Administracinė byla Nr. A-1218-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03637-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas T. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti jam 1 820 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d. jis buvo laikomas LAVL, pažeidžiant sveikatos ir higienos normų reikalavimus, buvo laikomas perpildytoje kameroje su asmenimis, sergančiais infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis, kameroje buvo rūkoma, sanitariniai mazgai seni, aprūdiję, purvini, nebuvo karšto vandens, gultai buvo dviejų aukštų, pristumti prie sienų ir vieni šalia kitų, dėl ko jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, LAVL neužtikrino jo teisių į garbės ir orumo nežeminančias sąlygas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d. buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m., 8 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama, nes to neįpareigoja daryti teisės aktai, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas arba keičiamas. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Nurodė, kad LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, kas atitinka teisės aktų nuostatas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. LAVL gyvenamosiose, bendro naudojimo patalpose draudžiama rūkyti ir ši informacija yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose. LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas įrodomąją galią turinčias įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 43-45) pareiškėjo T. Z. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 30 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-1600/2012 išaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m. – taikytina ir LAVL gydomiems asmenims.
Teismas nurodė, jog remiantis pateiktais duomenims – detalizuotu palatos Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo gydomas, dydžiu (15,45 kv. m.) bei joje esančių lovų skaičiumi (8 vnt.) – matyti, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį – iš pareiškėjo 13 parų (lovadienių) praleistų LAVL vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. Tikslių duomenų apie nagrinėjamu laikotarpiu palatoje buvusį asmenų skaičių LAVL pateikti negalėjo, kadangi tokių duomenų nefiksuoja, todėl teismas vertino palatoje esantį lovų skaičių. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytoje palatoje yra pagrįstos.
Nurodė, jog LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka patalpų remontą. Patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690. Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuris atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su LAVL teiginiu, kad LAVL tinkamai pasirūpino draudimo LAVL gyvenamosiose, bendro naudojimo patalpose rūkyti įgyvendinimu, kadangi tokia informacija yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose. Dėl karšto vandens palatoje nebuvimo pažymėjo, kad LAVL nurodė, kad yra patvirtintas dušų lankymo grafikas, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, kas atitinka teisės aktų nuostatas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nebuvo pagrindo. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 27 punkte nustatyta, kad tik Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Be to, pareiškėjas įrodymais nepagrindė savo teiginio apie jo laikymą palatoje kartu su sergančiais infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis asmenimis.
Teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į laikymo LAVL trukmę (13 parų), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 30 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
III.
Pareiškėjas T. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą, ginčą nagrinėti iš esmės ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas LAVL buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis: perpildytose kamerose, kameros gultai buvo dviejų aukštų, pristumti prie sienos, vieni šalia kitų, patalpose buvo rūkoma, nebuvo patalpų nerūkantiems, sanitariniai mazgai nusidėvėję, nebuvo tiekiamas karštas vanduo, pareiškėjas buvo laikomas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, numatytu laiku pareiškėjas negavo maitinimo, lovos minkštasis inventorius neatitiko numatytų reikalavimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punkto pažeidimo. Nurodo, jog, suglaudus asmenų lovas, jie praranda privatumą.
Pareiškėjas nurodo, jog nors LAVL yra iškabinti draudimai rūkyti tam tikrose patalpose, tačiau šis draudimas nėra užtikrinamas. Rūkantiems asmenims nėra įrengtų specialių patalpų, todėl yra rūkoma visose patalpose ir pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitariniais mazgais, teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl karšto vandens nebuvimo, lovų inventoriaus neatitikimo teisės aktų numatytiems reikalavimams.
Pareiškėjas nurodo, jog jis yra įkalintas ir nedisponuoja informacija, kad jis buvo kalinimas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis ir šių aplinkybių negali įrodyti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo T. Z. prašomos priteisti 1 820 Lt (atitinkamai 527,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų gyvenimo ir gydymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 30 Lt (atitinkamai 8,69 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir pabrėžia, jog teismas spręsdamas jo inicijuotą ginčą neįvertino visų jam spręsti reikšmingų aplinkybių.
Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovo neteisėtų veiksmų vertinimu, todėl siekiant aiškumo dėl įvardinamų neteisėtų veiksmų ir jų atžvilgiu nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pasisakytina atskirai (b. l. 53-54).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. rugpjūčio 29 d. atsiliepimo į skundą matyti, kad ši palata yra 15,45 kv. m. ploto ir joje yra įrengtos 8 lovos (b. l. 10-13). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d., pareiškėjas buvo gydomas kameros tipo palatoje Nr. 30, kai jos plotas buvo 15,45 kv. m. ir joje buvo įrengtos 8 lovos. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose darytina išvada, kad, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatoje Nr. 30 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui kamerų tipo palatoje Nr. 30 laikotarpiu 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d., t. y. 14 dienų, nebuvo užtikrintas teisės aktų numatytas minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimas. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.
Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.
Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačiose kameros palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su ligoninės administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad palatose gultai buvo dviejų aukštų, tarpai tarp gultų neatitiko teisės aktų reikalvimų. Šiuo atveju nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dviaukščiai gultai buvo sustumti šalia vienas kito arba prie sienos, iš esmės nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas kilti neturtinei žalai, kokią konkrečiai žalą jis patyrė. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Taigi šioje dalyje pareiškėjas detaliai nepaaiškino ir nepagrindė sąlygų būtinų deliktinei atsakomybei kilti ir nėra pagrindo jų konstatuoti.
Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, pažymėtina, kad BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, kad laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo atveju pabrėžtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad paprastai pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju pareiškėjas neteigė ir nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad jis buvo laikomas pažeidžiant BVK 70 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas tik nurodė, kad buvo laikomas su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, bet nedetalizavo šių aplinkybių taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, pvz. nenurodė asmenų, su kuriais buvo laikomas, vardų ir pavardžių ir kt.
Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl sanitarinio mazgo (pasenęs, su defektais, aprūdinęs, purvinas) ir karšsto vandens tiekimo neužtikrinimo) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes.
Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į gydymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, t. y. nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. liepos 18 d., į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šioje nutartyje, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo numatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra būtent gydymo įstaiga, kurios paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Nuostatų 1 p.) ir kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas asmenų laikymo sąlygas.
Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas – pareiškėjas negavo priklausančio maitinimo, minkštasis lovų inventorius neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747-2007).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pareiškėjas galimai negavo priklausančio maitinimo, minkštasis lovų inventorius neatitiko teisės aktų reikalavimų, galėjo būti nurodytos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 100 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo T. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui T. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė