Civilinė byla Nr. e2-1652-236/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00316-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.10; 3.1.18.8

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Damansta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litvija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Damansta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu už akių patenkino ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Litvija“ ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Damansta“ 103 564,63 Eur skolą, 448,65 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 755 Eur žyminį mokestį, 665,5 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

2.       Kauno apygardos teisme 2020 m. rugsėjo 10 d. gautas atsakovės prašymas išdėstyti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo vykdymą 24 mėnesiams. Taip pat atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki procesinio sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0110/20/01091.

3.       Atsakovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė žemiau nurodomais argumentais:

3.1.                      Pradėtas vykdymo procesas pažeidžia RUAB „Damansta“ ir jos kreditorių turtinius interesus, nes yra areštuotas RUAB „Damansta“ turtas ir sąskaitos, todėl įmonė iš esmės neturi realių galimybių tęsti ūkinę komercinę veiklą ir mažinti finansinius įsipareigojimus kreditoriams.

3.2.                      Įmonės turtas (lėšos) yra areštuotas, tačiau ieškovė negali iš jo išieškoti kreipdamasi į antstolį. Tai reiškia, kad atsakovės veikla yra iš esmės paralyžiuojama, nes atsakovė neturi galimybių vykdyti net einamųjų mokėjimų, t. y. vykdyti veiklą, uždirbti pajamas ir taip atsiskaityti su kreditoriais. Tokia situacija veda atsakovę prie bankroto.

3.3.                      Vykdymo veiksmų sustabdymas iki bus išspręstas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo yra proporcinga priemonė esamos situacijos stabilumui užtikrinti, o prašoma laikinoji apsaugos priemonė reiškia tik laikiną tam tikrų vykdymo proceso veiksmų moratoriumą, todėl tokio pobūdžio apsaugos priemonių taikymu nėra pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai ar iš esmės nukrypstama nuo būtinumo išlaikyti išieškotojo ir skolininkų interesų pusiausvyrą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi netenkino atsakovės UAB „Damansta“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5.       Teismas nustatė, kad civilinės bylos procesas dėl skolos priteisimo iš atsakovės jau yra pasibaigęs ir šalių ginčas galutinai išspręstas. Pateiktame procesiniame prašyme nėra pareikšta jokių savarankiškų materialiųjų reikalavimų, kurių įvykdymas galėtų būti užtikrinamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta priemone. Atsakovė nesiekia paneigti (pareikšdama ieškinį) skolos priteisimą ir jos išieškojimą nulėmusių šalių teisinių santykių ar iš jų atsiradusių jos pareigų, nesiekia nuginčyti išieškojimo pagrindo, nekvestionuoja antstolio atliekamų/atliktų veiksmų vykdymo procese teisėtumo.

6.       Teismo vertinimu, įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimos teismo nutarties dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo įvykdymą, todėl atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

7.       Teismas pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau nustatyta, kad didžiausia lėšų suma, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota mokėjimams ir įmokoms mokėti, yra 208 000 Eur. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, tačiau ši nutartis nėra įsiteisėjusi. Pagal ĮRĮ, tiek pagal JANĮ restruktūrizuojamos įmonės turtas pagal vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Taigi ir dėl šios aplinkybės atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertintis kaip nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Apeliantė (atsakovė) UAB „Damansta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės UAB „Damansta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti ir iki sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1612-221/2020 įsiteisėjimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0110/20/01091.

9.       Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

9.1.                      Aiškinimas, kad įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimos teismo nutarties dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo vykdymą yra neteisėtas, nepagrįstas ir susiaurina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybes.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų egzistavimo, o tiesiog darydamas klaidingą išvadą, jog įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimos teismo nutarties dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, priėmė nepagrįstą nutartį.

9.3.                      Preliminariai įvertinus prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir su prašymu pateiktus rašytinius įrodymus, galima daryti išvadą, kad atsakovė tikėtinai pagrindė savo prašymą, todėl tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, šiuo atveju pradėtas vykdymo procesas pažeidžia, tiek atsakovės, tiek ir kitų įmonės kreditorių turtinius interesus, nes yra areštuotas atsakovės turtas bei sąskaitos, todėl įmonė iš esmės neturi realių galimybių tęsti ūkinę – komercinę veiklą, o to pasekmėje ir mažinti finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

9.4.                      Jeigu nebūtų laikinai sustabdytas priverstinis sprendimo vykdymas, pats prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo netektų prasmės. Atsakovės prašyme dėl sprendimo vykdymo išdėstymo nurodyta, kodėl ji negali šio sprendimo vykdyti iš karto ir prašo jo vykdymą išdėstyti. Taigi, kol nėra išspręstas klausimas dėl sprendimo išdėstymo dalimis, tol logiška sprendimo priverstinį vykdymą sustabdyti.

9.5.                      Netaikant atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir nesustabdant išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje, antstoliui pradėjus priverstinius vykdymo veiksmus siekiant išieškoti iš atsakovės skolą, ir teismui galbūt priėmus atsakovės atžvilgiu palankų procesinį sprendimą dėl jos pateikto prašymo, neabejotinai tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Atsakovės veikla yra iš esmės paralyžuojama, nes ji nebeturi galimybių vykdyti net einamųjų mokėjimų, t.y. vykdyti veiklą, uždirbti pajamas ir taip atsiskaityti su kreditoriais ir tai akivaizdžiai veda atsakovę prie bankroto. Pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, šių neigiamų pasekmių būtų išvengta, o situacija iki šio prašymo išsprendimo būtų stabilizuota.

9.6.                      2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovės restruktūrizavimo byla nutraukta, ką nurodo ir pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Akivaizdu, jog įsiteisėjus nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, antstoliui nebus jokių kliūčių vykdyti išieškojimą, net jeigu klausimas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir dar nebus išnagrinėtas. Tai taip pat parodo, jog nepritaikius atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimo palankaus atsakovei teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba iš vis bus nebeįmanomas.

9.7.                      Atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepakenks ieškovės interesams, nepažeis lygiateisiškumo, proporcingumo principų.

10.       Ieškovė UAB „Litvija“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą.

11.       Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

11.1.                      Teismas priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai sprendė, kad prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš CPK 145 straipsnio 1 dalyje išvardinto jų sąrašo procesas toje konkrečioje civilinėje byloje dar neturėtų būti pasibaigęs ir teismo sprendimas dėl ginčo dalyko dar nepriimtas (arba priimtas, bet neįsiteisėjęs), antraip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų įstatymu įtvirtintos jų taikymo paskirties. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kai įsiteisėja dėl ginčo dalyko priimtas sprendimas ar prasideda jo priverstinis vykdymas.

11.2.                      Apeliantės procesiniame prašyme nėra pareikšta jokių savarankiškų materialiųjų reikalavimų, kurių įvykdymas gali būti užtikrinamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta priemone. Ji nesiekia paneigti (pareikšdama ieškinį) skolos priteisimą ir jos išieškojimą nulėmusių šalių teisinių santykių ar iš jų atsiradusių jos pareigų, nesiekia nuginčyti išieškojimo pagrindo, nekvestionuoja antstolio atliekamų/atliktų veiksmų vykdymo procese teisėtumo.

11.3.                      Apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-328-1120/2020 analizuojama situacija nėra analogiška naginėjamoje byloje esančiai situacijai, nes šioje byloje 2020 m. birželio 26 d. teismo sprendimas nebuvo apskųstas nei  apeliacine, nei juo labiau kasacine tvarka, todėl minėta byla neturi precedento galios šioje byloje.

11.4.                      Apeliantės elgesys visą laiką buvo pasyvus, t. y. teismo nustatytu terminu ji nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir/ar jokių kitų procesinių dokumentų. Apeliantė per antstolio nustatytą raginimo terminą skolos nemokėjo (nei visos, nei dalimis), neatsiėmė pašte jai adresuotų laiškų, kuriuos siuntė antstolis, taip pat visiškai nebendradarbiavo su ieškove ir neteikė jokių galimų sprendimo būdų. Apeliantės aktyvūs veiksmai prasidėjo tik tuomet, kai buvo areštuotos sąskaitos banke ir transporto priemonės.

11.5.                      Apeliantės argumentai, jog ji neturi galimybių vykdyti net einamųjų mokėjimų dėl to, jog areštuotos sąskaitos yra visiškai nepagrįsti, nes jai buvo leista per mėnesį panaudoti 208 000,00 Eur. Apeliantės negalėjimą mokėti einamųjų mokėjimų ir atsiskaityti su kreditoriais lemia jos pačios netinkamas ir tikėtina nesąžiningas elgesys, bet ne antstolio atliekami veiksmai vykdomojoje byloje.

11.6.                      Antstolio, kurio vykdymo veiksmus prašo sustabdyti apeliantas, taikomos priverstinio išieškojimo priemonės nerezultatyvios, kadangi piniginių lėšų apribojimų informacinėje sistemoje (PLAIS) pateikti lėšų nurašymo nurodymai nėra vykdomi, nes apeliantei iškelta restruktūrizavimo byla. Susidaro tokia situacija, kad ieškovė nėra įtraukta į apeliantės kreditorių sąrašą, tačiau negali ir išieškoti skolos dėl PLAIS sistemos techninių kliūčių. Todėl šiuo atveju ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netenka prasmės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14.                      Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.                      Nustatyta, kad apeliantė 2020 m. rugsėjo 10 d. civilinėje byloje Nr. e2-1612-221/2020 pateikė prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo, kuris įsiteisėjo 2020 m. liepos 17 d., vykdymo išdėstymo. Šiame prašyme apeliantė prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti antstolio atliekamus vykdymo veiksmus. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, todėl atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

16.                      Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas nenagrinėjo būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų egzistavimo ir klaidingai nurodė, jog įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimos teismo nutarties dėl sprendimo vykdymo išdėstymo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

17.                      Kaip jau minėta, apeliantė prašė sustabdyti antstolio atliekamus veiksmus, t.y. taikyti laikinąją apsaugos priemonę numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 pukte. Ši laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Tokia priemonė gali būti taikoma ir tuo atveju, kai byloje yra ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindu teismo sprendimui dėl priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).

18.                      Konkrečioje situacijoje Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu už akių patenkino ieškovės ieškinį ir jai iš atsakovės (apeliantės) priteisė 103 564,63 Eur skolą, 448,65 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 755 Eur žyminį mokestį bei 665,5 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Sprendimas įsiteisėjo 2020 m. liepos 17 d., o 2020 m. liepos 22 d. byloje buvo išduotas ir vykdomasis dokumentas. Prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantė siekia užtikrinti prašymo dėl minėto Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo vykdymo išdėstymo nagrinėjimą, t.y. tuo tikslu sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus byloje pagal įsiteisėjusį ir vykdomą teismo sprendimą, kurio vykdymą prašoma išdėstyti.

19.                      Pažymėtina, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims;priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas pasitikėjimas valstybės valdžia. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įsiteisėjusių teismo sprendimu nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

20.                      Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pateiktame procesiniame prašyme išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nėra pareikšta jokių savarankiškų materialių reikalavimų, kurių įvykdymas galėtų būti užtiknamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta priemone. Tokiais atvejais, kai prašymas dėl teismo spredimo vykdymo išdėstymo yra pareikštas jau įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai jame negali būti keliami. Kitaip tariant, teisė prašyti išdėstyti sprendimo vykdymą iš esmės yra procesinė šalies teisė.

21.                      Kita vertus, laikinųjų apsaugos priemonių pagalba gali būti užtikrinami ne tik ieškinio materialiniai teisiniai reikalavimai, bet ir išimtiniais atvejais procesiniai reikalavimai (pavyzdžiui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), tačiau ir tokiu atveju negalima teigti, kad bet kokio procesinio prašymo pateikimas teismui sudaro sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių pagalba stabdyti išieškojimą vykdymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kokrečiu atveju, apeliantės pateiktas prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą negali paneigti teismo sprendimo dėl skolos priteisimo privalomumo ir nesukuria materialių teisinių padarinių priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu, todėl kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jo užtikrinimui negali būti taikomos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos laikinosios apsaugos priemonės.

22.                      Tokio teismo vertinimo nepaneigia ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali susidaryti situacija, kad teismui išnagrinėjus prašymą ir išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, jis jau būtų įgyvendintas priverstinai išieškojus priteistas sumas. Teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento įvykdymas per įmanomai trumpiausią terminą ir yra priverstinio vykdymo tikslas. Šis tikslas negali būti laikomas neteisėtu ar kaip nors pažeidžiančiu skolininko interesus. Tuo tarpu, teismo sprendimo vykdymo atidėjimas/išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, todėl net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal sprendimą liks nepakitusi.

23.                      Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog sprendžiant prašymus pateiktus CPK 284 straipsnio nustatyta tvarka, negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

24.                      Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevertino, ar egzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemnių taikymui, nes nustačius, kad atsakovo prašymas negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu, šios aplinkybės laikytinos neturinčiomis teisinės reikšmės, nes neegzistuoja ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamas apsaugoti materialinis teisinis interesas.

Dėl proceso baigties

25.                      Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl yra atmestini (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        palikti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą.