos teismų praktikos (be kita ko, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021).

73.       Atsižvelgiant tiek į kasacinio teismo baudžiamojoje byloje padarytas išvadas, tiek į šioje civilinėje byloje ieškovo nurodomas aplinkybes, kad jis proceso metu buvo ilgiau suimtas, vėliau taikytos švelnesnės kardomosios priemonės, po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo prokuroras apeliaciniu skundu prašė pripažinti ieškovą kaltu, todėl ieškovas apeliacinio proceso (kuris pripažintas per ilgai užsitęsusiu) metu patyrė ir netikrumo būseną dėl bylos baigties, darytina išvada, kad baudžiamasis procesas truko nepagrįstai ilgai ir ieškovo atžvilgiu. Taigi šioje civilinėje byloje yra pagrindas konstatuoti ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą dėl proceso organizavimo apeliacinės instancijos teisme ydingumo. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kuriomis iš esmės paneigiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje atliktas proceso trukmės ir jos pagrįstumo įvertinimas, neatitinka teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo praktikos.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio

74.       Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kuo trumpiausią laiką, yra pagrindas pripažinti jo teisę į jo turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą.

75.       Kasaciniame skunde ieškovas turtinės žalos reikalavimą grindžia dėl suėmimo negautomis pajamomis, nurodo, kad iki suėmimo užsiėmė verslu, buvo UAB „Gendivajus“ direktorius, gaudavo darbo užmokestį. Per 33 suėmimo mėnesius ieškovui buvo padaryta 1687,85 Eur turtinė žala. 

76.       Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje civilinėje byloje valstybės atsakomybės dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso taikymą iš esmės lemia netinkamas proceso organizavimas apeliacinės instancijos teisme, todėl atlygintina tik su tuo susijusi turtinė žala. Ieškovo nurodytos dėl suėmimo negautos pajamos, nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų dėl šios kardomosios priemonės taikymo, nepripažintinos žala ir nėra atlyginamos.

77.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą (kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią ar įmanomai trumpiausią laiką) pažeidimą.

78.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 67 punktą; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021 27-28 punktus).

79.       Egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinių teismų motyvavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo išeities taškas turi būti minėta tokios žalos atsiradimo prezumpcija, o sprendimas priteisti mažesnį žalos atlyginimą arba iš viso jo nepriteisti turi būti pagrįstas pateikiant pakankamus motyvus pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus (pvz., 2008 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Martins Castro ir Alves Correia de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 33729/06; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje D. ir H. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 48059/06 ir 2708/09; 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1).

80.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad ieškovas prarado galimybę gyventi taip, kaip nori, užsiimti norima veikla, bendrauti su artimaisiais.

81.       Teisėjų kolegija, nustatydama ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į ieškovo nurodytas aplinkybes, taip pat į šios nutarties 70–71 punktuose išdėstytas aplinkybes bei teismų praktikoje suformuotus kriterijus: į bendrą ilgą proceso trukmę (beveik septyneri metai), nustatytą bent vieną akivaizdų ilgą delsimą, kai faktiškai nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai; į tai, kad ilgai proceso trukmei didelės įtakos turėjo ir bylos sudėtingumas; kad ieškovui kardomoji priemonė suėmimas buvo taikyta gana ilgą laiką, tačiau, kaip nustatyta šioje civilinėje byloje, pagrįstai ir ne ilgiau, nei būtina, ir suėmimo taikymo laikotarpiu procesinių delsimų nenustatyta, o vėliau jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės (namų areštas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo, taip pat piniginis užstatas), be to, ieškovo teisių apribojimus 2015 gegužės 16–18 d. ir 2015 m. gegužės 22 d.–2016 m. vasario 22 d. laikotarpiais daugiausiai lėmė kitame baudžiamajame procese (kuriame jis galiausiai įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų) taikytos kardomosios priemonės sulaikymas ir suėmimas, vėliau tame procese taikytos švelnesnės kardomosios priemonės (užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti) taip pat turėjo įtakos jo teisių apribojimams tuo pačiu metu, kai vyko ir šioje civilinėje byloje vertinamas baudžiamasis procesas); taip pat į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018; 2020 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020; 2021 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021). Pastaruoju aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus Konvencijos pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (pvz., Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97). EŽTT gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas) atsižvelgiant į analogiškose EŽTT bylose prieš tą pačią valstybę paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Tai vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ne tik proceso trukmę konkrečioje byloje, bet ir priteistos sumos vertę atsižvelgiant į pragyvenimo lygį atitinkamoje valstybėje ir tai, kad pagal nacionalinę sistemą žalos atlyginimas paprastai bus priteistas ir sumokėtas greičiau, nei tuo atveju, jei šį klausimą spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Rakowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 34934/14, 11 punktas; 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas). Nacionalinė žalos atlyginimo tvarka taip pat yra artimesnė ir prieinamesnė negu EŽTT procesas, nacionalinės procedūros vykdomos pareiškėjo kalba, tad suteikia privalumą, kuris turi būti įvertintas (Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas).

82.       Įvertinusi šios nutarties 81 punkte nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovui iš Lietuvos Respublikos priteistina 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

83.       Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylos procesinės baigties

84.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl nurodytos priežasties skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

85.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

86.       Šioje byloje ieškovas pareiškė du materialiuosius teisinius reikalavimus atsakovei: priteisti 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1687,85 Eur turtinės žalos atlyginimą. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą tenkintas iš dalies, jo naudai iš atsakovės priteista 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o ieškovo reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 1,04 proc. dalimi, o atmestas – 98,96 proc. dalimi, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis

87.       Ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 600 Eur advokato pagalbai už ieškinio surašymą; 450 Eur advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą; 450 Eur advokato už kasacinio skundo surašymą. Jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 1500 Eur. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.10, 8.13 punktuose nustatytų dydžių.

88.       Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį (1,04 proc.), jam iš atsakovės priteistina 15,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

89.       Atsakovei atstovaujančios institucijos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios joms neatlygintinos.

90.       Pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,60 Eur (penkiolika Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Virgilijus Grabinskas

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė