Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [I-4743-189-2013].docx
Bylos nr.: I-4743-189/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188601464 atsakovas
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 288719620 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Skundas
Atsisakymas priimti skundą
kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas
Pirmosios instancijos teismo nutartis

                                                                                    Administracinė byla Nr. I-4743-189/2013

                                                                                    Proceso Nr. 3-61-3-02703-2013-1

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8., 73.

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2013 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

 

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

              dalyvaujant pareiškėjui P. B.,

              viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

 

n u s t a t ė:

 

 

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7) prašydamas:

              1) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-07-04 sprendimą Nr. 1D-6465(11);

              2) Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 10462,99 Lt už 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. laikotarpį, įvertinus ir 2012 m. rugsėjo – gruodžio mėnesių bei 2013 m. sausio – gegužės mėnesių pensijos sumažinimą.

              Nurodė, kad pareiškėjui nuo 2000-06-27 neterminuotai paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą – 1212,12 Lt per mėnesį. Tačiau nuo 2010-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatoms, vadovaujantis šio įstatymo 4 ir 5 str., pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pensija.

              Dėl sumažintos pensijos pareiškėjas su 2013-06-25 prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, tačiau institucija 2013-07-04 raštu Nr. 1D-6464(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą.

              Nesutikdamas su Ministerijos sprendimu nurodė, jog atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 str. 6 d. nuostatą ir tuo pažeidė lygiateisiškumo principą. Pabrėžė, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimo atveju turėjo būti taikytinos ne VAĮ nuostatos, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

              Pažymėjo, jog kreipimosi į tesimą termino nėra praleidęs, nes diena, kurią pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises laikytina 2012-09-21, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą ir būtent kuriuo buvo nustatyta, jog Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Todėl, pareiškėjo manymu, nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas trejų metų terminas.

              Teismo posėdžio metu palaikė skundų argumentus, prašė skundą patenkinti.

                            Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei atsiliepimo (b. l. 25-26) argumentais prašė skundą atmesti. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl pensijos dalies išmokėjimo su pakartotiniu prašymu į Ministeriją kreipėsi tik 2013-06-25, t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, tuo pagrindu pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui pensija buvo mokama pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

              Atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

              Byla nutrauktina.

              Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010 – 2012 metais.

              Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2000-06-27 paskirta 1107,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 21), tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui mokama mažesnė pensija nei paskirtoji (b. l. 24). Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis.

              Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo redakcija) įtvirtintas trejų metų terminas. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria, nagrinėjamu atveju, gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

              Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p. pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, taigi darytina išvada, jog pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013-07-17 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

              Teismų praktikoje trejų metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d., yra atnaujinamasis terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-69/2010 išaiškino, kad esant praleistai ieškinio senačiai pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą.

              Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3,4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

              Pareiškėjas skundo argumentais nurodė, jog termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes trejų metų terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo dienos, kada pareiškėjas sužinojo apie jo pažeistas teises, t. y. nuo 2012-09-21, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriuo buvo konstatuotas Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų neatitikimas Konstitucijai.

              Pažymėtina, jog nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu teismas pareiškėjui papildomai pasiūlė pateikti įrodymus dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėjas prašė bylą nagrinėti pagal byloje esamą medžiagą (teismo posėdžio protokolo garso įrašas).

              Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS-15-90/2005). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS-6-601/2006, AS-6-219/2006).

              Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinomis priklausančiomis nuo pareiškėjo valios ir nagrinėjamu atveju, nelaikytinos priežastimi atnaujinti senaties terminą skundui paduoti. Priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjamas įvairiomis viešosiomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti viso to pasekmes ir per tam tikrą terminą (per metus nuo 2012-02-06 (sužinojimo apie Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijai diena) iki 2013 m. vasario mėn.)) turėjo galimybę kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, todėl laikytina, kad pareiškėjo praleido terminą skundui paduoti. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė - skundo (prašymo) padavimo termino praleidimas – sudaro teisinį pagrindą teismo procesą nutraukti (ABTĮ 101 str. 7 p.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis), tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pažymėtina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-857-62/2011).

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 taip pat nurodyta, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

              Pareiškėjas skundo argumentais prašo panaikinti Ministerijos 2013-07-04 sprendimą Nr. 1D-6465(11). Pareiškėjo ginčijamu sprendimu tik paliudija, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Šis ginčas, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo turėjo būti iškeltas per minėtą trejų metų procesinį terminą. Pareiškėjas ginčą kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Taigi, procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų.

              Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p. nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas tokį prašymą atmetė.

              Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaujantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina Administracinių bylų eisenos įstatymo 101 str. 7 p. pagrindu. Pažymėtina, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p., 105 str., 106, 149 str.,

 

 

n u t a r ė:

 

 

              Nutraukti administracinę bylą Nr. I-4743-189/2013 pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

              Nutartis per septynias dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                    Violeta Balčytienė

 

                                                                                                  Bronius Januška

 

                                                                                                  Liudmila Zaborovska

 


Paminėta tekste:
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas