Administracinė byla Nr. eA-96-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04448-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisijos) 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. S-206(7-186/2018) ir 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. S-206 (7-187/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimai) dalis, kuriomis patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 68-100 ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 68-101 (toliau – ir VMI sprendimai); 2) panaikinti VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 68-100 ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 68-101; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Nr.(6.5)-85 ir 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)-86 (toliau – ir Klaipėdos AVMI) dalis, kuriomis atsisakyta atleisti pareiškėjus nuo baudų ir dalies delspinigių; 4) sumažinti pareiškėjams priskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigius ir atleisti pareiškėjus nuo jiems skirtų 3 125 Eur ir 3 126 Eur baudų. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1.                      Klaipėdos AVMI atliko jų mokestinį patikrinimą, po kurio surašyti 2015 m. liepos 23 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-533 ir 2015 m. liepos 23 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-534 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimo aktuose nurodoma, kad, atlikus mokesčių apskaičiavimus, apskaičiuota sumokėti į biudžetą papildomai: pareiškėjui – 31 250,29 Eur GPM, pareiškėjai – 31 263,03 Eur GPM. Klaipėdos AVMI 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. FR0682-637 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo FR0682-638 Patikrinimo aktus patvirtino. Pareiškėjai vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus skundė Komisijai, o šiai netenkinus skundų – Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Mokestinis ginčas galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, kuria pareiškėjų apeliaciniai skundai atmesti. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjai sprendė priskaičiuotų mokesčių sumokėjimo klausimą ir 2018 m. balandžio 4 d., 2018 m. balandžio 23 d., 2018 m. gegužės 4 d. raštais (į pirmuosius du prašymus vietos mokesčių administratorius nereagavo) prašė pateikti informaciją apie priskaičiuotas mokėtinų mokesčių sumas ir su jomis susijusias kitas (baudų ir delspinigių) sumas. Mokesčių administratorius 2018 m. gegužės 9 d. raštu nurodė, kad pareiškėjas turi mokestinę nepriemoką, kurią sudaro: 31 227,29 Eur GPM, 3 125 Eur bauda, 22 458,57 Eur delspinigiai. Tuo pačiu raštu vietos mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėja turi mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 31 263,03 Eur GPM, 3 126 Eur bauda, 22 240,49 Eur delspinigiai. Pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos AVMI su prašymais atleisti nuo paskirtų baudų ir priskaičiuotų delspinigių. Klaipėdos AVMI sprendimais dalinai tenkino jų prašymus: pareiškėją atleido nuo 9 073,90 Eur delspinigių mokėjimo ir neatleido jo nuo 13 610,86 Eur delspinigių ir 3 125,00 Eur baudos mokėjimo, o pareiškėją atleido nuo 9 138,00 Eur delspinigių mokėjimo ir neatleido jos nuo 13 707,25 Eur delspinigių ir 3 126 Eur baudos mokėjimo. Pareiškėjai nesutiko su Klaipėdos AVMI sprendimų dalimis neatleisti nuo 13 610,86 Eur, 13 707,25 Eur delspinigių bei 3 125 Eur ir 3 126 Eur baudų ir dėl šių sprendimų dalių kreipėsi į VMI. VMI sprendimais patvirtinti minėti Klaipėdos AVMI sprendimai. Šiuos VMI sprendimus pareiškėjai apskundė Komisijai, kuri sprendimais patvirtino VMI sprendimus, tuo pačiu atleisdama pareiškėją nuo 2 284,54 Eur GPM delspinigių, o pareiškėją – nuo 2 268,48 Eur GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI sprendimų ir Komisijos sprendimų dalys dėl atleidimo nuo dalies priskaičiuotų GPM delspinigių yra pagrįstos, tačiau pareiškėjai turėjo būti atleisti ir nuo paskirtų baudų, taip pat jie turėjo būti atleisti nuo kur kas didesnės GPM delspinigių sumos. Nors Klaipėdos AVMI ir Komisija sumažino mokesčių mokėtojų mokėtinas sumas, likusios mokėti sumos neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų, todėl turi būti mažinamos. Pareiškėjai yra padengę visas jiems priskaičiuotas GPM sumas. Tačiau šiuo metu papildomai į valstybės biudžetą privalo sumokėti 11 342,38 Eur GPM delspinigių ir 3 125 Eur baudą bei 11 422,71 Eur GPM delspinigių ir 3 126 Eur baudą.

1.2.                      Komisijos sprendimuose pripažįstama, kad mokesčių mokėtojai nuo delspinigių atleidžiami, be kita ko, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Komisija įvertino mokestinio patikrinimo trukmę (daugiai nei 2 m.) (pradėtas 2013 m. kovo mėnesį, o baigtas 2015 m. liepos mėnesį), patikrinimo stabdymo laikotarpius (stabdytas 3 kartus, sustabdymo trukmė – 1,5 metų, ikiteisminis ir teisminis mokestinio ginčo nagrinėjimas truko daugiau nei 2,5 metų), taip pat teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir nurodė, jog sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėjai turi būti atleisti ne nuo visų, o nuo dalies priskaičiuotų delspinigių, tačiau taip pat konstatavo, jog, įvertinus mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo trukmę ir teisingumo bei protingumo principus, yra pagrindas pareiškėjus atleisti nuo 50 proc. priskaičiuotų delspinigių. Centrinio mokesčių administratoriaus formalus požiūris į mokesčių mokėtojų atleidimą nuo delspinigių yra visiškai nepagrįstas ir aiškiai kertasi su teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis ir išaiškinimais. Nors būtų galima vertinti, kad Komisija nebesivadovavo formaliu požiūriu į atleidimą nuo delspinigių, vis dėlto likusios mokėti delspinigių sumos (sumažintos po 50 proc. nuo pradinės sumos) (11 342,38 Eur ir 11 422,71 Eur) teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų vis tiek neatitinka.

1.3.                      Netgi Komisijai papildomai sumažinus mokėtinus pareiškėjų delspinigius, likusios mokėti delspinigių sumos tebesudaro atitinkamai 36 proc. (nuo pareiškėjui priskaičiuotos 31 227,29 Eur GPM sumos) ir 36,5 proc. (nuo pareiškėjai priskaičiuotos 31 263,03 Eur GPM sumos). Nepaisant to, kad priskaičiuotų delspinigių sumažinimas pusiau yra ženklus, konkrečių mokėtinų sumų neįvertinimas neleidžia suprasti realios mokesčių mokėtojams tenkančios finansinės naštos ir tuo pačiu įvertinti delspinigių proporcingumo. Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjai jau bendrai yra sumokėję 62 490,32 Eur GPM sumas, papildomai bendrai privalo sumokėti 22 765,09 Eur delspinigių. Negana to, pridėjus dar ir skirtas baudas (3 125 Eur ir 3 126 Eur), mokesčių mokėtojai privalo į valstybės biudžetą sumokėti iš viso 29 016,09 Eur.

1.4.                      Nors Komisija ir pasisakė taikanti teisingumo ir proporcingumo principus, ji ignoravo tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. (6 proc., jei šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, tačiau pagal CK normas (1.125 str. 9 d.) pareiškus reikalavimą dėl palūkanų išieškojimo, skolininkas galėtų gintis 5 metų ieškinio senaties terminu. Taigi jei, pavyzdžiui, pareiškėjas būtų skolingas 31 227,29 Eur kitam fiziniam asmeniui, laiku neįvykdžius prievolės grąžinti lėšas, iš jo galėtų būti reikalaujama 1 561,36 Eur palūkanų, o per 5 metus (apribotus ieškinio senaties terminu) – 7 806 Eur. Tai dar kartą patvirtina, jog net ir atleidus mokesčių mokėtojus nuo dalies delspinigių, likusios delspinigių sumos yra neproporcingai didelės. Šių argumentų Komisija visiškai neįvertino. Komisija neįvertino konkrečios pareiškėjų situacijos ir priėmė tik dalinai teisingą sprendimą.

1.5.                      Nepaistant to, kad Komisija ir nurodė vertinanti mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo trukmę, nagrinėjant ginčą nebuvo atsižvelgta į tai, kad, pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. FR0682-638 pareiškėjui buvo priskaičiuoti 14 015 Eur, o šiuo metu likusių delspinigių, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas neatleistas, suma vis dar sudaro nežymiai mažesnę sumą – 11 342,38 Eur. Iš esmės panaši situacija yra ir dėl pareiškėjos. Tad jei pareiškėjas būtų nekėlęs mokestinio ginčo ir būtų sutikęs iš karto sumokėti priskaičiuotus delspinigius, Komisijos nurodyta (50 proc.) delspinigių suma būtų mažinama nuo 14 015 Eur sumos (tai sudarytų 7 007,50 Eur). Tai rodo, jog didelės dalies delspinigių pareiškėjams priskaičiavimas buvo sąlygotas teisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo, kurio pareiškėjai visiškai nevilkino ir kurio ilga trukmė nuo pareiškėjų valios visiškai nepriklausė. Delspinigiai nėra sankcija, dėl to šiuo atveju turėtų būti įvertinta, ar 36 proc. nuo mokesčio sumos delspinigiai yra proporcinga kompensacija valstybės biudžetui. Be to, pareiškėjai patys kreipėsi į vietos mokesčių administratorių ir siūlė spręsti klausimą dėl susitarimo dėl mokesčių sumokėjimo sudarymo ir nors toks susitarimas galimas bet kurioje mokestinio ginčo stadijoje, tartis šiuo klausimu vietos mokesčių administratorius atsisakė.

1.6.                      Nors jau pasibaigusiame mokestiniame ginče ir nebuvo konstatuoti nepagrįsti mokesčių administratoriaus sprendimai, pažymėtina, jog šio ginčo metu vietos mokesčių administratorius neigė, kad pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 turėjo 500 000 Lt sumą (kurią buvo deklaravę įstatymų nustatyta tvarka), o centrinis mokesčių administratorius ėmė tirvinti, jog šią sumą pareiškėjai panaudojo investicijoms į verslą. Taigi mokestinio patikrinimo metu ėmus kelti klausimus dėl 2003 m. deklaruotų (dar ankstesniais laikotarpiais sukauptų lėšų), vėliau pradėjus keisti poziciją dėl šių lėšų buvimo, mokesčių administratoriai mokestinio patikrinimo metu veikė nevisiškai tinkamai, o tai sąlygojo ir ilgesnę mokestinio ginčo trukmę ir apsunkintas pareiškėjų galimybes paaiškinti lėšų kilmę. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes ir argumentus, taip pat į delspinigių (palūkanų) dydžius, kuriuos turi galimybę vienas iš kito gauti privatūs asmenys, pareiškėjams likusios mokėti delspinigių sumos, kaip kompensacija valstybei, yra ženkliai per didelės ir turi būti mažinamos.

1.7.                      Nurodyti argumentai, sudarantys pagrindą atleisti pareiškėjus nuo priskaičiuotų delspinigių, taipogi buvo pagrindas bent jau sumažinti pareiškėjams skirtas baudas. Pasisakydama dėl pareiškėjų atleidimo nuo baudų, Komisija, kaip ir centrinis mokesčių administratorius, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas aiškino formaliai. Komisija, akcentuodama vien įstatymo raidę (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., 113 str. 1 d. 3 p.), nesilaikė prieš tai nurodytų taisyklių, patvirtinančių, jog priimamas sprendimas turi būti ne vien formaliai teisėtas, tačiau ir teisingas konkretaus asmens atžvilgiu. Įvertinus minėtas aplinkybes ir argumentus, atskleidžiančius priskaičiuotų delspinigių neproporcingumą mokesčių sumoms (kurias pareiškėjai jau yra sumokėję), vertintina, jog pareiškėjams skirtos baudos tik dar labiau didina disproporciją tarp mokestinio patikrinimo metu nustatytų pažeidimų ir pareiškėjams taikomų pasekmių. Nurodyti argumentai ir aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai nors ir buvo atleisti nuo dalies priskaičiuotų delspinigių, jų atžvilgiu priimti sprendimai keistini papildomai sumažinant delspinigių sumas ir panaikinant skirtas baudas.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Atleidimas nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių visiškai pagrįstas ir proporcingas. Be to, mokestinis patikrinimas nebuvo neproporcingai ilgas, mokestinis patikrinimas sustabdytas dėl motyvuotų priežasčių (dėl informacijos gavimo iš kitų valstybinių institucijų ir kitų asmenų bei šios informacijos vertinimo), todėl pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko neoperatyviai, nėra.

2.2.                      Pareiškėjai 2010–2011 m. laikotarpiu nedeklaravo ženklių pajamų (2010 m. –1 253 098 Lt, 2011 m. – 184 506 L), nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių, t. y. nemokamai naudojosi visuomenei priklausančiais pinigais, todėl 50 proc. atleidimas nuo apskaičiuotų delspinigių dydžio yra socialiai teisingas ir proporcingas įvertinus konkrečias ginčo aplinkybes (mokestinių patikrinimų stabdymo trukmę, mokestinių ginčų trukmę bei tai, kad mokesčių administratoriaus nustatyta mokesčio prievolė įvykdyta pilna apimtimi). Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių dydžio. Apskaičiuojant GPM delspinigių dydį, nėra aktualu koks delspinigių dydis skaičiuojamas civilinėje teisėje.

2.3.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018 akcentavo, kad pareiškėjų šeima iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2008 m. sausio 1 d.) deklaruotas lėšas jau buvo išleidę, todėl pareiškėjų argumentai, susiję su neskundžiama teismo nutartimi užbaigtu ginču, nėra tikslingi.

2.4.                      VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (2012 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-89 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 6 punkte išdėstyti pagrindai (su paskirta bauda susiję mokesčiai yra sumokėti, priverstinai išieškoti, atidėti ar išdėstyti) nėra savarankiški atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindai, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, kai yra sumokėta su paskirta bauda susijusio mokesčio suma, atskirai dar turi būti nustatytos MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudos mokėjimo, o nagrinėjamu atveju jos nėra nustatytos. Pareiškėjams pripažįstant, kad jų socialinė-ekonominė padėtis neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų sąlygų, taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėjus nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais pagrindais. Pareiškėjams už konstatuotą mokestinį pažeidimą mokesčių administratorius skyrė minimalią 10 proc. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio baudą, o už pažeidimus, kuriuos padarė pareiškėjai, įstatymai nenumato galimybės neskirti baudos. Vien ta aplinkybė, kad baudos dydis išreiškus skaitmenine išraiška yra didelis, nėra pagrindas atleisti nuo baudų sumokėjimo, nes laiku neįvykdytų mokestinių prievolių dydis taip pat didelis.

2.5.                      Pareiškėjai savo skundą grindžia MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Taigi mokesčių teisėje iš esmės yra svarbu ne tik teisingumo, protingumo kriterijus, bet ir visuotinio privalomumo principas, kurį iš esmės pareiškėjai pažeidė laiku nedeklaravę gautų pajamų bei nesumokėję GPM. Paskirtas minimalus baudos dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo pareiškėjus atleisti nuo minimalios 10 proc. baudos.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI 2015 m. liepos 23 d. surašė pareiškėjams Patikrinimo aktus, kurie patvirtinti Klaipėdos AVMI sprendimais. Patikrinimo aktais mokesčių mokėtojams už 2010–2011 m. papildomai priskaičiuotos mokesčių sumos. Pareiškėjui paskaičiuota 31 250,29 Eur GPM, 14 015,45 Eur GPM delspinigių, skirta 3 125 Eur bauda, o pareiškėjai – 31 263,03 Eur GPM, 14 024,27 GPM delspinigių, 3 126 Eur bauda. VMI patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimus, kuriais patvirtinti Patikrinimo aktai. Pasibaigus mokestiniam ginčui, 2018 m. gegužės 29 d. duomenimis, pareiškėjai buvo skolingi: pareiškėjas – 31 227,29 Eur GPM, 22 458,57 Eur GPM delspinigių, 3 125 Eur baudos; pareiškėja – 31 263,03 Eur GPM, 22 240,49 Eur GPM delspinigių, 3 126 Eur baudos. Pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos AVMI dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų. Klaipėdos AVMI sprendimais dalinai tenkino pareiškėjų prašymus, atleisdama nuo 40 proc. delspinigių: pareiškėjas atleistas nuo 9 073,90 Eur delspinigių mokėjimo ir neatleistas nuo 13 610,86 Eur delspinigių ir 3 125 Eur baudos mokėjimo; pareiškėja atleista nuo 9 138 Eur delspinigių mokėjimo ir neatleista nuo 13 707,25 Eur delspinigių ir 3 126 Eur baudos mokėjimo. Pareiškėjai apskundė šiuos sprendimus VMI ir VMI sprendimais atmetė mokesčių mokėtojų skundus. VMI sprendimus apskundus Komisijai, šis mokestinių ginčų nagrinėjimo institucija sprendimais iš dalies patvirtino VMI sprendimus, atleido pareiškėjus dar papildomai nuo 10 proc. delspinigių, t. y. pareiškėjas buvo atleistas nuo 2 268,48 Eur delspinigių mokėjimo, o pareiškėja – nuo 2 284,54 Eur delspinigių mokėjimo. Po Komisijos sprendimų pareiškėjai yra atleisti nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo.

5.       Teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindus nustato MAĮ 100 straipsnis ir 141 straipsnio 1 dalis. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų atveju nėra aplinkybių, kurios būtų nurodytos minėtuose įstatymo straipsniuose. Pareiškėjai vadovaujasi bendraisiais, be to, ir MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, taip pat proporcingumo principu.

6.       Teismas pabrėžė, kad Komisija atsižvelgė į mokestinio patikrinimo trukmę, į mokestinio ginčo trukmę, į tai, kad mokesčio suma yra sumokėta, rėmėsi aktualia teismų praktika ir, kaip minėta, atleido pareiškėjus iš viso nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo. Nuo baudos Komisija neatleido, pabrėžė pažeidimo pobūdį (pajamos gautos iš nežinomų šaltinių, GPM nedeklaruotas), rėmėsi tuo, kad skirta minimali bauda (10 proc.).

7.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad, vadovaujantis CK 6.210 straipsniu skaičiuotinomis 5 proc. palūkanomis, per 5 metus (toks būtų senaties terminas palūkanoms) būtų priskaičiuota apie 7 800 Eur palūkanų, kuri yra mažesnė už šiuo metu likusią delspinigių sumą, pažymėjo, kad mokestiniai santykiai ir civiliniai santykiai yra skirtingai reguliuojami. CK turtiniams santykiams, kurie pagrįsti viešajai teisei būdingu imperatyviuoju pavaldumo metodu, gali būti taikomas tik tais atvejais, kai šių santykių nereguliuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 str. 3 d.). Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas ir atleidimo nuo jų pagrindai sureguliuoti MAĮ (96–100, 141 str.). Todėl nėra pagrindo šiuo atveju taikyti analogijos, taikant palūkanų reglamentavimą pagal CK.

8.       Teismas nurodė, kad, šiuo atveju taikant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, svarbu tai, kad atleidžiant nuo delspinigių jau buvo įvertintas patikrinimo laikotarpis (nuo 2013 m. kovo iki 2015 m. rugsėjo), taip pat mokestinio ginčo laikotarpis (nuo 2015 m. spalio iki 2018 m. kovo), už kuriuos mokesčių mokėtojams buvo skaičiuojami delspinigiai. Iš delspinigių skaičiavimo laikotarpio buvo visiškai eliminuoti mokestinių ginčų laikotarpiai ir dalis patikrinimo laikotarpio. Nors pagal MAĮ 110 straipsnį skundo mokestiniame ginče padavimas stabdo išieškojimą, tačiau mokesčių mokėtojas gali sumokėti mokestį ir tokiu atveju delspinigiai jam nebūtų skaičiuojami.

9.       Teismas pabrėžė, kad nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei. Taigi, vadovaujantis, be kita ko, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į) vykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą. Todėl delspinigiai visais atvejais turėtų neprarasti savo kaip prievolės vykdymą užtikrinančios, skatinančios vykdyti mokestines prievoles laiku ir tinkamai priemonės esmės. Mokesčių mokėtojus šiuo atveju atleidus nuo dar didesnės delspinigių dalies nei 50 proc., būtų pažeista jų ir kitų mokesčių mokėtojų interesų pusiausvyra, nes delspinigiai realiai neatliktų savo paskirties. Teismas pritarė Komisijai, kad pareiškėjai patys padarė pažeidimą ir dėl to natūralu, kad patiria tam tikras neigiamas pasekmes. Nėra pagrindo daryti išvadai, kad Komisijos sprendimai sumažinti pareiškėjų delspinigių dydį iki 50 proc. prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, įtvirtintiems MAĮ 8 straipsnyje, taip pat proporcingumo principui.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, reikalaudami baudos sumažinimo, iš esmės apeliuoja į proporcingumo principo taikymą baudimo santykiuose. Visgi jie nenurodė, kuo šiuo atveju paskirta bauda yra neproporcinga ir pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus. Kaip minėta, mokesčio sumokėjimas pats savaime nėra pagrindas atleisti nuo baudos. Šiuo atveju Komisija pagrįstai atkreipė dėmesį į pareiškėjų pažeidimo pobūdį (gavo pajamas iš nenustatytų šaltinių ir nedeklaravo mokesčių). Toks pažeidimas savo pobūdžiu yra sąmoningas, iš esmės pažeidžiantis pareigą mokėti mokesčius, kuri yra konstitucinė. Taigi skirta minimali įstatyme numatyta 10 proc. dydžio bauda negali būti vertinama kaip neproporcinga ir prieštaraujanti teisingumo ar protingumo kriterijams.

III.

11.       Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1.                      MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numato šiuos atleidimo nuo baudos, taip pat nuo delspinigių (kadangi MAĮ 100 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo delspinigių pagrindus, 1 dalies 3 punktas nukreipia į MAĮ 141 straipsnio 1 dalį), pagrindus: i) mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas) (MAĮ 141 str. 1 d. 2 p.); ii) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.). Tiesiogiai pareiškėjų situacijai nurodyti pagrindai negalėtų būti pritaikyti, tačiau, kaip matyti, paminėti atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai yra pagrįsti nuo mokesčių mokėtojo nepriklausančių aplinkybių buvimu ir netinkamu mokesčių administratoriaus pareigų atlikimu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino pareiškėjų skunde nurodytų argumentų, kad nors pasibaigusiame mokestiniame ginče ir nebuvo pripažinti nepagrįstais mokesčių administratoriaus sprendimai, tačiau vietos mokesčių administratorius neigė, kad pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 500 000 Lt sumą (kurią buvo deklaravę įstatymų nustatyta tvarka), o centrinis mokesčių administratorius ėmė tirvinti, jog šią sumą pareiškėjai panaudojo investicijoms į verslą. Deklaracijų patikslinimui buvo nustatytas penkerių metų terminas ir nors nebuvo apibrėžtas protingas terminas deklaracijų tikslinimui, vietos mokesčių administratorius tik praėjus 11 metų po deklaracijų pateikimo (vykstant mokestiniam patikrinimui) nurodė pareiškėjams paaiškinti dar 2003 m. deklaruotų lėšų kilmę. Nors tokie mokesčių administratorių veiksmai tiesiogine prasme nėra neteisingas mokesčių įstatymo išaiškinimas, mokesčių administratoriaus veiksmai mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo metu buvo netinkami: i) pareiškėjai įpareigoti aiškinti iki 2003 m. turėtų lėšų kilmę jau suėjus 5 metų terminui; 2) mokestinio ginčo metu mokesčių administratorius ėmė keisti poziciją, jog 500 000 Lt santaupų deklaravimas neturi reikšmės mokesčių skaičiavimui, dėl ko pareiškėjų pastangos pagrįsti šias santaupas tapo bevertėmis, jie buvo suklaidinti dėl aplinkybių, kurias turėjo pagrįsti mokestinio patikrinimo metu. Taigi aplinkybės, nepriklausančios nuo pareiškėjų valios, ir su įstatymais prasilenkiantys mokesčių administratoriaus (tiek vietos, tiek centrinio) veiksmai šiuo atveju buvo nustatyti, tuo pačiu nustatytos aplinkybės itin artimos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2, 4 punkte numatytiems atleidimo nuo delspinigių pagrindams. Šios aplinkybės ir atitinkamai dalis teismui pateikto skundo argumentų teismo sprendimu liko neįvertintos. Bet kuriuo atveju, net laikantis kategoriškos pozicijos, jog nėra nei vieno iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atleisti pareiškėjus nuo didesnės delspinigių dalies, teisingumo ir protingumo principus pirmosios instancijos teismas irgi taikė netinkamai, neįvertinęs reikšmingų šiam taikymui aplinkybių.

11.2.                      Teismas, nurodydamas argumentą, kad mokesčių nemokančio ir juos mokančio asmens teisinė padėtis negali būti tokia pati, neteisingai interpretavo pareiškėjų poziciją – jie neprašė visiško atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių, tačiau siekia, kad apskaičiuota delspinigių suma atitiktų teisingumo ir protingumo principų reikalavimus. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į pareiškėjų skunde nurodytus kitus argumentus, o būtent į jiems apskaičiuotų (ir jau sumokėtų) mokesčių sumų, bei priskaičiuotų delspinigių proporcijas. Būtent šių proporcijų įvertinimas ir sudarytų sąlygas išsklaidyti abejones dėl subjektyvaus teisingumo ir protingumo principų vertinimo. Nors Komisija sumažino pareiškėjams apskaičiuotus delspinigius iki 50 proc. nuo pradinės sumos (11 342,38 Eur ir 11 422,71 Eur), bet sumažintos delspinigių sumos tebesudaro atitinkamai 36 proc. (nuo pareiškėjui priskaičiuotos 31 227,29 GPM sumos) ir 36,5 proc. (nuo pareiškėjai priskaičiuotos 31 263,03 Eur GPM sumos). Nepaisant to, kad priskaičiuotų delspinigių sumažinimas 50 proc. laikytinas ženkliu, delspinigių sumažinimo apimties teisingumas negali būti vertinamas atsiejant sumažinimo proporciją nuo konkrečios likusios mokėti delspinigių sumos. Pareiškėjai jau bendrai sumokėję 62 490,32 Eur GPM sumas, papildomai bendrai privalo sumokėti 22 765,09 Eur delspinigių, o pridėjus ir jiems paskirtas GPM baudas (3 125 Eur ir 3 126 Eur), jie privalo į valstybės biudžetą sumokėti iš viso 29 016,09 Eur. Nurodytų argumentų teismas neįvertino, tad teismas nepakankamai įsigilino į teisingumo ir protingumo principo taikymui reikšmingas aplinkybes.

11.3.                      Teismo argumentas, kad Komisija jau įvertino mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo laikotarpius, taip pat atspindi formalų teismo požiūrį į pareiškėjų atleidimą nuo delspinigių. Teismas įvertino tai, kad pareiškėjų mokestinis patikrinimas vyko nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015 m. rugsėjo mėnesio, o mokestinio ginčo laikotarpis buvo nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2018 m. kovo mėnesio. Pareiškėjų atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo objektas buvo GPM mokėjimas 2010–2011 m. laikotarpiu. Taigi šiuo atveju situacija yra tokia, kad anksčiausio tikrinamo laikotarpio pradžią ir mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžią skiria daugiau nei treji metai, per kuriuos pareiškėjai galėjo būti, tačiau nebuvo tikrinami mokesčių administratoriaus ir per kuriuos jų atžvilgiu buvo skaičiuojami delspinigiai. Nors pagrindinio mokestinio ginčo (ginčo dėl pačios pareiškėjų pareigos papildomai mokėti GPM sumas) nagrinėjimo metu mokesčių administratorius tvirtino, jog pareiškėjai 2010 ir 2011 m. gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių (taigi reikėtų vertinti, kad jie sąmoningai nesilaikė pareigos deklaruoti pajamas ir mokėti mokesčius), tačiau šie šaltiniai nebuvo nustatyti, nors akivaizdžiai neįtikėtina, kad pareiškėjai nuo valstybės institucijų galėtų visiškai nuslėpti 1 253 098 Lt (362 922,27 Eur) (2010 m.) ir – 184 506 Lt (53 436,63 Eur) (2011 m.) pajamų šaltinius. Kitaip tariant, šiuo atveju neturėtų būti remiamasi mokesčių nemokėjimo sąmoningumu ir tuo pagrindu vertinti ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį išimtinai kaip pareiškėjų atsakomybę.

11.4.                      Pareiškėjų atstovas, siekdamas sužinoti pareiškėjams apskaičiuotas mokesčių sumas ir su jais susijusias delspinigių sumas, kreipėsi į vietos mokesčių administratorių iš viso trimis (2018 m. balandžio 4 d., 2018 m. balandžio 23 d., 2018 m. gegužės 4 d.) raštais ir tik praėjus daugiau nei mėnesiui po pirmojo prašymo suteikti informaciją išsiuntimo, 2018 m. gegužės 9 d. buvo gautas vietos mokesčių administratoriaus atsakymas, kuriame nurodomos apskaičiuotos delspinigių sumos ir bendra pareiškėjų mokestinės nepriemokos suma, tačiau iš rašto neaišku, koks tiksliai yra GPM delspinigių skaičiavimo laikotarpis. Nagrinėjamu atveju tiek ir laikotarpį, kol mokesčių administratorius, net papildomai raginamas, nepateikė pareiškėjų atstovui informacijos apie delspinigių sumas, tiek ir laikotarpį iki pareiškėjams apskaičiuotų mokesčių (GPM) sumokėjimo, delspinigių skaičiavimas buvo tęsiamas. Taigi nors Komisija padidino pareiškėjų atleidimo nuo delspinigių proporciją iki 50 proc. ir nors sprendimuose dėl Patikrinimo aktų patvirtinimo buvo nurodytos didesnės, nei šiuo metu likusios mokėti delspinigių sumos, nesant tikslios vietos mokesčių administratoriaus informacijos apie delspinigių skaičiavimo laikotarpį, negalima kategoriška išvada, jog mokestinio ginčo ir mokestinio patikrinimo laikotarpiai buvo įvertinti ir iš delspinigių skaičiavimo eliminuoti. Be to, net sutinkant, kad nurodytais laikotarpiais apskaičiuotų delspinigių pareiškėjams mokėti nereikės, akivaizdu, jog delspinigiai buvo skaičiuojami už laikotarpį, kai vietos mokesčių administratorius ignoravo pareiškėjų atstovo prašymus. Delspinigių už šį laikotarpį skaičiavimas irgi neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

11.5.                      Pareiškėjai, nurodydami delspinigių skaičiavimo tarp privačių asmenų pagal CK 6.210 straipsnį pavyzdį, kėlė klausimą dėl privilegijuotos valstybės padėties mokesčių mokėtojo atžvilgiu, o ne dėl civilinius santykius reglamentuojančių teisės taikymo mokestiniams santykiams. Suprantama, kad tik valstybei dalyvaujant civiliniuose santykiuose, galioja valstybės ir kitų asmenų lygybės principas, o viešosios teisės srityje, įskaitant ir mokesčių administravimą, mokesčių administratoriaus, atstovaujančio valstybės interesą, ir mokesčių mokėtojo padėtys yra savaime nelygiavertės. Vis dėlto būtina pažymėti, kad pagal CK normas pareiga mokėti delspinigius kildinama iš asmenų civilinės atsakomybės (CK 6.245 str. 1 d.) ir yra laikoma privačių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu. Civilinė atsakomybė remiasi ne baudžiamaisiais, o kompensaciniais principais – ja siekiama ne nukentėjusio asmens praturtėjimo, ar žalą padariusio asmens baudimo, o nukentėjusio asmens atstatymo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Jei tiek privačiuose, tiek viešuosiuose teisiniuose santykiuose delspinigiai atlieka tą pačią praradimų kompensacinę funkciją, kyla klausimas, kodėl valstybės padėtis, skaičiuojant kompensaciją už negalėjimą naudotis lėšomis, turėtų būti privilegijuota. Pagal CK 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. (6 proc., jei šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, tačiau pagal CK normas (1.125 str. 9 d.) pareiškus reikalavimą dėl palūkanų išieškojimo, skolininkas galėtų gintis 5 metų ieškinio senaties terminu. Taigi jei, pavyzdžiui, pareiškėjas būtų skolingas 31 227,29 Eur kitam fiziniam asmeniui, laiku neįvykdžius prievolės grąžinti lėšas, iš jo galėtų būti reikalaujama 1 561,36 Eur palūkanų, o per 5 metus (apribotu ieškinio senaties terminu) – 7 806,00 Eur. Tad, net netaikant CK 6.210 straipsnio ir kitų nurodytų CK normų pagal analogiją, minėti argumentai turi įtakos pareiškėjams apskaičiuotų delspinigių sumų teisingumo ir protingumo įvertinimui. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes ir argumentus, taip pat į delspinigių (palūkanų) dydžius, kuriuos turi galimybę vienas iš kito gauti privatūs asmenys, pareiškėjams likusi mokėti delspinigių suma kaip kompensacija valstybei yra ženkliai per didelė ir turi būti mažinama. Šių argumentų teismas neįvertino.

11.6.                      Pagal MAĮ nuostatas atleidimo nuo paskirtų baudų pagrindai yra analogiški atleidimo nuo delspinigių pagrindams ir yra reglamentuojami MAĮ 141 straipsnio 1 dalies normose, todėl manytina, kad nurodyti argumentai, sudarantys pagrindą atleisi pareiškėjus nuo priskaičiuotų delspinigių, irgi buvo pagrindas bent jau sumažinti skirtas baudas. Nagrinėjamu atveju buvo nebuvo laikytasi principo priimti ne tik teisėtus, bet ir teisingus sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Pareiškėjams skirtos baudos tik dar labiau didina disproporciją tarp mokestinių patikrinimų metu nustatytų pažeidimų ir pareiškėjams kylančių pasekmių.

12.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

13.       Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018 įrodyta, kad pareiškėjai gavo pajamų, tenkino įvairius savo poreikius, bet ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Pareiškėjai naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėjai savo veikla nemokant mokesčių apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokiomis aplinkybėms nėra teisinga atleisti pareiškėjus nuo delspinigių mokėjimo. Mokesčių teisėje iš esmės yra svarbu ne tik teisingumo, protingumo kriterijus, bet ir visuotinio privalomumo principas, kurį iš esmės pareiškėjai pažeidė laiku nedeklaravę gautų pajamų bei nesumokėję GPM.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjų atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad atleisti pareiškėjus nuo visų delspinigių (didesnės dalies delspinigių) ir baudų mokėjimo nėra pagrindo. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

16.       Byloje nenustatytos aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

17.       Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorių sprendimais, kurių teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018), pareiškėjui buvo nurodyta papildomai sumokėti 31 50,29 Eur GPM, o pareiškėjai – 31 263,03 Eur GPM, taip pat nuo šių GPM sumų buvo apskaičiuoti delspinigiai ir skirtos baudos. Po mokestinio ginčo pasibaigimo Klaipėdos AVMI sprendimais dalinai tenkino pareiškėjų pateiktus prašymus dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, t. y. pareiškėjas atleistas nuo 9 073,90 Eur delspinigių (40 proc. jų) mokėjimo ir neatleistas nuo 13 610,86 Eur delspinigių ir 3 125 Eur baudos mokėjimo; pareiškėja atleista nuo 9 138,16 Eur delspinigių (40 proc. jų) mokėjimo ir neatleista nuo 13 707,25 Eur delspinigių ir 3 126 Eur baudos mokėjimo. Pareiškėjai apskundė šiuos sprendimus VMI ir VMI sprendimais atmetė mokesčių mokėtojų skundus. VMI sprendimus apskundus Komisijai, ši mokestinių ginčų nagrinėjimo institucija sprendimais patvirtino VMI sprendimus, bet atleido pareiškėjus dar papildomai nuo 10 proc. delspinigių mokėjimo, t. y. pareiškėjas buvo atleistas nuo 2 268,48 Eur, o pareiškėja – nuo 2 284,54 Eur delspinigių mokėjimo. Po Komisijos sprendimų pareiškėjai (kiekvienas iš jų) yra atleisti nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo. 

18.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjų nėra pagrindo atlesti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytais pagrindais, kadangi: 1) nenustatyta, kad delspinigius būtų išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu dėl sunkios pareiškėjų ekonominės (socialinės) padėties; 2) nenustatyta, kad pareiškėjai nebūtų kalti dėl padarytų mokestinių pažeidimų; 3) nenustatyta mokesčių įstatymas būtų pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjų valios ir kurių jie nenumatė ir negalėjo numatyti; 4) nenustatyta, kad pareiškėjai padarytais mokestiniais pažeidimais nebūtų padarę žalos valstybės biudžetui; 5) nenustatyta, kad pareiškėjai mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Pagal byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI, tiek Komisija pagrįstai vertino, kad pareiškėjai neatleistini nuo baudų ir delspinigių mokėjimo minėtais pagrindais. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių pagrįstu argumentų, kurių pagrindu būtų galima prieiti prie kitokios išvados.

19.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjai taip pat siekia būti atleisti nuo baudos ir delspinigių mokėjimo vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, kurie, be kita ko, įtvirtinti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje.

20.       Pažymėtina, kad pareiškėjams buvo skirtos tik minimalios 10 proc. baudos (MAĮ 139 str. 1 d.; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) dėl nustatytų pareiškėjų padarytų mokesčio įstatymo pažeidimų, t. y. dėl nedeklaruotų ir nesumokėtų GPM sumų. Pagal MAĮ mažesnių baudų pareiškėjams nebuvo galima skirti. Tad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams paskirtos baudos yra neproporcingos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėjus nuo jiems paskirtų baudų (jų dalies) mokėjimo, vadovaujantis minėtais protingumo ir teisingumo principais. 

21.       Kaip minėta, Klaipėdos AVMI sprendimais atleido pareiškėjus nuo 40 proc. delspinigių mokėjimo, o Komisija sprendimais atleido pareiškėjus dar nuo 10 proc. mokėjimo, tad pareiškėjai iš viso atleisti nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo. Minėti sprendimai atleisti pareiškėjus iš viso nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių mokėjimo pagrįsti tuo, kad: 1) apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs, nes kiekvienam pareiškėjui jie sudaro daugiau nei 70 proc. nuo paskaičiuotų papildomai mokėti GPM sumų; 2) tikrintas laikotarpis 2008–2011 m., o mokesčių bazė nustatyta už 2010–2011 m.; 3) mokestiniai patikrinimai dėl jų stabdymo truko ilgiau nei 2 metus; 3) ikiteisminis ir teisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas truko ilgiau nei 2,5 metų.

22.       Įvertinus minėtas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, kad pagrįstai pareiškėjai buvo atleisti nuo ne nuo daugiau kaip 50 proc. delspinigių mokėjimo. Šiuo atveju tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija jau pakankamai atsižvelgė į sąlyginai ilgą mokestinių patikrinimų ir mokestinių ginčų nagrinėjimo trukmę, kuri nepriklausė nuo pareiškėjų valios, kaip minėta, juos iš viso atleisdami nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo. Atleisti nuo visų apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ar bent dar didesnės jų dalies mokėjimo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, kadangi, priešingai nei nurodo pareiškėjai, nėra pagrindo vertinti, kad delspinigių sumos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjai neatleisti, būtų neproporcingos jiems papildomai apskaičiuotų GMP sumų (31 50,29 Eur GPM ir 31 263,03 Eur GPM), nuo kurių buvo skaičiuoti ir delspinigiai, kontekste ir dėl to toks delspinigių dydis neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

23.       Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad delspinigiai pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda laiku nesumokėjus mokesčių. Tad delspinigiai yra svarbus mokesčių teisės institutas, kurį esant pagrindui taikyti, šis institutas negali būti netaikomas, nesant tam svarių išimčių. Netaikant delspinigių instituto be svarių priežasčių, būtų pažeidžiamas viešasis interesas rinkti mokesčius valstybės (savivaldybių) vykdomoms funkcijos finansuoti, nes būtų prasilenkiama su delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į)vykdymo užtikrinimo priemonės, esme, t. y. skatinti mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrinti įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju atleidus pareiškėjus nuo visų delspinigių ar dar didesnės jų dalies mokėjimo būtų nukrypta nuo delspinigių instituto esmės, t. y. užtikrinti valstybės biudžeto praradimų kompensavimą, nes, kaip minėta, mokėtinos delspinigių sumos, kurių pareiškėjai nebuvo atleisti, vertintinos kaip proporcingos.

24.       Atsižvelgiant į šios nutarties 18–23 punktuose išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (žr. šios nutarties 11.1–11.6 punktus) nesuteikia pagrindo išvadai, jog yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo baudų (jų dalies) ir visiškai (ar daugiau nei 50 proc.) atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais iš esmės siekiama pagrįsti priskaičiuotų delspinigių ir baudų neproporcingumą, vertinti kaip subjektyvi faktinių aplinkybių interpretacija, neturinti objektyvaus teisinio pagrindimo. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, kuriems apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria.

25.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė