Administracinė byla Nr. eA-2860-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02645-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1133 (01208) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Armėnijos Respublikos piliečiui A. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės apsaugos“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų (nėra visą dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių), todėl panaikino jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. liepos 27 d. Bendrovėje nebuvo mažiau nei 4 darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Tam tikru laiku atlyginimai buvo mokami ne visa apimtimi, tačiau tai nereiškia, kad tuo metu Bendrovėje nebuvo atitinkamo skaičiaus darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis ir dabar dirba Bendrovėje, kurioje yra tinkamas darbuotojų skaičius pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėta Įstatymo sąlyga (dėl darbuotojų skaičiaus) nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Pareiškėjo vertinimu, tiek anksčiau galiojusi, tiek ir dabar galiojanti minėta Įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą (apsunkina užsieniečių ūkinės-komercinės veiklos vykdymą).
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–22).
5. Migracijos departamentas paaiškino, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
6. Migracijos departamentas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenis, Bendrovėje dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau vienam iš jų yra mokama apie 47 Eur. Migracijos departamentas sprendė, kad Bendrovėje visą darbo dieną nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė atitinka net keletą fiktyvios įmonės požymių.
7. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjo nuomonė, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai nesudaro pagrindo šių imperatyvių Įstatymo nuostatų netaikyti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 158–167).
9. Teismas konstatavo, kad šiuo metu Bendrovėje dirba 5 darbuotojai, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė nuo 2016 m. vykdo teikiamų paslaugų pardavimą ir iš vykdomos veiklos gauna pajamas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo pateikti teismui duomenis, patvirtinančius skunde išdėstytus argumentus, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovė yra įregistruota nauju adresu, kad Bendrovės patalpos yra tinkamos Bendrovės veiklos vykdymui, t. y. jose įrengtos darbo vietos ir realiai vykdoma Bendrovės veikla. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo Bendrovė laikytina fiktyvia ir pareiškėjas nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų.

III.

10. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo (b. l. 169–174).
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą Migracijos departamentui, nors pareiškėjas jokio tikslo sukurti ir dirbti su Bendrove kaip fiktyvia įmone neturėjo, tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje. Pasak pareiškėjo, darbuotojai Bendrovėje dirba sutartomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje.
12. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad ne visi jo įmonėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai gauna darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Pasak Migracijos departamento, vien pareiškėjo nuomonė, kad Įstatymo reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje nurodyta, kad leidimų užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (ne verslo vykdymo) sąlygos yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Migracijos departamentas taip pat pažymi, kad buvo nustatytas ne vienas fiktyvios Bendrovės požymis, o pareiškėjas to nenuginčijo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1133 (01208) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Armėnijos Respublikos piliečiui A. M., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Migracijos departamentas 2015 m. spalio 7 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai (2 metus) gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymo pagrindu (siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje).
16. VSDFV duomenų pagrindu Migracijos departamentas nustatė, kad vienai Bendrovėje įdarbintai Lietuvos Respublikos pilietei nuo 2017 m. kovo 1 d. mokamas 45,68 Eur, o nuo 2017 m. balandžio 1 d. – 47,50 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad šis asmuo Bendrovėje nedirba visą darbo dieną, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes minėtoje Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kurioje visa darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
17. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas šį Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Migracijos departamentui. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė ir tebevykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Darbuotojai Bendrovėje dirba sutartomis sąlygomis. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, kuriems turi būti mokamas tam tikro dydžio atlyginimas, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.
19. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Migracijos departamentui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad:

19.1. pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

19.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Teismo vidinis įsitikinimas tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

20. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Migracijos departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
21. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis tinkamai ir sąžiningai vykdė ir tebevykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, o darbuotojai Bendrovėje dirba sutartomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas esant konkretiems pagrindams, nurodytiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) 50 straipsnio 1dalies 7 punkte buvo nustatyta, kad minėtas leidimas užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas)), įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio (Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas) 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas 2015 m. spalio 14 d., ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.
22. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.), be kita ko buvo nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
23. Kaip minėta, Migracijos departamentas konstatavo, kad nuo 2017 m. kovo 1 d. Bendrovėje nėra ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė nustatęs, jog Bendrovės darbuotojui buvo sumažintas darbo užmokestis (nuo 2017 m. kovo mėn. 45,68 Eur, o nuo 2017 m. balandžio mėn. 47,50 Eur už mėnesį), o tai, pasak Migracijos departamento, reiškia, kad asmuo dirba ne visą darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas šiai Migracijos departamento išvadai pritarė, nurodydamas, kad darbuotojas gavo darbo užmokestį, kuris yra mažesnis už privalomą mokėti minimalų darbo užmokestį (minimalią mėnesinę algą).
24. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, kaip Bendrovės direktorius, 2015 m. liepos 29 d., rugpjūčio 3–6 d. pasirašė tris darbo sutartis, kuriomis Bendrovė įsipareigojo darbuotojams mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą pagal išdirbtą laiką (b. l. 54–59). Byloje esantys VSDFV duomenys patvirtina, kad Bendrovė tam tikrą laikotarpį mokėjo žymiai mažesnį nei minimalų atlyginimą (b. l. 141–142). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius VSDFV informacinės sistemos duomenis. Darbo užmokestis darbo sutartyje buvo susietas su išdirbtu laiku, darbuotojai negavo minimalios algos, kurią privalu mokėti darbuotojui dirbant visą darbo laiką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau anksčiau yra konstatavęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką (LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).
26. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo teisę vien šiuo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrovė vykdė ir tebevykdo veiklą, darbuotojai dirba, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimu, nėra teisiškai reikšmingi (net jei ir būtų nustatyta, kad Bendrovė veiklą tam tikra apimtimi vykdė), nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, kurio pareiškėjas, kaip konstatuota, neįvykdė. Be to, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, kad įmonė nuo 2016 m. realiai vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą ir iš vykdomos veiklos gauna pajamas, nei atsakovui, nei teismui nėra pateikęs jokių duomenų, įrodančių, kad įmonė turi tinkamas patalpas realiai įmonės veiklai vykdyti.

27. Dėl pareiškėjo vertinimo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, kuriems turi būti mokamas tam tikro dydžio atlyginimas, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, teisėjų kolegija pastebi, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                  Stasys Gagys

                                                                                                             Irmantas Jarukaitis

                                                                                                              Ramutė Ruškytė