Civilinė byla
Nr. 2A-1669/2013
Procesinio sprendimo
kategorija 42.9.; 69.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo)
ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos
apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d.
sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-691-510/2011, iškeltoje pagal
ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ ieškinį
atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Kauno
apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovui UAB „Būstuva“ iškelta
restruktūrizavimo byla, administratoriumi paskirtas UAB ,,Įmonių bankroto
administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Kauno
apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2010 m.
kovo 15 d. nutartimi – restruktūrizavimo planas (bylos Nr.B2-249-485/2012).
Ieškovas RUAB
„Būstuva“ 2009 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu,
prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 176
002,92 Lt skolos už atliktus projektavimo ir statybos darbus ir 15,21 procentų
dydžio procesines palūkanas. Vėliau reikalaujamos priteisti skolos dydis buvo
tikslinamas ir galutinis reikalavimas sudarė 157 388,09 Lt.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2006 m. lapkričio 29 d. jis
laimėjo atsakovo organizuotą viešojo pirkimo konkursą dėl daugiaaukščio
daugiabučio gyvenamojo namo prie A. Juozapavičiaus pr., Kaune, techninio
projekto parengimo ir statybos darbų. 2006 m. gruodžio 7 d. buvo sudaryta
rangos sutartis Nr. 1330, o 2009 m. kovo 10 d. aktu Nr. STN-21-090310-021
objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti.
Ieškovo teigimu, buvo susitarta, kad objektas nebus
dujofikuojamas, todėl rangos sutartyje numatyta projektavimo ir rangos darbų
kaina neapėmė su objekto dujofikavimu susijusių darbų kainos, t. y. sutartimi
buvo susitarta dėl rangos darbų kainos, nedujofikuojant objekto. Tačiau
projektavimo eigoje AB „Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. raštu Nr. 10-547
informavo, kad elektrinės viryklės negalės būti įrengtos dėl nepakankamo
elektros įvado galingumo. 2008 m. rugsėjo 12 d. atsakovas jam perdavė AB
„Lietuvos dujos“ pateiktas 2008 m. rugsėjo 12 d. projektavimo sąlygas šiam
objektui dujofikuoti, o jų pagrindu ieškovo užsakymu AB „Miestprojektas“ (dabar
UAB „Cowi Lietuva“) už 17 346 Lt parengė dujų skirstomojo tinklo įrengimo objekte
projektą, už kurį ieškovas yra skolingas 7 346 Lt, todėl šios lėšos yra jo
papildomos išlaidos, patirtos dėl atsakovo kaltės. Nurodė, jog vykdydamas
ieškovo, atsakovo bei AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos
trišalės sutarties Nr. PR2008-80 dėl naujojo vartotojo prijungimo prie AB
„Lietuvos dujos“ dujų sistemos 5.1 punktą, 2008 m. liepos 14 d. sumokėjo AB
„Lietuvos dujos“ 33 247,68 Lt prijungimo įmoką ir ekonomiškai neatsiperkančios
paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas; vykdydamas 2008 m. rugsėjo 17 d.
sutarties Nr. 2008-2R-08/09/17 dėl dujų skirstomo tinklo išvedžiojimo 2.1
punktą, subrangovui UAB „Labas“ sumokėjo 70 000 Lt; 2008 m. gruodžio 31 d. už
22 500 Lt nupirko dujines virykles. Visų statybos darbų, susijusių su objekto
dujofikavimu, vertė yra 125 747,68 Lt, o su tuo susiję atsiskaitymai buvo
vykdomi iš AB SEB banko paskolos, todėl iki ieškinio teismui pareiškimo dienos
susidarė 14 294,41 Lt palūkanos. Teigė, jog atsakovas be pagrindo
atsisakė padengti šiuos papildomų projektavimo ir statybos rangos darbų kaštus (CK
6.704 str. 4 p., 6.37 str. 2 d.). Vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu prašė priteisti 15,21
procentų dydžio metines procesines palūkanas.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m.
vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui RUAB
„Būstuva“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 143
093,68 Lt skolos už atliktus darbus, o taip pat kintamas metines palūkanas nuo
bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
apskaičiuotinas imant vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų
normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems
bankams) palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant, kad
pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo
metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė
palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę
dieną. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, jog
šalys, 2006 m. gruodžio 7 d. sudarydamos
rangos sutartį Nr. 1330, numatė, kad objekte bus statomos ne dujinės, o elektrinės viryklės,
todėl susitarė dėl rangos darbų
kainos, objekto nedujofikuojant. Įvertinęs
šalių pateiktus rašytinius įrodymus, tarp jų atsakovo, ieškovo ir AB „Lietuvos
dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos trišalės naujojo vartotojo prijungimo
prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos
sutarties Nr. PR2008-80 nuostatas, teismas
konstatavo, kad sprendimą dujofikuoti namą priėmė pats atsakovas, kuris neabejotinai žinojo apie ieškovo atliekamus namo
dujofikavimo darbus ir tam pritarė, todėl
kaip nepagrįstus atmetė jo teiginius, jog namo prijungimo prie AB „Lietuvos
dujos“ sistemos darbus ieškovas atliko savavališkai. Teismas pažymėjo, kad sutarties
pasirašymo metu ieškovas nenumatė ir negalėjo numatyti išlaidų, reikalingų namo
dujofikavimo darbams atlikti, o neįrengus dujinių viryklių, pastatytas namas
nebūtų pripažintas tinkamu naudoti ir negalėtų būti apgyvendintas, todėl
projektavimo ir dujų prijungimo darbus vertino kaip neatidėliotinus papildomus
darbus, kuriuos buvo būtina atlikti dėl nepriklausančių nuo
rangovo aplinkybių. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovas turi
teisę į šių papildomų išlaidų atlyginimą.(CK 6.684 str. 4 d., 6.704 str. 4 p., 6.705 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos
teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 143
093,68 Lt papildomų išlaidų, susijusių su objekto dujofikavimu: 17 346 Lt išlaidų už projektavimo darbus, 33 247,68 Lt prisijungimo bei ekonomiškai
neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų, 70 000 Lt išlaidų dėl dujų vamzdyno montavimo, pajungimo ir kitų darbų
atlikimo, 22 500 Lt 60 dujinių
viryklių pirkimo išlaidų. Teismo vertinimu, atsakovas nėra
atsakingas už tai, jog ieškovas darbus atliko iš skolintų lėšų, todėl atmetė
ieškinio dalį dėl 14 294,41 Lt
palūkanų priteisimo. Teismas taip
pat pripažino, kad iš dalies tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti 15,21 procentų metines procesines
palūkanas pagal Lietuvos Respublikos
mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau - Prevencijos įstatymas). Teismas nurodė, jog pagal šį įstatymą
mokėtinų palūkanų dydis siejamas su vieno mėnesio VILIBOR norma, galiojusia tą
metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, ir kuri kinta
prieš kiekvieno pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną ir prieš
kiekvieno antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Todėl priteisė ne
fiksuotas, o kintamas metines palūkanas, apskaičiuojamas imant vieno mėnesio
VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant, kad
pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo
metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė
palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę
dieną, nuo bylos iškėlimo teise dienos (2009 m. gruodžio 28 d.), iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo (Prevencijos įstatymo 3 str. 4 d., 2 str. 3 d., CK
6.210 str. 2 d.). Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra
restruktūrizuojama įmonė, o atsakovas – savivaldybės institucija, šalys nuo
žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei yra atleistos (CPK 83 str. 1 d. 8, 10
p.).
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu
skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Kauno apygardos
teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą: panaikinti jo dalį, kuria iš atsakovo
priteista 143 093,68 Lt skola už atliktus
darbus bei kintamos procesinės metinės palūkanos ir priimti naują sprendimą,
ieškinį atmesti.
Apeliacinį
skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas,
spręsdamas dėl mokėjimo už ieškovo papildomai atlikus darbus, pažeidė CK ir
Viešųjų pirkimų įstatymo normas, reglamentuojančias statybos rangos santykius,
kai darbai finansuojami iš savivaldybės biudžeto ir skirti savivaldybės
reikmėms tenkinti, nes taikė tik bendrąsias rangos nuostatas (CK 6.705, 6.706,
6.382 str., 6.653 str. 5 d., 6.684 str. 4 d.). Tarp šalių konkurso tvarka
sudarytoje projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties 3 punkte buvo
įtvirtinta, jog kaina yra fiksuota ir nustatyta visam laikotarpiui, o 15 punkte
– kad sąlygos negali būti keičiamos. Teismas neįvertino, kad savivaldybė yra
perkančioji organizacija, todėl jai privalomos Viešųjų pirkimų įstatyme (toliau
– VPĮ) nustatytos procedūros, įskaitant imperatyvų draudimą keisti viešojo
pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo metu bei išimtinė galimybė jas keisti
gavus Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą (VPĮ 4 str. 1 d. 1 p., 18 str. 6 d. 11
p., 8 d., 56 str. 4 d. 1 p.). Pagal VPĮ nuostatas ieškovas privalėjo informuoti
jį apie papildomus darbus, o jis – atitinkamai organizuoti jų pirkimą, tačiau
ieškovas to nepadarė ir dėl tokių darbų pirkimo ir atlikimo nebuvo sudaryta
rašytinė sutartis. Dėl to nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui už
savarankiškai, jo paties rizika atliktus papildomus darbus (CK 6.240 str. 3 d.).
Be to, apie papildomus darbus ieškovas informavo atsakovą tik pateikęs atliktų
darbų priėmimo-perdavimo aktą ir atlikęs statinio teisinę registraciją, nors AB
„Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. informavo ieškovą apie techninio projekto
parengimo termino pratęsimą, pasirinkus elektrines virykles.
2. Teismas,
spręsdamas dėl papildomų darbų ir jų kainos, atsiradusių ieškovui ir AB
„Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. sudarius Naujojo vartotojo sistemos
prisijungimo prie dujos sistemos sutartį Nr. PER2008-80, be pagrindo neįvertino
to, kad nei šia sutartimi, nei jokiu kitu sandoriu savivaldybė neprisiėmė
prievolės kompensuoti šias ieškovo išlaidas. Priešingai, šalių pasirašytas
atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad ieškovas perdavė jam
atliktus gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbus pagal 2008 m.
balandžio 3 d. susitarimą Nr. 200-2-1330(1) dėl 2006 m. gruodžio 7 d. projektavimo
darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330 4 punkto vykdymo (CK 6.662
str. 2 d.). Be to, 2008 m. gruodžio 12 d. pažymoje apie atliktų darbų vertę už
2008 m. gruodžio mėn. nurodyta, kad objekto kaina yra 12 371 989,34 Lt,
įvykdytų darbų vertė nuo statybos pradžios – 12 270 039,84 Lt. Būtent tokia
sutartinė objekto kaina ir buvo numatyta susitarime dėl projektavimo ir
statybos rangų sutarties Nr. 1330 4 punkto vykdymo. Teismas, priteisdamas skolą
už atliktus darbus, nevertino atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto.
3. Teismas,
priteisdamas procesines palūkanas, nepagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio 2
dalies ir Mokėjimų prevencijos įstatymo nuostatas, nes savivaldybė yra viešasis
juridinis asmuo. Be to, ieškovas PVM sąskaitą faktūrą BUS Nr. 900002 pateikė
tik 2009 m. sausio 28 d., o BUS Nr. 900056, Nr. 900055 – su ieškiniu, todėl jis
neturi prievolės mokėti palūkanų už pavėluotus mokėjimus.
4. Teismas netinkamai
įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles bei motyvuojamoje nutarties dalyje nepateikė išsamaus kiekvieno
ieškovo ir atsakovo išdėstyto argumento teisinio įvertinimo, netinkamai taikė
ir aiškino materialinės teisės normas.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą ieškovas RUAB „Būstuva“ prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo
sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą
grindžia tokiais argumentais:
1. Apeliantas
be pagrindo teigia, kad teismas turėjo taikyti VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Ginčo
metu galiojusi minėta teisės norma reglamentavo ne viešojo pirkimo sutarties
keitimo sąlygas, bet sutarties formos klausimus. Teismas taip pat pagrįstai netaikė
VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes ši norma reglamentuoja šalių pareigas
sutarties sudarymo metu, tačiau nereguliuoja jos vykdymo metu atsiradusių
papildomų darbų kvalifikavimo ir apmokėjimo klausimų.
2. Teismas pagrįstai
taikė CK 6.684 straipsnio 4, 5 dalis, o ne VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto
nuostatą, nes ši nedetalizuoja derybų dėl papildomų darbų atlikimo procedūros
ir rangovo bei užsakovo teisių, atliekant papildomus darbus. Bylos įrodymais
yra paneigtas apelianto teiginys, kad apie dujofikavimo darbus jis sužinojo tik
po jų atlikimo, nes pats atsakovas 2007 m. spalio 15 d. kreipėsi į AB
„Lietuvos dujos“, prašydamas prijungti statomą namą prie dujotiekio sistemos;
2008 m. gegužės 21 d. buvo sudaryta trišalė sutartis tarp ieškovo, atsakovo ir
AB „Lietuvos dujos“. Apelianto nurodoma CK 6.240 straipsnio 3 dalis negali būti
taikoma, nes ji reglamentuoja be pagrindo įgyto turto grąžinimą, o ne statybos
ir projektavimo rangos darbus.
3. Apelianto
teiginys, kad teismas neįvertino atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto ir
pažymos apie atliktų darbų vertę tuo aspektu, kad atsakovas yra priėmęs darbų
tik už joje nurodytą pinigų sumą, yra nepagrįstas, nes darbų kaina yra
nustatoma ne šiais dokumentais, bet šalių susitarimu. Kadangi techniniame
projekte buvo numatyti namo dujofikavimo darbai, vadinasi jie buvo priimti
nepriklausomai nuo minėtoje pažymoje nurodytos darbų kainos.
4. Teismas
pagrįstai ir teisėtai priteisė procesines palūkanas, vadovaudamasis Mokėjimų,
atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo
nuostatomis .
5. Apeliantas
nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės normas,
reglamentuojančias įrodymus ir jų vertinimą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 25
d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą
panaikino ir priėmė naują sprendimą - restruktūrizuojamos UAB „Būstuva“ ieškinį
atmetė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutartimi panaikino
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės
25 d. sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam
teismui apeliacine tvarka.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs
trišalės sutarties turinio, nepasisakė dėl šios sutarties kvalifikavimo – buvo
tai susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo ar ne. Jei trišalė sutartis būtų
kvalifikuota kaip susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo, teismas,
vadovaudamasis VPĮ 86 straipsnio 11 dalimi, reglamentuojančia
supaprastintą prekių ar paslaugų pirkimą neskelbtinų derybų būdu, turėtų
įvertinti, ar perkančiosios organizacijos veiksmai atitiko įstatymo normos
reikalavimus dėl neskelbtinų derybų tvarkos, taip pat nustatyti atliktų
papildomų darbų esmę: jų dydį, vertę, taip pat sutarties šalių veiksmus,
derinant papildomų darbų sutarties sąlygas, patikrinti atlyginimo už atliktus
papildomus darbus dydį. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje
nurodė, kad jeigu nagrinėjamoje byloje įvertinus trišalę sutartį, teismas padarytų
išvadą, jog ja buvo susitarta dėl papildomų darbų atlikimo, teismas turi
vertinti, ar šio susitarimo sudarymo tvarka atitiko įstatymo normos
reikalavimus dėl neskelbtinų derybų tvarkos, taip pat ištirti ir įvertinti
perkančiosios organizacijos veiksmus pasirenkant tiekėją, ar darbų vertė atitiko
VPĮ 86 straipsnio 11 dalies reikalavimus dėl leistinos papildomų darbų kainos,
nes tik tokiu atveju tiekėjas tokia apimtimi turi teisę į piniginės prievolės
tenkinimą.
Teisėjų
kolegija konstatuoja:
Apeliacinis
skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas
nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos
teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos
Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir
neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar
valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje
nagrinėjamas ginčas kilo dėl papildomų darbų atlikimo būtinybės, vykdant viešųjų
pirkimų būdu sudarytą statybos rangos sutartį, sudarant trišalę naujojo
vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį (toliau –
trišalė sutartis).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, tarp jų
atsakovo, ieškovo
ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos trišalės naujojo
vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80
nuostatas, konstatavo,
kad sprendimą dujofikuoti namą priėmė pats atsakovas, kad jis neabejotinai žinojo apie ieškovo
atliekamus namo dujofikavimo darbus ir tam pritarė, todėl kaip nepagrįstus atmetė jo
teiginius, jog ieškovas namo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos
darbus atliko savavališkai ir ieškinį
patenkino iš dalies – priteisė ieškovui RUAB „Būstuva“ iš atsakovo 143
093,68 Lt skolos už atliktus papildomus darbus, o taip pat kintamas metines
palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, apskaičiuotinas imant vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės
palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais
kitiems bankams) palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant,
kad pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš
pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja
paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją
kalendorinę dieną. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Nesutikdamas
su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas Kauno miesto savivaldybė savo
apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog
savivaldybė yra perkančioji organizacija, todėl jai privalomos VPĮ nustatytos
procedūros, įskaitant imperatyvų draudimą keisti viešojo pirkimo sutarties
sąlygas jos galiojimo metu bei išimtinė galimybė jas keisti gavus Viešųjų
pirkimų tarnybos pritarimą (VPĮ 4 str. 1 d. 1 p., 18 str. 6 d. 11 p., 8 d., 56
str. 4 d. 1 p.). Anot apelianto pagal VPĮ nuostatas ieškovas privalėjo
informuoti jį apie papildomus darbus, o jis – atitinkamai organizuoti jų
pirkimą, tačiau ieškovas to nepadarė ir dėl tokių darbų pirkimo ir atlikimo nebuvo
sudaryta rašytinė sutartis, dėl to nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui už
savarankiškai, jo paties rizika atliktus papildomus darbus. Be to, apelianto
teigimu, ieškovas apie papildomus darbus jį informavo tik pateikęs atliktų
darbų priėmimo-perdavimo aktą ir atlikęs statinio teisinę registraciją, nors 2007
m. spalio 3 d. AB „Miestprojektas“ informavo ieškovą apie techninio projekto
parengimo termino pratęsimą, pasirinkus elektrines virykles.
Atsižvelgdama
į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs iš šalių teisinių santykių,
vykdant viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį. Viešųjų pirkimų įstatymas nustato
viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę,
viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimų tvarką. VPĮ yra specialusis
įstatymas. CK 6.382 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad viešojo pirkimo-pardavimo
sutartims CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.
Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami
specialaus įstatymo, CK, CPK ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos
subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. CK, CPK ir
kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ pirmumo naudai pasireiškia
tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos
teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo
klausimo arba VPĮ normose yra nukreipiama į atitinkamas nuostatas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir
teismų praktikos apžvalga Nr. 31).
Kaip minėta,
ginčams, kilusiems iš viešojo pirkimo teisinių santykių, pirmiausia reikia
taikyti galiojančias VPĮ nuostatas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys
patvirtina, kad tarp perkančiosios organizacijos (apelianto) ir tiekėjo (ieškovo)
2006 m. gruodžio 7 d. buvo sudaryta projektavimo darbų ir statybos rangos
sutartis Nr. 1330 (10-14 b. l., 1 t.), taigi ginčo nagrinėjimui turi būti
taikoma VPĮ 2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija.
Atsižvelgiant
į ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, negalima sutikti su apelianto
argumentu, kad perkančiajai organizacijai (apeliantui) buvo privalomas VPĮ
imperatyvus draudimas keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo
metu bei buvo išimtinė galimybė jas keisti tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos
pritarimą (VPĮ 4 str. 1 d. 1 p., 18 str. 6 d. 11 p., 8 d., 56 str. 4 d. 1 p.).
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal 2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr.
X-471 redakcijos VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 12 straipsnį,
nagrinėjamoje byloje ginčijamo viešojo pirkimo vertė neviršijo tarptautiniams
pirkimams nustatytos vertės, todėl papildomų darbų atlikimo būtinybė turi būti
vertinama ne pagal VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punktą, o vadovaujantis
VPĮ Ketvirtajame skyriuje pateiktu supaprastintų pirkimų reglamentavimu
(VPĮ 86 str.). Pažymėtina, jog VPĮ nuostatų prasme teisėtai įsigyjami papildomi
darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu susijęs, pirkimo objektas, todėl
tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl
papildomų darbų atlikimo perkančioji organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus
pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo
darbų pirkimo sutartį, o ne keičia pradinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
Nagrinėjamos
bylos kontekste būtina išspręsti ieškovo, apelianto bei AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos trišalės naujojo
vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80
kvalifikavimo klausimą ir tik išsprendus šį klausimą, turėtų būti pasisakyta
dėl VPĮ 86 straipsnio taikymo pagrįstumo, nes šioje teisės normoje
reglamentuojama situacija, kai viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje
paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įsigyti papildomus
darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu
sudaryta sutartis.
Pažymėtina,
jog pagal VPĮ 2 straipsnio 30 dalies nuostatą, viešojo pirkimo sutartis yra VPĮ
nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau tiekėjų ir vienos ar
kelių perkančiųjų organizacijų sudaryta sutartis, kurios dalykas yra prekės,
paslaugos ar darbai. Viešojo pirkimo sutarties sudarymas yra pirkimų tikslas,
leidžiantis perkančiajai organizacijai, racionaliai tam naudojant lėšas,
įsigyti prekių, paslaugų ar darbų. Kaip minėta, 2006 m. gruodžio 7 d. tarp
apelianto Kauno miesto savivaldybės administracijos ir tiekėjo (ieškovo) UAB
„Būstuva“ buvo pasirašyta projektavimo darbų ir statybos rangos sutartis Nr.
1330 (toliau – rangos sutartis), sutarties objektas – daugiaaukščio daugiabučio
gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr., Kaune, techninio projekto parengimas
ir statybos darbai (10 b. l., 1 t.). Šios sutarties 10.1. punktu ieškovas
įsipareigojo pagal projektavimo sąlygų sąvadą ir vadovaudamasis STR
2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ ir STR 1.05.06:2005 „Statinio
projektavimas“, parengti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo techninį
projektą ir pateikti jį užsakovui (11 b. l., 1 t.). Rangos sutarties 10.5.
punktu ieškovas įsipareigojo atlikti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo
statybos darbus pagal projektą, parengtą vadovaujantis patvirtintu techniniu projektu,
o 10.16. punktu – perduoti objektą eksploatacijon pagal statybos techninio
reglamentavimo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti
tvarka“, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus (12 b. l., 1 t.). Pažymėtina,
jog rangos sutarties 23. punkte nurodyta, jog be kita ko, prie jos pridedamas
projektavimo sąlygų sąvadas (sutarties 23.2. punktas) (14 b. l., 1 t.). Teisėjų
kolegija pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. S-40-6-1491
turinys patvirtina, jog buvo sutarta, jog daugiaaukštis daugiabutis gyvenamasis
namas nebus dujofikuojamas (9.3. punktas) (24 b. l., 1 t.).
Rangos
sutarties 3 punkte nustatyta, jog sutarties kaina yra fiksuota ir nustatyta
visam sutarties galiojimo laikotarpiui. Šios sutarties 4 punkte numatyta
išlyga, jog sutarties kaina didinama arba mažinama Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtai metinei infliacijai arba
defliacijai viršijus 5 procentų ribą arba dėl įstatymais nustatytų pasikeitusių
mokesčių, turinčių tiesioginės įtakos sutarties kainų dydžiui (10 b. l., 1 t.).
Byloje esančio 2008 m. balandžio 3 d. susitarimo Nr. 200-2-1330 (1) „Dėl 2006
m. gruodžio 7 d. projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330 4
punkto vykdymo“ turinys patvirtina, jog šalys, vadovaudamosi 2008 m. kovo 5 d.
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažyma Nr.
(9.2-140)-NUA-17, bendrą 2006 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. 1330 kainą koregavo,
nustatydami 12 371 989,34 Lt sutarties kainą (16-17 b. l., 1 t.). Taigi, šiuo
susitarimu buvo įtvirtintas konkretus sutarties kainos dydis. Taip pat
pažymėtina, jog rangos sutarties sudarymo metu, 2006 m. sausio 31 d. įstatymo
Nr. X-471 galiojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte buvo nustatyta,
kad pirkimo sutartyje turi būti įtvirtinta nuostata, jog pirkimo sutarties
sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Laikantis šios normos
reikalavimų, aptarta įstatymo nuostata perkelta į šalių sudarytą rangos
sutartį, kurios 15 punkte įtvirtinta, kad sutarties sąlygos negali būti keičiamos
(13 b. l., 1 t.).
Pažymėtina,
jog nors pagal VPĮ nuostatas, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas
pasibaigia (VPĮ 7 str. 2 d. 1 p.), tačiau perkančiosios organizacijos ir
tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010). Be to, pagal
nuosekliai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, viešųjų pirkimų
principų – pamatinių nuostatų, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo
vertinimo pagrindų – taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo
viešojo pirkimo pradžios iki pabaigos, tačiau jų reikšmė nesumenksta ir
viešajam pirkimui pasibaigus, nes tam tikrais atvejais, pvz., kai viešojo
pirkimo sutartis sudaroma iš anksto nepaskelbus apie viešąjį pirkimą (tais
atvejais, kai tai draudžia VPĮ) ar netinkamai vykdoma viešojo pirkimo sutartis,
gali reikšti viešųjų pirkimų principų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009).
Nagrinėjamu
atveju bylos duomenys patvirtina, kad techninį projektą rengusi AB
„Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. raštu Nr. 10-547 „Dėl daugiaaukščio
daugiabučio (60 butų) gyvenamojo namo prie A. Juozapavičiaus pr. (pagal schemą
Nr. 2) tolimesnio projektavimo“ informavo ieškovą UAB „Būstuva“, jog įrengti
butuose elektrines virykles su orkaitėmis nėra galimybės, kadangi nepakanka elektros
energijos galingumų (25 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,
jog šiame rašte buvo siūlomi du klausimo sprendimo būdai: 1. pasirinkti
elektrines virykles ir prašyti AB „VST“ naujų sąlygų su didesne galia, arba 2.
apsispręsti dėl dujinių viryklių ir kreiptis į AB „Lietuvos dujos“ dėl
techninių sąlygų. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. spalio 15 d.
apelianto (atsakovo) Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio
departamento Statybos skyrius AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pateikė
prašymą „Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos
dujos“ dujų sistemos“ (152 b. l., 1 t.), o 2008 m. gegužės 21 d. tarp AB
„Lietuvos dujos“, apelianto (perkančiosios organizacijos, nagrinėjamu atveju –
atsakovo) Kauno miesto savivaldybės administracijos ir tiekėjo (ieškovo) UAB
„Būstuva“ buvo pasirašyta naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB
„Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartis Nr. PR2008-80 (toliau – trišalė
sutartis) (32-36 b. l., 1 t.).
Teisėjų
kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant šalių ginčą, taip pat būtina
įvertinti ir nustatyti trišalės sutarties turinį bei tikslą. Pagal sisteminio
sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 str. 2 d.), bet kuri sutarties sąlyga
turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą, negali likti
neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji
dalis. Šis sisteminio aiškinimo principas taikytinas ir tada, kai ginčo šalys
siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių. Visos ginčo
šalių sudarytos sutartys turi būti analizuojamos kartu, atsižvelgiant į jų
tarpusavio ryšį, susitarimų esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes ir pan., tam,
kad būtų nustatyti tikrieji ginčo šalių ketinimai, juos realiai siejusių
sutartinių santykių tikrasis turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ trišalėje sutartyje vadinama Dujų
įmonė, apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija – Naujuoju
vartotoju, o ieškovas UAB „Būstuva“ – Mokėtoju. Pažymėtina, jog trišalės
sutarties tikslai buvo: nustatyti sąlygas ir terminus prijungti naujojo
vartotojo sistemą, esančią Sodų g. 98, Kaune, prie Dujų įmonės sistemos (11.1.
punktas); nustatyti Naujajam vartotojui numatomus skirstyti gamtinių dujų
kiekius, būtinus Dujų įmonės investicijai į Naujojo vartotojo prijungimą
atsipirkti per dešimties metų laikotarpį (11.2. punktas); sutarties objektas:
vidutinio slėgio dujotiekis į gyvenamuosius namus Sodų g. 98, 100, Kaune
(11.3.punktas).
Atitinkamai ši
trišalė sutartis jos šalims sukūrė teises ir pareigas, kurios nurodytos
sutarties IV dalyje Šalių įsipareigojimai.
Trišalės
sutarties 14 punkte numatyti Dujų įmonės įsipareigojimai: nutiesti vidutinio
slėgio dujotiekį Sodų g., Kaune, 4 dujotiekio įvadus iki statomo daugiabučio
gyvenamojo namo Sodų g. 98, Kaune iki 2008 m. lapkričio 30 d., bet ne anksčiau,
kaip per šešis mėnesius nuo 15.1. punkte nurodytos įmokos sumokėjimo dienos.
Šiuo dujotiekiu gamtinių dujų perdavimą ir skirstymą vykdyti esant statinio
(dujų įmonės sistemos) pripažinimo tinkamu naudoti aktui (14.1. punktas); per
14 kalendorinių dienų nuo Naujojo vartotojo pateikto prašymo Dujų įmonei dėl
dujų apskaitos sistemos įrenginio ir gamtinių dujų perdavimo, skirstymo sutarties
sudarymo, įrengti dujų apskaitos sistemą, jeigu įvykdyti 15.2. punkte numatyti
Naujojo vartotojo įsipareigojimai (14.2. punktas); sujungti Dujų įmonės sistemą
su Naujojo vartotojo sistema, kai bus įvykdyti 14.1., 14.2., 15.1. ir 15.2.
punktuose numatyti Šalių įsipareigojimai (14.3. punktas); eksploatuoti
Sutarties 14.1. punkte nurodytą skirstymo sistemą ir įrenginius bei 14.2.
punkte nurodytą dujų apskaitos sistemą (14.4. punktas); užtikrinti gamtinių
dujų perdavimą ir skirstymą iki Naujojo vartotojo sistemos (14.5. punktas);
gamtinių dujų perdavimą ir skirstymą vykdyti pagal Dujų įmonės ir Naujojo
vartotojo pasirašytą gamtinių dujų perdavimo, skirstymo sutartį (14.6. punktas)
(33 b. l., 1 t.).
Trišalės
sutarties 15 punkte numatyti Mokėtojo (nagrinėjamu atveju ieškovo)
įsipareigojimai: per 15 kalendorinių dienų nuo Sutarties pasirašymo sumokėti
prijungimo įmokas 10 520,00 Lt, ekonomiškai neatsiperkančią paskirstymo
sistemos plėtojimo išlaidų dalį 17 656,00 Lt, viso 28 176,00
Lt ir PVM 18 %, 5 071,68 Lt, iš viso 33 247,68 Lt, už Naujojo vartotojo
sistemos prijungimą prie Dujų įmonės sistemos pagal pateiktą Naujojo vartotojo
sistemos prijungimo įmokos paskaičiavimą. Nustačius tikrąją dujotiekio statybos
vertę, prijungimo įmoka gali būti patikslinta (15.1. punktas); iki 2008 m. lapkričio
30 d. savo lėšomis suprojektuoti ir įsirengti vartotojo sistemą: vartotojo projektą
suderinti su Dujų įmone; numatyti vietą dujų apskaitos sistemai, įsirengti apšiltintą
ir apšildomą spintą dujų apskaitos sistemai ir užtikrinti elektros energijos
tiekimą į ją; pristatyti Dujų įmonei statinio (vartotojo sistemos) pripažinimo
tinkamu naudoti aktą, vartotojo sistemos techninio aptarnavimo sutartį (15.2.
punktas) (33 b. l., 1 t.).
Taip pat
trišalės sutarties 16 punkte buvo nustatyti Naujojo vartotojo (nagrinėjamu
atveju atsakovo) įsipareigojimai: teisės aktų nustatyta tvarka paskirti asmenį,
atsakingą už vartotojo dujų sistemos eksploatavimą, sudaryti gamtinių dujų
tiekimo sutartį su bet kuria dujų tiekimo įmone (16.1. punktas); ne vėliau kaip
prieš 14 kalendorinių dienų iki gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo pradžios, pateikti
prašymą Dujų įmonei dėl dujų apskaitos sistemos įrengimo ir gamtinių dujų
perdavimo, skirstymo sutarties sudarymo (16.2. punktas); Dujų įmonei
sumontavus dujų apskaitos sistemą, pasirašyti su dujų tiekimo įmone gamtinių
dujų perdavimo, skirstymo sutartį bei pradėti vartoti gamtines dujas (16. 3.
punktas); kasmet suvartoti ne mažesnį gamtinių dujų kiekį, nei numatyta Priede
Nr. 1, kuris yra neatskiriama šios Sutarties dalis (16.4. punktas); leisti Dujų
įmonei prisijungti prie Naujajam vartotojui nuosavybės teise priklausančios
sistemos (dujotiekio sklypo ribose ar antžeminio dujotiekio), jeigu vartotojo
sistemos pralaidumas gali užtikrinti kitų naujųjų vartotojų poreikius (16.5.
punktas); tinkamai eksploatuoti šios Sutarties 15.2 punkte numatytą vartotojo
sistemą (16.6. punktas) (33 b. l., 1 t.).
Sutarties
tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti
ir sutarties prasmę. Nors aptartos trišalės sutarties esminis tikslas buvo
nustatyti sąlygas ir terminus naujojo vartotojo (perkančiosios organizacijos)
sistemos, esančios Sodų g. 98, Kaune, prijungimui prie Dujų įmonės sistemos bei
nustatyti Naujajam vartotojui numatomus skirstyti gamtinių dujų kiekius,
būtinus Dujų įmonės investicijai į Naujojo vartotojo prijungimą atsipirkti per
dešimties metų laikotarpį ir šia sutartimi apeliantas Kauno miesto savivaldybės
administracija neprisiėmė mokestinių įsipareigojimų prieš ieškovą, tačiau jos
negalima vertinti atskirai, nevertinant šalis siejusių skirtingo pobūdžio
sutartinių santykių eigos bei sudarytų sutarčių (rangos sutarties ir trišalės
sutarties) sąlygų visumos. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi aplinkybė yra
ta, jog bylos duomenys įrodo, kad šalys, siekdamos apsispręsti dėl dujinių ar
elektrinių viryklių su orkaitėmis įrengimo, turėjo tikslą veikti bendrai – kaip
minėta, 2007 m. spalio 15 d., po techninį projektą rengusios AB
„Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. rašto Nr. 10-547 „Dėl daugiaaukščio
daugiabučio (60 butų) gyvenamojo namo prie A. Juozapavičiaus pr. (pagal schemą
Nr. 2) tolimesnio projektavimo“, kuriuo tiekėjas (ieškovas) buvo informuotas,
jog įrengti butuose elektrines virykles su orkaitėmis elektros energijos
galingumų nepakanka, apelianto (atsakovo) Kauno miesto savivaldybės
administracijos Miesto ūkio departamento Statybos skyrius 2007 m. spalio 15 d. AB
„Lietuvos dujos“ Kauno filialui pateikė prašymą Nr. 11889 „Dėl naujojo buitinio
vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“, kuriame grafoje
,,Įrengimų,naudosiančių dujas, tipas ir skaičius“ nurodė – ,,dujinės
viryklės 64“ (152 b. l., 1 t.), o 2008 m. gegužės 21 d, pasirašė trišalę
sutartį, kuria buvo aptartas statomo namo dujų sistemos prijungimas prie AB
,,Lietuvos dujos“ sistemos. Atsakovas taip pat neginčijo ir faktinių
aplinkybių, susijusių su papildomų darbų poreikiu, jų atlikimu, kainos
nustatymu ir panašiai. Taigi, atsakovo, kaip perkančiosios organizacijos,
nuoseklūs aktyvūs veiksmai įrodo jo siekį atlikti papildomus darbus statomame
objekte, t. y. įrengti gamtinių dujų paskirstymo sistemą, kad būtų galima
prijungti dujines virykles ir pastatytą gyvenamąjį namą eksploatuoti pagal
paskirtį ir paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad apie papildomus darbus
ieškovas informavo atsakovą tik pateikęs atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą
ir atlikęs statinio teisinę registraciją.
Teisėjų
kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad pagal tarp atsakovo,
ieškovo ir AB „Lietuvos
dujos“ 2008 m. gegužės 21
d. pasirašytos trišalės
naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80
nuostatas, galima pagrįstai
konstatuoti, jog sprendimą dujofikuoti statomą namą priėmė pats atsakovas, kuris neabejotinai žinojo apie ieškovo
atliekamus namo dujofikavimo darbus ir jų atlikimui pritarė, o jo teiginiai, kad ieškovas namo
prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos darbus atliko savavališkai,
atmetami kaip nepagrįsti.
Nors pagal
lingvistinę prasmę pasirašytos trišalės sutarties negalima traktuoti kaip rašytinio
susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas
faktines bylos aplinkybes, į pasirašytos trišalės sutarties esmę bei jos
sudarymo aplinkybes, darytina išvada, jog iškilus būtinybei apsispręsti dėl
dujinių ar elektrinių viryklių su orkaitėmis įrengimo statomame name, pasirašant
trišalę sutartį tikrieji šalių (tiekėjo ir perkančiosios organizacijos) ketinimai
buvo siekti tinkamai ir pilnai įvykdyti 2006 m. gruodžio 7 d. pasirašytą rangos
sutartį – parengti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie
Juozapavičiaus pr., Kaune, techninį projektą, atlikti statybos darbus bei perduoti
objektą (daugiaaukštį daugiabutį gyvenamąjį namą) eksploatacijon pagal statybos
techninio reglamentavimo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais
naudoti tvarka“, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi,
šalių pasirašyta trišalė sutartis traktuotina kaip tęstinis pradinių santykių
(rangos sutarties) sąlygotas būtinas šalių veiksmas, be kurio tinkamai įvykdyti
ir užbaigti rangos sutartį - perduoti objektą (daugiaaukštį daugiabutį
gyvenamąjį namą) eksploatacijon pagal statybos techninio reglamentavimo STR
1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, Statybos įstatymo
ir kitų teisės aktų reikalavimus nebūtų galimybės.
Išsprendus
trišalės sutarties kvalifikavimo klausimą, būtina pasisakyti dėl VPĮ 86
straipsnio taikymo pagrįstumo, nes šioje teisės normoje reglamentuojama
situacija, kai viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje paaiškėja naujos
aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įsigyti papildomus darbus tuo tikslu,
kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis.
Nagrinėjamos
bylos kontekste, atsižvelgdama į viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje
paaiškėjusias naujas aplinkybes, dėl kurių atsirado poreikis įsigyti papildomus
darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu
sudaryta rangos sutartis, perkančioji organizacija (apeliantas), siekdama
įsigyti papildomų darbų, pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį (2006 m. sausio 31 d.
įstatymo Nr. X-471 redakcija) galėjo vykdyti viešojo pirkimo procedūras. Šioje
VPĮ normoje nustatyta, kad neskelbiamų supaprastintų derybų būdu gali būti
perkami darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja,
kad yra reikalingi papildomi darbai, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo
sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo; tokia
pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta
pradinė pirkimo sutartis, o jos ir visų kitų papildomai sudarytų pirkimo
sutarčių kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos.
Jei perkančiajai organizacijai su tiekėju nepavyktų suderėti dėl papildomų
darbų atlikimo, jų kainos, dėl kitų aspektų arba jei ji tai daryti būtų
suvaržyta (pvz., papildomų darbų vertė viršytų didžiausią VPĮ leistiną jų
ribą), turi būti vykdomos viešojo pirkimo procedūros pagal kitą pirkimo būdą,
atveriančios konkurenciją ir kitiems tiekėjams (pvz., supaprastintas atviras
konkursas).
VPĮ nuostatų
prasme teisėtai įsigyjami papildomi darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu
susijęs, pirkimo objektas, todėl tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai
santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl papildomų darbų atlikimo perkančioji
organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus pagal pagrindinę viešojo pirkimo
sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo darbų pirkimo sutartį, o ne
keičia pradinę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo pirkimo
procedūros neskelbiamų derybų būdu suponuoja kitokius, nei susiklosčiusius,
šalių santykius: perkančioji organizacija kviečia tiekėją–kontrahentą pateikti
pasiūlymą, šis tiekėjas jį pateikia, šalys derasi dėl papildomų darbų (vykdymo
sąlygų, kainos, kt.), sudaroma nauja viešojo darbų pirkimo sutartis dėl
papildomų darbų.
Teisėjų
kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas (perkančioji
organizacija), atsiradus sąlygoms, numatytoms VPĮ 86 straipsnio 11 dalies
nuostatose, būtų atlikęs papildomų darbų viešojo pirkimo procedūras: kvietusi
tiekėją pateikti pasiūlymą, šis tiekėjas būtų jį pateikęs, šalys būtų derėjęsi
dėl papildomų darbų (vykdymo sąlygų, kainos, kt.), dėl papildomų darbų būtų
sudaryta nauja viešojo darbų pirkimo sutartis. Byloje esantis perkančiosios
organizacijos (apelianto) 2007 m. spalio 15 d. prašymas „Dėl naujojo buitinio
vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ Nr. 11889
(152 b. l., 1 t.) ir 2008 m. gegužės 21 d. trišalė sutartis Nr. PR2008-80
(32-36 b. l, 1 t.) bei atsakovo elgesys po trišalės sutarties pasirašymo: apeliantas
žinojo apie naujas projektavimo sąlygas (AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialo 2008
m. rugsėjo 12 d. projektavimo sąlygos Nr. 08-30641 (31 b. l., 1 t.), kreipėsi į
AB ,,Lietuvos dujas“ dėl statomo namo sistemos prijungimo prie dujų sistemos, jam
taip pat buvo žinoma apie atliekamus dujų įvado ir dujinių viryklių projektavimo
darbus (UAB „Būstuva“ 2008 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 3215) (48 b. l., 1 t.), esmingai
skiriasi nuo įtvirtintos papildomų darbų atlikimo tvarkos nustatytos VPĮ 86
straipsnio 11 dalyje. Šie apelianto veiksmai, traktuotini kaip pareigų,
išplaukiančių iš VPĮ nuostatų laikymosi, netinkamas vykdymas.
Už VPĮ tinkamą
vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši savo pareigų, nustatytų VPĮ,
nevykdo ar jas vykdo netinkamai, jai turi tekti neigiami padariniai. Jei būtų
priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų
ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
Apelianto
teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl papildomų
darbų, atsiradusių ieškovui ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. sudarius
Naujojo vartotojo sistemos prisijungimo prie dujos sistemos sutartį Nr.
PER2008-80, ir jų kainos, be pagrindo neįvertino to, kad nei šia sutartimi, nei
jokiu kitu sandoriu savivaldybė neprisiėmė prievolės kompensuoti šias ieškovo
išlaidas.
Su tokiu apelianto
argumentu sutikti nėra pagrindo.
Tokie
apelianto argumentai lemia tai, kad perkančiajai organizacijai, pažeidusiai VPĮ
reikalavimus, neatsirastų pareiga sumokėti už papildomus darbus, kuriuos ji
pati užsakė. Tai, kad darbus užsakė būtent atsakovas, patvirtina šie bylos
duomenys: perkančiosios organizacijos (apelianto) 2007 m. spalio 15 d. prašymas
„Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“
dujų sistemos“ Nr. 11889 (152 b. l., 1 t.), UAB „Būstuva“ 2008 m. gruodžio 8
d. raštas Nr. 3215 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie
Juozapavičiaus pr. Sodų g. 98, Kaune, dujų įvado ir dujinių viryklių
suprojektavimo“, kurio turinys patvirtina, jog užsakovo (pagal rangos sutartį –
užsakovas perkančioji organizacija Kauno miesto savivaldybės administracija)
prašymu pakeisti dujines virykles 2007 m. gegužės mėnesį buvo pakeista
projektavimo programa ir numatytas dujų naudojimas maisto gaminimui ir dujų
viryklių sustatymas (48 b. l,, 1 t.), UAB „Būstuva“ 2009 m. sausio 28 d. raštas
Nr. 3270 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr.
Sodų g. 98, Kaune, dujotiekio įvado ir vidaus tinklų“, kurio turinys
patvirtina, jog pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodymą,
nesant galimybės gauti iš VST reikalingų elektros galingumų daugiaaukščio
daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr. (pagal schemą Nr. 2) Sodų
g. 98, Kaune, projektas statybos eigoje buvo pakeistas papildomai
suprojektuojant ir įrengiant dujotiekio tinklus ir namo vidaus dujotiekio
tinklą (49 b. l., 1 t.). Pažymėtina, kad objektas su jame įrengta dujų sistema
buvo priimtas, priėmime dalyvaujant atsakovo darbuotojams, tai patvirtina naujai
pastatyto daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo 1A3p (unikalus Nr. 4400-1561-8234)
su kiemo statiniais (unikalus Nr. 4400-1757-1914) ir inžineriniais tinklais
(akto priedas) Sodų g. 98, Kaune, pripažinimo tinkamu naudoti 2009 m. kovo 10
d. Aktas Nr. STN-21-090310-021 (19-22 b. l., 1 t.).
Taigi, aptartos
faktinės aplinkybės paneigia apelianto argumentą, jog ieškovas apie papildomus
darbus informavo jį tik pateikęs atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą ir
atlikęs statinio teisinę registraciją. Apeliantas (perkančioji organizacija) taip
pat neįrodė, koks būtų jos sutartinių įsipareigojimų ieškovui turinys, jei jos
veiksmai ne pažeistų, o atitiktų VPĮ, šalys būtų sudariusios atskirą viešojo
pirkimo sutartį, o ne tarpusavio sutartinius santykius grįstų informaciniais
raštais ir trišale sutartimi. Be to, kaip pirmiau nurodyta, Kauno miesto
savivaldybės administracija faktinių aplinkybių – papildomų darbų poreikio,
jų įvykdymo bei priėmimo, darbų kainos – neginčija.
Kita vertus,
VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus
(bei kitais atvejais), kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų
pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą
spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės situacijos.
Šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigę,
pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, gali būti tik vertinami,
bet ne pakeisti. Modifikuoti teisinius santykius galima, jei jie dar nėra visai
ar iki galo nutrūkę, pasibaigę: pvz., galima šalis grąžinti į prieš pažeidimą
buvusią padėtį, jei viešojo pirkimo sutartis nesudaryta ar nebaigta vykdyti; be
to, teismai spręsdami dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų,
pripažindami ginčijamą sandorį niekiniu (t. y. neegzistuojančiu de jure),
privalo pasisakyti dėl neteisėtų veiksmų padarinių, inter alia restitucijos,
taikymo; kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą
viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip
niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali
tiekėjui grąžinti priimtų darbų ar paslaugų. Išimtimi laikytini ginčai dėl
viešojo prekių pirkimo sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
Teisėjų
kolegija sprendžia, jog perkančiajai organizacijai (atsakovui) kyla piniginė
prievolė ieškovui dėl papildomų darbų atlikimo. Perkančiosios organizacijos
veiksmų neteisėtumas kyla ne dėl papildomų darbų pirkimo apskritai, o dėl
netinkamai įvykdytų viešojo pirkimo procedūrų.
Nagrinėjamoje
byloje įvertinus, jog trišalė sutartis yra tęstinio pobūdžio, viešojo pirkimo
tinkamam įvykdymui būtina priemonė, teisėjų kolegija sprendžia, ar,
atsižvelgiant į VPĮ 86 straipsnio 11 dalies pažeidimą, yra pagrindas tenkinti
ieškovo reikalavimą atsakovui sumokėti už atliktus papildomus darbus. Atsakovas,
remdamasis VPĮ nuostatų pažeidimu bei tuo, kad tarp šalių nebuvo sudarytas joks
rašytinis susitarimas dėl papildomų darbų, laikosi pozicijos, jog nėra teisinio
pagrindo mokėti už jų įvykdymą.
Teisėjų
kolegija pažymi, jog tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo
procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos
sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek,
kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas. Net ir nustačius VPĮ nuostatų
pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų
suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji
organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos. Tiekėjai (kaip ir
perkančiosios organizacijos) – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių
subjektai, dėl to, nors atsakomybė už VPĮ vykdymą tenka perkančiajai
organizacijai, tiekėjai, žinodami ar turėdami žinoti apie atitinkamą VPĮ
reguliavimą (pvz., VPĮ 86 str. 11 d.), už VPĮ laikymąsi taip pat turi prisiimti
dalį atsakomybės, juolab kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka
perkančiųjų organizacijų pareigas. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo
viešojo pirkimo sutarties nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti,
teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių įvykdymo
negali išeiti už VPĮ reguliavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
Kaip minėta,
pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punktą, visų viešojo pirkimo sutarties
šalių susitarimų dėl papildomų darbų kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo
sutarties kainos. Šia įstatymo leidėjo valia apriboti papildomų susitarimų
sudarymą siekiama kuo plačiau atverti varžymąsi tarp lygiaverčių tiekėjų bei
apriboti galimą piktnaudžiavimą sudaryti neribotą skaičių sutarčių dėl
papildomų darbų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje konstatavo, kad VPĮ nuostata dėl
didžiausios leistinos papildomų darbų vertės – įsakmaus pobūdžio įstatymo
nuostata, šalių negalima pakeisti de jure (sutartimis) ir (ar) de
facto (darbų atlikimu be rašytinio susitarimo). Apie šią įstatymo nuostatą
žino arba turi žinoti tiek perkančioji organizacija, tiek tiekėjas. Pastarasis,
atliekantis papildomus darbus, viršijančius šią kainos ribą, prisiima tokių
darbų atlikimo riziką, neginamą teismo, dėl šią ribą viršijančių darbų
apmokėjimo kylantys lūkesčiai nelaikytini teisėtais, nes prieštarautų
imperatyviosioms teisės normoms.
Nagrinėjamu
atveju bylos duomenys patvirtina, jog pagrindinėje viešojo pirkimo rangos
sutartyje nustatyta, kad bendra sutarties kaina – 11 823 735,00 Lt (10 b. l., 1
t.). Byloje esančio 2008 m. balandžio 3 d. susitarimo Nr. 200-2-1330 (1) „Dėl
2006 m. gruodžio 7 d. projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330
4 punkto vykdymo“ turinys patvirtina, jog šalys, vadovaudamosi 2008 m. kovo 5
d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažyma Nr.
(9.2-140)-NUA-17, koregavo bendrą 2006 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. 1330
kainą ir nustatė ją 12 371 989,34 Lt (16-17 b. l., 1 t.). Taigi perkančioji
organizacija papildomų darbų tik iš ieškovo, neskelbdama apie pirkimą, galėjo
pirkti už ne didesnę kaip 1 855 798,40 Lt sumą (12 371 989,34 Lt*0,15).
Teisėjų
kolegija, spręsdama klausimą dėl perkančiosios organizacijos (apelianto)
piniginės prievolės apimties, pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti
dalį ieškovo reikalaujamos sumos - 143 093,68 Lt
pripažįsta pagrįstu. Būtent tokio
dydžio išlaidas, kurios neviršija VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatų,
susijusias su objekto dujofikavimu, ieškovas įrodė: 17 346 Lt išlaidas
už projektavimo darbus (AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“)
(133 b. l., 1 t.), 33 247,68 Lt
prisijungimo bei ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo
išlaidas (AB „Lietuvos dujos“) (38-39 b. l., 1 t.), 70 000,00 Lt išlaidas dėl dujų vamzdyno montavimo, pajungimo ir kitų darbų
atlikimo (subrangovas UAB „Labas“),
kurios buvo sumokėtos dalimis (46, 87, 93, 100, 107 b. l., 1 t.), 60 dujinių viryklių už 22 500 Lt sumą nupirkimo
(UAB „Šilumos garantas“) (85, 103 b. l., 1 t.).
Apeliantas taip pat kvestionuoja teismo
sprendimo teisėtumą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas
neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles bei motyvuojamoje nutarties dalyje nepateikė išsamaus
kiekvieno ieškovo ir atsakovo išdėstyto argumento teisinio įvertinimo (CPK 185
str., 270 str. 4 d.).
Atsižvelgdama
į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo
pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje,
tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai
atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,
kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar
nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo
sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas
pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo
(nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas
esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į
pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla
galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios
instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos
faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės
teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami
vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad atmesdamas
apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog
pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų
kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis
išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos
išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo
sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl apeliacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų
kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai
įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos
aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės
teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl 143 093,68 Lt skolos už atliktus darbus, o taip palūkanų priteisimo iš
dalies patenkino pagrįstai.
Pagal CPK 98
straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,
teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato
padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant
procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir
priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo apeliacinės instancijos
teisme (CPK 98 str. 3 d.).
Atsiliepimu į
atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovas
RUAB ,,Būstuva“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokias išlaidas
pagrindžiančių įrodymų nepateikė (99 b. l., 2 t.). Todėl prašymas dėl
bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo netenkinamas.
Nagrinėjamu
atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patyrė 20,93 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22
d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 151 b.
l., 2 t.) ir šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovo Kauno miesto
savivaldybės administracijos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Kauno apygardos teismo
2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867, adresas –
Laisvės al. 96, Kaunas) į valstybės biudžetą 20,93 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu.
Teisėjai Nijolė
Piškinaitė
Donatas
Šernas
Vigintas Višinskis