Baudžiamoji byla Nr. 2K-296/2012
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00232-2008-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.11.11; 2.1.15.3.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Simonui Minkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 93 straipsniu, P. V. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 85 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, bei elgesio apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti savo namuose.
P. S. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš P. V. priteista A. M. 1120,20 Lt bei J. B. 320 Lt.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria atmestas Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimo,
n u s t a t ė:
Teismas nustatė, kad nepilnametis P. V. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. 14.00 val. iki 2008 m. kovo 8 d. 11.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), kartu su R. L., T. Ž., dėl kurių bylos išskirtos, bei P. S. įsibrovęs į neužrakintą svetimą automobilį, panaudodamas automobilio salono daiktinėje rastą raktą, pagrobė svetimą turtą – A. M. priklausantį 1700 Lt vertės 1992 m. laidos automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
Išteisintasis P. S. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį už tai, kad R. L., T. Ž. ir P. V. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. 14.00 val. iki 2008 m. kovo 8 d. 11.00 val. Kaune, ties (duomenys neskelbtini), pagrobus minėtą A. M. priklausantį automobilį „Renault Clio“, žinodamas apie tai, kartu su minėtais asmenimis naudojosi pagrobtu automobiliu važinėdamas Kauno mieste.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas P. V. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Toks teismo sprendimas prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 10 dalies nuostatoms ir negali būti laikomas teisingu, nes nusikaltimu padaryta žala iš viso nėra atlyginta, o auklėjamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas taip pat nepaskirta. Teismas neteisingai aiškino BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygas, nes iš nuosprendžio turinio galima manyti, kad kaltininkui pakanka pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką ar gali būti kitų pagrindų, leidžiančių manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tuomet kaltininkui nėra būtina visiškai ar bent iš dalies savo darbu ar pinigais atlyginti arba pašalinti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, nes ir be žalos pašalinimo galima išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kadangi P. V. yra jau pilnametis, jam pakako tik pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką (BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau nuo 2008 m. kovo mėn. padaryta žala yra visiškai neatlyginta dėl nežinomų bei nenustatytų priežasčių.
Skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Nors nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl P. S. išteisinimo neatitinka bylos aplinkybių ir jis neteisėtai bei nepagrįstai buvo išteisintas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, tačiau apygardos teismas apeliacinio skundo argumentų netyrė ir nenagrinėjo, o tik formaliai konstatavo, kad esminę reikšmę P. S. kaltei pagrįsti turėjo jo žinojimas, kad automobilis pagrobtas, o apie tokią aplinkybę P. S. sužinojo vežamas automobiliu, paties automobilio neeksploatavo, nenaudojo kitiems poreikiams tenkinti, negavo kokios nors turtinės ar asmeninės naudos. Byloje nenustatyta, kokiems poreikiams tenkinti apskritai buvo naudojamas automobilis, nes veikos motyvas buvo susijęs su chuliganiškomis paskatomis. Prokuroro manymu, P. S. prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos ir žalos atsiradimo, nes sužinojęs, kad automobilis pagrobtas, naudojimosi automobiliu su kitais asmenimis nenutraukė, nors tokią galimybę turėjo. Prieš P. S. nebuvo naudota prievarta, jis nebuvo apsvaigintas, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis buvo vežamas automobiliu nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo P. S. išteisintas nepagrįstai bei neteisėtai, jis turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo, neišsiaiškino kilusių abejonių bei dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teismas neištyrė, kokias galimybes turėjo P. S., kiek laiko važinėjo su draugais pagrobtuoju automobiliu, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
Prokuroras taip pat nurodo, kad byloje neteisingai, pažeidžiant BPK 115 straipsnio 1 dalį, buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Nors teismas P. V. nepripažino kaltu ir bylą jam nutraukė, tačiau iš esmės išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas iš jo nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimą. Kasatoriaus manymu, civilinio ieškinio patenkinimas bylos nutraukimo atveju yra negalimas, nes nėra sprendžiamas asmens pripažinimo kaltu klausimas. Siekiant tinkamai apginti nukentėjusiųjų interesus, P. V. turėjo būti parinkta bent auklėjamojo poveikio priemonė - turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas (BK 84 straipsnis). Be to, teismas nepagrįstai iš kaltinimo P. V. pašalino aplinkybę, kad automobilio vagystės metu kartu su automobiliu buvo pagrobti jame buvę J. B. priklausantys daiktai, nors tokias teismo išvadas paneigia J. B. parodymai, kuriais rėmėsi teismas.
Kasacinis skundas netenkintinas
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį
Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos išsamiai nagrinėtos kasacinėje praktikoje. Tai matyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008. Šioje nutartyje nurodyta: „Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“.
Nagrinėjamoje byloje šių išaiškinimų yra laikytasi. Kasatoriaus teiginiai, kad P. V. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes neatlygino padarytos žalos, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog BK 93 straipsnis yra pritaikytas netinkamai. Padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas yra viena iš alternatyvių nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Nesant šios sąlygos, bet esant bent vienai iš kitų alternatyvių sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra galimas. Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose pagrįstai nustatyta, kad egzistuoja BK 93 straipsnyje nustatytos privalomos ir viena iš alternatyvių sąlygų. Nėra teisinių argumentų daryti išvadą, kad nors formaliai reikiamos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir buvo nustatytos, bet atleidžiant P. V. nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamasis įstatymas vis tiek buvo pritaikytas netinkamai. 2008 m. gegužės 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 taip pat yra nurodyta, kad „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis)“. Taigi kasatoriaus argumentas, kad P. V. šiuo metu yra pilnametis, negali turėti jokios esminės reikšmės sprendžiant BK 93 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. BK nenumatyti ir privalomi auklėjimo priemonės - turtinės žalos atlyginimo arba jos pašalinimo – skyrimo atvejai, todėl šios priemonės nepaskyrimas nagrinėjamoje byloje nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Prokuroro apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, išdėstyti ir argumentai dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo išteisinti P. S.. Šioje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis įrodymų vertinimo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nusprendė, kad P. S. išteisintas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nebuvo nurodomos jokios išteisinant P. S. padarytos teisės taikymo klaidos, neprašoma iš naujo tirti kokius nors įrodymus, nustatyti nenustatytų ar neteisingai nustatytų reikšmingų bylai aplinkybių. Tokioje situacijoje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu. Apelianto prašymo iš naujo įvertinus tuos pačius įrodymus daryti skirtingas negu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados netenkinimas nereiškia, jog apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas netinkamai ar neišsamiai.
Dėl civilinio ieškinio išnagrinėjimo
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad BPK 115 straipsnio 1 dalyje civilinio ieškinio tenkinimas siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. BPK 115 straipsnio 3 dalis numato, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas arba paliekamas nenagrinėtas. BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje Nr. 2K–P–429/2007) yra išaiškinta, kaip turi būti sprendžiami baudžiamojoje byloje spręstini klausimai, nustačius teisinio reguliavimo spragą. Išaiškinimai teikti remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad teisės spragas galima užpildyti „...taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją)“. Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda