Administracinė byla Nr. eA-2403-552/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02657-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. H. (T. H.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. H. (T. H.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mostrus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis T. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123989 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi).
2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 9 d., motyvuodamas tuo, kad: i) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės; ii) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; iii) nutraukta darbo sutartis su pareiškėju.
3. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis 2023 m. gegužės 5 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S119651 išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mostrus“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, nustatęs, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini), su pareiškėju darbo sutartis nutraukta, o pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d. vykdo individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
4. Pareiškėjas patvirtino, kad jis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tą informaciją, kurią turėjo prašymo pateikimo metu. Pareiškėjas tikėjosi, kad jam bus garantuotas darbas Bendrovėje, bus mokamas (duomenys neskelbtini) dydžio darbo užmokestis, ką savo tarpininkavimo rašte patvirtino ir UAB „Mostrus“. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą Bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. Prieš pradėdamas dirbti šioje Bendrovėje, pareiškėjas papildomai įsiregistravo asmeniu, vykdančiu individualią veiklą. Pareiškėjas planavo užsidirbti papildomų lėšų pragyvenimui laisvu nuo darbo UAB „Mostrus“ laiku. Bendrovės vadovas 2024 m. vasario mėnesį pareiškėjui nurodė, kad jis į darbą laikinai nevyktų, nes Bendrovė neturi užsakymų, o atsiradus užsakymams, pareiškėjas bus apie tai informuotas. Pareiškėjas 2024 m. vasario – kovo mėnesiais bandė susisiekti su UAB „Mostrus“ vadovu, šis nurodydavo, kad užsakymų dar neatsirado, o nuo tų pačių metų balandžio mėnesio neatsakinėjo į pareiškėjo skambučius. Dėl šios priežasties, pareiškėjas pradėjo ieškoti darbo kitoje įmonėje, kurioje galėtų įsidarbinti pakeitęs darbdavį.
5. Pareiškėjas teigė, kad apie tai, jog jis yra atleistas iš Bendrovės nuo (duomenys neskelbtini) sužinojo iš skundžiamo Sprendimo. Pareiškėjas, susipažinęs su Sprendimu, nuvyko į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrių, kuriame gavo pažymą apie jo darbą UAB „Mostrus“. Pažymoje nurodyta, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį, t. y. darbuotojo rašytiniu pareiškimu. Pareiškėjo teigimu, šie duomenys neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas neteikė Bendrovei pareiškimo atleisti jį iš darbo, taip pat neatitinka tikrovės ir duomenys apie jam mokėtas išmokas, nes jis gaudavo didesnio dydžio darbo užmokestį. Išeitinė išmoka pareiškėjui nebuvo sumokėta.
6. Pareiškėjo tvirtinimu, Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, jog yra padaryti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) pažeidimai. Faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo darbu Lietuvoje, nuo duomenų, kurie buvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo skiriasi ne dėl pareiškėjo kaltės. VSDFV pateikti duomenys apie pareiškėjui sumokėtą darbo užmokestį neatitinka tikrovės, tačiau pareiškėjas nebuvo informuotas, kokius duomenis apie jį VSDFV teikia Bendrovė. Pareiškėjas užsidirbo pakankamai pajamų, kurių užteko pareiškėjo pragyvenimui Lietuvoje. Kadangi iš UAB „Mostrus“ pareiškėjas buvo atleistas nepagrįstai, pareiškėjas ruošiasi teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti neteisėtą jo atleidimą iš darbo.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas skundžiamu Sprendimu, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negavus Įstatyme nustatyto darbo užmokesčio ir nutraukus darbo sutartį su Bendrove, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Atsakovas preziumavo, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekdamas ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
9. Atsakovas akcentavo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja pastarojo aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta arba dėl kokių aplinkybių jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir nebuvo mokamas darbo užmokestis, yra Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjas skunde teismui nenurodė reikšmingų aplinkybių, paneigiančių Migracijos departamento nustatytus faktus.
10. Atsakovas pažymėjo, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas prieštarauja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms, tačiau nenurodo kuo pasireiškia prieštaravimas, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs.
11. Atsakovo nuomone, skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas.
II.
12. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. H. skundą.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Mostrus“ 2023 m. gegužės 5 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais. Prašyme nurodytas planuojamas gauti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini), kuris yra pareiškėjo pragyvenimo šaltinis Lietuvoje. UAB „Mostrus“ tarpininkavimo raštu Nr. 20230504-079758 įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju (711407) gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos (4120) veikloje ir mokėti jam mėnesinį darbo užmokestį, kuris sudaro (duomenys neskelbtini), privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2023 m. rugpjūčio 8 d. turėjo galiojančią nacionalinę vizą, o nuo 2023 m. rugpjūčio 9 d. iki 2025 m. rugpjūčio 9 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki (duomenys neskelbtini) dirbo Bendrovėje. Nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios informacijos nėra ir kituose registruose ir duomenų bazėse.
15. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 9 d. buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas UAB „Mostrus“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki (duomenys neskelbtini) ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Be to, pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d. yra užsiregistravęs asmeniu, vykdančiu individualią veiklą. Bendrovė nuo (duomenys neskelbtini) nutraukė darbo sutartį su pareiškėju. Nustačius šiuos duomenis, skundžiamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi.
16. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. spalio 20 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui už (duomenys neskelbtini) mėnesinis darbo užmokestis, kuris nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA, o 2023 m. vasario mėnesį jam buvo išmokėta (duomenys neskelbtini) dydžio atleidimo išmoka. Tai reiškia, kad pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis sudarė tik (duomenys neskelbtini) ir nesiekė 1 MMA, o pareiškėjas nedirbo Bendrovėje viso numatyto laiko.
17. Teismas vertino, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kad pareiškėjas darbo užmokesčio ir kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, negauna. Nors pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi patvirtino, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Mostrus“, tačiau pareiškėjo nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki jo atleidimo dienos, t. y. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis nesiekė 1 MMA ir jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negavo. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad gavo didesnį darbo užmokestį, nei nurodyta VSDFV pažymoje, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Nepateikus šių duomenų, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą.
18. Teismas nurodė, jog skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas atleistas iš darbo neteisėtai, jam nežinant, bei argumentai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo darbu Lietuvoje, nuo duomenų, kurie buvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, skiriasi ne dėl pareiškėjo kaltės, nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįstu Migracijos departamento Sprendimą. Teismas sutiko su atsakovu, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja pastarojo aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta arba dėl kokių aplinkybių jam nebuvo mokamas darbo užmokestis.
19. Teismas akcentavo, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjamas tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
20. Teismas vertino, jog skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais ir surinktais duomenimis bei teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės yra motyvuotos, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl nėra pagrindo naikinti šį Sprendimą.
III.
21. Pareiškėjas T. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.
22. Pareiškėjas nurodo, kad jis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo įsitikinęs, kad jam įsidarbinus, Bendrovė laikysis sutartį įsipareigojimų dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio. Prašyme nurodyti duomenys apie gaunamą darbo užmokestį buvo patvirtinti būsimo darbdavio pateiktu dokumentu ir prašymo pateikimo metu atitiko tikrovę. Byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra įregistravęs individualią veiklą, o tai reiškia, kad pareiškėjas turi papildomų pajamų. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės arba buvo neteisėtai pateikti, suklastoti dokumentai, ir, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.
23. Pareiškėjas pažymi, kad jis apie tai, jog darbo sutartis su juo buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) sužinojo tik iš VSDFV pateiktos pažymos. Pareiškėjas neteikė jokio pareiškimo darbdaviui dėl atleidimo iš Bendrovės, jam nebuvo sumokėta išeitinė išmoka. Bendrovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl nesant šiems įrodymams, nėra pagrindo teigti, kad yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.
24. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
27. Atsakovas pažymi, kad asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, patvirtina VSDFV išrašas, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Pareiškėjas neginčija šio išrašo.
29. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, tačiau jis nedetalizavo ir nepagrindė šio argumento.
30. Atsakovo vertinimu, skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, todėl nėra pagrindo Sprendimą naikinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo Bendrovėje pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.
32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Bendrovė nemokėjo pareiškėjui tarpininkavimo rašte nurodyto (duomenys neskelbtini) dydžio darbo užmokesčio, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, pareiškėjas yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju, skundžiamu sprendimu nusprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.
33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia argumentais, kad priešingai, nei tvirtina pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi, atsakovui pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, šie dokumentai nebuvo neteisėtai pateikti arba suklastoti, be to, pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, o apie nutrauktą su juo darbo sutartį pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustačius, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis su asmeniu.
36. Vertindama pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
37. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
38. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m.-840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).
39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 9 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Mostrus“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje bendrovėje dirbo nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki (duomenys neskelbtini), tačiau jam nei kartą nebuvo išmokėtas bent 1 MMA siekiantis darbo užmokestis. Pareiškėjui už (duomenys neskelbtini).
40. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindais). Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
41. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
42. Kaip minėta, byloje ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, tarp jų ir atsakovui nusprendus, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
43. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
44. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šiuo atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis pastarąja aplinkybe nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto šiame kontekste atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta anksčiau laiko ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas.
45. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, ši išvada nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas Leidimas panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais.
46. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba cituojama teismų praktika, nenurodant, kuo ji reikšminga nagrinėjamai bylai, nenurodant kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
47. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.) ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Įvertinus tai, byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. H. (T. H.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dainius Raižys