Civilinė
byla Nr. 2A-377/2006
Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.1.3; 50.3; 114.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės
Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant
Ernestai Jevaitytei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui V. Paludnevičiui,
atsakovei V. L. ,
atsakovės
atstovui advokatui V. Vaičiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ ir atsakovės V. L. apeliacinius
skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis patenkintas civilinėje
byloje Nr. 2-97-227/2006 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės
bendrovės ,,Megavita“ ieškinį atsakovams V. L. ir E. L. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir piniginių
sumų priteisimo bei atsakovės V. L. priešieškinį ieškovui
bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Megavita“ dėl kasos pajamų orderio
pripažinimo negaliojančiu 15 000 Lt dalyje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė:
Ieškovas BUAB „Megavita“, remdamasis CK 1.80, 1.81,
1.82, 1.86, 6.66, 6.67, 6.145 straipsniais, Įmonių bankroto įstatymu, Laikinuoju
mokėjimų eilės tvarkos įstatymu, ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo
papildymo prašė teismo pripažinti negaliojančiomis automobilio nuomos 2003 m. vasario 2 d. ir 2004 m. sausio 2 d. sutartis, sudarytas tarp atsakovės V. L.
ir UAB „Megavita“ dėl automobilio TOYOTA COROLLA, valst. Nr. XXXXXXXX
nuomos nuo jų sudarymo momento ir, pritaikius restituciją, priteisti iš
atsakovų 37 240 Lt žalą. Nurodė, kad sandorių sudarymo metu atsakovė V. L. buvo bendrovės direktorė, vienintelė akcininkė ir
automobilių nuomotoja. Sandoriai buvo sudaryti bendrovei nenaudingomis
sąlygomis (nuoma po 1640 Lt mėnesiui), jais atsakovė siekė savo asmeninės naudos,
sandoriai sudaryti tik dėl akių (tariami sandoriai), nes bendrovė automobilio
negavo, juo toliau naudojosi atsakovė ir jos šeima. Nuompinigių išmokėjimu buvo
pažeistas įstatymu nustatytas imperatyvus atsiskaitymo eiliškumas, nes tuo metu
bendrovė jau buvo skolinga valstybės, savivaldybės biudžetams, VSDFV ir
atsakovų, kaip įmonės vadovų ir savininkų, nesąžiningumas preziumuojamas.
Atsakovės atsakomybė už bendrovei padarytą žalą numatyta UAB „Megavita“ įstatų
78 straipsnyje bei CK 1.82 straipsnyje.
Atsakovė priešieškiniu, remdamasi CK 1.80 straipsniu,
Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 ir 18 straipsniais, prašė teismo pripažinti
negaliojančiu 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr. 833 dalyje dėl 15
000 Lt sumos išmokėjimo V. L. bei priteisti visas
bylinėjimosi išlaidas. Faktą, jog pagal šį orderį jai buvo išmokėta ne 19 200 Lt,
o tik 4 200 Lt suma, įrodinėja kasos knygos įrašu. Teigia, kad klaidingą įrašą
orderyje turėjo ištaisyti vyriausias buhalteris, kuris atsakingas už
buhalterinių įrašų teisingumą.
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies, priteisė iš V. L. 22 240 Lt UAB „Megavita“, likusią ieškinio dalį atmetė. Priešieškinį
tenkino visiškai, pripažino negaliojančiu 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų
orderį Nr. 833 dalyje dėl 15 000 Lt sumos išmokėjimo V. L.
Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog automobilio nuomos sutartis sudarė
asmuo, neturintis tokios teisės, sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ir
gerai moralei (CK 1.81 str.), jomis buvo pažeisti bendrovės įstatai, sutartys
prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršijo normalią gamybinę
– ūkinę riziką, buvo akivaizdžiai nuostolingos ar akivaizdžiai ekonomiškai
nenaudingos (įstatų 43 p., 44 p., CK 1.82 str.). Ginčijami sandoriai buvo
vykdomi: bendrovė naudojosi automobiliu, todėl automobilio nuomos sutarčių
negalima laikyti sudarytomis tik dėl akių (tariamu sandoriu, CK 1.86 str.).
Ieškovas nepateikė įrodymų, jog sutarčių sudarymo metu buvo kreditorių, ir kad
sutarčių sudarymu buvo pažeistos kreditorių teisės (CK 6.66 str., 6.67 str.).
Teismas padarė išvadą, kad 2004 m. gruodžio 6 d. ir 2004 m. gruodžio 20 d.
atsiskaitant su atsakove buvo pažeistas įstatymu įtvirtintas mokėjimų
eiliškumas, nes tuo metu bendrovė jau buvo skolinga kitiems kreditoriams, tame
tarpe VMI, turinčiai pirmumo teisę atsakovės atžvilgiu. Bendrovės pradelsti
įsipareigojimai VMI 2004 m. gruodžio 20 d. sudarė 47 982,23 Lt, o metų pabaigoj
e- 53 695,98 Lt. Nors bankroto byla UAB ,,Megavita“ buvo iškelta tik 2005 m.
birželio 22 d., tačiau iš nutarties iškelti bankroto bylą matyti, kad jau 2004
m. lapkričio 4 d. buvo priimti sprendimai dėl mokestinės nepriemokos
išieškojimo iš bendrovės ir bendrovės skolos, kurioms suėjęs mokėjimo terminas
2005 m. gegužės 31 d. sudarė ne mažiau 226 000 Lt, o į balansą įrašyto turto
vertė - 185 504 Lt. Šias aplinkybes žinojo atsakovė V. L.,
kuri buvo ir 100 procentų bendrovės akcininkė ir bendrovės direktorė. Teismas
konstatavo, kad 22 240 Lt pinigų suma atsakovei buvo išmokėta pažeidžiant
įstatymu įtvirtintą imperatyvų mokėjimų eiliškumą, todėl ši suma iš atsakovės
priteistina ieškovui, o reikalavimas atsakovui E. L. atmestinas
(Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas).
Apeliaciniu
skundu ieškovas BUAB ,,Megavita“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m.
gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai ir patenkintas
priešieškinys panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, patenkinti
ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais
argumentais:
1.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovų nesąžiningumas yra
preziumuojamas, nes atsakovai, būdami UAB ,,Megavita“ akcininkais, valdė ir
kontroliavo UAB ,,Megavita“, V. L. buvo administracijos
vadovė, E. L. – vadybininkas, todėl jie abu, žinodami bendrovės
finansinę padėtį, išnuomojo jiems nuosavybės teise priklausantį automobilį UAB
,,Megavita“ tam, kad gautų asmeninės naudos (CK 6.67 str. 2 - 6 p.). Ją turėtų
grąžinti abu atsakovai (CK 3.88 str., 3.109 str.). Atsakovai nesąžiningumo prezumpcijos
nepaneigė, o teismas nepagrįstai pareigą įrodinėti atsakovų nesąžiningumą
perkėlė BUAB ,,Megavita“. Šiais sandoriais pažeisti kreditorių interesai, nes
dėl sandorių sudarymo padidėjo bendras kreditorinis reikalavimas, todėl
sumažėjo bendrovės galimybės atsiskaityti su likusiais kreditoriais.
2.
Ginčijami sandoriai UAB ,,Megavita“ nebuvo naudingi, jais bendrovei
padaryta 37 240 Lt žala. Kadangi bendrovės tikslas – pelno siekimas, bendrovės
valdymo organai privalo sudaryti tokius sandorius, kurie bendrovei būtų
naudingi, mažintų sąnaudas ir didintų bendrovės turtą. Teismui pateikta
pažyma-išvada, iš kurios matyti, kad 2003 m. pirmą ketvirtį analogiško
automobilio vidutinė rinkos kaina buvo 8 400 Lt. Atsakovė du metus nuomojo
automobilį už 37 240 t sumą ir pajamų gavo 4,4 karto daugiau negu automobilio vidutinė
rinkos kaina. Teismas šių faktinių aplinkybių neįvertino ir teismo sprendimą
motyvavo formaliais vertinimais, neįsigilindamas į sandorių esmę ir pažeistus
kreditorių interesus. Teismo išvada, kad bendrovė neturėjo lėšų automobiliui
įsigyti ir todėl jį nuomojo yra nelogiška, nes nuomos vertė kelis kartus
viršijo automobilio kainą.
3.
V. L., įgaliodama kitą asmenį bendrovės vardu sudaryti sandorį ir
pati būdama sandorio šalimi, buvo nesąžininga, siekė ir gavo asmeninės naudos,
tuo padarydama bendrovei žalą. Sandoris yra negaliojantis kaip prieštaraujantis
imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.). Pagal UAB ,,Megavita“ įstatų
78 straipsnį, jei administracijos vadovas ar jo pavaduotojas sudarė sandorį
viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus
veiksmus ir tuo bendrovei padarė žalos arba dėl to šie asmenys gauna
tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės sąskaita, bendrovė turi teisę
teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų
patirtą žalą.
4.
Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad per visą nuomos
laikotarpį ginčo automobiliu buvo pasinaudota tik du kartus išvykstant į
užsienį, kelionės dokumentai automobiliui kitiems kartams nepildyti. Atsakovų
liudytojas yra suinteresuotas asmuo, o žymos pase neturi nieko bendra su
automobilio naudojimu. bendrovė realiai automobilio negavo, juo toliau
naudojosi atsakovė ir jos šeima. Prisidengiant šiuo sandoriu buvo ,,išplautos“
bendrovės lėšos, pažeisti kreditorių interesai.
5.
Priešieškinis yra be pagrindo patenkintas, nes atsakovai ginčijo ne
sandorį, o rašytinį įrodymą, finansinį apskaitos dokumentą. Finansinio
apskaitos dokumento pripažinimo negaliojančiu ar jo taisymo procedūros yra
nustatytos buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose ir
teismas savo sprendimu negali šio dokumento pripažinti negaliojančiu. Teismas
šį dokumentą gali vertinti tik kaip rašytinį įrodymą.
Apeliaciniu
skundu atsakovė V. L. prašo Panevėžio apygardos teismo
2006 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir iš
atsakovės UAB ,,Megavita“ naudai priteista 22 240 Lt, panaikinti ir toje dalyje
priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, likusioje dalyje sprendimą palikti
nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas
netinkamai taikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį, kuriame
nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams
įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į
valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus
mokami trečia eile, kiti mokėjimai pinigų gavėjams mokami ketvirta eile.
Teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktų, ar mokėtojas visiems atsiradusiems
piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturėjo pakankamai pinigų 2004 m.
gruodžio 6 ir 20 dienomis ir, ar buvo mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų į
valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus
nepriemoka.
2. Remiantis
kasos knygos 2004 m. gruodžio 1-16 d. duomenimis (kasos knygos 16 l.),
bendrovės kasoje 2004 m. gruodžio 6 d. buvo 82 830,7 Lt, 2004 m. gruodžio 6 d.
išmokėjus V. L. 18 400 Lt, kasoje liko 64 790,70 Lt; 2004
m. gruodžio 20 d. bendrovės kasoje buvo 41 865,48 Lt, 2004 m. gruodžio 20 d.
išmokėjus V. L. 4 200 Lt, kasoje liko 37 665,48 Lt. Kasoje
esančios grynųjų pinigų sumos, neįvertinus banko sąskaitoje esančių pinigų
sumų, buvo visiškai pakankamos bendrovėje atsiradusiems piniginiams
reikalavimams įvykdyti, todėl mokėjimų eilės tvarka, nustatyta Laikinojo
mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, nebuvo taikoma ir neturėjo būti taikoma.
3. Teismas
neteisingai nurodė, kad 2004 m. gruodžio 20 d. bendrovės pradelsti
įsipareigojimai VMI sudarė 47 982,23 Lt, o metų pabaigoje – 53 695,98 Lt, nes
šie finansiniai duomenys neatitinka byloje surinktos medžiagos. Atsakovės ir
ieškovo pateikti duomenys apie mokestinę nepriemoką yra visiškai skirtingi,
teismas nepagrįstai vadovavosi 2006 m. kovo 13 d. pažyma, konstatuodamas 47
982,23 Lt mokestinę nepriemoką 2004 m. gruodžio 20 d.
4. Neturi
įrodomosios reikšmės teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kad bendrovės
skolos, kurioms suėjęs mokėjimo terminas 2005 m. gegužės 31 d., sudarė ne
mažiau kaip 226 000 Lt, kadangi šie duomenys nustatyti praėjus pusei metų nuo V. L. išmokėtų pinigų sumų už automobilio nuomą, šiems
įsiskolinimams susidaryti turėjo įtakos draudiminis įvykis, įvykęs 2005 m. kovo
13 d.
5. Atsakovė,
kaip fizinis asmuo negali atsakyti už bendrovės prievolių nevykdymą ar
netinkamą vykdymą, todėl, teismui konstatavus, kad buvo pažeista mokėjimų
eiliškumo tvarka, nustatyta įstatymu, pinigų sumos negali būti priteistos iš fizinio
asmens bendrovės naudai.
6. Nors
mokėjimų eilė nustatyta siekiant ginti kreditorių teises ir teisėtus interesus,
kreditorius Panevėžio apskrities VMI reikalavimo priteisti pinigų sumas į
valstybės biudžetą dėl to, kad buvo pažeista mokėjimų eilė, UAB ,,Megavita“
nereiškė.
Atsiliepime į
ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti, tenkinti atsakovės
apeliacinį skundą.
Atsiliepime į
atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, tenkinti ieškovo
apeliacinį skundą.
Atsakovės
apeliacinis skundas dėl ieškinio tenkintinas, ieškovo – netenkintinas.
Ieškovas ginčija
2003 m. vasario 2 d. ir 2004 m. sausio 2 d. automobilio nuomos sutartis,
sudarytas tarp V. L. ir UAB ,,Megavita“ tuo pagrindu, kad
ši sutartis prieštarauja bendrovės tikslams, gerai moralei, sutartį sudarė
asmuo, neturintis tokios teisės, sutartis buvo sudaryta tik dėl akių.
Sandoris,
sudarytas privataus juridinio asmens valdymo organų, prieštaraujantis juridinio
asmens tikslams, yra negaliojantis (CK 1.82 str. 1 d.). UAB ,,Megavita“ vienas
iš pagrindinių tikslų, numatytų bendrovės įstatuose, buvo pelno siekimas
(Įstatų 3 punktas). V. L. buvo vienintelė bendrovės
akcininkė ir bendrovės direktorė. Automobilio nuomos sutartį, pagal kurią V. L. išnuomavo bendrovei ,,Megavita“ automobilį TOYOTA
COROLLA, valst. Nr. XXXXXXXX pasirašė bendrovės vardu UAB ,,Megavita“
vadybininkas P. B. Kaip teisingai nurodė pirmosios
instancijos teismas, V. L., kaip bendrovės direktorė ir
vienintelė akcininkė, turėjo kompetenciją įgalinti kitus asmenis vykdyti tas
funkcijas, kurios yra jos kompetencijoje. V. L. įgalino
vadybininką P. B. pasirašyti automobilio nuomos sutartį ir
tuo pagrindu nuomos sutartis pirmosios instancijos teismo pagrįstai
nepripažinta negaliojančia (CK 1.92 str.).
UAB ,,Megavita“
ūkinė veikla buvo avalynės mažmeninė prekyba. UAB ,,Megavita“ savo veiklą vykdė
Utenoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Byloje esantys dokumentai (sąskaitos
faktūros, važtaraščiai) patvirtina, kad UAB ,,Megavita“ prekes (avalynę)
pardavimui atsiveždavo iš užsienio, daugiausia iš Lenkijos (b. l. 9-13, t. 2;
b. l. 55-65, t. 3).
Kad pati V. L. ir kiti bendrovės darbuotojai vykdavo į užsienį darbo
reikalais, patvirtina atsakovės paaiškinimai, įsakymai dėl komandiruočių (b. l.
50-55, t. 3). Palyginus komandiruočių laiką, nurodytą bendrovės įsakymuose dėl
komandiruočių, su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktais duomenimis,
kada nuomojamas automobilis kirto Lietuvos valstybės sieną (b. l. 43-47, t. 3)
galima daryti išvadą, kad nuomojamu automobiliu bendrovės darbuotojai
(daugiausia pati direktorė) važiuodavo į užsienio firmų parodas nupirkti prekių
(avalynės), užmegzti prekybinius ryšius. Šiuo automobiliu taip pat buvo vežamos
prekės iš užsienio, ką patvirtina prekių gabenimo važtaraščiai (b. l. 60, 61, 64).
Šios aplinkybės rodo, kad nuomojamas automobilis buvo naudojamas bendrovės
ūkinėje veikloje. Suprantama, kad bendrovės, kuri vykdė prekybą avalyne,
darbuotojams buvo reikalinga vykti į užsienio firmas, parodas užmegzti
prekybinius ryšius, nupirkti prekes. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad
bendrovė realiai automobilio negavo, kad jis nebuvo naudojamas bendrovės
reikmėms, yra nepagrįsti. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo
argumentais, kad bendrovei nuomotis automobilį buvo visiškai nenaudinga. Šis
argumentas yra pagrįstas tik prielaidomis. Bendrovė 2003 metais buvo paėmusi
kreditą apyvartinių lėšų papildymui (b. l. 14-34, t. 2). Kaip nurodė atsakovė,
nebuvo galimybės gauti dar vieną kreditą automobilio pirkimui, todėl buvo
nutarta automobilį nuomoti. Ieškovas teigia, kad nuomos kaina 2003 m. po 1 640 Lt per mėnesį, 2004 m. – 1 600 Lt per mėnesį yra labai didelė, kad bendrovei
naudingiau būtų buvę įsigyti naują automobilį nei mokėti nuomos mokestį. Kaip
matyti iš byloje esančio UAB ,,Autotopus“ komercinio pasiūlymo (b. l. 57, t. 1)
nuomos mokestis, kurį mokėjo UAB ,,Megavita“, nebuvo didesnis už vidutines
rinkos kainas. Atsakovė, būdama bendrovės vienintele akcininke ir direktore,
vykdydama ūkinę veiklą, turėjo kompetenciją priimti sprendimus. Šiuo konkrečiu
atveju buvo nuspręsta automobilį išsinuomoti. Automobilio nuomos sutartis
neviršijo normalios ūkinės veiklos rizikos, jis buvo naudojamas bendrovės
veikloje, vykdant prekybą avalyne. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
nustatė, kad automobilis buvo naudojamas bendrovės veikloje ir kad tai
neviršijo normalios ūkinės rizikos, kad V. L., kaip
nuomotoja, nuomos sutarties pagrindu turėjo teisę gauti nuomos mokestį.
Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad, V. L. išmokant nuomos
mokestį, buvo pažeista mokėjimų eilės tvarka nustatyta Laikinuoju mokėjimo
eilės tvarkos įstatymu, nes bendrovė tuo laiku buvo neatsiskaičiusi su
valstybės biudžetu bei VSDF. Tačiau iš bendrovės ,,Megavita“ kasos operacijų
matyti, kad bendrovės kasoje tuo metu, kai atsakovei V. L. buvo
sumokėtas nuomos mokestis, bendrovė pinigų turėjo. 2004 m. gruodžio 6 d. V. L. sumokėjus nuomos mokestį, kasoje buvo likę 64 790,70
Lt, 2004 m. gruodžio 20 d. – 3 766,48 Lt. Tai rodo, kad bendrovė turėjo
pakankamai pinigų sumokėti mokesčius, tačiau to nepadarė. Kad bendrovė
neatsiskaičiusi su valstybės biudžetu, VSDF pirmiau atsiskaitė su kitais
asmenimis (tiekėjais, nuomotojais) tiesioginė žala bendrovei nebuvo padaryta,
todėl iš atsakovės priteisti 22 240 Lt tuo pagrindu, kad jai buvo sumokėtas
nuomos mokestis, pažeidžiant mokėjimų eilės tvarką, nebuvo pagrindo.
Ieškovo
apeliacinis skundas dėl priešieškinio tenkintinas.
Pinigai iš ūkio
subjekto yra išmokami pagal kasos orderį. Kasos operacijų atlikimo ir
įforminimo tvarką reglamentuoja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų
atlikimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179. Šių Taisyklių 11 punkte nurodyta, kad kasos pajamų orderyje
negali būti jokių trynimų, braukymų arba taisymų – net ir patvirtintų.
Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnis taip pat draudžia pinigų
apskaitos dokumentuose daryti bet kokius klaidų taisymus. Atsakovė V. L., priimdama pinigus pagal 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį, savo parašu patvirtino, kad gavo 19 200 Lt. Ši suma
kasos išlaidų orderyje įrašyta žodžiais, kuriuos įrašė pati V.
L. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
ieškovui nepateikus duomenų apie kasos orderio pagrindu išmokėtas kitas,
išskyrus 4 200 Lt, pinigų sumas, nėra pagrindo laikyti, kad V.
L. buvo išmokėta 19 200 Lt. Visos kasos operacijos yra įrašomos į kasos
knygą. Kasininkas, paėmęs kasos išlaidų orderį, į kasos knygą turi įrašyti tą
pinigų sumą, kuri yra nurodyta išlaidų orderyje, o jeigu yra taisymai, privalo
dokumentą grąžinti tinkamai įforminti. Šiuo atveju, kai 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 833 buvo taisymas, išmokėta suma nurodyta skaičiais
,,19200“ taisyta į ,,4200“, nubraukiant skaičių ,,19“ ir vietoje jo įrašant
skaičių ,,4“, tačiau gauta suma 19 200 Lt pačios V. L. įrašyta
žodžiais ir patvirtinta jos parašu, įrašas kasos knygoje apie tai, kad V. L. pagal kasos išlaidų orderį gavo tik 4 200 Lt, yra
nepagrįstas tinkamu pinigų apskaitos dokumentu. Todėl daryti išvadą, kad V. L. pagal 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr.
833 gavo tik 4 200 Lt, nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Išdėstytų
argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderis dėl 15 000 Lt išmokėjimo V. L. pripažintas
negaliojančiu, naikintina ir priešieškinis atmetamas.
Atsakovės
apeliacinis skundas dėl ieškovo reikalavimų patenkinimo yra visiškai
patenkintas, todėl iš ieškovo atsakovės naudai yra priteisiamas 667,20 Lt
žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Taip
pat iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama dalis – 300 Lt išlaidų (iš 600 Lt,
atsakovės sumokėtų advokato pagalbai apmokėti), turėtų advokato pagalbai
apmokėti atlyginimo (CPK 98 str. 1 d.). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra
sumažintos iki 300 Lt, įvertinus tą aplinkybę, kad atsakovės priešieškinis yra
atmestas (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas advokato pagalbai apmokėti iš viso turėjo
1 200 Lt išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą
ir į tą aplinkybę, kad ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis yra atmesti, ieškovo
turėtų išlaidų dydį sumažina iki 500 Lt (CPK 98 str. 2 d.). Iš ieškovo ir
atsakovės priteisiama po 7 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n
u t a r i a:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d.
sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis patenkinta, panaikinti ir šią ieškinio
dalį atmesti. Sprendimo dalį, kuria priešieškinys patenkintas ir iš
bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ priteista 50 Lt V. L. ir 400 Lt valstybei, panaikinti ir priešieškinį
atmesti.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės
bendrovės ,,Megavita“ V. L. naudai 300 Lt išlaidų, turėtų
advokato pagalbai apmokėti, ir 667,20 Lt žyminio mokesčio, apmokėto už
apeliacinį skundą.
Priteisti iš V. L. bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ naudai 500 Lt išlaidų, turėtų advokato
pagalbai apmokėti.
Priteisti iš V. L. ir
bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ po 7 Lt iš kiekvieno
valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu
apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Danutė
Milašienė
Marytė
Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis