Administracinė byla Nr. A-692-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02765-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), atlikusi pareiškėjo R. P. (toliau – ir pareiškėjas) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2015 m. kovo 17 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-170 (toliau – ir patikrinimo aktas) apskaičiavo pareiškėjui 5 605,31 Eur GPM ir 2 248,90 Eur PSDĮ. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjui į jo banko sąskaitą BUAB „Eurovista ir KO“ (toliau – ir Įmonė) pervedė 129 420 Lt sumą, nurodant paskirtį „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“ (2009 m. birželio 11 d. devynis kartus buvo pervesta po 10 000 Lt ir vieną kartą –10 020 Lt, 2009 m. liepos 7 d. – 4 000 Lt, 2009 m. liepos 28 d. – 25 400 Lt). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo ir nepateikė dokumentų, pagrindžiančių gautas įplaukas; pareiškėjas, nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d. būdamas Įmonės vadovas, Įmonės operatyvaus patikrinimo metu nepateikė Įmonės pirminių apskaitos dokumentų, o pagal Įmonės bankroto administratoriaus pateiktus pirminius apskaitos dokumentus mokesčių administratoriui nebuvo galimybės nustatyti, be kita ko, ginčo sumos pervedimo pareiškėjui pagrįstumo; Įmonė 2008‑2009 m. mokesčių administratoriui neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į prieš tai nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs prokuratūros pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti ir patikrinti, kokie finansiniai įsipareigojimai siejo pareiškėją bei Įmonę, t. y. mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti, kokių juridinę galią turinčių dokumentų pagrindu pareiškėjui iš Įmonės ginčo laikotarpiu buvo pervesta 129 420 Lt suma. Įvertinęs aplinkybes dėl juridinę galią turinčių dokumentų nebuvimo (pareiškėjas jų nepateikė) ir atsižvelgęs į tai, kad tik pareiškėjas turėjo Įmonės banko kodų generatorių (t. y. tik pareiškėjas galėjo atlikti pavedimus iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos), mokesčių administratorius padarė išvadą, jog ginčo piniginių lėšų pavedimuose nurodant „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“, buvo siekiama išvengti mokestinių prievolių, t. y. GPM mokėjimo nuo kitų gautų pajamų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą, ir pareiškėjo iš Įmonės gautas pajamas pripažino jo kitomis gautomis pajamomis ir atitinkamai jas apmokestino, neatsižvelgęs į mokėjimo pavedimuose nurodytą paskirtį.
2. Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-322 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) patvirtino patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-170 apskaičiuotą 5 605,31 Eur GPM ir 2 248,90 Eur PSDĮ, papildomai apskaičiavo 3 137,09 Eur GPM delspinigių ir 1 258,54 Eur PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 681 Eur GPM baudą bei 674 Eur PSDĮ baudą.
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 68-72 „Dėl R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-01-15 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. S-124 (7-75/2016) „Dėl R. P. 2016-04-07 skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) VMI sprendimą patvirtino.

II.

5. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Pareiškėjas nurodė, jog ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo iš Įmonės 2009 m. gautas 129 420 Lt pinigines lėšas priskyrė prie apmokestinamųjų pajamų.
7. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo Įmonės direktorius, o Įmonės 2009 m. birželio–liepos mėn. pervestos piniginės lėšos (iš viso 129 420 Lt) yra skolos grąžinimas už pareiškėjo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. atliktas pinigines operacijas Įmonės naudai.
8. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius nesurinko jokių duomenų, kurie paneigtų aplinkybę, jog tarp pareiškėjo ir Įmonės buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Mokesčių administratoriaus apklaustos Įmonės buhalterės L. K. paaiškinimai, jog Įmonės 2010–2012 m. apskaitos dokumentai buvo „padriki“, nenurodant jokių aplinkybių, susijusių su Įmonės finansinėmis operacijomis, vykusiomis 2005–2009 m., nelaikytini teisiškai reikšmingais vertinant paskolinių santykių buvimą. Mokesčių administratorius rėmėsi Vilniaus apygardos prokuratūroje atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00479-10 metu surinkta informacija (pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai neteisėtai pasisavinus svetimą turtą, taip pat aplaidžiai tvarkius Įmonės apskaitą), tačiau šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai informacijos apie galimus nusikalstamus pareiškėjo veiksmus. Be to, minėto ikiteisminio tyrimo dalykas nebuvo paskolinių teisinių santykių tarp pareiškėjo ir Įmonės vertinimas, todėl surinkta informacija nėra teisiškai reikšminga, mokesčių administratoriui analizuojant pareiškėjo gautas apmokestinamąsias lėšas už 2009 m. Mokesčių administratoriui nebuvo pateikta Įmonės finansinė atskaitomybė už 2009 m., todėl nėra galimybės nustatyti nei Įmonės ūkinės-komercinės veiklos, nei vertinti su šia veikla susijusių sandorių. Įmonė nėra pateikusi mokesčių administratoriui duomenų apie Įmonės suteiktas arba grąžintas paskolas už 2008–2009 m. Šias aplinkybes mokesčių administratoriui patvirtino ir Įmonės bankroto administratorius. Pareiškėjo vertinimu, iš to darytina išvada, jog mokesčių administratorius nesurinko ir neatkūrė jokių tariamai iškreiptų ar paslėptų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo 2009 m. iš Įmonės gautomis lėšomis. Taip pat mokesčių administratorius nesurinko ir byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su susiklosčiusiais paskoliniais teisiniais santykiais tarp pareiškėjo ir Įmonės.
9. Pareiškėjas, grįsdamas paskolinių teisinių santykių egzistavimą, nurodė, jog pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2005 m. gruodžio 21 d. Įmonei paskolino 100 000 Lt, minėtus pinigus įnešdamas į Įmonės sąskaitą. Tuo tarpu mokesčių administratorius nenustatė kokiu kitu, nei paskolinių teisinių santykių, pagrindu pareiškėjas galėjo Įmonei perduoti pinigines lėšas. Be to, jis pateikė banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2008 m., kuriuose atsispindi jo atlikti piniginių lėšų pervedimai (iš viso 572 493,26 Lt sumai) į Įmonės sąskaitą arba mokėjimai tretiesiems asmenims už Įmonę. Mokesčių administratorius netinkamai aiškino paskolinių teisinių santykių požymius ir neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, laikomas sudarytu nuo piniginių lėšų perdavimo. Rašytiniu dokumentu, pagrindžiančiu paskolinių teisinių santykių atsiradimą, laikytinas skolos dokumentas, taip pat ir banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pareiškėjo vertinimu, įrodyti, jog paskolos nebuvo ar pinigai buvo gauti už kitas paslaugas, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Jei mokesčių administratorius pervestų piniginių lėšų nelaiko paskola, tai lėšos turėtų būti traktuojamos kaip be pagrindo įgytas turtas, kuris kreditoriaus reikalavimu taip pat privalo būti grąžintas. Tačiau nagrinėjamu atveju Įmonė niekada nereiškė reikalavimo grąžinti pareiškėjui pervestas lėšas, dėl ko pripažintina, kad piniginės lėšos buvo išmokėtos pagrįstai.
10. Pareiškėjas pažymėjo, jog juridinis asmuo, išmokėdamas fiziniam asmeniui pinigines lėšas, kurios nėra laikytinos neapmokestinamosiomis pajamomis, privalo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Įmonė būtų sumokėjusi įstatymų nustatytus mokesčius už 2009 m. pareiškėjui pervestas pinigines lėšas. Minėta aplinkybė suponuoja tai, jog ir Įmonė pareiškėjui išmokėtas pinigines lėšas traktavo kaip paskolos grąžinimą bei jų nepriskyrė apmokestinamosioms pajamoms.
11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.
12. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo iš Įmonės gautų piniginių lėšų tyrimą, nustatė šias svarbias aplinkybes:

1) Įmonės direktoriumi nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. dirbęs A. Z. nurodė, kad jam, kaip naujai paskirtam direktoriui, buhalterinės apskaitos dokumentai perdavimo-priėmimo aktu nebuvo perduoti, jo „neprileido“ prie apskaitos dokumentų, jis buvo tarsi „statytinis“ direktorius (liudytojo A. Z. 2013 m. liepos 31 d. apklausos protokolas).

2) Įmonės buhaltere nuo 2010 m. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dirbusi L. K. paaiškino, jog apskaitos dokumentai buvo „padriki“, niekas nebuvo apskaityta, jos darbo metu nebuvo atliktas nė vienas bankinis pavedimas, pareiškėjas prašė išrašyti buhalterines pažymas (liudytojos L. K. 2013 m. rugsėjo 13 d. apklausos protokolas).

3) Pagal Įmonės bankroto administratoriaus pateiktus pirminius apskaitos dokumentus mokesčių administratorius negalėjo nustatyti 768 488,95 Lt, tame tarpe ir 100 020 Lt sumos, pervedimo pareiškėjui pagrįstumo, nes Įmonė nepateikė administratoriui registrų už 2008–2009 m., kuriuose atsispindėtų minėtos sumos apskaitymas buhalterinėse sąskaitose. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti dokumentai, todėl negalima iš dalies nustatyti Įmonės veiklos, jos ūkinės-komercinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turtą nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d.

4) Nėra duomenų, kad Įmonė 2008–2009 m. mokesčių administratoriui būtų teikusi duomenis apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas.

5) Pareiškėjas teigė, kad 2008–2009 m., kai buvo Įmonės vadovas, turėjo Įmonės banko kodų generatorius. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dėl pervestų piniginių lėšų, jų pervedimo pagrindo, galimų skolų susidarymo, laikotarpio, tačiau pareiškėjas pasinaudojo teise neduoti parodymų.

6) Prokuratūra nurodė, kad praktiškai neįmanoma paneigti įtariamojo (pareiškėjo) teiginio, esą jis, kaip fizinis asmuo, buvo perėmęs Įmonės skolą 273 307,95 Lt sumai, tačiau prokuratūra pažymėjo, jog tokį faktą patvirtinantys dokumentai ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams taip ir nebuvo pateikti.

13. Mokesčių administratorius dėl to, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų apie Įmonės įsiskolinimus jam ir jų apskaitymą buhalteriniuose registruose, negalėjo patikrinti pareiškėjo bei Įmonės finansinių įsipareigojimų, o vien pinigų pavedimai Įmonei ar už ją nepatvirtina aplinkybių, kad vėliau gauti pinigai buvo skolų grąžinimas. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, šioje dalyje įtvirtintą normą aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, jog pareiškėjas siekė gauti mokestinės naudos ir taip išvengti mokesčių mokėjimo, todėl minėtą sumą apmokestino kaip kitas gautas pajamas.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI palaikė VMI poziciją ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

III.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, papildomai apskaičiuoti pareiškėjui GPM, PSDĮ, šių mokesčių delspinigius ir skirti baudas. Šios bylos ginčo esmę sudaro tai, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir Įmonės 2005–2008 m. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir ginčo piniginių lėšų suma, Įmonės 2009 m. pervesta į pareiškėjo sąskaitą, laikytina minėtu laikotarpiu gautos paskolos grąžinimu, todėl priskirtina neapmokestinamosioms pajamoms.
17. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose, nenukrypdamas nuo administracinės jurisprudencijos, atskleidė MAĮ 69 straipsnio esmę bei prasmę, todėl šio aspekto aptarimas, įvertinus tai, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė argumentų dėl MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymo, nereikalingas ir netikslingas.
18. Teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, padarė išvadą, kad bylos medžiagoje esantys faktiniai duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, jog Įmonės 2009 m. pervesta į pareiškėjo sąskaitą ginčo 129 420 Lt piniginių lėšų suma yra skolos grąžinimas už pareiškėjo atliktas pinigines operacijas Įmonės naudai laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d.
19. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. į Įmonės sąskaitą pervedė iš viso 572 493,26 Lt. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Įmonės į pareiškėjo sąskaitą 2009 m. birželio 11 d., 2009 m. liepos 7 d. ir 2009 m. liepos 28 d. pervestos piniginių lėšų sumos (iš viso 129 420 Lt) yra būtent skolos grąžinimas. Tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia jo paties dar iki mokestinio patikrinimo pradžios (2014 m. gruodžio 16 d.) pateiktas 2014 m. spalio 10 d. prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo papildymo dokumentais ir nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10‑2‑00479-10. Šiame prašyme pareiškėjas, pacitavęs visus bankinių operacijų, atliktų laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d., išrašus, kuriuos pareiškėjas citavo ir skunde teismui, nurodė, jog Įmonė „iki šiol“ pareiškėjui nėra grąžinusi iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos banke į Įmonės sąskaitą bei įvairiems ūkio subjektams už Įmonės prievoles ir įsipareigojimus pervestos 572 493,26 Lt sumos. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje pirminiai paaiškinimai pripažįstami objektyvesniais ir patikimesniais, nes jiems nebuvo padaryta laiko ir kitų aplinkybių įtaka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-301/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 11, 2007; 2009 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-695/2009).
20. Teismas, nustatęs prieš tai paminėtą aplinkybę, taip pat įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus duomenis (pareiškėjas nuo 1998 m. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. buvo vienintelis Įmonės akcininkas (turėjo 100 proc. Įmonės akcijų); ginčui aktualiu laikotarpiu disponavo Įmonės banko kodų generatoriumi; pareiškėjas, 2008 m. rugsėjo 9 d. – 2009 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu būdamas Įmonės direktorius, todėl atsakingas už Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, netvarkė buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo Įmonės buhalterinės apskaitos registrų bei kitų juridinių dokumentų, todėl, nesant pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų bei jų pagrindu sudarytų apskaitos registrų, nėra galimybės nustatyti Įmonės veiklos, jos ūkinės-komercinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turtą; Įmonė 2008–2009 m. mokesčių administratoriui neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas), padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, jog Įmonė ginčo pinigines lėšas (129 420 Lt) pareiškėjui pervedė grąžindama skolą.
21. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis 2005 m. gruodžio 21 d. paskolino Įmonei 100 000 Lt, minėtą pinigų sumą įnešdamas į Įmonės sąskaitą, teismas pažymėjo, jog iš byloje esančio grynųjų pinigų pervedimo kvito Nr. 155310706 matyti, kad 100 000 Lt sumos mokėtoju yra nurodytas ne pareiškėjas, bet Įmonė. Todėl remiantis šiuo dokumentu taip pat nėra pagrindo pripažinti paskolinių santykių tarp pareiškėjo ir Įmonės egzistavimo.
22. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas vienintelis Įmonės akcininkas ir direktorius, iš Įmonės sąskaitos pervesdamas pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą, bankiniuose pavedimuose nurodydamas mokėjimo paskirtį „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“, siekė sukurti savo veiksmų teisėtumo regimybę, į kurią neturėtų būti atsižvelgiama, atkuriant tikrąją pareiškėjo valią siekti mokestinės naudos. Teismas konstatavo, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, laikydamas, kad realiai pareiškėjas gavo kitas pajamas, apmokestinamas GPM ir PSDĮ. Būtent aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vienintelis Įmonės akcininkas ir direktorius, jis disponavo Įmonės banko kodų generatoriumi, sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją, o ne Įmonę, atsakingu už mokestinės prievolės įvykdymą.
23. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, nurodė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus nėra teisinio pagrindo, kaip ir priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

IV.

24. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjas akcentuoja, jog byloje yra pateiktas pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo papildymo dokumentais ir nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00479-10. Šiame dokumente yra išvardinti visi (23) pareiškėjo atlikti mokėjimai į Įmonės banko sąskaitą arba mokėjimai trečiųjų asmenų naudai už Įmonę laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. Prie pirmojo piniginių lėšų pervedimo pareiškėjas nurodė: „2006-12-01 – 2006-12-01 BUAB „Eurovista ir Ko“ sąskaitos išrašas, patvirtinantis, kad 2006-12-01 d. R. P. sumokėjo 25 400 Lt į UAB „Eurovista ir Ko“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)“. Prie antrojo piniginių lėšų pervedimo pareiškėjas nurodė: „2007-12-29 d. operacijos išrašas, patvirtinantis, kad R. P. atliko 20 000,00 (dvidešimt tūkstančių litų) Lt mokėjimo nurodymą į UAB „SEB VB LIZINGAS“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, šį pinigų pavedimą pavadindamas „už BUAB „Eurovista ir Ko“, taigi šis pavedimas atliktas už bendrovę „Eurovista ir Ko“, o piniginės lėšos, pervestos „SEB VB LIZINGAS“ naudai, R. P. nebuvo grąžintos“. Prie visų kitų pareiškėjo atliktų piniginių lėšų pervedimų yra aiškiai nurodyta, kad piniginės lėšos pareiškėjui nebuvo grąžintos. Tačiau, kaip minėta, prie pačio pirmojo pareiškėjo piniginių lėšų pervedimo Įmonei, atlikto 2006 m. gruodžio 1 d., nėra nurodyta, jog 25 400 Lt suma pareiškėjui nebuvo grąžinta. Priešingai, išskirdamas minėtą piniginių lėšų pervedimą, pareiškėjas dar 2014 m., t. y. prieš prasidedant mokestiniams ginčams, patvirtino, jog Įmonė gražino nurodytas pinigines lėšas. Atitinkamai, nepagrįsta ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams laikytina teismo išvada, kad Vilniaus apygardos prokuratūrai skirtame 2014 m. lapkričio 10 d. prašyme pareiškėjas nurodė, jog Įmonė apskritai nėra grąžinusi bent dalies anksčiau iš pareiškėjo pasiskolintų piniginių lėšų.
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokių įrodymų buvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, jog pareiškėjas įrodė savo teiginių, susijusių su paskoliniais teisiniais santykiais, pagrįstumą. Taigi pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas dar nekilus nagrinėjamam ginčui pripažino, kad jam nėra grąžintos Įmonei paskolintos piniginės lėšos, kas lėmė nepagrįsto ir todėl naikintino sprendimo priėmimą.
27. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino 2005 m. gruodžio 21 d. mokėjimo kvitą Nr. 155310706, taip pat nepagrįstai nenustatinėjo, kokiu pagrindu pareiškėjas, kuris tuo metu nėjo Įmonės direktoriaus pareigių, galėjo disponuoti Įmonei priklausančiais grynaisiais pinigais ir juos įnešti į Įmonės banko sąskaitą, taip pat, ar pagal finansinės apskaitos duomenis Įmonė turėjo tokią didelę grynųjų pinigų sumą. Be to, mokėjimo nurodymo paskirtyje, kaip mokėtojas, yra nurodytas pats pareiškėjas, kas leidžia abejoti, ar banko darbuotoja, priimdama grynuosius pinigus, tinkamai užpildė kvitą. Byloje yra pateiktas tik 2005 m. gruodžio 21 d. įvykdytos finansinės operacijos išrašas, tačiau nėra išlikusio paties grynųjų pinigų įnešimo į sąskaitą kvito originalo ar kopijos, kuriuose būtų pareiškėjo parašas.
28. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog 2005 m. gruodžio 21 d. paskolino BUAB „Eurovista ir KO“ 100 000 Lt, minėtus pinigus įnešdamas į Įmonės sąskaitą. Mokesčių administratorius nenustatė, kokių kitų, nei paskolinių, teisinių santykių pagrindu, pareiškėjas galėjo Įmonei perduoti pinigines lėšas.
29. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog mokesčių administratorius tinkamai pagrindė MAĮ 69 straipsnio taikymo būtinybę. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius ne tik kad neatkūrė jokių iškreiptų ar tariamai slepiamų aplinkybių, tačiau apskritai retrospektyviai net nevertino pareiškėjo ir Įmonės atliktų ūkinių operacijų visumos (pareiškėjas 2006 m. gruodžio 1 d. pervedė 25 400 Lt į Įmonės banko sąskaitą; Įmonė 2009 m. liepos 28 d. grąžino pasiskolintas lėšas atgal į pareiškėjo banko sąskaitą pervesdama 25 400 Lt). Byloje nėra ginčo, kad tiek skolinamos, tiek ir grąžinamos piniginės lėšos buvo faktiškai gautos, todėl nepagrįsta laikytina išvada, jog atliktos ūkinės operacijos turėjo tik vieną tikslą – gauti mokestinės naudos. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamos mokestinės naudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).
30. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
32. Atsakovas sutinka su Komisijos nuomone, kad nesant paskolos santykius tarp pareiškėjo ir Įmonės patvirtinančių, pavedimus pagrindžiančių dokumentų, apskaitos registrų, 2005 m. gruodžio 21 d. grynųjų pinigų perdavimo kvitas negali patvirtinti 2009 m. į pareiškėjo sąskaitą pervestų piniginių lėšų pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad mokesčių mokėtojas paaiškinimus privalo pagrįsti įrodymais, kai mokesčių administratorius pateikia savo įrodymus; nepakanka vien kontrargumentų teikimo – privalo būti pateikti tai pagrindžiantys įrodymai (žr. pvz., 2015 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-47-556/2015). Taigi pareiškėjas privalo pagrįsti savo teiginius apie paskolos santykius, o ne teismas privalo nustatyti grynųjų pinigų disponavimo pagrindą. Kita vertus, šio ginčo dalykas yra piniginių lėšų, gautų į banko sąskaitą, priskyrimas pajamoms, t. y. nėra ginčo dėl disponavimo grynaisiais pinigais.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, taip pat, jog nesutinka su pareiškėjo skundu, todėl prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

34. Minėta, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo R. P. GPM ir PSDĮ apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., patikrinimo akte apskaičiavo pareiškėjui 5 605,31 Eur GPM ir 2 248,90 Eur PSDĮ. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjui į jo banko sąskaitą UAB „Eurovista ir KO“ pervedė 129 420 Lt sumą, nurodant paskirtį „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių gautas įplaukas; pareiškėjas, nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d. būdamas Įmonės vadovas, Įmonės operatyvaus patikrinimo metu nepateikė Įmonės pirminių apskaitos dokumentų, o pagal Įmonės bankroto administratoriaus pateiktus pirminius apskaitos dokumentus mokesčių administratoriui nebuvo galimybės nustatyti, be kita ko, ginčo sumos pervedimo pareiškėjui pagrįstumo; Įmonė 2008‑2009 m. mokesčių administratoriui neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į prieš tai nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs prokuratūros pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti ir patikrinti, kokie finansiniai įsipareigojimai siejo pareiškėją bei Įmonę, t. y. mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti, kokių juridinę galią turinčių dokumentų pagrindu pareiškėjui iš Įmonės ginčo laikotarpiu buvo pervesta 129 420 Lt suma. Įvertinęs aplinkybes dėl juridinę galią turinčių dokumentų nebuvimo (pareiškėjas jų nepateikė) ir atsižvelgęs į tai, kad tik pareiškėjas turėjo Įmonės banko kodų generatorių (t. y. tik pareiškėjas galėjo atlikti pavedimus iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos), mokesčių administratorius padarė išvadą, jog ginčo piniginių lėšų pavedimuose nurodant „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“, buvo siekiama išvengti mokestinių prievolių, t. y. GPM mokėjimo nuo kitų gautų pajamų. Vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą, ir pareiškėjo iš Įmonės gautas pajamas pripažino jo kitomis gautomis pajamomis ir atitinkamai jas apmokestino, neatsižvelgęs į mokėjimo pavedimuose nurodytą paskirtį.

35. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad mokesčių administratorius, nustatęs minėtas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu kartu su MAĮ 69 straipsniu, turėjo pagrindą pareiškėjo iš Įmonės gautas pajamas – 129 420 Lt sumą, laikyti kitomis gautomis pajamomis, kurios nėra priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms, todėl apmokestinti jas GPM. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjas nedeklaravo šių gyventojo pajamų ir nemokėjo nuo jų GPM, t. y. nevykdė MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintos mokesčio mokėtojo pareigos mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius. Taigi mokesčių mokėtojui nevykdant savo pareigų pagal įstatymą, t. y. nedeklaruojant ir nemokant mokesčių įstatymuose nustatytų mokesčių, mokesčių administratorius turėjo teisę ir pareigą taikyti MAĮ 69 straipsnį ir nustatyti mokestinę nepriemoką administraciniu sprendimu, būtent atkurti nagrinėjamu atveju iškreiptas ir slepiamas aplinkybes dėl gyventojo apmokestinamųjų pajamų gavimo. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, jog mokesčių administratorius negalėjo taikyti MAĮ 69 straipsnio.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, pažymėtina, jog pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes – nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis minėtos aplinkybės buvo nustatytos (pareiškėjo pateiktus dokumentus, mokesčių administratoriaus išreikalautus dokumentus), išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte bei sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija įvertino ir patikrino, ar mokesčių administratoriaus tinkamai atliko pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

37. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju nesilaikyta įrodinėjimo proceso taisyklių, kurias taikant reikia atsižvelgti į privatinės teisės normas dėl paskolos sutarčių sudarymo ir įvykdymo patvirtinimo. Minėta, kad MAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius. Šis įstatymo reikalavimas suponuoja mokesčių mokėtojo pareigą turėti tinkamus dokumentus, patvirtinančius, jog mokesčių mokėtojas tinkamai vykdo savo mokestines prievoles, o būtent turėti dokumentus, patvirtinančius gautų pajamų kilmę, t. y. ar pajamos yra apmokestinamosios, ar jas galima priskirti prie neapmokestinamųjų.

38. Nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojui tvirtinant, kad jis negavo pajamų, ar kad gautos piniginės lėšos yra priskirtinos neapmokestinamosioms pajamoms, jis privalo turėti atitinkamus įrodymus, t. y. ginčo atveju įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjo iš Įmonės gauta suma yra paskolos grąžinimas. Tiek Vilniaus AVMI, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas minėtų dokumentų nepateikė. Ši išvada pagrįstai padaryta tiek atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo – gyventojo pareigą turėti dokumentus, patvirtinančius tinkamą mokestinių pareigų vykdymą, tiek atsižvelgiant į Įmonės (kaip mokesčio mokėtojo) pareigą turėti tinkamus apskaitos dokumentus, patvirtinančius Įmonės atliktas finansines operacijas bei jų turinį. Tiek Vilniaus AVMI, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Įmonės apskaitos dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie tai, jog pareiškėjui Įmonės sumokėtos sumos yra pareiškėjo Įmonei paskolintų lėšų grąžinimas.

39. Mokesčių administratorius, vykdydamas savo pareigą pagrįsti administracinį sprendimą įrodymais (MAĮ 67 str.), surinko pakankamai faktinių duomenų, turinčių užtikrinti priimamo administracinio sprendimo, kuriuo nustatoma mokestinė nepriemoka, pagrįstumą. Būtent mokesčių administratorius įvertino tiek mokesčių mokėtojo teikiamus įrodymus (t. y. teisingai įvertino faktą, jog mokesčių mokėtojas nepateikė įrodymų ir paaiškinimų vykstant mokestiniam patikrinimui), tiek savo surinktus įrodymus dėl Įmonės apskaitos (atlikus BUAB „Eurovista ir KO“ operatyvų patikrinimą), tiek ikiteisminio tyrimo institucijų pateiktus įrodymus (nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, liudytojų paaiškinimus). Minėta, kad mokesčių administratorius padarė teisingą išvadą, jog surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl to, kad pareiškėjui Įmonės sumokėtos sumos yra pareiškėjo Įmonei paskolintų lėšų grąžinimas. Šios išvados padarytos remiantis pareiškėjo ikiteisminio tyrimo duotais paaiškinimais, o būtent tuo, kad pareiškėjas atsisakė duoti parodymus apie skolų kilmę ir susidarymo laikotarpius, taip pat pateikti skolas pagrindžiančius dokumentus. Todėl mokesčių administratorius neturėjo jokių faktinių duomenų, galinčių pagrįsti mokesčių mokėtojo – gyventojo, tvirtinimus apie tai, kad gautos piniginės lėšos yra UAB „Eurovista ir KO“ buvusių suteiktų paskolų grąžinimas, taigi mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.